Istorija, Tikėjimo persekiojimas

Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Tiesos.lt siūlo   2017 m. vasario 5 d. 3:05

3     

    

Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Aras Lukšas | lzinios.lt

1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka.

Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna–Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.

Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.

Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų – jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.



Juozas Zdebskis – pradžios mokyklos moksleivis. 1939 m.Nuotrauka iš knygos „Kryžiaus ir meilės kelias“
Vis dėlto Lietuvoje apie J. Zdebskį ir jo santykius su sovietų valdžia žinojo daug kas. Tad nieko nuostabaus, jog kunigo disidento žūtis akimirksniu sukėlė kalbų, kad avariją Akiplėšai organizavo KGB. Tokį įsitikinimą dar sustiprino faktas, kad pirmieji į įvykio vietą prisistatė čekistai ir prie sumaitoto automobilio ilgai neprileido milicijos pareigūnų. Be to, įvykio tyrimas buvo greitai nutrauktas dėl žigulių vairuotojo A. Sabaliausko mirties. O tai, kad apie įvykį visam pasauliui prabilo TASS, tarsi netiesiogiai patvirtino: jeigu ne čekistai, avarija nebūtų įvykusi.

KGB iš tiesų mėgino kaip galima greičiau užglaistyti J. Zdebskio žūties aplinkybes, užkirsti kelią įvairiausioms įvykio interpretacijoms ir gandams. Tačiau nesėkmingai – šios tragedijos aidai gyvi iki šiol. Dar palyginti neseniai vėl nuskambėjo raginimai kunigo žūties bylą ištirti iš naujo, tačiau jie taip ir liko be atgarsio. Tad mįslinga kunigo žūtis prisimenama ir praėjus daugiau nei porai dešimtmečių nuo nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai, kaip KGB persekiojo J. Zdebskį, kaip ir apie jo tragediją, šiandien prirašyta nemažai straipsnių, knygų, sukurtas dokumentinis filmas.

Taigi nebegrįšime prie kunigo žūties versijų, o prisiminsime kunigo Juliaus Sasnausko žodžius, ištartus 1997 metais sukurtame dokumentiniame filme „Mylėti artimą“: „Turėtume suvokti, kad nebūna krikščionio gyvenime atsitiktinumų. Ir man visai nesvarbu, ar saugumas suorganizavo tą avariją (tuo aš, beje, visai netikiu). Saugumas iš tiesų kitaip jį sudorojo: per kunigus, per vienuoles paleisdami įvairiausius gandus ir apspjaudydami jį, atstumdami nuo žmonių. Jo išsižadėjo net tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, pašalino jį iš savo narių. Bet viskas telpa į labai gražų paveikslą: krikščionis, einantis ant kryžiaus. Ir tada argi svarbu, kaip jis žuvo. Čia yra jo šventumas, nes ta jo meilė niekur kitur negalėjo nuvesti, tik po ratais. Niekur kitur! Ne į altorių, ne į Seimą ar prezidento kėdę, bet tik po ratais, tik į mirtį. Tai buvo labai nuoseklus gyvenimas, kuris šitaip baigėsi.“ Tad šį kartą pasižiūrėkime, kokie gyvenimo vingiai atvedė kunigą prie žiaurios, bet prasmingos aukos.


Juozas Zdebskis Kauno kunigų seminarijoje. 1952 m.Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“
Tėvai nepritarė pašaukimui

Trečias ūkininkų Vinco ir Ievos Zdebskių vaikas ir vienintelis sūnus Juozas gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Marijampolės apskrities Krosnos parapijos Naujienos kaime. Užaugęs itin religingoje šeimoje ir pats Juozukas buvo labai pamaldus, tad kunigo pašaukimas galėjo būti savaime suprantamas. Kita vertus, jo kaip kovotojo ir rezistento niekas neugdė – sovietinės okupacijos ir trėmimų siaubas Zdebskius aplenkė. Tai liudija kad ir 1979 metų sausio 25-osios pažyma, kurią apie šią šeimą sovietinės Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui surašė vietos valdžia: „Gyveno vidutiniškai. Tėvai nei buržuazijos metais, nei vokiečių okupacijos bei pokario klasių kovos laikotarpiu jokios veiklos neišvystė, represuoti nebuvo.“

Taigi Juozas nebuvo politinis rezistentas nei vokietmečiu, nei sovietinės reokupacijos pradžioje. Jo rezistencija brukamoms priešiškoms, totalitarinėms ideologijoms buvo dvasinė ir tyli. Mokydamasis Kalvarijos gimnazijoje, į kurią įstojo jau nacių okupacijos metais, J. Zdebskis subūrė ateitininkų būrelį ir jam vadovavo. Sugrįžus sovietams ir uždraudus tikybos pamokas, Juozas aprūpindavo gimnazistus religine literatūra. Už tai 1947-aisiais buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu nacionaliniam pogrindžiui. Tačiau tąsyk MGB nieko nepešė – čekistai jokių įkalčių nerado ir buvo priversti J. Zdebskį paleisti.

Po metų baigęs gimnaziją, J. Zdebskis jau buvo tvirtai apsisprendęs eiti kunigystės keliu. Regis, pamaldūs tėvai dėl to turėjo tik apsidžiaugti. Tačiau nutiko priešingai – abu mėgino atkalbėti sūnų nuo šio žingsnio: sovietinė valdžia jau buvo paskelbusi negailestingą žygį prieš Bažnyčią, tad kunigo gyvenimas būsiąs ne tik sunkus, bet ir pavojingas. Vis dėlto Juozas buvo nepalenkiamas: arba į seminariją, arba niekur. Tėvams nebeliko nieko kita, kaip nusileisti.

Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

dvi knygos apie Zdebskį       2017-02-5 13:07
Manau,kad       2017-02-5 12:45

tas faktas, jog kunigo J.Zdebskio mirties aplinkybės iki šiol nėra iki galo išaiškintos, yra geriausias ir nepaneigiamas įrodymas (tarp keleto kitų) to, kad po 26 tariamos „nepriklausomybės“ metų priedanga, Lietuva ir toliau tebetūno gūdžios sovietijos gniaužtuose ir nėra tokios jėgos,kuri ją iš tų gniaužtų išvaduotų.:(

Juozapas       2017-02-4 20:15

Ačiū už vertingą straipsnį. Šviesios atminties Kunigo Juozo tema galima kalbėti ir kalbėti. Išties šventas Žmogus buvo.
Ta proga noriu pasiūlyti redakcijai pabandyti susirasti ir įkelti portalan skaitytojų susipažinimui, J. Zdebskio užrašus iš kalėjimo- 52 mokykliniai sąsiuviniai reto grožio ir dvasingumo tekstų.
Kai pirmą kartą perskaičiau tuos dienoraščius, prisipažinsiu, tai mane labai sukrėtė- tokia minčių giluma ir dvasios stiprybė.
Kunigas Juozas yra vertas kanonizavimo šventuoju. Sakau labai rimtai.
Zdebskis buvo tikras D-vo pašauktasis. Jis liudijo Kristų visu savo gyvenimu.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.