Įžvalgos, Diskusija

Krescencijus A. Stoškus. Lyderių spindesys ir skurdas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. birželio 28 d. 5:13

11     

    

Krescencijus A. Stoškus. Lyderių spindesys ir skurdas

Lyderiavimas. Jau seniai aimanuojama, kad Lietuvoje nėra lyderių. Ir visai be reikalo. Yra kaip tik atvirkščiai: jų turime daug. Net per daug. Kiekviena partija ir organizacija, kiekvienas būrelis, kiekvienas klanelis, klasė mokykloje, komanda aikštelėje ar stalas kavinėje turi savo lyderį, apsuptą priekabių konkurentų. Ir visi jie tokie dideli, taip ryškiai žvelgia iš aukšto žemyn, kad Lietuvoje net nesutelpa. Todėl daug jų jau įsikūrę už Lietuvos ribų. Ir iš ten siunčia pamokymus, kaip gyventi pasilikusiems Lietuvoje. Prasčiau yra nebent su intelektualiniais lyderiais. Ypač humanitarinių ir socialinių mokslų. Jų tikrai mažoka. Vieni išmirė, kiti metėsi į verslą, o treti emigravo. Todėl tokios retos ir skurdokos jų diskusijos. Bet čia kalba ne apie juos.Daugiausia rūpesčių kelia politiniai lyderiai. Nors jų netrūksta. Jiems stinga tik deramos kultūros.

Lyderiai, kurie valdo. Jiems sunkiai sekasi išlaikyti išbandymus valdžia. Ne dėl to, kad Lietuvoje jie būtų perdaug sudėtingi ir painūs. Dažniau painūs būna lyderių interesai, charakteriai ir gyvenimo principai.  O tai reiškia, kad nei jų moraliniai principai, nei bendravimo kultūra, nei pilietinė branda, nei išprusimas neatitinka vis griežtėjančių viešųjų reikalavimų. Nors oficialiai skelbiama, kad tauta yra suverenas, o lyderiai jų tarnai, jiems daug labiau patinka valdyti. Mat valdyti – tai naudotis ir mėgautis savo galia ir pranašumais: privilegijomis, užtikrintomis pajamomis ir didėjančiu pasitikėjimu savo jėgomis. Todėl jie trokšta valdžios ir taip brangina savo įgytą patirtį, kad net užmiršta valstybės reikalus ir savo ydas. Nors viešai ir plaka Rusijos prezidentą, tačiau mielai seka jo pavyzdžiu, jeigu tik pavyksta įsirengti kokias landas ir nesukliudo konstituciniai apribojimai.

Kompromitacija. Kad ir kaip lyderis maskuotųsi, per valdžią neblogai paaiškėja, koks žmogus yra iš tikrųjų. Per ją pirmiausia atsiveria jo požiūris į visuomenę, jo ydos ir dorybės, jo teisingumas ir atsakingumas, nuoširdumas ir klastingumas, skirtumas tarp to, ką jis rodo (reklamuoja, vaidina, simuliuoja) ir kokia jo tikrovė. Ne paslaptis, kad šiandien mūsų lyderius labiausiai kompromituoja 1) atitrūkimas nuo visuomenės ir privilegijų troškimas, 2) abejingumas žmogui ir tautos likimui, 3) vergiškumas ir vengimas ginti savo valstybės, visuomenės ir jos piliečių interesus, 4) saviškių protegavimas ir polinkis į oligarchinius ryšius, 5) tušti pažadai ir nesilaikymas duoto žodžio, 6) apsimetinėjimas neklystančiais ir vengimas atsiprašyti nuo valdžios sprendimų nukentėjusių žmonių, 7) trumparegiškumas ir neatsakingumas priimant sprendimus ir nesugebėjimas iš mirties taško išjudinti valstybės demografinės krizės, 8) nesugebėjimas remtis kvalifikuočiausiais šalies specialistais ir visuomene, 9) reagavimas ne į proto argumentus, bet į  fizinės jėgos demonstravimą, 10) vienpusiška autoreklama, intrigavimas ir konkurentų žeminimas ir kt. Vien jau to užtenka, kad gyvenimas Lietuvoje pasidarytų nemielas, kartus ir atstumiantis.

Oligarchinės atodangos. Kad ir kaip oligarchinės grupuotės stengtųsi užmaskuoti prasidėjusių permainų reikšmingumą, tai kas įvyko šiais metais, yra pats didžiausias įvykis po Nepriklausomybės atkūrimo ir įstojimo į Europos Sąjungą. Ji kai kuo panaši net į Nepriklausomybės stebuklą. Kad ir ką sakytų įtariamieji lyderiai, didžiausią poveikį padarė ir turbūt dar ilgai darys atidengtos VSD kortos. Dar iki teismų prabudimo atsivėrė požeminės kloakos, kurias iki tol buvo galima numatyti tik iš gausybės padarinių. Skeptikai murma: kas to nežinojo, čia nieko nauja. Ne visai taip. Vienas dalykas – spėti, numatyti, iš tipiškų faktų daryti išvadas ir kitas – žmonėms išgirsti ir perskaityti pačių faktų liudijimus. Čia buvo apnuoginta nemaža dalis tos oligarchinės sistemos, kurią prieš 9 metus buvo viešai įvardinusi pati Prezidentė. Bet tada ji ne tik niekam nepaaiškino, ką ji vadina oligarchais (daug kam tai atrodė panašu į italų mafiją), bet greitai ir ji pati nutilo. Dabartinis išviešinimas sukompromitavo beveik visą partinę sistemą, jos užsimerkusius lyderius, dalį verslo ir centrinę dalį tos oficialiosios žiniasklaidos, kuri visą laiką jautėsi beveik Dievo vietoje, t.y. visagalė ir nepakaltinama. 

Šokas. Reikia tikėtis, kad nepaisant teismų rezultatų ir oligarchus vis dar dangstančios žiniasklaidos, visuomenės pilietinis praregėjimas prasidėjo. Tam nemažos įtakos turėjo ir gana dviprasmiški šimtmečio ir Sąjūdžio šventiniai renginiai. Gana apgailėtinoje padėtyje čia atsidūrė patys politiniai lyderiai, sutikę organizuoti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Jiems atrodė, kad čia užteks sukviesti minią pramogaujančio jaunimo, sukurti 100 laužų, padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo, kariškai pagerbti trispalvę vėliavą, na, dar padaryti iš tų spalvų vaikiškų žaidimų, ir šventinė misija bus atlikta. Bet čia susibūrė ir tie žmonės, kuriuos papiktino politinis Nepriklausomybės trynimas iš žmonių atminties, kuriems Nepriklausomybė buvo ne kažkoks archainės Lietuvos epitetas, o tikrasis laisvės ir šalies orumo išsaugojimo garantas, reikalaujantis iš lyderių kasdienės politinės atsakomybės. Dar griežtesnis ir įsakmesnis pilietinis nusistatymas buvo parodytas per Sąjūdžio šventinį minėjimą. Jis daug kuo priminė sesers N. Sadūnaitės kalbą, pasakytą Seime gerokai anksčiau Laisvės premijos įteikimo proga. Čia pirmą kartą taip tvirtai ir vienareikšmiškai buvo pareikalauta tiesos ir atsakomybės už akivaizdžias lyderių klaidas ir nusižengimus. Taip buvo išreikšta pilietinė opozicija ne tik oligarchinei, bet ir su ja susitaikiusiai, ją įteisinusiai politinei sistemai su visais jos idealizuotais lyderiais. Lyderiams tiesiai į akis pasakyta ir gana daug skaudžių, bet oficialiosios žiniasklaidos nutylėtų ir vis dar nutylimų dalykų. Lyderiai šiandien su viskuo yra apsipratę, todėl dar nesuvokia viso padėties rimtumo. Daugelį faktų jie vis dar neigia, jų „neatsimena“, numoja į juos ranka arba perpasakoja taip, kad jie pasidarytų visai neatpažįstami. Kuriasi įvairiausi judėjimai, atsiranda naujos svetainės, kunkuliuoja socialiniai tinklai, neįprastos iniciatyvos randasi net ten, kur anksčiau jos buvo visiškai neįmanomos.

Reakcija. Politinės sistema, „nepastebėjusi“ oligarchinės sistemos atsiradimo, t.y, ją palaikiusi ir įteisinusi, spazmiškai ginasi. Ji jau nebeieško argumentų, bet demonstruoja savo pyktį ir įtūžį. O įtūžis užtemdo protą, todėl nebijo net išsiduoti, kad veikia viename fronte su atidengtais oligarchais. Suprantama, nemalonu prarasti tiek metų saugotą šiltą vietą, valdymo galią ir ją lydintį prestižą. Bet politinei sistemai derėtų suprasti, kad jų palaikomi ginasi ir patys oligarchai. Juk artėja rinkimai. Kas jau kas, o politinė sistema tikrai jiems neabejinga. Kai grupė žmonių pakvietė Arvydą Juozaitį dalyvauti prezidento rinkimuose, sistema krūptelėjo. Tuoj pat ji ėmėsi aiškinti, kad šį asmenį kelia LAF‘o likučiai. Bet neskubėkite, ponai! Pirma, privalu gerokai patikslinti jūsų įrodymus. Iš 52 sąrašo žmonių Lietuvos ateities forumo judėjime yra dalyvavę tik 3. Antra, reikia jums padėkoti, kad primenate jau visai užmirštą A. Juozaičio nuopelną. Matydamas, kaip skeldėja Sąjūdis, o jo lyderiai vis labiau aštrina pilietinę nesantaiką, net palaiko jau Chruščiovo nutrauktos „klasių kovos“ recidyvus, tikrai daugiausia prisidėjo prie Lietuvos ateities forumo įkūrimo. Trečia, net šiandien jūs mėginate sudaryti įspūdį, kad tai buvo kažkokia gėdinga, pavojinga organizacija. O iš tikrųjų tai buvo pirmoji konstruktyvi pilietinė opozicija Nepriklausomoje Lietuvoje, nuosekliausiai gynusi taikaus perversmo idėją ir pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus.

Bendraminčiai. Panašiai kaip Lietuvos Sąjūdis, taip ir Lietuvos Ateities forumas buvo įspūdingas tuo, kad į vieną frontą suvedė tokius skirtingus žmones, kurie kitomis sąlygomis niekada nebūtų nei susitikę, nei susipažinę. Jame užsimezgė ir subrendo pati nuostabiausia ir nuoširdžiausia sąšauka, bendravimas ir bendradarbiavimas tarp kelių pačių tauriausių, šviesiausių bei išmintingiausių Lietuvos dvasininkų ir įvairaus plauko pasauliečių. Svarbiausia čia buvo tai, kad visi pasijuto lyg seni bičiuliai ir draugai, nes nuo pat pradžių visi kalbėjo viena ir ta pačia taikingumo ir pilietinės atsakomybės kalba. Tai buvo ypatingas dvasinės bendrystės jausmas, absoliutus tarpusavio pasitikėjimas ir vienijantis rūpestis. Pasauliečiai buvo įvairių įsitikinimų žmonės, mažiau susitvardantys, nepastovesni, konfliktiškesni, o dvasininkai santūresni ir neabejotinai išmintingesni. Svarbiausia, pasauliečiams jie sudarė pačią tvirčiausią moralinę ir net pilietinę atramą. Jų nuopelnai ir pagarbos verti darbai jau daug kam buvo žinomi net sovietiniais laikais. Tai buvo sunkiausius sovietinės prievartos išbandymus atlaikiusios asmenybės, ištikimiausi Kristaus sekėjai, patys gyvenę pusiau asketinį gyvenimo būdą, visada aukojęsi kitų labui, išsaugoję nepranokstamą tvirtybę ir ištikimybę savo įsitikinimams. 

Dvasiškiai. Apie juos telkėsi daugybė pasauliečių, ypač inteligentų. Pirmiausia tai kardinolas V. Sladkevičius. Negaliu nepaminėti įspūdingos kard. V. Sladkevičiaus nuotraukos, kurią  prieš mirtį man padovanojo fotografas Eduardas Prostovas. Po ja Kardinolo ranka užrašyta citata iš Šventojo Rašto: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru“ (Žyd 13, 16). O apačioje žodžiai: „Nusilenkdami šviesiam Kardinolo atminimui.“ 2001 m. nuotrauka pasirašyta J. Marcinkevičiaus, K. Vasiliausko, D. Banionio, P. Bingelio, E. Jansono, H. Kunavičiaus, V.Mazūro, I. Milkevičiūtės, Ch. Potašinsko, A. Ragauskaitės, S. Sondeckio, R. Staliliūnaitės, H. Vancevičiaus ir L. Zelčiaus. Ne mažesnį autoritetą turėjo ir vienuolis kapucinas A.M.Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas), ir mons. K. Vasiliauskas, ir kai kurie kiti teisingumą gynę dvasininkai. Jie turėjo daugiausia tikėjimo, kad nesvyruotų, daugiausia išminties, kad darytų teisingus, geriausiai subalansuotus sprendimus ir daugiausia karčios patirties, kad perspėtų ir patartų. Šiems kankiniams labiau negu bet kam kitam rūpėjo ne tik bažnyčios, bet ir visos Lietuvos ateitis. Girdėdami apie agresyvius pasityčiojimus iš kitaminčių, jie negalėjo tylėti. Čia jie jautėsi ne mažiau reikalingi kaip ir sovietiniais laikais. Labai gaila, kad apgailėtinai mažai tebuvo tų, kurie klausytų ir galėtų daryti įtaką politiniams sprendimams. Žinoma, tai buvo sunkūs laikai:gaujų siautėjimai, žudymai, sproginimai. Reikėjo stabilizuoti politinę veiklą ir patį gyvenimą. Bet šitokių dvasininkų balsą jie privalėjo girdėti. Bet visai nežinomi lyderiai, užėmę atsakingus postus, svyravę tarp skirtingų nuomonių, įtakų ir politinių galių buvo jiems kurti.

LAF‘as. Panašiai jautėsi ir aktyvesni pasauliečiai, ypač nuo sąjūdžio atsitraukę ir atstumti asmenys, net kai kurie AT deputatai. LAF‘as mėgino pritraukti vidinėmis intrigomis neužsikrėtusių žmonių, stengėsi nešališkai vertinti valstybei pavojingus lyderių sprendimus, reguliariai priešintis savotiškos klasių kovos atnaujinimui, tarpusavio neapykantos kurstymui, kraujo praliejimo provokavimui, teisingumo gynimui, partneriškos bendravimo kultūros stiprinimui. Jie matė ne tik nesantaikos kurstymą ir agresyvių veiksmų toleravimą, bet ir šiurkščias politinių lyderių klaidas bei pretenzijas į autoritarinį valdymą. Jau čia pradėjo formuotis politinių lyderių arogancija, kitaminčių žeminimas ir niekinimas, vadinamoji „patyčių kultūra“ ir atitrūkimas nuo visuomenės. Ši situacija prisišaukė LAF‘ą ir jo partnerystę su iškiliaisiais dvasininkais. Sutelktinio puolimo sąlygomis dvasininkų autoritetas LAF‘ui buvo vienintelė viešo veikimo sąlyga. 

Laisvos ateities forumo manifestas kvietė: „Atėjo laikas užbėgti už akių tiems žmonėms, kurie savo politika skaldo visuomenę, nuteikdami vienus savo krašto patriotus prieš kitus, skatinami jų tarpusavio neapykantą ir kerštingumą, provokuodami pragaištingus konfliktus, ieškodami Lietuvos „priešų“. [...] Reikia ne beatodairiškai viską griauti, bet kantriai, nuosekliai kurti iš to, ką turime. Kviečiame visas nuosaikias, nepriklausomybę ir demokratiją remiančias jėgas burtis draugėn ieškant kuo efektyvesnės politikos, išvengti pragaištingų klaidų. Mes oponuojame, norėdami padėti sumažinti daromas klaidas. [...] Siūlome sudaryti specialistų, patarėjų tarybas ekonomikos, socialiniams, kultūros bei politikos klausimams nagrinėti. Labai svarbu, ieškant optimalių politinių sprendimų, neužkirsti kelio įvairioms nuomonėms bei pažiūroms reikštis spaudoje, ypač radijuje bei televizijoje.“ (1991 m. balandžio 16 d.)

Į kvietimą buvo atsakoma neapykanta, grasinimais, fizinėmis patyčiomis ir net teroristiniais iššūkiais. Į vieną iš tokių iššūkių buvo sureaguota atskiru pareiškimu: „Šią naktį buvo pasikėsinta į Lietuvos ateities forumo koalicinės tarybos nario A. Bendinsko ir jo šeimos narių gyvybę. Buteliais, pripildytais padegamuoju skysčiu, buvo mėginta padegti A. Bendinsko butą. Deja, bet tai nebe pirmas kartas, kai bandoma susidoroti su šiuo žmogumi, kai mėginama įvairiais, pačiais šiurkščiausiais būdais terorizuoti kitaip mąstančius, kritikuojančius dabartinę valdžią. A. Bendinskas kitados pakankamai prisikentėjo bolševikiniuose kalėjimuose, kovodamas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. [...] Protestuojame prieš atskirų asmenų ir netgi kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų vykdomą kurstytojišką kampaniją, kuri, be jokios abejonės, įkvepia ir padrąsina panašių išpuolių vykdytojus.“ (1991 m. gegužės 2 d.). Pareiškimą pasirašė K. Antanavičius, B.Genzelis, K. Glaveckas, V. Jasukaitytė, V. Kvietkauskas, J. Minkevičius, D. Morkūnas, B.Rupeika, E. Vilkas. Laikraštis „Respublika“ kitą dieną prideda pastabą: „Kai vakar AT šį pareiškimą perskaitė deputatas K. Antanavičius, radijo transliacija nebuvo įjungta.“

Bet jėgos buvo nelygios. Iškiliųjų dvasininkų autoritetas čia buvo apeinamas, ignoruojamas ir nutylimas. Jeigu dvasininkų išmintis būtų suprasta, o LAF‘as nebūtų taip agresyviai puolamas (įskaitant fizinius išpuolius ir net sprogmenis) ir kritinė opozicija būtų išlikusi, Lietuva šiandien būtų gerokai kitokia, o oligarchų įsitvirtinimas sudėtingesnis. 

Permaina. Artėjant rinkimams, Lietuva visada budinama iš pilietinio snaudulio. O po rinkimų metamos visos oligarchinės jėgos, kad ji užmigtų. Tam tarnauja popsinės pramogos, nesiliaujantys festivaliai, televizinės apkalbos ir tarpusavio patyčios Seime bei socialiniuose tinkluose. Anksčiau tuo užsiimdavo pačios politinės partijos ir oficialioji žiniasklaida. Atseit atlikote savo darbą – toliau ilsėkitės iki kitų rinkimų. Piliečių kišimasis į politiką visada erzino sistemines partijas ir oficialiąją žiniasklaidą. Tiesioginės demokratijos tema buvo tabu. Iki šiol nedaug kas težino, su kuo ji valgoma. Nesvarbu, kad ji įrašyta Konstitucijoje. Tai buvo perteklinė ir nepageidaujama tema. Dabar prasideda kažkas neįprasta. Rinkimais daugiau ima rūpinasi pilietinės visuomenės grupės. Jos pačios ima žadinti iš abejingumo, nerūpestingumo, neatsakingumo ir bailumo visus tuos, kurie atkakliai klausinėja: „Už ką reikės balsuoti?“ Tiesa, išmokę tik tyčiotis, jie dar panašūs į mažus vaikus: nemoka nei diskutuoti, nei susitarti. Bet jau daugelis pradeda suprasti tokios padėties absurdą, ir formuojasi kažkas panašaus į pirmąsias mandagumo pamokas.

Hierarchija. A. Juozaičio grįžimas į viešąjį gyvenimą daug kam yra netikėtas. Jis labiausiai nutolęs nuo tų oligarchinių atodangų ir politinių bei verslo lyderių, kurie jau taip patvariai yra išsirikiavę sociologinių apklausų hierarchijoje. Žmonės neįstengia suprasti ir pyksta, širsta, kad kažkas čia ne taip. Vieniems užkliūva jo straipsnis, kurio, atrodo, nė vienas nėra ir rimtai perskaitęs, kitiems – disertacija, kurios jie neranda nei internete, nei laikraščiuose, tretiems – jo dukters vardas, ir žmonos kilmė, ketvirtiems – jo buvę bendražygiai, kuriais jis galėjo pasinaudoti, bet jis to nedarė, o užleido vietą. Yra ir tokių, kurie įsitikinę, jog iš jo užnugario netrukus išnirs paslaptingi oligarchai ar užsienio agentai. Įdomiausia, kad nė vienas kitas iš anksčiau minimų kandidatų taip nenarstomas, kaip jis. Kodėl? Todėl, kad jie ateina iš sistemos. Ši sistema pagal susiklosčiusią tvarką susijusi su tam tikromis politikos, verslo ir įtakingos žiniasklaidos grupėmis. O jis – ne. Daugelis žmonių šito nesuvirškina. Jie tiesiog neįsivaizduoja Lietuvoje tokios galimybės.  Todėl ir nervinasi, ieško priekabių įtarinėja, kad jis ne toks kaip visi. 

A. Juozaitis sugrįžta. Žinoma, jis ne toks. Žymiai valingesnis už daugelį ir nepalyginamai padoresnis. „Jums negeras? Tai duokit geresnį“, – ragina nuovokesni žmonės. Protingas siūlymas. Nes iš jo kyla klausimai: kam geresnį? Partijai? Klanui? Verslo grupei? Tiems, kas pakvietė A. Juozaitį, tokie klausimai nekilo. Jie buvo vienminčiai, nes daugiausia išugdyti klasikinės kultūros ir dar patys dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio brandinime bei formavo jo tradicijas. Bet svarbiausia, jie sirgo tuo pačiu Lietuvos, t.y. jos kultūros, tautos ir valstybės, likimu. O toks žmogus niekada nepainios partijos ar lyderio su valstybe. Net jeigu tas lyderis būtų pats Prezidentas. Vos tik pribrendus klausimui „Už ką reikės balsuoti?“, jų mintys nukrypo į A. Juozaitį. Priežastis pati paprasčiausia. Visi jie jau Sąjūdžio laikais matė jį viešajame gyvenime kaip patį nesavanaudiškiausią ir iniciatyviausią žmogų. Didesnė tokių žmonių dalis – jau kapuose. Ypač tai būtina suprasti ir įvertinti dabar, kai išryškėjo tokia gluminanti beveik visų politinių lyderių demoralizacija. Ir ne tik suprasti. Privalu telktis principinėms grumtynėms už padorumą. Ant kortos statoma visa tauta. Toliau viską patikrins rinkimų pilietinis aktyvumas

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Romas       2018-06-29 19:50

Straipsnio autorius lyg tai aprašo dabartinę padėtį daug ką apeidamas. Juk viską galima įrodyti. Patyrėme, kaip biznieriai ciniškai reklamuoja kenksmingą maistą išrinktiesiems tylint.  Prisimenu, kaip prieš paskutinius prezidento rinkimus straipsnio autorius agitavo ir organizavo diskusijas tarp trijų kandidatų: Vaišvilos, Puteikio ir (sic!)Rolando Paulausko. Mums reikia ne rašančių, o mokančių veikti ir pasiekiančių rezultatą žmonių.

Autoriaus puolimas        2018-06-29 12:06

Komentaruose jau viską pasako. Kiekvienas išsamesnis pasisakymas puolamas su didžiuliu įniršio ir panieka. Visi pilietiniai tinklapiai skrupulingai sekami, kad būtų kuo daugiau purvo supilta ant autoriaus galvos. Tai tik dar labiau mums suteikia pasitikėjimo ir ištvermės eiti šviesuolių ašpšviestu kelių. Jūsų pilamo purvo kiekis mums tik patvirtiną pasirinkto kelio ir kandidato į prezidentus teisingumą. Linkiu visiems ištvermės, atkaklumo, išminties einant Lietuvos Šviesuolių apšviestų kelių.

Tarabilda       2018-06-29 1:39

Liūdna, kaip nusišneka Stoškus. Turiu galvoje jo panegirikas LAF-ui, kuriam jis priklausė. Geriau apie tai būtų patylėjęs. Praleido progą. Juozaičiui tokia Stoškaus parama yra nelyg meškos paslauga.

Nepasirašysiu       2018-06-28 21:53

Tikrai Lietuvoje prastai su humanitarais (cituoju autorių):
“...pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus”.
Kaip suprantu, krikščionybė į Lietuvą atnešė susitaikymą, pradedant 60 žemaičių didikų šeimų išskerdimu juos pasikvietus derybų (taikyta visose Sarmatijos dalyse) ir baigiant socializmu (priverstiniu klasių susitaikymu - socializmas yra viso labo sekuliari krikščionybės forma)? Lietuva susitraukė iki dabartinės (kalbiškai ir kitaip) be krikščionybės pagalbos? Profesoriai Zinkevičius, Beresnevičius, Patackas, kiti (taip pat ir vakarų) humanitarai - klydo?
Autoriau - jūs apgailėtinas.

Tiems,        2018-06-28 21:32

kurių galvose visokie landsbergiai, skverneliai ir nausėdos, jau niekas nebepadės.Tie, kurie dar kasdieninėje tuštybės mugėje neatprato protauti ir lyginti-praregės, tiems, kurie nuo pat pradžių matė ir suprato valstybės užgrobimo scenarijų, režisierius bei aktorius klausimų nekils ką rinkti, kad išeitume iš šio prakeikto rato, kuriame sukamės jau 28 metus.

rename       2018-06-28 20:04

Krescencijaus Stoškaus spindesys ir skurdas.

2/3+0       2018-06-28 18:19

Du trečdaliai teksto skirta tūkstantąjį kartą papasakoti visiems žinomiems dalykams. Pabaigoje - reklaminis rinkimų tauškalas, apie tai koks geras yra pretendentas ir niekuo nepagrindžiant - kuo anas nuostabusis bus geras.
Būti geru iki patenkant į postą, nėra nei tinkamumo eiti pareigas, nei pareigų vykdymo tinkamai garantija. Mądaug- pirkit saldainį nes labaigražus popierėlis.
Kokios kokybės, kokio skonio tas saldainis ir ar tas gardumynas apskritai valgomas- atsakymo nėra. Matyt tekstas orientuotas į runkelius kurie prieš kiekvieną ant bačkos užlipusią šviežieną ” žemai lenkia galvą” jir ploja katučių vos kas nors pažada jog šviesiame rytojuje “bus gereu”.
Šlamštas.

"Jūs       2018-06-28 10:38

pažinsite juos iš vaisių...”(Kalno pamokslas)

barškalui 7:49       2018-06-28 9:54

Straipsnis geras. Daug žmonių tik dabar “praregėjo”, kuriems visas tas laisvos laisvės siautulys nesiliauja pilti visokį š... ant galvų, kad jau nebeįmanoma nematyti net nesigilinant į politiką. Tai tokiems, ir man tame tarpe, labai sveika pasiskaityti. A. Juozaitis kaip prezidentas, mano akimis, gal permažai “vadas”, bet vien tai, kad žmonės, kurie jau turi mano akyse autoritetą , jį deleguoja- man pagrindinis argumentas rinktis jį. Neabejoju, kad daugelis, kurie anksčiau net ignoruodavo rinkimus, dabar ateis, nes šis kandidatas - tai vėl galimybė kažko naujo ir dar neišbandyto. Visi kiti kandidatai- jau apdirbti ir tinkami “rinkai” tikrai nežada nieko naujo, gal tik kokia Maldeikienė, nes neprognozuojama. O pastaba dėl plano B- labai gera. Manau, kad tikrai gali būti, kad išsirinksime A. Juozaitį, todėl svarbu gerai apgalvoti “tęsinį”.

barškuoliai       2018-06-28 7:49

“Toliau viską patikrins rinkimų pilietinis aktyvumas.”
Patikrins. Ir rezultatai iš anksto aiškūs. Ir kas toliau?
Ką daryti jeigu NE? Pranašai neturi plano B. O kam? Publika neišranki, pilstymas iš tuščio į kiaurą rinkoje vis dar paklausus.
Mėgaukitės reginiu- tuščiavidurių barškalų kova prieš Tuščiavidurį kandidatą.

Apie Ateities foruma K.Stoskus       2018-06-28 6:47

drista teigti, kad ,,iš tikrųjų tai buvo pirmoji konstruktyvi pilietinė opozicija Nepriklausomoje Lietuvoje, nuosekliausiai gynusi taikaus perversmo idėją ir pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus.”. Kazkodel to forumo kureju tarpe beveik vieni buve komunisteliai - Elena Korkisko, Giedre Kvieskiene ir t.t.. Gal todel tas Forumas ir neisibegejo, nes branduoli sudare persiverteliai.  Ten, berods, A.Juozaicio nebuvo.


Rekomenduojame

Andrius Navickas.  Aš myliu savo Tėvynę

Arvydo Juozaičio kreipimasis į brolius ir seseris dainoje

Ir LAT patvirtino – Garliavos šturmo liudytojai nusikaltimo nepadarė

Liutauras Stoškus. Normali politinė diskusija dėl miesto vystymo ateities, dėl konkrečių miesto raidos rodiklių ir siekių net nepradėta

Leonas Merkevičius. Teismas tars žodį – Garliavos šturmo liudytojai ir K. Betingio „skriaudikė“ išgirs nuosprendžius

Vytautas Landsbergis. Gintaras ginčijasi su savim

Andrius Švarplys. „Geras metas permąstyti Europos vertybes“

Kaip veiks naujoji vaiko teisių apsaugos sistema: svarbiausi aspektai

Vytautas Sinica. A. Maldeikienė – už gėjus ir abortus po katalikybės vėliava

Arvydas Juozaitis. Seimas siekia įteisinti daugybinę pilietybę pažeisdamas Konstituciją?

Eglė Mirončikienė.  Turime teisę žinoti, kam turime būti dėkingi už „Vaivorykštės perėją“

Kauno pilies kieme – pastatyta Vyčio skulptūra (nuotraukos, video)

Liudvikas Jakimavičius. Kaip atsiimti Sąjūdį?

Valdas Vasiliauskas. Dainų shwentė

Vytauto Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta“ pristatymas Gargžduose

Nuo bačkos. Bronius Matelis. A. Juozaitis – praeities fotoalbumas. Ar malonūs prisiminimai sukurs modernią Lietuvą?

Andrea Tornielli. Nykstančios krikščionybės Vakarų Europoje statistika

Aušra Maldeikienė. Po tamsos ateina aušra: 2019 m. Prezidento rinkimų programos 95 tezės

ES krizė: Yanis Varoufakis susitarimą dėl migrantų pavadino „visiška nesėkme“ ir apkaltino Angelą Merkel „meluojant“

Geroji Naujiena. „Mirčiai neduota valdyti pasaulio“

Algimantas Zolubas. Lukiškių aikštę dar tik bandoma prisijaukinti

Josephas E. Stiglitzas. Ar euras gali būti išgelbėtas?

Algimantas Rusteika. Apie mokesčių reformą trumpai ir drūtai

Neringos Venckienės ekstradicijos klausimas atidedamas iki liepos 12 dienos, jos ginti stoja dar vienas kongresmenas (patikslinta)

Gintaras Songaila. Atviras laiškas prof. Landsbergiui

Nuo bačkos. A. Kubilius proeuropiečiams: mokykimės iš populistų, kaip įvardyti „priešus“ ir kurti įtikinamus pasakojimus, kuo „priešai“ yra pavojingi

Dr. Algimantas Matulevičius. O gal jau laikas atvirai pasakyti – valstybė užvaldyta (II)

Algimantas Rusteika. Vienas

Vytautas Landsbergis apie Seimo sprendimą paviešinti prisipažinusius KGB bendradarbius: „Jedinstva“ veikia

„Mes neatiduosim Ariogalos medžių“ – ariogališkiai prašo pasirašyti peticiją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.