Religija ir filosofija, Geopolitika

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia?

Tiesos.lt redakcija   2022 m. gegužės 12 d. 19:49

7     

    

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia?

ortodoksas.lt

Pastaruoju metu dalis Lietuvos krikščionių ortodoksų dvasininkų ir pasauliečių išreiškė savo valią kreiptis į Jo Šventenybę Visuotinį (Konstantinopolio) patriarchą Baltramiejų I su prašymu, kad Lietuvoje būtų atvertos Konstantinopolio patriarchatui pavaldžių parapijų durys. Šiuo metu Lietuvoje yra tik Maskvos patriarchato parapijos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ketinama įkurti kažką naujo, tačiau iš tiesų Konstantinopolio patriarchatas turi Lietuvoje gilias istorines šaknis.

Lietuvos metropolija, trys Vilniaus kankiniai ir Šventosios Dvasios vienuolynas Konstantinopolio patriarchate

Filologas akademikas Zigmas Zinkevičius, pasiremdamas lingvistiniais duomenimis, teigia, kad Konstantinopolio patriarchato misija Lietuvoje galėjo prasidėti tarp X-XII a. XIII a. jau Bažnyčios istorijos puslapiuose pasirodo pirmieji lietuvių kilmės ortodoksų šventieji, taip pat Konstantinopolio patriarchato tikintieji – šv. kunigaikštis Daumantas (mirė 1299 m.), šv. vienuolis Eliziejus Laurušavietis (mirė 1250 m.), šv. vienuolė Charitina (mirė 1281 m.).

Vienu garsiausių Lietuvos ortodoksų tapo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas (mirė 1267 m.), įsteigęs Laurušavo vienuolyną šalia Naugarduko, lietuvių žemėms artimiausioje kaimynystėje.

Kijevo ir Visos Rusios metropolitui Maksimui perkėlus savo katedrą iš Kijevo į Vladimirą (1299/1300 m.), dėl tais laikais egzistavusių valstybių sienų ir kitų pasidalijimų krikščionių ortodoksų padėtis mūsų regione tapo pakankamai sudėtinga. Atsižvelgdamas į sielovadinius poreikius, Konstantinopolio patriarchatas rūpestingai ir atsakingai spręsdavo šį klausimą. Jau apie 1303 m. buvo įsteigta Haličo ortodoksų metropolija.

Netrukus, 1315–1317 m., buvo įsteigta Lietuvos ortodoksų metropolija, kuri, kaip ir Haličo, buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Yra žinoma, kad lietuvių metropolitas Teofilis dalyvavo Konstantinopolio Bažnyčios sinoduose (1327 m., 1329 m.).

Nors ortodoksų tikėjimas tarp lietuvių tautos žmonių tiek neplito kaip anuomet buvo tikėtasi Konstantinopolyje, vis dėlto graikų apeigų krikščionybė tapo neatsiejama Viduramžių Lietuvos religinio ir socialinio kraštovaizdžio dalimi.

Pats ryškiausias anuo metu užgimusios ortodoksų tradicijos ženklas tai ir senovėje, ir mūsų dienomis visame krikščioniškame pasaulyje garsūs trys Vilniaus kankiniai. Šiuos ortodoksų šventuosius – Antaną, Joną ir Eustachijų 1374 m. kanonizavo Konstantinopolio patriarchas Filotėjas. Iki mūsų dienų išliko Konstantinopolio Dieviškosios Išminties katedros rektoriaus Mykolo Balsamono pagiriamasis žodis Vilniaus kankiniams graikų kalba.

Šv. Leontijus Karpovičius ( mirė 1620 m.), pirmasis Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno vyresnysis, kaip ir pats vienuolynas, taip pat buvo Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje. Šalie vienuolyno veikusi Šv. Dvasios brolija turėjo stauropigijos statusą, liudijantį tiesioginį pavaldumą Konstantinopolio patriarchui (XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje). Ant iki mūsų dienų išlikusių XVII a. Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno leidinių ir šiandien galima pamatyti to liudijimus – šventosios Konstantinopolio Bažnyčios patriarcho vardą.

Be didžiųjų šventųjų, Konstantinopolio patriarchato epocha Lietuvai paliko taip pat Tėvynės didvyrių ortodoksų, gynusių Lietuvos Didžiąją Kunigaištystę ir Abiejų Tautų Respubliką: kunigaikštis Teodoras Karijotaitis (mirė 1414 m.), Žalgirio mūšio dalyvis Teodoras Ostragiškis (mirė 1446 m.), Oršos mūšyje dalyvavęs didysis etmonas Konstantinas Ostragiškis (mirė 1530 m.), jo sūnus, globojęs ortodoksijų tikėjimą – Konstantinas Ostragiškis Jaunesnysis (mirė 1608 m.).

Kitaip tariant, visi senieji Lietuvos šventieji buvo Konstantinopolio patriarchato tikintieji, kaip ir senosios Lietuvos cerkvės – visa yra Konstantinopolio patriarchato palikimas. Mūsų sostinėje Vilniuje šiuo metu yra 10 bažnyčių ir 2 vienuolynai, iš kurių 3 cerkvės ir 1 vienuolynas pastatyti pavaldumo Konstantinopolio patriarchatui laikais, daugybė Konstantinopolio patriarchato cerkvių yra neišlikę iki mūsų dienų.

Kur iš Lietuvos „dingo“ Konstantinopolio patriarchatas?

Kokiai jurisdikcijai priklauso tam tikra teritorija, nustato Bažnyčios kanonų teisė. Vienų patriarchatų jurisdikciją nustato Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kitų – Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato dekretai (tomosai). Konstantinopolio patriarchatas prarado valdžią tikintiesiems Lietuvoje ne todėl, kad pasikeitė Bažnyčios taisyklės (kanonai), o dėl to, kad iš Lietuvos jį išstūmė Rusijos imperijos politinė valdžia.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės priklausė Kijevo metropolijai, kuri buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Kai Maskvos valstybė užėmė dalį tų žemių, ji pareikalavo Konstantinopolio patriarchato perduoti valdžią Kijevo metropolijai.

Nors Maskva papirkinėjo Konstantinopolio hierarchus ir darė jiems spaudimą, Maskvos reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies. Maskvos patriarchatui jurisdikcija Kijevo metropolijos atžvilgiu buvo deleguota tik dalinai ir laikinai. Visa tai yra ištyrę istorikai.

Viskas, ką Maskva išreikalavo iš Konstantinopolio, aprašoma 1686 m. Konstantinopolio patriarcho laiške carui Ivanui V Aleksejevičiui. Šis laiškas yra įtrauktas į Rusijos imperijos įstatymų sąvadą, kur pateikiamas jo graikiškas originalas ir vertimas į rusų kalbą, ir su jo turiniu gali susipažinti kiekvienas. Laiškas kalba apie tokią privilegiją Maskvos patriarchui:

…dėl didelio atstumo ir dėl dviejų didžiųjų karalysčių karo, negalėjo visuotinio patriarchato [šventasis] sostas šventinti tikrojo Kijevo metropolito, […] [todėl] Jūsų Karališkoji ortodoksiška Didenybė […] paprašė, kad Kijevo vyskupija būtų šventojo Maskvos patriarchato sosto valdžioje, kad kai bus reikmė pašventinti vertą žmogų, jį galėtų išrinkti [Kijevo] metropolijai priklausantys arkivyskupai, archimandritai ir igumenai, kunigai, vienuoliai, bajorai ir kiti, su leidimu ir žinia ten tuo metu esančio šlovingojo etmono […].

Jo Palaimintybė Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Joakimas […] teturi teisę šventinti Kijevo metropolitą pagal Bažnyčios taisykles, kurį išrinks, kaip nurodoma šiame rašte, priklausantys šiai vyskupijai […]. Tokiu būdu tepaklūsta Kijevo metropolija šventajam Maskvos patriarcho sostui […], bet tegu būna išlaikyta šitai: kai Kijevo metropolitas atnašauja bekrauję auką ir tarnauja Dieviškąją Liturgiją, tegu prisimeną kaip pirmąjį Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho vardą; […] tik po to – Maskvos patriarchą.

Laiškas nekalba apie Kijevo metropolijos pilnavertį perdavimą Maskvos patriarchatui, o tik tam tikromis sąlygomis (dėl karo ir didelio atstumo) įvedamą išimtį (oikonomia), galimybę Maskvos patriarchui pašventinti dvasininkų ir pasauliečių susirinkimo išrinktą Kijevo metropolitą. Tuo tarpu Kijevo metropolitui nurodoma ir toliau kaip savo primą minėti visuotinį patriarchą, taip pripažįstant savo kanoninę priklausomybę Motinai Bažnyčiai Konstantinopolyje.

Laiškas nekalba apie kitų Kijevo metropolijos vyskupų skyrimo teisę, nekalba apie Maskvos patriarcho teisę perbraižyti metropolijos ribas ir pan. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad šio laiško sąlygų Maskva niekada nevykdė: visuotinis patriarchas minimas nebuvo, netrukus prasidėjo metropolijos ribų perbraižymai, buvo panaikinti metropolito rinkimai, ne visi Kijevo katedros vadovai turėjo „metropolito“ titulą, pati metropolija buvo netekusi savo vardo, jis grąžintas tik 1992 m. Kitaip tariant, nors laiškas tokių privilegijų nesuteikė, bet Maskvos patriarchatas tvarkėsi Kijevo metropolijoje kaip savo vyskupijoje.

Abiejų Tautų Respublikoje gyvenę ortodoksų vyskupai nepripažino jurisdikcijos perdavimo Maskvai. Nepripažino ir vėlesni Konstantinopolio patriarchai.

Pavyzdžiui, 1924 m. patriarchas Grigalius VII rašė: „…užfiksuota, kad pirmasis Kijevo metropolijos ir nuo jos priklausančios Lietuvos bei Lenkijos ortodoksų metropolijos atskyrimas nuo mūsų sosto bei jų įjungimas į šventąją Maskvos Bažnyčią buvo įvykdytas pažeidžiant kanonų teisę…“.

Kadangi 1686 m. laiškas yra ne sutartis, o vienpusiškai Konstantinopolio Maskvai suteikta privilegija, kad nekiltų nesusipratimų, 2018 m. spalio 11 d. Konstantinopolio patriarchato sinodas oficialiai atšaukė laiško galiojimą.

Jeigu jurisdikcijos perdavimo fakto nepripažino nei ATR ortodoksai, nei Konstantinopolio patriarchai, tai kaip čia atėjo Maskvos patriarchatas? Kadangi Rusijos Bažnyčia buvo carų politinis įrankis, daugelis Abiejų Tautų Respublikos piliečių mieliau jungėsi prie unijos su Romos popiežiumi, nei pakluso Maskvai.

Po ATR padalijimų (1772 m.; 1793 m.; 1795 m.) Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, visi Lietuvos ortodoksai galutinai tapo pavaldūs Peterburgo sinodui, tačiau ortodoksų čia jau buvo ne tiek ir daug.

Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės žemių ortodoksai priklausė dviem – Minsko ir Zaslavlio vyskupijoms, šiandienos Vilniaus kraštas priklausė Minsko vyskupijai, o nuo 1833 m. – atkurtai Polocko vyskupijai.

Polocko vyskupas Smaragdas Kryžianovskis rašė, kad visoje Vilniaus gubernijos teritorijoje (su dalimi šiandieninės Baltarusijos) tebuvo 1000 ortodoksų, o Vilniuje neveikė nė viena parapija, tik Šventosios Dvasios vienuolynas (1838 m. įkurta jo filija – šv. Efrozinos (Eufrosinijos) bažnyčia. Taigi, kai visi Lietuvos ortodoksai galutinai buvo pajungti Rusijos Bažnyčiai, ortodoksų čia jau beveik ir nebebuvo.

Kaip Lietuvoje atsirado šiuolaikinė Maskvos patriarchato vyskupija?

Šiuolaikinė „Rusiõs Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupija“ atsirado iš 1839 m. įkurtos „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos“. Ją kuriant nebuvo paisoma Bažnyčios kanonų – 1839 m. Polocke buvo sušauktas unitų susirinkimas, kuris imperatoriaus ir sinodo paprašė juos priimti į Ortodoksų Bažnyčią. Prašymas buvo patenkintas ir taip buvo įkurta Lietuvos ir Vilniaus vyskupija, prie kurios prijungti 1,6 milijono unitų.

Kuriant vyskupiją nebuvo konsultuojamasi su visuotiniu patriarchatu, neprašoma peržiūrėti kanoninę tvarką, nes Rusijos imperijos praktikoje Rusija laikėsi požiūrio, kad visur, kur yra jos politinė valdžia, ten automatiškai bažnyčios turi paklusti Peterburgo sinodui.

Taip 1801 m. Rusijai užgrobus Sakartvelą (Gruziją), caras panaikino Gruzijos patriarchatą ir padarė Gruzijos Bažnyčią pavaldžią Peterburgo sinodui (nors ji buvo autokefalinė nuo pirmojo tūkstantmečio).

Rusijos imperijai užgrobus Rumunijos kraštą Besarabiją, nuo autokefalinės Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios buvo atgnybtos vyskupijos ir taip pat pajungtos Peterburgo sinodui. Taip ir Vilniaus gubernija buvo traktuojama kaip kanoninė Peterburgo sinodo teritorija vien todėl, kad šią teritoriją valdė Rusijos imperija.

XX a. pr., žlugus Rusijos imperijai, buvusios Rusijos imperijos kolonijos kreipėsi į visuotinį patriarchatą, kad išlaisvintų jas nuo pavaldumo Rusijos Bažnyčiai. Kadangi pagal senuosius kanonus buvusios Kijevo metropolijos teritorija ir toliau priklausė Konstantinopolio patriarchatui, 1924 m. kitai buvusiai Kijevo metropolijos daliai – Lenkijos Bažnyčiai – buvo suteikta autokefalija. Estijos (1923 m.) ir Latvijos (1936 m.) Bažnyčioms buvo suteikta autonomija Konstantinopolio patriarchato sudėtyje.

Taigi, Maskvos patriarchatas (Rusijos Bažnyčia) Lietuvoje atsirado 1839 m., kai buvo įsteigta unitams atversti skirta vyskupija. Po 1830 m. ir, ypač, po 1863 m. sukilimų prieš Rusijos valdžią, visoje Lietuvoje kaip bausmė pradėtos statyti naujos cerkvės, todėl daugelis plačiosios Lietuvos cerkvių pastatytos būtent tais metais. Rusijos imperijos metu ortodoksų bendruomenės skaičių pildė rusų kolonistai, o po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) prie bendruomenės prisijungė gausybė sovietmečiu į Lietuvą atsiųstų dirbti rusakalbių.

Apibendrinimas

Pradinė Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje buvo Konstantinopolio patriarchatas, kuris XVII a. prarado įtaką dėl pasikeitusių politinių aplinkybių. Faktinę Konstantinopolio patriarchato valdžią Lietuvoje nutraukė tik bažnytinė unija ir carinės valdžios veiksmai, bet Bažnyčios kanonai nesikeitė.

Maskvos patriarchato vyskupija buvo įkurta carinės valdžios ir palaikyta sovietmečiu, todėl daugelio lietuvių atmintyje pagrįstai siejasi su Rusijos imperine politika. Dabar, kai Maskvos patriarchas yra įsitraukęs į politiką, daug kas pagrįstai nori grįžti į faktinį pavaldumą Konstantinopoliui, kurisčia gyvavo apie septynis šimtus metų.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

elfė        2022-05-13 19:17

Dėkui kun. Songailaii už šią išsamią informaciją.. Tik kas privertė unitus jungtis ne prie katalikybes, o prie pravoslavų?..

elfė to ???       2022-05-13 19:15

Konstantinopolio vardas išliko, nors patriarchatas rods perkeltas i kitą vietą..

elfė       2022-05-13 19:13

Šimašius rūpinasi sovietinių paminklų išsaugojimu Grūto parke. Gerai. Gal pravers socialistiniam rytojui, ne vien dabartiniam   Malinausko bizniui.

Vilniuje buvo pristatyta paminklų ir Kutuzovui, ir Muravjovui korikui.. Net didinga Jakaterinos II skulptura stovejo toje vietoje, kur dabar paminklas Gediminui… pravertė sudėti tvirti pamatai… Visa tai buvo nugriauta, tik Kateriną išsivežė Rusija traukdamasi per Pirmą pasaulinį..

  Tik štai kas ir kaip galėtų nugriaut tas penkiasdešimt caro per paskutinius metus pristatytas, murzinai geltonų plytų cerkves, kuriomis caras pasižymėjo “savo ” tertoriją?  Per penkiasdešimt cerkvių pristatė jis matomiausiose mūsų miestų vietose! Ir visos jos žibėjo auksiniais cibuliais. Tik sovietmečio architektai pagudravo.. sakė, kad atspindint saulę, gali apakint lakūnus… tad nudažė..

Kas išdrystų nuverst ar kam panaudot tuos “šventus” pastatus. kuriais taip domisi vokiečiai ir prancūzai, kuriems rusų popai per TV nuolat kartoja, kad “pribaltika ot davnyx vremion slavianskyje zemli”?
Gal Simasiaus reiktų paklaust, ar išdrystų?.. jei jau ruošias verst sovietmecio oro uosta ir gelezinkelio stoti?.. Tos cerkvės juk tuščios..

???       2022-05-13 15:46

Kodėl ne Stambulo patriarchas, o Konstantinopolio patriarchs? Konstantinopolis pervardintas Stambulu.

jei       2022-05-12 22:13

jei nebūtų išsinešdinę atėjūnai būtų išskerdę

ah.ą       2022-05-12 22:08

Konstantinopolis Rytų Romos imperijos (plačiau žinomos Bizantijos vardu) sostinė. RYTŲ.Tik Rytų Romos imperiją sunaikino atėjūnai ir vietoj Rytų Romos imperijos įkūrė atėjūnų imperiją - otaman imperiją. Konstantinopolio neliko taip pat.
Tai kam kliedėti? Konstantinopolio NĖRA.

Al.       2022-05-12 20:28

,, Dabar, kai Maskvos patriarchas yra įsitraukęs į politiką, daug kas pagrįstai nori grįžti į faktinį pavaldumą Konstantinopoliui” - nereikėjo laukti jokio ,,įsitraukimo į politiką”. Išsivadavom nuo Rusijos, tai ir bažnyčią išvaduojam.

Rekomenduojame

Dr. Gintautas Vaitoška. Karas ir abortas

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 15-oji) diena

Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų

Indijos chirurgas planuoja persodinti gimdą į translytės „moters“ kūną ir sudaryti jam galimybę pastoti dėka pirmos tokios operacijos pasaulyje

Nepriklausomos valstybės ir imperijos. Vytautas Radžvilas

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Edvardas Čiuldė. Atviras laiškutis Emmanueliui Macronui

Kandidato į AT teisėjus E.Šileikio drąsi kalba išgąsdino Seimą

ES ciniškai naudojasi pavojaus situacija Europoje, kad išplėstų savo galias

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt devintoji (gegužės 13) diena

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą?

Ramūnas Aušrotas. Vaiko teisių apsaugos klystkeliai

Vatikano sinodo svetainė švenčia homoseksualumą ir įvaikinimą homoseksualų porose

Mokslinė konferencija Romo Kalantos metams paminėti

Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vytautas Radžvilas. Ir vis tik tai PAKTAS

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 12-oji) diena

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.