Ketvirtojo Velykų sekmadienio Geroji Naujiena: „Aš – gerasis ganytojas“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. balandžio 26 d. 6:06

25     

    

Ketvirtojo Velykų sekmadienio Geroji Naujiena: „Aš – gerasis ganytojas“

„Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą.

Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“ (Jn 10, 11–18)

Šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, Dievo Žodis mums skelbia: tik iš Dievo kylančios mintys ir įkvėpimai veda mus ramybės keliais į žaliąsias ganyklas, prie ramiųjų vandenų, atgaivina mūsų gyvastį, veda teisumo takais (Ps 23). Pasitikėdami Jo žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: išgirskime Gerojo Ganytojo balsą ir atsiliepkime į Jo kvietimą – priimkime Jo dovanojamą išganymą.

Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). Ganytojas – einantis mūsų ieškoti per mūsų gyvenimo dyglius ir dykumas

Ganytojo įvaizdis, kuriuo Jėzaus išreiškiama tiek sinoptikų, tiek Jono evangelijoje, turi ilgą istoriją. Senovės Rytuose, tiek šumerų valdovų įrašuose, tiek Babilono bei Asirijos erdvėje, karalius laikydavo save Dievo skirtu ganytoju; ganymas – jo užduoties valdyti įvaizdis. Remiantis šiuo įvaizdžiu, nuo teisingo valdovo užduočių neatskiriamas rūpinimasis silpnaisiais. Tad galima teigti, kad Kristaus, kaip Gerojo Ganytojo, įvaizdis nuo pat pradžios yra Evangelija apie Kristų Karalių ir leidžia sušvisti Kristaus karališkumui.
[...]

Grįžkime prie dešimto skyriaus kalbos apie ganytoją. Tik iš antro karto čia ištariama: „Aš – gerasis ganytojas.“ Visas ganytojo įvaizdžio istorinis krūvis priimamas, nuvalomas ir galutinai įprasminamas. Pirmiausia iškeliami keturi esminiai aspektai. Vagis ateina „vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10). Avis jis laiko jam priklausančiu dalyku, kuriuo naudojamasi savo labui. Jam rūpi tik jis pats. Visa skirta tik jam. Priešingai elgiasi tikrasis ganytojas: jis ne atima, bet dovanoja gyvybę: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Tai didysis Jėzaus pažadas – apsčiai duoti gyvenimo. Turėti apsčiai gyvenimo trokšta kiekvienas žmogus. Tačiau kas tai yra? Kas yra gyvenimas? Kur mes jį surandame? Kada ir kaip turime „apsčiai gyvenimo“? Gyvendami kaip sūnus palaidūnas, iššvaistydami visą Dievo duotą kraitį? Gyvendami kaip vagys ir plėšikai, pasiimdami visa sau? Jėzus žada parodyti avims „ganyklą“ – tai, kuo jos būtų gyvos, kas tikrai nuvestų jas prie gyvybės šaltinių. Čia galime nugirsti 23 psalmės žodžius: „Žaliose lankose mane paguldo, prie ramių tvenkinių mane gano. [...] Tu padengi man stalą [...]. Tiktai gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną...“ (Ps 23, 2. 5 ir t.). Dar netarpiškiau ataidi ganytojo kalbos Ezekielio knygoje skambesys: „Ganysiu jas vešlioje ganykloje – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė“ (Ez 34, 14).

Tačiau ką visa tai reiškia? Kuo avys gyvos, žinome; bet kuo gyvas žmogus? Izraelio kalnuose ir aukštumų ganyklose, kuriose esama paunksnės ir vandens, Bažnyčios tėvai įžvelgė Šventojo Rašto aukštumų, Dievo žodžio, kaip gyvybę teikiančio maisto, įvaizdį. Ir nors tai ne istorinė teksto prasmė, jie galiausiai neklydo ir teisingai suprato pirmiausia patį Jėzų. Žmogus gyvas tiesa ir būdamas mylimas, būdamas mylimas tiesos. Jam reikia prie jo besiartinančio Dievo, jam gyvenimo prasmę paaiškinančio ir šitaip kelią į gyvenimą parodančio Dievo. Žinoma, žmogui reikia duonos, maisto kūnui, bet galiausiai jam reikia žodžio, meilės, paties Dievo. Kas jam to duoda, tas duoda apsčiai gyvenimo“. Per tai kartu išlaisvinamos jėgos, kuriomis jis gali prasmingai puoselėti, rasti sau ir kitiems gėrybių, kurių galima turėti tik sambūvyje.

Todėl šešto skyriaus kalbą apie duoną ir kalbą apie ganytoją sieja vidinis ryšys: ir ten, ir čia kalbama apie tai, kuo gyvas žmogus. Didis žydų religijos filosofas ir Jėzaus amžininkas Filonas yra pasakęs, kad Dievas, tikrasis savo tautos Ganytojas, ganytoju paskyrė „pirmagimį Sūnų“, Logos (Barrett 374). Jono evangelijos kalba apie ganytoją tiesiogiai nesusijusi su Jėzaus kaip Logos supratimus, tačiau būtent Jono evangelijos kontekste kaip tik tokia jos prasmė: Jėzus, kaip kūnu tapęs Dievo Žodis, yra ne tik ganytojas, bet ir maistas, tikroji „ganykla“; Jis dovanoja gyvybę atiduodamas save patį, pats būdamas gyvybė (plg. Jn 1, 4; 3, 36; 11, 25).

Taip priėjome antrą kalbos apie ganytoją motyvą, kuriame pasirodo naujovė, vedanti toliau už Filoną ne naujomis mintimis, o nauju įvykiu – Sūnaus tapimu žmogumi ir kančią: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Kaip kalboje apie duoną nesitenkinama nuorodą į Žodį, bet kalbama apie kūnu ir atnaša „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51) tapusį Žodį, taip kalbos apie ganytoją pagrindinė tema yra gyvybės už „avis“ atidavimas. Kalbos apie ganytoją centre – kryžius, bet ne kaip Jėzų nelauktai užklumpantis ir iš išorės Jam primetamas smurto veiksmas, o kaip laisvas savęs atidavimas: „Guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 17 ir t.). Čia aiškinama, kas įvyksta steigiant Eucharistiją: išorinį smurtinį nukryžiavimo veiksmą Jėzus paverčia savanorišku savęs atidavimo už kitus veiksmu. Jėzus dovanoja ne ką nors, bet save. Taip Jis dovanoja gyvybę. Prie šios minties turėsime grįžti ir ją pagilinti kalbėdami apie Eucharistiją ir Paschos įvykį.

Trečias esminis kalbos apie ganytoją motyvas – abipusis ganytojo ir kaimenės pažinimas: „Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda [...], avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 3 ir t.). „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14 ir t.). Šiose eilutėse į akis krinta dvi minčių sampynos, kurias dera apmąstyti norint suprasti, ką reiškia toks „pažinimas“. Pirmiausia vienas su kitu susipynę pažinimas ir priklausomybė. Ganytojas pažįsta avis, nes jos jam priklauso, o jos jį pažįsta, nes yra būtent jo. Pažinti ir priklausyti (graikiškame tekste „būti nuosavybe“ – ta idia) iš tikrųjų yra viena ir tas pats. Tikrasis ganytojas „turi“ avis ne kaip kokį daiktą, naudojamą ir sunaudojamą; jos „priklauso“ jam kaip vienas kitam pažįstami, o toks „pažinimas“ yra vidinis priėmimas, jis išreiškia vidinę priklausomybę, siekiančią daug giliau negu daiktų turėjimas.

Paaiškinsime pavyzdžiu iš mūsų gyvenimo. Nė vienas žmogus „nepriklauso“ kitam taip, kaip priklauso daiktas. Vaikai nėra tėvų „nuosavybė“; sutuoktiniai nėra vienas kito „nuosavybė“. Tačiau jie vienas kitam „priklauso“ daug giliau, negu, pavyzdžiui, medžio gabalas arba žemės sklypas ar dar kas nors, kas vadinama „nuosavybe“. Vaikai „priklauso“ tėvams ir kartu yra laisvi Dievo kūriniai, kiekvienas su savo savitu pašaukimu, savita naujove ir nepakartojamybe Dievo atžvilgiu. Jei priklauso vienas kitam ne kaip turtas, bet pagal atsakomybės matmenį. Jie priklauso vienas kitam per tai, kad pripažįsta kito laisvę ir remia vienas kitą meile bei pažinimu; tokiame sambūvyje jie yra amžinai laisvi ir kartu yra viena.

Taip pat ir „avys“, būdamos Dievo sukurti asmenys, Dievo paveikslai, priklauso ganytojui ne kaip daiktai, kaip juos savinasi plėšikai ir vagys. Būtent tai skiria savininką, tikrąjį ganytoją, nuo plėšiko: plėšikui, ideologams ir diktatoriams, žmonės – tik jų turimas daiktas. Tuo tarpu tikrajam ganytojui jie yra laisvi tiesos ir meilės atžvilgiu; ganytojas, kaip jų savininkas, pasirodo būtent per tai, kad juos pažįsta ir myli, nori jų tiesos laisvėje. Jie priklauso Jam per „pažinimo“ vienybę, tiesos, kuri yra Jis pats, bendrystę. Būtent todėl Jis jų neišnaudoja, bet atiduoda už juos savo gyvybę. Kaip neatskiriami Logos ir tapimas žmogumi, Logos ir kančią, taip galiausiai viena yra pažinimas ir savęs atidavimas.

Dar kartą pasiklausykime lemiamo sakinio: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14 ir t.). Šiame sakinyje glūdi dar viena sampyna, kurios privalu paisyti. Abipusis Tėvo ir Sūnaus pažinimas suaustas su abipusiu ganytojo ir avių pažinimu. Pažinimas, siejantis Jėzų su savaisiais, skendi Jo pažįstančiosios vienybės su Tėvu vidinėje erdvėje. Savieji įausti į trejybinį dialogą; dar kartą tai pamatysime apmąstydami Aukščiausiojo Kunigo maldą. Tada išvysime, jog Bažnyčia ir Trejybė viena su kita glaudžiais susipynusios. Toks dviejų pažinimo plotmių susipynimas labai svarbus norint suvokti „pažinimo“, apie kurį kalbama Jono evangelijoje, esmę.

Visa tai perkeldami mūsų gyvenimo pasauliui, galėtume pasakyti: žmogus teisingai pažįsta tik Dieve ir tik remdamasis Dievu. Tarpusavio pažinimas, apribojantis žmogų vien tuo, kas empiriška ir apčiuopiama, kaip tik neatitinka žmogaus tikrosios gelmės. Žmogus pažįsta save tik tada, kai įžvelgia jame Dievo slėpinį. Tai reiškia, jog ganytojui Jėzaus tarnyboje nevalia pririšti žmonių prie savęs, prie savo nedidelio „aš“. Tarpusavio pažinimas, jungiantis jį su patikėtosiomis „avimis“, turi skatinti vienas kitą vesti toliau už save, idant kitas rastų visą savo laisvę; todėl jis pats visada turi peržengti save vienybės su Jėzumi ir trejybiniu Dievu link.

Jėzaus „aš“ visada atviras buvimui su Tėvu; Jis niekada nebūna vienas, bet visada gauna save iš Tėvo ir grąžina Tėvui. „Mano mokymas nėra mano mokymas“, Jo „aš“ yra Trejybės vidiniam gyvenimui atvertas „aš“. Kas Jį pažįsta, tas „mato“ Tėvą, įžengia į Jo bendrystę su Tėvu. Kaip tik tokiame susitikime su Jėzumi glūdinti dialoginė perženga atskleidžia tikrąjį Ganytoją, kuris nepaverčia mūsų nuosavybe, bet įvesdindamas į Dievo bendrystę ir atiduodamas savo gyvybę, veda į mūsų būties laisvę.

Pereikime prie paskutinio didžiojo kalbos apie ganytoją motyvo – vienybės. Labai reikšmingai ji pasirodo Ezekielio knygos kalboje apie ganytoją. „Atėjo man Viešpaties žodis: Marusis, pasiimk pagalį ir ant jo parašyk: Judo ir jam ištikimų izraeliečių. Tuomet paimk kitą pagalį ir ant jo parašyk: Juozapo – Efraimo pagalys – ir visų jam ištikimų Izraelio namų. Suglausk vieną su kitu, kad juodu būtų sujungti tavo rankoje. [...] Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Tikėkit manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų [...], surinksiu juos iš visur [...]. Padarysiu juos viena tauta krašte – Izraelio kalnuose [...]. Niekad daugiau jie nebebus dvi tautos, niekad daugiau jie nebebus padalyti į dvi karalystes…“ (Ez 37, 15–17. 21 ir t.). Padalytą ir išblaškytą Izraelį ganytojas Dievas vėl suburia į vieną tautą.

Jėzaus kalbose apie ganytoją ši vizija tęsiama, bet pažado spindulys esmingai padidinamas: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16). Ganytojo Jėzaus misija apima ne tik išblaškytas Izraelio namų avis, bet ir užduotį suburti į vienybę „išsklaidytuosius Dievo vaikus“ apskritai (Jn 11, 52). Tad vieno ganytojo ir vienos kaimenės pažadu išreiškiama tas pats, kas iškyla aikštėn Mato evangelijos Prisikėlusiojo misijiniame paliepime: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones‘ (Mt 28, 19), kurį vėliau kaip Prisikėlusiojo žodį aptinkame ir Apaštalų darbuose: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Čia prieš akis išnyra vidinė šios visuotinės misijos priežastis: yra tik vienas ganytojas. Jėzuje žmogumi tapęs Logos yra visų žmonių Ganytojas, nes jie visi sukurti per vieną Žodį; kad ir išsisklaidę, pagal Jį ir Jo atžvilgiu jie yra viena. Visą savo išsisklaidymą įveikti ir tapti viena žmonija gali remdamasi tikruoju savo Ganytoju, remdamasi Logos, kuris tapo žmogumi, idant atiduotų savo gyvybę ir šitaip dovanotų apsčiai gyvenimo “ (Jn 10, 10).

Anksti, kaip paliudyta jau III a., ganytojas tapo paveikiu ankstyvosios krikščionijos įvaizdžiu. Pervargusioje miesto bendruomenėje jau iki tol buvo pamėgta avies nešėjo figūra, atrodžiusi kaip svajone apie paprastą gyvenimą. Tačiau krikščionija, remdamasi Raštu, šią figūrą iškart suprato naujaip; pirmiausia, pavyzdžiui, 23 psalmės prasme: „Viešpats – Ganytojas mano, – man nieko nestinga. Žaliose lankose mane paguldo [...]. Nors per tamsiausią slėnį einu, aš nebijau jokio pavojaus [...]. Tiktai gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną. Viešpaties Namuose visados aš gyvensiu“. Kristuje ji įžvelgė Gerąjį Ganytoją, vedantį per tamsiausius gyvenimo slėpinius; Ganytoją, patį perėjusį per tamsų mirties slėnį; Ganytoją, žinantį kelią per mirties naktį, nepaliekantį nė didžiausioje vienatvėje ir išvedantį iš šio slėnio į žalias gyvybės pievas, į „šviesos, ramybės ir atilsio“ vietą (Canon Romanus). [...]

Tačiau krikščionims, žinoma, tai priminė ir palyginimą apie pražuvusios avies ieškoti einantį ant pečių užsimetantį ir namo nešantį ganytoją, taip pat Jono evangelijos kalbą apie ganytoją. Bažnyčios tėvams į vieną daiktą susipynė abu dalykai: pražuvusios avies ieškoti besirengiantis Ganytojas yra amžinasis Žodis, o ant pečių su meile namo nešama avis – žmonija, Jo prisiimta žmogiškoji būtis. Tapęs žmogumi ir kentėdamas ant kryžiaus, Jis neša namo paklydusią avį – žmoniją, Jis neša ir mane, Žmogumi tapęs Logos yra tikrasis „avies nešėjas“ – ganytojas, einantis mūsų ieškoti per mūsų gyvenimo dyglius ir dykumas. Jo nešami, mes parsirandame namo. Jis atidavė už mus savo gyvybę. Jis pats yra gyvybė.

Šaltinis: Joseph Ratzinger (Benediktas XVI), 2007: Jėzus iš Nazareto (nuo krikšto Jordane iki atsimainymo). Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 238, 242–248.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Irr       2015-05-2 15:34

Ir iš viso, jei ne Judas tai Kristus nebūtų nukryžiuotas, nebūtų evangelijų  ir nežinotume kad - “42 O Jėzus kalbėjo toliau:42 Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs.
43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl kad negalite mano žodžių klausyti?
44 Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos,- jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“” 8 : 42-44 evangelija pagal Joną

 

ooo       2015-05-1 21:19

patikslinu “42 O Jėzus kalbėjo toliau: Jei Dievas būtų jūsų Tėvas…” Evangelija pagal Joną 8, 42-44.  Šventas raštas pusl. 2270.

VaidasVDS       2015-05-1 19:20

Ech jūs, melagėliai.
Na pabandykite tam provokatoriui atsakyti. Juk Jėzus taip nesakė, bet provokatorius tuo naudojasi. Atsakykit bent jam, nes man taip ir nesugebat.

ooo       2015-05-1 19:01

“O Jėzus kalbėjo toliau:
” 42 Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs.
43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl kad negalite mano žodžių klausyti?
44 Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos,- jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“” 8 : 42-44 evangelija pagal Joną.
Klausimas: kas žydų tėvas?

Jota, deja, teisi       2015-05-1 7:13

tikrai - urantijos knygos parodo Jėzų kaip eilinį šamaną.
atsipeikėk vieną kartą VaidaiVDS - į blogio dvasių spąstus patekai.

VaidasVDS       2015-04-30 14:45

Jota,
meluoti yra labai negražu ir netgi nuodėminga.
Kas čia man nors kartą kažką įrodinėjo, kad pačioje Urantijos Knygoje nors kas nors yra ne taip?
Buvo keli pasidrabstymai, kaip pačios paskutinis pasisakymas be jokių konkrečių argumentų. Tai ar jau čia ir yra jūsų pagrindiniai argumentai - tai ne tiesa, nes tai negali būti tiesa.
Labai įžeidus yra tamstos pasakymas, kad Urantijos knyga išniekina patį Jėzų. Tai yra iššūkis toms dvasinėms asmenybėms, kurios apreiškė šią Knygą. Tos asmenybės, kurios apreiškė Jėzaus gyvenimo ir mokymų pagrindines tiesas, yra tikrieji šios Žemės šeimininkai ir gyvena ir šiandien tarp mūsų. Tamstai turėtų būti gėda dėl tokių pasisakymų.
Tavyje nėra meilės,Jota. Užuojauta tau.

Jota       2015-04-29 18:54

Vaidai, tau buvo ne kartą įrodyta, kad Urantijos knyga v i s i š k a i nereikalinga, nepagrįsta, užtemdo Evangeliją ir ją iškraipo, šitaip išniekindama patį Jėzų. Bet tu nerasdamas atsakymo paprasčiausiai nusimuilindavai, o po to kur nors kitus išlindęs vėl varydavai savo urantiškus niekus. Ko dar nori? Niekas tomis tavo urantijomis netiki ir jų neskaito.

VaidasVDS       2015-04-29 9:46

to 9:55
Ką jau moka visokiausio lygio melagiai, tai drabstytis purvais. Pasakyti melą ir nepateikti jokio įrodymo ar logiško paaiškinimo. Štai mano citatos (žemiau), štai visa knyga - http://www.urantia.org/lt/urantijos-knyga/ivadas
Taigi, purvų drabstytojai, nors vieną citatėlę, nors vieną fragmentėlį, kur gi čia slepiama ta tikra tikėjimo esmė, pateikite. O tai matosi, kad komunistiniame krašte esate augę.

vis tik nuodai       2015-04-28 10:55

daug pseudomoksliškumo tose urantijos knygose -  kad paslėpti tikrą tikėjimo esmę.
o kaltinti tikrai tikinčius - dogmatikais bei sektantais ir fanatikais - tai labai žema, vulgaru, neetiška (parodo tikrą urantijos knygų skaitytojų ir gerbėjų esmę)

VaidasVDS       2015-04-28 8:18

to 19:54
nuodai velniui, nuodai smile
dar kelios baisios citatos iš tų “nuodų”:
“Dogmatinis fetišas mirtingąjį žmogų atves į tai, kad jis pats save išduos aklo prisirišimo, fanatizmo, prietarų, nepakantumo, ir pačių žvėriškiausių barbariškų žiaurumų gniaužtams. Šiuolaikinė pagarba išminčiai ir tiesai yra ne kas kita, kaip nesenas išsilaisvinimas iš polinkio kurti fetišus ir kopimas į aukštesniuosius galvojimo ir protavimo lygius. Kai dėl sukauptų fetišų raštų, į kuriuos religininkai žiūri kaip į šventas knygas, tai ne tiktai tikima, jog, kas yra užrašyta toje knygoje, yra tiesa, bet taip pat tikima, jog toje knygoje yra visa tiesa. Jeigu vienoje iš tokių knygų kartais kalbama apie žemę, kad ji yra plokščia, tuomet, per daugelį kartų, šiaip jau protingi vyrai ir moterys atsisako pripažinti aiškų įrodymą, jog planeta yra apvali.
Tas paprotys, kada viena iš tokių šventų knygų atverčiama tam, kad akis galėtų atsitiktinai žvilgtelėti į pirmą pasitaikiusią pastraipą, kurios laikymasis gali nulemti svarbius gyvenimo sprendimus ar projektus, yra nei daugiau, nei mažiau kaip atviras fetišizmas. Duoti priesaiką, uždėjus ranką  ant “šventos knygos” arba prisiekti kokiu nors aukščiausios pagarbos objektu, yra rafinuoto fetišizmo forma.”
“Šiuolaikinei religijai savo požiūrį sunku priderinti prie sparčių visuomeninių pokyčių tiktai dėl to, kad ji sau leido tapti tokia giliai tradicine, dogmatine, ir institucine. “
“Tikroji religija iš vieno amžiaus į kitą neša vertingą kultūrą ir tą išmintį, kuri gimsta iš to patyrimo, kada stengiamasi Dievą pažinti ir būti panašiu į jį.”
“Tikslai, o ne tikėjimai turėtų suvienyti religininkus. Kadangi tikroji religija yra asmeninio dvasinio patyrimo dalykas, todėl yra neišvengiama, jog kiekvienas atskiras religininkas turi turėti savo paties ir asmeninį to dvasinio patyrimo suvokimo interpretavimą. Tegu terminas “įtikėjimas” reiškia individo ryšį su Dievu, o ne dogmatinę formuluotę to, dėl ko kokia nors mirtingųjų grupė sugebėjo susitarti kaip dėl bendro religinio požiūrio. “Ar jūs turite įtikėjimą? Tuomet turėkite jį savo viduje.”
“Tai, kad įtikėjimas yra susijęs tiktai su idealių vertybių suvokimu, parodo Naujojo Testamento apibrėžimas, kuris pareiškia, jog įtikėjimas yra esmė tokių dalykų, kurių tikimasi, ir paliudijimas tokių dalykų, kurių nesimato.”
“Sektantiškumas yra institucinės religijos liga, o dogmatiškumas yra dvasinės prigimties pavergimas. Nepalyginamai geriau turėti religiją be bažnyčios negu bažnyčią be religijos.”
“Tikroji religija yra įžvalga į tikrovę, moralios sąmonės įtikėjimo vaikas, o ne vien tiktai intelektualus kilimas į bet kokią dogmatinių doktrinų sankaupą. Tikrąją religiją sudaro tas patyrimas, jog “pati Dvasia liudija su mūsų dvasia, jog mes esame Dievo vaikai.” Religiją sudaro ne teologiniai tvirtinimai, bet dvasinė įžvalga ir sielos tikėjimo išaukštinimas.”
“Religinės grupės saugumas priklauso nuo dvasinės vienybės, o ne nuo teologinio vienodumo. Religinė grupė turėtų sugebėti naudotis nesuvaržyto mąstymo laisve taip, kad jos nariai netaptų “laisvamaniais.” Bet kuri bažnyčia, garbinanti gyvąjį Dievą, patvirtinanti žmogaus brolystę, ir išdrįstanti pašalinti savo nariams bet kokį dogmatinį spaudimą, gali su didžiule viltimi eiti į ateitį.”
——
Jau geriau neskaitykite, dogmatikai, nes tai skirta ne baimingoms sieloms…

nuodai ta urantijos knyga       2015-04-27 20:54

Dieve, pasigailėk tų, kurie ieško Tavęs su urantijos knygos pagalba smile

oooooooooooo       2015-04-27 17:35

o kas do per daiktas ta šventoji dvasia ?

internauts        2015-04-27 14:12

viskam pritariu, ką parašėt, Vaidai, bet nebeturiu laiko ilgesnėm diskusijom.

hmm..        2015-04-27 14:08

pagarba iš baimės? Aš tai sakyčiau - iš baimės prarasti ryšį su Dievu.

VaidasVDS       2015-04-27 13:46

Dėl antro internauto pasisakymo.
Tas sakinys yra visiškai aiškus. Jėzus yra Sūnus-Kūrėjas. Tik Jo dėka mes esame sukurti, tame tarpe ir Abraomas. Aš savo žinias turiu iš Apreiškimo ir iš vidinių nuojautų-įžvalgų.
Deja, iš tiesų katalikiškas, kaip ir kiti krikščioniški tikėjimai, buvo sudogmatinti, sunorminti ir nepaliekntys tikintiesiems galimybės ieškoti savojo kelio, interpretuoti išlikusias gana skurdžias žinias iš apaštalų. Atsirado beprasmiai ritualai, maldų bambėjimas ir beprasmis kartojimas, kunigų hierarchijos ir rūpinimasis ne Dievo, bet pirmiau bažnyčios ar bažnyčios aukštuomenės reikalais. Neseniai buvau vienose mišiose, kurias vedė vyskupas. Visai nebloga buvo jo pamokslo dalis apie Dievo meilę, bet kitoje pamokslo dalyje jis ragino nuolat lankyti bažnyčią, o juk svarbiausia yra nuolat palaikyti ryšį su Dievu, o ne prisiminti Dievą tik atėjus į bažnyčią. Bet kokios organizacijos (net ir religinės) suinstitutinimas veda į tam tikrą nukrypimą nuo Dievo. Dievo namai pirmiausiai yra žmonių sielos, ir tik su labai didelėmis išlygomis jais galima laikyti bažnyčias, kurios realybėje yra tikinčiųjų susibūrimo vietos, skirtos sužinoti tiesas apie Dievą. O dabar tuose namuose vyksta kažkokia komercija - pinigai įkainuotos mišios ir kitokios apeigos…

VaidasVDS       2015-04-27 13:27

Internaute,
Pirmą tavo pasisakymą aš išversčiau kitaip.
Jei tu pažįsti (sieki pažinti) tikrąjį Dievą, kuris yra meilė, tavo gyvenimas iš karto tampa nuostabiu, kad ir kokios nesėkmės jame benutiktų. Didžiausia nesėkmė man asmeniškai vis dar yra tik kitų žmonių nusisukimas nuo Dievo, kuris yra meilė ir tai, kad tokių žmonių dar yra labai daug. Tokie čia man ir minusus nuolat dėlioja. Dievobaimingumas nėra kažkoks blogis, nes senovėje visai pagrįstai pranašai ragino bijoti Dievo. Bet šiandien tarp įvairiausių religinių tiesų galima rasti evoliucinį perėjimą nuo dievobaimingumo iki išsilaisvinimo iš tokios baimės per atradimą mylinčio Dievo Tėvo. Pacituosiu citatą iš tos baisios dogmatikams Knygos:
“Pilypas tarė Jėzui: “Mokytojau, kodėl yra taip, kad Raštai mus moko ‘Viešpaties bijoti,’ tuo tarpu tu nori, kad mes žvelgtume į Tėvą danguje be baimės? Kaip mums suderinti šituos mokymus?” Ir Jėzus atsakė Pilypui, tardamas:   
    “Mano vaikai, manęs nestebina, kad jūs pateikiate tokius klausimus. Iš pradžių žmogus galėjo išmokti gilios pagarbos būtent tiktai patirdamas baimę, bet aš atėjau apreikšti Tėvo meilę, taip, kad garbinti Amžinąjį jus trauktų sūnaus kupino meilės suvokimo ir Tėvo giluminės ir tobulos meilės atoveikio traukos dėka. Aš tikrai norėčiau jus išvaduoti iš tokios vergystės, kada jūs varote save per vergišką baimę į pasibjaurėtiną tarnavimą pavydžiam ir įniršusiam Karaliui-Dievui. Aš iš tiesų norėčiau jus mokyti apie Dievo ir žmogaus Tėvo-sūnaus ryšį taip, kad jūs būtumėte džiugiai vedami į tai, jog kilniai ir dieviškai laisva valia garbintumėte mylintį, teisingą, ir gailestingą Tėvą-Dievą.
    “Ši ‘Viešpaties baimė’ turėjo skirtingas prasmes per vienas po kito ėjusius amžius, atsiradusi iš baimės, ji per kentėjimą ir siaubą pasiekė pagarbą iš baimės ir gilų gerbimą. Ir dabar nuo gilaus gerbimo aš iš tiesų jus vesiu aukštyn, per suvokimą, supratimą, ir dėkingumą, į meilę. Kada žmogus pripažįsta tiktai Dievo darbus, tada Aukščiausiajam jis ima jausti baimę; tačiau kada jis pradeda suprasti ir patirti gyvojo Dievo asmenybę ir charakterį, tada jis ima vis labiau mylėti tokį gerą ir tobulą, visuotinį ir amžinąjį Tėvą. Ir būtent kaip tik šitas žmogaus ryšio su Dievu pakeitimas ir sudaro Žmogaus Sūnaus misiją žemėje.
    “Protingi vaikai savo tėvo nebijo dėl to, kad iš jo rankų gali gauti gerų dovanų; bet jau gavę gausybę gerų dalykų, padovanotų, padiktavus tėvo meilei savo sūnums ir dukroms, šitie labai mylimi vaikai savąjį tėvą dėl nepaprastai dosnaus geradariškumo ima mylėti su atsakomuoju pripažinimu ir dėkingumu. Dievo gerumas veda į atgailavimą; Dievo geradariškumas veda į tarnavimą; Dievo gailestingumas veda į išgelbėjimą; tuo tarpu Dievo meilė veda į išmintingą ir nuoširdų garbinimą.
    “Jūsų protėviai Dievo bijojo, nes jis buvo galingas ir paslaptingas. Jūs tikrai jį nepaprastai mylėsite, nes jis yra nuostabus meile, dosnus gailestingumu, ir šlovingas tiesa. Dievo galia žmogaus širdyje sukelia baimę, bet jo asmenybės kilnumas ir teisingumas pagimdo gilią pagarbą, meilę, ir savanorišką garbinimą. Pareigingas ir mylintis sūnus nejaučia baimės ar siaubo net ir galingam ir kilniam tėvui. Aš atėjau į šitą pasaulį, kad baimę pakeisčiau meile, kad sielvartą pakeisčiau džiaugsmu, kad siaubą pakeisčiau pasitikėjimu, kad vergiškus suvaržymus ir beprasmius ritualus pakeisčiau tarnyste ir dėkingu garbinimu. Bet tiems, kurie sėdi tamsoje, tai tebėra tiesa, jog ‘baimė Viešpačiui yra išminties pradžia.’ Tačiau, kada šviesos yra daugiau, tada Dievo sūnūs yra vedami į tai, jog Begalinįjį šlovintų dėl to, kas jis yra, vietoje to, kad jo bijotų dėl to, ką jis daro.”

internauts Vaidui       2015-04-27 11:34

“Tikrai, tikrai, aš jums sakau, prieš tai, kada buvo Abraomas, esu aš.”

Įdomus sakinys ar ne? Panašus yra Jono Apokalipsėj: “Jie skys, kad jie žydai, bet jie tokie nėra”. Su siela nedraugaujantis vertėjas pamanytų, kad tai klaida ir bandytų ją ištaisyti.
Aiškiai matosi, kad Sinhedriono agentai tiki kūniškai, iš ego pozicijų, pritemdami Dievą prie savojo ego, nesuvokdami nemirtingos sielos amžinybės. Panašiai tiki ir dauguma mūsų katalikų.

internauts Vaidui       2015-04-27 11:24

jei tau gyvenime viskas puikiai sekasi, jei esi laimingas, tai tikriausiai tavo mąstymo sistema yra gera, teisinga ir tau padeda.
Bet jei ne, tai vargu ar reikia jos įsikibus laikytis ir nepasidomėti kai kuo daugiau.
Nors dauguma žmonių inirtingai gina savo mąstymo sistemą, net jei ji juos veda į niekur, į nesekmes, vargą  ir ligas. Jie vis tiek tiki, kad be jos neišgyventų. Tik nedaugelis kančių dėka prabunda nuo savo užsispyrimo. Kiti verčiau linkę kaltinti aplinką, kitus, bet ne savo mąstymo sistemą, kuri neva padeda jiems išgyventi. Ir ši kvailumo karma perduodama iš kartos į kartą.

VaidasVDS       2015-04-27 8:29

Yra viena labai didelė problema. Tokius straipsnelius skaito daugiausiai tik praktikuojantys katalikai ir jų požiūris į kiek kitokią tiesą yra beveik iš karto neigiamas. Kiti gi yra viena ausimi girdėję apie netikrus pranašus (apie tai rašoma ir Urantijos Knygoje), todėl bet kokią naujesnę mintį beveik automatiškai priskiria netikriems pranašams. Žmonės yra patys prisigalvoję įvairiausių religinių tiesų ir teorijų ir jų yra pilna tiek visokiausiuose naujuose “Raštuose”, tiek ir internete. Ir atsirinkti, kas juose yra tiesa, yra iš tiesų labai sudėtinga. Tam reikia iš tiesų labai daug laiko ir labai geros įžvalgos.
Kadangi pats visą laiką buvau labai įtarus visokioms “naujienoms”, tai nenuostabu, kad į Urantijos Knygą mano pirma mintis buvo netgi labai įtari. Bet galiu pakartoti daugybės protingų ir dvasingų žmonių bendras mintis - tokių mokymų, kokie yra Urantijos Knygoje, neįmanoma sugalvoti jokiam žmogui ar žmonių grupelei ir tai yra įrodyta moksliškai. Visa tai kažkodėl slepiama nuo visuomenės, nes iš tiesų susiduriama su milžiniška visokiausių religinių tikėjimų ir sektų armija. Ir prieš tokias armijas atsilaikyti gali tik tikra Tiesa. Todėl niekas net ir iš tokių labai intelektualių žmonių, kaip Letas Palmaitis negali paneigti nei vienos toje Knygoje esančios religinės tiesos. Joje yra ir mokslinių tiesų, kurios kito per 60 metų, kuomet Knyga buvo atspausdinta. Ir yra nustatyta pritrenkiančių faktų, kuomet mokslas velkasi paskui šią Knygą. Bet apie tai visi tyli, ir jei kas nors ką pasako, tai tik apie kelis faktelius, kuriuos ši Knyga aiškina kol kas kitaip nei mokslas, nors mokslas kartais remiasi daugiau prielaidomis, nei įrodymais.
Ir nenuostabu, kad tokie patys provokatoriai, kaip politikoje, kartais duria pirštu į tas vietas Biblijoje, kurios yra suformuluotos arba neaiškiai arba iškreiptai ir tuo silpnina kitų žmonių tikėjimą ar pasitikėjimą. Bet Urantijos Knyga pataiso visas tokias vietas ir tokioms kvailoms interpretacijoms nepalieka vietos. Tuo ir pasireiškia šios Knygos dvasinė galia. Bet baimingos žmonių sielos labai pamažu, kaip ir Jėzaus laikais, priiminėja kur kas geresnę dvasinę tiesą.
Tikra citata provokatoriui:
“Kas iš jūsų mane pripažįsta kaltu dėl nuodėmės? Tuomet, jeigu aš skelbiu tiesą ir gyvenu tiesa, kurią man parodė Tėvas, kodėl gi jūs netikite? Tas, kuris yra nuo Dievo, su džiaugsmu išgirsta Dievo žodžius; dėl šitos priežasties daugelis iš jūsų negirdi mano žodžių, nes jūs nesate nuo Dievo. Jūsų mokytojai net išdrįso pasakyti, jog savo darbus aš darau su velnių princo galia. Vienas žmogus, stovintis netoli, ką tik pasakė, jog manyje yra velnias, jog aš esu velnio vaikas. Bet visi tie iš jūsų, kurie nuoširdžiai bendraujate su savo pačių sielomis, puikiai žinote, jog aš nesu velnias. Jūs žinote, jog aš gerbiu Tėvą, net ir tuomet, kai jūs negerbiate manęs. Aš nesiekiu šlovės sau pačiam, aš siekiu šlovės tiktai savo Rojaus Tėvui. Jūsų aš neteisiu, nes yra tas, kuris teisia vietoje manęs.
    Tikrai, tikrai, aš sakau tiems, kurie tiki šia evangelija, jeigu žmogus šitą tiesos žodį laikys gyvą savo širdyje, tai jis iš tikrųjų mirties skonio nepatirs niekada. Ir kaip tik dabar šalia manęs stovintis vienas raštininkas sako, kad šitas mano teiginys įrodo, jog mano viduje yra velnias, suprasdamas, jog Abraomas yra miręs, kaip yra mirę ir tie pranašai. Ir jis klausia: ’Ar tu esi tiek daug didingesnis už Abraomą ir tuos pranašus, kad drįsti stovėti čia ir sakyti, kas tik šitaip išlaikys tavo žodį, tas iš tikrųjų nepatirs mirties skonio? Kuo tu save laikai, kad drįsti išsakyti tokias šventvagystes?’ Ir į visa tai aš atsakau, kad, jeigu aš šlovinu save, tai mano šlovė yra kaip niekas. Bet būtent Tėvas mane iš tikrųjų pašlovins, net ir tas pats Tėvas, kurį jūs vadinate Dievu. Bet jums nepasisekė pažinti šito savojo Dievo ir manojo Tėvo, ir aš atėjau suartinti jus; parodyti jums, kaip iš tikrųjų tapti Dievo sūnumis. Nors jūs Tėvo nepažįstate, bet aš jį tikrai pažįstu. Net ir Abraomas džiaugtųsi, matydamas mano dieną, o įtikėjimu jis ją matė ir džiaugėsi.”   
    Kada netikintys žydai ir Sanhedrino agentai, kurie susirinko maždaug šiuo metu, išgirdo šituos žodžius, tada jie sukėlė triukšmą, šaukdami: “Tau nėra ir penkiasdešimties metų, ir vis tik tu kalbi apie tai, kad matei Abraomą; tu esi velnio vaikas!” Jėzus nebegalėjo kalbos tęsti toliau. Jis išeidamas tiktai tepasakė, “Tikrai, tikrai, aš jums sakau, prieš tai, kada buvo Abraomas, esu aš.” Daugelis netikinčiųjų puolė ieškoti akmenų, kad sviestų į jį, o Sanhedrino agentai stengėsi jį suimti”...

Esminė mintis dar trumpiau       2015-04-26 19:55

Žmogus gyvas tiesa ir būdamas mylimas, būdamas mylimas tiesos.

Esminė mintis       2015-04-26 19:54

Taip pat ir „avys“, būdamos Dievo sukurti asmenys, Dievo paveikslai, priklauso ganytojui ne kaip daiktai, kaip juos savinasi plėšikai ir vagys. Būtent tai skiria savininką, tikrąjį ganytoją, nuo plėšiko: plėšikui, ideologams ir diktatoriams, žmonės – tik jų turimas daiktas. Tuo tarpu tikrajam ganytojui jie yra laisvi tiesos ir meilės atžvilgiu; ganytojas, kaip jų savininkas, pasirodo būtent per tai, kad juos pažįsta ir myli, nori jų tiesos laisvėje. Jie priklauso Jam per „pažinimo“ vienybę, tiesos, kuri yra Jis pats, bendrystę. Būtent todėl Jis jų neišnaudoja, bet atiduoda už juos savo gyvybę. Kaip neatskiriami Logos ir tapimas žmogumi, Logos ir kančią, taip galiausiai viena yra pažinimas ir savęs atidavimas.

aaa,       2015-04-26 18:18

Mes ne žydai ir ne avys. Kristus sakė kad jis pasiūstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.„Jėzus tarė: Aš esu pasiųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis"15,24. Evangelija pagal Matą.
” Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis” 10,5.Evangelija pagal Matą.
„ 31. Ne sveikiems rekia gydytojo,bet ligoniams. 32Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ 5,31-32, evangelija pagal Luką.
Kristus sakė : „44 Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos,- jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir tavo tėvas“8,44 evangelija pagal Joną.

internauts        2015-04-26 16:59

pirma buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą ir žodis buvo Dievas.
Ką tai reiškia?
Dievas yra visa persmelkianti Dvasia. Tokia pat nematoma kaip protas. Protas Dvasios veiklioji dalis. Žodis-idėja yra proto veiklioji, kuriančioji dalis. Kiekvienas žodis/mintis kuria. Bloga - kuria blogį, gera gėrį. Nes ir tikime tuo, ką sakome. O visiems bus pagal tikėjimą, sako Jėzus. Tik Jėzaus Kristaus žodyje yra Tiesa, o tai reiškia , kad tik laikantis Jo žodžio galime kurti teisingai. Antraip, net patys nesuprastume, kodėl mūsų gyvenimas ritasi velniop. Nes kalbėdami netiesą, ją įtvirtiname ir savam prote ir ji įsikūnija mūsų gyvenime. Nigdami kitą, kartu paneigiam ir save, nes IDĖJOS NEAPLEIDŽIA SAVOJO ŠALTINIO.  Proto/minčių disciplinavimo mokslui padeda maldos. Ypač Jėzaus malda. Tik reikia įsigilinti į kiekvieno žodžio prasmę.

Kritikas Pikčiurna       2015-04-26 14:51

Puiki VaidoVDS citata, tik, deja, net retas krikščionis šio pamokymo laikosi.
Viena yra skelbti amžinąsias tiesas ir visai kita - pagal jas gyventi…

VaidasVDS       2015-04-26 10:45

Pacituosiu tikrą Jėzaus pamokslą apie atleidimą:
“Jeigu geraširdis žmogus turi vieną šimtą avių, o viena iš jų pasiklysta, argi jis nedelsiant nepalieka tų devyniasdešimt devynių ir neina ieškoti tos vienos, kuri pasiklydo? Ir jeigu jis yra geras piemuo, tai argi savo pasiklydusios avies neieškos tol, kol ją suras? Ir kada šitas piemuo savo pasiklydusią avį suranda, tada ją užsimeta ant pečių ir, eidamas namo apimtas džiaugsmo, ragina savo draugus ir kaimynus, ‘Džiaukitės su manimi, nes aš suradau savo avį, kuri buvo pasiklydusi.’ Aš pareiškiu, jog danguje yra daug daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisių asmenų, kuriems atgaila nereikalinga. Net ir tokiu atveju, manojo Tėvo danguje valia nėra tokia, jog nors vienas iš šitų jo mažų vaikų nuklystų, tuo labiau, kad pražūtų. Jūsų religijoje Dievas gali priimti atgailaujančius nusidėjėlius; karalystės evangelijoje Tėvas jų ieškoti išeina net ir anksčiau negu jie rimtai pagalvojo apie atgailą.
    “Tėvas danguje savo vaikus myli, ir dėl to ir jums reikėtų išmokti vienas kitą mylėti; Tėvas danguje jūsų nuodėmes jums atleidžia; dėl to ir jums reikėtų išmokti vienas kitam atleisti. Jeigu jūsų brolis jums nusidėjo, tai eikite pas jį ir taktiškai ir kantriai parodykite jam jo pražangą. Ir visa tai darykite tada, kada esate tiktai jūs abu vieni. Jeigu jis nori paklausyti jūsų, tada savo brolį jūs esate laimėjęs. Bet jeigu jūsų brolis išgirsti jūsų nenori, jeigu savo klaidingu keliu jis eina ir toliau, tuomet nueikite pas jį vėl, pasiėmę vieną ar du bendrus draugus, kad šitokiu būdu jūs turėtumėte du ar net tris liudininkus, kurie patvirtintų jūsų teiginį ir įsitikintų tuo faktu, kad su savo prasižengusiu broliu jūs elgėtės teisingai ir gailestingai. Dabar, jeigu jis atsisako išgirsti ir jūsų sielos brolius, tuomet visą istoriją jūs galite papasakoti bendruomenei, ir tada, jeigu jis atsisako išgirsti ir broliją, leiskite jiems imtis tokių veiksmų, kokie, jų manymu, yra išmintingi; tegul toks nevaldomas narys iš karalystės būna išvarytas. Nors jūs negalite pretenduoti į tai, kad savo bičiulių sielas teistumėte, ir nors jūs negalite nuodėmių atleisti, arba kokiu nors kitokiu būdu leisti sau uzurpuoti dangiškųjų gausybių prižiūrėtojų teises, bet, tuo pačiu metu, į jūsų rankas buvo patikėta tai, kad jūs turėtumėte palaikyti laikinąją tvarką karalystėje ant žemės. Nors jums neleidžiama kištis į dieviškuosius dekretus dėl amžinojo gyvenimo, bet elgesio veiksmus, kiek jie yra susiję su brolystės žemėje laikinąja gerove, apspręsite jūs. Ir tokiu būdu, visuose šituose reikaluose, susijusiuose su brolijos drausme, ką tik jūs benuspręstumėte žemėje, tas bus pripažinta ir danguje. Nors jūs ir negalite nulemti individo amžinosios dalios, bet įstatymais jūs galite valdyti grupės elgesį, kadangi ten, kur du ar trys iš jūsų susitaria dėl bet kurių iš šitų reikalų ir paprašo manęs, tuomet tas tikrai bus jums padaryta, jeigu jūsų prašymas neprieštarauja manojo Tėvo danguje valiai. Ir visa tai yra tiesa visada, nes, kur drauge susirenka du ar trys tikintieji, ten tarp jų būnu ir aš.” (Šaltinis - Urantijos Knyga)
—-
Štai taip turi būti kuriama bendrija, visuomenė ir žmonių brolystė. Niekas negali pasiūlyti geresnio recepto. Ir pasaulis kol kas tikrai neina tokiu Jėzaus pasiūlytu keliu.


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.