Kūčių lėkštelė dėdei Ūsui

Liudvikas Jakimavičius   2012 m. gruodžio 24 d. 17:54

0     

    

Kūčių lėkštelė dėdei Ūsui

„Noriu visiems pasakyti – gerbdama savo vaiko privatumą, dukrelės teisę į asmeninį gyvenimą tikrai nieko neviešinsiu. Tai, ką mano vaikas kalba su manimi, yra mudviejų asmeninis, mamos ir dukters gyvenimas. Suprantu žurnalistų norą domėtis šia istorija, tačiau tikrai neleisiu, jog mano ir mano dukrelės gyvenimą žiniasklaida paverstų nesibaigiančiu realybės šou“, – prieš pusmetį savo tinklalapyje skelbė labiausiai Lietuvoje nuo viešumos saugoma ir slepiama vienos mergaitės motina.

Kalėdos – stebuklų metas, tad neturėtume stebėtis pačiais neįtikinamiausiais atsitikimais, nuotykiais ir istorijom, kurios šiuo kalendoriniu laiku nutinka. Nedaug juk trūko, kad penktadienį Pasaulį būtų ištikus pabaiga. Būtent penktadienio pavakarę Lietuvos Ryto žurnalistės Laimos Lavaste automobilis įriedėjo per pūgą prie vieno privataus namo – jo adresas irgi didžiausia valstybės paslaptis. Nesulaikė jos apsauginiai, saugantys Konstitucijoje garantuojamą šeimos gyvenimo privatumą, plačiai atvėrė duris, nors moteris bodėjosi žurnalistų priekabiavimu. Neaplankė mergaitės su saldumynų krepšeliu aukščiausios valstybės ponios, į privatų gyvenimą nesikišo. „Užmirškite tą mergaitę, lyg Lietuvoje nebūtų kitų problemų“, – ragino žurnalistus Prezidentė vienoje spaudos konferencijoje. Bet žurnalistė Lavaste nepaklausė, į privatų šeimos gyvenimą įsibrovė ir paskelbė Lietuvos ryte rašinėlį: „Medžiojama šeima jau nėrė į Kalėdų ramybę.“ „Lietuvoje, kas negalima jaučiui, leidžiama triušiui“.

Turiu tokį negerą įprotį, paveldėtą iš sovietinių laikų – didžiųjų laikraščių tekstus skaityti tarp eilučių, kaip anuomet skaitydavom „Tiesą“, „Komjaunimo tiesą“ ar „Vakarines naujienas“. Visi jie plovė visuomenei smegenis, tai todėl ir atsirado imunitetas žiūrėti ne į teksto paviršių, o į klaidas, nutylėjimus, motyvus ir potekstes. Kodėl tekstas pasirodo, kodėl būtent tą, o ne kitą dieną. Geranoriškai ir dalykiškai pamėginkime išsiaiškinti ir pastarąjį L. Lavastės rašinėlį. Jis guodžiantis ir tautą raminantis, kad net nelaimingos šeimos turi kuo džiaugtis šv. Kalėdų laukdamos. Štai į kiemą įrieda automobilis, iš kurio išlipa geroji žurnalistė fėja su dovanomis L. Lavaste. Laimutė Stankūnaitė, kaip jau buvo cituota, labiausiai nelaukia jos šeimą persekiojančių žurnalistų, verčiančių mergaitės ir motinos gyvenimą viešu šou. Pirmasis klausimas, kodėl motina atsisako savo teisingos nuostatos ir žurnalistę iš komercinio laikraščio į savo namus įsileidžia, kad toji paviešintų intymias jos šeimos gyvenimo detales, kai niekam kitam tokia prabanga nesuteikiama. Paanalizuokime rašinėlio tekstą nuodugniau. Velnias visados pasislėpęs už smulkmenų.

Žurnalistė savo rašinėlyje rašo:

Visą dieną siaučianti pūga bematant užpustė mašinos provėžas, kai pavakare privažiavau prie šventiškai išpuošto namo.

Languose žibsėjo spalvingos lemputės, tarp jų krito iš popieriaus iškirptos didžiulės raštuotos snaigės.

Beldžiuosi į duris, už kurių skamba vaikų juokas ir trepsi mažos kojytės – pasirodo, šįvakar aš čia ne vienintelė viešnia.

Būrelis vaikų vaikosi net sukaitusią šviesiaplaukę, kuriai, aiškiai matau, patinka būti dėmesio centre. Jos draugai šįvakar susirinko kartu kepti imbierinio Kalėdų namelio.

Pirmasis pastebėjimas. Žurnalistės vizitą nesunku lokalizuoti laike. Toksai turėjo įvykti penktadienio pavakarę, taigi gruodžio 21 dieną. Pirmoji klaida: tą dieną ir pavakarę jokia pūga jau nebesiautė, galite metereologijos archyve pasitikrinti orų prognozes. Kaune ir jo apylinkėse vėjo greitis buvo 3,3 m. per sekundę – taigi ramus štilis. Žurnalistė, jei važiavo aplankyti laimingos šeimos, tai tikriausiai ne penktadienį – anksčiau, nors rašinėlyje yra konstatuojama: „Bet mažoji Snieguolė pareiškia, kad šiandien – penktadienis, jai yra tingėjimo diena. Šeštadienis esąs važiavimo į svečius diena, sekmadienis – savo kambario tvarkymo diena, o pirmadienį reikia eiti į darbą – važiuoti į mokyklą.“ Tarkim, kad buvo penktadienis, bet kitas, savaite anksčiau. Na, tada jau visai galai su galais nesueina. Niekas juk prieš dešimt dienų nededa po Kalėdų eglute dovanų, nesirenka vaikai kepti prieš dešimt dienų imbierinio Kalėdų namelio, o ir jau akis badantis nesusipratimas – tas Kalėdinis spektaklis. Mergaitė žurnalistei rodo, ką ji vaidins mokykloje:

– Bet žinai, per Kalėdų vaidinimą mokykloje aš būsiu ne Snieguolė. Nori sužinoti, kas aš būsiu?

– Labai noriu, – patvirtinu. To nori ir susirinkę L. Stankūnaitės draugių vaikai. Tylos! Ir vaidinimas prasideda, man vos suspėjus nusimesti paltą.

– Mano kailiukas švelnus švelnus, mano akytės plačios plačios, mano ausytės stačios stačios. Aš darysiu ir taip, ir anaip, ir vėl taip, – mūsų akyse akimirksniu prasideda vienos aktorės vaidinimas.

Ir žurnalistė kitoje pastraipoje nežinia kokios amnezijos ištikta pamiršta ką parašiusi, kai motina pasako: „Aišku, šiek tiek liūdna, kad negalėjau pati matyti, kaip mano vaikas mokykloje suvaidino spektaklyje, negalėjau jos nufotografuoti, pagirti. Bet viskas dar ateityje. Tikiu, kad tai paskutinės Kalėdos, kai ne visur mes dar galime būti drauge, – įsitikinusi L. Stankūnaitė.“ Nesusipratimas, totalus „išsidūrimas“, kitaip šios laiko schizmos nepavadinsi. Mergaitė rengiasi vaidinti spektaklyje, kuris jau įvykęs ir kuriame dėl nežinia kokių priežasčių negalėjo sudalyvauti vaiko motina. Čia lyg yla iš maišo išlenda ir kitas labai keistas dalykas – pagal kokį Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį motinai atimama teisė dalyvauti mokyklos kalėdiniame spektaklyje, kuriame vaidina jos dukra? Kyla logiškas klausimas, kas tada mergaitę į mokyklą veda? Po to, kai teismas nusprendė, jog šioje istorijoje nebuvo jokios pedofilijos, kodėl valstybė toliau varžo šeimos teises ir laisves? Kas režisuoja ir tęsia šį šizofrenišką šeimos izoliacijos spektaklį, jei mergaitė sveika, žvali ir jai jau nuo vasaros nebereikia psichologinės pagalbos, kaip sako motina? Čia vėl galas su galu nesueina. Jei, kaip teismas nustatė, „mergaitės sveikoji atmintis ištrinta“, tai nusikaltimas yra atsisakyti psichologų pagalbos, kad tą sveikąją atmintį vaikui atstatytų vietoj tos nesveikosios. To viltis turėtų visa Lietuva ir tik tuomet paklausyti Prezidentės raginimo mergaitę užmiršti, tačiau žurnalistės rašinėlis tokios prabangos toli gražu nesuteikia. Priešingai, nei kalba žodinis teksto paviršius, semantika byloja apie falsifikuojamą tikrovę.

Patikėkime mergaite, kad ta diena , kai apsilankė geroji fėja Lavaste, yra penktadienis. Iš jos darytos nuotraukos matome, kad yra vakaras. Taigi, Lavastes dar laukia labai sunki naktis, nes reikia per ją sukurti šešių mašinraščių rašinį. Ne lengvesnis darbas laukia ir Lietuvos ryto redaktorių, korektorių, maketuotojų bei išleidėjų. Jie visi turėtų plušti naktį ir tą pačią naktį iš penktadienio į šeštadienį tekstą įkelti į tinklalapį, mat pirmasis komentaras pasirodo penktą valandą ryto. Štai šio stebuklo paliudijimas (1. Cha   05:14 12-22   IP: 87.247.121.215).

Bala nematė tų laikų nedermės, nurašykim ją skandalingai pasaulio pabaigai, supainiojusiai laiko nuoseklumą. Apie valstybės paslaptimi tapusią šeimą ir jos gyvenimą Lavaste papasakoja išties neregėtų negirdėtų kraupių dalykų. L. Stankūnaitė žurnalistei pasakoja:

Mes su dukrele vis dar jaučiamės medžiojamos. Mus vežiojančios mašinos yra ir sekamos, ir fotografuojamos. Anoje aplinkoje juk yra ir teisininkų, ir buvusių policininkų, kurie žino apsaugos tvarką. Yra buvę, kad mus vežantis automobilis turėjo didinti greitį iki 150 kilometrų per valandą, bet persekiotojai neatsiliko. Žiauru. Juk medžioja mažą mergaitę.

Netelpa galvoje, kad ginkluoti apsaugininkai su neperšaunamom liemenėm kaip paskutiniai bailiai spruktų nuo kažkokių persekiotojų, kad nepakelia kelių policijos patrulių, kad neužsirašo persekiojančio automobilio valstybinių numerių ir kad nepasistengia išsiaiškinti medžiotojų tapatybių. Kam tuomet tokia apsauga reikalinga, jei ne saugo šeimą, o priešingai – sukelia pavojų saugomųjų gyvybei?

Visiškai neįtikina legenda ir apie kažkokius draugių vaikus, kurie neva čia iš kažkur atsiradę kepti imbierinio namelio. Jie pasirodo pradžioje pasakojimo, po to kažkur išgaruoja, suprantama, nekepa ir jokio namelio. Šioje idiliškoje pasakoje kažkodėl nematome ir tų draugių. Klausimas, kaip čia tie vaikai per tą Lavastės „pūgą“ atsirado, ir dar rimtesnių abejonių sukelia sakinys: „Baigiau pokalbį su Laimute ir aš, nes vaikams jau metas namo“. Kaip suprasti, kad visiems vaikams iš karto metas namo. Kaip jie vieni per pūgą naktį į tuos namus parsigaus, jei neatvažiavo jų pasiimti tėvai, kurių šioje pasakoje nebuvo. Greičiausiai nebuvo ir tų vaikų arba buvo atvežti iš kokių nors vaikų globos namų kaip Lavastės surežisuoto prasto spektaklio statistai. Savo vaidmenuką suvaidino, ir marš visi būriu į autobusiuką atgal į globos namus. 

Kur tik pirštu nebesi į šį rašinėlį, visur prasišviečia falšas. Bet pats makabriškiausias – tai su tom lėkštelėm „išėjusiems artimiems žmonėms“.

– Ar bus tokių lėkštelių ant jūsų stalo? – baigiu pokalbį su Laimute.

– Būtinai bus. Ir taip mylėtai seseriai Violetai, ir Andriui (mįslingai žuvusiam A. Ūsui. – Red.).

Štai taip. Netelpa galvoje, kad vaiką mylinti motina galėtų aitrinti jo atmintį prisiminimais iš laiko, kurį mergaitė turėtų kuo greičiau užmiršti.

Įdomu ir kaip vaikams pasisekė iškepti tą imbierinį namelį? Toks juk buvo vaikų susibūrimo tikslas. Kur tą neiškeptą namelį dėti? Gal ant dėdės Ūso Kūčių lėkštelės? Ne kitur.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Andrius Švarplys. Uždaviau tris klausimus kandidatei į VDU rektoriaus postą prof. Mildai Ališauskienei

Apšmeižtą LGGRTC patarėją ginti stojo patriotinės organizacijos

Algimantas Rusteika. Sunki lyderystės našta (drama)

Agnė Širinskienė: „Nesinorėtų įtarti, kad mūsų specialiosios tarnybos užsiima ne ikiteisminiu tyrimu, o politikavimu“

Stambulo Konvencija: Trojos arklys?

Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus

Išskirtinis Neringos Venckienės interviu Vytautui Matulevičiui (OpTV)

Gal jau bundame? Darius Trečiakauskas (Nacionalinis susivienijimas): Rinkimai gali tapti nauja galimybe esminiams pokyčiams valstybėje

Algimantas Rusteika. Lenkiu pliką ir kvailą galvą prieš tuos, kurie tą supranta ir pabando

Jonas Kadžionis. Partizanų jėga buvo ne ginkluose, o tikėjime

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.