Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Krescencijus Stoškus. Šventė tarp džiaugsmo ir skausmo

Tiesos.lt redakcija   2019 m. kovo 13 d. 22:15

8     

    

Krescencijus Stoškus. Šventė tarp džiaugsmo ir skausmo

Esu ne kartą rašęs apie apgailėtiną švenčių eroziją šiuolaikinėje (postmoderniojoje) civilizacijoje. Apie „naująjį religingumą“, pasireiškiantį daiktų ir jų vartojimo, maisto ir mitybos, svaigulio ir skanavimų azarto, seksualinių pomėgių ir fiziologinių procesų garbinimu, švenčių virtimu kasdienėmis pramogomis.

Praėjusiais metais tokių švenčių turėjome per akis ir mes. Jos tęsėsi beveik be paliovos. Nespėja pasibaigti viena, kai prasideda kita. Dauguma jų atitiko visus „naujojo religingumo standartus. Jos vadinosi visokiausiais vardais, svetimais ir savais, bet vis labiau vienodėjo, banalėjo, tuštėjo. rutinizavosi. Nyko jų dvasinis turinys, ugdomoji prasmė ir žmogiškoji vertė.

„Aš nenoriu nieko čia bauginti. Kai širdy visi geismai išsenka, Nėr man noro Hamletą vaidinti – Būti ar nebūti – lygiai menka.“ („Ave vita“). Šitie poeto žodžiai braunasi į galvą, galvojant ir apie šių dienų civilizacijos būklę.

Bet būčiau neteisus, jei nepamatyčiau viltingų išimčių. Įdomiausia, kad jos visos ateina iš mūsų visų prakeikto Seimo. Sunku patikėti, kad tokie dalykai gali čia užgimti. Lyg būtų sapne. Praėjusiais metais tą rutiną sutrikdė Taikos premijos įteikimas Nijolei Sadūnaitei, šiemet Sąjūdžio minėjimas, o praėjusį pirmadienį kovo 11-oji.

Visose šiose šventėse mes galėjome aiškiai matyti sunkaus moralinio apsivalymo pradžią. Iš pradžių tai atrodė netikėta. Dabar išvedamos į didžiausią Seimo rūmų salę ilgam į socialinio gyvenimo periferiją išstumtos asmenybės, per kurias ima atsiverti tikro nuskaidrėjimo erdvės ir unikalaus pasiaukojimo ir sąžiningumo gelmės.

Pirmadienį jas lydėjo subtilus ir kuklus kamerinis giedojimas, netikėtai įsiliejąs net į Lietuvos himną. Jo atlikimas įgavo naują atspalvį ir privertė išlipti iš tos vangios žodžių monotonijos, kurios dažniausiai yra kaustomas, bet ne išgiedamas.

Retai tepagalvojama, kad tik po atliekamos dainos gali būti paplojama, pašurmuliuojama ir pasijuokiama, o po himno privalo būti nors ir trumpa, bet pagarbi ir kurtinanti tyla, sutelkianti žmones praskambėjusių žodžių įpareigojančiai prasmei ir taurinančiam pilietinių priedermių nerimui.

Kad naudojimasis šventine proga jau tampa tradicija ir lietuvišku mąstymo laisvės simboliu, liudija įtikinantis E. Bičkausko pranešimas. Bet kadangi žymiai išsiskyrė iš rutininės politinės konjunktūros, vargu ar jis galėjo turėti vilties, kad bus išgirstas.

Bet kalbai, kaip ritualiniam gestui, to nė nereikia. Taip pat kaip ir pernai pasakytiems N. Sadūnaitės žodžiams. Tai buvo ritualinis aukojimas Lietuvos išlikimui. Jis buvo pakviestas rimtai atlikti pagrindinę apeiginę funkciją. Turėdamas galvoje skubotą visų įstatymų priėmimą, vienpusišką informacijos filtravimą ir įprastus kitaminčių kaltinimus, jis iškėlė principinį reikalavimą: „Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo“, „priešinkitės bet kokių barjerų statymui, aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje“ (daugiau ČIA).

Šitie žodžiai juk nieko negalėjo įpareigoti. O kalbėdamas apie išorines grėsmes, jis tiesiai klausė: „Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia?

Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“ Jis ragino pradėti diskusiją, kaip kurti mažai šaliai būtiną „išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką“. Visai pakanka šių žodžių įspūdžio. L.Linkevičius pasakys, ko Bičkauskas nori: Lietuvos užsienio politika kaip tik tokia ir yra.

Pabaigoje kukliam apdovanojimui pristatomas Miško brolių draugijos vadovas ir savo rankomis sukurto didžiulio muziejaus saugotojas Albinas Kentra. Žmogus – gyva legenda, nuo pat paauglystės su visa šeima įsitraukusi į partizaninę veiklą, praėjusi nežmoniškus kankinimus, Sibiro kalėjimus. Jo visas gyvenimas – patriotinis rūpestis ir aukojimasis Tėvynei (partizanavimas), VU universitetui (centrinių rūmų išsaugojimas ir išpuošimas), sąjūdžiui (metraštininkas) ir nustumtųjų į periferiją veiklos įamžinimui. Jo visas gyvenimas atiduotas kitiems. Įskaitant net ir jo žinomumą. Jis juo nė kiek nesidomi. Visada atsiranda nuošalyje su mažute filmavimo kamera ir nepastebimai dingsta. Prie ruošiamo vaišių stalo atbėgusių politinių pragmatikų atstumtas, o iš dalies ir sąmoningai pasitraukęs į periferiją jis kuria unikalių įrašų muziejų toje griuvėsių vietoje, iš kur dar 1917 metais išėjo 100 savanorių ginti savo Tėvynės.


Sunkiausia ištarti baigiamuosius žodžius. Moralinė atsakomybė neleidžia nutylėti to didžiulio nusivylimo, kurį sukėlė nekantriai laukta tautos atgaivinimą skelbiančių jėgų demonstracija.

Čia rinkosi įvairiausių profesijų, skirtingos pilietinės brandos, amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Visus juos vienijo troškimas prisijungti prie tų jėgų, kurios nenori susitaikyti, kad tauta, jos kraštas, istorija ir kultūra būtų nurašomi į pasaulinių atliekų sąšlavyną.

Daugelį iš jų suglumino ne tik bukas dviejų pagrindinių organizacijų susipriešinimas, ne tik be galo blogas organizavimas. Bet labiausiai krito į akis pavojingas jų nebrandumas. Neišaugimas iš paauglystės amžiaus. Elementarios politinės kultūros ir nuovokos nebuvimas. Pjovimas tos šakos, ant kurios jie patys sėdi. Veikimas prieš save pačius. Juk jau ir taip Lietuva suskilusi. Bent paskaitykite tūkstančius internetinių atsiliepimų, visokių makaraityčių atsiliepimus.

Negi tai mūsų neliečia. Negi ir tai neįneša į protą blaivumo. Net šių renginių organizatoriai nesuranda bendros kalbos. Pasidarė be galo įtarūs. Negi dar reikia mums naujųjų jedinstvenininkų, Burokevičiaus komandos. Čia viskas taip neseniai buvo. Negi yra norinčių į tą kritinę padėtį vėl sugrįžti?

Žinoma, jauni žmonės jų nematė. Bet kas tuos atsiminimus ištrynė iš lyderių galvų. Negi taip sunku suprasti, kad tuo šūkiu „Lietuva – lietuviams“ duodamas į rankas pavojingas ginklas. Tas ginklas primityvus, bet tuo ir baisus. Juo lengviausia pasinaudoti ir bet kokioms svetimoms jėgoms. Jo pagalba lengviausia išprovokuoti pačius agresyviausius pilietinius konfliktus. Kaip tokioje aplinkoje įmanoma atskirti patriotus nuo paperkamų provokatorių?

Tikras patriotas nedaugina priešų. Jų ir taip atsiranda. Net iš pačių lietuvių tarpo. Todėl jis negali nusileisti iki tokios trumparegystės, kuri painiotų pirmaeiles lietuvių priedermes rūpintis savo tautos išlikimu ir valstybės stiprinimu su tautinių privilegijų reikalavimu. Demokratas nesigviežia privilegijų. Taigi atlikime iki galo tą pirminę priedermę, kad nereikėtų grįžti į karo visų su visais džiungles.

Dr. J. P. Kazickas 2008 m. apsilankęs statomuose „Miško brolių rūmuose“ ir susipažinęs su juose saugomu filmuotu archyvu šitaip jį įvertino: „Tai yra neišpasakytos vertės rinkinys, žiauriom, bet realiom spalvom nušviečiantis tikrąją kovą prieš bolševizmą, kokiomis sąlygomis mūsų jaunimas bandė atsiekti tą gražų kilnųjį tikslą – laisvę. Bet kas mane labiausiai paveikė, kad tai buvo beveik vieno žmogaus darbas, be jokios finansinės pagalbos, sėdint savo kambaryje ir klasifikuojant kiekvieną surinktą ir užrašytą gabalėlį žinių apie šį periodą.

Per pokalbį paaiškėjo, kad tas žmogus kaip ir miško broliai, nežiūrint sunkumų, yra tartum nustumtas ir paliktas vienas atlikti šitą milžinišką kilnųjį darbą su pasišventimu, kurio niekas negali suprasti. Man tai atrodė, kad tai buvo švento žmogaus darbas, ir galvojau, kuo aš galėčiau prisidėti prie jo, parodyti jam, kad jis nėra vienui vienas“.

J. P. Kazickas pabrėžė, kad Miško Brolių studijos penkių tūkstančių valandų trukmės metraštis vaizdajuostėse yra išsamus, tikrovę atitinkantis dokumentas apie lietuvių tautos kelią į laisvę. Šis metraštis užtikrina įvykių autentiškumą ir užkerta kelią istorinėms interpretacijoms. Kazickų Šeimos Fondo paaukotomis lėšomis metraštis yra skaitmeninamas ir tiražuojamas keliomis kopijomis, kad būtų patikimai išsaugotas. Kasmet metraštis papildomas nauja kelių šimtų valandų trukmės medžiaga.

Na, o atsakant į jūsų klausimą dėl Archyvo prieinamumo visuomenei bei jo sklaidos, būtina atkreipti dėmesį, kad tai betarpiškai susieta su „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių rūmų“, esančių adresu Totorių 9/Labdarių 10, Vilniuje atstatymu.

Jau keliolika metų valstybės institucijoms nepavyksta išspręsti šio klausimo, ir rūmai negali atlikti visos projektuose numatytos sklaidos.

Šioje vietoje Draugija 1989 metais ryžosi čia buvusių gyvenamųjų namų griuvėsių vietoje pastatyti minimus rūmus dėl to, kad 1917 metais iš jų išėjo 100 savanorių ginti savo Tėvynės. Norime, kad savanoriai būtų deramai pagerbti ne tik Rasų kapinėse, bet ir sostinės centre.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Lietuva tik lietuviams       2019-03-14 14:23

Man šūkis “Lietuva - lietuviams” visai priimtinas ir nei kiek nešokiruoja. Kitaip negali būti - negi sakysime “Lietuva - rusams” ar dar kam nors…

Neagresyvus tautininkas       2019-03-14 12:52

” Negi taip sunku suprasti, kad tuo šūkiu „Lietuva – lietuviams“ duodamas į rankas pavojingas ginklas. Tas ginklas primityvus, bet tuo ir baisus.“
Pritariu K. Stoškui, kadangi niekas nepaneigs, kad šis šūkis yra dviprasmiškas ir todėl daug kam gali atrodyti agresyvus jau esamų kitataučių Lietuvoje atžvilgiu. Politikoje tikrai nereikia nei dviprasmiškų šūkių, nei dviprasmiškų tikslų, o lietuvių tautos viršenybę Lietuvoje galima išreikšti ir kitais šūkiais, pavyzdžiui, kad ir „Lietuvių tauta – svarbiausia tauta Lietuvoje“, „Lietuva – lietuvių tautos namai“ ir kt.
Be to, iš tautinės eisenos būtina(!) pašalinti juodąją vėliavą, nes tai akivaizdi tautinio sąjūdžio diskreditacija.

$+$       2019-03-14 12:13

„Visus juos vienijo troškimas prisijungti prie tų jėgų, kurios nenori susitaikyti, kad tauta, jos kraštas, istorija ir kultūra būtų nurašomi į pasaulinių atliekų sąšlavyną.“
⤴⤴⤴
Tuo ir skiriasi patriotai nuo idiotų. Ir ta skiriamoji linija yra labai subtili. Jei dar prieš kokius 5 m. į šūkį  „Lietuva lietuviams“ žiūrėjau, kaip į idiotišką, tai po to, kai „šlovingasis“ tarybinis komjaunimas ir partinės mokyklos „platforma“ nusprendė privežti į Lietuvą musulmonų ir dar savo iniciatyva, šūkis „Lietuva lietuviams“ įgavo visai kitokią prasmę.

Šalyje, kur katalikybė yra beveik ant išnykimo ribos, kai visos šventės, įskaitant ir religines, kaip rašo pats autorius tapo „maisto ir mitybos, svaigulio ir skanavimų azarto“ pramogomis savo noru vežti į šalį fanatiškai religiją išpažįstančius kitatikius į tų, beveik milijono palikusių šalį, vietą, – tikai yra viso, kas susiję su kraštu, jo kultūra ir istorija, stūmimas į sąšlavyną. Globalistinį sąšlavyną.

Ir pagrindinė to priežastis – rinkimai ir visa su jais susijusi sistema. Pastarieji savivaldos, tai akivaizdžiai rodo, ypač, Vilniuje, kur rinkėjai lyg ir ne mažaraščiai. Kiek „tauta, jos kraštas, istorija ir kultūra“ rūpės tam, kuris užims mero vietą?!

Čia tik tokie kaip Albinas Kentra šūkį „Lietuva lietuviams“ gali suprasti kaip „lietuviai Lietuvai“.

Babilonas Vilniuje        2019-03-14 9:51

Taip, tie garbingi senučiukai raudoniesiems oligarchams grėsmės nekelia ir jokios įtakos jų sprendimams nebedaro, beje, kaip ir nedarė.

bimba.       2019-03-14 9:48

baigiantys išmirt partizanai režimui grėsmės nekelia.keletas medalių,garbės raštų,leidimai eitynėms nieko nekainuoja.tegu džiaugiasi ir nieko nereikalauja.užliūliavimas. tuo tarpu komuniagos savęs nedesovietizuos,užsikonservuos 75 m. neteis stribų,daugins stribvaikius,pabaigę grobstyt teritoriją pasiprašys federacijon. susitaikymo kaina.o gal prisitaikymo?

Sveikinimai Gerbiamajam Albinui Kentrai       2019-03-14 9:36

O A. Kubiliui ir M. Majauskui, kurie būdami valdžioje viską darė, net dokumentus klastodami, kad tik atstatyti Miško brolių rūmai būtų atimti iš Albino Kentros. Tikėkimės, kad šių nesąžiningų politikų nusikalstama veika susilauks įvertinimo?

StasysG       2019-03-14 9:13

Ačiū. Bet man pasirodė, kad dr Kazickas cituojamas 2x.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2019-03-14 8:04

Pagarba Albinui Kentrai.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Kaip katalikai gundomi balsuoti už Ingridą Šimonytę

Algimantas Rusteika. Gal jau laikas?

Vincentas Vobolevičius. Lietuviai nesirūpina dėl savo pensijų. Ar tai blogai?

Žino, ką sako? „Mus tebesieja bendra konservatizmo pasaulėžiūra“... – suokia Jaunėlis Adomėnui, ir šiam darosi aišku: lauk politinio chaoso valstybėje

Benas Ulevičius. Bičiuliai katalikai, ramiai, ramiai…

Robertas Grigas. Šai ko reikia Lietuvai

Geroji Naujiena: Esame mylimi Dievo vaikai

Joana Noreikaitė. Ir vėl gegužės 17-oji – valstybės gėdos diena

Rūta Visocnik. Vietinė oligarchija ir toliau dusina Kauną su pačių kauniečių palaiminimu

Vytauto Radžvilo pasisakymai LRT radijo debatuose

Britų vyriausybė: „Krikščionių persekiojimas – beveik genocidas“

Nuo bačkos. A. Navickas: I.Šimonytė yra empatiška, išmintinga, turi labai gerą humoro jausmą, su kiekvienu bendrauja labai pagarbiai ir nedėvi kaukių

Algirdas Endriukaitis. „Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe“

Rasa Čepaitienė. Apie politinių debatų virtuvę iš vidaus

Darius Kuolys. Vieno vaiko istorija

Liudvikas Jakimavičius. Sofistinis klausimas

Rasa Čepaitienė. Šuniukas Grikis ar Žirniukai?

Tomas Viluckas. Nuo kada įrašai FB ar moralinė parama visuomeniniam judėjimui yra „aktyvus dalyvavimas politikoje“?

Povilas Gylys. Klausimas: ar dvaras tikrai diktuoja Bažnyčiai?

Ramūnas Aušrotas. Truputis džiazo apie krikščioniškas vertybes ir bendrąjį gėrį

Arvydas Daunys. Jei bijotės, kad prezidentas Nausėda gali atimti jūsų pinigus, rinkitės… Nausėdą

Rasa Čepaitienė. Apie krikščionybės santykį su didžiosiomis dabarties ideologijomis

Kandidatai į Europos Parlamentą įsipareigojo remti šeimai palankią politiką

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Vytautas Radžvilas. Baltijos „tyrimai“ ir užsakovų agonija

Antrieji kandidatų į EP turą debatai LRT: susitinka A.Guoga, V.Mazuronis, A.Paulauskas ir V. Radžvilas

Rūta Visocnik. Atgal į ateitį ar pirmyn į praeitį?

Vidas Rachlevičius. Ar jau įsidiegėte naujausią savicenzūros versiją?

Darius Kuolys. Apie bene didžiausią istorinį Dalios Grybauskaitės palikimą Lietuvai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.