Kokius Lietuvos politikos ir verslo elito veikėjus konsultuoja V. Pociūno šmeižikas iš „kreml.org“?

Tiesos.lt siūlo   2013 m. vasario 9 d. 18:44

0     

    

Kokius Lietuvos politikos ir verslo elito veikėjus konsultuoja V. Pociūno šmeižikas iš „kreml.org“?

Rasa Kalinauskaitė | ekspertai.eu

Prieš paaiškinant šį bjaurų klausimą, verta susidėlioti kai kuriuos faktus, žinomus iš viešosios erdvės (privilegiją skelbti ikiteisminių tyrimų duomenis, nutekintus iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ir/ar Generalinės prokuratūros (GP), palikime „dienraščių lyderiui“).

Du geriausi bičiuliai. Kairėje – klientų Lietuvoje ir Lenkijoje turintis V. Pociūno šmeižikas, „kreml.org“ ekspertas M. Podoliakas, kurio vadovaujamas laikraštis paskelbė Latvijos žemėlapį be Latgalos tuo metu, kai praėjusią vasarą ten lankėsi nepageidaujamu asmeniu paskelbtas Kremliaus „polittechnologas“, artimas M. Podoliako šefo bendražygis. Dešinėje – dažnas svečias Lietuvoje ir Lenkijoje, buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidento postą J. Romančiukas, išdavęs savo kolegas iš opozicijos.

Kodėl VSD vadovai skleidė gandus apie žuvusįjį?

Pirmiausia – visuomenė iki šiol nežino, kodėl, dėl kokių motyvų, kokių interesų turėdami buvę Valstybės saugumo departamento vadovai po pulkininko Vytauto Pociūno žūties nutekino dienraščiui „Lietuvos rytas“ ikiteisminio tyrimo medžiagą ir organizavo jo žeminimo kampaniją.

Prisiminkime tik to šmeižto apogėjų – Audrio Kutrevičiaus rašinyje buvo paskleistas melas, esą pro KGB kontroliuojamo viešbučio langą Lietuvos saugumo karininkas iškrito besišlapindamas. Tai žurnalistui porino „asmuo, artimas V. Pociūno žūties tyrėjams“. Prieš tai bandyta įpiršti mintį, esą žūties aplinkybės jau išsiaiškintos, bet jos esančios tokios gėdingos, kad net nedrįstama jų skelbti.

Iš VSD budėtojo liudijimo žinome, kad prieš pasirodant vienam iš straipsnių „dienraščių lyderio“ žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė maždaug nuo 19 val. vakaro iki 2 ar 3 val. nakties svečiavosi buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus kabinete.

Be to, kad tokius gandus, kurie skelbti „Lietuvos ryte“, platino pats A. Pocius ir VSD pareigūnas Audrius Penkauskas, paliudijo TS-LKD lyderis Andrius Kubilius.

„Iš karto po žūties pas mane bent keletą kartų lankėsi Saugumo departamento pareigūnas Audrius Penkauskas, po to ir pats Arvydas Pocius. Jie dėstė įvairius dalykus, kurių tikslą supratau labai paprastai: kodėl nereikia siekti parlamentinio ar valstybinio tyrimo dėl žūties aplinkybių. Dėstyti motyvai buvo patys įvairiausi, pradedant moterimis ir baigiant žūties aplinkybėmis“, – teigė A. Kubilius. Apie panašų pokalbį paliudijo ir jo kolegė Rasa Juknevičienė.

Atliekant parlamentinį V. Pociūno žūties tyrimą, A. Penkauskas patvirtino, „jog būtent po pokalbio su A. Pociumi ir jo pavaduotoju D. Dabašinsku jis buvo įpareigotas aplankyti politikus, keliančius daugiausia klausimų dėl V. Pociūno žūties ir jo išsiuntimo į Gardiną aplinkybių“.

Kaip paaiškėjo, „žinios“ apie neva „gėdingą“ žūtį buvo prasimanytos ir vėliau paneigtos. Kitas dalykas, kad „dienraščių lyderio“ rašiniai buvo dosniai pagardinti detalėmis, kurias galėjo žinoti tik ikiteisminį tyrimą atlikę baltarusiai, GP ir VSD.

Tačiau nė vienas iš dviejų veiksmų, užtraukiančių baudžiamąją atsakomybę, – nei ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas, nei žuvusiojo šmeižimas – GP nesudomino. Bylą dėl šmeižto kelti atsisakyta, o klausimas apie atsakomybę už slaptų duomenų atskleidimą visai nebuvo keliamas.

Sunku įsivaizduoti, kad buvę VSD vadovai organizavo žuvusio karininko dergimą dėl kokios nors psichologinės patologijos, skatinusios be jokios priežasties tyčiotis iš mirusio žmogaus. Logiškiau manyti, kad jie kažko bijojo, ir ta baimė turėjo būti labai stipri.

Viena iš galimų prielaidų – kad šmeižto organizatoriai yra kažkaip susiję ir su V. Pociūno žūtimi.

Ar prokuroras Artūras Urbelis, neseniai nutraukęs tyrimą, tyrė šią versiją?

A. Urbelis: „Man tai neįdomu“

„Atlikto ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų priežastinį ryšį tarp Lietuvos Respublikos piliečio ar kito nuolat Lietuvoje gyvenančio asmens veiksmų ir V. Pociūno mirties“, – pranešė GP, nutraukusi tyrimą.

Taigi, galimos Lietuvos piliečių ar gyventojų sąsajos su žūtimi buvo tiriamos, bet jų nenustatyta.

O ką prokuroras A. Urbelis išsiaiškino apie motyvus, kurie vertė skleisti makabriškus gandus apie žuvusįjį?

Spaudos konferencijoje atsakydamas į žurnalisto Rimanto Varnausko klausimą jis prasitarė, kad „negraži informacija“ buvo paskleista „iš išgąsčio kažkokio tai neaiškaus ir nesuprantamo“.

Skleisti šlykščius gandus apie žuvusį žmogų dėl „neaiškaus ir nesuprantamo išgąsčio“ yra, švelniai tariant, keistoka motyvacija. Tačiau bandymas išsiaiškinti ką nors konkretesnio A. Urbelį sunervino:

 

O čia prokuroras apie šmeižto motyvus pasako tiesiai: „Tai man neįdomu.“ Nes šmeižtas, jo „manymu“, yra nesusijęs su „mirties aplinkybėmis“. Paklaustas, kodėl kalbėjo apie baimę ir ko bijojo tie, kurie šmeižė V. Pociūną, A. Urbelis atsako, kad Maskvoje yra kažkokie „dideli institutai“, kurie „kuria visokias kalbas“, o jis pats, pasakodamas apie „neaiškų ir nesuprantamą išgąstį“, kalbėjo „ezopo kalba“, todėl savo žodžių paaiškinti negali.

 

Taigi, tie, kurie skleidė gandus apie žuvusįjį, buvo apklausti, kažką pasakė, prokuroras A. Urbelis padarė išvadą, kad tai „nesusiję“, ir nebesidomėjo, o apie „išgąstį kažkokį neaiškų ir nesuprantamą“ daugiau nieko arba negali, arba nenori paaiškinti.

O juk V. Pociūno šmeižikų būta ne tik Lietuvoje. Bet jie Lietuvoje turi klientų.

„Viskas – tik kainos klausimas“

2010 metų rugpjūčio 12-ąją internetiniame tinklalapyje „kompromatby“ pasirodė tokio Michailo Podoliako rašinys „Lietuviškas gambitas“, kuriame peršama versija, neva V. Pociūnas nusižudė, nes dirbo Baltarusijos KGB ir neišlaikė nervinės įtampos. Ši rašliava paskatino pasidomėti jos autoriumi ir paklausti – kas yra šios produkcijos užsakovas? Apie tai jau rašiau, bet dabar šio personažo portretą galima papildyti naujais bruožais.

Taigi, M. Podoliakas yra žurnalistu prisistatantis Ukrainos pilietis, 2005-aisiais deportuotas iš Baltarusijos: KGB paskelbė, kad savo leidžiamame laikraštyje jis kurstė „konsoliduotis radikaliąją opoziciją“ ir nuversti Aleksandro Lukašenkos režimą. Nuo to laiko gyvena Ukrainoje, kur vadovauja laikraščiui „Obozrevatel“, priklausančiam oligarchui ir politikui Michailui Brodskiui. Be to, turi savo „konsultacijų verslą“.

Tiek tarp Baltarusijos, tiek tarp Ukrainos opozicijos M. Podoliakas yra pelnęs itin prastą šlovę. Mat savo „demaskuojančios“ rašliavos taikiniais – o jos srautas ypač suintensyvėja rinkimų laikotarpiais – jis pasirenka būtent opozicijos atstovus.

Pavyzdžiui, per 2010-ųjų Baltarusijos prezidento rinkimų kampaniją jis dergė stipriausius opozicijos kandidatus – Aleksandrą Milinkevičių ir Andrejų Sanikovą. Tiesa, nuožmiai kritikavo ir Aleksandrą Lukašenką, o kampanijos įkarštyje net pasirodė per Rusijos televiziją NTV transliuotame dokumentiniame filme „Krestnyj batka“, kuriame pasakojama apie žmonių grobimus Baltarusijoje. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad šis filmas vertinamas kaip Rusijos informacinio karo produktas ir parodytas tuo metu, kai Kremlius darė agresyvų spaudimą A. Lukašenkai (apie tai Vladimiro Putino klausė ir žurnalistai).

M. Podoliako „demaskavimo“ objektai Ukrainoje – Julija Tymošenko ir kiti „Oranžinės revoliucijos“ veikėjai (pvz., plėtotos versijos, esą nuodų Viktorui Juščenkai pakišo jo paties bendražygiai).

Metodų, kuriais atlieka „kompromitacijas“, M. Podoliakas nesirenka. Prieš savaitę jo vadovaujamas „Obozrevatel“ suklastojo iš laikraščio „Высокий Замок“ perspausdintą J. Tymošenko advokato Sergejaus Vlasenko interviu, įrašydamas žodžius, kurių šis nesakė. „Taip kompromituojama ekspermjerė, jos advokatas ir visa opozicija“, – pareiškė laikraščio „Высокий Замок“ redakcija.

Ukrainos opozicija „Obozrevatel“ vadina organu, lojaliu dabartiniam prezidentui Viktorui Janukovičiui. M. Podoliakas yra vienas nedaugelio išrinktųjų žurnalistų, kuriems buvo suteikta privilegija apsilankyti asmeninėje prorusiškos Regionų partijos lyderio rezidencijoje – itin prašmatnioje ir apaugusioje korupcinėmis legendomis – ir išgarsėjo reto saldumo interviu su V. Janukovičiumi. 

Dar vienas M. Podoliako klientas – su organizuotu nusikalstamumu siejamas Regionų partijos deputatas Jurijus Ivaniuščenka. Jis vadinamas artimiausios V. Janukovičiaus aplinkos žmogumi ir vienu turtingiausių asmenų Ukrainoje (2012-aisiais jo turtas vertintas 756 milijonais dolerių), o spauda mirga straipsniais apie kriminalines istorijas. Šią J. Ivaniuščenos reputaciją M. Podoliakas – kaip jo „konsultantas“ – „baltino“ kartu su kolegomis specialiai tam skirtame renginyje.

Suprantama, tokias paslaugas M. Podoliakas teikia ne labdaros pagrindais. Požiūrį į jo „konsultacijų verslą“ gerai išreiškia interviu, apskriejęs baltarusių žiniasklaidą 2010-aisiais, jam pasirodžius filme „Krestnyj batka“, idealiai atitikusiame Kremliaus interesus. Interviu M. Podoliako vardu pasakojama apie pelningą viešųjų ryšių agentūrą Kijeve, politinius užsakymus Ukrainoje, Gruzijoje, Rusijoje, ryšius su specialiosiomis tarnybomis. „Viskas – tik kainos klausimas. Man nėra gerų ir blogų politkų, svarbiausia, kad uždarbis būtų geras“, – „cituojamas“ M. Podoliakas. Susinervinęs „konsultantas“ nedelsdamas nuo šio interviu atsiribojo, pareikšdamas, kad jo nedavė. Šiaip ar taip, jo verslo esmė buvo įvardyta labai tiksliai. 

Kremliaus „polittechnologai“

Interneto svetainėje „kreml.org“ M. Podoliakas pristatomas kaip vienas šios organizacijos ekspertų ir „specialiųjų informacinių technologijų agentūros direktorius“.

Asociacija „kreml.org“ vienija kelis tūkstančius žurnalistų, politologų ir vadinamųjų „polittechnologų“ iš Rusijos bei Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių. Svetainėje nurodyta apie 50 jai priklausančių „centrų“, kai kurie dirba ir su Baltijos valstybių medžiaga. „Kreml.org“ „ekspertai“ atlieka politinio gyvenimo analizę ir, kaip patys skelbiasi, „veiksmingai bendradarbiauja“ su valstybinėmis struktūromis.

Šios organizacijos steigėjas – Efektyvios politikos fondas (EPF), kuriam vadovauja „žymiausiu Rusijos polittechnologu“ vadinamas žurnalistas Glebas Pavlovskis. Tiek EPF, tiek asmeniškai G. Pavlovskio paslaugomis ilgą laiką naudojosi Kremliaus administracija. Iki 2011-ųjų pavasario jis buvo Rusijos prezidento administracijos patarėjas ir dalyvavo rengiant Vladimiro Putino rinkimų kampanijas bei kuriant Kremliaus politiką palaikantį agresyvaus stiliaus jaunimo judėjimą „Naši“. Dmitrijus Medvedevas „polittechnologą“ G. Pavlovskį apdovanojo ordinu „Už nuopelnus tėvynei“.

Žymaus Rusijos disidento akademiko Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Boner šį veikėją apibūdino taip: „Tikrąją G. Pavlovskio vertę nusistačiau 1980–1981 metais, kai jis davė parodymus KGB apie Sergejaus Kovaliovo sūnų Ivaną Kovaliovą ir jo žmoną Tanią Osipovą. Aukščiau vertinti to žmogaus neketinu, jo vertė man tada paaiškėjo visiems laikams.“

Artimas M. Podoliako šefo iš „kreml.org“ bendražygis – Estijoje, Lietuvoje, Gruzijoje, o 2012-ųjų rugsėjį ir Latvijoje nepageidaujamu asmeniu paskelbtas „polittechnologas“ Modestas Kolerovas.

M. Kolerovas yra Kremliui artimos naujienų agentūros „Regnum“ steigėjas, 2005 metų kovą V. Putino įsakymu paskirtas vadovauti Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybai, kuri pavaldi Rusijos prezidento administracijai. Kaip ta proga rašė leidinys „Коммерсантъ“, svarbi šios valdybos veiklos sfera – nepriklausomos valstybės, susikūrusios buvusios SSSR teritorijoje, o „ponui Kolerovui, kurį kolegos charakterizuoja kaip nepriekaištingą antifašistą ir kontrrevoliucionierių, regis, patikėta užsiimti oranžinių revoliucijų prevencija posovietinėse valstybėse“.

Ten pat nurodyta, kad M. Kolerovas kartu su G. Pavlovskiu vadovauja „vadinamajam projektiniam komitetui, vienijančiam rusų politologus“. Gerų žodžių kolegai negailėjęs G. Pavlovskis jo vadovaujamos valdybos misiją apibūdino taip: ji „turės spręsti posovietinėje erdvėje tas užduotis, su kuriomis nesusitvarkė Užsienio reikalų ministerija“.

Dar 2003-iaisiais M. Kolerovo ir G. Pavlovskio „projektinis komitetas“ paskelbė Rusijos politikos Baltijos šalyse „memorandumą“, kuriame teigiama, kad „nacionaliniai Rusijos interesai Baltijos regione grindžiami amžinu Rusijos siekiu“ „realizuoti strateginę Baltijos jūros kranto kontrolę“, todėl „ypač svarbu šiame regione ginti Rusijai lojalių gyventojų teises, remti rusų diasporą, visų buvusios Sovietų Sąjungos piliečių politines ir kultūrines teises“.

Latvijos žemėlapis be Latgalos

Paskelbdama artimą M. Podoliako šefo bendražygį M. Kolerovą ir jo kolegą, vieną „Regnum“ redaktorių Igorį Pavlovskį nepageidaujamais asmenimis, Latvija nurodė, kad šių Rusijos piliečių veikla kelia grėsmę nacionaliniam ir ekonominiam valstybės saugumui bei teritoriniam vientisumui.

Pabaltijo problemomis – energetika ir rusakalbių teisėmis – M. Kolerovas ir I. Pavlovskis užsiiminėjo ne tik virtualioje „Regnum“ erdvėje, bet ir asmeninių vizitų į Latviją metu.

Kaip pranešė žiniasklaida, ypač šie vizitai padažnėjo per referendumą dėl rusų kalbos pripažinimo valstybine. 

Paskutinį kartą Rygoje M. Kolerovas ir I. Pavlovskis lankėsi 2012-ųjų vasarą. Prie lėktuvo trapo juos pasitiko Latvijos Saeimos automobiliai, kuriais naudojasi daugiausiai rusakalbių gyventojų palaikoma partija „Santarvės centras“, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su valdančiąja Kremliaus partija „Vieningoji Rusija“.

Latvijos sostinėje pristatęs knygą „Pulsuojanti imperija“, M. Kolerovas dalijo interviu, kuriuose atvirai dėstė, kad „rusų kalba Latvijoje turi teisę mažų mažiausiai į regioninės kalbos statusą“.

Kremliaus „polittechnologai“ buvo vežiojami po Latgalą, lankėsi Daugpilyje ir Lyvanuose. Buvo susitikę su lenkų bendruomenės centro vadovu, dalijosi darbo su vadinamaisiais „tėvynainiais“ patirtimi.

Į „gastroles“ Latvijoje atvykstantys asmenys užsiima ardomąja veikla, siekdami „kaip nors padaryti, kad Latgalija žmonėms atrodytų it kažkokia ypatinga autonomija, įeinanti į Latvijos sudėtį“, – sakė Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius tada, kai M. Kolerovas ir I. Pavlovskis buvo paskelbti nepageidaujamais.

M. Kolerovas pripažino buvęs Latgaloje, bet apie autonomijos planus dėstė savą versiją. „Kad Latgala yra ypatingas kraštas, sako patys gyventojai. Man beprasmiška apie tai kalbėti. Apie tai kalba pati istorija. Iki 1959 metų SSSR latgalių kalba buvo oficiali. Tai klausimai ne man, o Latvijai ir Latgalai, kurios separatizmą kursto nacionalradikalai“, – aiškino „polittenchnologas“.

Būtent per šį Kremliaus propagandistų vizitą Baltijos šalių žiniasklaidoje plačiai pasklido straipsniai, iliustruoti Latvijos perdalijimo žemėlapiais. 

Pirminis jų šaltinis – „kreml.org“ eksperto M. Podoliako vadovaujamas „Obozrevatel“, išspausdinęs „pagal atvirus CŽV ir GRU šaltinius“ sudarytą pranašystę, kaip pasikeis Europos žemėlapis 2035 metais. Latvija jame pavaizduota be Latgalijos, kuri nuspalvota raudona Rusijos spalva. „Susilpnėjus Europos vienybei, o Vokietijai įgijus didesnį politinį svorį, dalis teritorijų, kuriose dominuoja rusakalbiai gyventojai (Narvos regionas Estijoje, rytų Latvija su centru Daugpilyje), gali atitekti Rusijai“, – dėstė leidinys.

Tarsi ruošdamas dirvą sėklai, kurią Latgaloje tuo metu sėjo artimas M. Podoliako šefo iš „kreml.org“ bendražygis M. Kolerovas.

Geriausias draugas – dažnas svečias Vilniuje ir Lenkijoje

Kaip M. Podoliakas susijęs su Lietuva ir kas paskatino jį 2010-ųjų rudenį paskelbti rašliavą apie V. Pociūno „savižudybę“?

Pirmoji sąsaja paaiškėjo 2010 metų gruodį, kai savo svetainėje „kompromatby“ jis publikavo įspūdingą prisipažinimą.

„Jaroslavas yra mano draugas. Mano geriausias draugas. Pats geriausias. Jau beveik dvidešimt metų. Buvo, yra ir bus. Nepaisant nieko. Nepaisant jokių pasmerkimo žodžių“, – rašo šmeižto ant V. Pociūno papylęs M. Podoliakas.

Žmogus, kuriam jis taip aistringai išpažino draugystę, yra Jaroslavas Romančiukas – vienas Baltarusijos opozicijos kandidatų, dalyvavusių 2010-ųjų gruodį vykusiuose prezidento rinkimuose.

Aplinkybės, kurios išprovokavo M. Podoliaką viešai pasiskelbti geriausiu šio opozicijos veikėjo bičiuliu, itin neordinarinės.

Gruodžio 19 dieną A. Lukašenkos smogikai išvaikė 20 tūkstančių žmonių minią, susirinkusią į protesto akciją Nepriklausomybės aikštėje prie Vyriausybės rūmų, KGB areštavo apie 700 disidentų, tarp jų 7 opozicijos kandidatus į prezidento postą.

J. Romančiukas nebuvo suimtas, o kitą rytą po KGB pogromo padarė pareiškimą per A. Lukašenkos televiziją, apkaltindamas kitus, į kalėjimą jau sukištus opozicijos kandidatus riaušių organizavimu. „Deja, Nikolajus Statkevičius, Andrejus Sanikovas ir Vitalijus Rymaševskis per mitingą pakvietė ir nuvedė žmones į Nepriklausomybės aikštę. Ten jie išprovokavo neramumus, bandydami užgrobti Vyriausybės rūmus“, – per valstybinę A. Lukašenkos televiziją aiškino J. Romančiukas.

Stipriausią opozicijos kandidatą A. Sanikovą jis tiesiog skandino: „A. Sanikovui, kurį kurstė jo žmona Irina Chalip, labai norėjosi sužlugdyti trapų dialogą, užmegztą tarp Baltarusijos ir tarptautinės visuomenės.“

 

Po šio iš popieriuko perskaityto pareiškimo J. Romančiukas pelnė išdaviko reputaciją, o teismo salėje A. Sanikovas nuo jo nusisuko ir garsiai ištarė: „Niekšas“.

Šią sunkią akimirką M. Podoliakas ir ištiesė J. Romančiukui pagalbos ranką, išpažindamas ilgametę draugystę.

Geriausias „kreml.org“ eksperto bičiulis yra gana dažnas svečias Vilniuje. Baltarusijoje įkurtas jo vadovaujamas „Mizeso“ mokslinių tyrimų centras yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) bei Užsienio reikalų ministerijos 2006 metais įsteigto Rytų Europos studijų centro (RESC) partneris dar nuo tų laikų, kai TSPMI direktoriavo vienu iš „valstybininkų“ įvardijamas Raimundas Lopata, o instituto globėjų tarybos sąrašuose puikavosi Rimando Stonio pavardė.

Iki 2010-ųjų pabaigos J. Romančiukas bendradarbiavo ir su RESC globojamu Baltarusijos strateginių tyrimų institutu Vilniuje, kuriam vadovavo jo partijos bičiulis Vitalijus Silickis iš Jungtinės piliečių partijos. Partnerystė su RESC, kurio renginiuose yra dalyvavęs J. Romančiukas, Baltarusijos opozicijai reiškė ne tik moralinę, bet ir finansinę paramą, teikiamą per Demokratijos ir vystymo paramos fondą.

Savo mintimis jis retsykiais pasidalija su „Lietuvos rytu“. Viename interviu, išspausdintame 2010 metų sausio 26 dieną, mini ir V. Pociūną, tik neįvardydamas pavardės.

„Tas žmogus, kuris žuvo Baltarusijoje, ramiai susitikinėjo su amerikiečių diplomatinės misijos Minske vadovu, visiškai ramiai kalbėjosi. Ir mes su tais žmonėmis pažįstami, ne kartą bendravome ir jokių pretenzijų amerikiečiai neturėjo“, – pasakojo J. Romančiukas. 

Čia jis piktinasi versija, kad V. Pociūnas tyrė lėšų, per Lietuvą skirtų Baltarusijos opozicijai, likimą, ir vadina tai Baltarusijos KGB propaganda.

„Kažkas atsitiko su Lietuvos politika, kad tokie propagandiniai dalykai, visiškas melas pradėti vertinti kaip informacija, kurią reikia patikrinti. Taip prieisite prie to, kad turėsite tikrinti Sąjūdžio žmones, pasiekusius Lietuvos nepriklausomybę“, – sakė M. Podoliako bičiulis.

Įdomus sutapimas, kad vos prieš porą savaičių (sausio 13-ąją) apie V. Pociūno žūties tyrimą ir baltarusiškų pinigų versiją portale delfi labai panašiai pasisakė ir itin retai interviu dalijantis buvęs Sąjūdžio veikėjas, Nepriklausomybės Akto signataras, o vėliau „valstybininkų smegenimis“ vadintas Albinas Januška.

„Apie JAV skirtas lėšas Baltarusijai mes neturime ir negalime turėti jokio supratimo, nes jų Lietuva apskritai negalėjo matyti, nekontroliavo ir todėl jokiu žinomu būdu negalėjo pasisavinti. Tai JAV ir Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų reikalas“, – aiškino A. Januška. Anot jo, sieti V. Pociūno žūtį su opozicijai skirtų pinigų vagystėmis yra naudinga tik KBG emisarams.

Abu interviu pasirodė prieš pat prokuratūrai apsisprendžiant perkvalifikuoti V. Pociūno bylą ir tirti kaip nužudymą (tai padaryta vasario mėnesį).

Kaip garbingas svečias Vilniuje, taip pat ir Lenkijoje, J. Romančiukas lankosi ir po to, kai gėdingai išdavė buvusius kolegas iš opozicijos.

„Jo laimė, kad nepastebėjau, jog neseniai važiavo į Vilnių tame pačiame vagone, kaip ir aš. Būčiau spjovęs į veidą. Išdavė visus, įskaitant savo partijos vadovą Anatolijų Lebedką, apšmeižė kandidatą į prezidentus Andrejų Sanikovą ir jo žmoną Ireną Chalip. Jie dabar sėdi kalėjime, o jis važinėjasi po konferencijas”, – 2011 metų kovą piktinosi disidentas Stanislavas Šuškevičius, sužinojęs, kad J. Romančiukas pakviestas į konferenciją Lenkijoje.

J. Romančiukas prisistato pagal kilmę esąs lenkas, bendradarbiauja su įvairiomis lenkų organizacijomis.

Tarp M. Podoliako klientų – Lietuvos veikėjai

Neseniai paaiškėjo, kad interesų Lietuvoje ir Lenkijoje turi ne tik geriausias M. Podoliako draugas J. Romančiukas, bet ir pats „kreml.org“ ekspertas.

Apie tai J. Romančiukas papasakojo savaitraščio „belgazeta.by“ surengtoje internetinėje spaudos konferencijoje. Buvęs kandidatas į prezidentus sulaukė ne tik piktų klausimų, ar nejaučia gėdos dėl išdavystės, bet ir prašymo paaiškinti, kodėl po smurtu pasibaigusių Baltarusijos prezidento rinkimų jo geriausias bičiulis M. Podoliakas staiga nustojo domėtis šia šalimi.

„Miša užsiėmęs kitais projektais. Jis vienas talentingiausių žmonių, kuriuos man teko sutikti. Aš didžiuojuosi draugyste su juo. Jo paslaugomis naudojasi Ukrainos ir Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos politikos ir verslo elitas, tarp jų ir politikai, priklausantys šių šalių valdžiai. Jį plėšo į gabalus žmonės, pasiruošę už valandą konsultacijų mokėti didžiulius pinigus. Baltarusija jis užsiėmė ir domėjosi, sakyčiau, iš inercijos. Šiandien Miša tiesiog neturi laiko Baltarusijai – nei tiems, kurie valdžioje, nei tiems, kurie opozicijoje. Ir vieni, ir kiti varžosi, kas iškels absurdiškesnę versiją, kodėl jis rašė Baltarusijos temomis ir nustojo tai daręs. Deja, tiek mūsų šalies valdžia, tiek opozicija labai dažnai gyvena iliuzijų, iš piršto išlaužtų versijų, iškreiptų motyvacijų pasaulyje. Visur jie mato specialiąsias tarnybas, Maskvos ranką arba Vašingtono petį. Aš patarčiau dažniau mąstyti realaus pasaulio kategorijomis, o ne vaidinti vietinės reikšmės šerlokus holmsus. O Miša Podoliakas, be kitų dalykų – darbo, kuriuo užsiima, profesionalas. Mes visada vienas kitam randame laiko“, – paaiškino J. Romančiukas (išskirta mano – R. K.).

Kad M. Podoliakas užsiima „konsultacijomis“ Lietuvoje ir Lenkijoje, matyti ir iš biografinių duomenų, nurodytų praėjusių metų gegužę paskelbto jo interviu pabaigoje: „Nuo 2000-ųjų yra konsultacinio verslo, turinčio interesų Ukrainoje, Rusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Čekijoje, savininkas“.

Taigi, „kreml.org“ ekspertas M. Podoliakas, garsėjantis šleikščia rašliava apie Ukrainos ir Baltarusijos opoziciją ir skelbęs Latvijos žemėlapį be Latgalos, turi užsakovų ir Lietuvoje – anot jo bičiulio, „tarp politikos ir verslo elito“.

Belieka paklausti, kas jam užsakė V. Pociūno šmeižtą, nes sunku patikėti, kad šis veikėjas yra linkęs dirbti už dyka. Ir – kodėl tiems asmenims prireikė šio „eksperto“ paslaugų. Kokių interesų turėjo M. Podoliako klientai, kokios baimės juos kankino?

Deja, šie klausimai prokuratūrai neįdomūs. Juk šmeižtas, anot A. Urbelio, nėra „susijęs“ su Lietuvos saugumo karininko žūtimi.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.