Penktojo Velykų sekmadienio Geroji Naujiena: „Aš – vynmedis, o jūs – mano šakelės“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. gegužės 3 d. 4:42

11     

    

Penktojo Velykų sekmadienio Geroji Naujiena: „Aš – vynmedis, o jūs – mano šakelės“

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ (Jn 15, 1–8)

Šį pažadą Jėzus ištarė per paskutinę vakarienę savo mokiniams ir tiems, kurie per juos įtikės ir taps viena. Pasitikėdami Jo žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: per Jėzų Kristų įskiepyti į „Viešpaties vynuogyną“ leiskimės Jo apgenėjami nuo savimeilės ir nemeilės, kad neštume gausų „teisumo, ramybės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje“ vaisių (plg. Rom 14, 17).

Metropolitas Antonijus iš Surožo. Būti krikščionimi

Tam tikra prasme būti krikščionimi labai paprasta. Krikščionis – tai Kristaus draugas ir mokinys; abi šios sąvokos reiškia beveik tą patį, nors jos šiek tiek ir skiriasi. Viena vertus, mes esame Kristaus mokiniai, Jo pasekėjai ir todėl turime iš Jo per Evangeliją mokytis to, kuo Jis tiki, kaip Jis moko mus gyventi. Ne veltui panaudojau pasakymą „to, kuo Jis tiki“. Kartą Rusijoje jaunas karininkas ant „Ukrainos“ viešbučio laiptų manęs paklausė: „Jūs tikite Dievą, o kuo tiki Dievas?“ Aš jam atsakiau: „Dievas tiki žmogumi“.

Tai pirmasis krikščioniško gyvenimo elementas: kartu su Dievu tikėti žmogumi, pradedant nuo savęs paties. Kristus mums sako, kad turime mylėti savo artimą, kaip save patį. Mylėti – reiškia būti pasirengusiam padaryti viską, kad mylimas žmogus puikiai jaustųsi, augtų kiek leidžia jo galimybės ir būtų vertas žmogaus vardo. Todėl pirmas dalykas, kurio mus moko Kristus, kai mes tampame Jo mokiniais – tikėti žmogumi, viltis dėl jo ir netgi, jei reikia, aukojant savo gyvybę, mylėti jį.

Vėlgi kai aš sakau „netgi, jei reikia, aukojant savo gyvybę“, tai nebūtinai reiškia mirtį, nes galima visą savo gyvenimą paaukoti vienam žmogui ar žmonių grupei, nemirštant tiesiogine šio žodžio prasme arba kūniškąja prasme nemirštant. Kankiniai kūniškąja prasme mirdavo liudydami savo tikėjimą Kristumi. Bet mes dažnai turime „numirti“ tam, kad kitas žmogus galėtų laisvai kvėpuoti, atgyti, atrasti erdvės savo gyvenimui. Kitaip sakant: turime pasiaukoti, pamiršti apie save, kad prisimintume kitą žmogų. Niekas taip nemoka mylėti, kaip tas, kuris yra pasirengęs už savo artimą gyvybę atiduoti. Kai žmogus negalvoja apie save, o tik apie tai, kaip tarnauti kitam žmogui, jo gyvenimas gali pasirodyti labai sunkus ir ilgas.

Štai pirmas žingsnis: būti Kristaus mokiniu reiškia tikėti žmogumi, pradedant nuo savęs ir baigiant kitais.

Tikėti – reiškia būti įsitikinusiam, kad kiekviename žmoguje yra šviesa, yra gėris. Šviesa šviečia tamsoje; tamsa ne visada šviesą priima, bet ji negali užslopinti arba užgesinti šviesos. Šviesa yra būtis, jėga, gyvenimas; o tamsa tėra viso to nebuvimas. Tai labai svarbu suprasti.

Žinoma, mes Evangelijoje randame daug nuorodų apie tai, kaip įprasminti savo tikėjimą žmogumi ir Dievu, kaip mes kartu su Dievu galime iki paskutinės akimirkos tikėtis, kad netgi nusikaltėlis gali tapti vertu žmogaus vardo. Taip nutinka. Būna, jog žmogus visą gyvenimą nugyvena nedorai, o susidūręs akis į akį su galimybe ar supratimu, kad mirtis šalia, atsitokėja ir tampa visai kitu žmogumi. Žmogus gali nugyventi nusikaltėlio gyvenimą ir numirti kaip teisuolis. Tai turi minty ir tėvas Serafimas, kalbėdamas, kad gyvenimo pradžia, ankstyvoji vaikystė ir gyvenimo pabaiga yra ramus, šviesus bei geras laikas, bet gyvenimo viduryje siautėja tikra audra. Tai privalome turėti mintyje, kai mąstome apie save ir kitus.

Dažnai sakoma: norint būti krikščionimi reikia vykdyti Kristaus valią. Žinoma, tačiau Kristaus valia, nurodymai – ne įsakymai, kuriuos Jis mums primeta: gyvenk taip, ir jei taip negyvensi, tai už tai būsi nubaustas… Ne, Kristaus nurodymai – tai Jo bandymas mums parodyti pavyzdį, kokie mes galėtume būti, kad galėtume vadintis tikrais žmonėmis. Todėl Kristaus valia – tai ne įsakymai, o atviravimas su mumis apie tai, kokie esame pašaukti būti ir kokie galėtume būti; kokie, vadinasi, ir privalome būti.

Aš taip pat minėjau, kad turime būti ne tik Kristaus mokiniai, bet ir Jo draugai. Būna tokių nutikimų, kaip pavyzdžiui, ateina išpažinties septynerių aštuonerių metų vaikas ir atneša didžiulį nuodėmių sąrašą. Aš klausau ir paskui kaip įprasta klausiu: „Sakyk, ar tu pats jautiesi kaltas dėl šitų dalykų, ar surašei visa tai, kuo tave kaltina tėvai?“ – „Mama liepė man užrašyti tą ir aną, nes tie mano veiksmai ją erzina, tuo aš drumsčiu namų ramybę“ Aš į tai atsakau: „Dabar pamiršk tai; svarbu ne tai. Tu pas mane atėjai ne tam, kad pasakotum, dėl ko pyksta tavo tėvas arba motina. Pasakyk geriau, ar apie Kristų tu ką nors žinai? Ar skaitai Evangeliją?“ – „Na, man mama ir močiutė pasakojo ir pats šį tą skaičiau, ir bažnyčioje girdėjau.“ – „O pasakyk, ar Kristus kaip žmogus, tau patinka? “Ar norėtum su Juo susidraugauti?“ – „Taip!“ – „O ar tu žinai, ką reiškia būti draugu?“ Draugas – žmogus, kuris lieka ištikimas bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, kuris pasirengęs viską daryti tam, kad tik nebūtum nuviltas, apgautas, kad liktum su juo, jei net visi kiti nusigręš. Draugas – lieka lojalus iki pat galo. Įsivaizduok, jei Kristus būtų tavo klasės draugas, ir visa klasė Jį užsipultų, ką tu darytum? Ar tau pakaktų draugiškumo, tai yra drąsos ir ištikimybės atsistoti šalia Jo ir pasakyti: jei norite Jį mušti, muškite ir mane, nes aš esu su Juo… Jei tu gali apie Kristų pasakyti, kad esi pasirengęs Jam būti tokiu draugu, tai gali toliau apie tai mąstyti. Skaityk Evangeliją, galvok, kaip galima gyventi taip, kad Jo nenuviltum. Kaip tau taip pragyventi, kad Jis džiūgautų, džiaugtųsi tavimi tokiu, kokį tave padarė Jo draugystė. Tu tai supranti?“ –„Taip“... Štai čia ir yra tikrasis krikščioniškas gyvenimas. Krikščioniško gyvenimo esmė yra sugebėjimas būti ištikimu Kristaus draugu ir nuolat mokytis to, kas Jam patinka, kas jam bjauru, kas nulėmė Jo mirtį – ir atitinkamai elgtis.

Šį pokalbį pritaikius šiandienai, galima pamatyti, ką tai reiškia. Ankstyvojoje krikščionybėje būti Kristaus draugu, būti Jam ištikimam, lojaliam reiškė būti pasirengusiam stoti prieš Jo mokymui neapykantos pilnus žmones ir ištarti: „Aš su Juo, aš vienas iš jų!“ – ir jei reikės nebijoti nukentėti. Ir ne tik pačiam nukentėti, –  nes senovėje nukentėti dėl Kristaus buvo ne tik didelė garbė, bet ir pats geriausias dalykas, kuris gali nutikti žmogaus gyvenime. Yra daug jaudinamų pasakojimų apie šventųjų gyvenimą. Romoje, Koliziejuje, bėga moteris ir susitinka savo pažįstamą, kuris ją sustabdo: „Kur tu bėgi? Ten krikščionis kankina!“ – „Taip – atsako ji – aš noriu numirti kartu su jais“. – „O kam tu su savimi tempiesi savo mažąjį sūnų?“ – „O kaipgi, negi aš iš jo atimsiu galimybę numirti už Kristų!“.

Taip buvo senovėje. Šiandien mums nėra tokios tiesioginės grėsmės, bet mes nuolat turime savęs klausti: ar tu gali meluoti? Tu gali apgaudinėti iš bailumo ar dėl naudos sau?.. Jei tu gali tai daryti, tu nesi Kristaus mokinys. Tu gali pamiršti kito žmogaus poreikius vien dėl to, kad tai tau nenaudinga, arba reikalauja tavo pastangų? Tu nesi Kristaus mokinys… Būti Kristaus mokiniu visiškai nereiškia, jog turi nuolat imtis didvyriškų žygių; bet tavo mintys turi būti grynos, vertos tos meilės, kurią Dievas tau jaučia; būti teisingam, kiek tik tai yra įmanoma, net pavojuje, net rizikuojant; tai reiškia, kad tu nesigėdini savo krikščioniško pašaukimo ir gali bet kam pasakyti: „Taip, aš Kristaus; jei norite mane atstumti, atstumkite, bet aš nepasitrauksiu nuo Kristaus vien tam, kad būčiau su jumis“. Ir tai labai svarbu. Didvyriški poelgiai retas reiškinys, o kasdienis didvyriškumas nėra reikalingas. Prieš daugelį metų tėvas Sergejus Bulgakovas parašė straipsnį „Heroizmas ir pasiaukojimas“. Jis kalba apie tai, jog heroizmas – tai momentas, kai žmogus pasielgia taip, dėl ko gali arba žūti, arba laimėti; o pasiaukojimas – gyvenimo būdas, kai žmogus nuolat mokosi iš Kristaus, kaip gyventi, nuolat į savo dvasią įsileidžia Kristaus šviesą, stengiasi nuolat gyventi taip, kad būtų vertas žmogiškojo pašaukimo ir Kristaus.

Kas yra žmogaus pašaukimas? Vėl pakartosiu: pažiūrėk į Kristų. Jis – žmonijos istorijoje vienintelis tikras Žmogus. Žmogus be jokių kitų apibūdinimų, paprasčiausiai Žmogus tikrąja to žodžio prasme. Žmogus, kuris toks didis, toks skaidrus, toks atviras Dievui, kad Jis net susilieja su Dievu, neprarasdamas savo Žmogiškumo. Tai labai svarbus momentas. Pasakojime apie Kristaus Įsikūnijimą tai vaidina pagrindinį vaidmenį. Mes tikime tuo, kad Dievas tapo žmogumi, įsikūnijo, bet kad Kristus, gimęs iš Mergelės, nenustojo būti žmogumi, tokiu pat, kaip ir mes, patikėti sunku. Ir kai mes klausiame, ar tai įmanoma, kaip gali Dieviškumas ir žmogiškumas tokiu būdu susijungti, atsakymą pateikia vienas šventasis. Jis sako, kad dieviškumas ir žmogiškumas susijungė Kristuje, kaip kalvėje ugnis įsiskverbia į geležį. Padedi į ugniakurą pilką kardą, o jį ištraukus jis visas švyti: ugnis ir geležis susipina, tad tuomet galima pjauti ugnimi ir deginti geležimi… Ir taip mes esame pašaukti susijungti su Kristumi, mūsų kūnas tampa Kristaus kūnu, tiek kiekvieno žmogaus, tiek visos žmonijos, – iki tiek, kad tėvas Sergejus Bulgakovas galėjo pasakyti, kad krikščionių Bažnyčia yra Kristaus gyvenimas žemėje, nes mes visi tampame jos nariais, Jo Dievažmogiškojo kūno dalelėmis. Štai ką reiškia būti krikščionimi.

Kaip tai praktiškai pritaikyti savo gyvenime? Tai ir sudėtinga, ir paprasta. Apibendrinant tai, žinoma, reikia išaiškinti galybę sąvokų; bet kalbant apie save, apie savo gyvenimą tai būna taip paprasta, nors kartais tas paprastumas būna toks gąsdinantis.

Turėjau aš už save dešimčia metų vyresnį draugą. Kai jis studijavo Paryžiuje, visą laiką skundėsi savo labai aukštu ūgiu, plačiais pečiais, kad nepavykdavo likti nepastebėtam. Prisimenu kartą važiuojant metro mažas berniukas timptelėjo jam už rankovės ir paklausė: „Dėde, ar tau ten neliūdna vienam viršuje?“ Bet kai prasidėjo karas, aš gavau iš jo laišką: „Aš visada skundžiausi, kad esu toks aukštas ir plačiapetis, o dabar taip tuo džiaugiuosi: kai šaudo, tai du žmonės gali pasislėpti už mano nugaros.“ Tai buvo ne tik žodžiai, nes jis buvo fronte, į jį iš tikrųjų šaudė ir jis aukojo savo gyvybę. Jis nežuvo, bet gyvybę vis tiek aukojo; tai, kad jo gyvybės nepasiglemžė visai nereiškia, jog jis nebuvo pasirengęs jos atiduoti už savo draugą, t.y. už kitą žmogų – ne už savo draugą, o už tą kareivėlį, kuris gali už jo pasislėpti. Taip mes galime visą savo gyvenimą būti ir dideliuose, ir mažuose dalykuose – ne didvyriais, todėl, kad tai būna retai, o besiaukojantys: nuolat plaukti ta upės vaga, nuolat Kristų džiuginti tuo, kad siekiame tapti panašūs į Jį, kad vis šviesėjame, priimdami Jį savyje ir mokomės to, kas Jam bjauru, ir kas Jam teikia džiaugsmą.

Prisimenu jauną šventiką, (kai buvau mažas jis man atrodė labai senas), kuris mane nustebino. Aš jį įvardysiu, nes tokius žmones būtina atminti: tai buvo tėvas Georgijus Šumkinas. Jis buvo vaikų stovyklos šventikas. Mus stebino jo sugebėjimas visus mus, be jokios atrankos, vienodai mylėti. Kai mes būdavome „geri“, jo meilė trykšdavo skambiu džiaugsmu, kai malonė nuo mūsų nusigręždavo, tapdavome blogi, kvaili, jo meilė nesikeisdavo, tik tapdavo aštriu skausmu jam, skausmu, kuris mus pakeisdavo ir išgydydavo. Tada apie Dievą aš dar nieko nežinojau, bet tai mane pribloškė ir išliko tiek mano atmintyje, tiek širdyje; ir atsivėrė tik tuomet, kai aš sužinojau apie Dievą. Taip, Dievas mus taip myli. Jis džiūgauja – ir Jis miršta ant kryžiaus… Ta Kristaus mirtis ant kryžiaus (taip pat kaip tėvo G. Šumkino aštrus dvasios ir širdies skausmas) gali tapti mūsų atgimimu, gali tapti kitų žmonių atgimimu, nes daugelis iš mūsų persikeičia vien dėl to, kad negalėjo iškęsti Jo kančių vaizdo.

Štai kaip, man atrodo, galima paprastais žodžiais nusakyti tai, ką reiškia būti krikščioniu šiuolaikiniame pasaulyje, būti krikščioniu kasdien.

Vertė V. N.

Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2015-05-4 11:06

Kaip krikščioniškas, straipsnis labai geras. Su 90 % straipsnio turinio galima besąlygiškai sutikti, nes nieko nėra kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiau, nei pamėginti gyventi taip, kaip gyveno Jėzus. Čia ir yra visa Jėzaus gyvenimo ir mokymų prasmė. Štai dėl ko Jėzus draudė daryti užrašus savo mokiniams.
GYVENTI TAIP, KAIP GYVENO JĖZUS.
Bet, po to atsirado Naujoji Evangelija. Atsirado po krikščionių persekiojimo, romėnų valdymo metu, kaip kompromisas tarp valdžios ir krikščionybės. Kai kas pakliuvo į tą Evangeliją (ir tai yra nuostabu), kai kas nepakliuvo (dėl ko labai gaila), kai kas buvo pakeista (dėl ko tenka labai apgailestauti). Ir gyvenimą pagal Jėzų pakeitė gyvenimas pagal Evangeliją. Bet, tai, kas nepakliuvo, ir tai, kas buvo pakeista, lėmė tai, kad tikroji mokymų prasmė taip pat pasikeitė. Todėl tik nedaugelis krikščionių, tokių kaip šis metropolitas, sugeba suvokti ir tą tikrąją Jėzaus mokymų prasmę. Nepaisant to jis taip pat kartoja ir tas klaidas, dėl kurių krikščionybė yra “užstrigusi” savo suklydimuose. Taigi tos menkos klaidelės tekste:
Autorius rašo, kad “krikščionių Bažnyčia yra Kristaus gyvenimas žemėje, nes mes visi tampame jos nariais”. Ir tai jis parašė, kaip aukštas bažnyčios valdininkas. Ir tai yra, geriausiu atveju, tik dalelė tiesos. Kai kurie žmonės gal ir gali atrasti Kristų bažnyčioje, sužinoti apie jo tikrus ir kai kuriuos tariamus (klaidingai aprašytus) mokymus, bet Jėzaus mokymai triumfuoja tik tada, kada žmogus ir gyvenime, ne tik bažnyčioje, elgiasi kaip Jėzaus mokinys…
Autorius rašo: “Romoje, Koliziejuje, bėga moteris ir susitinka savo pažįstamą, kuris ją sustabdo: „Kur tu bėgi? Ten krikščionis kankina!“ – „Taip – atsako ji – aš noriu numirti kartu su jais“. – „O kam tu su savimi tempiesi savo mažąjį sūnų?“ – „O kaipgi, negi aš iš jo atimsiu galimybę numirti už Kristų!“.” Pasakojimas gana neblogas, bet jis liudija greičiau fanatizmą, nei tikrąją dvasinę prasmę. Gal ir pagirtinas moters noras numirti už Kristų, nes ji neva suvokė Jo mokymų prasmę, bet kaip ji, taip staigiai praradusi gyvybę, tuos Jėzaus mokymus praplės? Ir gaunasi taip, kad ta moteris, nors ir aukojosi, bet elgėsi savanaudiškai - norėjo būti išgelbėta pati tik dėl pačios pasiaukojimo. O tempti su savimi į žudynes ir kankinimus vaiką - jau yra beprotiška. Vėlgi tai savanaudiška, nes galvojo, kad taip išgelbės ne tik save, bet ir savo vaiką. O beprotiška dar ir dėl to, kad vaikas dar negali gerai suvokti Dievo, jam dar reikia nugyventi gyvenimą ir sugebėti pačiam pasirinkti Dievą ar Jį atstumti, o ji tokią galimybę iš vaiko atima…

Jons mynė molį       2015-05-3 18:18

Apie Joną, Andriejų, Jėzų  ir Kristaus atsiradimą:
” 6 Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.” 1,6 ev. pagal Joną.“Jonas buvo Kristaus pusbrolis.
” 35 Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. 36 Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: ” Štai Dievo Avinėlis.37 Išgirdęs tuos žodžius abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. 38 O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sakančius paklausė ” Ko ieškote” Jie atsakė Rabi (tai reiškia mokytojau) kur gyveni?”
Evangelija pagal Joną  1, 35-38.
“40 Vienas iš tų dviejų , kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo
<...> Andriejus.41 Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną  ir jam pranešė: ” radome Mesiją” ( išvertus tai reiškia : ” Dievo pateptąjį”- Kristų”).Evangelija pagal Joną  1, 40- 41.

Klausimas 1: Iš kur Jono du mokiniai žinojo kad Kristus yra RAB (is)( tai reiškia mokytojas?  Jonas mokiniams sakė kad Kristus yra Rab(is)?

Klausimas 2: Kas toks buvo Jonas, jei jis turėjo du mokinius,irgi Rab(is)?

Klausimas 3: ” Du pusbroliai Jonas ir Jėzus sugalvojo Kristų ?

Aplamai,tai       2015-05-3 15:08

kiekviena protinga šalis,kuri nori gyventi gerai visomis prasmėmis,turėtų kviesti imigruoti į jų šalį kuo daugiau žydų tautybės piliečių.Nes kad holokaustas baigėsi,tai dar ne viskas,dabar reikia atstatyti šios tautybės žmonių proporcijas šalyse.Tik tada šalys gyvens gerai.O dar daugiau,labai protinga šalis net atriektų gabalą žemės Izraelio valstybės padaliniui ar autonomijai savo šalyje,nes žydai -Dievo išrinkta tauta ir kur jie,ten gerovė.Norėtųsi kuo daugiau žydų mokytojų,daktarų,inžinierių savo šalyje…

vynmedžio šakelė        2015-05-3 12:41

ir ne tik atakos, bet ir pavergimo. 
Jėzus, įsikūnyjęs/inkarnavęsis į žmogų, buvo kaip ir visi kiti, išskyrus tai, kad savam prote neturėjo nieko, kas nebūtų nuo Dievo . Tai yra ego mąstymo sistemos.
Šv.Dvasios korekcijos planas perdirbant ego ir išgydant tikėjimą atsiskyrimu; įgyvendinamas po atsiskyrimo ir bus užbaigtas kuomet kiekvienas atsiskyręs sūnus išpildys savo dalį Susitaikyme per TOTALŲ Atleidimą; jo principas tas, kad atsiskyrimas nuo Dievo niekada iš tiesų realiai neįvyko. Tai tik ego iliuzija.
Tačiau ne ego valdomam protui suprast tokias subtilybes.

taip kad        2015-05-3 12:28

ar neatrodo, gerbiamieji, kad auka, ego supratimu, gali būti ir tik dar viena atakos forma?

motina vaikams        2015-05-3 11:53

Aš jums visą gyvenimą paaukojau. O jūs ką?!

vyras žmonai        2015-05-3 11:52

jei myli, tai aukokis. Jei nesiaukoji - tai nešdinkis!

darbdavys darbininkui       2015-05-3 11:46

ką? mažai tau moku? betgė Jėzus liepė aukotis dėl kitų. Aukokis ir nedejuok. Po mirties gausi aatpildą.

wineris - lūzeriui        2015-05-3 11:44

aš laimėtojas, aukokis dėl manęs.

oligarchas, partijos vadovas, partijos nariui        2015-05-3 11:43

Draugas – lieka lojalus iki pat galo. Aukokis dėl manęs. O likusieji lai aukojasi dėl mūsų.

hmm..        2015-05-3 11:33

iki šiol maniau, kad Bernardinai atstovauja katalikų bažnyčią. Bet panašu, kad jie mus nori įtikinti, jog katalikų žiburys jau užgeso… nes per dažnai buvo kišamas po lova.smile


Rekomenduojame

Vincentas Vobolevičius. Rinkimai Lenkijoje: ar ekonominiai „lūzeriai“ kelia PiS reitingus?

Arnoldas Aleksandravičius. Tai Lietuva negali turėti savo Raudų sienos?

Andrius Švarplys. Jeigu ateityje nenorime „turėti galimybių išgirsti įvairių nuomonių“, turime pasakyti „God bless America“

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.