Kun. Robertas Grigas. Išduotas Veidas (III)

Robertas Grigas   2012 m. spalio 24 d. 16:05

0     

    

Kun. Robertas Grigas. Išduotas Veidas (III)

Pirmąją straiopsnio dalį skaitykite čia.
Antrąją straipsnio dalį skaitykite čia.

Lietuvos katalikams bene labiausiai žinomas (ir mylimas!) anglikonų rašytojas, puikus teologas ir fantasy literatūros vaikams autorius (jo „Narnijos kronikos“ jau kelintą kartą ekranizuojamos) Clive S. Lewis vienoje savo “kosminės trilogijos“ knygų kone pranašiškai vaizduoja tai, kas dabar vyksta Europos ir Lietuvos tikrovėje. (Neveltui Antanas Maceina teigė, kad tikrai talentingi filosofai ir menininkai yra pranašai, atlieka tą funkciją, kuri Senajame Testamente buvo patikėta Dievo įkvėptiesiems).

Lewiso analogija tokia įtaigi, kad leisiu sau šiek tiek pacituoti. Siužetas: liberalus mokslininkas siekia karjeros perspektyviame institute, kurio elitas puoselėja „pasaulio pertvarkymo taip, kaip reikia“ planus. Sąlyga tapti vienu iš perkurtos žmonijos lyderių – atsisakyti visokių sąžinės kompleksų, emocinių įtakų, - visko, kas prieštarautų racionalaus proto veikimui. Viename iš jaunojo Marko Studoko perauklėjimo seansų NKEI (Nacionalinio koordinuotųjų eksperimentų instituto) direktorius Frostas atveda ugdytinį į objektyvumo salę ir liepia jam trypti ant grindų gulintį „atgrasiai realistinį ispanų mokyklos darbo“ Nukryžiuotąjį. Nors Markas krikščionybe „išvis niekuomet netikėjo /.../, dabar jam pirmąkart atėjo į galvą mintis, kad joje visdėlto gali šis tas būti. /.../ -Tai…-Jis nenoriai mostelėjo ranka link baisios baltos figūros ant kryžiaus. –Juk tai tik prietaras. –Ir ką? –Na, jeigu taip, kas čia objektyvaus trypti jam veidą? Argi spjaudyti į jį ne lygiai taip subjektyvu kaip ir garbinti? /.../ juk tai tik medžio gabalas /.../“. Verčiamas atlikti “objektyvumo veiksmą ypatingam prietarui pašalinti“, Markas analizuoja savo būseną: „Tiesa, kryžius ant grindų jam visiškai nekėlė maldingų jausmų. Tačiau paklusti /.../ reikalavimui nesinorėjo. Išniekinti kad ir medinį tokios agonijos atvaizdą būtų šlykštus ir nežmoniškas aktas. Bet tai buvo ne vienintelė priežastis. Atsiradus šiam krikščionybės simboliui pasikeitė visa situacija. Viskas sumišo. Nustatydamas tą paprastutę Tiesaus ir Iškreipto priešpriešą jis, matyt, bus kažką pražiopsojęs. Kodėl čia tas kryžius? Kodėl dauguma nuodingųjų paveikslų – religiniai? Markas jautė, kad mūšio lauke netikėtai atsirado daugiau veikėjų – ir galimų sąjungininkų, ir galimų priešų. /.../ Jau rengėsi daryti kaip liepiamas, greičiau baigti šį nemalonų reikalą, bet jį sulaikė figūros ant grindų bejėgiškumas. Jausmas buvo nesuprantamas. Jį sulaikė ne tai, kad tos rankos bejėgiškai prikaltos, bet tai, kad jos tiktai medinės, todėl dar labiau bejėgės, kad tas daiktas, nors ir tikroviškas, yra negyvas ir tikrai nesmogs atgal. /.../ Markas puikiai suprato, kad delsiant pavojus tik auga. /.../ Jautėsi bejėgis tarsi tas medinis Kristus. Kai atėjo ši mintis, visai kitaip pažvelgė į gulintį ant grindų Nukryžiuotąjį – ne kaip į medžio gabalą ir ne kaip į seną prietarą, bet tarsi į trupinėlį istorijos. Krikščionybė, aišku, nesąmonė, tačiau tas žmogus, be abejo, gyveno ir buvo šiuo būdu nužudytas tų dienų Belberio (NKEI miestelio pavadinimas – aut. past.). Ir staiga suprato, kodėl šis įvaizdis, pats tiesiogiai nepriklausydamas tai tikrumo ir sveikumo idėjai, vis dėlto yra iškreiptojo Belberio priešingybė. Tai įrodymas, kas nutinka, kai Tiesus susiduria su Iškreiptu, paveikslas to, ką Iškreiptasis padaro Tiesiajam – ir padarys jam, jei jis liks tiesus. Tai buvo kryžius pačia tikriausia to žodžio prasme. – Tai Jūs rengiatės atlikti užduotį ar ne? - paklausė Frostas. /.../ Markas /.../ įtemptai galvojo, nes žinojo, kad jeigu liausis, visą apsisprendimą jam iš rankų išplėš paprasta mirties baimė. Krikščionybė tėra pasaka. Būtų kvaila mirti už religiją, kuria jis net netiki. Ir tas Žmogus ant šito kryžiaus bylojo, kad tai tik pasaka, ir mirė skųsdamasis, kad Dievas, kurį garbino, jį apleido – kad visata yra apgavikė. Bet tada iškilo klausimas, apie kurį Markas dar niekad nebuvo pagalvojęs. Ar tai ir buvo posūkis prieš Žmogų? Jei visata yra apgavikė, kokia prasmė kovoti jos pusėje? O jei tai, kas tikra, yra bejėgiška, visur ir visada pasmerkta pajuokai, kankinimams ir galų gale mirčiai, kas tuomet? Kodėl nepasileidus pasroviui? Markas taip išsigando, kad visos jo baimės tarsi ir dingo. Jos buvo tarsi apsauga… visą gyvenimą saugojo jį nuo beprotiškų sprendimų, tokių kaip tas, kurį jis padarė dabar pasisukdamas į Frostą ir tardamas: - Tai tikras absurdas, ir tebūsiu aš prakeiktas, jei padarysiu ką nors panašaus“ (C.S. Lewis, „Klaikioji galybė“, leidykla “Alma littera“, Vilnius, 2008. Vertė Vilma Rinkevičiūtė).

C.S. Lewis‘o herojus išsivaduoja iš „pagerintos žmonijos“ inkubatoriaus nelaisvės, išdrįsdamas pasipriešinti Nekaltojo niekintojų ir tabu laužytojų absurdo teatrui.

... O ar nepastebi bešališkas Skaitytojas mano jau užsiminto dėsningumo – kad nei mūsuose, nei post-postmoderniuose Vakaruose kažkodėl niekas nepuola, neterlioja nei Budos, nei Krišnos, nei neseniai pasimirusio korėjiečio Muno ar induizmo dievybių panteono? O Kristų – vis iš naujo ir nuolatos. Tai – neatsitiktinis simptomas. Tai viltinga nuoroda krikščionims: Jėzus iš Nazareto yra Gyvas ir Tikras. Jis, kaip ir pora tūkstančių metų atgal, kelia didelių rūpesčių „šio pasaulio galingiesiems“; yra nepatogi kliūtis minkantiems iš žmogaus, iš vyro ir moters, iš šeimos tiktai socialinį ar ekonominį konstruktą, kuo patogesnį pelno siekimui ar makabriškų eksperimentų įgyvendinimui. Kristus su savo sąžinės, gailestingumo, prigimtinės asmens vertės ir orumo sąvokomis realiai stoja skersai kelio „naujųjų žmonių fabrikui“. Todėl būtent Jį reikia suniekinti, subanalinti, o pageidautina – įpratinti visuomenę prie viešo Jo apdrabstymo kuo nors… Daugelis kitų filosofinių, ezoterinių ir t.t. nūdienos mokymų tėra tolimos užuominos ar religinės dekoracijos. Nepajėgios įpareigoti, neįgalios reikalauti atsakomybės už esminius gyvenimo pasirinkimus. Tad ir kryptingų meno koncepcijų, ir agresyvaus sekuliarizmo politikos paliekamos ramybėje. Skirtingai negu Kristus, Kuris yra Veikiantis Asmuo nūdienos idėjų kovos laukuose. Todėl ir susilaukia granatų į veidą...

Tikrasis Dievo veidas

Šio skausmingo pasidalijimo pradžioje klausiau, kaip ateita nuo lietuvių tautodailės Rūpintojėlio koncepcijos iki Kastelučio spektaklio koncepcijos Vilniuje. Matyt, tektų pripažinti, kad tai yra savotiškai nuosekli nemažos dalies mūsų valdžios ir visuomenės nueito kelio tarpustotė. Nesureikšminu ikonos – kad ir kokia brangi, ji tėra atvaizdas. Žmogiškas bandymas simboliu išreikšti tai, kas Neišreiškiama ir aukščiau bei giliau bet kokio daikto. Materialus paveikslas nėra jo vaizduojamas asmuo. Tikrasis, gyvasis Dievo paveikslas yra žmogus. Kiekvieno žmogaus veidas. Todėl kai mūsų šalies struktūros beširdiškai elgiasi su čionai prieglobsčio ir broliškumo ieškoti atbėgusiais, karo dešimtmečių išvargintais čečėnais; kai ruošiamasi susidorojimui išduoti tą baltarusių vaikiną, tikėjusį, kad Lietuva yra laisvės ir žmogaus teisių žemė; kai bedvasis valstybinių tarnybų mechanizmas traiško bejėgio vaiko, Deimantės Kedytės, psichiką ir gyvenimą – tuomet tampa įmanoma drabstyti ir Kristaus atvaizdą.

Nes Kristaus Veidas ir tų žmonių veidai – tai tas pat.

Pagarbą Jo Veidui sugrąžinsime tiktai atrasdami ir apgindami Jį paniekintųjų veiduose.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.