Dienos aktualija

Krescencijus Stoškus. Primestų „paslapčių“ detektyvas

Tiesos.lt redakcija   2019 m. birželio 14 d. 13:57

10     

    

Krescencijus Stoškus. Primestų „paslapčių“ detektyvas

„Einu patsai vienas“. Filmų apie V. Mykolaitį-Putiną yra sukurta nemažai. Bet dauguma iš jų atsitiktiniai, mėgėjiški, proginiai. Pats giliausias, profesionaliausias ir, neabejotinai, pats prasmingiausias filmas buvo sukurtas tautos dvasinio pakilimo metu. Ten buvo sutelkti aukščiausios kategorijos meistrai. Čia turimas galvoje N. Baužytės (scenarijus), D. Adomonytės (režisierė), H. Kurausko ir P. Venslovo (skaitovai) filmas „Einu patsai vienas pramintu taku“. Jis buvo tiesiog kongenialus poetui, sąžiningai įsiskverbė į poeto kūrybos turinį ir jautriai į jį atsiliepė. Prasmingas ten kiekvienas gyvenimo faktas, kiekvienas žodis ir kiekvienas įvaizdis. Jame yra duodami atsakymai į daugybę tų klausimų, kurie kyla ne tik skaitant Putino kūrybą, bet ir studijuojant šios asmenybės gyvenimo dramas ir įtampas.  Šis darbas pagrįstai įrašytas į LRT aukso fondą. Ypač tas įspūdis stiprus šiandien, iš nemažos laiko perspektyvos, kai dvasinis gyvenimas yra gerokai smuktelėjęs žemyn.

Intriga? Dabar sulaukėme kito ir visai kitokio filmo, pavadinto „Vieno buto istorija. Vincas Mykolaitis-Putinas“. Kūrėjai: Juozas Javaitis (scenarijaus autorius ir režisierius), Donatas Buklys (operatorius), Linas Grubys (montažo režisierius), Daiva Bilinskienė (prodiuserė). Kai prodiuserė (VšĮ STUDIJA TVIP) pranešė apie šio filmo kūrimą, nekilo didelio noro smalsauti, koks bus šio darbo scenarijus. Pirmoji šio buto istorijos dalis, skirta Baliui Sruogai, buvo palikusi gerą įspūdį. Juo labiau kad pats dokumentinės apybraižos pavadinimas aiškiai orientavo į gyvenimą tame bute, kuriame Putinas buvo įsikūręs nuo 1947 m. iki 1967 m. Tai buvo pats sunkiausias jo gyvenimo išbandymų etapas. Žinomam poetui, išdrįsusiam pasilikti Lietuvoje, reikėjo ne tik pasirinkti santykių su okupacine valdžia strategiją ir taktiką, ištverti totalitarinės valstybės prievartavimus, bet ir vykdyti savo kultūrinę misiją, kad gyvenimas su savo tauta neliktų beprasmis. Jis priklausė savo kraštui ištikimų žmonių kategorijai, kuri, V. Zaborskaitės žodžiais tariant, pasirinko ne laisvę be tėvynės, o tėvynę be laisvės. V. Mykolaičio-Putino fondas, paremdamas šį filmą, turėjo vilties, kad bus suprastas to gyvenimo sudėtingumas ir atsakomybė už jo sąžiningą atskleidimą. Labai gaila, kad įdėtas darbas šių lūkesčių nepateisino. Išėjo ne dokumentinis filmas, o pusiau detektyvas, mėginantis sufabrikuoti slaptingumo intrigą. Neįmanoma suprasti, kodėl reikėjo įtikinėti, jog artimiausių šio buto bičiulių ir bendražygių santykiai su šio buto šeimininku buvo tokie demoniški, dviveidiški ir išdavikiški.  Skaudu pripažinti, bet čia peržengtos visos sveiko proto ribos.  Negi filmas finansuojamas tam, kad atskiri asmenys suvestų tarpusavio personalines sąskaitas? Negi taip po mirties atsilyginama Putinui už jo visą gyvenimą rodytą globą ir retą dosnumą?

Branduolys. Tai buvo ne šiaip sau žinomo rašytojo butas. Su juo buvo suaugęs ištisas VU Lietuvių literatūros katedros branduolys: J. Lebedys, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, D. Sauka, A. Rabačiauskaitė. Anot V. Zaborskaitės, to branduolio „moralinis centras buvo Putinas, kurį mes visi labai mylėjom, gerbėm, visi iki vieno buvom buvę jo studentai: ir Meilė, ir Lebedys, ir kiti, tada prasidėjo katedros aukso amžius, kai mes kartu dirbom.“ („Autobiografijos bandymas“, p. 269–270). Tai esminė charakteristika. Aiškiau nepasakysi. Visi žmonės buvo ideologinių prievartavimų išbandyti pedagogai ir kultūros veikėjai. Ypatingu rūpesčiu lietuvių kultūrai ir kraštui ši katedra gaivino beveik visą Istorijos-filologijos fakultetą, o per jį – ir universitetą. Šis gaivinimas reiškėsi dvejopai:  didele įtaka studentų brendimui ir netyčiniu išpuolių provokavimu. Tai buvo vienas iš garbingiausių kultūros forpostų, išugdžiusių J. Marcinkevičių, A. Baltakį, A. Maldonį, D. Sauką, T. Venclovą, L. Gudaitį ir kt.  Be jų, Zaborskaitė dar pamini O. Aleksą, B. Kurkulį, V. Vanagą, A. Lozuraitį, E. Dagytę, V. Girdzijauską, J. Girdzijauską, H. Čigriejų, D. Dielininkaitytę, E. Mikulėnaitę ir kt. Ši įtaka buvo pripažinta ne tik visų į opoziciją linkusių, bet ir savarankiškiau mąstančių studentų. Žinoma, ši opozicija (oppositio – priešpastatymas) skyrėsi nuo viešos ir kritinės demokratinių šalių opozicijos. Ji buvo pridengta lojalumo kauke, po kuria slypėjo neigiamas nusiteikimas ir nusistatymas, iš kurio 9 dešimtmečio pabaigoje išaugo viešas pasipriešinimas ir Lietuvos nepriklausomybė. Vos tik atvykę į universitetą, studentai buvo priversti išsiaiškinti, kuo jiems galima pasitikėti. Tas procesas užtrukdavo. Vienus asmenis jie nustatydavo iš pokalbių, kitus – iš poelgių, trečius – iš vyresnių kursų pranešimų, ketvirti atsiskleisdavo tik studijų pabaigoje.  Jau mano studijų metais (1956–1961) žinojome, kad gana didelė studentų dalis buvo nusistačiusi prieš oficialiąją politiką ir ideologiją. Bent jau jų buvo žymiai daugiau, negu šiandien atrodo apie tą laikotarpį rašantiems jauniems istorikams, žurnalistams ir publicistams. Vienų nusistatymas buvo atsiradęs dėl šeimos ir jos artimųjų patirtų  represijų, kitus blaivino kolektyvizacijos padariniai, trečius paveikė Vengrijos įvykiai ir kurso draugų pašalinimas iš universiteto, ketvirtus sukrėsdavo išpuoliai prieš geriausius dėstytojus ir menininkus, penkti jau į studijas atvyko paveikti skaitytos prieškarinės literatūros, šešti buvo priklausomi nuo slopinamų radijo stočių,  septintus gniuždė  bukas universiteto politinių organizacijų autoritarizmas, aktyvizmas ir brovimasis į privatų gyvenimą.

Atsargi opozicija. Savo opozicinį nusistatymą jie parodydavo ne tik pokalbiais, bet ir sunkiai tramdomu priešiškumu dogmatiškų dėstytojų knygoms, paskaitoms ir pranešimams konferencijose, atsiribojimu nuo priklausomybės politinėms organizacijoms, nusišalinimu nuo komjaunimo organizacijos veiklos, nuo valdžios „rinkimų“, organizuojamų šventinių demonstracijų, mitingų, ritualinių susitikimų su valdžios atstovais,  nuo viešų pasmerkimų, nuo „didžiųjų komunistinių statybų“ ir pan. O tai liudijo, kad jau tada Lietuva nebuvo ir negalėjo būti tokia avių banda, kaip daug kas ją šiandien vaizduoja. Jauni publicistai ir istorikai su okupacine valdžia dažniausiai mato tik trejopus žmonių santykius: kolaboravimą, rezistenciją, ir prisitaikymą. Panašiai galvojo ir kai kurie anų laikų emigrantai. V.  Zaborskaitės žodžiais tariant,  jiems „visi, nedalyvavę ginkluotoje rezistencijoje, neuždaryti į lagerius ir kalėjimus, yra kolaborantai ir parsidavėliai.“ Jie „nežinojo ir neįsivaizdavo, kokia kaina anuomet buvo nudirbami didieji kultūros darbai“ (Tekančio laiko ženklai, V., „Margi raštai“, 2017, p. 290). Būtent šie darbai ugdė lietuvių kultūrą, jos gynėjus ir parengė juos tautos išsilaisvinimui. Savo gyvenimo poziciją V.  Zaborskaitė siejo su vidurio keliu, kuris buvęs tarp pasiaukojimo ir išdavystės: „juo eidamas, nieko neišdavei ir nepardavei, nes gyvenimas buvo tavęs pasigailėjęs ir neiškėlęs tokios alternatyvos, bet daug kam nusilenkei, daug ką nutylėjai. Darei kompromisus, buvai konformistas. Tokią kainą mokėjai už savirealizaciją.“ (p. 139). Žinoma, vieno vidurio kelio nebuvo vien dėl to, kad nei žmonių likimai, nei apsisprendimai nebuvo vienodi. Vieni kentėjo sukandę dantis, slėpė savo biografiją ir pavardę, kad nebūtų atgal išsiųsti į tremtį. Kiti visai neblogai jautėsi tėvų ar globėjų užantyje, kad net disidentinis pasipriešinimas jiems buvo atleidžiamas. Ne vienodai studentų akyse atrodė ir dėstytojai. Absoliuti jų dauguma jautė ypatingą pagarbą tiems, kurie buvo savarankiškesni, oresni, inteligentiškesni, protingesni, labiau išsilavinę, vergiškai nekartojo ideologinių klišių, nepasidavė sociologinei vulgarizacijai, daugiau rūpinosi savo kalbos, literatūros, folkloro ir kultūros išsaugojimu ir stengėsi išlikti atsargioje opozicijoje valdžiai bei jos autoritariniams sprendimams. Nepaliaujami išpuoliai prieš geriausius dėstytojus tik stiprino pasibjaurėjimą visų rangų karjeristais ir savanaudiškais konformistais: „beveidžiais valdžios klapčiukais“, „chameleonais“, „unguriais“,  „bestuburiais pataikūnais“, „skundikais“ ir kitais charakteringais anų laikų tipais, pamažu prisijungiančiais prie kolaboravimo politikos. 

Monolitas. Apie Putiną telkėsi katedros branduolys. Tai buvo stiprus moralinis, profesinis ir kultūrinis monolitas, išsaugojęs savo patriotizmą ir pilietinį kritiškumą iki pačios gyvenimo pabaigos. Jis atsirado iš bičiuliško ir intensyvaus bendravimo, bendradarbiavimo, o kartu ir tarpusavio kolektyvinės savigynos. Zaborskaitė jį net pavadino aristokratiniu. Vienijo jį daug kas.  Ne tik išskirtinis išsilavinimas bei kultūrinis akiratis, bet ir moralinis, literatūrinis ir mokslinis Putino autoritetas. Jį jungė ir tarpusavio pasitikėjimu grindžiami stiprūs bendraminčių draugystės ryšiai,  ir sąmoninga opozicija, apimanti nusistatymą prieš autoritarinę sistemą, jos oficialiąją ideologiją, socialistinio realizmo metodą, jo ištikimiausius apologetus bei įvairaus plauko konformistus bei skundikus. Kaip buvęs V. Zaborskaitės, M. Lukšienės, J. Lebedžio, D. Saukos ir I. Kostkevičiūtės studentas, o vėliau ir kolega, galiu patvirtinti, kad apie šio monolito buvimą  žinojo ir studentai. Iš kurso į kursą buvo perduodama žinia, kad šių dėstytojų paskaitų būtina klausytis. Jų auditorijos beveik visada buvo pilnos. Tą patvirtina ir poetas J. Marcinkevičius, kritikas A. Zalatorius. Anot A. Baltakio,  jo kartai tekusi didžiulė likimo dovana, kad universitete dėstė tokios asmenybės kaip Juozas Balčikonis, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė ir, žinoma, V. Mykolaitis-Putinas. O nepaliaujami išpuoliai prieš juos įtikindavo net naivuolius, kokie pranašumai juos išskyrė iš  visos kolaborantų, pataikūnų ir skundikų armijos. Iki pat šio filmo pasirodymo niekam neatėjo į galvą, kad po šio branduolio mirties ateis kam nors į galvą imtis kokių nors jo diskreditavimo priemonių, o kiti tik tylės ir linguos galvomis.

Meilė.  Jau buvo cituota V. Zaborskaitės mintis, kad Putinas buvo tas žmogus, „kurį mes visi labai mylėjom, gerbėm“. Iš konteksto nesunku suprasti, kad tas sakinys reiškė ne tik bendros patirties apibendrinimą, bet jos pačios perėjimą nuo ankstyvosios romantinės meilės prie platoniškos, kurioje dominuoja ne tiek artumo jausmas, kiek distanciška pagarba, arba nusilenkimas.  Kartu nubrėžtos ir bendros to branduolio ribos tarp troškimo suartėti ir baimės pažeisti Putino orumą (išlaikyti su juo deramą atstumą). Bet iš visų to branduolio aprašymų greičiau matyti, kad tokie kraštutinumai čia net buvo neįmanomi. Visi jo nariai Putiną gerbė ir mylėjo. Nors visur akcentuojamas išskirtinis Putino autoritetas, pasireiškiantis vieninga pagarba profesoriui ir poetui,  jis jiems buvo daugiau negu autoritetas. Tai gana artimas bičiulis bei bendražygis. O tas artumas ėjo ne tik iš branduolio, bet ir iš to buto šeimininko taurumo bei šiltumo. Net kieto kumščio šalininkas J. Keliuotis pripažino: „Visi žinome, jog V. Mykolaitis-Putinas buvo geras ir jautrus žmogus, prieš nieką neintrigavęs, niekam nesistengęs pakenkti, vienam kitam nuoširdžiai padėjęs. O juk meno ir literatūros pasaulyje visados pasitaiko žmonių, kurių vienas kaip šašas, kurio niekas nė iš tolo negali paliesti, o kitas kaip erškėtis ar dagilis, kuris badosi ir spardosi, jei tik kas norint prie jo artinas. V. Mykolaitis-Putinas toks nebuvo. Jis visada kiekvienam mielas ir malonus, kiekvienam mandagiai šypsos, kiekvienam nuolankus, labai retai su kieno nors nuomone drįsta nesutikti, visada susirūpinęs, kad ko nors neįžeistų, kad kam nors nesukeltų kartėlio. Jis visada stengiasi suprasti savo pašnekovą, jam pritarti, jį užjausti, jam padėti. Su juo atsisveikinęs visados jausies ramesnis. Daugeliu atžvilgiu tai labai gerai. Jei daugiau tokių žmonių būtų, tai visas žmonių gyvenimas būtų ramesnis ir taikingesnis, darnesnis ir jaukesnis, daug mažiau būtų bereikalingų kivirčų, barnių ir konfliktų.“ (Juozas Keliuotis apie V. Mykolaitį-Putiną, „XXI amžius“, Nr. 2). Suprantama, į tą moralinį šiltumą ir artumą nebuvo galima kitaip atsakyti kaip tik meilės šiltumu. Žinoma, kiekvieno šio rato žmogaus meilė buvo kitokia. Ji priklausė nuo asmens lyties, jo amžiaus, socialinio statuso. Vienų buvo šiltesnė, intymesnė, kitų – vėsesnė, pagarbesnė. Vieniems tai galėjo būti pasiaukojanti meilė, artima graikų agapei (ἀγάπη) ir platoniškajai meilei, kitiems – storgė (στοργή), gimininga artimųjų žmonių (pvz., tėvų ir vaikų) švelnumui, tretiems – prisirišimo meilė, panaši į graikų filiją ((φιλία), ketvirtiems galėjo įgyti ir aistringosios meilės (gr. ἔρως) požymius. Dėl vyraujančio tarpusavio pasitikėjimo niekas tų santykių čia neslėpė.  Tuo tarpu filme mes matome visai ką kita. Tik tai, kas šią pagarbą ir meilę labiau supurvina.

Kam to reikėjo?  Apie savo augintinę Janiną Mykolaitytę Putinas yra prasitaręs: „Išauginau savo užantyje gyvatę“. Tai replikai būtų pritarusi visa ta 1961 m. lituanistų laidos dalis, kuri komunistės Mykolaitytės ideologine iniciatyva gavo charakteristikomis vadinamus įskundimus (pvz., mano charakteristikoje buvo įrašyta „per visus studijų metus neatskleidė savo pažiūrų“). Tų įskundimų užteko, kad nepriklausomai nuo užimtos vietos studijų kokybės sąraše, skirstymo komisija jiems pasiūlė pačias prasčiausias darbo vietas Lietuvoje bei vadinamuosius „vilko bilietus“, arba diplomus be darbo vietos. Dėl visai nesuprantamų priežasčių filme šią personą apėjo beveik visi Putino gyvenimo liudininkai. O jos veidmainiavimas bei įskundinėjimai,  man rodos, istoriškai turėjo būti žymiai iškalbingesni negu augintinės I.Balčiūnienės iš piršto išlaužtos fantazijos. Ne tiek dėl to, kad ji, kaip partinė aktyvistė, įskundė savo kurso draugus, bet kad toji provokacija buvo organizuota kaip tik Putino mažajame kambarėlyje. Vieną rytą, kai vyko Navicko kompartijos istorijos paskaita, ji sukvietė mus, bene penkis savo kursiokus, į Putino butą ir pasiūlė skaityti iš JAV slapta Putinui atgabentą S. Ylos knygą „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951 m.). Skaitymas tęsėsi ne vieną dieną. Po vilko bilietų išdalinimo ji buvo paklausta, kuria Janina tikėti, pirmakurse ar penktakurse, ji pasididžiuodama atsakė: „Aš jus provokavau!“.  Aš nežinau, ką provokuoja augintinė Irena Balčiūnienė. Bet jos iššūkis I. Kostkevičiūtei man labai primena Janinos įskundimą. Kam tarnavo Janinos įskundimas, visiems buvo aišku. Universiteto partinės organizacijos sekretoriaus Bielinio žmona tarnavo totalitarinės valstybės represinei politikai. O kam tarnauja Irenos įskundimas, nežinau. Emilijos garbei apginti? Ją ir jos vyrą globojusiam Putinui pažeminti? Atsikeršyti bendravardei I. Kostkevičiūtei? Bet jos nėra gyvųjų tarpe. Atsakyti ji negali.  Filmo demonstravimo metu viena moteriškė pašnibždėjo: „Ar tik Balčiūnienė nemėgina nukreipti dėmesio nuo savo patarnavimų KGB“. Aš to nežinau.  Bet neturiu teisės nutylėti to, ką žinau. Galimas daiktas, kad čia yra turgaus plepalų verta istorija, su kokia visą savo gyvenimą vengiau turėti bet kokių reikalų. Bet kai ją pasigavo nemažai lėšų sunaudoję filmo kūrėjai, tylėjimas pasidarė artimas moralinei išdavystei. Todėl ir gimė šitas tekstas.       

Irena. Per daug gerbiau senąją  literatūros katedrą ir per daug turėjau ryšių su jos žmonėmis (I. Kostkevičiūte, M. Lukšiene, V. Zaborskaite, D. Sauka), kad galėčiau tylėti. Ypač man daug reiškė tie ryšiai, kurie užsimezgė per visuomeninę veiklą nepriklausomybės metais. Bet nė su vienu iš jų man neteko tiek bendrauti, kiek su I. Kostkevičiūte. Tai buvo ne šiaip sau viena iš katedros narių, bet katedros ir pilietinės visuomenės telkimo spiritus movens ir sovietmečiu, ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Pažinojau ją nuo studentavimo laikų, klausiau jos paskaitų, skaičiau jos darbus, žinau visą aibę prieš ją nukreiptų sovietinės sistemos išpuolių. Gerai atsimenu jos inicijuotas akcijas, skirtas stabdyti požeminių garažų statybas Vilniaus senamiestyje, greitkelio tiesimą per Rasų kapines ir pan.  Ypač intensyviai teko bendradarbiauti protestuojant prieš beprotišką tautos supriešinimą, destruktyvų įtampos didinimą ir atviras provokacijas, grasinant pralieti žmonių kraują  pirmaisiais Nepriklausomybės metais.  O vėliau mačiau, kiek daug jėgų ji įdėjo į Putino raštų leidimą ir jo vardo muziejaus įkūrimą. Jos įkalbėtas, įsitraukiau į muziejaus veiklą ir jos iniciatyva sukurtą kultūros paramos fondą. Itin detaliai jos nuopelnus yra nusakiusi V. Zaborskaitė. Tai buvusi „viena įspūdingiausių ir žaviausių lietuvių kultūros asmenybių“. „Irena buvo šmaikšti, aštrialiežuvė, turinti puikų humoro jausmą, ironiško žodžio dovaną“. „Ji nekentė arogantiško kvailumo, buko šventeiviškumo, bet pasaulėžiūros skirtumai jai niekados nebuvo kliūtis nuoširdiems žmogiškiems santykiams. Ji buvo puiki, ištikima draugė, kuria galėjai pasitikėti be išlygų. Lietuva, jos nepriklausomybė, jos ateitis Irenai visados buvo nuolatinės vertybės, kurių ji nemėgo viešai deklaruoti, bet kurias laikė savo jautrioje ir ištikimoje širdyje.“ „Irena nekentė sovietizmo ir visų jo pavidalų, priešinosi kaip galėjo ir kur galėjo.“ Universitete ji buvo „apkaltinta nemarksistiniu literatūros dėstymu, apolitiškumu ir nacionalizmu“ bei pašalinta iš darbo. „Tačiau tai nepalaužė jos tvirto ir nenuolankaus charakterio.“ Ji dirbo kultūrinį darbą „dažnai balansuodama ties tuometinio leistinumo riba.“  Iš pradžių Vanda išskaičiuoja literatūros (ypač Putino) ir dailės tyrinėjimus. Kartu rašo: „Be Irenos iniciatyvos, pastangų, rūpesčio nebūtų buvę Putino memorialinių vietų ir ženklų: muziejaus poeto gimtinėje Pilotiškėse (Prienų raj.), puikaus muziejaus Marijampolėje (dabar jis yra Jono Jablonskio gimnazijoje, kurioje mokėsi poetas), jos rūpesčiu išsaugoto memorialinio buto Vilniuje.“( V. Zaborskaitė. Tekančio laiko ženklai, p. 464–467). Tie sunkumai yra puikiai nušviesti ilgamečio „Vagos“ leidyklos redaktoriaus A. Žirgulio laiškų rinktinėje (2018 m.).  Ir nė vieno Irenos kultūrinės veiklos baro aš negalėčiau suprasti, jei bent akimirką patikėčiau tuo, ką sako p. Balčiūnienė.  To galėjo nežinoti tik labai jauni arba labai toli nuo lietuvių kultūrinio ir pilietinio gyvenimo atitrūkę žmonės.

Įskundimas. Iš dalies galima suprasti p. I. Balčiūnienę. Ji varto savo tetos memuarus, ūkio knygas ir kyla rūpestis ją  apginti nuo patirto sukrėtimo, kai ji aptinka Putino ir Irenos susirašinėjimą.  Bet ar galima laikyti gynimu tokius veiksmus, kai vieno Putinui artimo žmogaus gynimui yra pasirinktas kito Putinui artimo žmogaus suniekinimas tuščiomis fantazijomis.  Juo labiau, kad tų laiškų turinys mums nežinomas. O kad Emilijos pasakojimas būtų nešališkas, sunku patikėti. Dar sunkiau patikėti Balčiūniene, kai ji taip lengvai vertina jai visai nežinomus arba paviršutiniškai težinomus dalykus Čia jau panašu į provokaciją ir bandymą įskųsti tuo, kuo dabar beveik visi lietuviai linkę įtarinėti vieni kitus. Užuot pamėginusi suprasti, kas atsitiko Putinui, kad jį užbūrė Kostkevičiūtė, Balčiūnienė ėmėsi gana pigaus seklio vaidmens ir išėjo į viešumą su tokiais fantastiniais įskundimais ir įtarinėjimais, kurių galėtų imtis tik romanistas. Stebiuosi, kaip įmanoma didelę gyvenimo dalį susitikinėti minėtus katedros žmones ir nieko jų gyvenime nesuprasti. Nematyti nei kuo jie gyvena, nei kas juos uždega, įkvepia, nei kam jie aukojasi.  Su p. Balčiūniene šia tema man teko kalbėtis ne kartą. Kažkodėl jai labai rūpėjo mano nuomonė. Galimas daiktas, kad p. Balčiūnienė rimtai tiki savo paviršutiniškais ir atsitiktiniais spėliojimais. Bet kuo daugiau teko apie tai su Ponia kalbėti, tuo jos įrodymai man atrodė blankesni ir panašesni į  elementaraus pavyduliavimo scenas. Ją erzino viskas, ką tik Kostkevičiūtė  darė: kaip ji sveikinosi, kaip praeidavo pro šalį, ko ji kadaise paklausė, kur atsisėdo, kaip šypsojosi, kokius komplimentus gerbiamiems asmenims ji sakė ir pan. Ir tokių detalių jai visai pakako, kad nustatytų, jog Kostkevičiūtė buvo tas vienintelis Putinui artimas žmogus, kurį galėjo užverbuoti KGB tarnybos. O iš kur jai žinoma, kad KGB akyse nebuvo tais artimiausiais žmonėmis laikomi pastoviai Putino namuose gyvenę augintiniai? V. Balčiūnas juk pats liudija tokių kontaktų buvimą. Jeigu šioms tarnyboms rūpėjo sekti Putiną, kaip tik mažiausia jie galėjo tikėtis ištraukti žinių iš mylinčiojo žmogaus. Bet keisčiausia, kad filmo statytojai taip lengvai užkibo už  p. Balčiūnienės fantazijos kabliuko. Iš jos samprotavimų tiesiogiai plaukė dvi vienodai absurdiškos išvados: (1) Kostkevičiūtė iš viso nemylėjo Putino, o tik imituodama meilę, jį šnipinėjo ir (2) šnipinėdama poetą, jį taip mylėjo, kad jos meilės laiškai privertė net Emiliją bėgti iš savo namų. Kaip ji juos suderina tarpusavyje, mano galva neišneša. Pirmajam absurdui paneigti parašytas šitas mano straipsnis. O antrąjį, manau, lengvai paneigs kiekvienas, jeigu jis gyvenime yra bent kartą tikrai mylėjęs. Įdomiausia, kaip buvo pasiruošusi filmo komanda, kad tokių išvadų absurdo nepastebėjo nei filmo kūrėjai, nei kiti jame dalyvavę Putino gyvenimo liudytojai.

Likimas. Idealių žmonių pasaulyje paprastai nebūna. Neketinu idealizuoti ir I. Kostkevičiūtės. Prisipažinsiu, man tikrai buvo gana nejauku, kai sykį (dar muziejaus darbo pradžioje)  Irena man ėmė aiškinti, jog tarp Putino ir Emilijos nebuvę nieko bendra. Apie tai buvau jau iš kitur girdėjęs. Kadangi kitų šeimų reikalais aš niekada nesidomėjau, nesupratau, kodėl ji man tai sako. Žinoma, apie tokias šeimas pasaulyje teko išgirsti nemažai. Sokratas irgi daug vargo su savo žmona. Bet visada buvau įsitikinęs, kad tuos santykius turi sureguliuoti pačios šeimos. Todėl nutylėjau. Kai po kurio laiko ji vėl grįžo prie tos pačios temos, pagalvojau, kad jai per daug rūpi, jog Putino žmona Emilija neatitinka poeto ir rašytojo kultūrinių aspiracijų.  Pradėjau aiškinti savo poziciją. Tada nutilo Irena. Bet tik dabar atėjo į galvą mintis, kad tas įsiveržimas į Putino gyvenimą net po Putino mirties jai nedavė ramybės. Tik dabar supratau, kad ji kentėjo dėl to įsiveržimo. Bet ji, matyt, nežinojo, ką su juo daryti. Mažiausiai žinojau aš. Pastaraisiais metais prie šios temos mane vėl sugrąžino p. I. Balčiūnienė. Kiekvieną kartą susitikus, ji įrodinėjo, kad I. Kostkevičiūtė savo landumu ir retorika suardžiusi Putino šeimą. Tiesos čia yra, bet turbūt nedaug. Nežinau, ar čia buvo ką suardyti. Bet landumas ir retorika visai ne vietoj. Toks priekaištas gal labiau tiktų pačiai Emilijai. Jos meilė buvo daug labiau apskaičiuota (πράγμα). Žurnalistas ir literatas V. Alekna ne be pagrindo pasakoja: „Kai studentės pradėjo lakstyti paskui Putiną, viena iš jų – Emilija Kvedaraitė – 1924 m. pareiškė: „Mergaitės, Putinas mano.“ Ir nors tos tiesiog akiplėšiškai lindo Putinui į akis, Kvedaraitė savo pirmaujančios padėties nebuvo linkusi užleisti. Įsivaizduokite, studentė pasiprašo profesoriaus Putino apsigyventi jo bute! Aš kito tokio atvejo Lietuvoje nežinau…“  Čia labai tiktų pasvarstymai pirminės nuodėmės ir antikinio likimo temomis. Bet palikim jas kitiems. Čia mane glumina ne tik niekuo nepagrįstas p. Balčiūnienės įskundimas, bet ir į tas lėkštumas bei paviršutiniškumas, nuvedęs filmo kūrėjus pačiu lengviausiu keliu. Filme naiviai kalbama apie kažkokias I. Kostkevičiūtės pretenzijas į Putino mūzą. Kokie niekai. Tik kai permąstai neatlėgstančias I. Kostkevičiūtės pastangas kištis į kultūros ir pilietinio gyvenimo iššūkius,  visai kitą prasmę įgauna ir įsiveržimas į Putino šeimą. JI negalėjo nematyti, kaip kenčia vienišumo ir uždarumo kamuojamas Putinas, tas labiausiai gerbiamas ir mylimas žmogus. Tą rodė ne tik Putino poezija, bet ir I. Balčiūnienės samprotavimai apie Emilijos pedantiškai registruojamus ūkinius reikalus. Emilijos ir rašytojo pasauliai mažai teturėjo sąlyčio taškų. Nereikėjo Kostkevičiūtei didelių svarstymų – ji ryžosi pagal savo išgales jam padėti, užpildyti artėjančios nebūties tuštumą.  O Putino dėkingumas, neabejotinai, ją turėjo drąsinti. Jiems abiem tai turėjo būti atgaiva. Tik iš jos galėjo išaugti šventa priedermė  tarnauti Putinui iki gyvenimo galo. Ir tu įrodyk žmogau, kad čia nėra jokios nuodėmės. Bet man neteko gyvenime sutikti kito tokio žmogaus, kuris taip ištikimai, taip nuosekliai ir taip atkakliai būtų vykdęs šią priedermę. Kino kūrėjai tikriausiai būtų sąžiningiau padarę, jeigu būtų bent užsiminę apie tokį unikalų dalyką Putino gyvenime. Bet gilesnioji drama šios dienos filmo statytojų nesudomino…

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

manyčiau       2019-06-16 16:15

parodytas ir aptariamas filmas yra įdomus, jame daug naujo. I. Balčiūnienė man pasirodė  nuoširdi, tiesą mylintis žmogus. Prisimenu ir I. Kostkevičiūtę. Ji ne tik tarybiniais laikais, bet ir jau atgavus Nepriklausomybę, Poetą Putiną piešė kaip bedievį, nieko bendro neturintį su Bažnyčia - tai tikra neteisybė ir Poeto nepagarbus žeminimas. Šitoje vietoje Kostkevičiūtė buvo tikrai įtartina persona. Tai gal tiek.

> 22:37       2019-06-15 13:21

Nesinervinkit tuščiai. Turbūt retokai čia užsukat, jei nežinot, kad šis portalas - saugi trolių - kagėbistų priebėga ir nuolatinė tribūna. Dauguma šio portalo skaitytojų (t.p. ir kagėbėšnikai) žino, kad to, ką per gyvenimą nuveikė V.M.-P., jokie Komitetai ir per tūkstantį metų neištrins. Jie gali tik loti. Tą ir daro. O dėl dekagėbizacijos gal žinot, kur kreiptis?

Visi tie       2019-06-15 7:47

inteligentai okupanto Kompartijos parinkti ir paskirti - labai privilegijuoti ir turtingi kitų skausmo, nelaimių ir išnaudojimo sąskaita.

Anot Širako       2019-06-15 7:45

- tai Lietuva praleido progą patylėti su savo totaliai korumpuotu elitu ir dezi LRT, į kurią sugužėjo visas MG Baltic dezi plaštakynas.

StasysG       2019-06-15 6:15

Ačiū Autoriui. Apie literatų sunkų gyvenimą man, technikos žmogui (KPI, 1966), buvo mažai žinoma.——PS. Ar ta blogoji (Ponia)I. Balčiūnienė vertėja? Ar tai ji apie VM-P Bernardinuose 2013 m yra taip sakiusi?: “„Altorių šešėly“ – nepaprastai asmeniška, iš širdies išplėšta knyga. Tą sunkų apsisprendimą palikti kunigystę ir eiti kūrybos keliu rašytojas perteikė labai subtiliai, jokiu būdu nenorėdamas sukurti antireliginio romano. Tiek galvodamas apie vertimus, tiek apie kūrinio inscenizaciją ar ekranizaciją, jis labiausiai bijojo, ar bus suprastas. Nes juk iš artimiausios aplinkos dar tarpukariu susilaukė užsipuolimų, romano draudimų, o sovietmečiu – raginimo perkurti romaną į juodžiausią, primityviausią antireliginę propagandą. Nieko keista, kad versdami kūrinį į rusų kalbą iškupiūravo, kaip norėjo…”

oho>22:37       2019-06-15 5:41

pykstate vadinasi esat neteisus.

Gerb. Krescencijau,       2019-06-14 22:37

klausiu rimtai: ar verta skirti ribotas mirtingojo jėgas tokių kaip oho 21:02 kultūrinės savivokos ugdymui? Atrodytų, prasmingiau tas jėgas skirti tikrojo gyvenimo ir jo refleksijos ištroškusiai studentijai?
Iš ko lengviausiai atpažnti kvailį? - Iš praleistos progos patylėti.

oho.       2019-06-14 21:02

nelabai kam įdomus tas putinas brukamas per prievartą mokyklose,ir jo kančios. nebent keliems literatams.

ah1       2019-06-14 20:32

jau tokie KGBisiniai mechanizmai - nuo kaltų dėmesį nutraukti ir permesti kaltinimus kitiems, ypatingai kai tie kiti mirę ir negali apsiginti, argumentuotai atsikirsti.

Keistai.       2019-06-14 16:28

KGB įsislaptinę šimtmečiui į priekį. Užtai visais būdais juodindami sovietlaikio inteligintiją purvasklaidos “fake news” stiliumi, uoliai dirba naujalietuviai. Kadangi nelabai sekasi, tai imasi bet ko: apkalbų, “tamsybių” ir tt. Išties turim didžiuotis, kad Lietuvoje buvo tokie lituanistai, kokių pavydėtų ne viena, net okupacijos nepatyrusi, nacija. Jie išaugino ištisą okupacijai nepalankią inteligentų generaciją. Gal dėl to tamsybėse tupintys KGB griaučiai keršija ir perka naujalietuvius, tokius, kaip Putinaitė ir panašius - kad apjuodintų tuos, kurie sugebėjo sovietlaikiu išauginti Lietuvos laisvės siekusią tautą. Bet naujalietuviams blogai sekasi, deja smile niekas nesidomi jų paskalom. Ir tai dar viena tos lituanistų kartos pergalė - prieš KGB griaučius - dabar jau - laisvoje Lietuvoje.


Rekomenduojame

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Gitanas Nausėda. Visi žmonės turi teises

Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti tėvystę ir jos praktikavimą?

Algirdas Endriukaitis. Gal nevėlu prašyti atleidimo už tokį savo prigimimą?

Rasa Baločkaitė. Jurbarkas

Algimantas Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vitalijus Balkus ir Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vladimiras Putinas „susiformavo“ Vokietijoje

Povilas Gylys. Įsisteigė dar viena individualistine filosofija besivadovaujanti partija

Darius Kuolys. Citatos (ii)

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

Vidmantas Valiušaitis. Ką gi, turim prezidentą. Koks pozityvas?

Algimantas Rusteika. Apie orumą ir ne apie tai

Audrius Bačiulis. Kuo skiriasi patyręs politikos vilkas nuo kofeininio savimylos

Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis

Rasa Čepaitienė. L

Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Ramūnas Aušrotas. Apie Radžvilo komiteto rezultatus ir perspektyvą

Romualdas Ozolas. Riba

Darius Kuolys. Citatos

Vytautas Sinica. Osana in excelsis!

Rinkimai: pirmosios išvados

Liudvikas Jakimavičius. Ką apie Lietuvą sako rinkimų rezultatai

Andrius Švarplys. Tai į vienus vartus?..

Skelbiami rinkimų į EP rezultatai (papildyta nuoroda į visų ES šalių rezultatus)

Prezidento rinkimų rezultatai: du iš trijų balsavusiųjų valia naujuoju Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda. Sveikiname!

Europos Komisijos pirmininkas: Tie kvaili nacionalistai yra įsimylėję savo valstybes

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.