Demokratija ir valdymas

Kostas Smoriginas: „Reik juoktis, kai ponai juokiasi“

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 12 d. 21:13

1     

    

Kostas Smoriginas: „Reik juoktis, kai ponai juokiasi“

Rimvydas Stankevičius | „Respublikos“ žurnalistas

Visuotinai pripažintas aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kostas Smoriginas, pristatydamas publikai naująją drauge su kompozitoriumi Eduardu Balsiu sukurtą teatralizuotą koncertinę programą „Klounų dainos“, jau kuris laikas linksmina Lietuvos žmones scenoje virsdamas graudžiai juokingu pagyvenusiu raudonanosiu klounu.

Kaip tik su juo – su tuo nepakartojamu personažu, kuriam verkiant yra įprasta juoktis, – šiandien ir kalbamės apie meno, žmogaus bei valstybės reikalus.

Per visą savo kūrybinį kelią pabūti klounu, ko gero, lig šiolei dar nebuvo tekę?

Klouno nosį scenoje išties užsidėjau pirmą kartą. Klounai, kaip sakoma, – vieninteliai žmonės, savąją nosį kišantys į svetimą... Tačiau sakydamas, kad klounu pabūti ar pasijusti man niekada nėra tekę, tikrai meluočiau. O jums pačiam ar bet kuriam kitam žmogui argi nėra tekę paragauti šio vaidmens?..

Yra tokia pasakėčia: Dievas sutvėrė asilą ir jam sako: „Dirbsi nuo ankstyvo ryto iki nakties, būsi užsispyręs, tave dėl to visi laikys kvailu, ėsi tik žolę ir gyvensi penkias dešimtis metų.“ „Pasigailėk, – ėmė maldauti asilas, – penkiasdešimties metų tokio gyvenimo aš nepakelsiu, sutrumpink bent iki trisdešimties.“ Dievas sutiko.

Tada Jis sutvėrė šunį ir sako: „Būsi klusnus ir ištikimas savo šeimininko vergas, ėsi tik tai, kas atliks nuo jo stalo, ir gyvensi dvidešimt penkerius metus.“ Šuniui irgi toks gyvenimas pasirodė per ilgas, tad dešimtį metelių nusiderėjo.

Panašiai įvyko ir su beždžione, kuriai trys dešimtys metų buvo skirtos vien linksminti bei erzinti kitus savo idiotišku elgesiu. O štai žmogui, kuriam Dievas suteikė proto, galios ir pavedė visam kam šeimininkauti, priešingai – Viešpaties skirti dvidešimt metų pasirodė pernelyg mažai, tad jis išprašė pridėti prie jo amželio visus tuos metus, kurių atsisakė asilas, šuo ir beždžionė.

Štai taip dabar ir gyvename – dvi dešimtis pirmų savo gyvenimo metų praleidžiam kaip žmonės, po to esame apkraunami naštomis ir įkinkomi dirbti kaip asilai, gimus vaikams – virstame ištikimiausiais jų vergais, valgydami tik tai, kas lieka nuo jų stalo, o galiausiai senatvėje gyvename kaip beždžionės, linksmindami vaikus, erzindami jų tėvus ir visuotinai laikomi idiotais.

Argi tai ne apie mus ir argi ne graudžiai juokinga?

Beje, ar žinote, kaip „klounas“ skambėtų gruziniškai? Komikadzė. Labai tiksliai nusako klouno esmę, ar ne?

O daug jau kartų šią koncertinę programą rodėte scenoje?

Aštuonis kartus. Ji vis dar kinta, tobulėja, įgyja vis spalvingesnių aspektų... Koncertas nėra lengvas – jame labai daug žanrų yra susipynę. Tai ir komedija – ta naivioji, klasikinė klounada, ir tragikomedija, ir šiokia tokia didaktika, mėginanti prisibelsti į miegančius žmonių protus ir pernelyg sutramdytas širdis…

Ne visi žiūrovai yra pasiruošę priimti iš klouno lūpų šiek tiek kritikos savo atžvilgiu – pasitaiko ir labai įsižeidusių. Ypač po atviro klouno monologo, kuriame jis aštriai tyčiojasi iš savo klouniškumo, o po to staiga prabyla: „O jūs, gerbiamieji, – kas kita,/ Štai sėdite puošnūs ir orūs,/ Nes žinot, ką reikia daryti,/ Jei klounais atrodyt nenorite:/ Reik juoktis, kai ponai juokiasi,/ Liežuvį laiku prikąsti,/ Šokuoti karjeros pakopomis,/ Nekęsti, ko liepta nekęsti,/ Išmokti skandinti kylančius,/ Netiesti nevykėliui rankos,/ Stebėtis Tėvynę mylinčiais,/ Vertybes laikyti bankuose“... Po šio kreipimosi visas iš anksto klouno juokeliams paruoštas publikos šypsenas it koks vėjas nupučia…

Bet iš tiesų klounas žmonių juk neketina nei teisti, nei auklėti – tiesiog jis elgiasi taip, kaip dera elgtis klounui, – sako, ką galvoja. Jis tenori pasakyti, kad visi mes kas dieną esame priversti truputėlį būti klounais prieš save, idant netaptume klounais visuomenės akyse, visi esame išmokę viešo bendravimo normų – nenuoširdžių šypsenų, apsimestinio dėmesio vardan politkorektiškumo ir tolerancijos privalomojo melo… Visų mūsų gyvenimas tuo pat metu yra ir tragiškas, ir komiškas, atmieštas menkyste, bet padabintas ir tikro taurumo, tikros didybės, tikro šventumo blyksniais. Žmogus juk ir tiki, ir abejoja tuo pat metu, kaip yra sakęs H.Ibsenas.

Na, bet klounas visuomet yra dar ir šiek tiek maištininkas, besiiriantis prieš srovę, todėl klouno vaidmuo, klouno titulas – man vienas garbingiausių. Kaip tik todėl koncerte skiriu vieną dainą visiems Lietuvos klounams, šalia kurių pavardžių šį žodį derėtų rašyti iš didžiosios raidės. Čia turiu omenyje ir šviesaus atminimo Vytautą Šapranauską, ir maestro Vytautą Kernagį, ir pačius iškiliausius išėjusius lietuvių poetus, nebijojusius kalbėti galingiesiems prieš plauką...

Mes, paprastieji, postų, pareigų, reputacijų, etikos ir kostiumų suvaržyti žmonės, neretai pavydime klounams. Juk klounui vieninteliam leista ištarti: „karalius nuogas“, ir jam nebus už tai nukirsta galva.

Išties taip manote? Nebūkit juokingas – tie laikai, kai klounams galvos nekertamos, baigėsi, paliko tik pasakų knygose, kaip ir tikroji demokratija. Dabar ponai yra įžeidūs ir itin įnirtingai gina savąjį orumą, todėl klounams galvos šiais laikais kapojamos net ir prevenciškai, idant ta jūsų minėta frazė nebūtų ištarta. Kiekvienas pastebintis ir viešinantis mūsų visų gyvenimo klouniškumą visada rizikuoja supykdyti visos šios klounados režisierius ir paprasčiausiai atsidurti teisme.

Juk visai ne apie cirką ir ne apie teatro sceną byloja sentencija: „Kai iš scenos išnyksta herojai, ją akimirksniu užpildo klounai.“

Nors… apie tą galvų kapojimą gal ir pernelyg kategoriškai pasakiau – žinot, prieš pat savąjį pasirodymą Naisiuose, jau segėdamas klouno nosį, sutikau poną Ramūną Karbauskį. Tad štai jis, didžiausiai mano nuostabai, išreiškė man kolegišką solidarumą: „Nenusiminkite,  – sako. – Visi mes, taip pat ir tie, kurie Seime, esame klounai – kažko vis naiviai tikimės, dėl kažko vis bergždžiai stengiamės, juokingai suklumpame“...

Manau, jeigu žmogus, net ir užkopęs į valdžios viršukalnę, išsaugo gebėjimą pažvelgti į save kritiškai ir iš savęs pasišaipyti, vien tai – suteikia vilties.

Na, tačiau nereikia manyti, kad „Klounų dainos“ yra kaži kokia valstybės kritikos programa, kupina viešo ar užslėpto politikavimo,  – taip nėra, ši programa yra meninė, kupina čapliniško humoro, gana banalių juokelių, linksmų ir graudžiai juokingų monologų, dainų...

Suprantu, bet jeigu klausčiau ne apie sceną, o apie jūsų gyvenimą, – daug jame klouniškumo?

Pakanka. Antai teatre sutiktas žinomas bankininkas manęs uoliai atsiprašinėja: „Atleiskit, man labai gėda, bet per tą užimtumą teatre nesu buvęs dešimtį metų.“ O aš jį ramindamas ir sakau: „Nesigėdinkit, aš banke apskritai gyvenime nesu buvęs.“

Na, o jeigu rimtai – antai visi laikraščiai neseniai rašė, jog man kaip nusipelniusiam aktoriui, Nacionalinės premijos laureatui skirta valstybinė pensija. Skamba išdidžiai, ar ne? Atrodytų, buvau deramai pagerbtas?

Iš tikrųjų – viskas yra kur kas juokingiau, pasirodo – ta pensija (235 eurai) man priklausytų tik su sąlyga, jeigu daugiau nieko nekurčiau, nedirbčiau ir tapčiau mokesčių mokėtojų išlaikytiniu. Kitaip tariant, mūsų valstybėje pagarba menininkui ir rūpinimasis jo pramitimu, pasirodo, priklauso tik tuo atveju, jei šis pasižada nustoti kūręs.

Arba – argi ne komiškas yra tiesiog trimitais aidintis visuotinis valdžios susirūpinimas dėl emigruojančio jaunimo, kai patiems talentingiausiems jaunuoliams, patiems guviausiems ateinančių kartų protams neatrandame nišos jokiai veiklai, nerandame galimybių mokėti jiems atlyginimus, kurie leistų bent išmaitinti savuosius vaikus?

Na, o televizijos? Šou? Kaip gražiai įpratome vieni kitus niekinti, klouninti – eteryje vien pjautynės, mėginimai vienam kitą perrėkti, vaikus auklėjame būti ne savimi, o tokiais, kokių naujajai Europai prireiks…

Globalinis planetos atšilimas ir globalinis žmonių atšalimas kits kito atžvilgiu. Argi tai ne klouniška?.. Tik, deja, visai nejuokinga. Manau, jog negalima šitaip. Negalima.

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Arvydas       2016-12-13 19:43

Aukso žodžiai. Svarbiausia - sakomi nuoširdžiai. Kaip ir absoliuti dauguma ligšiolinės kūrybos. Pagarba Žmogui.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.