Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Krescencijus Stoškus. Ko tikėtis ir laukti?

Tiesos.lt siūlo   2020 m. birželio 1 d. 21:07

6     

    

Krescencijus Stoškus. Ko tikėtis ir laukti?

Jūsų dėmesiui siūlome „Statybos“ vyr. redaktoriaus dr. Juozo Šalčiaus interviu su filosofu dr. Krescencijumi Stoškumi.

1. Beveik kasdien išgirstame apie naujus tikslus bei ruošiamas programas artėjantiems Seimo rinkimams. Ar įmanoma sukurti aiškią valstybės valdymo ir visuomenės gyvenimą atspindinčią teorinę programą, kuria vadovaujantis galėtume kurti šviesesnę ateitį?

Žinoma, kas nori imtis politikos, privalo išmanyti valstybės kūrimo ir valdymo pagrindus (valstybės sandarą, jos funkcijas, valdžių paskirstymo pagrindus, valdymo principus ir pan.), kad jis žinotų, kokias galias turi valstybė, kaip tomis galiomis jis gali naudotis ir kokias pareigas bei atsakomybę ji uždeda. Žodžiu, tokiam darbui privalu subręsti ir rimtai pasiruošti. Tam geriausiai yra pasirengę juristai. Jeigu kandidatai į politikus neturi tokio pasirengimo, jie privalo padaryti viską, kad tas kvalifikacinis atotrūkis būtų maksimaliai sumažintas. Ypač tai svarbu Lietuvos politikams, kurių sprendimai glumina savo juridiniu neraštingumu. Tačiau programa nėra teorinis traktatas, bet tuo teoriniu išmanymu parengtas praktinės veiklos vadovas. Jis turi būti kiek įmanoma konkretesnis ir aiškesnis. O jam parengti reikia gerai išstudijuoti esamą valstybės būklę. Nustatyti jos pliusus ir minusus. Tie pliusai ir minusai būtini tam, kad būtų galima numatyti pagrindinius politikos prioritetus ir uždavinius, galimus išspręsti per 4 Seimo kadencijos metus ir tuos, kuriems bus būtini ilgalaikiai parlamentinių frakcijų susitarimai. Sunku ne sukurti aiškią programą, bet priversti partijas, kad jos jas įgyvendintų. 

2. Žmonės labai nori patirti laisvę. Kur ji pasislėpusi? Kaip ją surasti? Pasiseks ar nepasiseks?

Šiais laikais žmonėms ne tiek laisvės trūksta, kiek atsakomybės. Laisvė be priedermių ir atsakomybės yra labai pavojinga. Tai bomba teroristo rankose. Kiti nelabai žino, ką su ja daryti ir nemoka ja naudotis. Pasitaiko jaunų žmonių, kurie net nežino, ko norėti. Tai anksti suaugančių, bet pavėluotai bręstančių žmonių būsena. Jie ima gelbėtis pramogomis. Bet pramogos tam ir platinamos, kad prisijaukintų žmones įvairioms priklausomybėms, kitaip sakant, nelaisvei. Taip nežinojimas, ką daryti su laisve, užsibaigia infantilišku pabėgimu nuo laisvės.  Viduramžių kilmingieji į tokią priklausomybę įklimpusius vaikus siųsdavo į griežčiausios regulos vienuolynus. Šiais laikais pamogų grandinė veda į alkoholinę ir narkotinę vergovę, depresiją ir nusivylimą gyvenimu. Be asmens moralinės ir socialinės brandos tokių laisvės padarinių išvengti sunkiai įmanoma.

3. Tautų istoriją kuria asmenybės. Ar turime jų Lietuvoje? Gal galima jų iš kur nors pasikviesti, paskui jas nueiti, o sėkmės atveju – ir paminklą pastatyti?

Tokių asmenybių, kurios sutelktų visą valstybę esminėms valstybės politinėms permainoms, kol kas dar nelabai matyti. Bet tai nereiškia, kad apskritai nėra išradingų, produktyvių, kūrybiškų, sumanių ir didelės pagarbos nusipelniusių asmenybių. Turime reto talento tapybos meistrų, puikių teatro režisierų, nuostabaus balso dainininkų, iškilių mokslininkų. Tačiau gyvename masinėje kultūroje, ir masiniai skoniai retai tesugeba jų nuopelnus atpažint bei deramai įvertinti. Nepaisant to, jie teikia garbę mūsų šaliai ir palaiko šviesesnės ateities viltis. Žinoma, mūsų visuomenė daug labiau emocionali, negu racionali. Intelektualinių pajėgų Lietuvai visada labai trūko. Jeigu mūsų politika būtų bent kiek nuovokesnė, ji pasimokytų iš JAV, Singapūro, Kinijos ir kitų šalių, kurios sudaro išimtines sąlygas protų pritraukimui. Galima įtarti, kad politikai nesupranta, ką reiškia protai, arba bijo jų konkurencijos.

4. Asmeninis pavyzdys – ar įmanomas toks veikimo būdas, kad mažiau mokytumėmės iš kitų, o patys savo gyvenimo vedliais taptume?

Neįmanoma per daug mokytis. Mokymasis nebūtų užbaigtas net jeigu ir šimtus gyvenimų turėtume. Kitas klausimas, kaip mokytis. Yra esminis skirtumas tarp žmonių, kurie mokosi sakinius, ir tų žmonių, kurie aiškinasi mintis. Kas išmoksta sakinius, tas juos tegali tik įvairiais būdais persakyti, pakartoti ir išoriškai, mechaniškai juos palyginti su naujais sakiniais ar veiksmais. O kam rūpi mintis suprasti, tas jas kritiškai išsiaiškina (pasitikrina, permąsto ir įsisąmonina), kad įjungtų į gyvą savo paties sukauptų žinių sistemą ir kiekvienam atvejui tos žinių sistemos ribose surastų geriausius sprendimus ir jų paaiškinimus.  Pirmieji yra svetimų žinių platintojai, perpasakotojai, o antrieji – savo galva mąstantys ir savarankiškus sprendimus priimantys žinovai, t. y.  „savo gyvenimo vedliai“.  Sunku įsivaizduoti asmenybę, kuri mokydamosi tik iš savęs, taptų ne tik savo paties gyvenimo vedliu, bet ir pavyzdžiu kitiems.

5. Į kokį kelią orientuosis valstybės: nacionalinį uždarumą, telkimąsi apie nelengvai suprantamą savąjį tapatumą ar tarptautinį paklusnumą ir ieškojimą vis naujų kelių?

Nežinau, ką Jūs turite galvoje, kalbėdamas apie „tarptautinį paklusnumą“. Pasaulyje vyksta iki šiol neregėtas pačių didžiausių jėgų (JAV, Kinijos, ES, Rusijos, Indijos)persistumdymas. Jis turės didelės reikšmės ir Europos Sąjungai. Nesu pranašas, kad galėčiau į tą klausimą atsakyti tiesiai. Bet jau esami procesai akivaizdžiai rodo, kad didžiosioms Europos Sąjungos valstybėms bus žymiai sunkiau tarpusavyje susitarti ir jos neįstengs taip lengvai primetinėti savo sprendimų visai Sąjungai. Vadinasi, jos bus labiau priverstos skaitytis su nacionalinių valstybių ir jų grupių interesais.

6. Gal truputį su pajuokavimu žvelkime į ES, sakykime, trečiajame mūsų tūkstantmečio dešimtmetyje (o gal ir ilgesnio laikotarpio žvilgsniu). Lietuva gali išsiskirti savo sėslumu ir tartum pasipuošusi nuotaka vienintelė liktų laukti jaunikio gal iš priekalnių, nuokalnių ar salų, kuris atvykęs belstųsi į ES duris ir klaustų: „Ar čia dar yra kas nors likę“.

Šio siužeto apmatai turbūt tiktų tik gražiai pasakai.

7. Gal į šį klausimą atsakyti dar ankstoka, bet visgi: žmonių svarbiausi pragyvenimo šaltiniai yra žemė, būstas, darbas. Šie resursai riboti. Ar įmanomas skirtingų kartų (žilagalvių ir pačių jauniausių) tarpusavio susiklausymas? O gal tai gali pavirsti neskelbtu konfliktu visų su visais?

Nenormalu ir be galo keista, kad vis reikia ir reikia ginti kokią nors socialinę grupę nuo diskriminacijos. Visi, rodos, žinome, kad vienas iš pagrindinių demokratinės valstybės uždavinių - užtikrinti visų piliečių lygias teises. Dėl to, rodos, ir reikėtų nepaliaujamai budėti, kad tokie nusižengimai būtų pažaboti. Bet kur tau… Kiekvienos parinktos grupės gynimas visada taip įsismagina, kad jis pats pasidaro diskriminaciniu. Ginamoji grupė atsiduria dėmesio centre, ir jos interesas taip išaukštinamas, kad visi kiti nepalyginamai šiurkštesni teisių pažeidimai pasidarytų iš viso nepastebimi. Tai labai pavojinga manipuliacija žmonių dėmesiu. Gaila, kad kiekvieną sykį žiniasklaida jai taip lengvai pasiduoda…

Ačiū už atsakymus.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Laukimo filosofija       2020-06-2 20:25

Vargeli tu mieliausias,
lietuviai nuo neatmenamų kunigaikščio Gedimino laikų amžinai vis kažko laukia
laukė krikščionybės, paskui žydų, lenkų, rusų, vokiečių, amerikonų... Europos…
tas nepalujamas laukimas net filosofus paveikė
dabar jie net imasi teorizuoti šį laukimą, verčia transcendenciniu…
na, būna, kad kartais ir sulaukia: 1323, 1569, 1772, 1793, 1795, 1915, 1940, 2004…

Stoškau       2020-06-2 20:21

eik į žmones, aiškinkit ir švieskit, nebijokit, žmonėms gi rekia tiesos…

Stoškau       2020-06-2 20:18

eik į žmones, šviesk, Jūs gi Šviesuolis….

ne viskas kas raudona yra blogis..       2020-06-2 9:50

Kad komunistų materializmas yra visiška klaida/blogis - man ta šiuolaikinės propagandos nuolat peršama mintis žiūrint iš šiandienos realijų  kelia labai daug abejonių. Pvz. ,viena iš labiausiai priimtinų tezių ,kad aplinka formuoja samonę , yra visiškai suprantama ,nematau čia jokios prieštaros: laukiniams siūlyti demokratiją - taigi visiška nesamonė. Tie laukiniai - tai taip pat žmonės ,tik materialinis juos supantis pasaulis , ir iš to išplaukiančios konkrečios galimybės tobulėti yra niekinės. Leninas buvo teisus sąlyginai atsilikusiai tuometinei visuomenei primetęs visuotiną elektrifikaciją. Deja , šiais laikais tokių užmojų iš valstybės veikėjų  neturime . Net ir vilties tokių turėti nebėra. Kaip nebėra vilties sulaukti lietuviškos Tautinės mokyklos koncepcijos praktinio įgyvendinimo (kas yra bene svarbiausias valstybės išlikimo ,jos nacionalinio saugumo klausimas).

Raigerdas        2020-06-2 8:47

Lietuvių tragedija yra Švietimo sistemoje. O ją sukūrė pusiauišsilavinę žmonės. Šiandieninis lietuvis imasi daryti net tai, apie ką jis menkai išmano. Talentingi lietuviai, išvažiavę į užsienį, kurie nori pasiekia gerų rezultatų. Bet, jeigu jie grįžta čia, tai jie atsiduria vėl tame nemokšų politikų sukurtame lietuviškame jovale. Lietuvos politikai yra neįgalūs suvokti pagrindinius valstybės vystymo dėsnius. Jie turi paviršutiniškas žinias ir tikisi, kad jeigu tu moki valdyti traktorių, tai tu tuoj pat gali sėsti ir valdyti kosminį laivą. Lietuviai, deja, nesupranta, kad tarp traktoriaus ir kosminio laivo yra didžiulis skirtumas. Bet arogantiškas politikas, toks kaip A. Kubilius, mokėdamas važiuoti dviračiu, gali pradėti jus mokyti kaip valdyti kosminį laivą. Matote, A.Kubilius, turi SAVO NUOMONĘ. Ir to užtenka, kad tupėti Europarlamente. Lietuviai TSRS laikais negalėjo reikšti net savo nuomonės, t.y. vergo pozicija, todėl gavę laisvę jie iš NUOMONĖS SUKŪRĖ KULTĄ. Todėl kiekvienas kvailumu pasižymintis lietuvis yra TEISUS, NES JIS TURI SAVO NUOMONĘ. Ir taip Lietuvoje auga ir didėja idiotų, melagių, savanaudžių ir kvailių gaujos, kurie ir pribaigs tą valstybę. Gerbiamas Krescencijus Stoškus, nors ir nėra kvailas žmogus, tačiau taip pat yra užsikrėtęs ta manija iškišti NEŽINOJIMĄ UŽ ŽINOJIMĄ. Tai labai bloga prekyba, nes ji grįsta apgaule. Štai faktai. Štai dalis teisingo atsakymo į pirmą klausimą:”Žodžiu, tokiam darbui privalu subręsti ir rimtai pasiruošti”. O sekančiame sakinyje jau prasideda žmnių klaidinimas:“Tam geriausiai yra pasirengę juristai”. Visiška nesąmonė, nes tie neįgalūs juristai net nesugeba sukurti veikiančios TEISINGUMO SISTEMOS Lietuvoje, o jūs kalbate apie valstybės valdymą. Kiti atsakymai yra daug maž teisingi, tačiau reikia daug ir giliai kapstytis, kad atrasti tą racionalų grūdą. Ką tai rodo? Kad gerbiamas Krescencijus Stoškus, per tą Nepriklausomybės laikotarpį sugebėjo tik dalinai sukurti sau tą vertybių sistemą, bet joje yra rimtų klaidų. Antra, tai vėl gi įrodo, kad Vilniaus Universitete labiausiai atsilikęs yra Humanitarinių Mokslų fakultetas. Ir tai yra dzin tiek VU vadovybei, tiek mūsų filosofams. Reikalas toks, kad valstybė yra organizuota žmonių grupė ir ji veikia panašiai, kaip ir įmonė ar kitokio tipo organizacija, tik didesnėmis apimtimis. Duomenų kaip valdyti įmonę yra pakankamai šiame pasaulyje, tik mūsų politikai nori su žiniomis apie traktorių, valdyti kosminį laivą. Yra neatitikimas. Ponas Krescencijus Stoškus net nesuvokia, kad valstybė  negali egzistuoti be FILOSOFINIŲ pagrindų. Komunistai, kokie jie blogi nebūtų, bet net jie tą suprato ir turėjo tą filosofinį pagrindą, tik šita filosofija buvo materialistinė. Tai ir yra pagrindinė jų klaida, bet, deja, mūsų filosofai karpo ausimis ir šito nesupranta. Kada mūsų filosofai karpo ausimis, tai mūsų tautai dar kartą yra padaroma kiaulė, nes pakišama kita materialistinė filosofija - “Laisvoji rinka”, kuri iš viso negali egzistuoti kaip tokia. Jeigu mūsų filosofai nesupranta tokių paprastų dalykų, tai tegul panagrinėja vandenyną ir išsiaiškina, kaip jis gyvuoja. Ar ten yra “Laisvoji rinka” ar nėra?

Iš sovietikų,       2020-06-2 4:40

tapusių neosovietikais nėr ko tikėtis. Reikia ne tik Antifą Lietuvoje uždrausti, bet ir pravesti rimtą desovietizaciją, deokupaciją, ir nušalinti bolševikų suformuotą Raudonąją oligarchiją nuo politikos - tegu alų kioskeliuose bedaliams pardavinėja ir džiaugiasi, kad nesėdi cypėje, kaip mūsų seneliai, už meilę Tėvynei ant Laptevų jūros ledo.


Rekomenduojame

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.