Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Socialinė politika, Ekonominė politika

Krescencijus Stoškus. Darsyk apie skurdą

Tiesos.lt redakcija   2020 m. liepos 12 d. 22:27

11     

    

Krescencijus Stoškus. Darsyk apie skurdą

Jūsų dėmesiui siūlome „Statybos“ vyr. redaktoriaus dr. Juozo Šalčiaus interviu su filosofu dr. Krescencijumi Stoškumi tęsinį – papildomą atsakymą į  vyr. redaktoriaus klausimą.

Pirmąją interviu dalį skaitykite ČIA.

Gyvenimo faktai bado akis, jog vieni turi tiek daug turto ir pinigų, kad suka galvas, kur ir kaip juos išleisti, o kiti patvirtina žinomas eiles: „Galo sudurt su galu negaliu…“ Ar įmanoma, kad Lietuvoje kas nors, kada nors ir kaip nors galėtų su tuo vis didėjančiu atotrūkiu susidoroti?

Iš totalitarinės sistemos išsilaisvinančių žmonių gyvenimo patirtis skurdą siejo su valstybine nuosavybe, socialistine ūkininkavimo sistema ir autoritariniais suvaržymais, o turtingos jiems buvo privačią nuosavybę ir pilietinių iniciatyvų veikimą išsaugojusios Vakarų šalys. Šie faktai buvo tokie akivaizdūs, kad nemažai gyventojų daliai (ypač jaunimui) jų pakako, kad prisijungtų prie Nepriklausomybės atkūrimo. Ilgainiui labiau įsižiūrėta, kur mažiau skurdo ir daugiau laisvės. Akiratyje atsidūrė Švedija, Šveicarija… Bet daug kam užteko „Google‘o“, kad surastų skurdo mažinimo grafikus ir ten.  Niekur nebuvo ir nėra tokių šalių, kurios iš viso nesusidurtų su skurdu. Tobulą žmogų ir valstybę be skurdo galima rasti tik pasakose ir utopiniuose pasaulio pertvarkymo projektuose. O tokių projektų per amžius buvo sukurta labai daug.

Istoriškai žvelgiant, tai amžinas klausimas. Ilgus laikus žmonių turtingumas buvo siejamas su valstybių karine galia ir užkariavimais. Užkariautojai virsdavo turtingais, o nukariautieji paprastai skursdavo. Karinė galia lėmė visus pasaulio perdalinimus, įskaitant ir kolonizaciją. Kolonizatoriai, nešdami savo šalių civilizuotumą, visada turtėjo, o kolonizuotieji – skurdo. Tačiau ir turtingose šalyse buvo skurdžių. Tik jų skurdas buvo kitoks ir, suprantama, mažesnis negu nuskurdusių šalių. O skurdžiose šalyse buvo nepalyginamai daugiau absoliutaus skurdo, priverčiančio žmones badauti ir iš bado mirti. Šalių viduje turtų pasiskirstymas visada priklausė nuo žmonių socialinės padėties. Kas turėjo luominių, profesinių, pareiginių ir bet kokių kitokių turtinių pranašumų, tie įgydavo ir daugiau privilegijų. Taigi jie galėjo ir nepaliaujamai turtėti. O kam tų pranašumų stigo, tekdavo tik skursti.  Kaip visais laikais, taip ir šiandien skurdas išliko nuolatiniu trečiojo sluoksnio palydovu.

Bet skurdo priežasčių yra daug daugiau, negu čia pasakyta. Vienos priežastys yra gamtinės (riboti resursai, pasikartojančios epidemijos, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, uraganai, potvyniai), kitos – geopolitinės (šalių užkariavimai, nusiaubimai, kolonizavimai), trečios kyla iš prasto valstybės organizavimo ir valdymo (menkų gebėjimų valdyti, savivalės išlaisvinimo ir parazitizmo, netinkamo turtų paskirstymo, teisingumo ir moralinių principų pažeidimų, blogos įstatymų leidybos), ketvirtos priklauso nuo socialinių grupių padėties (statuso) ir galių disbalanso visuomenėje, penktos nulemtos asmeninių savybių (įgimtų gabumų, įgytų sugebėjimų, pasirinktų veiklos sričių, gyvenimo būdo, sveikatingumo, darbštumo, taupumo ir pan.), šeštos sukeltos atsitiktinių gyvenimo aplinkybių (paveldėjimo. tekusių pareigų, šeimų dydžio, politinės konjunktūros, vedybų sėkmės ir pan.).

Kad ir kokios būtų skurdo priežastys, didžiausia atsakomybė visada tenka valstybei. Ji sukurta tam, kad užtikrintų teisingumą, piliečių saugumą ir jų išgyvenimo galimybes. Bet patys gėdingiausi atvejai būna tada, kai jos valdymas tampa pagrindine skurdo priežastimi, o žmonės yra priverčiami palikti gimtus namus ir trenktis į svetimus kraštus. Ir dar valdžia su galingąja žiniasklaida ištisus dešimtmečius apsimetinėja, kad jos čia nieko dėtos, nes žmonės patys savo laisva valia pasirenka, kur jiems geriau gyventi. Tokį valdžios ir jos žiniasklaidos cinizmą lemia ne tik jų atskirtis nuo visuomenės, bet ir pačios visuomenės suskilimas į priešiškus sluoksnius. Nors luominė visuomenė pradėta ardyti beveik prieš 200 metų, tačiau šių dienų socialinė atskirtis stebėtinai daug kuo primena anuos laikus, kai viešpatavo kilmingieji, o trečiasis luomas buvo paliktas patiems dorotis su savo likimu.

Žinoma, kai kurios vertybės šiandien yra žymiai pasikeitusios. Luomų padėtis priklausė nuo jų demonstruojamų skirtumų: geros kilmės, kovose įgytų nuopelnų, garbės, aristokratiško gyvenimo būdo. Tie skirtumai teikė daugybę pranašumų: privilegiją valdyti valstybę, aukštas pareigas, ypatingą aprangą ir pramogas, titulus, šlovę, apdovanojimus ir t.t. 1789 m. prancūzų revoliucija privertė priimti „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“, o jį lydintieji dekretai panaikino luomines privilegijas. Naujosios visuomenės sankloda susidarė daugiausia iš žemiausio trečiojo (bekilmių) sluoksnio verslininkų (pirklių, amatininkų bei kitų miestiečių) ir žemdirbių sluoksnio. Tačiau kai tas sluoksnis įsitvirtino, jo galios taip pat susisluoksniavo hierarchiškai. Viršūnėje vėl atsidūrė turčiai, o apačia atiteko skurdžiams.

Tik dabar hierarchiją lėmė ne kilmė, įteisinti nuopelnai ir garbė, bet turtai. Kad šita sankloda įsitvirtintų, buvo stengiamasi ne ryškinti tuos skirtumus, bet juos neigti; kitaip sakant, deklaruoti jos vienodumą ir horizontalumą. To vienodumo šaltiniu buvo laikoma laisvė. Ilgai jos ideologijai visai pakako minėtos deklaracijos, o masėms mobilizuoti ir revoliucijos šaukinio: „Laisvė, lygybė, brolybė“. Kai pati laisvė galėjo užtikrinti neribotą turtų augimą, o absoliučia visuomenės galia tapo kapitalas, viešai afišuotis savo turtiniais pranašumais darėsi nenaudinga (nekorektiška, nepriimtina ir net rizikinga). Naujieji turtingųjų sluoksniai ėmė vengti titulų, išmoko ignoruoti socialinių skirtumų požymius ir ženklus. Ilgainiui net atsirado mados,  imituojančios paprastų darbininkų skurdą. Atseit, mes visi esame lygūs. Bet ką reiškė toji lygybė? Vieniems ji atrodė tik kaip visuomenė be luominių privilegijų. Kiti ją suprato kaip konstitucijose įtvirtintą piliečių lygiateisiškumą. Tretiems tai buvo neturinčių ką prarasti proletarų  vienodumas. O ketvirti čia matė vienodų žmonių galimybių visuomenę.

Tačiau šios nuomonių įvairovės šiandien nereikėtų painioti su teoriniais aiškinimais. Nors čia prasitariama apie labai skirtingus, ne vienodai pagrįstus, o kartais net visai utopinius tikslus, tačiau jie turi visai vienodą gundomąją galią: „mes visi esame lygūs“. Nors ta mitifikuojanti psichologinė klišė davė pagrindą labai skirtingoms ideologijoms propaguoti ir politiniams tikslams įgyvendinti, tačiau tarp jų buvo ir daug kas bendra. Visos tos ideologijos pateisino luominės visuomenės likvidavimą, visos jos reikalavo teisingumo. Visos jos nebijojo net ir vienodumo (unifikacijos), jeigu tiesiai nepasakoma, kad čia turima galvoje beturčių (proletarų) būsena, kurią Marksas su savo bendraminčiais priskyrė turtingųjų išnaudojamiems darbininkams, rengiantiems pasaulinę revoliuciją. Niekas nenorėjo priešinsis ir vienodų galimybių visuomenei, apie kurią visais laikais buvo svajojama pasakose ir utopiniuose pasaulio pertvarkymo projektuose. O ši „lygybės“ reikšmių mišrainė masinėje sąmonėje šiandien lengvai imituoja sutarimo regimybę skirtingų politinių pažiūrų žmonėms.

Tai regimybei palaikyti atsirado tai, kas šiandien paprastai vadinama politinio korektiškumo ideologija, nutylinti, slepianti ir maskuojanti socialinių sluoksnių turtinę hierarchiją ir pačią stipriojo teisę, kad būtų slopinami pirmojo sluoksnio norai įvesti lygų turtų paskirstymą visuomenėje. Yra pagrindo manyti, kad beveik visos dabar nuolat keliamos atskirų socialinių grupių diskriminavimo problemos yra reikalingos tam, kad būtų nukreiptas dėmesys pirmiausia nuo trečiojo sluoksnio turtinės diskriminacijos. Žinoma, ne visose šalyse ši ideologija buvo tokia racionalizuota. Kur įsitvirtino liberaliosios demokratijos valdymo forma, ten formavosi ne politinio korektiškumo ideologija, o utopinės laimės mistifikacijos ir tam tikras „tikėjimų kompleksas“, palaikantis psichologinę žmonių lygybės nuostatą. „Utopinės laimės mistifikacijos“ ir ”psichologinės žmonių lygybės nuostatos“ mažiausiai buvo reikalingos ten, kur įsitvirtino „liberalioji demokratija“. Į tokį statusą šiandien pretenduoja daug šalių. Bet iš tikrųjų tokių šalių, kurios pajėgtų realiai suderinti laisvę su lygybe,  galima sutikti tik vieną kitą. Ir turbūt tik Europoje. Ir tik tam tikru laikotarpiu. Jų ribotas liberalizmas suteikia galimybę riboti valstybės valdžios galias, o disciplinuotas demokratizmas padeda masėms ne tik kontroliuoti, bet ir tiesiogiai įsiskverbti į valstybės valdymo struktūras.

Utopinės laisvės mistifikacijų nereikėtų laikyti nei paprastu melu, nei naivia svajone. Tai patogi „įrankių dėžė“, iš kurios kiekvienu atveju galima pasirinkti argumentus politkorektiškumo ideologijai diegti ir palaikyti. Pirma, šis kompleksas palaiko patrauklią regimybę, kad šalyje visi žmonės yra lygūs. O jeigu kas jaučiasi nelygus, kaltas esą jis pats, nes neišnaudojąs įgytos laisvės aktyviai dirbti ir praturtėti, t. y. būti kaip visi. Antra, jeigu skurdas priklauso tik nuo žmonių sugebėjimų, valdžia gauna viešą pateisinimą, kad jai nereikia atsakyti už plintantį skurdą. Laikoma visai normaliu dalyku, kad nesugebantys įsitvirtinti Lietuvoje, emigruoja į kitas šalis, kur jiems yra geriau gyventi.

Trečia, nepaisant to, valstybės elitui (politikams, didžiajam verslui ir žiniasklaidai) tokios yra žmonių masės. Siekiant mases sugundyti ar kitaip pritraukti, norint jas suburti kokiam nors reikalui ar sulaukti jų pritarimo, visi jų asmenys domina tik kaip lygiaverčiai skaičiuojami elementai arba vienodi atomai. Tokie jiems visada yra balsuotojai, mokesčių mokėtojai, prekių, pramogų ir žaidimų, lošimų, reklamų, komunikacinių tinklų vartotojai, ekskursantai, šventinių mitingų, demonstracijų dalyviai, žiūrovai, klausytojai ir pan. 

Ketvirta, nors visi demokratinių šalių žmonės laikomi lygiateisiais, tačiau kaip rodo jų praktinė veikla, jų realios galimybės labai skiriasi. Žmonės būna turtingi ir beturčiai, stiprūs ir silpni, seni ir jauni, drąsūs ir bailūs, valingi ir bevaliai, sveiki ir sergantys, darbštūs ir tingūs, smalsūs ir buki, išsilavinę ir nemokšos. Tačiau politikai ir jų rėmėjai privilegijuoja kai kurias socialines grupes, kad specialiais įstatymais joms būtų suteiktos tokios laisvės, kurios leistų siekti tokių tikslų, kurių realiai pasiekti nebegali, bet gauna galimybes jas imituoti. Kartais sudaromas įspūdis, kad šios privilegijos platinamos dėl to, jog trečiasis sluoksnis negrįžtų prie pavojingesnio turtinių galimybių sulyginimo. Ir tai taip pat vadinama teisingumu.

Socialinės atskirties terminas priklauso tai politinio korektiškumo ideologijai, kuri siekia užmaskuoti, jog ir šiandien turto pasiskirstymas valstybėje yra susijęs su turto pasiskirstymu tarp trijų socialinių sluoksnių. O kadangi tą pasiskirstymą lemia valdžios vykdoma ūkio politika, nuo jos priklauso ir poliarizacija tarp pirmojo ir trečiojo sluoksnio, tarp viršaus ir apačios, tarp turto ir skurdo. Ypač tie skirtumai išryškėdavo ten ir tada, kur ir kada įsitvirtindavo „stipriojo teisė“, kitaip sakant, turtingųjų savivalė. Kai viršūnėms sudaromos sąlygos turtėti, o apačioms nesudaroma galimybių išsikapstyti iš skurdo, tos apačios greičiau degraduoja tada, kai gauna iš valstybės minimalaus išgyvenimo paramą. Bet kadangi santykinis skurdas neįveikiamas, kiekviena šalis įteisina gana skirtingą socialinės atskirties mažinimo normą.

O ji priklauso ne tik nuo valdžios moralinio brandumo (sąžiningumo, pareigingumo ir atsakingumo). Daugiausiai lemia šalies jėgų pusiausvyra: t. y. valstybės ūkinis ir finansinis pajėgumas patenkinti trečiojo sluoksnio gyvenimo poreikius iš vienos pusės ir to sluoksnio pilietinis pasipriešinimas – iš kitos. Lietuva labiau negu bet kokia kita Europos šalis kenčia dėl savo neįgalumo pasipriešinti stipriųjų savivalei. Net tada, kai vidurinio sluoksnio pilietinis aktyvumas, organizuotumas ir solidarumas ėmė stiprėti, trečiasis sluoksnis į jį net nemėgino įsitraukti. Tai ženklas, kad jis yra beveik galutinai susitaikęs su savo skurdu ir neįgalumu. Vieni tai sieja su sovietmečio palikimu, kiti – su katalikišku religingumu, treti – su valdžios represyvumu, ketvirti - su teisinės sistemos korumpuotumu. Bet kažkodėl nutylima, kad Lietuvoje jie dar buvo išduoti ir iki kraštutinumo suliberalėjusių socialdemokratų.

Išplitusios korupcijos faktų atskleidimas vis labiau atidengia, kad Lietuvoje trečiojo sluoksnio skurdas yra neatskiriamas nuo nevaržomos pirmojo sluoksnio savivalės. Dabar tai vadinama socialinės atskirties augimu. Lyg kokia Dievo rykštė Lietuvoje skurdas slegia apie 600 tūkstančių gyventojų. Nors trečiojo luomo turtinė atskirtis priklauso nuo valstybės ūkinių  bei finansinių galių ir nuo jo paties pajėgumo organizuotai priešintis tai atskirčiai, abi tos pusės Lietuvoje silpnos. Dėl to ji priklauso prie tų šalių, kurių skurdas yra pats didžiausias Europoje. Ir tai ne atsitiktinis dalykas. Iki šiol visose Lietuvos politikos srityse tebeviešpatauja stipriojo teisė. Kartais ji dar vadinama oligarchiniu valdymu arba laukiniu kapitalizmu. Kitose šalyse tai vadinama mafija arba naujuoju feodalizmu. O tai reiškia, kad šalį valdo ne visuomenei tarnaujanti valdžia, kaip viešai deklaruojama. Bet pati valdžia yra valdoma ją laisvai papirkinėjančio (korumpuotų) turtingųjų sluoksnio. Čia slypi ir atsakymas į populiarų klausimą, kodėl oficialioji valdžia yra tokia neatvira, bet visad artistiška ir teatrališka. Nes už ją valdo kiti. O ji tik vaidina, imituoja, mėgdžioja valdymą.

Todėl mes neturime ir negalime turėti teisingos (deramai subalansuotos) skurdo mažinimo politikos. Ir tokios politikos nebus tol, kol ši valdymo sistema ir pati stipriojo teisė nebus pažabota. Jeigu bent viena padalintos valdžios grandis tikrai pasiryžtų tą teisę sulaužyti, permainos prasidėtų jau šiandien. Bet to kol kas nematyti. Yra šiokių tokių prablaivėjimo akimirkų. Iškelta daugybė bylų oligarchams, bet kol kas dar niekas nežino, kas ką įveiks. Esama nedidelio šurmuliavimo, bet to nepakanka. Kiekvieną akimirką jis gali nutilti, kaip jau ne kartą yra buvę. Ir viskas grįžti į senas vėžes. Net epidemijos pabaigą daug kas taip įsivaizduoja. Nes politikoje nematyti aiškaus nusistatymo. Reikia esminio persilaužimo, kuriam, be abejo, bus įnirtingai priešinamasi. Bet vilties išlieka net ir didžiausiai krizei bręstant.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

to habilitās        2020-07-14 4:51

Ką nori čia vėl pats apgauti, gerai žinodamas, kad Ainštainas - tai dirbtinai sukurtas fantomas. Va, jo meilužės ir žmonelė tikrai buvo genialios, nuo kurių šis draugelis fyrino atradimus ir mintis, ne tik formules, bei nuo kitų, kur kas genialesnių mokslininkų. Pasiskaityk jo tikrąją biografiją. Intike yra, gali parsisiųsti. Manai, kad mes, runkeliai, visi balamutai, ane?

habilitās       2020-07-13 22:40

Apsaugok Viešpatie mus nuo tokių „filosofijų“, o nuo jų skleidėjų apsiginsime patys. Ar autorius suvokia, kad turtinis skurdas yra tik dvasinio skurdo atmaina, nuo kurio viskas priklauso.
Einšteinas nebūtų sukūręs Reliatyvumo teorijos, jei ne jo vaizduotė. Jis yra sakęs, kad žinios yra niekas, nes jos yra ribotos, o vaizduotė yra viskas, nes ji bekraštė, ji yra pasaulio variklis.
Tai prasidėjo dar tada, kai Homo habilis (sumanus) suprato, jog žolė auga, ypač, po lietaus ir pradėjo staipytis ant savo užpakalinių, kad galėtų apsižvalgyti ar nesiartina koks aštriadantis-ilganagis konkurentas prie turimo grobio.  Kai instinktas tapo įpročiu, pasikeitė genetika, Homo habilis tapo Homo erectus (stačias), kas leido apžvelgti visa horizontą, vertinti padėti ir peraugti į Homo sapiens.
Bet Einšteinas pasakė ne viską. Žinios, kad ir kokios ribotos bebūtų, yra įgyjamos pastangų dėka, o vaizduotė – tai Dievo dovana. Arba davė, arba ne. Ir jokios ideologijos čia nepadės, nes visos jos yra tik pasakos suaugusiems, ypač priimtinos tiems, kurie neturi nei žinių, nei vaizduotės, todėl vieni pasiims viską, ką gali, kiti – nesugebės turėti ir to, kas guli jų panosėje.

Tiesa       2020-07-13 20:59

Kaip toje dainoje:nieks kits cia nekalts ,merguzele tu pati…Kapitalizme vieni turtingi,kiti ne.Yra ir vidurinis sluoksnis is kurio vieni migruoja i turtingus ,o kiti i ne.Taip buvo ir taip bus.Ka daryti ,kad LT pasikeistu padetis ,kad neturtingu butu mmaziau.Tai paprasta-iveskite turto dydzio limita.O visoskitos priemones yra tik apgaule,zaidimas ir kitu laikymas kvailiais.Stai ir taps LT “geroves valstybe”.Paprasta,bet neimanoma.Tada ir “gerove” neimanoma.Pagarbiai,Tautieciai.

Kis       2020-07-13 19:59

kai tokie “saliamono"pasturgaliai megina aiskinti ir mokyti mane ima siutas,negaliu susitvardyti,Jis ir siandiena desto demagogijas,kurias pramokes anais profesoriavimo laikais,tik nuskriaustas ,kad nebuvo landus.Reikia ne ivata zodzius vinioti,o destyti ir nesukiais,bet patarimais ,kad prastas zmogus tipo manes suprastu ka ir su kuo reikia padaryti taip,kad gyvenimas geretu?Kas vyksta jau ketvirtas desimtmetis,kiek buvo ipompuota europos pinigu,kad as gyvenciau bent neskaiciuodamas euru iki pensijos pabaigos.Paziurekime mus laimes “Svyturio"Landzbergio seiminele.Pats dedule is tepaluotu svarkelio tapo milijonieriumi,kiek tu krankliu seriama,kurie garbina visai be garbes zmogelio,o jie sau elgiasi,kur daktaras sito nedare su dorais zmonemis,kas labiau nukentejo lai pasako tauta?Apseikime be sukiu ir lozungu.0 metu butu galima is setono padaryti angela,bet nepadareme,nes masteme esantis nepakeiciami.Kas reikia daryti,tai liustracija,pa;leisti velniop tuos sakalus ,kurie sedi siltuose kresluose ir toliau dirba savo darba ne tos naudai.Prezidente,negi sedesi 10 metu,kad sitaip imi zema starta,nelaukiant is pagrindu keisti ne straipsniukus bet visa teisine sistema ir zmones,kurie nuvyle.Siandiena ne ekonomnika kalta,maitina Briuselis,bet parsiduoti neverta ir sakyciau labai jau pigiaiLietuvis ir lietuva garbinga salis ir zmones,mes galime ne zodziais nuversti SSSR,mes galime bet ka nuversti tik reikia pasakytikaip,nuo ko ir kada?Dar 30 metu “bolivaras"Lietuvos nenes,tikrai ateis tie kuriu laukia nesulaukia musu patriotai,o maus kas kur

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-07-13 15:51

Vadovaujantis visagale konstitucija, reikia žinoti, kad:
- seimas yra antikonstitucinė (neteisėta) neišjungtų komunistų (kgb’istų,
stribvaikių, ...) sueiga, kai seimo rinkimų įstatymas nedera su konstitucija (kai sąrašinių negali būti seime), o daugiau apie tai naudojant nuorodą “ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”;
- prezidentas užsiima neteisėta nusikalstama antikonstitucine veikla su neteisėtu (stribvaikių, ...) seimu;
- premjeras neteisėtas, konstitucinio nusikaltėlio prezidento pasiūlytas bei
neteisėto seimo patvirtintas;
- ir tt.
Tai žinant, sprendžiasi bemaž v_i_s_o_s problemos Lietuvoje tik prieš tai Tautai reik susigrąžinti gaujų pasisavintą Lietuvos r bei tv (Lrt).
___________________________
Sukilimas

Dar niekas       2020-07-13 15:45

nepasigamino karsto su kišenėmis. Ar daug tarp tų ,,pirmojo sluoksnio” veikėjų tikrai laimingų? Jei tuo tikite, turbūt skaitote žurnalą ,,Žmonės” smile . Ar daug jų vaikų, gyvenančių prasmingą gyvenimą? Jei tokių dar ir pasitaiko, tai greitai ateis trečioji karta. O ji visada išsigimsta. Šioje Visatoje dar tebegalioja pusiausvyros dėsnis - antraip ji seniai būtų suirusi. Užuot verkus, verčiau pradėti auklėti savo vaikus. Nepaisant visų šakalienių ir visų ,,švietimo” strategų. Namuose.

Žodžio laisvė...       2020-07-13 12:39

Gerb K.Stoškus mums papasakojo apie tai,ką mes jau seniai apie tai žinome.Tik ne-
pasakė nuo ko pradėti,kad pakeisti šią padėtį.Keisti teisėtvarkos struktūras visas.Tik va visa bėda,kad keisti nenori tie,kam tai priklauso daryti.Pirmiausiai
tai turi pradėti dayti Lietuvos Prezidentas,nes jis turi teisę teikti įstatymus ar jų pakeitimus.Prezidente,pirmyn !

komunistas stoškus nekalba       2020-07-13 8:16

kad skurdą Lietuvoje padarė nusikalstamas komunistinis-kgbistinis klanas

nusipelnę gyventi geriau       2020-07-13 7:40

nusipelnę velniui kolaborantai gyvena 5 kart geriau
nenusipelnųsiųjų sąskaita
apiplėšimui pasitelkiant teisėsaugą, įstatymus ir antstolius.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-07-13 7:15

Pastabos Krescencijui Stoškui:
1. Lietuvoje, neišjungtų komunistų banditizmas, o ne laukinis kapitalizmas.
2. Skurdas darbininkui, jei alga mažesnė nei 1162 eurorubliai/mėn (į rankas).
3. Skurdas pensininkui, jei pensija mažesnė nei 848 eurorubliai/mėn.
______________________________________________________________________
Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių, visokių liberalkomunistų bei panašių banditų
2020 liepos 13

Žinoma, kad       2020-07-13 4:29

be rimtos desovietizacijos, be derusifikacijos ir depolonizacijos Lietuvoje visada viešpataus tik Jėgos teisės ir jos Pirmos nakties teisė prasčioko nuotakos atžvilgiu, kaip senais gerais laikais. Nieko naujo.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Andrius Švarplys. Emanuelio Macrono žinia Rytų Europai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.