Dienos aktualija, Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas

Krescencijus Stoškus. Mirštant etiketui gimsta neapykantos kalba

Tiesos.lt redakcija   2021 m. kovo 19 d. 22:07

16     

    

Krescencijus Stoškus. Mirštant etiketui gimsta neapykantos kalba

Vincento komandoje. Su debatais apie Stambulo konvencijos ratifikavimą prasidėjo intensyvios kalbos apie „neapykantos kalbą“. Daug ką ji gąsdina, nes yra siejama su nepasitikėjimo emocijomis, už kurias valdžia galėtų taikyti teisines sankcijas ten, kur žmonės norės išreikšti nepasitikėjimą jos sprendimais. Bet mane tos kalbos sugrąžino prie seno rūpesčio ir didelės skolos, įgytos tada, kai atsidūriau šiandien neleistinai užmiršto hum. m. dr. Vincento Žemaičio etinių tyrinėjimų komandoje. Tai buvo reto nuoseklumo ir atkaklumo humanistas. Viena iš brandžiausių intelektualinio atgimimo asmenybių. Su dorovės ir etikos ugdymo misija Į Nepriklausomybę jis atėjo gana gerai pasiruošęs. Buvo ne tik labiausiai užsiangažavęs doroviniam ugdymui, bet ir sugebėjo itin greitai sutelkti įvairių sričių specialistus (filosofus, pedagogus, psichologus, istorikus, teisininkus, medikus ir kt.) tiriamajam ir šviečiamajam darbui. Dar sovietmečiu jam pavyko Lietuvoje praverti užplombuotas geležines duris į ilgai niekintų ir visiškai užmirštų etinių tyrinėjimų sritį. Klasių kova grindžiamai marksizmo doktrinai dorovė buvo idealistinis smulkiaburžuazinis svetimkūnis, nuo kurio ilgą laiką ji buvo priešiškai atsiribojusi. Į filosofijos tyrimų sritį ji ėmė prasiskverbti tik su mėginimais įveikti Stalino „asmenybės kultą“. Tų mėginimų politinis vienpusiškumas ir nenuoseklumas privertė daugiau filosofinių ambicijų turinčius pedagogus imtis tais laikais gana rizikingų tyrinėjimų. O V. Žemaitis čia rado vienintelę progą atsisveikinti su įgyta istoriko kvalifikacija ir imtis filosofinių etikos studijų. Jau pačiais pirmaisiais Nepriklausomybės metais visi jautėme įsakmų poreikį užpildyti didžiulę mūsų dvasinio gyvenimo spragą – padaryti viską, kad išeidami iš totalitarinės sistemos, pralaužtume autoritarinio susvetimėjimo ledus ir kuo greičiau atgimtų žmonių orumas, tarpusavio pasitikėjimas ir atgytų pagrindiniai civilizuotumo įgūdžiai. Universitete pirmiausia buvo gręžiamasi į mokyklą. V. Žemaitis įsteigė Etikos katedrą, inicijavo etikos mokymą bendrojo lavinimo mokyklose, rengė joms skirtas etikos programas, organizavo etikos mokytojams skirtus kursus bei konferencijas.

Dėmesio centre… etiketas. Tai buvo laikas, kai niekam nestigo entuziazmo kuo nors prisidėti prie šalies Atgimimo. Bet labiausiai stebino V. Žemaičio gebėjimas tokiu sunkiu metu leisti ištisas serijas knygų, straipsnių rinkinių, įvairių žinynų, skirtų dorovei bei etinio švietimo problemoms. Čia buvo parodytas ir išskirtinis susidomėjimas etiketu. Jau anksčiau buvau parašęs darbą, skirtą žmonių komunikacijai, ir keletą straipsnelių etiketo klausimais. Todėl Vincento paakintas ėmiau Pedagoginiame universitete skaityti etiketo teorijos paskaitų kursą. Greta ėmė rastis ir kitų institucijų parengtų darbų, skirtų lietuvių etiketui. Pakartotinai buvo išleistas dar sovietmečiu publikuotas A. Kučinskaitės „Kalbos etiketas.“ Prie jo gerai derėjo ir G. Čepaitienės „Lietuvių kalbos etiketas“. A. Bylaitės-Žukaitienės „Lietuvių etiketas ir bendravimo kultūra XX amžiuje“. Beveik tuo pat metu lyg iš gausybės rago pasipylė verstiniai leidiniai. Iniciatyvos čia ėmėsi pačios leidyklos. Bendromis Vilniaus „Melsos“ ir „Algarvės“ pastangomis buvo išleistas pats populiariausias pasaulyje A. Vanderbilt vadovas „Viskas apie etiketą“. Be jo, „Algarvė“ dar išleido D. Fosterio „Europos šalių etiketą“, „Pradų“ leidykloje pasirodė „Elgesio normos vadovams“ („Manieros ir karjera“), Kauno „Šviesos“ leidykla parūpino visą seriją vadovų, skirtų „verslui, papročiams ir elgesio taisyklėms pažinti“. Juose gana meistriškai ir lakoniškai aprašyti Indijos, Kinijos, Japonijos, JAV, Ispanijos. Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos bei Lenkijos etiketo ypatumai.

Luominė valstybė ir totalitarizmas. Verta priminti, kad be etiketo neegzistuoja jokios visuomenės. Tačiau jo reikšmė nėra ir niekada nebuvo vienoda. Kaip žinoma, reikšmingiausias vaidmuo etiketui teko ir iki šiol tenka luominėje visuomenėje. Ten etiketas yra paveldėtos ir realiais nuopelnais įgytos garbės nustatymo, įtirtinimo, palaikymo ir reguliavimo būdas. Jo pagalba įtvirtinamos privilegijos, socialiniai statusai (padėtys) ir užtikrinamas luominės hierarchijos funkcionvimas. Tik ten galima rasti labiausiai rafinuoto (išgryninto), sudėtingiausio ir subtiliausio etiketo formas bei sistemas. Autoritarizmas ir prievartinis valdymo būdas luominę visuomenę suartina su šių laikų autoritarine valstybe. Nors abiem atvejais turime nelygių žmonių valstybes, tačiau luominės valstybės nelygybė yra atvira, o totalitarinės – paslėpta; kitaip sakant, po lygybės regimybe čia pridengiama ištisa privilegijuotų grupių hierarchija. Nors abu valstybių tipai yra vienijami brangiai kainuojančių ir puošnių valstybinių švenčių bei didingų ceremonialų, bet autoritarinė valstybė išsiskiria ne tik oficialiu lygybės simuliavimu, bet ir tariama valdžios ir liaudies vienybe, valdžios palaikymo imitavimu. Ilgą laiką proletarinė ideologija etiketą matė tik kaip liaudies pavergimo įrankį. Bet apie 8-tojo dešimtmečio pradžią, po asmenybės kulto pasmerkimo, ėmė rastis humanitarų, kurie ryžosi įteisinti jo reikalingumą „darbo žmonių klasei“. Net buvo pasiūlytas terminas „tarybinis etiketas“. O kai kas net išdrįso prasitarti, kad „ne viskas buvo bloga, pavyzdžiui, ir dvarininkų etikete.“ Bet mokslo laipsnius turinčių autorių argumentacija atrodė gana naiviai: „Juk ten buvo ir tokios normos, kurias vertino dekabristai, A.S. Puškinas, A.I. Gercenas, L.N. Tolstojus ir kiti didieji rusų kultūros atstovai“ („Sovietskij etikiet“, 1972). Gal tai buvo laikoma išsišokimu, nes tie siūlymai didesnės paramos nesulaukė. Intensyviai etiketu Rusijoje susidomėta tik po SSRS suirimo.

Tarp priešų ir draugų. Lietuvoje etiketo knygos buvo palyginti greitai pedagogų ir verslininkų išperkamos, tačiau platesnę publiką jos mažai tepasiekdavo. Išimties nesudarė nė politikai. Tokie darbai jiems negalėjo turėti didesnės vertės, kadangi ten greitai įsitvirtino neapykantos kalba. Visą laiką ji buvo teisinama tuo, kad „taip yra visame pasaulyje“. Bet tai buvo šiurkšti netiesa. Seimas nenorėjo suprasti net to valstybės tarnautojų etikos kodekso, kurio būtinumą mėgino išaiškinti specialiai į Lietuvą atvykusi JAV Ekonomikos ministerijos delegacija. O ką jau kalbėti apie etiketą, kuris turėtų būti svarbus kiekvienam subrendusiam žmogui. Mūsų politikai nelinkę krimstis, kad iki šiol jiems retai tepavyksta sukurti partneriškus, tarpusavio pagarba grindžiamus santykius, būtinus bet kokiai vaisingai parlamentinei diskusijai. Net bendravimas su civilizuotu pasauliu nepaskatina rūpinti savo elgesio taisyklėmis. Jų trumpalaikiams kontaktams pakanka internetinių žinių ir sertifikuotų ekspertų patarimų. Tik tos laikinos pamokos jų elgesyje pėdsakų beveik nepalieka. Kai nevyksta diskusijos, balsus tenka papirkinėti arba mainyti į pažadus. Bet blogiausia, kad neapykantos kalbos skaldo Seimą į draugus ir priešus. O kai atsiranda priešai, jų nereikia atsargiai kritikuoti. Juos galima be argumentavimo ceremonijų tiesiog naikinti, t. y. žeminti ir niekinti bet kokiais ginklais, kurie tik pasitaiko po ranka. Dar bjauriau, kad Seimas užkrėtė patyčiomis visą žiniasklaidą, o per ją didžia dalimi – ir visuomenę. Nuo pat pradžių kiek partijų buvo Seime, tiek jų susidarė ir visoje šalyje. Bet kai žmonės pamatė, kad keičiantis valdžioms, politika lieka ta pati, jie patys tapo pačia pikčiausia partiškumo ir valdžios opozicija. Kaip šauksi – taip ir atsilieps. Pykčio pritvinkusioje aplinkoje nesunku užsikrėsti ir patiems. Juk daug kas ir patys buvo patyrę skriaudų iš valdžios pusės. Ir visi jie skubėjo neapykantos kalba išlieti savo skaudulius prieš valstybę ar bet kokį kitą asmenį, kurį buvo galima įtarti palankumu valstybei. Savo ruožtu valstybės finansuojama ir kita iš jos naudos turinti žiniasklaida negailėjo neapykantos žodžių visiems valdžios kritikams, įskaitant ir pilietinius judėjimus. Ji entuziastingai išplatino šalyje net ištisą paniekos žodžių žodyną: „runkeliai“, „vatnikai“, „violetiniai“, „patvoriniai“ ir pan. Tik paskutinėmis dienomis ėmė rastis abejonių, kokią sėklą ji sėja savo gimtajame krašte.

Tujinimas. Tam tikrų pagarbos ženklų (jautrumo ir dėmesingumo publikai, dažnesnių dėkojimų pašnekovams, mandagesnių pasisveikinimų ir atsisveikinimų, šiltesnių laidų) atgijimą buvo galima pastebėti tik apie 2018/2019 metus. Žinoma, iki taktiškumo, pagarbos kitaminčiams ir drąsos atsiprašyti už klaidas bei įžeidimus dar yra gana toli. Bet pradžia padaryta. Ir tai nemažai. Dar labiau permainas išryškino pandemija. Ypač tose laidose, kuriose dirba vyresnės kartos žmonės. Ten susidarė pirmosios pagarbių santykių oazės. Jos dar atsimena paprastų kaimo žmonių perspėjimus: „Vaike, nesakyk man „tu“, aš su tavimi kiaulių neganiau“. Jų elgesys ryškiai kontrastuoja su tomis laidomis, kurių vedėjai yra baigę mokyklas net neišgirdę tokių žodžių kaip „pagarba“, „garbė“, „mandagumas“, „etiketas“. Jiems bendravimo toną užduoda grynai politizuota mada, kurią mokyklose yra įdiegusi nelygių žmonių lygybės ideologija. Labiausiai ausį rėžia tai, kad į radiją ir televiziją pakviesti svečiai čia yra tujinami nei atsiklausus, nei atsiprašius. Tarytum čia susitiktų vien savo šeimos ar to paties klano nariai. Gana nemalonu girdėti, kai jaunas žmogus, turėdamas laisvą valią ir galią, mėgaujasi sulygindamas su savimi bet kokį kitą asmenį, žymiai pranokstantį atliekamomis pareigomis, išsilavinimu, kvalifikacijomis, amžiaus skirtumais, pažinties laipsniu ir kitais ypatumais, kurių nepaisymas gali pažeisti jų garbę ir orumą. Tujinimas žurnalistų santykius su kitais žmonėmis gali padaryti tiek pat falšyvai suvaidintus, kaip ir sovietmečiu operuojant kreipiniu „draugas“ (tovarišč). Tik „draugas“ iš visos žmogiškų santykių įvairovės fabrikavo ciniškai valdišką ir bejausmį šaltumą, o tujinimas – tą pačią įvairovę pakeičia primityvaus atvirumo bei standartiško familiarumo imitavimu. „Draugo“ užduodami santykiai darėsi vis labiau biurokratiški, o tujinimo santykiai – chamiški.

Visi – kaip vienas. Mūsų liberalioji demokratija remiasi nuostata, kad visi žmonės yra lygiateisiai ir lygiaverčiai. Dabartinė vyriausybės programa be šių dalykų dar skelbia ir apie visų žmonių lygias galimybes. Šios nuostatos neabejotinai susijusios su populiariuoju Didžiosios prancūzų revoliucijos šūkiu: „Laisvė, lygybė, brolybė“. Bet tada ji buvo prancūzų siekinys. Dabar jis tapatinamas su realybe ir partiniais pažadais. O žmonės gerai mato, kad dažniausiai jie nėra nei lygiateisiai, nei lygiaverčiai. O tuo labiau jie neturi lygių galimybių. Tuo būdu politikai išsyk įsipainioja į melo pinkles, o visuomenė nusivilia tokiais šaukiniais ir pyksta, kad tikrovėje nėra to, ką skelbia politikai ir kiti tokiai politikai užsiangažavę žmonės. Net mūsų Seimas jau įprato juokauti, remdamasis G. Orvelo literatūrine idėja, apie tuos, kurie save laiko lygesniais už lygius. Iš tikrųjų žmonės niekada nebuvo ir nebus lygūs. O tuo labiau liberalios demokratijos šalyse, kurios sudaro pačias palankiausias sąlygas individualizmui ir konkurencijai tarpti. Varžybos, lenktynės, konkuravimas yra šių šalių kasdienis rūpestis ir masinė pramoga. Žmones domina ir jaudina ne tik lygybė, bet ir galimybė išsiskirti savo pranašumu. Lygius galima matyti tik Šiaurės Korėjos, Kinijos ir Rusijos šventinėse karių rikiuotėse. Bet ir čia į akis krinta tik ūgio vienodumas. Rikiuotėje ši meistrystė „visi kaip vienas“ daug ką žavi. Bet kai pradedama kalbėti apie masinį mentaliteto arba minčių vienodumą, laisvasis pasaulis pašiurpsta.

Per išsiskyrimą – į suvienodėjimą. Dar daugiau nerimo kelia globaliojo pasaulio unifikacija. Todėl nuosekliau mąstantys žmonės vis atkakliau klausia politinį korektiškumą garbinančių globalistų: „Kuo jūs pakeisite nykstančias tautas ir valstybes, kad visas pasaulis nepavirstų vienoda Kinija?“ Atsakymo jie nesulaukia. Ir nesulauks, nes niekas nežino. Bet trina tautų skirtumus taip įnirtingai, lyg žinotų. O tai be galo pavojinga. Revoliucinis lygybės šūkis buvo aiškus – panaikinti luominę hierarchiją. O šiandien lygybė virto nusidėvėjęs politinės demagogijos ir reklaminio gundymo įrankiu. Bet tai nereiškia, kad lygybės principas neturi pozityvaus turinio. Tik kalbant visada privalu jį žinoti ir gerai atpažinti. Pirma, žmonės yra lygūs ir vienodi tais bendražmogiškais požymiais, kurie juos išskiria iš visų kitų gyvybės formų. Antra, jie turėtų būti lygūs savo pagarba vienas kitam, kad galėtų tarpusavyje bendrauti ir deramai socializuotis. Trečia, jie gali būti lygūs tik tokioje valstybėje, kuri užtikrintų savo piliečiams lygiateisiškumą, t. y.  teisingų įstatymų priėmimą ir teisingus teismų nuosprendžius. Ketvirta, jie stengiasi būti tik lygūs ir vienodi, kai patenka į madų spąstus. Bet mados nebūtų vienodos, jeigu jos neišsiskirtų iš kitų: jos visada veržiasi į viešumą, kad būtų pastebėtos, išreklamuotos ir pripažintos. Išsiskirti nori ne tik mados. To nori visi konkurencijoje bei jėgų, gebėjimų, net „laimės“ išbandymuose dalyvaujantys žmonės. Taigi vienur žmonėms rūpi, kad būtų vienodi, kitur – išsiskirti, kad pasižymėtų, trečiur – išsiskirti, kad suvienodėtų. Juos žeidžia tiek prievartinis išskyrimas, taip ir prievartinė unifikacija. Unifikavimas visuomenę daro masinę, o ugdymas hierarchizuoja. Sunkiausia šiuos kraštutinumus subalansuoti. Pirmiausia būtina užtikrinti valstybėje lygiateisiškumą. Šiandien unifikacija pakerta šaknis aukščiausių kvalifikacijų ugdymui. Todėl būtų sąžiningiau, jeigu kalbėtume bent apie siekimą sukurti liberaliąją demokratiją ir rodytume, kad esame pajėgūs užtikrinti žmonių teises.

Tarpusavio žeminimo epidemija. Žinoma, nebūtų teisinga visą atsakomybę už patyčias ir jų platinimą suversti parlamentui. Bet palikime bent trumpam valdžią ramybėje. Nebūtų teisinga, jei už neapykantos kalbą mes kaltintume tik valdžią. Ne tik dėl to, kad valdžią sudaro žmonės, išėję iš mūsų tarpo, bet ir dėl to, kad mes patys nesame apsidraudę nuo neapykantos kalbos. O be etiketo nėra jokio kito apsidraudimo būdo. Jo reikia ne tik žmonių bendravimui, bet ir bendradarbiavimui bei bendrabūviui. Visus tuo santykius tenka sureguliuoti tarpusavyje net tada, kai viešose vietose tenka praeiti pro duris, vairuoti automobilius ar šaligatviuose su skirtingomis transporto priemonėmis pralenkti vienam kitą. Tai tos vietos, kuriose žmonės pirmiausia jaučiasi lygiateisiai. Bet vieniems tai reiškia, kad čia galima daryti, ką nori ir vadovautis „stipriojo teisė“. O kiti dėl to net pasiskųsti neturi kam. Todėl susigūžia ir keiksnodami traukiasi į šalį. Vadinasi, lygiateisiškumas nebrandžiai visuomenei yra gana pavojingas gyvenimo būdas. Čia mes bene labiausiai skiriamės nuo viso civilizuoto pasaulio. Tik tikrai lygiateisių žmonių bendruomenėje kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis ir laukti, kad jų lygiateisiškumas būtų užtikrintas ir jų tarpusavio bendravime, ir bedradarbiavime, ir bendrabūvyje. To užtikrinimo garantas – išankstinio palankumo nuostata, arba tarpusavio pagarba. Tai reiškia, kad jau pradėdamas savo bendravimą, žmogus turi dėmesingai nusiteikti, t. y. iš anksto kitą asmenį priimti taip pat palankiai, kaip ir jis pats norėtų būti priimtas. Be tarpusavio pagarbos neįmanomos ne tik jokios diskusijos, bet ir negali užsimezga sėkmingas žmonių tarpusavio bendravimas, tarpusavio supratimas ir, žinoma, suartėjimas. Lygiateisiškumo laisvė, kurią žmonės naudoja vien tam, kad vieni kitus sumenkintų, pažemintų ir suniekintų, negali vesti niekur kitur, iškyrus vienatvės ir atsiskyrėlių akligatvį. O šiame akligatvyje jau gali nelikti net ir tų, kuriuos būtų galima įžeidinėti.

Patyčių epocha. Net rimtai motyvuotas pažeminimas užgauna žmogiškąją vertę, t. y. jo garbę ir orumą. O ką kalbėti apie nepagrįstą, sumeluotą ar net visa galva pažeidėją pranokstančio asmens pažeminimą. Įžeidžiami žmonės pagrįstai supyksta, neretai net kreipiasi į teismą. Bet kai šalyje įsiviešpatauja savivalė ir nelieka kur atstatyti pusiausvyros, žmonės ieško būdų, kaip atsilyginti tuo pačiu, t. y. griebtis nesantaiką eskaluojančio keršto. Kad tokiems konfliktams būtų užbėgama už akių, nėra kito kelio, išskyrus užmirštos mandagumo kultūros gaivinimą. Mes esame liudininkai ir bendražygiai tos epochos, kuri ugdydama vis laisvesnių, autonomiškesnių bei už nieką neatsakingų kūrėjų ir vartotojų ideologiją, ne tik iki kraštutinumo atomizavo pasaulio visuomenę, bet ir jai suteikė požymius, būdingus karui visų su visais. Joje ne tik suardytos visos tradicinės visuomeninį gyvenimą ir jų kultūrą palaikančios socialinės struktūros (giminystė, šeima, lytis, amžiaus grupė, vietos bendruomenė, profesinė bendrija, tauta, tėvynė ir t.t.), bet ir yra įsitvirtinusi vis labiau civilizacijos tvarka ir gyvenimu nusiviliančių žmonių „patyčių kultūra“. Jau vien iš viešumoje nesibaigiančių kalbų apie patyčias galima spręsti, kaip giliai destruktyvūs užgauliojimas išplito ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Joms būdinga tai, kad visai atskirai (lyg ir atsitiktinėmis progomis ir atsitiktinėse vietose) vis atsinaujina kalbos apie gana skirtingas jų formas ir pasireiškimus: priekabiavimą, apgaudinėjimą, mobingą, bosingą, tyčinį pažadų laužymą, plūdimą, viešą pravardžiavimą, cinišką melavimą ir pan. Skirtingose gyvenimo srityse skiriasi ne tik patyčių formos bei jų pasireiškimai, bet ir labai skirtingi jų vertinimai. Vienur (pvz., politikoje) jos toleruojamos ir net giriamos, kitur (pvz., mokykloje, santykiuose su moterimis ir translyčiais) – griežtai smerkiamos ir persekiojamos. Vienos patyčios tapatinamos su gyvenimui būtina kritika, kitos – su populiaria laisvų žmonių bendravimo maniera arba mada, trečios – su naujos kartos žmonių išlaisvintu elgesiu, ketvirtos – su įprasta politinių debatų norma, o penktos griežtai draudžiamos ir persekiojamos teismais „už garbės ir orumo pažeidimus“.

Korumpuota politika?! Pats nemaloniausias, labiausiai nerimą keliantis ir pavojingiausias dalykas yra tas, kad net dabar, kai visa Valstybė iki kraštutinumo yra pritvinkusi tarpusavio neapykantos, Seimas nesiima svarstyti, nei kaip pačiam keistis, nei kaip aprėpti visas įmanomas patyčių sritis ir formas, nei kaip esmingai pagerinti bendravimo kultūrą šalyje. Ir dar griebiasi iniciatyvos, kaip radikaliau bei pragaištingiau supriešinti visą šalį. Stambulo konvencijos ratifikavimo, pasirodo, neužtenka. Stipresnis smūgis Administracinių nusižengimų kodekso Pataisos, pavadintos „Tyčiojimasis ar niekinimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės“. Intencija lyg ir gera: užtikrinti, kad visos socialinės grupės būtų lygiai apsaugotos nuo patyčių. Bet jeigu iš tikrųjų to norima, taip turėtų būti ir rašoma. Bet čia žmonės segreguojami (rūšiuojami). Į sąrašą patenka tik 5 grupės. Vadinasi, čia joms yra suteikiamos išskirtinės tesės, arba privilegijos. Kodėl jos, o ne kitos? Juk daugiau pažeminimų sulaukia elgetos, psichiniai ligoniai, neįgalieji, neturtingieji, alkoholikai… Galima įtarti, kad čia esama didelio suinteresuotumo. Tai gali būti: 1) tik visai savavališkai pasirenkamos bei savo pažiūroms artimos žmonių grupės; 2) lengviausiai į korupciją linkusios žmonių grupės; 3) labiausiai turtingos grupės; 4) didžiųjų valstybių ar galingų organizacijų primestos grupės; 5) labiausiai žiniasklaidos išreklamuotos grupės. O gal čia viskas kyla iš naivaus nesusigaudymo. Galima tik stebėtis, kaip į privilegijuotų žmonių tarpą yra patekusi kilmė. Jeigu ji įrašyta ne pajuokavimui, tai mes galime tapti liudininkais į luominę hierarchiją (tik nepažymėta iki kelintos kartos) orientuojamai valstybei.

Privilegijuotųjų patyčios. Kur jos veda? Privilegijos yra pats įžūliausias lygybės siekiančių žmonių supriešinimo būdas. Pirma, tas supriešinimas pradedamas jau tuo, kad išvardintoms žmonių grupėms suteikiamas nepažeidžiamumo statusas: iš visų tyčiotis galima, o iš šių grupių – draudžiama. Antra, šį statusą gavę žmonės žino, kad jiems leista daugiau, todėl be jokios abejonės jie ne tik rodys savo pranašumus, o visi kiti žmonės bus baudžiami už jų neliečiamumo pažeidimus. Administracinių nusižengimų kodekso Pataisos numato administracines baudas nuo 560 iki 3000 eurų. Trečia, ne suma čia gąsdina, o patyčios veiksmais, apie kuriuos oficialiojoje viešumoje dar visi tyli. Tik kas uždraus privilegijuotoms grupėms tyčiotis iš visų kitų žmonių? Niekas. Juk jie bus juridiškai neliečiami. Negi manoma, kad „kitų grupinių priklausomybių“ žmonės kentės ir tylės. Jau dabar jie pritvinkę įtūžio. Į patyčias atsakoma neapykanta. Negerai, kad žiniasklaida patyčias tapatina su kritika. Tai grynas nesusipratimas. Patyčias su kritika sieja tik tai, kad abiem atvejais vyksta vertinimas. Tačiau kritika yra maksimaliai disciplinuotas, argumentuotas, įrodytas, nešališkas, teisingas, objektyvus, racionalus vertinimas, o patyčios – subjektyvus, šališkas už sveiko proto ribų asmens pykčio, pavojingos neapykantos išsiliejimas. Panašiai, kaip ir klasių kova 19–20 a., taip ir dabartinis supriešinimas šiandien vykdomas po lygių teisių diegimo ir viso pasaulio sulyginimo priedanga. Tik klasių kova vedė į kruviną revoliuciją, o kur veda šis supriešinimas? Bijau, kad tai bus Paskutinės patyčios: jų neatlaikys nei tauta, nei pati valdžia.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Buvo labai idomu skaityti       2021-03-20 19:31

Iliustracija būtų palyginimas iš knygos ir filmo ,,Šuns širdis,,-Preobraženskio ir naujų chunveibinu kontrasto.Deja gyvename ne Preobraženskio gadynėje.Kažkas pastebėjo: Buvo ir baisesniu laikų,bet niekingesnių-nebuvo…Dabar laikai,kai Šarikovas klesti.

naivukui       2021-03-20 15:15

tie patys enkavede žudikai, jei nežinojai, buvo laivu parplukdyti laivu su Šifo milijonais iš būtent Vakarų. Vovkės Lenino parvažiavimas traukiniu iš Suomijos buvo tik priedanginis manevras. Bolševikų šutvėje jis buvo vienas iš nedaugelio ne “tautiečių”. Ir tų žudikų idėjiniai vadai ir nukreipėjai a la mordechajus levi, - visi tūnojo vakaruose per ilgus amžius palūkanų prisiplėšę.

deiviui       2021-03-19 16:35

... o pačiam geriau “dvasingi” nkvd žudikai, “nešantys šviesą” iš Rytų?

Deivis        2021-03-19 15:47

Vakarų plutokratijos vaisiai smile

ah1       2021-03-19 14:06

etiketas tai kultūra, vienu žodžiu kultūros naikinimas per straipsnyje išdėstytus mechanizmus.

> 12:31       2021-03-19 13:22

Kai kuriuose šventraščiuose parašyta, kad bus labai gerai. Bet nieko neįvyks be mūsų pasirinkimo. Kaip pasirinksime, taip ir bus.

Kas bus ,parašyta       2021-03-19 12:31

Šventraščiuose.Negerai bus.

Dugnas,kai daktarai       2021-03-19 12:31

tyčiojasi iš žmonių ligų,o tingėdami jas tirti ima sveikai gyvenančiam žarstyti delfio dietologių patarimus.Tai kaip sveikatos uniforma.

Labai negerai,kad       2021-03-19 12:27

vaikai mokyklose turėjo rinktis ,ką lankyti:ar Etikos pamokas,ar Tikybą.Tiems,kurie rinkosi tikybą,būtina buvo palikti ir Etiką.Reikia taisyti šią klaidą kuo skubiau.

Puikus straipsnis       2021-03-19 12:11

Labai tiksliai įvertintas mūsų laikmetis.

Kis       2021-03-19 10:44

duok kiaulei ragus,bus sakes,visus isbadys iki vieno,o mes ne tik daveme ragus,bet uzkeleme ir ant altoriaus,kai kurie pradejo melstis,o pasirode,kad kiaule buvo ir ja paliko.Tade reikia varyti tuos parsus nuo altoriaus,nes laikas jau spaudzia ir vienus ir kitus?

janina Vaitkevicius       2021-03-19 10:25

Turėjome “užpildyti didžiulę mūsų dvasinio gyvenimo spragą – padaryti viską, kad išeidami iš totalitarinės sistemos, pralaužtume autoritarinio susvetimėjimo ledus ir kuo greičiau atgimtų žmonių orumas, tarpusavio pasitikėjimas ir atgytų pagrindiniai civilizuotumo įgūdžiai.”,- tai didelis mūsų praradimas, kai ėmėme viską suvokti kitaip…

Prašalietis       2021-03-19 9:34

Išsivaikščiojusio ir prasigėrusio kaimo diletanto, “besilaikančio demokratiškai susiklosčiusio vietinio etiketo” pastebėjimas. Tik po 1991 metų “patriotiškai pakilusiems į tautines dausas mąstytojams” gali galvose atsirasti “geniali” samprata - “mirštant etiketui gimsta neapykantos kalba”. Žmonių elgesio “Etiketai” buvo, yra ir bus visuomet kol pasaulyje žmonės gyvens. Šie “etiketai” visuomet priklausė ir priklauso nuo jų gyvenimo sąlygų ir aplinkos, kuriose jie gyvena. Nusikaltėlių pasaulio “etiketas” yra vienoks, šiandieninėje lietuviškoje “demokratijoje” atsiradusių benamių “etiketas” yra kitoks, prie šiandieninės valdžios lovio besistumdančiųjų “veikėjų” viešose erdvėse reiškiamo “etiketo” būtina detalė pasidarė “vakarietiškai europietiškos” šypsenos ir grimasos, tarybiniais laikais šios publikos tokiose situacijose būtina “etiketo” detalė buvo “komjaunuoliškai degančios akys ir proletariškas įtikinamas balsas” ir t.t. Iš ilgo straipsnelio matosi, kad autorius, patekusių pasistumdyti prie valdžios lovio “intelektualų” teiginių apie “neapykantos kalbą”, kaip ir “gerovės valstybę”, duoti bent kiek adekvačių, nors kokią realią prasmę reiškiančių apibrėžimų “nerizikuoja”...., todėl tik jis vienas ir “pajėgus suprasti” koks gali būti ryšys tarp “mirštančio etiketo ir neapykantos kalbos gimimo”...

Juozas       2021-03-19 9:18

Nuo amžių buvo tokių bandymų, kai vieni norėjo būti lygesni už kitus. Net patarlė yra parodanti tokių veiksmų pasekmes: “Pasėsi vėją- pjausi audrą”. Atrodo, liaudyje debesys tvenkiasi juodi…

komunistinė mokykla       2021-03-19 8:23

paskaitykite tarybinių metų spaudą - su kokia neapykanta rašė apie imperialistinius vakarus, apie Bažnyčią, kunigus, apie smetoninę Lietuvą.
komunistas K.Stoškus irgi daug prisidėjo.

ah1       2021-03-19 3:42

vienu žodžiu laisvė


Rekomenduojame

Marijos Radijas: pokalbis apie Šiluvos deklaraciją

Joana Noreikaitė. Šimtas dvyliktoji TIE–SOS! akcija

Eimutis Bagdonas. Jei vakcinos tikrai saugios ir veiksmingos, kodėl taip vengiama skaidrumo? Mintys „Transparency International“ tyrimo paraštėse

Jonathon Van Maren. Kai ateistams reikia krikščionybės

Vygantas Malinauskas. Ką daryčiau aš

Rasa Čepaitienė. Kad smėlio dėžė netaptų dykuma

Saulius Dambrauskas. Apie teisę, Žmogaus Teises ir valią

Andrius Švarplys. Belieka tikėtis, kad tai taps visuomenės įpročiu

Andrius Švarplys. „Žirniukų revoliucija baigėsi tualete. Tiesiogine prasme“

Situacija sveikatos srityje: dr. Rimo Jankūno ir Andriaus Gudaičio pranešimai LVŽS šešėlinės Vyriausybės posėdyje

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: šįkart boikotas gali pavykti, mat valdantieji pataikė į savo tradicinius rėmėjus, o jų balsas dangų pasiekia

Andrius Martinkus. Tikroji vertybinė politika dabar yra ‘Realpolitik’

Ramūnas Aušrotas. Seimo narė Morgana Danielė platina teisiškai ydingą ir socialiai neatsakingą informaciją

Ignas Vėgėlė. Kodėl mes taip orientuojamės?

Vygantas Malinauskas. Apie nacionalinius kovos su pandemija ypatumus

Rasa Čepaitienė. Naujoji Helsinkio grupė

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Šiluvos deklaracija labiau tinka Dorovės ministerijai negu Bažnyčiai

STI kviečia valdžios institucijas bendradarbiauti dėl COVID-19

Izraelio sveikatos ministras pripažino, kad „skiepų pasai“ – tai spaudimo priemonė

Vytautas Rubavičius. Paslaptingas okupacinių Vilniaus paminklų „trikampis“

Pasirašykime Šiluvos deklaraciją: laisvoje demokratinėje valstybėje būtina gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius

Nida Vasiliauskaitė. Šiandien matome, kad Kantas ir kompanija klydo

Algimantas Rusteika. Kaip bukalaurai taisys savo klaidą

Advokatas Andrius Krištapavičius: kodėl atsisakau pasiimti savo Galimybių pasą?

Kun. Robertas Grigas. Rugsėjo 13-oji: niūrus sugrįžimas į sovietmetį

Liudvikas Jakimavičius. Uždavinys PIŠei

STI tarptautinė mokslinė konferencija „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“: pagrindiniai pranešimai

Lietuvos Šeimų Sąjūdžio pareiškimas dėl Šiluvos deklaracijos

Rasa Čepaitienė. Viskas taip tiesmuka ir primityvu…

Nida Vasiliauskaitė. Apie ovacijas „kliedesiams“, tapusiems tikrove, ir ramiai knarkiančią sąžinę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.