Kęstutis Milkeraitis. Neokomunizmo esmė – turto užvaldymas

Tiesos.lt siūlo   2014 m. gegužės 6 d. 17:14

6     

    

Kęstutis Milkeraitis. Neokomunizmo esmė – turto užvaldymas

Bernardinai.lt

Anapilin išėjo Kęstutis Milkeraitis – buvęs Generalinės prokuratūros ypatingų bylų tardytojas, Seimo kontrolierius, publicistas, visa širdimi lietuvininkas, vienas iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos kūrėjų. Iki pat mirties Kęstučiui rūpėjo Tėvynės ateitis, jis krimtosi dėl blėstančio visuomenėje idealizmo, kintančių vertybių, kūrė planus, kaip keisti esamą padėtį, net ir sunkiai sirgdamas vėžiu dar kelis metus tarp operacijų kiek išgalėdamas dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, dalijosi teisininko ir istorijos tyrėjo patirtimi. Stebino įvairiapusiu apsiskaitymu, aštriu protu, pareigingumu, drąsa, tiesiu žodžiu. Pamenu, kai prieš porą metų dirbau Seime, jis paskambino ir tiesiai pareiškė: nustok tuščiai trinti valdišką kėdę, padėk burti 1990–1991 m. savanorius – tik jie gali pakeisti pūvančią politinę sistemą ir įgyvendinti pokario išeivijos intelektualų programą „Į pilnutinę demokratiją“

Su Kęstučiu Milkeraičiu 1992 m. mus suvedė bendras tikslas – jis, Generalinės prokuratūros tardytojas, bandė ištirti visą 1990–1991 m. vykdytą sąmokslą prieš Lietuvą, į bendrą bylą sujungdamas ne tik tuos kelis žinomus, vėliau nuteistus komunizmo apologetus M. Burokevičių, J. Jarmalavičių, J. Kuolelį, bet ir visų Lietuvai alternatyvių okupacinių struktūrų – autonomijų pietryčių Lietuvoje ir Klaipėdoje, SSRS prokuratūros, milicijos (OMON), Naujosios Vilnios banko, prosovietinės propagandos ir pan. kūrėjus – lygiai pagal tą patį šabloną šiuo metu Kremlius veikia ir pietryčių Ukrainoje. K. Milkeraitis, bene vienintelis iš prokuratūros, savo ikiteisminiams tyrimams naudojo nespėtus iš Lietuvos išvežti KGB archyvo likučius, o man a.a. politinės kalinės Nijolės Gaškaitės dėka pasisekė patekti tarp pirmųjų KGB archyvų tyrėjų. Nuo tada ir prasidėjo mūsų su K. Milkeraičiu bendradarbiavimas, kuris vėliau, jam nusivylus ir pasitraukus iš A. Paulausko vadovaujamos prokuratūros, pavirto kai kuriomis bendromis publikacijomis apie tikruosius „perestrojkos“ tikslus, veikimo sistemas, svarbius šešėlinius asmenis. Taip 1995 m. Kęstučio Milkeraičio iniciatyva buvo išleista nedidelė, tuomet labai populiari knygelė – KGB dokumentų rinkinys „Iš naujausios Lietuvos istorijos“, kurios įvadą iš esmės rašė Kęstutis, o jį redaguoti ir papildyti, taip pat versti ir paruošti dokumentus teko man. Tuo metu (LDDP valdymo laikais) tai buvo gana pavojingas užsiėmimas, nes turtą perėmę buvę komunistai ir kagėbistai turėjo didžiulę įtaką, gatvėse vyko atviri susišaudymai tarp gaujų, atvirai buvo išvagiami ir žlugdomi bankai, kagėbistų prižiūrimas EBSW aštuonkojis už grašius supirkinėjo ir žlugdė gamyklas ir įmones, o „Vilniaus brigada“, kurios lyderių ryšiai su KGB minimi ir šiame leidinyje, nesislapstydami terorizavo visą Vilnių. Todėl leidinio įžanga ir tikrieji autoriai liko anoniminiai. Dabar jau galiu paaiškinti: ne todėl, kad bijojom asmeninių pasekmių, tiesiog norėjom ir toliau tęsti tokių leidinių seriją, todėl naudojom pogrindžio praktiką – per anksti neapsišviesti.

Kęstučio Milkeraičio prisiminimui siūlau sutrumpintą tos įžangos variantą, atskleidžiantį Kęstučio įžvalgumą, gilų ir apibendrinantį mąstymą, juolab kad Ukrainos kontekste ši tema aktuali ir po 20 metų.

Dalius Stancikas

* * *

Neokomunizmas, perestrojkos tikslas ir procesų esmė, tik pradedama tyrinėti. Tai nenuostabu, nes tik dabar ryškėja ir pačios neokomunizmo doktrinos, skirtos amžinam komunistinės nomenklatūros viešpatavimui bei tolesniam tautų  pavergimui, apmatai. Pagaliau šiuo tyrinėjimu nesuinteresuota ir partinė nomenklatūra, iki šiol giliai slėpusi ne tik savo turtus, bet ir septyniasdešimties metų praeitį. Siekdami išvengti istorijos klastojimo bei archyvinių šaltinių naikinimo, profesionalų, sąžiningą istorinių šaltinių registravimą, skelbimą, išvežtų dokumentų paiešką ir grąžinimą, remiantis tarptautine teise, laikome neatidėliotinu valstybinės svarbos uždaviniu.

1985 m. TSKP CK Politinio biuro paskelbta „revoliucinė pertvarka“ nėra naujas reiškinys komunistų partijos gyvenime. Šios pertvarkos idėjos ir užuomazgos atsirado dar 1918 m., kai bolševikai, baimindamiesi generolų Denikino ir Judeničiaus armijų puolimo, planavo privatizuoti prisiplėštą turtą ir taip įsilieti į pasaulinę rinką. Jas rasime ir 1921 m. Lenino paskelbtame NEP-e bei 1953 m. L. Berijos naujoje VKP(b) politikos koncepcijoje. Todėl ir vadinamasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdis M. Gorbačiovo perestrojkai remti, kaip ir kitose sovietinėse respublikose sukurti judėjimai, SSRS lyderiui tebuvo reikalingi tik dar vienai „blogio imperijos“ reorganizacijai, kurios pagrindinis tikslas – neokomunistiniais principais atliekama turto privatizacija. Būtent už tokią privatizaciją ir už deklaruojamą viešumą bei žmogaus teises partijos viršūnė tikėjosi būti įleista į visas tarptautines organizacijas, iš Vakarų gauti milijardines paskolas, modernias technologijas ir moralinę paramą.

Dar perestrojkos pradžioje nuvykęs į Lenkiją, Gorbačiovas ne kartą pabrėžė, kad Baltijos kraštų ir kitų SSRS regionų liaudies frontai jam reikalingi kovai su ortodoksine partokratija, nepajėgsiančia mąstyti naujoviškai. (Beje, ta pati ortodoksinė partokratija savo laiku trukdė visoms partijos galvoms, neišskiriant nė Lenino).

Baltijos šalyse perestrojka turėjo vieną ypatingą misiją – buvo tikimasi, kad euforijos metu naujai paskirti tautų vadai pasirašys naują SSRS sutartį. Įgyvendinus šį sumanymą netektų reikšmės slaptieji Motovo-Ribentropo Europos padalijimo dokumentai ir Vakarų paskelbta Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politika, o vergija juridiškai taptų savanoriška.

Įgyvendinant šiuos tikslus svarbus vaidmuo teko SSRS KGB ir kitoms specialiosioms tarnyboms – juk neatsitiktinai naujame Politbiure atsirado buvęs Azerbaidžano KGB pirmininkas H. Alijevas bei buvęs Gruzijos KGB pirmininkas E. Ševardnadzė, pagaliau ir pats Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas – buvusio SSRS KGB pirmininko J. Andropovo statytinis. Būtent KGB ir turėjo įgyvendinti svarbiausią numatyto plano dalį: sujudinti apmirusias tautas, pažadinti viskam abejingą pilietį, sukurti nacionalinių įtampų regionus, maksimaliai visame žemyne užaštrinti kriminogeninę situaciją, taip pat revizuojant Jaltos ir Potsdamo susitarimus.

Kaip ir kiekvieną planą, taip ir šį pavyko įgyvendinti tik iš dalies (iš tiesų jo realizavimas, matyt, dar nesibaigė), tačiau per 70 metų prisigrobtas kompartijos turtas buvo išsaugotas. Po pačios KGB kurstomos antistalinizmo, antisemitizmo, įvairių gandų, mitų, nusikalstamumo ir nacionalinės euforijos priedanga skaldydamasi, keisdama pavadinimus partinė nomenklatūra sėkmingai skynėsi kelią į rinką, steigdama tarptautines akcines bendroves ir bankus, privatizuodama įmones, pervesdama milijardines sumas į Vakarų sąskaitas. Privatizavimo scenarijus gimė KGB 1-ojoje vyriausioje valdyboje (PGU), kuri, steigdama priedangos organizacijas, pasirūpino ir savo darbuotojais.

Šiame leidinyje pateikti SSRS KGB Lietuvos padalinio 1-ojo (užsienio žvalgybos) skyriaus karininkų darbo su užsienio agentu juodraštiniai užrašai, taip pat pagal agento suteiktas žinias Centrui ruoštų pranešimų juodraščiai nuo Lietuvos valstybės atkūrimo – 1990 kovo 11 d. iki 1991 rugpjūčio pučo.

Šie dokumentai LR Aukščiausiosios Tarybos komisijos KGB veiklai tirti buvo perduoti Generalinei prokuratūrai, deja… Dabar šie dokumentai padės parašyti naujausią Lietuvos istoriją. (...)

Maskvai sutikus VDR saugumo ministerija STASI perdavė informaciją KGB Lietuvos padaliniui ir 1988 m. užsienio žvalgybos viršininkas V. Karinauskas asmeniškai atsivežė į Lietuvą agentą, nuo to laiko žinomą „Kliugerio“ slapyvardžiu ir įterpė jį į Sąjūdį. Vėliau, kai dėl kilusių įtarimų „Kliugerio“, kaip Sąjūdžio atstovo Europarlamente, įgaliojimai nebuvo pratęsti, KGB iniciatyva iš Lietuvos valstybinių įmonių lėšų surinkus 145 000 DEM, jis tapo verslininku. Jo ūkinė veikla Hamburge ir Lietuvoje žinoma iš plačiai nuskambėjusios „Litcommerz GmbH“ aferos.

Agentas su KGB operatyviniais darbuotojais susitikdavo įvairiuose konspiraciniuose butuose. Pajutus, kad juo domisi Lietuvos Saugumo departamento darbuotojai, buvo numatyti konspiraciniai susitikimai Italijoje, susitarta dėl ryšio per Baltarusijos KGB padalinį. Tam tikslui naudojama ir „Litcommerz“ kontora Hamburge. Ryšiams su „Kliugeriu“ palaikyti priedangos tikslais čekistai įregistruoja ūkinę struktūrą – kooperatyvą „Planeta“.[...]

Dar viena „Kliugerio“ veiklos sfera buvo pasaulio politikų nuomonės tyrimas dėl galimo Lietuvos teritorijos padalijimo (tokį padalijimo planą nurodė pats SSKP CK narys O. Šeninas partinio aktyvo susirinkime Vilniuje, o jo įgyvendinimui buvo naudojamas vadinamųjų „autonomininkų“ judėjimas). Šiuo klausimu KGB pavedimu „Kliugeris“ ne kartą susitinka su Prancūzijos žvalgybininku Bertranu. Pripažindamas Lietuvos padalijimą kaip spaudimo galimybę, „Kliugeris“ abejoja jo rezultatais, kadangi etninės teritorijos suskaldymas sukeltų visuotinį nacionalinį pasipriešinimą ir duotų priešingą rezultatą. Vietoj to jis primygtinai siūlo Lietuvoje įvesti SSRS prezidentinį valdymą (tas ir buvo daroma 1991 m. sausį). [...]

Agento akiratyje buvo daugybė žymių užsienio politikų, taip pat lietuvių išeivijos lyderiai. Apmaudu, tačiau teisėsaugos organai ignoravo faktą, jog dar 1990 m. KGB karininkas su „Kliugeriu“ aptarinėjo B. Dekanidzės ir Litvako, kurių pavardės vėliau buvo minimos žurnalisto V. Lingio nužudymo byloje, veiklą.

Agento informacijos pagrindu parengtame pranešime „Apie Europarlamento požiūrį į įvykius Sovietų Sąjungoje“ čekistai akcentuoja Europarlamento krikščionių demokratų frakcijos požiūrį į privatizaciją SSRS: „krikščionys demokratai, kaip stambiojo kapitalo atstovai, yra komunizmo priešininkai ir siekia jo sistemos žlugimo. Kadangi to neįmanoma pasiekti kariniu būdu, jie galvoja panaudoti ekonomines galimybes. Krikščionys demokratai pritaria privatizacijos procesams ir rinkos ekonomikos kūrimo eigai SSRS bei galimam turto perėjimui į partinės ūkinės nomenklatūros atstovų, žmonių, turinčių profesionalaus vadovavimo ekonomikai įgūdžius, rankas“.

Atrodytų, aiškiau KGB ir neokomunizmo tikslų neišsakysi… [...]

Bernardinai.lt

 

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vytautas Ju.       2014-05-7 10:56

Nieko tie bolševikai nebijojo, nei generolų A. Denikino, E. Judeničio, E. Milerio, G. Semionovo, nei paties admirolo A. Kolčiako, nes visi, tiek bolševikai, tiek baltagvardiečiai, buvo maitinami iš tos pačios rotšildų karmuškės. Britų masonų ir Volstryto klapčiukų tikslas buvo sunaikinti „Aleksejevo organizacijos“ suburtus imperatoriškosios armijos generoliteto likučius, ištikimiausią ir patikimiausią Romanovų dinastijos ramstį. Romanovų, kuriuos rotšildai laikė vienų iš didžiausiu savo priešu už tai, kad Naitonui Rotšildui neleido Rusijoje įkurti banko, angliško tipo banko.
Tiesa, niekas nesitikėjo, kad atsarginis variantas, t. y.  Aleksandro Parvuso (Israel Lazerievič Helphand) statytinis V. Leninas sugebės groti pagrindiniu smuiku ir nustums į antrą planą patį Leibą Dovidovičių Bronšteiną bei reikės surengti spektaklį, kurio pavadinimas „Pilietinis karas“. Kai baltagvardiečiai apsupo Maskvą glaustu žiedu, Bronšteiną paskyrė vyriausiuoju kariuomenės vadu, tada „netikėtai“ baltagvardiečiams pradėjo trūkti ginklų ir amunicijos, tai ne to kalibro šovinius pamėtėdavo, tai pašvinkusius konservus atveždavo. Leiba Dovidovičius, tiesiog, ant balto žirgo vedė raudonąją mužikų armiją į mūšį ir „sumušė“ carinės armijos generolus.
Tarp kitko, J. Andropovas taip pat turėjo savo krikštatėvį, Oto Kusineną kominterno veikėją-masoną, kurio net Stalinas prisibijojo. Per jį Stalinas palaikė ryšius su Britanija ir JAV. O. Kusineno ryšių pagalba Stalinui pavyko nužudyti Bronšteiną. Tiek tos KGB istorijos.

 

To visa tai       2014-05-7 10:18

Nuo kada Tautos naikintojai ir plėšikai gali būti krikščionys?Vienas net žemę pasiruošęs parduoti,o sau apsaugos siekia ir karšinimo iki gyvenimo pabaigos,
su teise perduoti palikuonims (ES kėdė jau paruošta anūkui).

Brinkazis       2014-05-6 22:05

Apmaudi klaida, praleistas esminis žodis, turi būti: K. Milkeraitis rašo, kad A. Paulauskas tuomet net neslėpė, kad vykdo V.Landsbergio diskreditavimo politinį užsakymą suimant Kliugerį.
K. Milkeraitis: “Landsbergininku viešai tituluojamas Paulauskas nesigynė. Tiesa, suėmimo protokolą pasirašyti dėl visa ko pakišo tuomet diabetu sunkiai sirgusiam, jau beveik nematančiam pavaduotojui G. Norkūnui. Ir net nebandė neigti kaltinimų vykdąs politinį užsakymą.”

Brinkazis       2014-05-6 18:10

K. Milkeraitis rašo, kad A. Paulauskas tuomet net neslėpė, kad vykdo V.Landsbergio politinį užsakymą pasodinti Kliugerį, “tiesa, suėmimo protokolą pasirašyti dėl visa ko pakišo tuomet diabetu sunkiai sirgusiam, jau beveik nematančiam pavaduotojui G. Norkūnui”. O štai praėjus kiek laiko, A. Paulauskas tapo didžiausiu “nepriklausomos” prokuratūros modelio šalininku ir stūmėju, pakeitusiu Konstitucijos 118 straipsnį.

Mukaburis       2014-05-6 18:01

O agento “Kliugerio gynimo komiteto” pirmininkas Zenonas Vaigauskas tapo nepamainomu VRK pirmininku. Z. Vaigauskas dabar aiškina, kad teismas įrodė, jog Klimaitis-Gudrutis-Kliugeris nebuvo KGB agentas. Iš tikro, 2007-02-02 Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai Ina Kirkutienė, Henrikas Sadauskas, Halina Zaikauskaitė, remdamiesi kitų KGB darbuotojų liudijimais, “nustatė”, kad jis nebuvo KGB agentas…

Visa tai       2014-05-6 17:51

žino V.Landsbergis.Negražu tai nutylėti.Nekrikščioniška.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.