Įžvalgos, Diskusija

Krescencijus Stoškus. Lukiškių paminklo egzaminas Lietuvai: ar išlaikysime?

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gruodžio 14 d. 16:01

26     

    

Krescencijus Stoškus. Lukiškių paminklo egzaminas Lietuvai: ar išlaikysime?

Kuo viskas prasidėjo. Kaip žinoma, 1999 m. Seimas, pabrėždamas tiesioginius Vilniaus Lukiškių aikštės ryšius su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija, suformulavo uždavinį išplėtoti memorialinę aikštės paskirtį, įtraukiant į vieną kompleksą jau tuo metu aikštėje ir jos prieigose buvusius memorialinius objektus. Buvo numatytos dvi svarbiausios jos funkcijos – reprezentacinė ir visuomeninė. Kartu šiai aikštei buvo suteiktas Lietuvos valstybės aikštės statusas.

Pasityčiojimas. Po kelių nesėkmingų Kultūros ministerijos konkursų Seimas 2017 m. kovo mėnesį priėmė specialią rezoliuciją (ją palaikė 91 Seimo narys). Ji pritarė Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga (iki 2018 m. vasario 16 d.) Lukiškių aikštėje pastatyti memorialą su Vyčio skulptūra. Taip turėjo būti įamžintas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimas. O šio darbo ėmėsi ministrė p. L. Ruokytei-Jonsson, pasitelkdama į pagalbą Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC), garsėjantį savo kontrkultūriniu reliatyvizmu ir cinizmu, apie kurį visa Lietuva daugiausia žinojo iš pagarsėjusios „Arkos“, labiau primenančios kanalizacijos vamzdį. Kadangi šis centras viešai skelbė doktriną, jog paminklų statyba yra 19-ojo a. reliktas, o dabar esą „antipaminklų“ laikai, šitokį ministrės įpareigojimą didžioji visuomenės dalis priėmė kaip tiesioginį pasityčiojimą iš Seimo sprendimo ir pačios valstybės. Architektų „Pilotas. Lt“ prasitarė net aštriau: „Kai tokio lygio administravimo „kultūra“ gaubia nacionalinio formato monumento kūrybines paieškas, verta eilinį kartą prabilti apie Kultūros ministerijos globojamą „kūrybininkų“ ir ŠMC klaną, kuriam kažkodėl vėl suteikiami ir viešieji finansai, ir teisė veikti visuomenės vardu.“ Ką gi? Nuo seno juk sakoma: Kai Dievas nori ką nors nubausti, iš pradžių atima protą.

Aklo pasitikėjimo paslaptis. Niekas neginčija ŠMC centro teisės užsiimti net ir tokia veikla, kuri šaiposi iš klasikinės ir profesionaliosios kultūros bei valdžios galių naudojimo. Niekas jai nedraudžia skelbti ir to, kad paminklų statyba yra pasenęs dalykas, o šiandien ją turi pakeisti antimemorialai. Bet ką pilietinė visuomenė turi galvoti apie valdžią, kuri, naudodama jos pinigus, paveda visai valstybei ir visuomenei reikalingą paminklą parinkti kaip tik tokiems žmonėms, kurie apie jį negali net kalbėti be patyčių. Kuo paaiškinti tokį  pasirinkimą? Asmeniškomis simpatijomis? Visišku nesusigaudymu? Tarpusavio paslaugomis? Nenorėtume šių žmonių įtarti šalyje įprasta korupcija, bet ir atmesti tokią galimybę būtų nelengva.

Pilietinis užsakymas. Seimo rezoliucija priminė, kad ne atskira institucija yra Lietuvos sostinės paminklo užsakovė, o visa pilietinė visuomenė. Todėl ciniškai atrodė  ministerijos apsisprendimas klausyti ne pilietinės visuomenės balso, o rodyti valdžios muskulus. Pagal Vilmorus atliktą reprezentatyvią gyventojų apklausą Vyčio paminklo laukė 76 proc. Lietuvos gyventojų. Ypač didelis buvo jaunimo (82 proc. iki 29 m. amžiaus ir 85 proc. iki 39 metų) ir aukštąjį išsilavinimą turinčių (82 proc.) pritarimas. Iš jų 75 proc. vilniečių. Tiesiog įžūlus atrodo ministerijos apsisprendimas suteikti ŠMC ekspertams tokį pranašumą, jog jos septyni balsai galėjo laimėti beveik prieš 12 tūkst. Lietuvos interneto vartotojų, pavadintų „Lietuvos visuomene“.

Kam teisingumas, jei turi jėgos? Kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, taip ir naujosios Vyriausybės programa daug kalba apie darnos ir subalansavimo principus politikoje. Bet kodėl to nematyti realioje valstybės politikoje? Kultūros ministerija, net neslėpdama savo tendecingumo, antidemokratiškumo, neatsakingumo, vengė vykdyti Seimo rezoliuciją ir parodė nepagarbą ne tik visuomenei, norinčiai turėti paminklą, bet ir pačiai valstybės valdymo sistemai. Pirma, ji net nepaskelbė Vyčio paminklui skirto oficialaus konkurso. Antra, nesurinko teisingos, t.y. subalansuotos, ekspertų komisijos, kurią sudarytų įvairių kultūrinių orientacijų, profesinių sričių ir patirčių žmonės. Ji tiesiog pavedė savo darbą vienam Šiuolaikinio meno centrui, užsiimančiam ne tik siauros, kontrkultūrinės, mados diegimu ir propagavimu, bet ir apskritai neigiančiam paminklų reikalingumą. Rodos, šalyje nestokoja nei tokių kultūros centrų, nei skulptorių, kurie pajėgia daug plačiau aprėpti Lietuvos kultūros procesus, giliau išmano paminklų paskirtį ir turi nepalyginamai didesnį visuomenės pasitikėjimą.

Teko gudrauti. Kad tokią dviprasmišką padėtį pasirinkusi ministerija sušvelnintų įspūdį, apie „antipaminklo“ kūrimą ji tiesiai nekalbėjo. Iš ten ir jos artimos aplinkos sklido kalbos „apie XXI a. meninę mąstyseną ir šiuolaikinį paminklą laisvei“, apie „šimtmečių ir dešimtmečių bėgyje Vakarų visuomenėse besikeičiančią monumento sampratą“, „šiandienos atminties kūrimo būdus“ ir pan. Bet ŠMC žmonės čia buvo tiesmukai atviri. Jie išsyk ėmė aiškinti, kad „kūrybinės dirbtuvės“ galvoja visai ne apie paminklą, bet apie „antipaminklą“. Šį apsisprendimą patvirtino ir tas faktas, kad iš JAV į Lietuvą buvo pakviestas antimemorialų žinovas Dž. E. Jangas (Jamesas E. Youngas). O jam buvo tekę dalyvauti komisijoje, kuri atrinko projektą, skirtą 2001 m. dangoraižių dvynių susprogdinimo aukoms atminti.

Tuštumų formalizavimas. Atvykęs į Lietuvą, jis aiškino, kad tokio sunaikinimo aukoms atminti netiko joks įprastas paminklas, skirtas svarbių  įvykių įamžinimui ir jų pagerbimui. Čia buvo baisus praradimas, kurio nebuvę kuo užpildyti. Bet prisiminti jį buvo privalu. Po beveik ištisus metus trukusių debatų buvo pasirinkti ženklai, sudaryti iš dviejų gigantiškų tuštumų, atsiveriančių buvusio Pasaulio prekybos centro vietoje. Ir tai nebuvusi didelė naujovė. Tokio tipo įrengimų pasaulyje jau buvo Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje… Juos Jangas vadino bandymais „formalizuoti tuštumas jų neužpildant“ .

Daiktų citavimas. Kaip žinoma, „antimonumento“ terminą jau žymiai anksčiau įvedė vienas iš poparto kūrėjų, daiktų kopijavimo, imitavimo ir kasdienybės „citavimo“ apaštalas K. Oldenburgas (Claes Oldenburg). Jau jis, atmesdamas klasikinių paminklų patosą, rimtumą, siekimą išreikšti svarbiausius vertybes, dirbo tokius „paminklus“, kurie ničnieko nereiškia. Ši permaina buvo motyvuojama tuo, kad idėjos greitai sensta, o buvę paminklų herojai dažnai pasirodo niekšai. Vadinasi, esą reikalingi bedvasiai, beprasmiai paminklai, kurie nieko neaukština ir nevertina, o jų turinį galėtų laisvai sau prigalvoti kiekvienas žiūrovas. „Aš imuosi naivios imitacijos, – sakė jis [...], kad žmonės išmoktų atpažinti daiktų galią“. Jangas, kaip matyti, jau kalba ne apie daiktus, bet apie tuštumų formalizavimą. Dar kiti deda pastangas paminklais atmesti valdžios emblemas bei simbolius ir taip įsiterpti į miestą, kad ten jie būtų beveik nepastebimi.

Iliuzijų gamyba. Rodos, po tokių paaiškinimų Seimo Kultūros komitetui ir Vyriausybei turėjo užtekti apdairumo, kad išgirstų, jog Seimo įpareigojimas statyti paminklą iš esmės skiriasi nuo ŠMC proteguojamo „antipaminklo“ ir tokios pagalbos atsisakyti. Bet kadangi tokio apdairumo pristigo, „kūrybinės dirbtuvės“, pajutusios veikimo laisvę, ėmė žaisti dvigubą žaidimą: kalbėti apie paminklą, o konkursą organizuoti „antipaminklo“ statybai. Kad būtų sukurta iliuzija, jog ekspertų komisija siekia nešališkumo, į konkursą buvo pakviestas vienintelis kiek anksčiau neoficialiai įvykdyto konkurso nugalėtojas A. Sakalauskas. Kiek vėliau net ir į komisiją įtrauktas vienas Vyčio šalininkas. Suprantama, tarp „antimemorialistų“ jis nieko nebereiškė. Bet iliuzijai sudaryti to pakako.  Kaip ir buvo galima tikėtis, tokių „dirbtuvių“ gaminys išėjo niekinis. Jis nepatenkino jokių lūkesčių. Ypač buvo įskaudinti žmones, kurie patikėjo aukščiausia valdžia ir nekantriai laukė pažadėto paminklo, ne gavo antipaminklą .

Paminklas reikalauja pagarbos. Kas šiek tiek žino civilizacijų istoriją, negali užmiršti ir to dalyko, kad paminklai niekada nebuvo tik virvutės mazgeliai skaičiams prisiminti, statiniai vaikams pasikarstyti ar atvaizdai valdovų ambicijoms patenkinti. Paminklais buvo pagerbiami (išaukštinami, sukilninami, sureikšminami) herojai, jų žygdarbiai, istoriniai įvykiai, parodoma jų svarba, iškeliamas bei sustiprinamas jų reikšmingumas. Be to, jie įkūnijo, išaukštino ir sureikšmino pačias svarbiausius žmonijos vertybes: mitologines, religines, karines (herojines), politines, moralines ir kt. Nors skirtingose šalyse jų funkcijos nebuvo visai vienodos, bet visur jie turėjo tam tikro sakralumo ir reikalavo žmonių pagarbos: surimtėjimo, susikaupimo, pasitempimo, nusilenkimo, kepurės nukėlimo, atsiklaupimo, meditavimo ar net ištisų ceremonialų atlikimo. Kitaip sakant, vienaip ar kitaip jie disciplinavo žmonių elgesį. Tokioms funkcijoms atlikti buvo reikalingi vertikalūs, tvirti ir ilgaamžiai, žmonių žvilgsnius ir jausmus į viršų, į aukštį, į dangų keliantys statiniai. Vertikalumas kėlė troškimą pranokti bet kokių galimybių aukštį. Ilgaamžiškumas padėjo peržengti gyvenamojo laiko ribotumą ir užtikrinti ilgalaikę atmintį. Tvirtumas skatino ryžtą ir atkaklų veikimą. Dėl to paminklai galėjo įkvėpti ir uždegti žmones žygiams ir sunkiems darbams, didelei atsakomybei ir pasišventimui. Tik dėl to ir šiandien jie gali tapti pagrindiniais šalies kelrodžiais, kurių taip stinga mūsų valstybei. Jei to nėra, nėra ir paminklo. Paminklas yra ten, kur išsaugota vertybių hierarchija. Tai gyvybingos civilizacijos.

Pavojingas nusileidimas žemyn. Vertybės yra pranašumai, o pranašumų pakopos sudaro hierarchijas. Kur viskas vienodai verta, ten vertybių iš viso nėra. „Antipaminklai“ signalizuoja apie visuomenės vertybių devalvaciją, arba jų irimą, smukimą, nuvertėjimą. Tai demonstratyvus nusileidimas žemyn. O jis yra sąlygotas vadinamojo „masių sukilimo“, pagimdyto masinės kultūros išplitimo, populizmo įsišaknijimo politikoje ir ekonomikoje, reklamos centrų pataikavimo masiniam vartotojui ir panašių reiškinių. Todėl „antipaminklai“ yra abejingi vertybėms arba jas iš viso atmeta. Oficialiai tai vadinama tolerancija arba „leidimu“ elgtis „laisvai“, t. y. kaip kam patinka. Didžiuojamasi, kad juose jokio turinio (reikšmės, prasmės) nėra, ir dėl to kiekvienas gali įsidėti savo prasmę. Bet galima apsieiti ir be jos. Tokiuose „dirbtuvių gaminiuose“ nėra nieko, dėl ko juos reikėtų gerbti, girti ir aukštinti. Juos vienodai galima girti ir peikti, garbinti ir niekinti, prie jų galima melstis, bet lygiai taip pat iš jų galima ir tyčiotis, juos galima gražinti ir puošti, bet galima ir mindžioti arba derglioti. Kitaip sakant, jie atpalaiduoja nuo visko, kas įpareigoja, disciplinuoja, priverčia nusilenkti, susikaupti, galvoti apie savo priedermes bei pasiryžimą aukotis kitiems (tautai, valstybei, žmonijai)  ir pan. Taigi antimemorialai eksponuoja nusileidimą žemyn, smukimą į tuštumas, duobes, urvus, pratina žiūrėjimą po kojomis, į šalis, kur daug daiktų, bet viskas vienodai jusliška, fiziologiška, energetiška. Todėl viskas čia gali būti paminklais, nors apskritai jų gali ir nebūti.

Ekspertai. Kultūros ministerija ir ŠMC be paliovos kalbėjo apie ekspertų komisijos profesionalumą. Reikėjo įtikinti ir aukščiausiąją valdžios grandį, ir visą visuomenę, kad komisija turi tokią kompetenciją, kuri aštuoniems nariams suteikia pranašumą, pranokstantį visus Lietuvos žmones. Kad būtų sustiprintas įspūdis ministrė daugsyk kartojo, jog visų ankstesnių konkursų nugalėtojai neatitiko profesionalumo reikalavimų. Kadangi jos sudarytas sąrašas tikrai nekėlė didelio pasitikėjimo, šie žodžiai atrodė itin falšyvai. Galbūt dėl to, kad niekas nepamatytų, jog karalius visai nuogas, pirmoji rinkimų pakopa buvo visiškai įslaptinta. Niekam nepavyko sužinoti nei kriterijų, pagal kuriuos buvo atrenkami projektai, nei visų projektų autorių, nei jų darbų. Panašu, kad jie neatrodė solidžiai. Profesionaliausių, talentingiausių, didžiausią kūrybinę patirtį ir visuotinį pripažinimą turinčių skulptorių ten tikrai nebuvo. Kai kurie iš jų vėliau viešai prisipažino tiesiog nenorėję dalyvauti vaikiškuose ŠMC žaidimuose.

Diletantai. Iš tikrųjų, ką jie turėjo veikti tarp diletantų? Kadangi buvo atrenkami ne paminklai, o „antipaminklai“, skulptūros meistrai čia buvo niekam nereikalingi. Atrenkami buvo ne profesionalai, o poparto madą išpažįstantys žmonės. Vadinasi, ir patys atrinkėjai negalėjo būti nei profesionalai, nei ekspertai. Moderniosios kultūros terminai „ekspertai“ ir „profesionalumas“ čia reikalingi tik tam, kad pridengtų mados žynių tendencingumą. Antrajam etapui bene iš 32 kandidatų ŠMC „ekspertų“ komisija parinko 5 autorius į savo organizuojamas „kūrybines dirbtuves“. Švelniai tariant, jie irgi neblizgėjo. Jeigu čia tikrai buvo atrinkti patys geriausi sumanymai, kokie beviltiški turėjo būti 27 likusieji pasiūlymai! Bet čia jau ne mums spręsti. Mums užtenka to fakto, kad antimonumentus kuria diletantai. Todėl visai normalu, kad tarp 5 atrinktųjų buvo fotografas, dizaineris, kraštotyrininkas, architektas, instaliatorius. O iš kur buvo atklydę visi kiti dalyviai, liko paslaptis.

ŠMC triumfas. Oficialiai paskelbta: A. Labašausko paminklo projektas nugalėjo. Iš tikrųjų nugalėjo ne jis, bet ŠMC žynių komanda. Ir visai ne paminklo, o „antipaminklo“ projektas, pridengtas partizanų žeminės vardu. Tą priedangą pripažįsta ir pats jo autorius. Tik jis vartoja ne „antipaminklo“, o „alternatyvos“ terminą. Jam rūpėję pažvelgti į aikštę „pirmiausia kaip į laisvą, atvirą miesto erdvę“, kurioje „būtų smagu laiką leisti ne tik jūsų vaikams ir anūkams, bet ir proanūkiams“, „joje žaidžiantys ar piknikus rengiantys žmonės įprasmintų laisvės idėją“. Todėl jis pasiūlęs “suformuoti kalvą, kuri susilietų su aikšte ir pratęstų jos pievas bei takus“. Kartu ši kalva sujungsianti reprezentacinę funkciją su rekreacine. Tuo iš esmės viskas pasakyta. Svarbiausia, čia nebus išskirtinės, sakralios, pagarbos vertos vietos, prie kurio vyktų pagerbimai, šventiniai ceremonialai. Visos vietos vienodos, kaip senuosiuose turguose. Vadinasi, ir ta „žeminės“ kalva nieko nereiškia. Ant jos bus galima daryti viską, kas tik kam šaus į galvą. Anot Labašausko, žmonės čia „galės piknikauti, žaisti kamuoliu, vedžioti šunis ar žaisti su vaikais“. Galėtume ir pratęsti: vieni kaitinsis saulėje ar leis muilo burbulus, kiti važinėsis paspirtukais, riedučiais ar dviračiais Valdžios žmonės statys garbės sargybas ir sakys šventines kalbas, o paaugliai ant iškilesnių vietų rašinės grafiti arba rusiškus ir angliškus keiksmažodžius. Tremtiniai ir partizanų ir anūkai čia neš gėles, o „stribitelių“ simpatikai siųs prakeiksmus valstybei.

Priedangos ir dviprasmybės. Bet kodėl žmonės taip suirzę ir įtūžę. Kodėl socialiniai tinklai ir žiniasklaida imasi kaitinti įtampą. Kas atsitiko? Dalykas tas, kad žmonės jaučiasi įžeisti, kad pasityčiota iš šventų dalykų, iš jų simbolių, jų tautos ir valstybės herojiškų žygių. Nuo pat pradžių beveik visi Kultūros ministerijos veiksmai buvo gana konfliktiški, dviprasmiški, maskuojami arba visai slepiami. Kūrybinės dirbtuvės buvo įkurtos po to, kai Seimas pritarė Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lukiškių aikštėje pastatyti memorialą su Vyčio skulptūra. Ministerija šios skulptūros statybą pareikalavo sustabdyti. Stabdymas buvo pridengtas tariamo militarizmo motyvu. Bet po juo slypėjo daug toliau siekiančios priežastys: ir nusiteikimas prieš  privačią Vyčio šalininkų iniciatyvą bei Seimo rezoliuciją, ir ŠMC priešiškumas skulptūrai. Matyt, ne paskutinėje vietoje buvo ir pačios L. Ruokytės-Jonsson viešai deklaruotas kosmopolitizmas. Panašiomis dviprasmybėmis buvo grindžiamas ir kūrybinių dirbtuvių bendradarbiavimas su ŠMC. Buvo apsispręsta: 1) surinkti komandą, ištikimą „antipaminklų“ tikėjimui, o ją vadinti profesionalių ekspertų komisija; 2) į komandą įtraukti populiarų istoriką A. Bumblauską, kad būtų sukurta profesionalaus ir visapusiško atstovavimo regimybė; 3) kalbėti apie paminklo statybą, o ruoštis antipaminklų atrinkimui; 4) įslaptinti pirmąjį balsavimo turą; 5) 9 narių komandos sprendimo galią sulyginti su visos Lietuvos žmonių sprendimo galia, bet į balsavimą  antrajame ture pakviesti tik tuos žmones, kurie turi internetinius ryšius; 6) kad būtų pritildyti Vyčio rėmėjai, į konkursą įtraukti A. Sakalausko projektą ir suteikti jų šalininkui vieną vietą komisijoje. 

Tai ką daryti? Šios priedangos ir dviprasmybės sukūrė regimybę, kad bus paminklas, o sulaukėme „antipaminklo“, kurio buvimas nieko nereiškia. Lukiškių aikštėje viskas vyks taip pat kaip ir bet kokioje kitoje tuščioje miesto erdvėje ir patys joje žaidžiantys ar piknikus rengiantys žmonės įprasminsią laisvės idėją. Juokingiausia, kad nemažai žmonių mįslingais veidais žiūri į tą projektą ir nemato, jog karalius nuogas. Net nepaskaito tokių naivių, bet sąžiningų autoriaus atsivėrimų. Jie neskiria priedangų nuo tikrų veiksmų ir jau mato pažadėtą paminklą. „Mes turime gerbti specialistų nuomonę“, – pasakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Būtų įdomu sužinoti, kokios srities specialistus jis matė? Paminklų žinovų ten tikrai nebuvo. Matyt, jis taip vadina skulptūros marintojus. Pavojingiausia, kad paminklą mato ir premjeras S. Skvernelis, ir Vilniaus meras R. Šimašius. Jie taip lengvai užkibo ant ŠMC kabliuko, kad reikia tik stebėtis, kaip jie susitvarko su savo oficialiomis pareigomis. Jie patikėjo, kad laimėjo „specialistų“ atrinktas paminklas, kad viskas čia teisėta ir, vadinasi, reikia nedelsiant jį statyti. Jiems sunku įsivaizduoti, kad čia turime visai ne paminklą, o paprastomis pasakomis apipintą „antipaminklo“ triuką. Jie nemato, kad Seimo rezoliucijos pageidavimas pastatyti memorialą su Vyčio skulptūra, turėjusia įamžinti visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą, apskritai liko neįvykdytas. Ateinančios kartos, manau, turės, iš ko pasijuokti, kaip mes dabar juokiamės iš graikų abderitų, vokiečių šildbiurgerių ar bulgarų gabroviečių. ŠMC, matyt, irgi kikena į kumštį. Sveiką nuovoką išsaugojo bene tik Prezidentūra. Iš ten atėjo raginimas: pasimokyti iš klaidų ir organizuoti dar vieną konkursą. Tik kad su tokia užduotimi susidorotų L. Ruokytė-Jonsson, sunku įsivaizduoti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

jon       2018-03-8 15:43

argi nera geresnio skulpturiaus nei a. skalauskas.veikeju šimš, burak, umbrss,

G.Landsbergis       2017-12-13 14:38

neišlaikė egzamino?Nebalsavo vakar,vaikščiojo po koridorių,kai V.Landsbergis už Vytį.

pinigai ,pinigai...       2017-12-13 12:29

vieną kart žmogus konkrečiai parašė,kas yra tie negyvosios kultūros platintojai tikrovėje. Tikrai ,ko gero tokį sprendimą nulėmusį dėl pagrindinės valstybės,sostinės aikštės memorialo , galima įtarti visur netikėtai išnyrančius Soroso sektos pinigėlius. Kas galėtų paneigti,anot…

Liepa       2017-12-12 23:01

Na, dar neaišku, ar tikrai Vytis atsistos ten, kur jam ir priklauso.// Teko matyti interviu su kurmiarausio autoriumi. Minčių nykuma, dvasinė sekluma, net kalba rišlumu nepasižyminti. // Argi sostinei neužteko vamzdžio skandalo? Paminkluose turi atsispindėti dvasinės vertybės, o ne kažkokie fiziologiniai momentai.//

JAV pripažino Jeruzalę Izraelio sostine       2017-12-12 21:23
nekrolog       2017-12-12 19:23

Su giliu lūdesiu pranešame, jog būdamas jauno amžiaus, seimui nubalsavus jog Lukiškių aikštėje privalo būti Vytis, o ne jokie antipaminklai, šiandien numiro “Bunkerio” projektas.
Liūdi visas ŠūdMaliųCentras, kiultiūros ministerija, Vilniaus meras, šuniukų vedžiotojų draugija ir visa pažangos bendruomenė.
Šią sunkią netekties ir sielvarto valandą, kviečiame visus teletabius paskutinį kartą susirinkti aišt3je ir padėti po puokštelę žydrų nezabudkių.
Orgijų komitetas.

Povilas       2017-12-12 10:22

Na, jei po šita bunkerio kalvele Šimašius susiprotėtų įrengti dar i viešąjį tualetą tai būtų pats tas.
Būtų labai progresyvu, racionalu ir “kultūringa”.

Laisvė - tai laisvė gerti, kiek kam reikia       2017-12-12 4:20

Iš Andriaus Labašausko 05.31 veidaknygės (kalba - neredaguota):
“Dalinuosi kolegų sukurtu vasarų hitu.
Grupės Doktorantūra kūrinys “Gersiu”
https://www.youtube.com/watch?v=1kD8udWv4Dw&feature=youtu.be
tai atsakas barbariškiems vadžios bandymams apriboti žmogaus laisvę gerti tiek kiek jam reikia. Kaip sako patys grupės Doktorantūra muzikantai “Mes manome, kad griežtus draudimus gali sustabdyti tik dar griežtesni gitarų rifai”.
Koncertuoti grupę jau kvietė daugelis lietuviškų muzikos festivalių,
bet kol kas visus pasiūlymus grupė atmetė, nes per mažai moka.
Išskirtinai iš akademikų ir mokslo darbuotojų sudaryta grupė sako nebijanti būti nesuprasta. “Kiekvienas naujas stilius iš pradžių daugeliui žmonių skamba keistai, dažnai net nepriimtinai. Bethovenas irgi savo laiku buvo nesuprastas,
o dabar tai klasikinės muzikos status quo” - neieškodamas žodžių užantyje
porina įspūdingos išvaizdos grupės vokalistas Kegas “Krispi Beikon” Barelis.
“Kuriame meną, o ne pataikaujame masėms.” - paantrina perkusiniais instrumentais grupėje grojantis gitaristas Algirdas Bravoras.
Paklausti ar patys neturi bėdų su alkoholiu, atlikėjai atsako, kad turi.”
**************************************************************************
Dugnas. 
Laima Kreivyte (LGBT), kurią Kultūros ministerija paskyrė tris metus vadovauti Lietuvos kultūros ir meno tarybai (LKMT) ir kuri parinkai ŠMC komisiją, “išrinkusią” “Bunkerį”, Labašausko adoruojamas “Doktorantūros” kūrinys “Gersiu”, skirtas “apginti laisvę”, jus taip pat turėtų sužavėti.
Dar kartą susirinkite į “Tylos akciją” ir tyloje išklausykite “Gersiu”
infernalinio riaumojimo, visi drauge teletabiškai apsikabinkite. Jūs nepakartojami!

Iš Tomo Baranausko veidaknygės       2017-12-12 3:16

LABAŠAUSKINĖS LAISVĖS HIMNAS: Lukiškių “krūvelės” autorius savo krūvelę dedikavo laisvės idėjai, į kurią įeina ir galimybė nušikinti savo šunį ant šio “memorialo”. Tačiau autorius pastarojo meto pasisakymuose išdėstė ne visą savo laisvės sampratą. Ji įamžinta iškiliame jo kolegų muzikiniame kūrinyje “Gersiu”, kuris, anot “krūvelės” autoriaus, “yra atsakas barbariškiems valdžios bandymams apriboti žmogaus laisvę gerti tiek, kiek jam reikia”. Įdomu, kad už Labašausko “krūvelę” mūru stojanti Vyriausybė tarsi yra atsakinga už tą barbarišką laisvės apribojimą...
Nuoroda į iškilų muzikinį kūrinį yra čia:
https://www.youtube.com/watch?v=1kD8udWv4Dw&feature=youtu.be
Būtinai paklausykite - vos dvi minutės, o kultūrinis užtaisas, taip sakant,
talpus prasmėms… Daug kas Labašausko kūryboje taps aiškiau ir suprantamiau.
Ką ten Labašausko kūryboje - visas šiuolaikinis mianas pasidarys suprantamas,
net jei iki šiol jo nesupratote…

J---Pikcui       2017-12-11 23:28

Jūs vis dar randate kuo stebėtis?
Pažiūrėkite, apsidairykite- kiek aplinkui dar talibaniškai tikinčių skverniniu ar tuo pačiu shimashyum. Abu tie tipai turi kaimenes palaikytojų.
Lygiai taip netrūksta mulkių po šiai dienai besimeldžiančių karbauckiui.
Ans per metus apsikakojo iki kaklo, visi pažadai subliuško lyg panaudoti prezervatyvai. Ir ką? Buratinai tebetiki jog Gelbėtojas gerutis, tik “aplinka kalta”. Nors tas prachvostas yra toks pats gaidys kaip ir liūdnos atminties “asilas su raudonais batais” kuris gero savaitgalio linkėdavo pirmadieniais.
Pons Krencencijus Respublikos laikraštyje Jakavoniui ant peties liejo apmaudo ašaras, atseit kaip jis karbauckiu tikėjęs ir kiek į tą naisiškį vilčių bei lūkesčių buvo sudėjęs. Matyt durnių motinos palikimas dar neišsivadėjęs.
Bet čia, esu didelis optimistas- dar kokie meteliai šitos kolūkietiškų “profan’ionalų” valdżiukės naisietiško valdymo ir net naivusis Krescencijus pasveiks nuo naivumo. Tiksliau, pasveiks nuo “nais’umo”. Vos tik suras kitą smagų ir patogų grėblį ant kurio galėtų užminti.
O paraleliai paralelinėje diagnozėms realybėje vyks tai kas vyksta- stambės stambulinės konvencijos, junkerizuosis ir schultzinsis Lietuvos liepto galo horizontai, į pRezidentūros krėslą įsiropš arba policajus arba milicininkas su krabų piršteliais. Vini, Vidi, Vici!

Pikc       2017-12-11 23:00

Man keistas autoriaus stebėjimasis dėl Skvernelio ir Szymasziaus - taigi jie irgi yra kosmopolitizmo apologetai ir “antipaminklininkai”, tad jų pozicija TIKRAI nėra naivumo padiktuota

Skulptoriaus žodis       2017-12-11 20:51

Jeigu kalbėtume simbolių kalba, ką reiškia šiandieninė Lukiškių aikštės situacija?
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Gedimino KARALIAUS:
- Turime vaisių - neprinokusią mūsų sąmonę.
Mūsų kelias virtęs klaidžiojimu be atsakomybės, sakymu be atsakymo.
To pradžių pradžia - mokykla, kuri moko tik kaupti žinias, o bendražmogiško ugdymo - tautinio, pilietinio, patriotinio - nėra.
Žmogus neruošiamas, jis baigia mokslus, bet neįgauna proto, neišmokomas mąstyti.
Per visus lygmenis - nuo sakralinio iki profaninio - raudona linija eina projektinio stiliaus požiūris.
Raktiniai žodžiai sudėti, ir “gerai”.
Dienos centrai išstatyti, užimtumas yra, o turinys - tuštuma, formalizmas.
Ir taip visur.
Buvome paskelbę tautinę mokyklą. Kur jos tąsa šiandien?
Užuot augę ir vystęsi, vystame.
Sujauktas visumos jausmas, mes jos nematome, nesuprantame…
Paminklas nėra šiaip miesto puošmena, tai užkeikimo forma, siunčianti labai stiprų impulsą.
Ar nepanašu, kad į Lukiškių aikštę braunamasi visai kitais sumetimais - ne siekiant įtvirtinti žinią, o tiesiog įsitvirtinti?
- Stebėdamas visas tas batalijas dėl paminklo, matau visišką nesusivokimą. Neskiriami žanrai, nesuvokiama paskirtis, nėra nė menkiausio supratimo, kaip kūrinys gimsta, ant kokio pagrindo jis konstruojamas.
Net ir menininkai nesupranta, kad tai nėra saviraiška.
Jos turi būti kiek įmanoma mažiau.
Uždaviniai čia kiti - suformuotas nuostatas suderinti su laikotarpiu ir numatyti aplinkos kontekstų kitimą, kad nebūtų galimybių jo ir ateityje interpretuoti kaip nors kitaip.
Simbolis yra dalis visumos, apjungiantis visus ir viską, čia nereikia nieko išrasti.
Vytį kaip jėgos ir galios simbolį mes priėmėme dar neolito epochoje.
Jis nepakito per amžius.
Iš Vyčio oponentų lūpų ne kartą nuskambėjo: skulptūra mirė!
Ir dalis visuomenės kažkaip ėmė tuo ir patikėjo.
Bet ar tai, kad Vyčio neturėsime Lukiškių aikštėje, nėra rimtas ženklas mūsų sąmonės lūžių, prasidedančių nuo valstybės simbolių nuvainikavimo?
- Vytį turėsime, tai tik laiko klausimas.
Bet pirma jį reikia sukurti.
Šiandien jis nėra sukurtas.
Tas,(Sakalausko) kurį buvo užsimota statyti, niekaip negalėjo pretenduoti į valstybės aikštės paminklą.
Labai gerai, kad jis “nuvyto”.
Bet šiandien, neturint atsakomybės, Vyčio, kaip valstybės simbolio, sukurti neįmanoma.
Kokie mes esame, kuo pavirtome?
Imkime paprasčiausius žodžius. Sako: empatija, tolerancija, edukacija. Bet jie nieko mums nereiškia! Tam yra pakantumas, atjauta, švietimas.
Vargeli tu mano, nuo kada mes tokie mokyti pasidarėme?
Kalba yra visa ko pagrindų pagrindas. 
Tai reiškia, savastį, esmę.
Mes ją labai sparčiai prarandame…

Yla       2017-12-11 20:05

Liumpenų šlovinamas Arūno Sakalausko kūrinėlis „Laisvės karys“, kažkodėl vadinamas Vyčiu, lyg kiekvienas raitelis galėtų būti heraldinė figūra. „Laisvės karys“ pavadinimu atsispiria nuo J. Pilsudskio idėjos apie Laisvės aikštę Lukiškėse.
Šiam skulptoriui ne naujiena nuo ko nors “atsispirti”.
Sovietmečiu, kada A. Sakalauskas dar dėstė Telšių dailės technikume, vienas iš studentų parengė diplominio darbo projektą, originaliai interpretuodamas K. Čiurlionio „Karalių pasaką“.
Nuo vadovybės buvo nurodymas sukurti darbą sporto tema, o neklusnus studentas pvaizdavo du vienas prieš kitą virš tuščios lentos palinkusius žmones, sakydamas, jog tai du šachmatininkai.
Ezopine kalba jaunasis autorius rodė, kad iš karalių pasakos su lietuviška sodyba prie sovietų telikusi tuščia lenta sovietiniame rojuje.
Deja, įgyvendinti savo diplominio studentas nespėjo, nes jį staigiai ir ” netikėtai” tiesiai iš studijų paėmė dvejiems metams į Tarybinę Armiją, nors paprastai valdžia studentų neklibindavo.
Iśskyrus “idėjiškai nepatikimus”. Kažkas įskundė...
Nelaimėlis exstudentas tikėjosi darbą baigti grįžęs iš rekrūtų,
tačiau gavo iš bendrakursio laišką, kad dėstytojas A. Sakalauskas idėją pasisavino ir jau įgyvendino.
Klaipėdos skulptūrų parke atsirado A. Sakalausko kūrinys „Vadovai“, vaizduojantis dvi palinkusias virš stalo figūras, oapsukraus dėstytojo kišenėn nugulė smagus pluoštelis “autorinio” honoraro.
Apvogtadis studentas skulptorius atpylęs du metus sovietinės armijos kurortuose, sugrįžes papildomai baigė tapybą Dailės institutą Vilniuje ir yra dabar yra tapytojas Saulius Mažylis.
Vilniaus Forumas savo pareiškimu teisus- dabar negalima Lukiškėse realizuoti nei vieno iš buvusių “projektų” Reikia ieškoti deramo autoriaus ir deramo projekto tai vietai.
O plagijatorius reikia vyti von kuo toliau nuo Lukiškių aikštės.
(Nebent sukčiai norėtų pagyventi Lukiškėse).
Todėl privalome pasakyti NE tiek liberastiniam ir vogtam iš jankių bunkeriui, pasakyti ne ir apsukrios biografijos p. Sakalauskui.
Nes koks gi bus memorialas jeigu jį statys vagys.

Rokas       2017-12-11 18:35

Naturalu. Doroviškai iškrypusioje visuomenėje vyrauja ir iškrypęs „menas“ bei masinė (anti)kultūra.
Manau, kad ištvirkusių Vakarų „menas“ ir masinė (anti)kultūra negali būti pavyzdžiu menui ir kultūrai doroje visuomenės. 

supuvusi nomenklatūra valdo       2017-12-11 15:33

išauklėti (išdresiruoti) kolaborantiniai šunyčiai: kuo blogiau padarysi Lietuvai, tuo daugiau gėrybių gausi.

Jonas       2017-12-11 11:30

tik VYTIS su Lietuvos kovų už laisvę pagridinėmis datomis.

Daina       2017-12-11 9:55

Ačiū Autoriui ir ačiū Dievui, kad Lietuvoje dar yra sveiko proto žmonių, kurie mato kas vyksta ir moka tai pateikti visiems. O ministrę reikia varyti lauk kartu su visais bendraminčiais, nes jie gali pridaryti dar daugiau nesąmonių. Tokie “veikėjai” pavojingi Lietuvai .

Teletabių karta atrieda, atidunda        2017-12-11 0:21

Akcijos “Tylinčio neperrėksi: kalvelė Lukiškių aikštei” dalyviai,
kurie trimis(!) tylos minutėmis, per kurias sustingo, tarsi stabo ištikti (suprask, XXI amžius; suprask, perfomansas), taip atvaizduodami Labašausko žodžius apie galutinę “skulptūros mirtį” 2017-aisiais,
ir “laisvės, demokratijos ir pasirinkimo galutinę pergalę”, anot lrt.lt,
liberastinio ir socialistinio jaunimo akcijos dalyviai
(koks įžalgus buvo Antanas Maceina, teigdamas šių ideologijų esminę giminystę!),
kalvelės-bunkerio gynimui skirtą renginį išties užbaigė,  sąmoningai ar ne, pamėgdžiodami teletabių dažnai kartojamą veiksmą
- grynai TELETABIŠKU APSIKABINIMU!!! Kas nematė video (įtaigiau), nuotrauka - čia: http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/196066/a._labasausko_idejos_remejai_lukiskiu_aiksteje_surenge_triju_minuciu_tylos_protesta
P. S. Kaip jiems pagelbėti, kad nesileistų manipuliuojami politinių kašpirovskių? NK

rename       2017-12-10 23:47

Visiškai nesutinku, jog Šunson-Rukės stumiamas “laimėtojas” būtų vadinamas “Bunkeriu”.
Tai tik kulinarinio paveldo agro-replika.
Kai iš pečiaus ištrauki blėką, peiliu atpjauni gabalą, o po to pakišęs mentelę kilsteli kraštą- kas taip atrodo? A?
Na gi, prisiminkite, juk visi mėgstat .
Tai- kugelis!
Kugelis arba kaip lieptų vadinti norminės kalbos aldonai ir pupkiai- “plokštainis”.
Kaip sakė vieno filmuko personažė- ” Eto xorošo čto vy zelionyj!”
Manau jog kai tą kugelį nudrėbs ant lėkštai suprojektuotos ir dar lėkščiau išgrįstos aikštės, visi apslaižysim.
Na, užsieniečiai vargu ar labai įvertins. Vakarėnai nelabai mėgsta mūsų patiekalus su spirgučiais. Bet mums ta payrova bent ilgainiui patiks- na ir kas, kad ne istorinis, o kulinarinis paveldas bus įpaminklintas.
Nu ale vistiek patrijotinis.
Vienžo, kugelis bus ohoho, o spirgučių pašikios cucikai. Daaaaaug prišikios.
Apšiks taip, kad per kraštą malkų siena varvės. O jei ir liks sausų vietų “be padažo”, modenus sostinės jaunimėlis prsprogę hesburgerių ir sidro kokteilių, kutūringai apvems.
Ir sėdėsim mes ant suoliukų aplink, ir žiūrėsim neatsigėrėdami kaip kugelis šviežiu padažu su spirgiais saulutėje garuoja, kaip ropinėja ant kugelio plutos paviršiaus musės ir kiti pažangūs “mūsiškiai”.
Ir tada pajusime nenumaldomą alkį Tėvynei.
Bėgsim pas Lietuvą, kąsniais dėsimės burnon, rysime nekramtydami, kol surinkę nuo lėkštės paskutinius saldžius trupinius pirštus aplaižysim.
O tada nueisim į Lukiškes, ant žolytės pritūpsim ir nuo savęs spirgą pakrausim.
Atminimui.
Kugelio.
Negi kažkokios tai “lietuvos”?
Tokios net nebuvo, sakys mokyklose vietiniams arabams mokytojai.

Komentatorius > tuopai       2017-12-10 23:21

Lietuvoje menas nedegradavo…
Tik priviso visokio plauko aferistų, kurie kiekvieną mėšlo krūvą vadina meno kūriniu.

Gėda       2017-12-10 22:41

Klausimas “Valstiečiams”. Kada jūsų “profesionalai” baigs tyčiotis iš tautos? Turėjome Zuoką su “kanalizacijos vamzdžiu”, dabar Ruokytė išsidirbinėja. Ir dar centrinėje aikštėje. Žiūrėkite, kad paskui patiems nereikėtų slėptis tame bunkeryje.

Kažkoks košmaras       2017-12-10 20:17

Kultūros m-je dirba antikultūrininkai, Seimas - vietoj mazgotės, muziką užsakinėja š... malimo centras, kūrybinė inteligentija - po šluota, vairuotojas-dizaineris- madas diktuojantis meno “titanas”. “Kaip gražu miške…”

ruta       2017-12-10 20:15

Puikus Autoriaus liberastantipaminklininku veiklos tyrimas , aciu .p.s. na , o politiku mentaliteto lygis , kaip pasimate , zemiau grindajuostes ..

tuopa       2017-12-10 20:07

    Lietuvoje aplamai menas degradavo, tą jau turime su vamzdžiu.Instaliacijos, kurias kuria jaunieji” genijai”, yra ,švelniai tariant, keistų žmonių kūriniai. Senieji grandai išmiršta, dar prieš jiems išeinant iš jų išsityčiojama tokiais kūriniais kaip “bunkeris”. Taip atsimeni poeto šventus žodžius “Ašara Dievo aky, Lietuva kur Tu eini”

Krescencijui       2017-12-10 19:57

Teigiama, kad vamzdis tai venera,gal būt, manau, kad vamzdis panašus į Vytį, tiek to,, Šudvamzdis yra šūdvamzdis, kas aprašė kaip apginkluotas Vytis, ant kokio žirgo joja?,ant rujojančios,pasibaidžiusios mėsinės kumelės? Kada pamatysime Vyčio rankoje kalaviją pagaminta kalvio tik jam individualiai, siūlomas lyg tai kalavijas neatlaikys nė 5 min. kovos, nes yra budelio pliauska skirta kapoti surištu rankų nusikaltėlių galvoms kapoti.

alvydas       2017-12-10 19:28

Dėkui autoriui. Viskas labai gražiai, logiškai sudėliota.


Rekomenduojame

Bronius Puzinavičius. Estams pasisekė – jie turi alergijai paminklams atsparią ir galvoti apie praeitį nevengiančią Prezidentę

EŽTT: Norvegija pažeidė žmogaus teises byloje dėl vaiko teisių

Liudvikas Jakimavičius. Išeiviai ir mes, arba Gyvenimas Vezuvijaus papėdėje (papildyta)

Lidžita Kolosauskaitė. Švietimo spindesys ir skurdas

Švedijos parlamento rinkimuose - pažeidimai ir išpuoliai prieš Švedijos demokratus

Valdas Vižinis. Laiškas emigravusiems. Ir VALSTIEČIAMS

Martynas Katelynas. Rinkimai Švedijoje: nevaldoma masinė migracija nulems rezultatą?

Vidas Rachlevičius. Apie Prezidento rinkimų kampaniją kitaip, arba Kas mums visiems atsitiko, kad dabar turime tai, ką turime?

Geroji Naujiena. Jį sutikę net kurtieji girdi ir nebyliai prabyla!

Kaip atsiranda prekeiviai Lietuva?

Roko Gasparaičio interviu su Arnoldu Zdanevičiumi, buvusiu homoseksualu: „Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga“

Andriaus Švarplio replika A.Lašui, arba Dar kartą apie viešojo sektoriaus (o ne Landsbergių verslo) nususinimą prisidengiant „teise ir laisve rinktis“

Chemnicas: prieš nevaldomą imigraciją protestuojantys vokiečiai priminė Angelai Merkel nuo pabėgėlių rankos žuvusius tėvynainius

Algimantas Rusteika: Prapjaukim pilvą ir ką nors padarykim

Popiežius Pranciškus. „Tikri pinigai kyla ne iš kitų pinigų, o iš darbo“

Andrius Švarplys. Apie lietuviškus influencerius ir JAV „konstitucinę krizę“

Vokietijos vidaus reikalų ministras: „Migracija – visų problemų motina“

Justas Mundeikis. „Ekonomisto komentaras“ – apie minimalų mėnesinį atlyginimą Lietuvoje

Algimantas Rusteika. Jie mus labai myli

Nida Vasiliauskaitė. Tikroji, pagrindinė, pirmaeilė dabarties politinė problema

Andrejus Gaidamavičius: „Premjere, ar taip turėtų atrodyti saugomos teritorijos?“

Rasa Kazėnienė: „Jei tu ne vagis, tu esi niekas“

ES biudžeto komisaras: Europos Sąjungai gresia „mirtinas pavojus“

Valdas Vasiliauskas. Viešame TS-LKD partijos pirmininko laiške įsivėlė logikos klaida

ES daugėja ne santuokoje gimusių vaikų, Lietuvoje – ne

Rasa Čepaitienė. Sekso ekonomikos spąstuose

Valdas Vasiliauskas. Profesija – ministrės vyras (papildyta video)

Jonas Burokas. Atverkime savo širdis žuvusių už Tėvynės laisvę pagerbimui ir teisingumui

Valdemaras Klumbys. Vilnius irgi tvarkosi: Reformatų parkas ir kitos žaliosios erdvės

Aušra Maldeikienė. Kaip Kinija tapo strategine Lietuvos partnere?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.