Demokratija ir valdymas, Šeimos politika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Krescencijus Stoškus. „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 21 d. 11:36

6     

    

Krescencijus Stoškus. „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“

Taip klausė birželio 16 d. Seimo žmogaus teisių komiteto organizuotos konferencijos pavadinimas. Prisipažinsiu, šitas klaustukas ir paskatino mane atsakyti teigiamai į organizatorių kvietimą. Tikėjausi, kad vyks diskusija apie tai, kas parašyta. Bet dabar tokia mada: rašai viena, o darai, ką daryti įpareigoja institucijos. Net nebuvo mėginta motyvuoti, kas atsitiktų, jeigu šios konvencijos Seimas neratifikuotų. Todėl neįvyko nei rimtos diskusijos, nei buvo kalbama apie tai, kas žadėta. Buvo kalbama tik apie smurtą prieš moteris ir būtinumą ratifikuoti Stambulo konvenciją. Abiejų šių temų svarstymas buvo grindžiamas jų tarpusavio aktualumu. Buvo įtaigojama, o kartais ir įtikinėjama, kad išplitęs smurtas prieš moteris reikalauja pasirašyti Stambulo konvenciją, o Stambulo konvencija padės stabdyti smurtą prieš moteris. Net solidesni oponentai nebuvo minimi. Futbolo terminais kalbant, čia buvo nustatyta taisyklė mušti tik į vienus vartus. 

Tam buvo sukviesta net 13 įvairių rangų Lietuvos ir Europos Sąjungos pareigūnų. Didžioji jų dalis skaitė pranešimus. O debatų fasadui parodyti buvo perskaitytas vienintelis Vytauto Budniko pranešimas „Smurto prevencija ir asmens laisvės“. Net vadinamoms „panelinėms diskusijoms“ iš anksto jau buvo parinkti du oponentai. Gausi auditorija buvo palikta stebėtojų vaidmenyje. Tiesa, ji plojo rankomis, šūkčiojo, bet jų įsitraukimui į diskusijas „neužteko laiko“. Žodžiu, kaip visada būna Seime.

Tuo galėčiau ir baigti konferencijos pristatymą, jeigu šis reginio menkavertiškumas nebūtų privertęs šiek tiek atidžiau pažiūrėti į tokius politinius spektaklius. Galiu suprasti moterų teisių gynėja(u)s, kuri(e)os buvo gausiai susirink(ę)usios į konferenciją ir reiškė pasipiktinimą V. Budniko kalba. J(ie)os buvo taip įtikėj(ę)usios Stambulo konvencijos mistine galia, kad net parodyti konvencijos terminologiniai prieštaravimai nepasiekė jų sąmonės. O kai dar vienas konferencijos dalyvis ėmė lėtai cituoti panašią teksto dviprasmybę ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba, dar visai neseniai buvusi Seimo narė G. Purvaneckienė atskleidė visas savo juridinio „profesionalumo“ kortas: „Konvenciją reikia ratifikuoti, o paskui bus galima ją pataisyti“.

Puiku, kad moterys jau išmoko ir sugeba pasirūpinti savo teisėmis. Turbūt nedaug Lietuvoje beliko žmonių, kurie ginčytų šias teises, o tokių žmonių, kurie teisintų smurtą be atsakomybės iš viso negalima laikyti normaliais. Visai nesvarbu, ar tas smurtas bus nukreiptas prieš moteris, ar prieš vyrus, prieš vaikus ar prieš tėvus. Tai jau morališkai ir apskritai dvasiškai paliegę žmonės. Vadinasi, juos reikia gydyti visais demokratinei sistemai prieinamais būdais. Galima tik apgailestauti, kad moterų teisių gynėjai visiškai nesuprato ir kitos V. Budniko minties, kad Lietuvoje Stambulo konvencijos ratifikavimas neturės jokios realios prasmės. O niekuo nepagrįstų iliuzijų tikriausiai sukels. Net jeigu ir nesukels, sudarys pretekstą dar vienai projektų rengimo ir pinigų švaistymo galimybei.

Kodėl? Kaip tik dėl to, kad mūsų šalyje yra gana stipriai pakrikusi moralinė būklė ir seniai įsitvirtinusi savivalė, kitaip dar vadinama „stipriojo teise“. Kiti tokius santykius vadina „džiunglių įstatymais“. Iš daugumos radijo ir televizijos kanalų nuolat gali girdėti: „Esu laisvas žmogus, todėl galiu daryti, ką noriu“. Neseniai per „Žinių radiją“ net teko išgirsti reto atvirumo diskusiją apie patyčias tarp politikų. Pokalbis gerai paliudijo, kaip darniai politikas sutaria su žurnalistu, papildydami vienas kitą. Anot jų, tyčiojimasis yra paveikesnis ir įdomesnis už mandagų bendravimą. Mandagumas paslepiąs, koks žmogus esąs iš tikrųjų, o patyčios jį atveriančios. Be paliovos vis buvo priduriama, kad tai ypač patinka publikai.

Čia trūko tik pacituoti Plautą: „Homo homini lupus est“. Beveik tais pačiais žodžiais per „Laisvės“ radiją neseniai teko girdėti vieno Rusijos viršininko paaiškinimą, kodėl jam reikalingi rusiški keiksmažodžiai. Retkarčiais į pokalbį įsiterpdamas psichologas G. Navaitis mėgino išaiškinti, kad tokios kalbos parlamente beprasmės, nes apskritai neužsimezga bendravimas, o politikai praranda galimybes tarpusavy susitarti. Bet jo jau niekas neįstengė suprasti. Aš dar būčiau pridėjęs, kad toks parlamentas sunaikina ir pačius demokratijos pagrindus. Jis ima balsuoti be tikrų diskusijų, be debatų. O balsuojama juk ir autoritarinėse valstybėse.

Kam tada reikalingos tos didžiosios posėdžių salės? Rodos daug išmanymo nereikia, kad suprastum, jog demokratijos esmė – gebėjimas diskutuoti, įrodinėti, subalansuoti skirtingus požiūrius, daryti kompromisus ir susitarti. O kas lieka be to? Kai niekam nieko nereikia įrodinėti, lieka tik parlamentinio darbo regimybė ar net spontaniška parodija. Čia susirenkama jau ne tiek rūpintis valstybės reikalais, kiek vaikėziškai tarpusavyje kariauti patyčiomis. Visi galvoja vien tik apie tai, kaip surasti piktesnį sąmojį, kaip skaudžiau savo konkurentui įgelti. Kaip daugiau jį pažeminti, suniekinti. O iš čia sparčiausiai plinta stipriausiųjų ir agresyviausiųjų ideologijos užkratas. Tik kažkodėl visi patyčių priežasčių ieško mokykloje ir ištisas savaites su isterišku įniršiu tyčiojasi iš sąžiningiausių mokytojų, kurie per neapsižiūrėjimą pasinaudojo ne visai patikimais šaltiniais.

Gausybės dokumentinių ir „meninių“ laidų, „internetinių nuomonių“ pareiškimų patvirtina, kokios beribės Lietuvoje yra „stipriojo teisės“. Atseit, viskas leista. Lipk per galvas – ir nesidairyk! Susipykai su kuo nors – ir sudirbk į šuns dienas! Nepatiko vardas, veidas, žodis arba tiesiog prasta nuotaika – ir pilk visus savo susikaupusius nešvarumus ant svetimos galvos. Ir jokios atsakomybės. Gali tą daryti atvirai, jei turi užsakymą arba surandi pretekstą. O jeigu ne – rašyk anonimiškai.

Kaip reikia apsimetinėti, kad šito nematytum ar laikytum laisvo gyvenimo norma. Svarbiausia, kad nedaug tematyti jėgų, kurioms tikrai rūpėtų jas apriboti. Žinoma, daugiausia tai rūpi bažnyčiai. Bet ar to užtenka? Daugelis politikų ir didžiosios žiniasklaidos galvų bažnyčios atskyrimą nuo valstybės supranta maždaug taip, kad jai yra perleistos ir visos priedermės rūpintis valstybės gyventojų padorumu. Ar ne dėl to be paliovos jie taip dažnai demonstruoja, kad gana gerai jaučiasi ir be etikos bei etiketo normų. Jau duotas aiškus tonas visiems tujintis kaip mažiems vaikams. Atseit, visi gyvena „laisvai“, be ceremonijų. Beveik dešimt metų Seime jau guli Kęstučio Zaborsko parengtas Tarnautojų etikos kodeksas. Atrodo, kad visi europėjizuoti kraštai jį turi. Tik Lietuva nežino, ką su juo daryti ir kam jis reikalingas. Nors ir tose sferose, kur jie priimti, jų beveik nepaisoma. Tą pripažįsta ir šių kodeksų priežiūrą vykdantys pareigūnai.

Tos savivalės erdves būtų galima labai plačiai aprašinėti. Čia paliestos tik pačios įtakingiausios jos zonos, iš kur sklinda savivalės kontrkultūra, jos pateisinimas ir įteisinimas. Žinoma, pakrikimas gimsta ir iš pačių apačių. Tik jų demoralizacija daug daugiau priklauso nuo viršūnių demoralizacijos negu atvirkščiai. Apskritai mes esame žymiai nesveikesnė visuomenė, negu mato tik savo socialine būkle susirūpinusios feministės. Smurtaujama ne tik prieš moteris, bet ir prieš vaikus, prieš vos gimusius kūdikius, prieš tėvus, prieš senelius, prieš politinius konkurentus, prieš klasės draugus, net prieš atskiras socialines grupes ir tuos atsitiktinius asmenis, kuriuos galima paversti grobio aukomis arba išnaudojimo vergais. Kas galėtų nustatyti, kurie iš šių smurtavimų mūsų krašte yra baisesni? Ir koks pagrindas juos rūšiuoti, kai visų priežastis yra viena ir ta pati – savivalės palaikymu įteisinta demoralizacija. 

Ir tokiomis sąlygomis smurtaujama prieš moteris visai ne dėl to, kad jos moterys, bet kad jos yra silpnesnės už demoralizuotus smurtautojus. Tą supratusios moterys jau seniai treniruojasi specialiuose sporto klubuose, kad į fizinę jėgą galėtų atsakyti fizine jėga. Žinoma, ne visos jos gali to pasiekti ir tokių treniruočių rezultatais pasinaudoti. Bet esamomis sąlygomis kito kelio šiandien tiesiog nelieka. Štai kodėl ne tik beprasmiška ir nuostolinga, bet ir pavojinga pasiduoti politinėms iliuzijoms, kad situaciją pakeis Stambulo konvencijos ratifikavimas. Prieš V. Budniką šurmuliavę moterų teisių gynėjai turbūt nemano, kad Stambulo konvencija kažkokiu stebuklingu būdu privers morališkai palūžusius ir visur kitur smurtaujančius vyrus džentelmeniškai elgtis su moterimis. Kad pasikeistų tokių žmonių elgesys, pirmiausia reikia rūpintis, kad čia pas mus iš esmės pasikeistų politikų ir žiniasklaidos moralinės nuostatos. Jeigu neįvyks ryškesnių permainų čia, jų neįvyks ir niekur kitur Lietuvoje. O jeigu nenorime, kad tai įvyktų, tada reikia palaikyti Stambulo iliuzijas, kad jos nukreiptų dėmesį į šalį nuo tų demoralizacijos priežasčių, kurias neutralizavus tik ir gali sumažėti smurtavimų prieš moteris.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Gerai       2017-06-22 19:37

būtų kad kažkas pasidomėtų tų hyperaktyvių moterų teisių gynėjų piniginiais srautais ir patvirtintų ar paneigtų teiginį, kad jų hyper.. atsirado, kaip sakė Vini Pukas ” ne s prosta”

Eilinė        2017-06-22 11:14

apgaulė. Šioji iš Stambulo. Šmtus metų iš pietų į šiaurės kraštus sklido vien tik Melas, Prievarta ir Apgaulė. Iš ten atsibastę sukčiai “skolina už palūkanas”. Romos religija prievarta (už dešimtinę) žadėjo ir žada rojų. Po mirties, žinoma. Romos ciesoriaus-tirono kadaise paskelbta romėnų teisė (“kas parašyta, tas teisėta”) Lietuvoje iki šiol skelbiasi vienintele (!?) pasaulyje teisės sistema. Mūsų seneliai buvo neraštingi, nemokėjo nei lotynų, nei hebrajų kalbų. Jie ilgai nepastebėjo,kad visi tie “pietų kultūros nešėjai” PATYS nė vieno savo reikalavimo nesilaikė ir nesilaiko. “Išrinktieji” SAVIEMS skolino ir tebeskolina ... be palūkanų. Bažnyčios tėvai gyvena visai ne pasninkaudami ir kalinių kojas plaudami. Apie “romėnų teisės” sergėtojų teisingumą žinome patys.   

Pikc       2017-06-20 16:16

->“Atvirai” - ne tik “genderio” įvedimą į teisinius aktus. Dar svarbiau, kad šita iškrypėliška “konvencija” sudarys sąlygas prievartiniam mažamečių zombinimui (t.y. ateities iškrypėlių formavimui) ir tam besipriešinančių tėvų terorizavimui.
Ir - taip, šitas neobolševikų popierius su moterų gynimu nuo smurto bendra turi tiek pat, kiek “senųjų” bolševikų diktatūra turėjo bendro su darbininkų ir valstiečių gynimu. Kitaip tariant, nieko.

AAA       2017-06-20 13:10

Esmė ne smurto prieš moteris stabdymas, esmė - liberalizmo diktatūros sklaida, įtvirtinimas, visuomenių demoralizavimas iškrypėliškomis ideologijomis. Kam tai naudinga? Globalistams, kurių tikslas - naikinti valstybes, kaip žmonių natūralaus bendruomeniškumo paskutinį bastioną.

Tikrai       2017-06-20 12:19

autorius teisus dėl visiško moralės nebuvimo tarp tų, kurie jaučiasi galintys teisti visus, kurie jiems nepatinka- tai ne tik teisėsaugos atstovai, kurie nepaiso jokių įstatymų, bylas sukurpia nekaltiems ir globoja nusikaltėlius (masiulius, kurlianskius ir pan.),tai amžini politikai bei įžūli žiniasklaida, kuri skleidžia ne žinias, o patyčias ir melą.. Taigi, turime tokią šlykščią situaciją, kai nematyti šviesos net tunelio gale. Tad ką daryti?  Nejaugi tik išvažiuoti?

Atvirai       2017-06-20 10:37

Iš tikrųjų, smurto prieš moteris atžvilgiu nieko naujo ši “Stambulo Konvencija” neįneštų, todėl kyla klausimas, kodėl kyla tokios karštos diskusijos dėl šios Konvencijos ratifikavimo. Mano nuomone, diskusijų dėl “Stambulo konvencijos” ratifikavimo tikroji priežastis yra ginčas tarp palaikančių ir nepalaikančių ištvirkusią genderizmo politiką, nes Kovencijoje yra įvedama socialinė gender-lytis: juk, Konvenciją ratifikavus, tuo pačiu būtų ir įvadas į gender-lyties sąvokos įvedimą ir į kitus Lietuvos teisinius aktus.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.