Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Nors p. Nerija Putinaitė savo knygoje („Nugenėta pušis“) ir bando įrodyti Marcinkevičiaus nekrikščioniškumą, manau, kad mylinčios Dievo dvasios pajauta gyvenime ir Kūrėjo rankos įspaudų matymu kūrinijoje jis gali būti artimesnis Dievo širdžiai už kartais formalius tikinčiuosius.
Buvo ir yra „praktikuojančių krikščionių“, kurie tolimi gyvajam Dievui, ir laikančių save netikinčiais ar kitatikių, kurie savo gyvenimo teisumu Jam artimi.

Tą autografą gavau, kai vieną vakarą su bičiuliais vežėme poetą iš katalikų jaunimo stovyklos Kaune, kur jis skaitė eiles, į jo namus Vilniuje.
Pagyriau jį už sovietmečiu publikuotą eilėraštį, bene vienintelį tuo metu, kuriame palankiai ir su grauduliu vaizduojama mūsų pokario partizanų drama („O naktimis į gryčią miškas veržias, / Sulytas, purvinas – ir ima guostis. / Autus džiovina Ąžuolas ir Beržas, / Ant šautuvo užmiega jaunas Uosis“).
Kiek atjautos ir švelnumo tuose tikroviškuose įvaizdžiuose!...
O jis įrašė man tą autografą. 

* * *

Justinas Marcinkevičius
(1930–2011)

XXX XXX XXX

Turėtum jaust, kad liečiamas esi
Čiulbėjimo įvairiabalsių rankų,
žydėjimo įvairiaspalvių pirštų,
žaliavimo, siūbavimo, augimo
ir viso to, kas net neturi vardo.
Turėtum jaust, kad liečiamas esi.

Turėtum jaust, kad mylimas esi,
žmogau, pasaulio augale ir paukšti,
kad mylimas esi vandens ir oro,
dienos ir vakaro, nakties ir ryto,
visų viršūnių savo ir bedugnių.
Turėtum jaust, kad mylimas esi.

Turėtumei žinot labai nedaug.
Žinot turėtumei, kas tavo oda,
o kas tik rūbas tavo. Kad pasaulis
mylėdamas paliestų tavo esmę,
kad, jo šviesos apakintas, nustebtum:
matau!

1982

Iš eilėraščių knygos „Vienintelė žemė“, Vilnius: Vaga, 1984.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

• 
• 
• 
•