Kęstutis Milkeraitis. Nuo A.Ūso apatinių iki Sąjūdžio jubiliejaus

Tiesos.lt redakcija   2013 m. birželio 3 d. 4:10

1     

    

Kęstutis Milkeraitis. Nuo A.Ūso apatinių iki Sąjūdžio jubiliejaus

Vilniaus miesto apylinkės teismas rimtu veidu aiškinasi, ar tikrai į Stankūnų butą Kaune atvykęs senelis Vytautas Kedys ten matė a.a. Andrių Ūsą vienomis apatinėmis kelnaitėmis.

Tokiais pat rimtais veidais ruošiamasi dvidešimt penktajam Sąjūdžio jubiliejui.

Kas bendro tarp šių dviejų faktų?

Ogi nieko.

Tiktai klausimas: kaip mes nusiritome nuo ano meto reikšmingumo iki to, kas vyksta nūdien. Taip pat ir teismuose.

* * *

Pirmeivių grupelė manosi atgaivinusi „perestroikos“ (lietuviškame vertime „persitvarkymo“) sąjūdį.

Iš rajonų sklinda gandai: „perestroikininkai“ gauna dideles lėšas. Jie pasiryžę landsberginį „Lietuvos sąjūdį“ užgožti. Ne, ne protu, mase. Kodėl? Gal kad jame esantys žmonės neužmiršta reikalauti dar šiokio tokio moralumo politikoje ir gyvenime.

Kadaise, profesoriui V. Landsbergiui vadovaujant, pasinaudota „perestroika“ sugrįžti į valstybę. Bet drąsos pripažinti, kad nacionaliniai „perestroikininkai“ atkurtoje valstybėje liko komunistinio sąmokslo prieš žmoniškumą legitimiais tęsėjais, kurie ir terūpėjo bet kuria kaina susiprivatizuoti kadaise bolševikų iš žmonių atimtą turtą – nebeužteko.

Tad vien pavadinimų keitimais tiesos link nepajudėta.

Iki tiesos, kuri atskleistų, kaip mūsų išlaikoma grūdinosi daugiapartinė (nacionalinė) nomenklatūra, nežengta.

Nesiaiškinta, kada atsirado Konstitucinio Teismo saugoma (gal ir valdoma?) teisminė valstybė.

Neanalizuota, kodėl ne vien ekskomjaunuolių rankomis kurta melo industrija. Ir kaip bemeluodami visi užsispietė kampe. Atsainiausiame kampe kartu su pedofilais. Ir kaip prireikė teismų pagalbos skelbiant, kad jokios pedofilijos nuo Pikeliškių iki Garliavos nebuvo.

Ir „sąjūdžių apskritai“ nebūna. Praeityje jie turėdavo tikslius ir aiškius pavadinimus. Ir šiandien prasmingai skambėtų, pavyzdžiui, „Sąjūdis už teisingumo atkūrimą Lietuvoje“.

Nes nieko, beveik nieko neliko, kas mus dar stebintų mūsų nuosavoje, „nacionalinėje teisėsaugos sistemoje“ .

Nebent tai, kad valdantieji žmonių išties labai bijo.

Jų baimę atspindi ir tas faktas, kad panaikino baudžiamojoje teisėje straipsnius, pagal kuriuos turėtų būti vertinamos jų pačių veikos.

Būtent toks begalinis melo ir neteisingumo eskalavimas pagimdė Klonio gatvės judėjimą. Vienodai nepatogų visoms valdžioms. Nes jį subūrė ne spec. tarnybos, o vaiko tragedija.

Žmonės būrėsi reikalaudami „Tie-SOS!“ ir nusikaltėlių teisminėje bei kitose valdžiose „darbelių“ tyrimo. Bandyta juos niekinti užgauliojant „patvoriniais“, bet vainauskinės klišės nelipo.

Gal jau ir nebepatogu. „Tie-SOS!“ reikalavimas palies daugelį. Ir iš valdžios gali atsidurti patvoryje.

Matyt, sau padrąsinti ir pradėtos tokios akcijos, kaip velionio A.Ūso kelnaičių byla.

 

* * *

Kaip rašo reporterė, kartu ir kaltinimo liudytoja A. Kuznecovaitė „Lietuvos ryto“ gegužės 17 d. numeryje, baudžiamąją bylą V. Kedys užsidirbo po liudijimo Andriaus Ūso teisme.

„Penktadienį teisme buvo apklaustas V.A. Kedys, Tatjana ir Stasys Stankūnai, Laimutė Stankūnaitė ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė.“

Dirbant Seimo NSGK man yra tekę stebėti kai kurių teisėjų, kuriems atitekdavo vadinamosios rezonansinės bylos, darbą. Tarp jų – ir Kėdainių m. apylinkės teismo teisėjo V. Kondratjevo veiksmus Š. Paberalio istorijoje, ir Vilniaus 1-os apylinkės teismo teisėjo O. Zaicevo viražus dar „prichvatizavimo“ bylose.

Nemanau, kad teisėtvarkos baruose praskaidrėjimas galimas nepatyrinėjus kai kurių individų veiklos ilgesniu laikotarpiu. Argi nejuokinga, kai Aukščiausiasis Teismas kai kurias bylas nuolat vis taiso, o ten apačioje anie savo „klaideles“ kaip kartojo, taip ir kartoja.

Pagyvenusios teisėjos darbą A. Ūso apatinių procese stebėjau pirmą kartą. Kas be ko, sėdintys salėje turi teisę susidaryti savo nuomonę apie tai, ką mato ir girdi, ir visų pirma – apie Temidės svarstykles.

Mūsuose dažnai šnekama apie nekaltumo prezumpciją labai nesigilinant, kas ja norima pasakyti. Anglosaksų baudžiamosios teisės sistemoje egzistuoja principas „beyond reasonable doubt“ – niekas negali būti laikomas kaltu, jei dėl jo kaltės kyla nors koks abejonės šešėlis. Tai taip pat reiškia, kad kaltumo įrodinėjimo pareiga tenka kaltintojui ir kad jis turi taip įrodyti kaltinamojo kaltę, kad protingam asmeniui neliktų jokių abejonių.

A. Ūso kelnaičių procese V. Kedys teigia, kad pasiimdamas anūkę vieną kartą buvo įėjęs į Stankūnų butą, kur matė vėliau Anapilin pasitraukusį vien su apatinėmis. O L. Stankūnaitė neigia Kedį kada nors jos tėvų bute buvus. Visa kita yra tai, ką išmąsto „Lietuvos ryto“ žurnalistai.

Kaip elgėsi šioje byloje teisėja? Kadangi V. Kedžiui atstovavo žentas advokatas, o prokuroras į procesą labai nesikišo, teisėja, matyt, nutarė tapti profesionalia atsvara Stankūnų pusėje.

Man tai priminė nelabai senus laikus, kai dar buvome okupuoti. Ir kai prekes parduotuvėse mums sverdavo svarstyklėmis. Ir kai būdavo tokių pardavėjų, kurios svarstykles sąmoningai išreguliuodavo.

 

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kotys       2017-06-21 18:26

Gražiai aprašyta, kaip teisėjavo rimtų problemų problemų su alkoholiu turinti teisėja: ne kaltintojai turėjo įrodyti kaltinimų pagrįstumą, bet pats kaltinamasis pateikti įrodymus matęs Ūso triusikus. Po to dar spėjo nuteisti profesorę L.Bloznelytę ir ramiai išėjo į užtarnautą poilsį.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.