Įžvalgos

Kun. Edmundas Naujokaitis: Fatima – vilties ženklas pasauliui, arba Dievo Motinos apsireiškimų istorija ir reikšmė

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gegužės 13 d. 11:39

14     

    

Kun. Edmundas Naujokaitis: Fatima – vilties ženklas pasauliui, arba Dievo Motinos apsireiškimų istorija ir reikšmė

„Fatimos žinią galime trumpai nusakyti šiais žodžiais: Nekaltosios Marijos Širdies apsireiškimas šių dienų pasaulio išgelbėjimui“.
Kardinolas Cerejeira

Paprasti vaikai, kuriems dirbant, meldžiantis ir žaidžiant apsireiškia Dievo Motina Mergelė Marija… Koks tai įprastas, netgi „natūralus“ įvykis katalikiškame pasaulyje! Daugelį šimtmečių Viešpats Dievas ir Jo Motina panašiu būdu skelbdavo pasauliui didžiausias paslaptis ir Apvaizdos planus, pažadėdavo tikintiesiems nuostabių malonių. Šventoji Orleano mergelė Joana Arkietė girdėjo paslaptingą balsą ir tapo Prancūzijos išgelbėjimo įrankiu. Gvadelupės Marija apsireiškė indėnui Chuanui Diego ir paliko savo atvaizdą ant jo rūbo. Mergelė Marija kalbėjo Šiluvos piemenėliams, ta pati Mergelė pasirodė piemenims Melani ir Maksiminui ant La Saleto kalno, Bernadetai Lurdo grotoje.

Švč. Mergelė Marija, Portugalijos globėja

Vienas iš garsiausių ir svarbiausių apsireiškimų įvyko Fatimoje, iki tol niekam nežinomame Portugalijos miestelyje 1917 metais. Čia Marija savo žinios skelbėjais pasirinko tris neraštingus piemenėlius: dešimtmetę Liuciją duš Santuš (dos Santos), jos devynmetį pusbrolį Pranciškų Marto ir Pranciškaus septynių metų seserį Jacintą.
Liucija savo atsiminimuose pasakoja, kad ji ir Jacinta ganydamos mėgdavo dainuoti liaudies dainas bei giesmes. Tarp jų tikriausiai buvo ir visoje Portugalijoje populiari Salve Nobre Padroneira:

Sveika, o kilnioji Globėja,
Tautos, kurią Tu saugoji,
Tautos, kurią išsirinkai tarp kitų
Kaip Viešpaties tautą.


Iš tiesų, portugalai visais amžiais ypatingai garbino Mergelę Mariją, kuri saugojo šią tautą nuo sunaikinimo islamo vergijos metais, gynė nuo svetimšalių užkariautojų ir bedieviškos masonų valdžios priespaudos XX a. pradžioje. 1646 metais Portugalijos nepriklausomybės atstatytojas karalius Jonas IV iškilmingai paaukojo šią šalį Nekaltai Pradėtajai Mergelei, kaip jau buvo padaręs karalius Alfonsas Henrikas 1142 metais, po lemtingos pergalės prieš musulmonus maurus.
Jau pats apsireiškimų vietos vardas primena tuos tolimus kovų prieš islamą amžius. Fatima – toks buvo islamo kūrėjo Muhamedo dukros, kalifo Ali žmonos vardas. Fatima vadinosi ir galingo arabų kunigaikščio, įsitvirtinusio pietinėje Portugalijoje, duktė. Vieno žygio metu ją pagrobė portugalų armijos vadas Don Gonzalas (Gonçalo Hermingues). Mergaitė sutiko priimti katalikų tikėjimą ir buvo pakrikštyta Oureana (Auksės) vardu. Miestelis, kuriame atšvęstos Gonzalo ir Oureanos vestuvės, imtas vadinti Ourém. Gonzalas neilgai džiaugėsi savo šeimynine laime – Oureana mirė. Negalėdamas rasti ramybės, Gonzalas tapo vienuoliu cistersu. Žmonos kūną jis perkėlė į vieną kaimą už 6 km nuo Ouremo, kuriam prigijo vardas Fátima.
Fatimos miestelyje 1917 metais buvo apie 2500 gyventojų. Fatima priklauso Leirijos vyskupijai ir yra Portugalijos centrinėje dalyje, 130 km į šiaurę nuo sostinės Lisabonos. Visai šalia Fatimos, nedideliame Alžiustrelės (Aljustrel) kaimelyje gyveno duš Santuš ir Marto šeimos. Nieko nuostabaus, kad Dievo Motina savo apsireiškimo vieta pasirinko ne sostinę, ne pramoninį didmiestį, o šią paprastą kaimo apylinkę, kurioje klestėjo tikėjimas ir pamaldumas.
Antanas ir Marija Rožė duš Santuš turėjo šešis vaikus, iš kurių jauniausia buvo Liucija, gimusi 1907 metais. Antano sesuo Olimpija buvo ištekėjusi už Manuelio Pedro Marto ir susilaukė septynių vaikų, tarp kurių buvo Pranciškus (g. 1908 m.) ir Jacinta (g. 1910 m.). Šiems vaikams ir buvo lemta tapti liudininkais to, ką žymusis Fatimos tyrinėtojas brolis Michelis de la Sainte Trinité pagrįstai vadina „didžiausiu XX amžiaus įvykiu“. Brolio Michelio keturių tomų veikalo vertimu (The Whole Truth About Fatima, Immaculate Heart Publ., Buffalo NY, 1989) šiame straipsnyje daugiausiai ir remsimės.

Pirmieji angelo apsireiškimai

Prieš apsireikšdama regėtojams, Dievo Motina paruošė juos keliais angelo apsilankymais. Sesuo Liucija mini tris angelo pasirodymus 1915 metais ir tris 1916 m.
1915 pavasarį tėvai aštuonmetę Liuciją pirmąkart išleido ganyti bandos. Jos palydovėmis pirmiausia buvo trys kaimynų mergaitės: Teresė Matias, Marija Rosa ir Marija Justino. Liucija buvo linksmo būdo, ji mokė drauges dainuoti ir šokti. Šį nerūpestingą vaiką Dievas ir pasirinko savo didingiems planams.
Pirmasis angelo apsireiškimas, kaip pasakoja sesuo Liucija savo „Ketvirtuose prisiminimuose“ (1941), įvyko 1915 metais, tarp balandžio ir spalio. Liucijai su trimis draugėmis Galvos kalne (Loca do Cabeço) besimeldžiant rožančių, ji virš medžių slėnyje pamatė „lyg debesį, baltesnį už sniegą, permatomą ir žmogaus pavidalo“. Kiti vaikai paklausė, kas tai galėtų būti. Liucija nežinojo, ką atsakyti, tuo metu ji net nepagalvojo, kad tai angelas. Liucija mano, kad angelas „dar nedrįso pilnai apsireikšti“. Regėjimas pasirodė dar du kartus kitomis dienomis, jį matė ir kiti vaikai, taigi tai nebuvo vaizduotės vaisius.
Trys mažieji papasakojo apie keistus regėjimus tėvams. Liucijos motina nutarė: „Vaikiškos nesąmonės!“
Vaikai gėdijosi dėl šio sudraudimo, ir tai paaiškina, kodėl jie niekam nekalbėjo apie apsireiškimus, įvykusius
kitais metais.

„Aš esu taikos angelas“

Jų taip pat buvo trys. Liucija rašo, kad pirmasis angelo apsireiškimas įvyko tikriausiai 1916 metų pavasarį. Tuo metu Liucija pradėjo ganyti kartu su Marto šeimos vaikais Jacinta ir Pranciškumi. Trys piemenėliai ganė savo bandą Cabeço kalno šlaituose. Oras buvo bjaurus, pūtė šaltas vėjas. Vaikai sulindo į netoliese esantį urvą tarp uolų, suvalgė kuklius pietus ir paskubomis kalbėjo rožančių – vietoj visų maldų „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ jie ištardavo tik pirmuosius jų žodžius. Greitai baigę maldą, jie skubėjo žaisti. Staiga pūstelėjo stiprus vėjas, ir vaikai pastebėjo artėjantį lyg baltą šešėlį. Saulė jį peršvietė, ir pasirodė nepaprastai gražus jaunuolis, apie 14–16 metų amžiaus.
Nebijokite! – tarė jis. – Aš esu taikos angelas. Melskitės su manimi!
Tuomet angelas atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir tris kartus pakartojo:
Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.
Vaikai, „lyg priversti antgamtinės galios“, parpuolę kalbėjo maldą kartu. Angelas dar paragino:
Taip turite melstis! Jėzaus ir Marijos Širdys laukia jūsų karštų maldų! – Ir pradingo. 
Liucija rašo: „Mus apgaubusi antgamtinė atmosfera buvo tokia stipri, kad ilgą laiką mes net buvome pamiršę savo pačių buvimą. Mes likome toje pačioje laikysenoje, kaip mums parodė angelas, ir vis kartojome maldą. Mes jautėme Dievo buvimą taip galingai veikiant viduje, jog net nedrįsome kalbėtis“.
Nežinome kodėl, tačiau tiek angelo, tiek Marijos apsilankymų metu Pranciškus tik matė apsireiškimus, bet negirdėdavo žodžių – juos jam turėdavo atpasakoti Liucija ir Jacinta.
Sukrėtimas buvo didžiulis, jis visiems laikams pakeitė mažųjų piemenėlių dvasinį gyvenimą. Jiems net į galvą neatėjo kam nors papasakoti apie apsireiškimą. Liucija angelo apsireiškimų istoriją užrašė tik 1937 metais, iki tol ji nebuvo žinoma niekam, išskyrus kelis kunigus ir Fatimos vyskupą da Silvą. Vyskupas da Silva, 1922 metais išgirdęs pasakojimą, liepė išlaikyti jį paslaptyje.
Angelas pradeda savo kalbą žodžiu „nebijokite!“ – kaip tai primena evangelinius apsireiškimus Zacharijui, Mergelei Marijai, Betliejaus piemenims! Vėliau kanauninko Barthaso paklausta, kaip atrodė angelas, Liucija lakoniškai atsakė: „Era de luz – jis buvo iš šviesos“. „Dievas yra šviesa, ir nėra jame tamsos“ (1 Jn 1, 5), todėl ir Dievo pasiuntinys pasirodo apsigaubęs šviesa (plg. Ps 104, 2).

Antrasis angelo apsireiškimas

Po kelių mėnesių, vasarą, piemenėliai nuo vidudienio kaitros pasislėpė vieno medžio pavėsyje prie namų šulinio. Pavargę nuo lakstymo paskui avis, vaikai prigulė pokaičio. Staiga pasirodė tas pats angelas ir ėmė juos barti:
Ką darote? Melskitės, daug melskitės! Jėzaus ir Marijos Širdys turi jums parengusios gailestingumo planų. Skirkite Aukščiausiajam nepertraukiamas maldas ir aukas!
Liucija išdrįso paklausti:
– Kaip turime aukotis?
Iš visų dalykų, kokius galite, padarykite auką, skirtą atgailai už nuodėmes, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir melskite nusidėjėlių atsivertimo. Taip jūs laimėsite taiką savo tėvynei. Aš esu jos Angelas Sargas, Portugalijos angelas. O ypač atsidavę priimkite kentėjimus, kuriuos jums siųs Viešpats, ir kantriai juos neškite.
Liucija rašo: „Tie angelo žodžiai įsispaudė mūsų dvasioje kaip šviesa, kuri leido pažinti, kas yra Dievas, kaip Jis mus myli ir nori būti mūsų mylimas. Mes supratome aukos vertę ir kaip ji Jam patinka, kaip Jis dėl tos aukos atverčia nusidėjėlius. Nuo to laiko mes pradėjome Viešpačiui aukoti visa, kas mums buvo nemalonu, bet tuomet dar neieškojome kitokių apsimarinimų ir atgailos darbų, tik parpuolę kniūpsti ant žemės valandų valandas kartojome angelo maldą“.
Ar neprimena šis angelo pasirodymas Dievo balso pranašui Elijui: „Ką tu darai, Elijau?“ (1 Kar 19, 9). [...]

Angelo tikybos pamokos

Tai nuostabi „katechezė“, paruošianti šiuos išrinktuosius vertam Dievo Motinos priėmimui. Pirmas religijos aktas yra adoracija, nusižeminimas prieš begalinę Dievo didybę ir Jo pagarbinimas, taip pat savo nevertumo ir nuodėmingumo suvokimas. Angelas savo žodžiais, laikysena, malda moko vaikus šios pagarbos Dievui, taip pat įtikina juos, kokia būtina yra malda už save ir kitus. Nejučiomis prisimename apaštalo Jono apokalipsės regėjimą: „Visi angelai, stovintys aplink sostą... parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 11–12). [...]

Stebuklinga Pirmoji Komunija

Trečiasis angelo apsireiškimas įvyko 1916 metų rugsėjį ar spalį (Liucija tuomet dar nepažino kalendoriaus). Vaikai, ganydami avis Cabeço kalvoje, kalbėjo rožančių. Staiga juos vėl apšvietė dangiška šviesa. Vaikai pamatė Viešpaties angelą. Jis rankoje laikė taurę, virš kurios buvo Ostija. Iš Ostijos į taurę sruveno Kraujas. Angelas atsiklaupė ir paragino vaikus melstis drauge. Vaikai atsiklaupė ir kartu su angelu triskart sukalbėjo šią maldą:
Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, su giliausia pagarba aš šlovinu Tave ir aukoju Tau Brangiausiąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, esančius visuose žemės tabernakuliuose, kad atsilyginčiau už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais Jis įžeidžiamas. Dėl begalinių Jo Švenčiausiosios Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies nuopelnų aš prašau Tave vargšų nusidėjėlių atsivertimo.
Po to angelas atsistojo ir davė Liucijai valgyti Ostiją, o Jacintai ir Pranciškui davė gerti iš taurės. Angelas kalbėjo:
Priimkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriuos nedėkingi žmonės taip niekina. Atgailaukite už jų nuodėmes, guoskite savąjį Dievą!
Angelas vėl suklupo ir vėl su vaikais triskart sukalbėjo maldą „Švenčiausioji Trejybe“. Tuomet pradingo.
Vaikai dar ilgai kartojo abi angelo maldas. „Dievo buvimo galia buvo tokia stipri, kad ji mus beveik visiškai sukaustė ir sunaikino. Atrodė, kad ilgą laiką ji mums atėmė kūno pojūčius. Tomis dienomis mes dirbome savo darbus lyg nešami tos antgamtinės būtybės, kuri skatino mus veikti. Ramybė ir laimė, kuriuos jautėme, buvo didžiuliai, bet visiškai vidiniai ir kreipiantys sielą į Dievą“, – rašo Liucija.
Angelo suteikta Komunija sukėlė nemažai diskusijų teologų tarpe. Argi šv. Pavidalų konsekracija ir Komunijos dalinimas nėra įšventintų kunigų privilegija? Juk joks angelas neturi galios aukoti šv. Mišių! Tačiau daugelio šventųjų gyvenimai patvirtina mistinės Komunijos galimybę – Komuniją iš angelo rankų yra gavę ir šv. Stanislovas Kostka, ir šv. Raimundas Nonatas bei šv. Gerardas Majela. Kanauninkas Barthas paklausė Liuciją: „Ar manai, kad tą dieną tu tikrai priėmei Komuniją kaip ir prie Dievo stalo?“ Liucija be jokių abejonių patvirtino: „Manau, kad taip, nes aš jaučiau Ostijos prisilietimą, kaip ir įprastų komunikantų“. Taigi taurė ir Ostija angelo rankose nebuvo vien simbolis ar grynai dvasinė vizija, tai buvo tikri šv. Pavidalai, kuriuos angelas turėjo stebuklingu būdu gauti kuriose nors kunigo aukojamose šv. Mišiose.
Atrodo, lyg apsireiškęs angelas patvirtintų šv. popiežiaus Pijaus X 1910 m. dekretą Quam singulari, kuriuo leista Pirmąją Komuniją priimti vaikams iškart pasiekus sąmoningo amžiaus, tai yra maždaug šešių septynių metų. Fatimos klebonas Cruzas, paklusdamas šiam nutarimui, 1913 metais suteikė Pirmąją Komuniją šešiametei Liucijai. Tačiau naujasis klebonas Ferreira užsispyrusiai neduodavo Komunijos nesulaukusiems dešimties metų vaikams, todėl Pranciškus ir Jacinta dar nebuvo jos gavę.

Tradicinė angelo teologija

Trečiajame apsireiškime angelas nuostabiu būdu išmokė vaikus katekizmo tiesų apie Švenčiausiąją Trejybę, Kristaus Dievo-Žmogaus asmenį („Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę“), Tikrąjį Viešpaties buvimą šv. Eucharistijoje, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies tarpininkavimą. Visiškai aišku, kad šias tikėjimo tiesas, taip aiškiai išdėstytas, vaikai girdėjo pirmą kartą ir negalėjo tokių teologiškai tikslių maldų sugalvoti patys.
Kaip toli šie angelo apsireiškimai bei vėlesni Dievo Motinos apsilankymai nuo šių dienų modernistinio tikėjimo, naujosios Mišių teologijos! Čia niekur nerasime tos madingos „Velykų slėpinio“ teorijos, anot kurios Jėzus Kristus mus atpirko ne tiek kruvina atsilyginimo auka ant kryžiaus, kiek išaukštinimu per prisikėlimą. Šiandien girdime, kad šv. Mišios esančios šio Velykų džiaugsmo šventimas, bendruomenės puota, kurioje pagal Jėzaus žodžius („Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20)) Viešpats dvasiškai atsiranda puotaujančių tarpe eucharistiniais pavidalais. Kristus visus apglėbia savo meile ir dovanoja savąjį atpirkimą, todėl praktiškai visi geros valios žmonės bus išganyti. „Pragaras, auka, permaldavimas, nuodėmė, atgaila“ – šias sąvokas „Velykų slėpinio“ teologija jau baigia ištrinti iš daugelio katalikų sąmonės.
Marija nepabijojo mažiems vaikams parodyti sukrečiančios pragaro vizijos (ją dar aptarsime). Apsireiškęs angelas moko juos ne draugiškai šnekėtis su mielu Dievuliu, o parpuolus ant žemės garbinti Jo šiurpulingą didybę, atgailaujant už savo ir kitų nuodėmes. Angelas jiems akivaizdžiai parodo, kad šv. Eucharistija yra ne džiugus „Velykų slėpinys“, o baisios Kalvarijos aukos sudabartinimas, aukos, kuria Sūnus siekia permaldauti Tėvo pyktį ant nusidėjėlių ir atsilyginti Jo įžeistam teisingumui. Eucharistijoje iš tikrųjų, realiai, o ne vien dvasiškai yra Viešpaties „Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė“, todėl šventieji Pavidalai turi būti garbinami „tabernakuliuose“ – ar tai suderinama su tabernakulio nukišimu į tamsius kampus moderniose bažnyčiose? O visuotinio išganymo viltimi Fatimoje net nekvepia: angelas primena, kad žmonės toliau baisiai įžeidinėja Dievą nuodėmėmis, todėl ištikimieji krikščionys turi už jį atsilyginti savo malda, auka bei permaldavimo Komunija ir melstis už nusidėjėlių atsivertimą. Auka, apsimarinimas, džiaugsmingas kančios priėmimas, savanoriškas kūno varginimas atgailos už nuodėmes dvasia – kaip šie dalykai toli nuo šių dienų salsvo pamaldumo!

„Portugalijos angelas“

„Aš esu jos [jūsų Tėvynės] Angelas Sargas, Portugalijos angelas“, – išgirdo vaikai apsireiškime. Antgamtiniai Viešpaties apsireiškimai yra „charizmos“, arba, kaip sako teologija, gratiae gratis datae, išrinktosioms sieloms veltui duotos dovanos, kurias jos turi panaudoti tarnavimui kitiems. Privatūs apreiškimai skiriami ne vien pavienėms sieloms ir jų asmeniniam pašventinimui, bet visai Bažnyčiai, visoms krikščioniškoms tautoms. Tai ypač aišku Fatimoje, kur angelas kalba apie Portugaliją, o Dievo Motina – apie vaikams negirdėtą šalį Rusiją, kur nuolatos primenama taikos svarba. O taikai tuo metu iškilo baisus pavojus.
Pirmojo angelo apsireiškimo metu, 1916 metų vasarį, Portugalijos parlamentas nutarė suteikti karinę pagalbą D. Britanijai kovoje prieš Vokietijos laivyną. Todėl kovo 3 d. Vokietija paskelbė Portugalijai karą, šalis įsitraukė į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį. Ir štai, pirmieji angelo žodžiai: „Aš esu taikos angelas!“
Jo nešama žinia – taikos žinia, tačiau angelas neprašo melstis už taiką. Jis moko melstis už nusidėjėlių atsivertimą! Nuodėmė – tai yra giliausia visų blogybių ir visų karų priežastis, tautų atsivertimas yra vienintelė priemonė tikrai taikai užtikrinti.
„Portugalijos Angelas Sargas“... Nuo seniausių laikų krikščionys tikėjo, kad ne tik kiekvienas motinos įsčiose pradėtas žmogus gauna Dievo jam skirtą Angelą Sargą, bet ir didžiosios žmonių bendruomenės – Bažnyčia ir tautos. Dar pranašas Danielius liudijo (Dan 12, 1), kad išrinktosios žydų tautos Angelas Sargas yra pats dangaus kareivijų vadovas šv. arkangelas Mykolas. Šv. Mykolas Naujajame Testamente tapo Naujojo Izraelio – Katalikų Bažnyčios, taip pat jos globėjos – Šventosios Romos Imperijos Angelu Sargu. Senajai Romos imperijai nusilpus, jo globos šaukėsi daugelis iš šios Imperijos kilusių valstybių: Vokietija (Romos Imperijos tęsėja nuo Karolio Didžiojo laikų), Italija (čia, ant Gargano kalno, šv. Mykolas apsireiškė 495 m.), Prancūzija (708 m. joje, ant Mont-St-Michel kalno Normandijoje, irgi pasirodė arkangelas), o taip pat Portugalija.
Prancūzijos gelbėtojai šv. Orleano mergelei Joanai buvo apsireiškęs angelas, kuris kalbėjo: „Aš esu Mykolas, Prancūzijos globėjas“. Panašiai prisistato ir angelas Fatimoje. Juk Portugalijos valstybės kūrėjas karalius Alfonsas buvo pakrikštytas Šv. Mykolo koplyčioje ir garbino arkangelą kaip savo valstybės globėją. 1514 metais, prašomas karaliaus Manuelio I, popiežius Leonas X įvedė specialią „Portugalijos Angelo Sargo“ šventę, kuri būdavo minima trečią liepos sekmadienį. Nacionalinėje Portugalijos šventovėje, Batalha vienuolyne, vienuoliai kasdien giedodavo maldą šv. Mykolo, Portugalijos Angelo Sargo garbei. Dėl popiežiaus Pijaus X kalendoriaus reformos XX a. pradžioje šventė buvo nunykusi – apsireiškęs angelas lyg priekaištaudamas ją priminė. Tik Pijus XII, prašomas Portugalijos vyskupų, atgaivino šią šventę ir nustatė jai pastovią dieną – birželio 10 d. „Taikos angelas“ – vienas iš Bažnyčios liturgijoje vartojamų arkangelo Mykolo titulų. Jo šventės (rugsėjo 29 d.) Brevijoriaus rytmetinės maldos Laudes himne giedama: „Taikos angelas Mykolas teateina iš dangaus į mūsų būstus, kad giedros taikos davėjas nuvytų apverktinus karus į pragarą“.
Po angelo apsireiškimų piemenėliai labai pasikeitė, surimtėjo, nuolat ir pamaldžiai kalbėjo rožančių bei angelo išmokytas maldas. Tai buvo jų pasiruošimas Dievo Motinos – Angelų Karalienės apsilankymui. Vaikai jau dabar pradėjo kančios kelią, uoliai aukojo visus sunkumus ir darbus už nusidėjėlių atsivertimą, o ypač tam, kad „guostų savąjį Dievą“.

Pirmasis Dievo Motinos apsireiškimas

Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, tačiau krikščioniškos Europos agonija tik prasidėjo. Šventasis Tėvas Benediktas XV, matydamas gilų susiskaldymą tarp Europos tautų ir vis didėjančią komunizmo grėsmę, perduoda Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui P. Gasparriui laišką, prašydamas paraginti viso pasaulio vyskupus ir per juos visą Bažnyčią karštai melstis už taiką. Laiško pabaigoje jis rašo: „Įgaliojame Jus, garbingasis kardinole, pranešti visiems pasaulio vyskupams mūsų karščiausią troškimą, kad būtų kreipiamasi į Jėzaus Širdį, tą malonių sostą, ir kad šis kreipimasis būtų vykdomas per Mariją. Todėl įsakome, kad prie Loreto Dievo Motinos litanijos visiems laikams būtų pridėtas teiginys „Karaliene taikos, melski už mus!“ Laiškas parašytas 1917 metų gegužės 5 d., jame iškilmingai pabrėžiama, kad Marija yra visų Dievo malonių Tarpininkė. Lygiai po savaitės, gegužės 13 d., Mergelė Marija, lyg atsiliepdama į šį popiežiaus kreipimąsi, pirmąkart apsireiškė Fatimoje.
Alžiustrelės vaikai, nieko nenutuokdami apie pasaulyje siautėjančias politines audras, rūpinosi, kaip apsisaugoti nuo pavasarinės vėtros ganykloje „Irenos įduba“ (Cova da Iria). (Šv. Irena buvo pirmųjų krikščionybės amžių mergelė kankinė, nužudyta Tomaro mieste, apie 20 km nuo Fatimos.) Liucija, Pranciškus ir Jacinta ėmė statytis nedidelę pastogę nuo galimo lietaus. Jiems net į galvą nešovė, kad tos palapinės vietoje po keliasdešimties metų stovės didžiulė Rožančiaus Karalienės bazilika, aplink ją iškils vienuolynai ir ligoninės, čia plauks minios piligrimų, kunigų ir vyskupų. Rožančius, kurį piemenėliai kalbėjo, bus čia kalbamas be pertraukos tūkstančių tikinčiųjų.
Tuo tarpu vaikai triūsė prie savo palapinės. Išgirdę Fatimos bažnyčios varpų skambesį, jie suklupo įprastai rožančiaus maldai. Vėl kalbėjo jį gana skubėdami, nes rūpinosi greitai užbaigti statinį.
Staiga dangų perskrodė akinanti šviesa. Išsigandę vaikai apsidairė: danguje virš jų – nei debesėlio, iš kur galėtų būti tas žaibas? Niekas netemdė spinduliuojančios saulės. Manydami, kad audra slenka kitu pakraščiu, jie ėmė varyti avis į pakalnę.
Šviesa blykstelėjo antrą kartą. Staiga virš netoliese augančio ąžuoliuko pasirodė nepaprastai graži Mergelė. „Ji skleidė dar ryškesnę šviesą nei ryškiausi saulės spinduliai, einantys per vandeniu pripildytą krištolo vazą“, – pasakoja Liucija. Mergelė švelniai tarė nustėrusiems vaikams:
Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.
Apsireiškusioji Mergaitė atrodė kokių penkiolikos septyniolikos metų amžiaus. Jos suknia buvo balta kaip sniegas, krintanti iki kojų pirštų. Baltas šydas, apsagstytas auksu, gaubė galvą, pečius ir krito iki žemės. Rankos buvo sudėtos prie krūtinės tarsi maldai. Dešinėje rankoje kabėjo rožančius iš perlų su sidabriniu kryželiu. Nuostabaus grožio veidas švietė kaip saulė, nors jame matėsi rūpesčio ženklas.
Vaikai keletą minučių stebėjo Mergelę. Tada vyresnioji Liucija išdrįso paklausti:
– Iš kur atėjote?
Atėjau iš dangaus, – atsiliepė viešnia.
– Iš dangaus? – Dar labiau nustebusi, lyg nežinodama ką sakyti, Liucija paklausė: – Ko norite iš manęs?
Atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia sekančių šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Tada aš pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą.
Septintasis apsireiškimas, asmeniškai Liucijai, įvyko 1921 birželio 16 d., prieš jai išvykstant į mokyklą Porto. Mergelė Marija savo pirmajam apsireiškimui pasirinko gegužės mėnesį, kuris nuo seno skirtas jos garbei. Apsireiškimai tęsėsi iki spalio, taip pat pašvęsto Marijai – Rožančiaus Karalienei. Gegužės 13 diena – sena Marijos šventė: 610 metais tą dieną popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną – visų dievų šventyklą – pašventino Dievo Motinos ir visų šventųjų kankinių bažnyčia. Vėliau ši Visų Šventųjų šventė  buvo perkelta į lapkričio 1 d
.
Liucija kažkaip savaime suvokė, kad apsireiškusioji yra Mergelė Marija. Ji nedelsdama pasinaudojo proga paklausti to, kas kiekvienai sielai turėtų būti didžiausias rūpestis:
– Kas bus su manimi? Ar aš nueisiu į dangų?
Taip!
– O Jacinta?
Taip pat ir ji.
– O Pranciškus?
Apsireiškusioji pažvelgė į berniuką gailestingu žvilgsniu ir tarė:
Nueis ir jis, bet turi sukalbėti dar daug rožančių.
Liucija prisiminė dvi neseniai mirusias drauges ir paklausė:
– Ar Marija das Neves jau danguje?
– Taip.
– O Amelija?
Ji pasiliks iki pasaulio pabaigos skaistykloje.
(Štai ką reiškia nuodėmė! Amelija mirė apie 18 metų amžiaus ir kažin ar buvo didesnė nusidėjėlė nei daugelis iš mūsų!)
Tuomet Mergelė paklausė:
Ar jūs sutiktumėte pasiaukoti Dievui ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo?
– Taip, mes labai norime! – visų vardu atsakė Liucija. Mergelei labai patiko vaikų nuoširdumas. Marija tarė:
– Taigi jums reikės daug kentėti, bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė!
Ji praskleidė rankas, ir vaikus apšvietė galinga dieviška šviesa, kurioje vaikai galėjo pamatyti save pačius. „Nenugalimos jėgos paveikti, mes puolėme ant kelių, karštai kartodami: „Švenčiausioji Trejybe…“ ir „Mano Dieve““, – pasakojo Liucija. Šviesos spinduliai iš Marijos rankų... Šį ženklą Marija, visų Dievo malonių Tarpininkė, parodė ir 1830 m. apsireikšdama Paryžiuje (tokią ją vaizduoja Stebuklingasis medalis), ir Lurde, Pontmaine bei kituose apsireiškimuose.
Marija atėjo ne tam, kad padarytų vaikus laimingus šiame pasaulyje. Nekaltai Pradėtoji panašiai kalbėjo Lurde šventajai Bernadetai: „Aš nepažadu padaryti tavęs laimingos šiame pasaulyje, o tik kitame“. Vaikai turės iškęsti daugybę patyčių, persekiojimų, dvasinių sunkumų, o du mažieji regėtojai netrukus susirgs ir mirs.
Tuomet Marija paragino vaikus:
Kasdien kalbėkite rožančių, kad išprašytumėte taikos pasauliui ir karo pabaigos!
Kaip tik tą gegužės 13 dieną 40 000 portugalų kareivių įsitraukė į mūšį Prancūzijos fronte… Tuo metu, tą pačią gegužės 13 d., popiežius Vatikano Siksto koplyčioje suteikia vyskupo šventimus monsinjorui Eugenio Pacelli – būsimajam popiežiui Pijui XII, kuris turės ištverti II pasaulinio karo audrą.
Marija pasitraukė rytų kryptimi. Liucija prisimena: „Atrodė, kad ją gaubianti šviesa atidaro kelią per dangaus skliautą. Dėl šios priežasties mes esame kartais sakę, kad matėme atsiveriant dangų“.
Liucija prigrasė Jacintą ir Pranciškų niekam nepasakoti apie apsireiškimus. Tačiau Jacinta, pilna džiaugsmo, neištvėrė ir dar tą pačią dieną viską papasakojo tėvams. Pranciškus, nenorėdamas meluoti, patvirtino jos žodžius. Manuelis Marto, gerai žinodamas, jog jo vaikai niekuomet nemeluoja, buvo pirmasis, kuris patikėjo jų pasakojimu. Žinia greitai pasklido po kaimą, ir Liucija taip pat turėjo viską papasakoti. Liucijos motina visomis priemonėmis – barimu, grasinimais, net rykštėmis – bandė priversti Liuciją prisipažinti, kad ji meluoja. Liucija tylomis kentėjo, bet nepasidavė...
Gegužės pabaigoje, nebegalėdamas nuleisti sklindančių kalbų negirdomis, regėtojus apklausė Fatimos klebonas Marquesas Ferreira. Jis nerodė pasitikėjimo vaikų pasakojimais, tačiau kruopščiai ir objektyviai užrašydavo apklausas, kurias rengdavo po kiekvieno apsireiškimo. Šie užrašai yra ankstyviausias ir labai vertingas Fatimos istorijos šaltinis.

Antrasis apsireiškimas

Žinia apie pirmąjį apsireiškimą greitai paplito Fatimos apylinkėse. Birželio 13 dieną vaikai labai prašė savo tėvų, kad jie drauge eitų prie ąžuoliuko, tačiau šie patraukė į šv. Antano atlaidus, iškilmingai švenčiamus Fatimos parapinėje bažnyčioje. (Šv. Antanas, dažniausiai vadinamas „Paduviečiu“ (Paduva – miestas Italijoje, kur jis palaidotas), portugalams yra Antonio di Ližboa – „Lisabonietis“, nes jis gimęs Portugalijos sostinėje. Antanas laikomas Portugalijos šventuoju globėju.)
Pasitarę su klebonu, tėvai netrukdė vaikams eiti į apsireiškimų vietą. Tad regėtojai prieš vidudienį nukeliavo į Cova da Iria slėnį. Juos lydėjo apie 50 smalsuolių. Atėję prie ąžuoliuko, visi ėmė kalbėti rožančių. Staiga Liucija atsistojo ir įsižiūrėjo į rytų pusę. Aplink stovintieji paklausė, ar dar ilgai reikės laukti. „Ne, jau sužaibavo“, – atsakė Liucija. Mergelė Marija jau pasirodė virš ąžuoliuko. Piemenėliai pajuto didžiulį džiaugsmą.
– Ko jūs norite iš manęs? – paklausė Liucija.
Noriu, kad jūs kasdien kalbėtumėte rožančių ir išmoktumėte skaityti. Vėliau jums pasakysiu, ko noriu.
Liucija paprašė išgydyti vieną ligonį. Apsireiškusioji pasakė:
Jeigu jis atsivers, per metus pagis.
Liucija tarė Marijai:
– Aš norėčiau Jus paprašyti, kad pasiimtumėte mus į dangų.
Marija atsakė:
Taip, Jacintą ir Pranciškų aš greitai pasiimsiu. O tu dar kurį laiką pasiliksi. Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą. Šios sielos bus Dievo mylimos lyg gėlės, kurias aš dedu, kad papuoščiau Jo sostą.
– Ar aš čia pasiliksiu viena? – nuliūdusi paklausė Liucija.
– Ne, mano vaike! Ar tu labai kenti? Nenusimink! Aš niekuomet tavęs nepaliksiu, mano Nekaltoji Širdis bus tavo prieglobstis ir kelias, kuris tave nuves pas Dievą.
Pokalbio pabaigoje iš Marijos rankų vėl pasklido nuostabi šviesa. Joje vaikai išvydo viziją: „Priešais dešinįjį Dievo Motinos delną atsirado Širdis, apsupta erškėčių, kurie atrodė lyg perdūrę ją. Mes supratome, kad tai buvo žmonijos nuodėmių sužeista Nekaltoji Marijos Širdis, kuri nori atgailos“.
Susirinkę žmonės nematė Marijos ir girdėjo tik Liucijos garsiai tariamus žodžius. Tačiau visi liudininkai teigia, kad Marijai atsakinėjant girdėję švelnų garsą, „lyg bitės dūzgimą“. Taip pat matė, kaip sulinko ąžuoliuko šakelės. Marijai vėl kylant į dangų, žmonės girdėjo stiprų tolstantį garsą ir matė, kaip medžių šakos pakrypo link rytų. Susijaudinę žmonės dar ilgai meldėsi, skabė ąžuoliuko šakeles, ant kurių stovėjo Marija, o po to plačiai paskleidė žinią apie apsireiškimus. Tikinčiųjų vaikais skaičius augo, tačiau daugėjo ir pašaipūnų, kurie sukėlė vaikams nemažai skausmo.
Vaikus apklausęs klebonas Ferreira taip pat liko skeptiškas. Jo pastabos, kad šie reiškiniai galėtų kilti ir iš velnio, sukėlė Liucijos širdyje tikrą abejonių audrą. Jos siela buvo lyg apgaubta tamsos – bet juk tai ir buvo Marijos žadėta kančia! Liucijos motina tik stiprino spaudimą prisipažinti, kad ji melavusi.

Trečiasis apsireiškimas

Liepos 13 d. turėjo įvykti trečiasis Marijos apsilankymas. Liucija, įbauginta motinos, nenorėjo eiti į Cova da Iria. Jacinta ir Pranciškus be jos eiti nedrįso ir atsiklaupę nuoširdžiai meldėsi savo kambarėlyje. Staiga Liucija, tarsi stumiama kažkokios jėgos, nubėgo pas giminaičius ir, radusi juos besimeldžiančius, tarė:
– Jūs dar nenuėjot? Jau pats laikas!
– Be tavęs mes negalim eiti!
– Tai einam drauge, – paragino Liucija.
Apsireiškus Mergelei Marijai, Liucija, motinos ir šiek tiek klebono paveikta, iš baimės neištarė nei žodžio. Drąsioji Jacinta ją paragino:
– Na, Liucija, kalbėk! Ar nematai, kad tai Ji ir nori, kad tu kalbėtum?
– Ko norite iš manęs? – paklausė Liucija.
Tarsi norėdama išsklaidyti vaikų baimę, Marija kalbėjo:
Noriu, kad jūs vėl ateitumėte kito mėnesio tryliktą dieną. Jūs turite kalbėti rožančių kiekvieną dieną Rožančiaus Karalienės garbei, kad išmelstumėte pasauliui taiką ir karo pabaigą, nes tik Ji gali tai suteikti.
– Norėjau Jūsų paprašyti, kad pasakytumėte, kas Jūs esate, ir kad padarytumėte stebuklą, jog visi patikėtų Jūsų apsireiškimu, – kalbėjo Liucija.
Ateikite čia kiekvieną mėnesį! Spalį aš jums pasakysiu, kas esu bei ko noriu ir padarysiu didelį stebuklą, kad visi patikėtų.
Dar Liucija paprašė, kad Marija išgydytų ligonį, atverstų vieną Fatimos šeimą ir vieną ligonį paimtų į dangų. Dievo Motina mokė vaikus:
Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite, ypač kai atliekate auką: „O Jėzau, tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdamas atsilyginti už nuodėmes prieš Nekaltąją Marijos Širdį“.

Pirmoji Fatimos paslaptis – pragaro vizija

Po šių žodžių Marija parodė vaikams siaubingą pragaro viziją. Liucija pasakoja: „...Ties šiais paskutiniais žodžiais ji [Marija] vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).
Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:“

Antroji Fatimos paslaptis – prašymas paaukoti Rusiją

– „Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.
Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t
.“

Trečioji Fatimos paslaptis

Pirmąją ir antrąją paslaptis Liucija atskleidė 1941 m. rugpjūtį, trečiosios pradžią – gruodį. Likusi trečiosios paslapties dalis Liucijos užrašyta 1944 m. sausio 1–9 d. ir 1957 m. perduota popiežiui Pijui XII. Ji turėjo būti paskelbta ne vėliau kaip 1960 metais. Popiežius Jonas XXIII ją pirmasis perskaitė, bet jos turinys slepiamas iki šiol. Plačiai paplitusi nuomonė, kad joje kalbama apie būsimą krizę Bažnyčioje – todėl ji ir neatskleidžiama. 2000 metų birželį Vatikano paskelbtas pranašystės tekstas negali būti tikroji paslaptis, nes tai nėra Marijos žodžiai, tęsiantys sakinį „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“
Niekam apie tai nieko nesakykite, Pranciškui galite tai perduoti, – galiausiai tarė Mergelė Marija.
Po to Marija dar pamokė:
Kai kalbate rožančių, po kiekvienos paslapties kalbėkite: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų nuodėmes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurios labiausiai reikalingos Tavo gailestingumo“.
– Ar Jūs daugiau nieko nenorite iš manęs? – paklausė Liucija.
Ne, šiandien iš tavęs nieko nebenoriu.
Dievo Motina vėl pakilo į dangų rytų kryptimi.

Fatima virsta šventove

Daugelis žmonių, nuo pat pradžių patikėjusių regėtojais, buvo iš Fatimos apylinkių. Pačioje Fatimoje beveik visi buvo skeptiški, išskyrus vieną valstietę, Mariją Carreira. Ponios Carreiros atsiminimai yra tikslus ir vertingas šaltinis, perduodantis mums apsireiškimų aplinkybes. Būtent ponia Carreira pavertė ąžuoliuką ir jo aplinką šventove, Mergelės Marijos garbinimo vieta. Ji išvalė aikštelę aplink medį nuo krūmokšnių, aptvėrė jį nedidele akmenų sienele, padedama vyro ir vaikų, netoliese pastatė medinius žalumynais ir alyvos lempomis papuoštus vartus, kokie paprastai statomi kaimo šventėms ir procesijoms. Liepos 13 d. į „šventovę“ jau buvo susirinkę apie tris keturis tūkstančius žmonių. Šį kartą regėtojus lydėjo ir mažųjų piemenėlių tėvas Manuelis Marto.
Ką gali paliudyti susirinkusieji? Marija Carreira, ponas Marto ir keletas kitų tomis akimirkomis, kai Marija kalbėjo, vėl girdėjo tylų zvimbimą. Visi susirinkusieji pastebėjo kitą keistą fenomeną: dangus patamsėjo, lyg per saulės užtemimą, oras staiga atvėso, o visa atmosfera tapo lyg gelsva. Atrodė, kad ąžuoliuką ir regėtojus gaubia miglos debesėlis. Marijai vėl pakylant į dangų, pasigirdo lyg griaustinis, nuo kurio smarkiai susvyravo šalia pastatytieji vartai. Tiesa, kai kuriuos iš šių fenomenų regėjo ne visi. Tačiau antgamtinė atmosfera ir žmonių pamaldumas buvo toks didelis, kad niekam nekilo jokių abejonių apsireiškimo tikrumu.
Tą dieną buvo padaryta pirmoji mums žinoma regėtojų nuotrauka, pasirodė pirmasis atsargus straipsnelis vietinėje spaudoje – laikraštyje O Ouriense. Netrukus Fatima tapo tikrai plačiai žinoma.

Trečiojo apsireiškimo svarba

Be jokios abejonės, trečiasis Marijos apsilankymas yra reikšmingiausias. Marija paskelbia esminį savo norą – jos Nekaltosios Širdies garbinimo išplitimą kaip paskutinę priemonę žmonijos išgelbėjimui. Savo žodžių tikrumui patvirtinti ji pažada stebuklą. Šventoji Bernadeta, spaudžiama Lurdo klebono, taip pat prašė Marijos stebuklo, tačiau tuomet Mergelė Marija tik nusišypsojo ir tik vėliau išpildė prašymą – atvėrė gydantį šaltinį. Fatimoje Marija stebuklą pažada nedelsdama. Šis pažadas ir tapo svarbiausia sensacija, kuri traukė žmones į naująją šventovę. Juk trijų paslapčių regėtojai tuomet neatskleidė.
Pragaro vizija ir Marijos žodžiai neištrinamai įsispaudė vaikų sielose. Tačiau jie visiškai nesuprato daugelio dalykų: Kas ta „a Russia“ – kažkokia moteris ar šalis? Ką reiškia „No reinado de Pio XI“ – ar tas Pijus yra koks karalius ar popiežius? Kas tuomet galėjo numatyti, kad kardinolas Achille Ratti po penkių metų, 1922 m. vasarį, bus išrinktas popiežiumi ir pasirinks Pijaus XI vardą? Ir kas tuomet tikėjosi, kad po kelių mėnesių, 1917 m. lapkritį, kažkur tolimoje Rusijoje kils bolševikų maištas, iš esmės pakeisiantis viso pasaulio likimą?
Kiek daug pranašysčių trumpuose Marijos žodžiuose! Pirmojo pasaulinio karo greita pabaiga (1918 lapkričio 11 d. baigėsi paskutiniai mūšiai); būsimojo popiežiaus vardas Pijus XI; dar baisesnio karo pradžia jo valdymo laikais (formaliai II pasaulinis karas prasidėjo jau po Pijaus XI mirties (1939-02-10), bet jo pradžia galima laikyti 1938 m. kovą įvykusį Austrijos anšliusą ir spalio mėn. Sudetų užėmimą, o gal net 1936–39 m. Ispanijos pilietinį karą); „naktis, apšviesta nežinomos šviesos“ (1938 m. sausio 25–26 d. Europą nušvietusi šiaurės pašvaistė); karai, badas (kad ir baisusis Ukrainos badas 1932–1933 m.), Bažnyčios persekiojimas (Meksikoje, Ispanijoje, Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitur); Rusijos platinamos klaidos (komunizmo išplitimas visame pasaulyje, 1968 m. kultūrinė revoliucija Vakaruose) – tai vis Fatimos paslapties turinys, kurio analizei skirta ne viena mokslinė studija. Visų šių Marijos žodžių ir pranašysčių esmė – raginimas žmonijai pasirinkti: arba Jos Nekaltosios Širdies garbinimas, arba pragaras jau šioje žemėje ir galiausiai amžinybėje.

Persekiojimai

Žmonių minios skubėjo į Cova da Iria. Vienas žurnalistas taip aprašo minios ir savo nuotaiką: „Kelionės metu aš buvau sujaudintas, ir nesulaikomai riedėjo ašaros, kai pamačiau daugelio tūkstančių tokį gilų tikėjimą ir pamaldumą. Keliai ir vieškeliai buvo pilni žmonių. Visais keliais ir takeliais Fatimos kryptimi traukė minios. Tai buvo didinga procesija!“
Visi duš Santuš šeimos daržai ir ganyklos slėnyje buvo ištrypti – šeima faktiškai prarado šią valdą. Todėl Liucijos motina Marija Rožė tęsė baisų puolimą prieš savo dukrą, vis versdama ją prisipažinti melavus. Motina tyčiojosi: „Jei norite ko nors valgyti, eikite paprašyti Marijos!“ Liucijai net sunku apsakyti, ką ji tuo metu iškentėjo, tačiau ji išsaugojo kantrybę ir liko paklusni mamai.
Plintant garsui apie Fatimą, pradėjo augti ir valdžios susirūpinimas. Tuo metu Portugaliją valdė atvirai Bažnyčiai ir monarchijai priešiška liberalų vyriausybė, kurios dauguma narių priklausė laisvųjų mūrininkų ložėms.
Jau liepos 23 d. liberalus Lisabonos dienraštis O Seculo išspausdino straipsnį, kuriame tyčiojamasi iš Fatimos lengvatikių. Straipsnio antraštė: „Misija iš dangaus – komercinė spekuliacija?“ Tačiau čia nevyksta nieko panašaus į komerciją! Jau minėjome, kad duš Santuš šeima prarado sklypą Cova da Iria, neturi iš žmonių susibūrimo nei mažiausios naudos. Regėtojų tėvai ir klebonas ne tik neskatina pamaldumo plitimo, bet dargi jam visaip priešinasi. Tik vėliau žmonės ėmė palikti apsireiškimų vietoje pinigų, tačiau jie buvo naudojami tik tos vietos puošimui.
Vietinė valdžia nedelsdama ėmėsi priemonių. Tuo metu visos Ouremo srities administratorius buvo prisiekęs liberalas ir fanatiškas antiklerikalas Arturas de Oliveira Santosas. Po liberalios 1910 m. revoliucijos, nuvertusios Portugalijos monarchiją, jis prasimušė į vietinę valdžią ir tapo masonu. Oliveira buvo Ouremo masonų ložės steigėjas. Jo valdžia buvo didelė – dėl menkniekių jis areštuodavo klebonus, vargindavo tikinčiuosius bausmėmis.
Oliveira nutarė sulaikyti vaikus, pasisiūlydamas juos nuvežti į Cova da Irią ir esą pats pamatyti stebuklus. Vaikai džiaugdamiesi sulipo į automobilį, bet greit pastebėjo, kad viršininkas suka ne tuo keliu. Jis ėmė aiškintis, kad turi reikalų mieste ir žadėjo iš ten vaikus laiku nuvežti į apsireiškimų vietą. Vaikai suprato klastą, bet jau buvo vėlu.
Oliveira ėmė vaikus bauginti ir reikalavo atskleisti liepos mėnesį apreikštąją paslaptį. Vaikai grasinimų neišsigando. Tuo tarpu į apsireiškimų vietą susirinko daugybė žmonių. Varpams nuskambėjus, pasirodė debesėlis, kuriame turėjo būti Marija. Jis spindėjo įvairiomis spalvomis ir netrukus pradingo. Šį reiškinį matė visi susirinkusieji. Žmonės puolė ant kelių, karštai melsdamiesi, o debesėliui pradingus, nuskubėjo ieškoti vaikų. Sužinoję, kad vaikai suimti, jie norėjo pulti jų vaduoti, bet Jacintos ir Pranciškaus tėvas juos sulaikė, prašydamas viską paaukoti Viešpačiui.
Nusivežęs į savo namus, Oliveira ėmė vaikus griežtai tardyti, reikalaudamas išduoti liepos 13 d. gautąsias paslaptis. Nepadėjo nei grasinimai, nei siūlomos dovanos, vaikai buvo nepaprastai tvirti. Oliveira pasikvietė gydytoją, kuris turėjo nustatyti vaikų isteriją ar haliucinacijas, bet ir gydytojas nieko nepešė. Tuomet vaikai buvo uždaryti į miestelio kalėjimą kartu su vagimis ir chuliganais. Vaikams pagrasinta juos gyvus išvirti aliejaus katile, jei neprisipažins melavę. Regėtojai visą patirtą siaubą paaukojo už nusidėjėlių atsivertimą. Jacinta net paskatino kitus kalinius kartu sukalbėti rožančių. Kitą dieną, susitaikęs su nesėkme, Oliveira parvežė vaikus į Alžiustrelę.

Ketvirtasis apsireiškimas

Sekmadienį po suėmimo, rugpjūčio 19 dieną, Liucija, Pranciškus ir jo vyresnysis brolis Jonas ganė avis Valinhos slėnyje. Jacinta buvo pasilikusi namuose. Staiga vaikai pastebėjo, kad oras tokios pat spalvos, kaip ir apsireiškimų metu. Liucija pamatė lyg žaibą, kuris perskrodė dangų, ir suprato, kad Marija vėl ateina. Ji paprašė Joną, kad pašauktų iš namų Jacintą. Jacintai atskubėjus, spinduliuojanti dangaus Mergelė pasirodė virš vieno medžio, kuris buvo kiek aukštesnis už ąžuoliuką Cova da Irijoje.
Apsireiškusioji spindėjo visu savo grožiu, bet veide matėsi liūdesys. Liucija vėl paklausė:
– Ko Jūs iš manęs norite?
Noriu, kad tryliktą dieną ateitumėte į Cova da Iria ir toliau kasdien kalbėtumėte rožančių. Paskutinį mėnesį aš padarysiu stebuklą, kuriuo visi patikės. Jeigu jūsų nebūtų nuvežę į miestą, stebuklas būtų buvęs dar didesnis. Šventasis Juozapas ateis su Kūdikėliu Jėzumi, kad suteiktų pasauliui taiką. Mūsų Viešpats ateis, kad palaimintų žmones. Rožančiaus Karalienė ir Sopulingoji Dievo Motina taip pat ateis.
– Ką turime daryti su pinigais, kuriuos žmonės palieka Cova da Irijoje?
Reikia padaryti du neštuvėlius [procesijų neštuvus su Marijos ar kita statula]. Tu su Jacinta ir dar dvejomis mergaitėmis, baltai apsirengusios, nešite vienus, o Pranciškus su trimis kitais berniukais – kitus. Pinigai neštuvėliuose skiriami Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės šventei ir koplyčiai, kuri bus pastatyta.
– Aš prašau jus pagydyti vieną ligonį.
Kai kurie iš jų pagis per vienerius metus.
Marija buvo labai nuliūdusi ir prašė vaikus melstis bei atgailauti. Ji kalbėjo:
Melskitės, daug melskitės ir aukokitės už nusidėjėlius! Daug sielų eina į pragarą, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia.
Šalia buvęs Pranciškaus brolis Jonas nieko nematė, bet kaip ir kiti girdėjo lyg griaustinį, kai Marija vėl pakilo į dangų. Vaikai parsinešė namo medžio, ant kurio stovėjo Marija, šakelę. Vis dar apsireiškimais netikintys tėvai nustebo, kad šakelė skleidė nepaprastai malonų kvapą. „Kokia graži tavo meilė, seserie sužadėtine! Tavo… tepalai kvapesni už visus kvepalus“, – šiuos Giesmių giesmės (4, 10) žodžius Bažnyčia nuo seno pritaiko Mergelei Marijai.

Penktasis apsireiškimas

Štai kaip Liucija pasakoja apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą rugsėjo 13 d.: „Apsireiškimo valandai artėjant, aš su Jacinta ir Pranciškumi buvome pakeliui. Prie mūsų veržėsi tiek žmonių, kad mes vos galėjome pajudėti. Daugelis net labai žymių asmenų veržėsi per minią prie mūsų, puolė ant kelių ir prašė mus pranešti Švč. Mergelei jų troškimus. Kiti šaukė mums iš tolo, o dar kiti, sulipę į medžius ir stovėdami ant tvorų, norėjo mus pamatyti ir išreikšti savo pageidavimus. Šauksmai tarsi banga veržėsi per minią, o jų prašymai susiliejo į vieną pagalbos šauksmą. Toje minioje tarsi matėsi jų sielos bangavimas, jų tikėjimas ir meilė Dievo Motinai Marijai“. Vienas tų įvykių liudininkas rašo: „Niekuomet nepamiršiu to įspūdžio, kai tūkstančiai maldininkų puolė ant kelių, klausydami dešimties metų mergaitės balso, ir su ašaromis bei giliu tikėjimu maldavo dangaus Karalienės motiniškos pagalbos“.
Patį vidudienį skaisti saulė palengva aptemo, galima buvo įžiūrėti net žvaigždes. Ore vyravo blanki auksinė spalva. Ąžuoliuką ir regėtojus gaubė balzgana migla. Tuo metu pasigirdo Fatimos bažnyčios varpai. Visi pamatė šviesos rutulį, kuris skriejo iš rytų į vakarus ir didingai suposi virš slėnio.
Liudininkas, kunigas Jonas Quaresma, būsimasis Leirijos vyskupijos generalvikaras, pasakoja: „Rutulys žibėjo nepaprasta šviesa. Staiga jis dingo iš mano akių, o netoli manęs stovinti mergaitė džiaugsmingai šaukė:
– Aš matau! Dabar Ji leidžiasi žemyn.
Mano draugas kunigas kalbėjo:
– Vaikai matė Dievo Motiną, o mums buvo leista pamatyti Ją atvežusį vežimą.
Kai žmonės sujaudinti stebėjo įvykius, iš giedro dangaus pradėjo birti balti žiedlapiai, kurie nyko nepasiekę žemės“.
Šis nuostabus „žiedlapių“ lietus kelis kartus pasikartojo ir vėliau, jį, kaip ir šviesos rutulį, matė dauguma susirinkusiųjų. Tačiau reikia pripažinti, kad dalis žmonių jokių ypatingų fenomenų nematė ir dėl to buvo nuliūdę. Tik spalio mėnesio „saulės stebuklą“ matė visi be išimties. Vienas iš nieko nemačiusiųjų – pirmąkart į Fatimą atvykęs teologijos profesorius kun. Manuelis Nuñes Formigao. Vėliau jis detaliai apklausė regėtojus ir daugybę liudininkų ir įsitikino apreiškimų tikrumu. Formigao tapo pirmuoju Fatimos istoriku: 1921 išleido pirmą mokslinę knygą apie Fatimą (Os Episodios maravilhosos de Fatima), 1927 m. – studiją As Grandes maravilhas de Fatima.
– Ko Jūs norite iš manęs? – kaip įprasta paklausė Liucija Apsireiškusiosios.
Toliau kalbėkite rožančių, kad išmelstumėte karo pabaigos. Spalį ateis mūsų Viešpats, taip pat Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio Dievo Motina. Šventasis Juozapas pasirodys su Kūdikėliu Jėzumi, kad palaimintų pasaulį. Dievas patenkintas dėl jūsų aukų, bet Jis nenori, kad jūs miegotumėte su virve. Nešiokite ją tik dieną.
Vaikai, norėdami laisva valia apsimarinti, buvo pradėję ant juosmens nešioti šiurkščią virvę, kuri pratrynė žaizdas. Marija to neuždraudžia, tik skatina nepakenkti savo sveikatai.
– Manęs prašė daug ko melsti Jūsų: kelių ligonių pagydymo, dėl vieno kurčnebylio…
Taip, kai kuriuos aš pagydysiu, bet kitų ne, nes mūsų Viešpats jais nepasitiki.
– Žmonės norėtų čia turėti koplyčią...
Už pusę pinigų padarykite neštuvėlius, kurie bus nešami Rožančiaus Karalienės šventėje, kita pusė bus koplyčiai.
– Man davė tuos daiktus… – Liucija parodė vieno žmogaus perduotus laiškus ir kvapnaus vandens butelį. – Ar Jums jų reikia?
To nereikia danguje, – atsakė Marija. – Spalį aš padarysiu tokį stebuklą, kad visi patikės.
Taigi Marija savo žodžiais ir nepaprastais reiškiniais skatina žmones lankytis šioje vietoje, rengti procesijas su neštuvėliais, statyti koplyčią. Ne klebonas ar kiti dvasininkai, o Marijos paskatinti paprasti tikintieji pradėjo Fatimos šventovę. Visiems Jos Nekaltosios Širdies garbintojams Marija išliejo tikrą malonės lietų, kurį ir simbolizavo iš dangaus kritę „žiedlapiai“.

Šeštasis apsireiškimas – saulės stebuklas

Maldininkų pasakojimai, kairuoliškų laikraščių ironiški komentarai visoje Portugalijoje sukėlė didžiulį susidomėjimą Fatima. Valdininkai masonai grasino bausmėmis vaikams ir jų tėvams, jei spalio mėnesį nebus žadėtojo stebuklo. Regėtojų tėvai būgštavo, net galvojo slapta išsiųsti juos pas gimines, bet patys vaikai buvo ramūs. Tik nuolatiniai smalsūs lankytojai ir jų nesibaigiantys klausimai trikdė regėtojų šeimų gyvenimą.
Paskutinis, šeštasis apsireiškimas įvyko spalio 13 dieną. Jau nuo ankstyvo ryto į Fatimą pradėjo plaukti nesuskaitomos minios iš tolimiausių Portugalijos vietovių. Po pietų visi keliai buvo perpildyti. Pėstieji, dažniausiai basi, ėjo kalbėdami rožančių. Nepaisydami drėgno rudens oro, jie buvo pasiryžę visą naktį praleisti lauke, kad kitą dieną galėtų užsiimti geresnę vietą.
Spalio tryliktoji buvo šalta, ūkanota ir lietinga, tačiau minia vis didėjo. Žymiausi laikraščiai atsiuntė savo korespondentus. Lietus pavertė Cova da Iria didele bala, visi susirinkusieji buvo šlapi iki siūlo galo. Prieš dvyliktą valandą ten jau buvo apie 60 000 žmonių. Vaikai atėjo apsirengę šventiškais rūbais. Minia juos su pagarba praleido. Jie nuėjo prie ąžuoliuko – tiksliau, prie to, kas iš jo liko, nes maldininkai buvo nuskabę visas šakeles.
Liucija paprašė žmones suglausti skėčius ir paragino kalbėti rožančių. Patį vidudienį Liucija staiga sustabdė maldą ir sušuko:
– Jau sužaibavo!
Pažvelgusi į viršų, ji tarė:
– Štai ji, štai ji!
Šalia stovėjusi motina išsigandusi įspėjo:
– Būk atsargi, dukrele, žiūrėk, kad neapsiriktum.
Liucija paklausė apsireiškusios Marijos:
– Ko Jūs norite iš manęs?
Norėjau tau pasakyti, kad čia turi būti pastatyta koplyčia mano garbei. Aš esu Rožančiaus Dievo Motina. Toliau kasdien kalbėkite rožančių. Karas greitai pasibaigs ir kareiviai grįš į savo namus.
– Norėčiau daug ko Jūsų paprašyti: pagydyti kelis ligonius ir atversti keletą nusidėjėlių...
Kai kuriuos – taip, kitų – ne. Žmonės turi pataisyti savo gyvenimą ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes. – Tuomet Marija labai liūdnu balsu tarė: – Jie turi neįžeidinėti Dievo, mūsų Viešpaties, nes Jis ir taip dažnai skaudinamas.
– Ar jūs dar ko nors norėjote?
Nieko daugiau, – atsakė Mergelė Marija.
– Tuomet nieko daugiau Jūsų nebeprašysiu, – užbaigė Liucija.
Apsireiškimo metu, kaip ir rugsėjį, žmonės matė lyg miglos debesį, gaubiantį ąžuoliuką ir regėtojus. Apie tolesnius įvykius Liucija pasakoja pati: „Ji atvėrė rankas ir jos ėmė atspindėti saulės šviesą. Kol ji pakilo, jos pačios šviesa atsispindėjo saulėje. Būtent todėl aš surikau…, kad reikia žiūrėti į saulę“.
Iš tiesų, Liucija sušuko:
– Žiūrėkite į saulę!
Lietus staiga nustojo lyti, prasiskyrė debesys ir pasirodė saulė. Tačiau jos šviesa buvo sidabrinė, lyg mėnulio – nuotraukose matosi, kad žmonės į ją žiūri neprisidengę akių. Saulė ėmė nepaprastu greičiu suktis, sudarydama lyg ugnies ratą. Ji skleidė geltonus, žalius, raudonus, mėlynus spindulius. Debesys, medžiai, uolos, žmonės paskendo toje fantastiškoje įvairių spalvų šviesoje. Saulė sustojo, bet netrukus vėl ėmė suktis. Staiga visiems pasirodė, kad saulė lyg atsipalaidavo iš padangių ir pradėjo svyruodama kristi ant jų. Tūkstantinė minia išsigandusi sušuko. Saulė skleidė nepaprastą karštį, nuo kurio tuojau išdžiūvo žmonių rūbai. Visi šaukė: „Stebuklas, stebuklas! Aš tikiu Dievą! Sveika, Marija! Dieve, pasigailėk mūsų!“ Žmonės puolė ant kelių į purvą ir kaštai meldėsi. Reginys truko apie 10 minučių, jį matė virš 70 000 žmonių: tikinčių ir netikinčių, paprastų kaimiečių ir išsilavinusių miestiečių, mokslininkų ir žurnalistų. Tikėjimą apsireiškimais garsiai išpažino ir sukrėsta Liucijos motina Marija Rožė.
Saulės stebuklas buvo matomas ir atsitiktinių, apie regėjimus negirdėjusių stebėtojų daugelio kilometrų spinduliu aplink Fatimą. Pavyzdžiui, apie jį rašo tą dieną savo viloje prie Atlanto vandenyno poilsiavęs žinomas poetas Alfonso Lopesas Vieira. Yra užrašyti ir daugelio Alburitelio kaimo, esančio už keliasdešimties kilometrų nuo Fatimos, gyventojų liudijimai. Tarp stebuklo liudininkų buvo ir Portugalijos švietimo ministras Antonio Sergio. Būdamas masonas, jis bando paaiškinti reginį audros sukeltu debesų judėjimu. Tačiau nei vienas kitas liudininkas nemini audros! Tad visiškai aišku, kad saulės stebuklas yra objektyvus istorinis faktas, nepaaiškinamas nei meteorologijos, nei psichologijos. Psichiatrija nežino tokio fenomeno kaip „kolektyvinė haliucinacija“, apie kurią bandė rašyti liberalūs laikraščiai. Žinoma, saulė kaip astronominis kūnas nepajudėjo, tačiau Dievo galia Fatimos apylinkėse buvo pakeistas jos švytėjimo būdas. 1930 spalio 13 d. Leirijos vyskupas da Silva savo laišku A Divina Providentia ne tik patvirtina Fatimos apsireiškimų antgamtiškumą, bet ir saulės stebuklo tikrumą.
Stebuklo metu regėtojams buvo dovanota ypatinga vizija. Liucija pasakoja: „Kai Švenčiausioji Mergelė pradingo begalinėje dangaus tolumoje, mes šalia saulės išvydome šventąjį Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi ir baltai apsirengusią Dievo Motiną su mėlynu apsiaustu. Atrodė, kad šventasis Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi laimina pasaulį, žegnodamas jį ranka. Tada mes pamatėme mūsų Viešpatį ir Dievo Motiną. Man atrodė, kad tai Sopulingoji Dievo Motina. Atrodė, kad mūsų Viešpats taip pat laimina pasaulį, kaip šventasis Juozapas. Regėjimas dingo, ir man atrodo, kad aš dar regėjau Karmelio Dievo Motiną“.
Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi, Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio kalno škaplieriaus Marija lyg simbolizuoja džiaugsmingąsias, skausmingąsias ir garbingąsias rožančiaus paslaptis. Mąstymas apie šias paslaptis yra viena iš pirmųjų šeštadienių pamaldumo sąlygų. Ar galėjo Dievo Motina dar vaizdžiau parodyti, kad rožančius ir yra ta ypatinga priemonė, kurią Dievas skiria žmonijos išgelbėjimui šiais visuotinio tikėjimo smukimo laikais? O kad šie laikai tikrai panašūs į apokaliptinius, parodė saulės stebuklas, taip primenantis Apreiškimą apaštalui Jonui: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule…“ (Apr 12, 1), o taip pat paties Viešpaties žodžius: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse…“ (Mt 21, 25).
Fatima tuojau tapo tarptautiniu maldinių kelionių centru. Daugelis grupių lankosi čia kasdien, o sekmadieniais ir kiekvieno mėnesio 13 dieną susirenka dešimtys tūkstančių. 1919 metais čia jau pastatyta nedidelė koplytėlė – dar ir dabar šventovės aikštėje šalia ąžuolo stovinti Capelinha. Valdžios bandymai riboti maldininkų srautus baigėsi nesėkme, kareiviai nevykdė įsakymų užtverti kelius. Valdžios tarnai vieną naktį koplytėlę susprogdino, bet ji buvo greitai atstatyta. Skeptiškasis Fatimos klebonas Ferreira 1919 metais suorganizavo atsiteisimo procesiją į Cova da Iria ir čia pirmąkart atlaikė šv. Mišias. 1928 metų gegužės 13 d. netoliese padėtas dabartinės bazilikos kertinis akmuo. Fatima tapo viena svarbiausių Bažnyčios šventovių. Deja, Dievo Motinos prašymas, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai, dar nėra įvykdytas, todėl žadėtojo Rusijos atsivertimo bei Nekaltosios Širdies triumfo dar nematyti.

Nekaltoji Marijos Širdie, melskis už mus!

Vėlesni apsireiškimai seseriai Liucijai, pratęsiantys apsireiškimus Fatimoje
(Iš sesers Liucijos užrašų dvasios vadovui)

„1925 m. gruodžio 10 d. Pontevedroje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė, o šalia jos, švytinčiame debesyje – Vaikelis. Švenčiausioji Mergelė uždėjo jam ranką ant peties ir parodė erškėčiais apgaubtą širdį, kurią ji laikė kitoje rankoje. Vaikelis tarė: „Užjausk tavo Švenčiausiosios Motinos Širdį, vainikuotą erškėčiais, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės; niekas neatlieka atgailos akto, kad ištrauktų jų dyglius“.
Tuomet Švenčiausioji Mergelė kalbėjo: „Mano dukra, štai mano Širdis, vainikuota erškėčių, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės savo piktžodžiavimais ir nedėkingumu. Bent jau tu stenkis mane paguosti ir paskelbk, kad visiems, kurie penkis mėnesius kiekvieną I šeštadienį atliks išpažintį, priims šventąją Komuniją, sukalbės trečdalį rožančiaus ir pabus kartu su manimi 15 minučių, mąstydami apie 15 rožančiaus paslapčių, kad man atsilygintų, aš pažadu padėti mirties valandą visomis malonėmis, reikalingomis jų sielų išganymui“.
1926 vasario 15 d. jai [sesuo rašo trečiuoju asmeniu] vėl apsireiškė Kūdikėlis Jėzus. Jis paklausė jos, ar ji jau platina pamaldumą Jo Motinai. Ji papasakojo Jam apie sunkumus, kuriuos mato nuodėmklausys, ir pasakė, kad motina vyresnioji yra pasirengusi šį pamaldumą platinti, tačiau nuodėmklausys paaiškino, kad ji viena nieko negali. Jėzus atsakė: „Tiesa, kad tavo vyresnioji nieko negali viena, tačiau su mano malone ji gali viską“.
Ji papasakojo Jėzui apie sunkumus, kurių patiria kai kurios sielos, norėdamos atlikti išpažintį [pirmaisiais mėnesių] šeštadieniais, ir paprašė, kad išpažintis galiotų aštuonias dienas. Jėzus atsakė: „Taip, ir netgi ilgiau, svarbu, kad tie, kurie mane priima, būtų malonės būklėje ir kad turėtų ketinimą atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai“.
„Mano Jėzau, o jeigu kas nors pamirš sužadinti šį ketinimą?“ Jėzus atsakė: „Jie tai gali padaryti sekančioje išpažintyje, jei tik pasinaudos pirma proga prieiti išpažinties“.“

„Aš paprašiau savo vyresniosios bei savo nuodėmklausio leidimo ir jį gavau kaskart naktį iš ketvirtadienio į penktadienį nuo vienuoliktos valandos iki vidurnakčio laikyti šventąją valandą.
Vieną naktį [tai buvo 1929 birželio 13 d. Tuy vienuolyne Ispanijoje] aš buvau viena. Aš atsiklaupiau ant grindų koplyčios viduryje ir ėmiau kalbėti angelo maldas. Kadangi jaučiausi pavargusi, atsitiesiau ir meldžiausi toliau ištiestomis rankomis. Degė tik amžinoji lempelė. Staiga antgamtinė šviesa nutvieskė visą koplyčią, ir ant altoriaus pasirodė kryžius iš šviesos, kuris siekė iki pat lubų. Ryškioje šviesoje kryžiaus viršuje matėsi žmogaus veidas ir viršutinė kūno dalis, ties jo krūtine – balandis, taip pat iš šviesos, o ant kryžiaus – prikaltas kito žmogaus kūnas. Kiek žemiau jo juosmens galėjai matyti ore kabančią taurę ir didelę Ostiją, ant kurios krito keli lašai kraujo, ištekėję iš Nukryžiuotojo veido ir jo krūtinės žaizdos. Nuriedėję nuo Ostijos, tie lašai krito į taurę. Po dešiniuoju kryžiaus skersiniu stovėjo Švenčiausioji Mergelė Marija. Tai buvo Fatimos Dievo Motina, kairėje rankoje laikydama savo Nekaltąją Širdį, be kalavijo ir rožių, bet su erškėčių vainiku ir liepsna… Po kairiuoju kryžiaus skersiniu buvo kelios didelės raidės, kurios krito ant altoriaus, lyg būtų iš kaip krištolas tyro vandens, ir sudarė žodžius: „Graca e misericordia – Malonė ir gailestingumas“.
Aš suvokiau, kad man buvo parodyta Švenčiausiosios Trejybės paslaptis, ir gavau apšvietimų apie šią paslaptį, kurių man neleista atskleisti.
Galiausiai Dievo Motina man pasakė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios atliekamos prieš mane, todėl aš prašau atlyginimo: aukokis šia intencija ir melskis!

[...]

fsspx.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

> be abejo       2017-05-17 20:34

Ne tiesą rašote. Nereikia vienam į kitą rodyti pirštais ir sakyti: “aš -visiškai teisus, o tu - visiškai neteisus”, nes tokiu atveju prie nieko gero nepriveda ir tik dar labiau didina susipriešinimą. Visi esame kalti, kai nukrypstame nuo Evangelijų Pamokymų ir kaltesni yra tie, kurie labiau nukrypsta nuo tų Pamokymų.

be abejo       2017-05-17 13:42

už krikščionybės sunykimą kalti ne eretikai, o egoistiškai nuožmūs Romos katalikų Bažnučios hierarchai.

pasvarstymai       2017-05-15 16:56

Kodėl sunyko tradicinė krikščioniška moralė? Dažniausiai visą kaltę mėgstama suversti tik bedieviškam - marksistiniam komunizmui, tačiau tai yra nepilna priežastis, o pusė tiesos taip pat nėra tiesa. Manau, kad yra yra kaltės taip pat ir nuo Evangelijų pamokymų nutolusioje krikščionybės tradicijoje. Beje, Kristaus pamokymą “teisiesiems” “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte”, kurį neabejoju žino ir pats šio straipsnio autorius. Vadinasi, turtingųjų empatijos visiškas nebuvimas skurstantiems yra taip pat yra sunki (galbūt net labai sunki) nuodėmė. O kaip visi gerai žinome iš senesnės istorijos, tos empatijos skurstantiųjų atžvilgiu trūko ne tik tuometinių valstybių valdovams, bet taip pat ir patiems krikščioniškos dorovės sergėtojams. Todėl manau, kad nėra teisinga už tradicinės krikščioniškos dorovės sunykimą kaltinti vien tik bolševizmą, jį demonizuojant, bet būtina įvertinti ir krikščionijos praeities klaidas.

Nereikia        2017-05-15 9:42

Lietuvai universitetų. Užtektų vieno jėzuitiško, kuris rengs kunigus, o tie rašys traktatus ir disertacijas apie švenčiausios Dievo Motinos pažadus bei paslaptis skelbtas neraštingoms mergaitėms, arba piemenims ar piemenėliams.

Catholic Family       2017-05-15 9:30

May 15, 2017

Dear Friend of the Friday Fax,

Radicals have convinced the World Health Organization that family planning includes abortion.

Radicals have created a global LGBT enforcer who will bully Christians into accepting his ideology.

Radicals at the UN have tried to bully countries like Honduras to legalize child killing.

Radicals have come after C-Fam for holding the teachings of Christ on life and marriage. 
We live in a very dangerous world. We live in a very dangerous time in the world when sexual revolutionaries have commandeered the levers of power and are working day and night to impose their frightful vision on the whole world.
What we know about their agenda is that it has caused more disease, death and destruction than any dictator ever has. More than 100 million have perished from abortion, and sexually transmitted diseases. They have been sacrificed to the god of the sexual revolution.
And the revolutionaries want more and more. More “comprehensive sexuality education,” more abortion, more sexual revolution. All they want is a little bit more.
They know they cannot win with the Church standing in their way. They know they cannot win with the family standing in their way.
This is why the sexual revolutionaries hate the Church and the family so intensely and why they seek the death of faith and the family.
This makes C-Fam’s work so vitally important. I do believe we are the only pro-life group in the world working exclusively on UN matters.
Since our founding in 1997 we have stood foresquare in defense of the Church and the family. We have been intimately involved in every single major and minor negotiation at the UN where the Church and the family have come under attack from the sexual revolutionaries.
And boy do they hate us for it!
No matter. We are not here for accolades. We are here for Heavenly bruises. Each one is a crown of glory.
We cannot do this alone and you know that. We must have your help. You must cover us in prayer and sacrifices.


And I ask you to support us financially. If you have never supported us, please do so now. If you have supported us, even recently, I ask you to do so again.

The budget of the World Health Organization is several billion dollars. UNFPA’s annual budget is almost a billion. We are up against Bill Gates and his billions, George Soros and his billions. We are up against the European Union that has even poisoned once faithfully Catholic Malta.

Please pray for guidance right now and consider your most generous gift to us ever!
https://c-fam.org/contribute/donate/
My promise is that we will never give up. Never. Ever.

Yours sincerely,
Austin Ruse
President/C-Fam
Publisher/Friday Fax

 

Angelas Liucijai (tinka ir Lietuvai):       2017-05-14 17:57

“Iš visų dalykų, kokius galite, padarykite auką, skirtą atgailai už nuodėmes, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir melskite nusidėjėlių atsivertimo. Taip jūs laimėsite taiką savo tėvynei. O ypač atsidavę priimkite kentėjimus, kuriuos jums siųs Viešpats, ir kantriai juos neškite.”
Palyginkite dvasinį gyvenimą ir brandą, maldingumą ir pagarbą tėvams trijų Fatimos piemenėlių ir daugumos dabartinių vaikų, iš kurių genderistai ne pagal jų amžių reikalauja imtis lytinės savityros ir kitokių egocentriškai motyvuotų savirealizacijų...
Fatimos tyrinėtojas brolis Michelis de la Sainte Trinité netiesiogiai atsako ir į klausimą, koks būtinas Sąjūdis, kad Europa atgimtų, atgautų orumą, kad būtų išsaugota taika. Fatimos Dievo Motina parodo, kad bedieviškos ideologijos nėra nekalti projektai, bet spąstai sieloms ir karo prieangis.

tai kada tą rusiją paaukos?       2017-05-14 14:08

Marijos Nekaltajai širdžiai
——-
ar pradžiai lietuvių turi nebelikti Lietuvoje, kad būtų vietos, kur rusai galėtų subėgti?

aba       2017-05-13 19:47

Bedieviai yra nelaimingi todėl,kad yra bedieviai.
Katalikai yra laimingi todėl,kad yra katalikai.
Jei tai nėra tiesa,tai koks skirtumas-ar būti bedieviu,ar kataliku?

>Nepasirašysiu        2017-05-13 18:14

Jėzus sveiko proto žmogui yra istorinis faktas, o ne mitas.
Atsivertusiajam iš Dievo malonės - dar ir Kristus.
Ateizmas kaip radikalaus neigimo sąmonės būsena yra neurozės forma.
Gal iš čia ir “NE-pasirašysiu” negatyvumas?
Bedievių gyvenimo pavyzdžiai (bergždžia laimės medžioklė, buki kentėjimai, prasmingo gyvenimo pakaitalai, infantilumas ir t. t.) tai akivaizdžiai patvirtina.

pasirašau to nepasirašysiu       2017-05-13 17:57

ironizuoti galima viską - tas tiesa, bet nuo to reliatyvizmo diktatūra tik stiprėja.
bet jei tik “ilgis” yra pagrindinis argumentas, tai jūsų pastaba darosi autoironiška smile
p.s. perskaičiau su malonumu - tokių tekstų (žmonių), kurie išpažįsta tai, kuo tiki, ir dėl to neatsiprašinėja, nesislapsto po ironijos kaukėmis, yra tikrai nedaug

Nepasirašysiu       2017-05-13 17:43

Įdomu Tiesos.lt rasti tokį ilgą krikščionių mitologijos papirusą. Jei ir toliau taip teks suabejoti, ar Tiesos.lt nėra ironiškas pavadinimas, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos Rytas.

Kauno ark. metropol. Lionginas Virbalas 05.12       2017-05-13 17:08

Fatimos žinia dažnai siejama su Rusija. Marija norėjo, kad Rusija būtų paaukota Jos Nekaltajai Širdžiai, ir žadėjo, kad kai tas kraštas atsivers, pasauliui ateis taikos laikas. 1944 m., Antrojo pasaulinio karo metais, popiežius Pijus XII (beje, vyskupo šventimus gavęs Romoje pirmojo Marijos pasirodymo Fatimoje dieną, gegužės 13-ąją) Marijos Širdžiai paaukojo visą pasaulį, o ypač tautas, kurioms ypač reikia jos meilės ir rūpesčio. Šv. Jonas Paulius II šį paaukojimą pakartojo 1982-aisiais. Kodėl gi neatėjo taikos ir gerovės laikas? Ko dar trūksta?
Turėtume žinoti, kad toks paaukojimas nėra vien stebėtinas, išskirtinis aktas. Mums norisi, kad užtektų padaryti mažą gestą, sukalbėti „tinkamą“ maldą ir jau viskas būtų išspręsta. Kai kas ir šiandien siūlo panašias išeitis. O Dievas mus kviečia tikėti, sekti Juo ir augti. Tai reiškia nuolat atsiversti, gyventi su Kristumi, Jo Dvasia, o ne vien kartoti vieną ar kitą formulę.
Be to, atsiversti reikia ne vienai šaliai ir jos žmonėms, o visiems. Rusija 1917-aisiais su vėliau buvusiu raudonuoju teroru pristato visus žmones, atsiribojančius nuo Dievo ir nenorinčius atsiversti.
Mergelė Marija pasiaukojimą jos Širdžiai, be to, susiejo su Komunija pirmaisiais mėnesių šeštadieniais.

Popiežiaus Pijus XII       2017-05-13 16:46

„Laikai abejoti Fatima praėjo, dabar laikas veikti.”

Šventųjų skelb. kongr. prefektas kard. Angelo Amat       2017-05-13 16:41

Šiandien mūsų matomi krikščionių persekiojimai yra Piktojo veikimo rezultatas.
Tačiau mums ir toliau yra gana sunku kalbėti apie velnią, tam reikia nemažos drąsos. Gyvename laikais, kuriais velnio gundymų yra ko gero daugiau negu praeityje.
Velnio buvimo neigimas šiandien yra tapęs kone mūsų kultūros dalimi,
tuo pat metu susitaikant su daugybe velnio darbų.
Nes jei žmogus atmeta Evangeliją, jis susitaiko su blogiu.
Vis dėlto, galime būti tikri, kad velnias pralaimės,
- Piktajam iš prigimties lemta būtų pralaimėtoju.


Rekomenduojame

Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje bus paminėtos ir mons. Alfonso Svarinsko trečiosios mirties metinės

Vytautas Rubavičius. JAV prezidento „operacija“ Europoje ir jos atgarsiai

Raimondas Navickas. Apie išmintingąją Miliūtę ir kvailąjį Radžvilą (papildyta)

Darius Kuolys. Galvoju apie gailestingumą ir rūstį...

Aušrinė Balčiūnė. Kas buvo atsakyta į Deimantės senelių, Vytauto ir Laimutės Kedžių, viešą prašymą (papildyta dokumentais)

Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (III)

Vincentas Vobolevičius. Tiesa ar Komjaunimo tiesa?

Irena Vasinauskaitė. Raseinių politikai prieš atostogas išsiaiškino, kas cituoja Adolfą Hitlerį, o kas – Vytautą Landsbergį

Laimutė ir Vytautas Kedžiai: Vaiko saugojimas nuo nežinia ko neturi virsti izoliacija – norime savo akimis išvysti, kad anūkėlei viskas gerai

Andrius Švarplys. Tai, kas Vakaruose yra laisvė į religiją, Lietuvos Konstituciniam Teismui yra socialinės privilegijos ir lygybės pažeidimas

Vytautas Sinica. Aukos ant populizmo altoriaus

Kova su korupcija. Algimantas Rusteika: kam griauti, jei galima nacionalizuoti?

Kurioje šalyje mokytojai uždirba 11 820 EUR per mėn.?

Vygantas Malinauskas. Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

VU TSPMI baigęs Lietuvos diplomatas V. Radžvilą išplūdo necenzūriniais žodžiais

#tapinizmas ir sveika visuomenė: Raimondo Navicko replika Eglei Samoškaitei

Irena Vasinauskaitė. Ant rezonansinių bylų „siuvimo“ konvejerio – Garliavos byla

Irena Vasinauskaitė. Premjere, ar Jūsų komanda dirba PRIEŠ Jus?

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

LVŽS frakcija apie savo inicijuotą Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymą: „Mažiau privilegijų, daugiau atsakomybės“

Dalia Grybauskaitė: Lietuvoje kova su korupcija įsibėgėja ir jau duoda konkrečių rezultatų

Vytautas Rubavičius. Civilizacinės savipratos svarba šių dienų geopolitikoje

Eurostatas: iš visų ES šalių būtent Lietuva praėjusiais metais neteko daugiausia gyventojų

Prezidentūra: Dalios Grybauskaitės darbai – Lietuvai stiprinti

VU politikos mokslų institute: kova su prof. V. Radžvilo „reakcingomis pažiūromis“

Vygaudas Ušackas: iš diplomatinės tarnybos traukiuosi, ar dalyvausiu prezidento rinkimuose 2019 m., dar nenusprendžiau

Geroji Naujiena: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“

Raimondas Navickas. FAKE NEWS jau ir Lietuvoje

Kaip kurti teisingesnes, broliškesnes ir taikesnes visuomenes? Popiežiaus Pranciškaus laiškas G20 susitikimui Hamburge

Liudvikas Jakimavičius: Ar tokios ir yra naujosios ES vertybės?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.