Įžvalgos

Kotryna Kriaučiūnaitė. (Po)kolonijinės visuomenės sindromas: Lietuva

Tiesos.lt siūlo   2017 m. balandžio 14 d. 1:50

18     

    

Kotryna Kriaučiūnaitė. (Po)kolonijinės visuomenės sindromas: Lietuva

Pro Patria

Akivaizdžiai augančios socialinės nelygybės, turtinės atskirties ir sparčios emigracijos akivaizdoje kaip niekada svarbu suvokti, kad šiandieninė Lietuva, netgi nuolankiai paklusdama neoliberaliems ekonomikos ir socialinės politikos dėsniams bei deklaruodama aiškias pretenzijas prisitaikyti prie globalios pasaulio tvarkos, iš tiesų išlieka pokolonijinės sistemos dalimi. Šalies gyventojus skurdinanti politika – tai ne pseudo politikų kaltė, o postmodernizmo įsigalėjimo valstybiniame ir visuotiniame gyvenime pasekmė. Valstybę ir tradicines jos gyvenimo formas griaunantis dekonstruktyvizmas, keičiantis iš sovietinio kolonializmo gniaužtų išsivadavusią Lietuvą, palieka kultūrinę tuštumą, kurią stengiamasi užtaisyti pildant kairuoliškai liberalias Briuselio užgaidas, Europos Sąjungos gyvenime regimas „universalių vertybių“ pavidalu.

Posovietinė ar europinė?

Kardinalūs vertybiniai ir kultūriniai pokyčiai kolonializmą išgyvenusiose šalyse kuria skirtumus ir fragmentuoja įvairias kvazipilietinės visuomenės grupes, nepasitenkinančias esama situacija. Lietuva – neatsiejama šios chaotiškos pokolonijinės būsenos dalis, kurioje palaipsniui vykstanti infantili vertybių hierarchijos deaktualizacija kelia klausimą, kuris šalies apibrėžimas – posovietinė ar europinė – yra tikslesnis?

Posovietinė Lietuva – tai nepriklausoma valstybė, vis dar jaučianti skaudžius sovietinio kolonializmo padarinius: korupciją, kyšininkavimą, valstybės lėšų grobstymą, paslėptas valdančiųjų privilegijas, kurios savo mastu neretai pranoksta sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimą. Posovietinė Lietuva – tai valstybė be stiprios viduriniosios klasės, kurioje vyrauja milžiniška socialinė atskirtis tarp oligarchų (buvusios nomenklatūros ir verslo sluoksnio) ir vargstančiųjų („nepriklausomybės pralaimėtojų“). Paradoksalu, tačiau nors pasipriešinimo Sovietų Sąjungai metu kultūra užėmė pagrindinį vaidmenį išsilaisvinimo judėjime, tačiau jis nesugebėjo išsaugoti pozityviųjų kultūros elementų jokioje socialinėje grupėje ir pasiekti tarp jų sutarimo. Išsilaisvinimas – tai ne vien pasipriešinimas esamam režimui, tačiau taip pat politinį ir moralinį susivienijimą reprezentuojanti kova už kultūrinių vertybių ir tautos tapatumo išsaugojimą. Visgi šis tikslas buvo pamestas, o posovietinis pseudoelitas, toliau mąstydamas sovietinėmis klišėmis, atkartoja administruojant LTSR taikytas kolonialistines strategijas. Lietuvos vargstančiuosius atstovaujantys valdantieji iš tiesų negali tinkamai reprezentuoti didžiosios visuomenės dalies, kadangi patys priklauso pseudoelitiniam privilegijuotųjų sluoksniui, įstatymais įtvirtindami hierarchinę opoziciją, pagal kurią „varguomenė“ atsiranda ir egzistuoja kaip „elito“ priešybė, reikalinga pastarojo pranašumui išryškinti ir išlaikyti. Nereprezentuojami vargstantieji savo nusivylimą išreiškia rinkimuose balsuodami už kairiąją mintį deklaruojančias politines partijas, tačiau netgi jos nesugeba tinkamai atstovauti beturčių interesų. Kolonializmo pabaiga – tai ne vien fizinis, tačiau taip pat psichologinis išsivadavimas, žymintis naują etapą iki tol kultūriškai užgniaužtame šalies gyvenime. Posovietinės Lietuvos atveju tokia mentalinė pabaiga nėra įvykusi. Suvokimas, kiek sovietinis kolonializmas iš mūsų atėmė ir kiek nedavė, fragmentuoja įvairias visuomenes grupes ir gilina susiskaldymą tarp „varguomenės“ ir „elito“. Kone luominis mąstymo atotrūkis lemia iš esmės išnaudojančius įstatymus, ypač socialinę politiką, ir taip persikelia į faktinę atskirtį ir ją gilina.

Europinė Lietuva – tai kokybiškai nauja ir moderni valstybė, besistengianti atitikti daugelį visavertės Europos Sąjungos narės kriterijų. Europinė Lietuva drąsiai žengia į „šviesų rytojų“, pasižymėdama greičiausiu pasaulyje wifi, tačiau nerimtai žvelgdama į nerimą keliančius alkoholio vartojimo ir savižudybių rodiklius. Europinė Lietuva nesirūpina vis sparčiau emigruojančiais lietuviais, o skuba įtvirtinti dvigubos pilietybės įstatymą, kadangi visi žmonės – tai pasaulio piliečiai. Europos Sąjunga kaip nauja kolonijinė sistema primeta savąjį „moralinį absoliutą“, prakišinėdama utopiškai skambančias liberalias „vertybes“, įtvirtinamas normų ir direktyvų pavidalu. Šis kolonijinis dominavimas siekia viską supaprastinti ir sunaikinti „europeizuotų“ tautų kultūrinį gyvenimą. Visgi multikultūrinis liberalizmas nėra universalus ir kiekvienai Europos valstybei tinkamas sprendimas, kadangi liberalizmas, siekdamas neutralumo, iš tiesų niveliuoja skirtumus, kurie yra būtini tautoms, siekiančioms išsaugoti savo nacionalinį identitetą, nepaisant viešai šlovinamos „vienovės įvairovėje“ politikos. Europinė Lietuva – tai kitokio pavidalo kolonijinei sistemai priklausanti amorfiška visuomenė, naiviai tikinti tolerancijos sklaida pasaulyje, tačiau atsisakanti tolerancijos principo vidiniame šalies gyvenime.

Susipriešinęs šiuolaikinės Lietuvos diskursas, pasižymintis nusivylimu, visuomenės susiskaldymu ir imituojamomis europietiškomis vertybėmis, verčia žvelgti į Lietuvą kaip į sovietinio kolonializmo liudytoją, kurios visapusiškos pastangos „europeizuotis“ kelia vis didesnę grėsmę Lietuvos kaip tautinio ir politinio darinio išlikimui. Iš vieno primesto būvio neriame į kitą, patogiai neieškodami formulės, kuo iš tiesų norėtume būti. Kyla klausimas, koks yra tikrasis nepriklausomos Lietuvos kelias? 

Nacionalinio identiteto paieškose

Lietuva – tai nauja ir nepriklausoma valstybė, kurios likimas negali būti kuriamas kopijuojant geriausiai pasitvirtinusias kitų šalių patirtis. Lietuvai privalu puoselėti savąjį nacionalinį identitetą, kuris buvo palaužtas sovietų ir suskaldytas europietiškų įvairovės svajų. Konceptualiomis klišėmis besivadovaujanti šalis yra nepajėgi sukurti visapusiškai stabilios nacionalinės strategijos, kuri yra būtina pretenduojant į demokratijos sėkmę ir deklaruojant pilietiškumo siekį. Demokratija – tai ne žaidimas, o sąmoningai išsikeltas tikslas, kurį kiek daugiau nei prieš ketvirtį šimtmečio Tauta nustatė bendram Tėvynės labui. Svarbu suvokti, kad Lietuva turi tvirtą civilizacinį, istorinį ir kultūrinį pagrindą tautinei sąmonei nubusti, tačiau paveikta dviejų kolonijinių sistemų susidūrimo, atsitveria kultūrinės tuštumos siena visuotiniame ir politiniame šalies gyvenime.

Nors tautiečiai šiandien bijo savo tautiškumo, nuoširdžiai nežino, kuo jis patrauklus, koks jo turinys ir kam jis reikalingas, tad stengiasi laikytis atokiau jo, kitaip nei daugumai kolonializmą išgyvenusių tautų, moderniojo tautinio tapatumo pagrindas – kalba – lietuviams išliko tautos vienybės simboliu ir kultūrinio gyvenimo varomąja jėga, kas buvo ypač akivaizdu Sąjūdžio darbotvarkėje. Nors šiandieniniai debatai tautinių mažumų kontekste leidžia suabejoti kalbos statuso tvirtumu, verta suvokti, kad kalba yra ne tik tautos vienybę atskleidžiantis komunikacijos įrankis, tačiau taip pat socialinė institucija ir prasmių sistema, kurios nevalia keisti. Kalba lemia žmogaus pasaulio suvokimą, tad tauta mato pasaulį priklausomai nuo tos sistemos, kurią turi. Istoriškai įgijusi vertybinį krūvį ir politinę reikšmę, lietuvių kalba brėžia Lietuvos suverenumo ribas ir liudija lojalumą ar nelojalumą Lietuvai. Lietuvių kalbos išsaugojimas – itin svarbus ir visiškai ne sovietmečiu susiformavęs tikslas, prisidedantis prie Lietuvos nacionalinio identiteto kūrybos.

Visgi svarbu suvokti, kad kalbos ilgalaikiškumas itin reikšmingas ne vien nacionalinėje dimensijoje, tačiau taip pat teritoriniuose rėmuose. „Lietuviškumas“ šiandien tampa labai komplikuota ir deteritorizuota sąvoka, Lietuvai tapus emigrantų valstybe ir pradėjus mažiau referuoti į teritoriją, o labiau į įsivaizduojamą globalią valstybę. Bandymą turėti įsivaizduojamą, o ne tikrą bendruomenę, patvirtina svarstymai apie dvigubą pilietybę, nepaisant suvokimo, kad šiems „popieriniams“ piliečiams, dėl svarbių ar nesvarbių priežasčių pasirinkus gyvenimą svetur, pats kitos pilietybės įgijimo faktas liudija jų rimtą pasiryžimą ir pastangas ten ir pasilikti. „Popieriniai“ piliečiai egzistuoja tik statistikoje, tačiau ne Lietuvos tikrovėje, kurioje mažas pajamas gaunantys šalies gyventojai privalo išlaikyti valstybę. Kartą pasirinkę kurti ateitį svetur ir nebegrįžti, Lietuvai šie žmonės prarasti ir naivu tikėti, kad jie gali prisidėti prie tolimesnės Tėvynės gerovės. Ši fragmentuota padėtis, išskirianti privilegijuotuosius ir nužeminanti beturčius, skatina vis gilėjančią įtampą tarp modernybės ir tradicijos, miesto ir kaimo, beturčių ir elito bei įtvirtina nesvarumo ir savęs ieškojimo būklę tarp dviejų tapatybės simuliakrų – posovietinės ir europinės Lietuvos.

Tad nors jauna valstybė privalo būti varoma tikėjimo ir entuziazmo, svarbu sugebėti save apsibrėžti ir atsakyti į klausimą: kas esame „mes“? Svarbu suvokti, kad vienareikšmiško atsakymo šiuo atveju nėra: Lietuva nėra nei absoliuti Europa, nei posovietinės erdvės zona, todėl savojo kelio atradimas yra prioritetinis visos Tautos tikslas. Pripažinti, kad tas tapatumas turi būti surastas, o ne primestas ir ne nukopijuotas, būtų jau nemažas žingsnis valstybingumo link.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Stalker > Dzeikui        2017-04-16 9:24

Geriausias varijantas butu kad tu man parasitum emaila.
Bet jeigu negali pats, tai parasik i komentarus savo emaila ir as tau pateiksiu detalesne informacija.

Labai taiklus       2017-04-15 19:42

Pavadinimas - kolojininės.

Stalker > Dzeikui        2017-04-15 16:46

Del isdavistes:
Manau cia nera jokios isdavistes. Isdaviste pvz. kai zmogus tarnavo sistemai, poto isdave sistema, pabego arba atsisake vikdit kazkokia uzduoti.
Bet jeigu paprastas eilinis zmogus tiesiog bega is valstybes, tame nera jokios isdavistes.
—————————————————————-
“pasverk save, ar neisdavei kai tavo artima cekistai dorojo, o tu garsiai, ar sau paciam sakei: “taip jam ir reikia.Durnius nezino kada patylet reikia”
Cekistu darbas rupintis saugumu, o ne trukditi gyventi eiliniams zmonems.
Manau, jeigu cekistai uzsiimtu savo tiesioginem pareigom ir netrukditu paprastiem zmonem gyventi, viskas butu tylu ramu.
———————————————
“Gi ir Lietuvoj galima gyventi kai galva ant peciu yra”.”
Galima visur gyventi, tik reikia tureti tam nora. Bet kai per prievarta bandoma priversti zmogu dariti tai, ko gal but jisai nenori dariti.
Atsitinka nesusipratimas, kuris savo ruoztu kelia itampa kurie liejasi i komentarus.

Tikrai       2017-04-15 16:32

sutinku, panelė nesubrendus šiai temai ir vargu bau ar subręs, nes labai daug žodžių tiesiog dėl kalbėjimo, o pati problema visai neužčiuopta. Tam neužtenka keletą metų pasizulyti universitete.

Apie straipsnį       2017-04-15 15:55

Graži mergina, bet tik tiek. Straipsnio publikuot dar nevertėjo

Dzeikas       2017-04-15 14:47

Stalkeriui:
O kas didesnis isdavikas, nevage(n) lentu, taciau isdave cekistams tuos , kurie bande   sutrukdyti tiems lentas vogti, tikedamiesi, kad uz “paslauga” cekistai atsidekos (sitie negeri, trukde jums “dirbt” , imkite juos) ar tie kurie pamate kuo baigiasi trukdymas cekistams vogt soko uz borto ir plaukte iki kranto isplauke.Kai kurie is ju ir nedaplauke(n) nuskendo, kaikurie issikepurnejo basi, pliki ir susale.
Dabar Durniu laive, like(n) apgauti cekistu klykia isplaukusiems “isdavikai!”. Na tie, kai kurie is ju, rodo vidurini pirsta ir juokiasi - kaip sakoma Dievas mato, Dievas zino, Dievas atlygins.Ne kiek tokiu neteisinu - savo jie gaus.Taciau pries ivardindamas juos vienareiksmiskai “isdavikais” pasverk save, ar neisdavei kai tavo artima cekistai dorojo, o tu garsiai, ar sau paciam sakei: “taip jam ir reikia.Durnius nezino kada patylet reikia.Gi ir Lietuvoj galima gyventi kai galva ant peciu yra”.

Stalker > Emigrantas        2017-04-15 13:18

Tu esi tevynes isdavikas!
Durniu laivas skesta, čekistai su komunistais atplešineja ir vagia paskutines laivo lentas. O tu nejauti jokios meiles tevynei, kazkodel nenori taisyt durniu laivo skyliu. Ir begi is durniu laivo.

s.m. >Autorei       2017-04-15 11:42

Ačiū, panele, už Jūsų pastangas tokiais straipsniais šviesti ir protinti nuo skurdo ir neteisingumo kasdien vis labiau sužvėrėjančius, susvetimėjančius tautiečius.
- - -
Senokai knietėjo pasakyti Jums ir kitką.
Jei nežinojote, - esate bendravardė ir bendrapavardė mano vaikystėje sutiktos ir kada nors vėl sutiksimos amžinybėje be galo nuostabios moters, atidavusios savo visą >80 metų gyvenimą vaikų gydymui, gydytojos Kotrynos Kriaučiūnaitės, karo metais Panemunės vaikų kaulų ligų ligoninėje išslapsčiusios ir išgelbėjusios gyvybes kelioms dešimtims žydų vaikų, ir net neabejoju, įrašytos Pasaulio teisuolių sąraše.

Emigrantas       2017-04-14 22:07

Laimingo žlugimo, ekstautiečiai!

Stalker        2017-04-14 21:32

Tiesa sakant toks vaizdas kad mergicka surase is eiles visus protingus zodzius kurios zinojo.
Dazniausei taip atsitinka kai zmogus nori pasirodit labai protingu, o ne pateikt auditorijai kazkokia svarbia informacija.

albina       2017-04-14 19:47

Šaunu,kad jauni žmonės rašo aktualiom tautai temom,nes nuo kosmopolitiškumo ir kažin kokio neoliberalizmo pradeda nusisukti mūsų šlovinamas Vakarų pasaulis.Paprastas pavyzdėlis:pranzūzai,kroatai Eurovizijoj dainuoja savo kalba,mes tik angliškai,talentų paieškose,popso konkursėliuose vien anglų kalba! Kai mūsų KALBA viena seniausių ir gražiausių.O juk turėtume didžiuotis savo KALBA,GAMTA,ISTORIJA.

Laima       2017-04-14 17:22

Didžiulė pagarba jaunai merginai už brandžias mintis. Ačiū už išsamų straipsnį, atspindintį šiandienos aktualijas.

Komentuojantiems - jei neturit ką protingo parašyti (ne visiems duota sklandžiai reikšti mintis), geriau padarykit pirštų mankštą, bus didenė nauda ...

Stalker        2017-04-14 16:08

“Lietuva nėra nei absoliuti Europa, nei posovietinės erdvės zona, todėl savojo kelio atradimas yra prioritetinis visos Tautos tikslas. ”
Rusija lygiai taip pat iesko ir eina savo keliu. Mes visi puikiai zinom iki ko jinai daejo.

šį kartą       2017-04-14 12:14

Dzeikas teisus. Panelė per skysta rašyti šia tema

Dzeikas       2017-04-14 11:44

Taipui: ne del sudetingo teksto(nors ir tai tiesa), pasivarginau islukstenti.Bet argumentacija silpna.Tai ka autore ivardina “pokolonijiniu sindromu” itakoja 5-10% Lietuvos problemu.
Pagrindinis veiksnys totalitarizmo nuodai ivardintas Valiusaicio straipsnyj.Beje , jei naudoti J.Pura kaip indikatoriu, paziurekite kaip jis soko ant ragu del sio (Valiusaicio) straipsnio teziu fludindamas straipsni del nereiksmingu detaliu ir bandydamas atitraukti demesi “paaiskinimais”.O sitam straipsniui - 0 sveiku.Nes patsai straipsnis nuveda demesi klaidinga linkme nuduodamas valstybes (ir valstybingumo) problemas kaip naturalu, objektyvu desni.
O yra ne taip.Valiusaicio straipsnis nurodantis SUBJEKTYVIA, tycine itaka zymiai arciau tiesos.
PS. Galima gincytis tik ar turejo pokolonijinis sindromas lemiama itaka 90-uju pradzioj.Sitoj vietoj nesu tikras.

na taip...       2017-04-14 8:32

nepaminėta “teigiamas” okupantų rusų ir jų kolaborantų: komunistų, kgbistų indėlis naikinant Lietuvą.

taip       2017-04-14 7:06

Dzeikai, nepykite, tai jaunas žmogus, žinoma, skaityti sunku, išlukštenus iš žodžių gausos, akcentai tvarkoj.

Dzeikas       2017-04-14 4:59

Kas yra kliedesiai?
Kai zmogus kliedi, jis gali(netgi dazniausiai) operuoti realiomis, egzistuojanciomis savokomis, reiskiniais , aktualijomis.Skirtingai nuo glosolalijos kai igarsinami neegzistuojantys zodziai arba isvis garsai.
Kliedesio zodziai supina, ivardija reiskini /-ius taciau nerodo loginio rysio tarp ju.
Tiek apie si straipsni.Nesivarginkite skaityti.Samones tvirkinimas ir nieko daugiau.


Rekomenduojame

Garliavos šturmo šeštosios metinės: reportažas iš gegužės 17-osios piliečių akcijos „Ar dar gyva Deimantė Kedytė?“

Piliečiai nesitraukia: toliau teiraujasi apie valstybės paslaptimi paversto vaiko likimą

Pasirodo, Vyriausybė laukia mūsų pasiūlymų opiausioms šalies problemoms spręsti

„Alternatyva Švedijai“ elgetautojus ragina įsikurti Siodermalmėje – kartu su tais, kurie elgetavimui pritaria

Donaldas Trumpas ragina Angelą Merkel atsisakyti bendradarbiavimo su Rusija

Algimantas Rusteika. Patyčių Lietuva

Vytautas Matulevičius JAV institucijoms dėl N. Venckienės: apginkite ją nuo nepagrįsto persekiojimo

Žino, ką kalba. Gintautas Babravičius: Reikia versijos, kad nors kažkiek geriau atrodytum

Politinė Garliavos šturmo liudytojų byla: galutinį žodį tars Aukščiausiasis teismas?

Gegužės 18 dieną junkis į piketų bangą UŽ MEDŽIUS, išsakyk savo pilietinę poziciją – GYVO ŽALIO ar BETONO?

Ataskaita Europos Parlamentui: Europai gresia demografinė savižudybė

Vytautas Sinica. „Marksistai suprato: norint perkurti visuomenę reikia atsisakyti vyro ir moters šeimos“

Garliavos šturmo šeštosioms metinėms. Vinco Kubiliaus žvilgsnis į „Tie-SOS!“ akciją – pastangas priminti Deimantės Kedytės pagrobimą ir pradanginimą

Gegužės 17-ąją S. Daukanto aikštėje bus paminėtos Deimantės Kedytės smurtinio pagrobimo ir pradanginimo šeštosios metinės

Andrius Švarplys. Apie žiniasklaidą, metančią iššūkį Vakarų konstitucinėms teisėms ir laisvei

Verta prisiminti. Lietuvos disidentų kreipimasis „Dėl politinio Neringos Venckienės persekiojimo (lietuvių, anglų kalbomis)“

A. Navickas. Medaus šaukštu deguto statinės nepagadinsi

Vytautas Radžvilas. Esame mulkinami, išnaudojami ir apgaudinėjami, o mes ginčijamės dėl techninių smulkmenų

Laisvūnas Šopauskas. Ką „pamiršo“ viešasis intelektualas Kęstutis Girnius

Stasio Šalkauskio išminties šventė. Debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“

Vytautas Radžvilas: Šliaužiantis totalitarizmas

Ričardas Kalytis. O jei rinktumės „žmogų ir partiją viename“?

Kastytis Braziulis. Kada rasis valia įstatymų spragoms užkamšyti

Darius Kuolys. Bėk, Tomai, bėk!

Stasio Šalkauskio išminties šventė: prof.Albino Plėšnio paskaita „Prigimtinė teisė ir pilietinė laisvė“

Vytautas Sinica. „Turime teisę nemėgti ir tą pasakyti“

Algimantas Rusteika. Tas prakeiktas nuolankumas

Alvydas Jokubaitis: „Šalkauskio knygos ir straipsniai laukia kitos Lietuvos“

ES šalių gyventojai sutaria – imigracija yra didžiausia problema

Vytautas Radžvilas: matomas Europos nukrikščioninimas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.