Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė

Krescencijus Stoškus. Giedriaus Kazimierėno „Pragaro giesmės“ „Titaniko“ galerijoje

Tiesos.lt redakcija   2021 m. rugsėjo 23 d. 19:52

14     

    

Krescencijus Stoškus. Giedriaus Kazimierėno „Pragaro giesmės“ „Titaniko“ galerijoje

2021 m. rugpjūčio 26 d. „Voruta“ paskelbė, kad „Titaniko“ parodų salėje nuo rugsėjo 1 d. iki 25 d. bus atidaryta prof. Giedriaus Kazimierėno paroda „Pragaro giesmės“, sukurtos per pastaruosius septynerius metus. Šiuo nesibaigiančių krizių metu intrigavo jau pats pavadinimas. Į parodos atidarymą suėjo nepaprastai daug įvairiausio amžiaus žmonių. Pandemijos sąlygomis atrodė net žymiai jų per daug. Bet įėjimas buvo laisvas. Be to, visi su kaukėmis. Kiek įmanoma, civilizuota publika stengėsi laikytis ir nustatytų atstumų. Švelnioje prieblandoje ji išvydo 10 labai monumentalių darbų, itin originaliai interpretuojančių viduramžišką Dantės Aligjeri (Durante Alighieri) poemą „Dieviškoji komedija“ („La Divina Commedia“): 7 „Pragaro“ ir 3 „Skaistyklos“ giesmes.

Daugeliu atžvilgių tai unikalus įvykis lietuvių kultūroje. Daug kam buvo žinomas G. Kazimierėno nuo kopėčių tapomų darbų dydis, todėl ne visus galėjo nustebinti, kad jo 10 paveikslų užėmė visą parodinę galerijos erdvę. Svarbiausia, tokie matmenys jam nėra tik koks monumentaliosios tapybos žanro standartas, bet paprastai visada reiškia išskirtinį vaizduojamų įvykių bei objektų reikšmingumą. Šiuo atveju mes akis į akį susiduriame su Dantės ir jo „Pragaro“ didybės įkvėpta kūryba. Šiuolaikinį masinių pramogų vartotoją, utilitaristą ir net aistringą postmodernistą galėtų gerokai gluminti, kad žinomas monumentalistas tą didybę šiandien regi istorijos permainas atlaikiusiose dorovinėse vertybėse.

Mėgindamas paaiškinti savo santykį su viduramžių genijumi, pats autorius šias vertybes taip nusako: „Kūrėjas, kuris ryžtasi interpretuoti Dantę, turi išskirtinę galimybę palytėti „amžinąsias“ žmogiškas problemas, kurios šiandien lygiai tiek pat aktualios, kaip buvo prieš 700 metų, Dantės laikais. [...] Tai, kas tūno žmogaus viduje, tai, ką žmogus kartais savyje laiko giliai užslėpęs, netgi nuo paties savęs, – pavydą, egoizmą, gobšumą, veidmainiškumą, visa tai galop įgyja konkretų pavidalą, materializuojasi ir pavirsta socialiniais konfliktais, karais, ekologinėmis katastrofomis ir t.t. [...] Dialogas su Dante ir savo sąžine nėra lengvas. Dantės padiktuotas bekompromisinis maksimalizmas ir atvirumas mus įpareigoja atsakyti tuo pačiu – atvirai ir reikliai žvelgti į save ir pasaulį.“

Šis drąsus susitikimas su praeitimi – ne atsitiktinis. Maestro – istorinis tapytojas, todėl seniai žino, ką su ja daryti: kaip prie jos prisiartinti ir kaip ją pritaikyti šiuolaikiniam žmogui. Kiekvieną sykį jis deda daug pastangų, kad persikeltų į tuos laikus, kurių jau nėra, ir parodytų, ką galėtų iš tų laikų susigrąžinti šiuolaikinis žmogus. Profesorius yra atsidavęs garbingiausių praeities įvykių ir herojų atgaivinimui šia diena gyvenančių žmonių sąmonėje. Kaip žinoma, jis yra sukūręs didžiulius darbus, aktualizuojančius Lietuvos krikštą, Mindaugo karūnavimą, Gedimino laiškus, pirmojo Lietuvos statuto priėmimą, Algirdo pergalę prie Mėlynųjų vandenų ir kt. Tokie darbai reikalavo nemažų studijų, didelės ištvermės ir istorinės drąsos. Todėl ir šį sykį jis nebijo pasakyti, kad Dantės „bekompromisinis maksimalizmas ir atvirumas mus įpareigoja atsakyti tuo pačiu“. Bet juk tai viduramžiai, prie kurių jau 200 metų eilinis raštingasis prideda būdvardį „tamsieji“. O Giedriui „Pragaro giesmių“ kūrimas pavirsta unikaliu sudėtingos savianalizės bei moralinių normų apmąstymo būdu. Iškeldamas į pirmąjį planą šį tikslą, didžiąją paveikslų dalį jis pavadinta tiesiog atskirų „Dieviškosios komedijos“ nuodėmių pavadinimais: „Ištvirkėliai“, „Veidmainiai“, „Pavyduoliai“, „Išpuikėliai“, „Išdavikai“ ir pan.


Kaip sunku viduramžiais surūšiuotas nuodėmes atskleisti šiuolaikiniam žmogui, bene geriausiai paaiškinta itin gerai apgalvotame „Ištvirkėlių“ komentare: „Dabar jau ‚nemadinga‘ ir netgi nepatartina svarstyti seksualinės elgsenos normatyvus. Tolerancija ‚bet kam‘ beveik privaloma. Remiantis šių dienų moraliniais standartais, Dantės apmąstymai apie ištvirkavimo nuodėmę gali pasirodyti pasenę ir naivūs (‚viduramžiški‘). Tuomet ‚šiuolaikiškai‘ (greičiausiai su ironija) būtų žvelgiama ir į idealizuotos meilės sampratą. Tačiau tada žlunga galimybė suvokti, dvasiškai priimti Dantės ‚Dieviškos komedijos‘ esmę.“ O su tuo susitaikyti garbingas istorinės tapybos meistras ir dorovinių vertybių analitikas negali. Priešingu atveju būtų sugriauta viso dialogo su Dante prasmė. Meno meistras dialogą pradėjo ne tam, kad pasišaipytų iš viduramžių genijaus, bet kad ir šiuolaikiniame gyvenime būtų atpažįstama moralinių nuostatų išliekamoji vertė.

Viename straipsnyje apie lietuvių kultūros palikimą vargonų kultūros žinovas Rimantas Gučas rašė: „Neseniai miręs Jonas Mekas sakydavo: „Yra laikų ir, mano nuomone, mes dabar esam tokiuos laikuos, kai konservatiškumas, „atsilikimas“ yra kur kas pažangiau, kur kas avangardiškiau negu bet kokie viešai pripažinti „pažangūs“ judėjimai ar reiškiniai.“ Nei manęs, nei Giedriaus Kazimierėno nežavi atkakliai Meko propaguotas naivus fluxus tikėjimas. Bet ši jo mintis geniali: naujumas nelygu naujumui, o kultūra ne visada ateina su naujovėmis. Kas jau kas, bet istorinis tapytojas seniai nebijo būti apšauktas praeities garbintoju. Todėl jis gali atlikti tokį stiprų ėjimą ne tik prieš niekada iki galo neįveikiamas nuodėmes, bet ir prieš dvasinį skurdą, paviršutiniškumą, infantilišką tuštumą bei meno pabaigos (krizės) pasireiškimus. Pragaras jam reikalingas tam, kad būtų pasakyta, jog bendražmogiškos dorybės yra neatskiriamos nuo žmogaus gebėjimo imtis atsakomybės ne tik už atskirus savo veiksmus bei poelgius, bet ir visą gyvenimą. Apie tai šiandien dažniau pavyksta mąstyti bene tik religingiems žmonėms.

Giedriaus prisipažinimu, susitikimas su Dantės pragaru įvyko atsitiktinai. Knygų lentynoj jo akis tiesiog užkliuvusi už Dantės tritomio. Kad tas užkliuvimas nulemtų 7-erių metų darbą, neabejotinai buvo ir svaresnių priežasčių. Kaip žinoma, visų pilietiškų žmonių dvasinę būseną ir šiandien slegia pakrikę moraliniai moderniosios civilizacijos pagrindai. Ypač į akis krinta laisvė be pareigų ir atsakomybių, kitaip sakant, tiesiog begėdiška (ciniška) stipriojo teisė, arba įteisinta savivalė. Lietuviai nuo seno kartodavo: „Namai – pragarai, be namų negerai“. Pragarai padėjo paprastam žmogui patvirtinti savo apsisprendimą gyventi šeimoje. Bet kai pačių žmonių pasirenkamą (normalią) laisvę pakeitė diktatorių primesta gyvenimo tvarka arba galimybė viešai daryti ką nori, kur nori ir kada nori, nebeliko nei laisvės, nei patvarios šeimos. Virš valstybės iškilusiems diktatoriams nusavinus laisvę, žmonių bendravimas buvo įslaptintas arba virto formalių ritualų regimybe. Tuo tarpu bendravimas be tarpusavio pagarbos ir atsakomybės pagimdė masinę patyčių ir neapykantos kalbą, kuri pavertė žmones nesutaikomais priešais, o gyvenimą tikru pragaru. Sunyko ne tik doroviniai bendravimo pagrindai, bet ir tarpusavio supratimo, susikalbėjimo galimybė. 

Visų laikų utopistai ir šiuolaikiniai naivieji progresistai yra įsitikinę , kad viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera. Ir tik į gera. Visai nesvarbu, kaip jie save vadintų: socialistais, komunistais ar globalistais. Jų tikėjimas civilizacijos pažanga kyla iš dviejų šaltinių: 1) iš viešpataujančių sluoksnių (pozicijos) troškimo pateisinti savo valdymo sėkmingumą ir 2) iš mokslo, technikos ir gamybos permainų. Jie ignoruoja augančią opoziciją, kuri kenčia dėl komunikacinių konfliktų, susijusių ne tik su visomis visuomenės susvetimėjimo formomis, bet ir vis labiau įsiliejančių į moderniosios civilizacijos krizių (politinių, karinių, ekonominių, juridinių, ekologinių, estetinių ir t.t.) gelmes. Tik iš tų gelmių galima suprasti, kad modernioji civilizacija juda visai ne ta kryptimi, ne į begalines aukštybes, apie kurias svajojo progresistai. Jos atsiveria vis grėsmingesniais, gyvenimo prasmės (kokybės, vertės) ir ateities vilčių praradimais (nihilizmu, cinizmu, depresijomis), vis sunkiau sustabdomu smukimu žemyn į barbarybę, į dugną, į nebūtį, į nieką. Apie pasaulietišką nieką nieko ir pasakyti negalima.

Visai kas kita viduramžių Pragaras. Jame visas moralinių ligų koncentratas. Ir tos ligos išliks tol, kol bus gyvas žmogus. Jo prigimtis nepaliaujamai verčia rinktis tarp individualių troškimų ir bendruomeninių interesų. Subalansuoti tuos pasirinkimus retai kam pavyksta. O istorinių epochų be nuodėmių niekada nebuvo ir nebus. Visai nesvarbu, koks bus žmonių tikėjimas ir kokiais laikais jie gyvens. Apie tai šiandien Lietuvoje prabilo Giedrius Kazimierėnas, kalbantis paties patvariausio meno kalba. Profesionalusis kūrėjas išdrįso herojiškai pasikėsinti į ilgus metus modernios civilizacijos puoselėtą meno autonomizacijos, arba grynojo meno, tradiciją, žymiai sumenkinusią meno poveikį visai žmonijos kultūrai ir jos visuomeniniam gyvenimui.

Žinoma, į pražūtį vedanti nuodėmių gelmė šiurpina kiekvieną, kuris mėgina prie jos prisiartinti. Su mirusių kaukolėmis ir plikais griaučiais čia maišosi puošnūs valdovų rūbai, jų buvusią didybę menančios karūnos ir lazdos, spindintys žiedai ir ordinai, įmantriai auksu siuvinėtos skraistės, į kamuolius susiraitę kūnai. Bet kad ir kaip atrodytų keista, šiandieniniam žmogui šie vaizdai yra nepalyginamai artimesni už rojų. Rojus, idealai, bendražmogiškos vertybės, kaip ir visos su jais istoriškai susijusios utopijos, jam atrodo per daug toli atitrūkusios nuo realaus gyvenimo, todėl neturi ir vertės. Jos praverčia nebent tik pasišaipymui ir patyčioms. Pragaro nuodėmės jį labiau vilioja. Jis tiesiog įdomesnis. Jame gimsta įtampos tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, gyvenimo ir mirties, dramatizmo ir tragizmo, todėl sukrečia, užburia, gundo, patraukia. Bet pragare juk nėra nei gyvenimo, nei gėrio, nei grožio, nei tikro dramatizmo…

Išvytas iš savo krašto, ant Pragaro vartų Dantė užrašė: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“. Šis užrašas skirtas tik pasmerktiesiems. Gyvas Dantė čia tik praeivis. Be to, jis turi vedlį, saugantį nuo Pragaro pavojų. Panašias krizes išgyvena ir kiti žmonės. Jiems paprastai pavyksta išgyventi tik dėl to, kad nepraranda vilties. Šiandien ji be galo svarbi ir mums, gyvenantiems įvairių krizių epochoje. Kad ir kaip beviltiškas atrodytų G. Kazimierėno Pragaras, jis nėra visai juodas, nes jį galima kontroliuoti. Tai greičiau svyravimas tarp nusivylimų ir vilties prošvaisčių. Anot jo, „Dantės pragaras, skaistykla ar rojus yra ne vieta, o sielos būsena, kuri yra kasdienės veiklos, kiekvienos nugyventos dienos užtarnautas atpildas.“ Taip savo „Pragaro giesmėmis“ Maestro ramina kitus ir patį save.

„Pragaro giesmės“ galėjo atsirasti tik dėl to, kad autorius išsaugojo neišsemiamas figūratyvinio meno galimybes ir kritiškai žvelgė į destruktyvias moderniojo meno tendencijas („meno mirtį“). Jas teisingiau būtų vadinti tiesiog moderniojo meno akligatviais, geriausiu atveju riboženkliais, skiriančiais vienas meno madas nuo kitų. Prie tokių akligatvių priskirtas Malevičiaus „Juodasis kvdratas“, Diušano (M. Duchamp) „Fontanas“ ir Mačiūno „Fluksus“ (Fluxus). Pragaro XIV giesmę jis išradingai panaudojo tam kritiniam nusiteikimui išreikšti. Ši giesmė pasakoja apie žiauriai išdegusią miško dykynę, kurioje vaitoja didžiausia nuogų vėlių minia. „O iš dangaus lopai ugnies kaitrios, / Lyg snaigės, krintančios kalnuos be vėjo, / Iš lėto dribo ant plikos minios.“ O minia raudodama gaudo tas liepsnas, kad apsigintų nuo viską naikinančio karščio. To karščio nepaisęs tik ant plėnių gulintis milžinas: „Nors degu, / Bet toks, koks gyvas, liksiu aš ir miręs!“. 

Ši giesmė davė pretekstą paveikslui „Maištas“. Kodėl maištas? Kaip jis apskritai galimas Pragare? Kodėl pirmame plane šiuolaikiniai daiktai, su Dantės „Pragaru“ neturintys nieko bendra? Čia dar atsiranda ir daigiau negu po šimto metų A. da Mesinos (Antonello da Messina) nutapyta „Išganytojo“ galva. Iškelta virš Pragaro, ji duoda nuorodą į dangiškąją poemos dalį „Rojus“ ir viską sustato į savo vietas: ugnies liežuviai krinta iš dangaus ir pragaro vėlėms tampa maišto pretekstu. Paveikslo įvykis padeda įžvelgti mažiausia tris maišto tipus. Pirma, maištauja Dantės milžinas, atsisakydamas su vėlių minia gaudyti iš dangaus krintančius ugnies liežuvius. Jis gerai supranta savo likimą: pragare negali antrąsyk numirti. Todėl atokiau nuo vėlių minios jis stoiškai „ant plėnių tyso užsispyręs / Ir niekina jį laižančias liepsnas“. Antra, profesionalus menininkas analogišką maištą mato trijų meno niekintojų (Diušano, Malevičiaus, Mačiūno) patyčiose iš meno kūrybos. Paveikslo centre pisuaras, juodas kvadratas, o pačiame apatiniame kampe susirietusi žmogysta degina fliuksus degtukus. Trečia, uždarydamas į Pragarą meno niekintojus ir jų sekėjus, maištą paskelbia ir pats Profesorius.

Prie šio talentingo menininko inovacijų reikėtų priskirti ir tai, kad prie kiekvieno paveikslo yra prisegti ir gana įdomūs komentarai. Jų įtaką paveikslų suvokimui ir analizei sunku pervertinti. Juose aptariami santykiai su Dantės poema, kūrybinės intencijos, pagrindiniai personažai, išskirtiniai objektai, iškalbingos alegorijos, simboliai, jų vartojimo motyvai, spalvų kilmės šaltiniai ir parinkimo motyvai, svarbios vietovės, mitiniai pasakojimai, lakoniškos teorijos ir pan. Kai kur užrašytos ir gana asmeniškos patirtys: „Sunkiausia akmenų našta skirta tiems, kurių puikybė kaip vėžinės ląstelės perauga į pasaulio valdymo paranoją, pasaulio valdymo pretenzijas ir imperines užmačias. [...] Šiandien puikybės nuodėmė ne mažiau aktuali nei Dantės laikais. Ir šiandien netrūksta pasipūtėlių, projektuojačių naujas imperijas. Visų valstybių vadovams ir politikams būtų prasminga perskaityti ne tik savo partijų programas, bet ir Dantę: [...] Kokia nepastovi ir netikra / Šlovė pasaulio, kintanti kaip vėjas/ Ir gęstanti greičiau negu žara.“ O šitos Dantės eilutės apie šlovę tiesiogiai skirtos menininkams: „Nors Čimabuės potepio galia/ Beribė buvo – Džotas tik pražydo – / Ir vietos jau nebėr anam šalia!“

Neįkainojamos vertės yra ir parodos pristatymui parengtas albumas „Pragaro giesmės. Inni dell‘ inferno“ (V. 2021). Leidinio dailininkas ir kolega – Rimantas Dichavičius. Kaip visur, taip ir čia, kur tik prisiliečia jo ranka ir spaustuvė „Petro ofsetas“ – visada aukščiausia kokybė. Visos paveikslų reprodukcijos čia papildomos taip sumaniai išskirtomis ir išryškintomis detalėmis, kad jos gali būti suvokiamos kaip visai savarankiški ir įdomūs meno kūriniai. Ten, kur maketuojant buvo atsiradusios tuščios erdvės, jos užpildytos žaismingais eskizinės grafikos stiliaus piešiniais. Reikia tikėtis, kad nei paroda, nei šis preciziškai parengtas albumas nesukels pragariško pavydo, bet tik paskatins mus viską daryti savarankiškiau, atsakingiau, giliau ir kruopščiau.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

>vaidas       2021-09-25 12:44

ačiū, kad prisistatei visiems. Dabar žinome tavo pavardę.

Kas gali paneigti,kad       2021-09-24 17:29

ligoninės iš pandemijos gerai neuždirba?Kap valdžia pavaidino auką ir įsileido daug miograntų kad iš jų uždirbtų,taip įdomiai visai neskatinama ,kad žmonės gydytųsi patys,uždraudžia vaistus,ir visus siunčia į ligonines,kad skaičiai šiurpintų.Kas finansuoja pandemiją,kad atrodo biudžetui tai visai nesunku?Net skiepytriems jau kyla klausimų.

->hmm 2021-09-23 22:22       2021-09-24 16:03

Gal jau nebėra kas tamstai primintų, kaip mažas būdamas į kelnes dirbai?

Paslaugumas       2021-09-24 13:10

Pragaras visada plačiai atvėręs vartus pro kuriuos matosi vien besilinksminančių ištvirkautojų ir nukrypėlių tuntai. Tačiau tai tiesiog išradinga reklama sieiant privylioti “laisvus ir pažangius”. Tolesnis scenarijus nematomas,  bet žiaurus.

Rasa       2021-09-24 12:33

Kaune-konferencija Pranciškaus Sliuzo atminimui
http://www.alkas.lt

>.hmm       2021-09-24 11:32

Argi žmonės ,ne savo valia gyvenę sovietmety,turėjo susideginti kaip Pilėnai?Jie turėjo kažkaip išgyventi,kitaip Lietuvos iš viso jau nebūtų.Be to,tame sovietmetyje buvo ir gero,nes žmonės vistiek dirbo,kūrė,stengėsi išgyventi.Bent jau mokyklos ir ligoninės buvo prieinamos,žmonių gimė daugiau.Būkim biedni,bet teisingi.

to Ar ne pragaras        2021-09-24 10:55

O kodėl visais amžiais žydai gyveno getuose? Gal todėl, kad nesiasimiliuotųsi? Skaitei, kas apie tai Talmude parašyta? Jei neskaitei, tai ko rašai?

vaidas       2021-09-24 10:02

kičas

Ar ne pragaras,kai       2021-09-24 8:08

modernieji liberalai perša mintį,kad absoliučiai visais atvejais kalta pati auka.Ar pačios aukos buvo kaltos,kad mūsų ūkininkus trėmė į Sibirą,žydus uždarė į getus,ar kauptukais daužė galvas Kombodžoje?Lietuvoje kalti mokiniai,kad jiems uždaro mokyklas,kalti pacientai,kad serga ir negali patekti pas daktarą,kalti senoliai,kad jiems reikia pagalbos?Kur viltis?

hmm       2021-09-23 22:22

Iš sovietmečio Giedrių Kazimierėną prisimenu kaip labai politiškai angažuotą BAM’o statytojų tapytoją. Kažkokią net komjaunimo premiją yra už tai gavęs. Keista, kaip kai kurie žmonės išverčia skūrą ir apsisuka 180 laipsnių į priešingą pusę. Jau vien dėl to ditirambų jam negiedočiau. Kuris tikrasis jo veidas?

hmm       2021-09-23 22:20

Iš sovietmečio Giedrių Kazimierėną prisimenu kaip labai politiškai angažuotą BAM’o statytojų tapytoją. Kažkokią net komjaunimo premiją yra už tai gavęs. Keista, kaip kai kurie žmpnės išverčia skūrą ir apsisuka 180 laipsnių į priešingą pusę. Kuris tikrasis jų veidas?

Kis       2021-09-23 22:17

Kiekvienas ar viduamziais,ar siandiena,savaip supranta,pragara,dangu arba meile.Kai ziurejau video is laisves alejos ir girdejau is aplinkiniu saliu isisdarkiusius zmones einant su sukiu,kadjie nori meiles ir myletis.Pirmas klausimas,o kas jums trukdo?Kodel jus norite mane sugundyti ,bet mano meiles supratimas kardinaliai skyriasi.Supratau,kadjumsmeile ,tai gyvulisku inkstintu patenkimas,kurio net tarp gyvuliuku vienos lytiesnesu mates,nebent baronas lipantis ant motinos?Amyn.

ah.ą       2021-09-23 22:00

išėjimas iš pragaro - pasirašymas sutarties kenkti žmonėms.

habilitas       2021-09-23 21:24

„Jis [Dantės milžinas] gerai supranta savo likimą: pragare negali antrąsyk numirti”.
...
Pragare ne, Marijos žemėje gali būti marinamas kiekvieną dieną.

„Visų valstybių vadovams ir politikams būtų prasminga perskaityti ne tik savo partijų programas, bet ir Dantę...”
...
Kas iš to, jie ne Dantės milžinai, jie tik „aukšti ir gražūs”, vis viena nieko nesupras, nebent ilgai, ilgai spoksotų į Malievičiaus „Juodasijį kvdratą“, juk jis toks „išraiškingas” ir nepaprastai „impresyvus”.

Rekomenduojame

Džiaugsmingų velniai žino, ko! Arba kuo pavojingi kvailiai su iniciatyva

Vengrų parlamentas pritarė siūlymui rengti referendumą LGBT klausimais

Edvardas Čiuldė. Kaip kaunietis pardavinėjo žemę Plungės rajone

Prancūzija: ar tikrai Éric Zemmour yra antisemitas?

Justas Sakavičius. Pamirštami ilgus metus ir net dešimtmečius galiojantys teisės aktai

„Migruojantys“ per vielą vertinami palankiau, nei sąžiningi?

Eric Zemmour: Prancūzijai reformų nebereikia, Prancūzijai reikia išlikti

Dominykas Vanhara. Kelios įdomybės iš politinės korupcijos bylos

Darius Alekna. Norintiems pažinti homoseksualumo reiškinį

Vytautas Sinica. Europą integruos… islamas

Europos Komisija užsimojo cenzūruoti Kalėdas

Popiežius Pranciškus gali atvežti 50 migrantų iš Kipro į Italiją

Aleksandras Nemunaitis. Šios valdžios neįmanoma gerbti

Tyrėja praneša apie duomenų problemas Pfizer vakcinos bandyme

Nauja valdžia Vokietijoje – sunkūs laikai V. Orbanui ir J. Kačynskiui?

Australija ruošiasi uždrausti anonimiškumą internete, norėdama sustabdyti „užgauliojimus“

Norvegai nesutaria, ar transvestitai gali kalbėti bažnyčioje

Lietuvos tėvų forumas ragina atšaukti galimybių pasą vaikams nuo 12 metų amžiaus

Vengrijos šeimų ministrė K.Novak: daugiau nei 70 tūkst. šeimų suteiksime paramą būsto renovacijai

Ramūnas Aušrotas. Reikia panaikinti Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą

JAV mažėja gyventojų parama griežtesnei ginklų kontrolei

Lenkijos vyriausybė mažins mokesčius kurui, dujoms ir elektrai

Linas Karpavičius. PSO susitarimas dėl pandemijos gali apriboti žmogaus teises

Austrijoje vyko protestai prieš privalomus COVID-19 skiepus

JAV vidurinių mokyklų bibliotekose – pornografinio turinio knygos

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Austrija neklauso abejojančių dėl eutanazijos

Kalifornijos miestas pritarė pasiūlymui atmesti bet kokius valstijos ar federacinius nurodymus dėl Covid

Vytautas Sinica. Marazmai tęsiasi

Didelė demonstracija prieš vakcinų pasus Gioteborge, Švedijoje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.