Kęstutis Milkeraitis. Atsigręžkime rūstybėje: naujausių laikų Lietuvos žemės istorija

Tiesos.lt redakcija   2013 m. lapkričio 9 d. 17:54

14     

    

Kęstutis Milkeraitis. Atsigręžkime rūstybėje: naujausių laikų Lietuvos žemės istorija

Istorijoje ne naujiena, kad tradiciškai ūkininkaujantys valstiečiai įvairiomis dingstimis nuvaromi nuo žemės. Ir žinomos tokių recidyvų pasekmės. Didelio masto neteisėtumų neišvengė net Jungtinės Valstijos bei Vokietija – naujausių technologijų atsiradimo ir įdiegimo aplinkoje šeimyniniai ūkiai tampa vis didesne kliūtimi stambiųjų korporacijų konkurencinėse varžytuvėse. Tuo pačiu – terpe savivalei, kai pasitelkus moderniąsias technologijas didelėse teritorijose siekiama pagaminti kuo daugiau kad ir chemizuotos ar net modifikuotos žemės ūkio produkcijos.

Lietuva yra priešais dilemą – po dviejų dešimtmečių sunkiai protu suvokiamo valdžių negatyvaus elgesio su bendrapiliečiais žemės savininkais, jau po septynių mėnesių ji turės apsispręsti, ką daryti su pasirašyta stojimo Europos Sąjungon sutartimi, kuria įsipareigota laikytis bendrosios rinkos principų žemės nuosavybei.

Renkantieji parašus ir sieksiantieji tuo klausimu surengti referendumą, pasitelkdami žalgirietišką retoriką, sako – jokių žemės pardavimų užsieniečiams. Juk, teigia jie, yra žinoma, kas atsitiko, kai godūs arabų šeichai Palestinoje išpardavė savo žemėvaldas. Kur po to atsidūrė tose žemėse, bent jau pastaruosius du tūkstantmečius, gyvenę žmonės. O nūdieniai globalistai, atseit, to paties lizdo paukščiai.

Ankstesniajame referendume, t.y. kai buvo pasirašoma narystės Europos Sąjungoje sutartis, bent jau aš balsavau, ir balsavau už galimybę apsisaugoti nuo euroazijinės imperijos. Taip mums stojimo į šią Sąjungą būtinumą anuomet pristatė tautos lyderiai. Jie ir turės atsakyti tuomečiams balsuotojams, jei juos suklaidino.

Tad visai solidarizuočiausi su vengrais – gal vis dar mūsų valioje spręsti, kokia ta ateities Europa turi būti.

O lietuvių tautos nuvarymas nuo žemės atkurto valstybingumo dvidešimtmečiu vyko visą laiką. Ir gana specifiniais būdais. Ne tik atsisakius bet kokio politinio elgesio padorumo, bet ir paniekinus teisę.

Tad po truputį apie viską iš eilės.

Kaip nekilnojamasis turtas ėmė skraidyti

Ar ne paskutiniajam kompartijos „gensekui“ Algirdui M. Brazauskui priskiriamas aforizmas, kad jis Nobelio premijai pristatytų tą, kuris atskleis mechanizmą, kaip nekilnojamasis turtas (pirmiausia žemė) Lietuvoje virto kilnojamuoju?

Tenka pasakyti, paskutinysis „gensekas“ (o gal tuo metu jis jau buvo LDDP lyderiu ar ruošėsi virsti socialdemokratu) tiesiog apsimetė „šlanga“. Atsiprašau už gatvės slengą. Nes jei atsiversime senas žurnalo „Veidas“ publikacijas, tai ten A.M.Brazauskas ir aprašytas kaip pirmasis pradėjęs „skraidinti“ žemės sklypus. Ir suskraidino jis juos prie savo dar sovietmečio įsigijimų – poilsinių Švenčionių rajone.

Atkurtoje valstybėje devyniasdešimt pirmaisiais metais priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Paprasčiau kalbant, juo turėjo būti realizuojamas okupacijos metais nusavinto žmonių turto, didžia dalimi žemės, grąžinimas. Truputį pasiruošę tam darbui jį galėjome palyginti nesunkiai atlikti, nes Mykolas Krupavičiaus žemės reformos ir iki nusavinimo buvusių žemėvaldų dokumentacija (išskyrus Vilniją) buvo pusėtinai gerai išlikusi. Okupacinė administracija ja nesinaudojo.

Bet… Bet labai greit išryškėjo daugybė paminėtame norminiame dokumente ir parlamentinių grupuočių sumanymuose paslėptų minų. Būtent: teisė į turtą galėjo būti atstatyta tik Lietuvos piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje. Tarsi užmiršus, kiek daug tautiečių, buvusių savininkų, turėjo apleisti Tėvynę okupacijos bei sunaikinimo akivaizdoje ir gyveno egzilyje. Klaipėdos krašto mažlietuviai, nacių ir bolševikų išstumti iš gimtųjų namų, pagal pilietybės įstatymą apskritai buvo vertinami, kaip… repatrijavę į istorinę Tėvynę. Suprask, jei nori, pažodžiui – lietuvininkų protėvynė yra Vokietija.

Žemdirbystės ūkį pagal tą įstatymą galėjo kurti tik asmuo, turėjęs atitinkamą kvalifikacinį pasirengimą. Ir taip toliau, ir panašiai.

Pasirodė, kad gerai apmąstytos nuosavybės grąžinimo savininkams vizijos reformistai sąjūdiečiai neturėjo.

Buvusiesiems jos ir nereikėjo. Kompartijos elitas žinojo – perestroikai keliamas tikslas išvalstybinamą turtą perimti į partinės kagėbistinės nomenklatūros atstovų asmeninį valdymą. Tam dar 1989 m. V.Sakalausko-K.Prunskienės vyriausybė priėmė vadinamąjį „Valstiečių ūkio įstatymą“. Ir ėmė dalinti žemę neatsižvelgdami į jos savininkų interesus. Tuo sukėlė pirmąją, taip ir nepašalintą įtampą tarp kaimo žmonių. Istoriniam teisingumui keliai ėmė užsidarinėti.

Po to pradėtas trihektarių chaosas.

Yra žinoma, kas pasiūlė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui inicijuoti dviejų trijų hektarų sklypų suteikimą kaimo gyventojams. Tarsi ir kilniu tikslu – išvaduoti kaimo žmones nuo kolchozinės nomenklatūros savivalės. Tačiau gerais norais (gal gudravimais, nes tą laikinumą net nepasistengta teisiškai reglamentuoti) ir pragaras grįstas. Eldėdėpistais persikrikštiję komunistai, laimėję 1992 m. rinkimus, pareiškė, kad valstybės vardu tris metus valdantiems trihektarius ūkius atsirado ir teisė turėti juos nuosavybėje. Ir prasidėjo forsuotas trihektarių matavimas. Visiems, kuriems valdžia – tuometės Darbo žmonių deputatų tarybos, pakeitusios tik pavadinimą – manė esant būtina. Net naktimis. Taip buvo suduotas antras smūgis M. Krupavičiaus žemės reformos konstrukcijai. Visuomenėje augo įtampa.

1996 m. įstatymą sustabdžius, užsitęsęs jo taisymas nieko esminio nepakeitė. O dar nelemta S.Pečeliūno pataisa siekiant dirbtinai suaktyvinti žemės rinką. Realiame gyvenime ji atvėrė kelius nežabotoms senosios ir naujosios nomenklatūros bei su jomis ranka rankon veikusių žemėtvarkininkų žemgrobystėms. Pirmiausia jų taikiniu tapo gražiausios paežerės ir pajūriai.

Kokį įspaudą partijomis pasivadinusių šutvių rietenos paliko mūsų kaimui, kurį M.K. Čiurlionis „Karalių pasakoje“ tapė kaip šviesą skleidžiantį, gėrį spinduliuojantį?

Įspaudas liko baisus. Ir padarytas ilgam laikui.

Galima sakyti ir taip: nuskurdintame ir supriešintame kaime nebaudžiamai realizuotas bendras komunistinės nomenklatūros ir kriminalinio pasaulio projektas, kurį įvardinčiau kodiniu pavadinimu – „Pilstukas“. Kad kaimas nebepajėgtų blaiviai mąstyti.

O po to dar buvo įvykdyta bendra vadinamųjų socialdemokratų ir Kubiliaus konservatorių akcija liumpenizuotiems balsuotojams – iškreiptos socialinės paramos teikimas. Ją gaudama buvusių kolūkinių gyvenviečių gyventojų dauguma visai nustojo dirbti žemę. Nebeapsimoka. Laukiama pašalpos. Gurkšnojama ties kaimo parduotuvėmis. Nekantraujant – kada gi pagaliau tą pašalpą atneš?

Tad buvusių kolūkinių gyvenviečių greit apskritai neįžiūrėsime. Jos baigia pasislėpti kiečių ir kitokių piktžolių sąžalynuose, kurie suvešėjo gyvenvietes supančiuose trihektariuose.

Generalisimo F. Franko kapinės

Anuo metu Ispanijos diktatorius Frankas sumąstė suktą dalyką. Savo sukeltų pilietinių pjautynių aukas pasiūlė suguldyti bendrose kapinėse.

Ši mintis kurį laiką, kaip atrodo, žavėjo ir lietuviškuosius kolaborantus. Vis dėlto stribai būti palaidotais šalia rezistentų nepasiprašė. Tačiau tai nereiškia, kad ši ideologinė nešvankybė nėra realizuojama kitais būdais.

Vilniaus centre veik visą kvartalą yra aprėpusi įstaiga, vadinama Žemės ūkio ministerija. Ką naudingo per dieną nuveikia aukštuose kabinetuose sėdintys ponai ir ponios, spręsti nesiimčiau.. Bet nepatarčiau norintiems pradėti žemdirbiauti ten ieškoti pagalbos. Mat mano atmintin labai įsirėžė viena jų vykdyta akcija, raginusi atsisakyti smulkiojo žemdirbiavimo, o kaimams pereiti prie žilvičių auginimo bei krepšių pynimo.

Nepriklausomybės pradžioje iš šios įstaigos po Lietuvą važinėjo savotiška meninė (ideologinė?) agitbrigada, pasivadinusi Agronomų seklyčia. O seiminėms rietenoms organizuoti ji siuntė specialistus, pasivadinusius agrarijais. Jų „įdirbis“ – kolūkių persikrikštijimas žemės ūkio bendrovėmis, šiandien tampančiomis privačiomis latifundijomis. Tad ir aptariamą įstaigą, matyt, jau teisingiau būtų vadinti latifundijų aptarnavimo ministerija.

Bet pakalbėkime dar apie kitką. Tarpukaryje Lietuvoje buvo padarytas vienas didelis darbas, kuriuo galime pagrįstai didžiuotis. Tai krikdemų inicijuota ir žemės ūkio ministru dirbusio M. Krupavičiaus organizuota bei įvykdyta žemės reforma. „Raudonuoju kunigu“ pravardžiuotas ministras atsikirsdavo: jis iš tiesų esąs raudonas, nes mato ateities lietuvių ūkininkų ūkius raudonmūrius ir raudončerpius.

Anuometinių „buržujų“ valdžia su M. Krupavičiumi priešakyje priėmė įstatymus, apribojančius stambiąsias dvarininkų žemėvaldas iki 150 ha dydžio. Dalis bajorijos tai suprato kaip pozityvų reiškinį, tad nesipriešino. Daugelį naujai besikuriančių ūkininkų parėmė materialiai. Taip buvo žengtas labai svarbus žingsnis socialiai teisingos valstybinės organizacijos link. Žingsnis, kuriuo sukurtas laisvų vidutiniųjų savininkų sluoksnis.

Ar buvo pratęstas šis darbas po Kovo 11-osios? Ką laisvos Lietuvos vardu nuveikė tie, kurie laimėjo 1992 m. rinkimus ir kurie užaugo ir karjerą darė su antiburžujine retorika lūpose. Ogi ėmė vykdyti savąją „žemės reformą“, kurios tikslas – sunaikinti M. Krupavičiaus reformos rezultatus. Paskelbę „dalinės restitucijos“ doktriną, susmulkinę ir žemėtvarkininkų rankomis „išskraidinę“ žemėvaldas, jie žemę padarė mažavertę. Tad jau galėjo pigiai susipirkti arba veik už dyką „susinuomoti“. Skirtingai nei tarpukaryje, nebesilaikė žemėvaldos apribojimo iki 150 ha. Jie net išvis užmiršo, kad žemėvaldos dydis gali būti ribojama teisiniais aktais, kad netoleruotinas žmonių apgrobimas ir nekontroliuojama latifundiniška žmonių eksploatacija. Nepadėję žemę susigrąžinusiems pradėti verstis žemdirbyste, jie daugybę buvusių savininkų vaikų privertė emigruoti svetur laimės ieškoti. Kartu atsikratė kritiškai jų veiksmus vertinančių rinkėjų.

Dabar grįžkime prie generalisimo Franko kapinių. Tiksliau prie jo minties įgyvendinimo naujovišku pavidalu.

Tam turime užlipti į žemės ūkio ministerijos antrojo aukšto vestibiulį. Ten, plačioje sienoje, greta su prelatu Krupavičiumi bei kitais anos valstybės ministrais, administravusiais mūsų žemės ūkį, eilės tvarka sukabinti ir tie, kurie okupacijos metais pasireiškė tuo, kad organizavo per M.Krupavičiaus reformą suburtų ūkininkų turto atėmimą, jų persekiojimą, vežimą į tremties vietas, išlikusių sodybų „numelioravimą“. Taip pat ir ministrai, jau po devyniasdešimtųjų neatėję į pagalbą norėjusiems sugrįžti ūkininkauti ir parengę kaimo žmonių santykių katastrofą.

Kūrybingų mokytinių užderėjo a. a. generalisimui Frankui.

Ar išvengsime kaktomušos su Europos Sąjunga

Savo pašto dėžutėje radau visuomenei žinomų žmonių pasirašytą kreipimąsi, raginantį paremti siekį referendumu pasitikrinti, ar lietuviai sutinka leisti pardavinėti žemę valstybėje užsieniečiams. Iš karto prisiminiau, kad dar Goštautų vadovaujami pirmojo Lietuvos Statuto rengėjai tokią nuostatą buvo įtraukę į mūsų pirmąjį kodeksą. Mat dar tuomet bandyta uždaryti kelius įkyriam lenkų skverbimuisi. Ir kaip šie tokį draudimą XVI amžiuje apėjo, pradėję eksportuoti į Lietuvą… savo moteris. Paskaitykime: Lietuvos dainius A. Mickevičius tai aprašė eilėraštyje „Trys Budriai“.

Tad atmindami Trijų Budrių sindromą privalėtume susiturėti nuo ne visai apgalvotų sprendimų.

Vokietijoje gyvenantis mažlietuvis G. Liepa prieš metus kitus manęs klausė, kas pas mus darosi – vokiečiai kalba apie galimybes Lietuvoje pigiai prisipirkti žemės.

Ir dar jis priminė: šiuolaikiniai kryžiuočiai į Lietuvą jos jau ant bankų arkliukų. Ir kad jie nesiterlios supirkinėdami trihektarius.

Tarsi tokios padėties patvirtinimą mes Lietuvoje nuolat girdime apie nevaldomą situaciją žemės reikaluose. Apie tūkstančius hektarų žemės, perėjusios į juridinių ir fizinių asmenų rankas. Apie UAB-uose veikiančius eksombudsmenus ir ekskomisarus. Ir kad duomenys apie realų žemės valdymą neprieinami visuomenei, įslaptinti duomenų apsaugos įstatymais.

Ar tai tik nesusipratimas, ar gerai apmąstytas platus nusikalstamas veikimas?

Pastebėkite: vos tik žinios apie žemės valdymo pasikeitimus atsiduria Registrų centre, jūs gaunate kokios nors „agrowill group“ ar „naisių vasaros“ pasiūlymą „naudingai bendradarbiauti“. Ir „parduoti arba nuomoti žemės sklypą“.

Duomenys apie žemės ir miškų supirkimą, vykdomą juridinių asmenų, kurių kapitalo ištakos nežinomos, ar net gali būti susijusios su užsienio šalimis, yra įslaptintos valstybės mastu. Nežinoma, ar yra, ir jei yra, tai kiek, slaptų sandorių dėl žemės, sudarytų per trečiuosius asmenis.

Jei viso to nesužiūrėsime ir kruopščiai neišnagrinėsime, jau po kelių mėnesių gali prasidėti dar nematyto masto spekuliacija žeme. Ne tik su „agrowillų“ ir „naisių“ vėliavomis. Susidursime su lobistiniu klyksmu visų, kurie atstovaus nematomiesiems, pagal galiojančius norminius aktus ar juos apeinant užvaldžiusiems didelius žemės plotus. Libertariškai suoks ne tik liberalai, bet ir reakcingiausi dėdėpistai.

Pašto dėžutėje rastame kreipimesi, šalia žinomų visuomenės žmonių, yra ir dviejų Pranų parašai. Abu iš aukščiau minėtos ministerijos, ant kurios sienos įrengtos F. Franko stiliaus kapinės. Tai žurnalisto (ir ūkininko?), ilgą laiką skleidusio šios ministerijos ideologiją, Prano Šliužo parašas. Greta – ir buvusio ministro patarėjo Prano Aleknavičiaus.

Pirmasis teleauditorijai niekada neanalizavo, kas kaltas, kad žemę susigrąžinantieji išmetami tarsi nuogaliai į dilgėles. Garsėjo pasišaipymais iš žemę atgavusiųjų, bet neturinčių kuo ją dirbti. Ar tik ne jis pirmas parodė žmogelį, ariantį su įkinkyta karvute. Ir ūkinio pastato statymą iš tuščių degtinės butelių.

Antrasis dalyvavo vadinamojoje Astrausko komisijoje, oficialiai turėjusioje tirti, tačiau faktiškai užgniaužusioje, žemgrobių valdžios įstaigose skandalą. Buvo jos atstovu ministerijoje. Toje komisijoje su užduotimis buvo gerai susitvarkyta – STT vadovui V. Junokui teko pasiieškoti naujo darbo.

Todėl kas galėtų paneigti, kad už jų abiejų kalbų apie referendumą gali slėptis visai kiti tikslai. Kad ir siekis kaktomušos su Europos Sąjunga. Tuo pat metu nedarant kai kurių svarbių namų darbų, kurių neatlikus laisvosios rinkos principų sutartis įsigalios be mūsų reglamentavimo. Ir bus nevaržomai paleistas spekuliacijos Lietuvos žeme mechanizmas.

O skubiai darytini namų darbai būtų tokie:
- išslaptinimas visų žinių apie fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamojo turto valdymą Lietuvoje;
- nustatymas, kiek ir kokių užsienių piliečiams ar juridiniams asmenims bei kokiais pagrindais žemė Lietuvoje jau yra parduota;
- žemėvaldų inventorizacijos atlikimas;
- valstybės teisinės bazės sutvarkymas nustatant, kiek vienas fizinis asmuo (šeima) gali valdyti žemės;
- nustatymas, kad juridinis asmuo žemės ūkio ir miškų paskirties žemę gali valdyti tik kooperacijos pagrindu;
- neteisėtų su žeme susijusių sandorių teisinis registravimas ir vertinimas;
- atsižvelgiant į dabartinę žemės ūkio padėtį Lietuvoje ir senosiose ES šalyse, pareikalauti suteikti Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims galimybę pratęsti draudimą užsieniečiams pirkti žemės ūkio ir miškų paskirties žemę, kol Baltijos šalių žemdirbiams tiesioginės išmokos nebus sulygintos su Europos Sąjungos šalių vidurkiu.

Atsižvelgiant į tai, kad tokie darbai turėtų būti atliekami labai skubiai, kils klausimas, ar yra politinė ar visuomenės jėga, pajėgi priversti valdžią juos daryti. Juk žinome: per išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos dvidešimtmetį susikompromitavo visos politinės grupuotės, įskaitant ir tas, kurios rinkimuose apeliuodavo į buvusių ir esamų žemės savininkų (paprastai – tremtinių ir politinių kalinių bei jų šeimų narių) balsus.

O būtų labai svarbu, kad kas paimtų M. Krupavičiaus ir anuometinės naujosios krikdemų generacijos keltą socialiai teisingos valstybės kūrimo vėliavą.

Straipsnio autorius – teisininkas, buvęs Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojas, antrosios Seimo kadencijos kontrolierius, tyręs Lietuvos piliečių skundus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, taip pat ir žemės, negrąžinimo, vienas pirmųjų pradėjęs kalbėti apie įstatymais įtvirtinamą korupciją ir žemgrobystę.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Referendumas 2013        2013-11-11 16:39

“neskelbiant savo pavardės”????????


NEMANAU, KAD TEISINGAI AIŠKINATE!

Be pavardės pasirašymas negali galioti.  Aš manau, kad jūs norėjote pasakyti, kad pasirašius už referendumą galima užslaptinti savo pavardę.Tai visiškai skirtingi dalykai.Atlikus šį veiksmą dėl užslaptinimo, niekas iš smalsučių nesužinos ar toks ir toks pilietis pasirašė. Ar aš ne teisi?

Referendumas2013       2013-11-11 15:30

Tėvynė ne ORGANŲ DONORAS.
Gelbėkit per portalą Alkaslt ,pasirašydami elektroniniu būdu ,neskelbiant savo pavardės.

Autoriui       2013-11-11 15:25

Mąstyk.
Nesurinkus 300 000 parašų mūsų balso niekas neklausys,nors ir kokią tiesą Jūs besakytumėte.
Taigi,dabar yra metas RINKTI ir nesižvalgyti į šonus.

vizitor - kritikui        2013-11-11 12:28

O jai jau palietėte Golovatovą, Dušanskį, Ruslaną ir kt. tai galime pakalbėti ir apie tai.

Jei gerai panaršytumėte štai šitą NKVD nusikaltėlius ginantį Dovydo Katz’o portalą – defendinghistory.com, tai suprastumėte aiškiai ir jūs kam tarnauja mūsų kai kurie veikėjai, besidedą ‘tautos gynėjais”  ir kodėl NKVD nusikaltėliai, kurių ieško interpolas, bando slėptis po Holokaustu ar “antisemitizmo” įstatymu… Juk tai taip patogu, ar ne?Jie mat nežudė, nenaikino lietuvių, jie tik kovojo prieš nacionalistus (nacius, anot jų).

O labiausiai nirštama, kad ir jiems po “PRAHOS DEKLARACIJOS imtas taikyti “nusikaltimų žmonijai” įstatymas ir kviečiami atsakyti prieš teismą. Ar tai tik nėra TIKROJI MŪSŲ TEISMŲ PUOLIMO PRIEŽASTIS?  Neskaitant Snoro, Ūkio banko sukčių patraukimo atsakomybėn, Uspaskio galimų ryšių su organizuotu nusikalstamumu, Pakso ryšių su GRU atstovu Borisovu, kuris interpolo sulaikytas už ginklų prekybą... Visos sorošistų atakos prieš Prokuratūrą, dangstantis Patacko ar Venskienės persekiojimu yra tik dėmesio nuo tikrojo tikslo nukreipimas. O juk tikrasis tikslas kaip ant delno ir jį atskleidžia pats Dovydas Katzas savo tinklalapyje defendinghistory.com. Landsbergis, Zingeris, Havelas Klintonas ir visi kiti, pasirašę PRAHOS DEKLARACIJĄ, sulyginusią nacių nusikaltimus žmonijai su NKVD nusikaltimais, padarė neatitaisoomą nuodėmę - tiesiog dvigubą genocidą. Katzas nemini apie prūsų tautos visišką išnaikinimą, nemini ir NKVD tikinčių žydų persekiojimą ir naikinimą, jis tarsi tęsia Niurnbergo procesą - nugalėtojai nekvestionuojami.

Ar tai nepaaiškina, kodėl prie bolševikų ir mūsų teisėsaugos paklibintų sukčių prisijungė ir sorošistai? Juk atvirai deklaruoti, kad jie gina lietuvių žudikus jie negali. Katzas per užsienio laikrasčius smerkė laikinosios vyriausybės vadovo Brazaičio palaikų perlaidojimą Kaune. Vadino jį “naciu”, nors Lietuva buvo pirmoji Europoje, teisusi nacius. O juk tikroji sukilimo prieš besitraukiančią rusų kariuomenę tikriesiems naciams turėjo įrodyti, kad jie ne išvaduoja, bet okupuoja Lietuvą. Tačiau Katz’ui tokia idėja ypač nepriimtina.

Čia rasite ir juos užtariančių socdemų sąrašą – Julių Sabatauską, J.Paleckį, Andriukaitį, B.Viesaitę, Sysą, V.Blinkevičiūtę , Karosą.

Tur būt suprantate, kad galimai nėra ir nebuvo sovietinei Rusijai geresnio būdo dangstyti savų nusikaltimų kaip “antisemitizmo” įstatymas, kuris buvo pats pirmas Lenino su Trockiu išleistas dekretas. Atkreipkit dėmesį, kad šis įstatymas atsirado ne po HOLOKAUSTO, bet prieš jį. Ir tai buvo pagrindas MELO IMPERIJAI. Melo, nes revoliucionieriai tokiu būdu bandę įtvirtinti savo neliečiamumą, nebuvo semitai, bet nuvo kilę iš tiurkų genties chazarų. Tą įrodė jų pačių istorikas Orwell’o draugas Arthur Koestler knygoje “The Thirteen Tribe” ir kiti. Bet matomai tokio įstatymo nepakako, tai prireikė didelės aukos… “deginamosios”, ką ir reiškia šis žodis Holokaustas. O tai kad Stalinas ir Hitleris buvo draugai siekę tų pačių tikslų, įrodo Molotovo – Ribentropo paktas. Ne viena tauta buvo paaukota jų “kilniam’ tikslui.

Po PRAHOS DEKLARACIJOS, kurią pasirašė ir Lietuvos žydų atstovai, Europa ir JAV prabudo po šios apgavystės ir tai kai ką labai siutina. Siutia neotrockistus/neobolševikus, kurie jau jautėsi kurį laiką padėties viešpačiais ir tampė po teismus istorikus. Keletą pasodino į kalėjimą vien tik už suabejojimą jų pateiktais skaičiais. Todėl jie ėmė inirtingai juodinti ir JAV ir ES ir Lietuvos pažangiuosius veikėjus bei teisėsaugą, kuri yra patraukusi atsakomybėn ne tik mafijos bankininkus, sukčius bet ir pokario lietuvių masinius naikintojus. Jei klystu, pataisykit. Juk ir aš naudojuosi ta info, kurią randu interenete. Tokią mano nuomonę suformavo pats Dovyd Katz, jei ką.

vizitor - kritikui        2013-11-11 12:08

didžausias politikų melas yra tai, kad “laisva spauda”, media yra pagrindinė demokratijos jėga. Žurnalistai, save sveikina kaip “demokratijos nešėjus”, tačiau jie gal net patys nesuvokia, kad jau tapo jos griovėjais. Nes tokie “tiriamosios” žunalistikos atstovai kaip R.Janutienė, T.Čyvas ar tokiais pasivadinę aktorėliai iš “ekspertų” “tiriamaja žurnalistika’ laiko paplavų pylimą  ant padorių verslininkų ar vyriausybės institucijų, bandydami sukelti visišką nepasitikėjimą jomis. Stambiem oligarcham su mafija galutinai monopolizuojant press/a visuomenę bus labai lengva nukreipti prieš jos pačios interesus… kas jau dabar gana ryškiai matoma, kuomet net jaunieji J.Pankos nacionalistai aktyviai renka parašus už referendumą, kuriuo kažkodė suinteresuotas vienas ne lietuvių klmės oligarchas, pervedęs 2 procentus nuo vienos savo įmonės mokesčių.. kone nuo 10 milijonų. Tai turėtų būti nemažas penas pamastymuyi, jei ką..

vizitor - kritikui        2013-11-11 11:23

Būtina studijuoti kitų šalių patirtį. Naujoji Zelandija dar 19 a pabaigoje gana gudriai įstatymais apsidraudė nuo anglų kolonializmo. Pačioje Anglijoje kilęs judėjimas LAND IS OURS irgi gali pateikti nemažai puikių idėjų. Jų portalas monbiot.com turi nemažai idėjų kaip galima žemę padaryti prieinamą bizniui jos neprarandant.

Jei savęs nekenčianti vyriausybė pretenduoja daugiau nebevaldyti, bet valdymą perleisti stambioms korporacijoms, bankams ir kad neva pelno motyvas yra geresnis nei valdymas per rinkėjų atstovus, jokio saugumo negalim tikėtis. Tai, ką jie (su think-tank - Laisvos rinkos institutu ar JAV milijardieriaus Koch’o įsteigta “arbatos partija”, kovojančia prieš Obamos reformas) vadina “laisva rinka” tėra programa valdymą perleisti stambiom korporacijoms, kurios kaip tik naikina “laisvą rinką”.. Todėl Milkeraičio siūlymas apriboti žemės nuosavybę iki vidutiniško ūkio sukurtų stiprų vidurinį sluoksnį žemės ūkyje ir tai būtų pagal tikrus “laisvos rinkos’ reikalavimus. Nes “laisvos rinkos” tėvas A.Smith buvo griežtai uždraudęs Valstybinę monopoliją perleisti privačiom monopolijom, nes jos yra kur kas didesnė blogybė nei valstybinės.

vizitor - žmogiškam faktoriui       2013-11-11 9:55

Gera Nijolės Oželytės mintis pasklido po internetą: JĖZUS IRGI BUVO NUKRYŽIUOTAS ATSIKLAUSIANT TAUTOS REFERENDUMU. Pilotas leido žydų tautai rinktis, ką ji nori paleisti į laisvę - plėšiką Barnabą ar Jėzų. Ji pasirinko Barnabą. Pats Pilotas, kaip romėnų elito atstovas, nematė jokios Jėzaus kaltės, bet nukryžiavo, nes taip pasirinko žydų tauta, kuri troško laisvės nuo romėnų, bet ne nuo savo ego, kuris ir yra pagrindinė  nelaisvės priežastis. Turėdama neteisingą informaciją iš savojo elito žydų tauta pasirinbko neteisingai.

O kokias versijas pasirinks mūsų tauta, kuri jau referendumu nubalsavo prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, gavusi tik klaidingą info iš privačių, oligarchų valdomų,  info priemonių? Šveicarai, pvz., referendumu nubalsavo UŽ BENZINO KAINŲ PAKĖLIMĄ. Ar kažkas sugebėjo juos įtkinti, kad tai yra jų pačių  naudai? O gal netesingai skaičiuojami balsai?

Tad pirmas referendumas turėtų būti dėl visiško medios skaidrumo. Tačiau seimo pirmininkė pasiūlė nuo kitų metų keisti tik Nacionalinės TV įstatymą, po to kai Miliūtė uždavė jai nepatogius klausimus dėl Uspaskicho. Tai, kaip manot, kuri info priemonė atstovaus tautos interesus? Balsas lt grupė kaip ir visi rajoniniai portalai - kėdainietis lt, šiaulietis lt, klaipiedietis lt ir kt, bei rajoninės tv priklauso Vyktarui, Romanovui priklausė diena lt, kauno diena ir kt., kurie bičiuliavosi su Tomkaus “respublika” ir jo valdoma žinių agentūra prorusiška ELTA,  “lietuvos rytas” grupė priklausė Snoro bankui, dabar nupirko dalį verslininkas Gudelis, tikėkimės, kad tai pasiteisins, kaip pasiteisino ir verslininko Rakausko valdomas “Žinių radijas’, ginantis Lietuvos verslininkų interesus, Delfis priklauso suomių alma grupei, kuri siejasi su Roiters agentūra, alfa, bernardinai, vėliau ekspertai, tiesos, alkas… įkurti ar perimti sorošistų -“pilietininkų”, kuriems tautinė valstybė tėra kliūtis atvirai globalizmui “pilietinei visuomenei” ir kažkodėl būtent patriotų rankomis ta tautinė valstybė bandoma sugriauti. Jei klystu, pataisykit:) 

 

Al.       2013-11-11 3:24

Teisingas planas lyg ir aiškus - žemgrobius ir išdavikus nubausti su turto konfiskavimu ir atstatyti teisingumą grąžinant žemę. O žemės visgi neišparduoti, nebent nuomoti ypatingai kontroliuojant. Visa kita - taip, kaip parašė Milkeraitis. Bet kas ir kaip tai gali padaryti čekistų užvaldytoj valstybėj ? Ypač kai sąžiningi ir protingi žmonės vengia tapti tautos vadais, o esami vadai buki arba parsidavę ?

žmogiškasis faktorius       2013-11-10 23:01

Jūs ir pats suprantate jog valdantieji net minčių neturi apie jūsų minimus namų darbus. O apeinant faktus ir argumentus, truputį pajieškojus praeities nuodėmių, perėjimas prie retorikos-“kas gali paneigti”, įpatingo skonio straipsniui nesuteikia. Gal užantyje nešiojatės šventojo akmenį? Referendumas, tai vienintelis pasipriešinimo įrankis tautos rankose, netgi jei tai ir sutaptų su kai kieno nešvariais siekiais. Apeliuoti į valdančiųjų sąžinę? Na, ne iš mėnulio juk esame nukritę. Nebent turite kokį realų, ne imitavimo, planą. Šiomis sąlygomis referendumas tikrai geresnis pasirinkimas nei palikimas visko taip kaip yra. Be to, mano galva tai ne esminis referendumo klausimas ir nenorėčiau pritarti visko suplakimui į vieną akciją, bet kaip žinome yra ir pateisinama priežastis,-laiko stoka. Gal žinote, ar Vengrai į ES stojo ne tokiomis pačiomis salygomis kaip lietuviai?

Kritikas Pikčiurna       2013-11-10 14:25

Gerbiamas visitor, kaip jūs ruošiatės Lietuvos valstybės vardu administruoti užsienio piliečių nuosavybę, ar net išreikalauti mokesčius, kuriuos gina jų valstybės visa jų teisės ir karinės jėgos galia, kai net nusikaltimais įtariamus savo piliečius Baranauską, Antonovą, Uspaskichą, Romanovą, jau nekalbant apie užsieniečius Golovatovą, a.a. Dušanskį, Raslaną, Valentiną Lazutką ir daugelį kitų net negalime apklausti, kai ketvirtis Lietuvos verslo yra šešėlyje ir nemoka jokių mokesčių... Turbūt tikitės, kad Lietuvos VSD pasiųs “komandosus” jų parvežti, kaip Masadas išvogė Eichmaną ar kitus? Jau greičiau mus su jumis užtampys po teismus, kaip Kusaitę ar smurtavimo liudininkus Garliavoje, kad netrukdytume “investuotojams” išgrobstyti mūsų turto bei galių likučius.
O, kad galima visokių saugiklių uždėti, galime net realią demokratiją turėti, galime visi susigrąžinti nuosavybės teisę į nusavintas žemes, būti šeimininkai savame krašte. Bet kodėl jau 23-treji metai visa tuo pasinaudoti gali tik kai kas? Mes tikrai esame nusipelnę gyventi geriau - sąrašas pridedamas.

vizitor        2013-11-10 13:13

bent vienas tikrai rimtas straipsnis šiame portale. Niekas dar taip dalykiškai nerašė šiuo opiu klausimu ir su konkrečiais pasiūlymais.

Kritikui pikčiurnai.
Žemė vis tiek bus administruojama Lietuvos. Be to galima juk ir daugiau žemės pardavimo saugiklių uždėti. JK turi ne vieną žemės nuosavybės formą. Pvz. parduodama biniui 99 metams. Arba be paveldėjimo teisės ir žemė grįžta savininkui arba valstybei. Tai skiriasi nuo nuomos. Ar aplamai ką nors esame girdėję apie panašius saugiklius?

Kritikas Pikčiurna       2013-11-10 10:46

Labai daug ir labai teisingai pateiktų faktų bei minčių. Tačiau būtina pabrėžti dar kartą, kad nėra realaus būdo žemės sklypą atskirti nuo teritorijos, todėl išparduodami sklypus užsieniečiams, išparduodame teritoriją kitų valstybių atstovams ir paverčiame tas teritorijas tų valstybių kolonijomis Lietuvoje. Tai prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijai, skelbiančiai Lietuvos teritorijos ir žemių vientisumą ir jį ginti prisiekia kiekvienas atstovaujamosios valdžios atstovas. Sulaužiusių priesaiką įgaliojimai nutrūksta nedelsiant pagal vienintelį tiesiogiai veikianti teisės aktą - Konstituciją. Visi tiesioginiai ar paslėpti tokie įsipareigojimai yra niekiniai ir laikytini nusikaltimu. Tik Lietuvos piliečiai prisiekia ginti savo Tėvynę, tame tarpe ir jos žemių vientisumą, todėl tik jie gali įgyti nuosavybės teisė į jos žemės sklypą. Dar daugiau, netekdami pilietybės jie turi netekti ir teisės į tokią nuosavybę, ją perleisti kitiems Lietuvos piliečiams ar valstybei už ją teisingai atlyginant.
Už grubų piliečio priesaikos sulaužymą turi būti numatyta pilietybės atėmimo procedūra, su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis.
O tai, kad Pranciškus Šliušas kažkada kitaip kalbėjo, nemažina dabar pasakytų teisingų jo žodžių vertės, tuo labiau, kad tapęs ūkininku, savo kailiu pasimokė įlipdamas į savo ir kitų paliktas “krūveles”. Kaip žinome, tokios “krūvelės” yra pati geriausia trąša naujam derliui. Už referendumą, už piliečių valią ir galią spręsti savo valstybės reikalus, mielieji Lietuvos piliečiai! Laiko iki kritinio momento jai liko nebe daug. Kai kurie dalykai yra nebe pataisomi. Kitos Tėvynės mums niekas nepadovanos.

Irena       2013-11-10 9:30

Skaitau ir matau vizija: iskirsti miskai, plynuose laukuose auga modifikuoti javai, zemaitijos laukuose tyvuliuoja uztersto vandens rezervuarai po skalunu sprogdinimo.Ir kumetynai, kaip senais laikais, kuriuose gyvena vergai, kurie laiku nepaliko savo krasto.Labai bloga ta mano vizija, bet ji mano galvoje, kazkodel, kirba.O kad kazkas uzsiimtu skubiai tvarkyti istatymus del zemes pardavimo uzsienieciams, tai jau utopija, nes musu valdziazmogiai jau atkise kisenes tiems popiereliams, del kuriu jie ir gyvena.Godumas mus prazudys.

Stebėtoja       2013-11-9 20:13

Labai geras straipsnis. Tik pabaiga nelogiška. Nesuprantu, kaip referendumo inicijavimas gali pakenkti valdžiai kuo greičiau skaidriai sutvarkyti žemės reikalus, sudėti visus saugiklius, kad pavasarį žemė nebūtų išparceliuota. Juk prie referendumo iniciatyvos pluša visuomenė be jokių valdžios sąnaudų. smile
Kas trukdo tuo metu konservatoriams (Kubiliui ir co), socdemams, paksistams ar Drąsos keliui pateikti reikalingas įstatymų pataisas dėl tvarkos žemėvaldoje, dėl žemės pirkimo ir pardavimo sąlygų?


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.