Kultūros, kalbos, istorijos politika

Kęstutis Girnius. Gindami Just. Marcinkevičiaus elgesį ir kompromisus okupacijos metais intelektualai gina save

Tiesos.lt redakcija   2015 m. lapkričio 9 d. 16:00

15     

    

Kęstutis Girnius. Gindami Just. Marcinkevičiaus elgesį ir kompromisus okupacijos metais intelektualai gina save

Skelbiame Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento dr. Kęstučio Girniaus požiūrį į poeto Justino Marcinkevičiaus veiklą sovietmečiu ir į poetą ginantį intelektualų laišką.

K. Girnius. Just. Marcinkevičius – sovietinis pedagogas?

delfi.lt

Justinas Marcinkevičius turi gerbėjų ir gynėjų. Pasirodžius keliems kritiniams straipsniams, poetą piestu stojo ginti ne tik ministras Juozas Bernatonis, bet ir grupė save pasivadinusių intelektualų.

Bernatonio intervencija man buvo nelaukta, intelektualų beveik užprogramuota. Gindami Marcinkevičiaus elgesį ir kompromisus okupacijos metais, jie gina ir save, nes daugelis elgėsi panašiai, nors neturėjo Marcinkevičiaus ikoniško statuso. Jei galima vaizduoti Marcinkevičių kaip nesusitaikiusį su sovietine sistema, galima vaizduoti ir save kaip garbingą kovotoją už lietuvybę. Neva būta kompromisų, juos darė ir Marcinkevičius, bet skatinamas tėvynės meilės. Suklupęs jis vėl išsitiesdavo, „kad drąsiais iššūkiais su kaupu išpirktų padarytus kompromisus.“

Žmogaus gebėjimas save apgaudinėti – beveik begalinis, ypač kai liečiami klausimai, susieti su savivaizdžiu. Milijono JAV abiturientų apklausa parodė, kad visi manė, jog jie turi didesnius nei vidutinis gebėjimus sugyventi su žmonėmis, ir net ketvirtadalis tikėjo, kad jie tai daro geriau negu 99 proc. kitų žmonių, taigi priklauso pirmaujančiam vienam procentui. Griuvus sovietinei santvarkai, net kompartijos vadovai skubėjo vaizduotis patriotais, kurie esą nuosekliai rūpinosi Lietuvos gerove. Jie patogiai užmiršdavo, nutylėdavo ar iškreipdavo viską, kas nedera su naujai kuriamu įvaizdžiu.

Antai, Algirdas Brazauskas knygoje „Lietuviškos skyrybos“ šitaip prisiminė savo dalyvavimą 1988 m. birželio 24 d. mitinge Katedros aikštėje: „Pasibaigus mitingui ėjau tarsi iš kokios šventes, labai sukrėstas, tačiau sukrėstas ypatingai, pozityviai, dvasiškai. Tai buvo mano politinės karjeros krikštas.“ Jis nutyli tai, ką kiti itin gerai prisimena, būtent, kad pamatęs plevėsuojančią Lietuvos vėliavą, jis pasakė: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“

Verta prisiminti Brazausko pasisakymą, išsakytą 1990 sausio 24 d. (mėnesį po LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir pusantro mėnesio prieš Nepriklausomybės paskelbimą): „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą – o kas gi gins Lietuvą?…“ Brazauskas kalbėjo nuoširdžiai. Jis, kaip ir daugelis LKP veikėjų, buvo tiek giliai įsisąmoninęs sovietinio mąstymo iškreiptą pasaulio supratimą, kad jiems Lietuva buvo LTSR ir turėjo tokia likti amžinai. Apie nepriklausomybę ar išstojimą iš TSRS net negalvota. Būta sovietinio patriotizmo ir būta jo daug. Bet Brazauskas pakito, buvo neblogas prezidentas.

Inteligentija panašiai vaizduoja savo praeitį. Jei jie nebuvo disidentai, tai jie nebuvo ir eiliniai prisitaikėliai, bet slapti patriotai, kurie atseit daug atliko išsaugodami lietuvybę. Intelektualai mini, kad Maskva agresyviai diegė proletarinio internacionalizmo ideologiją ir tautų išnykimo doktriną. Jei agresyviai diegė, tai labiausiai žodžiais, ypač Brežnevo gerontokratijos metais. Jie rašo, kad būta žmonių, kurie buvo persekiojami ir represuojami už tautinės kultūros gynimą.

Tokių garbingų žmonių tikrai buvo. Bet po Stalino mirties, juolab po 1960 m., represijos buvo palyginti švelnios, ir dauguma nukentėjusių nebuvo iš vadinamojo elito. Konformizmas buvo norma. Kai režisierius Jonas Jurašas pranešė, kad jis daugiau nesitaikstys su cenzūra, ir išreiškė norą emigruoti, jis sulaukė ne kultūrinio elito paramos, bet jo pasipiktinimo. Pagrindinė Jurašo nuodėmė buvo tai, kad jis parodė, jog yra kitas kelias, kad yra alternatyvų prisitaikymui, ir tuo griovė plačiai paplitusį ir patogų mitą, kad reikia būti realistais.

Lietuvoje vyravo paradoksali padėtis. Lietuvoje buvo spausdinama daugiau pogrindžio leidinių, skaičiuojant vienam gyventojui, negu bet kurioje kitoje sovietinėje respublikoje. Dešimtys tūkstančių žmonių pasirašė pareiškimus, protestuodami prieš Katalikų bažnyčios teisių suvaržymus ir tikinčiųjų persekiojimą. Platesniam disidentiniam judėjimui buvo tinkamas užnugaris, kuris bent iš dalies būtų palaikęs maištaujančius inteligentus, jei tokių būtų atsiradę, spausdinęs jų straipsnius, platinęs jų mintis. Bet, kitaip nei tvirtina intelektualai, beveik visi stengėsi išgyventi tarsi pelytės po šluota.

Vadinamasis tautos žiedas nemetė iššūkių kompartijai, nerašė pogrindžio spaudai, nepasirašė disidentus palaikančių pareiškimų. Akademikas Sacharovas atvyko į Vilnių palaikyti teisiamo S. Kovaliovo, bet lietuviai disidentai savo teismuose tokio solidarumo nesulaukė.

Intelektualai nurodo, kad Marcinkevičius, „kartu su Lietuvos Helsinkio grupės steigėjais (V. Petkumi ir kt.) tapo Lietuvos visuotinių žmogaus teisių deklaracijos (1989 m.) autoriumi bei pirmosios oficialios žmogaus teisių organizacijos Lietuvoje steigėju.“ Bet tada jau buvo Sąjūdžio metai, taigi šaukštai po pietų. Susitikti ir palaikyti Petkų reikėjo ne 1989 m. bet 1978 m., kai jis buvo teisiamas ir nuteistas trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynerius lageryje, penkerius – tremtyje. Lietuvos inteligentai neperžengė valdžios raudonųjų linijų. Lietuvoje nebuvo „Charta 77“ atitikmens, nebuvo V. Havelo, nebuvo akademiko A. Sakharovo, A. Solženicyno, A. Siniavskio ir J. Danielo, lenkų A. Michniko ir J. Kuranio, net Ukrainos I. Dzubos ir V. Čiornovilo. Viešpatavo tyla.

Beveik tuo pačiu metu kai Solženicynas rašė savo apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, Marcinkevičius savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Mano žiniomis, apysaką užsakė arba kompartija, arba KGB. Jos tikslas buvo iš sovietinių pozicijų vaizduoti ir dergti studentus, kurie rengė ir leido literatūrinį almanachą „Kūryba“. Marcinkevičiui buvo duota Juozo Tumelio, Tomo Venclovos ir kitų studentų tardymų medžiaga, kurią jis pasinaudojo rengdamas apysaką. Tiksliai neprisimenu, bet knygos charakteris Meškaitis vaizdavo Tumelį ar Venclovą, o Aleksandras Štromas buvo pagrindas Alanui Gocvingeriui.

Knygos aplanke Marcinkevičius rašė, kad grįžo prie poemos „Dvidešimtasis pavasaris“ tematikos, „norėdamas įsikišti į tą procesą, kuriame pastebimai formuojasi nedidelė, bet ne visai sveika amžinai žaliuojančio medžio atžala. Aš nieko neišgalvojau, aš tikrai leidau dideliam ir visagalinčiam gyvenimui pasiginčyti su šia atžala, ir tik dar kartą patvirtinti, kad vis dėlto galima įrodyti, kur saulė teka ir kur leidžiasi.“ Supraskite, ji teka Kremliuje ir leidžiasi supuvusiose Vakaruose. Taip galėjo rašyti ir galvoti tik dvaro poetas, įsijautęs į partinio pedagogo vaidmenį.

Tiesa, verta paskaityti apysaką, nes ji kaip retas tekstas atskleidžia sovietinio galvojimo nykumą. Antra vertus, neatmestina galimybė, kad kaip tik dėl to, kad buvo prisidirbęs su „Pušimi“ ir kai kuriais eilėraščiais, Marcinkevičius stengėsi netiesiogiai išpirkti savo kaltę aukštindamas lietuviškumą savo dramose, ir tuo prisidėjo prie lietuvybės palaikymo. Bet galime taip pat klausti, kodėl tapęs autoritetu ir gyvu klasiku Marcinkevičius viešai nekritikavo kai kurių sovietinės santvarkos aspektų. Jis nebūtų buvęs represuotas, nors būtų netekęs labai sočių privilegijų.

Marcinkevičiaus gerbėjai neišnyks, bet jie turėtų jį gerbti atviromis akimis. O intelektualai turėtų prisiminti praeitį tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokia ji būtų buvusi, jei jie būtų parodę daugiau drąsos.

delfi.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

xxx to klausimėlis       2015-11-13 13:27

Savo eilėse toks poetas kaip J.Strielkūnas partijos nešlovino, nomenklatūrininkas nebuvo. Jo eilėraščiai, mano galva, geresni, nei Marcinkevičiaus.Kaip ir S. Gedos ar M. Martinaičio. Bet kiekvienam savo. Čia daugiau kalba eina ne apie to ar kito poeto kūrybos vertę, o apie kolaboravimą su sovietų valdžia. Žinoma, prisitaikyti turėjo visi, kas norėjo tuo laikotarpiu išgyventi. Bet kolaboruoti NEBUVO BŪTINA. Marcinkevičius iki pat Sąjūdžio kolaboravo. Deja.

ŠVABAS       2015-11-11 20:09

O. Girniau, paanaizuok tokioje kaip ši išklotinėje, kodėlatgimimo metais nešioto tautiečių ant rankų Brazdžiono poetinis žodis dabar išblėso ir virto pelenais, o tuo metu ir dabar kalamų prie kryžiaus Salomejos Nėries ir Justino Marcinkevičiaus kūrtyba tebeveikia mūsų protus ir širdis? Ačiū.

mūsų šviesuliai       2015-11-10 18:13

Raslanas, Dušanskis, Sniečkus, Griškevičius, Brazauskas, Cvirka, Nėris, Marcinkevičius, Grybauskaitė, Zingeris, Naumavičius, Bosas, Uspaskichas, Paksas.
——
o tamsuoliai: Maceina, Žemaitis, Tamkevičius, Sadūnaitė, Girnius, Svarinskas, Kudirka, Basanavičius, Maironis, Smetona, Daumantas, Brazaitis.

Klausimėlis       2015-11-10 17:54

Kaip supratau, J.M.kaltas tuo, kad tarybiniais metais “ėjo į kompromisus”.Įdomu,o ką jam reikėjo daryti? Ar imti šakes ir eiti į mišką? Bet po kokių 1954m. jau buvo per vėlu, o ir pats “demaskuotojas” pasirinko ne tą, o lengvesnį kelią. Ar nieko nerašyti ir tylėti? Bet tada nieko nebūtų ir sukūręs, neturėtume puikių kūrinių, tarp jų ir žadinusių tautą. Bjauru skaityti tas paplavas, pilamas neatsižvelgiant į mūsų kūrėjų realias gyvenimo aplinkybes, sąlygotas to laikmečio.

Mix       2015-11-10 17:39

Koks čia vajus prasidėjo taršyti tarybiniu laikotarpiu gyvenusius žmones? Pasižiūrėkite į save, “moderniąją visuomenę”, dabartiniame laikotarpyje. Save įvardijantys “elitu” - melagiai, išverstaskūriai, nuolankiausi vergai galingesniam. O nepriimti į “elitą” valdžiasėdžiai ir kita smulkmė - prisitaikėliai mintantys iš biudžeto.

Apie išeivių indėlį į nepriklausomybę       2015-11-10 16:29

gali patvirtinti tie, kurie naudojosi ta parama. Bėgo iš Lietuvos tie, kas
pinigų turėjo. Liko ūkininkai, dori kunigai, mokytojai…Tai jie buvo tremiami, šaudomi, o amerikonų žadėdama parama skatino eiti į miškus Jauni žmonės rinkosi
mirtį. Gal gana dėtis pranašais? Toli jums iki jų. Mopsai loja ant dramblio.
Kodėl vėl sėjate nesantaiką? Pliurpologija dar ne literatūra. Toli jums iki
Maironio, Nėries, Cvirkos, Marcinkevičiaus… Švonderiai ir Lietuvoj švonderiai.

Tik kur        2015-11-10 14:06

tą S. Nėries talentą kažkas įžvelgia? Eilėraščių ir turinys, ir forma nukopijuoti nuo A. Puškino. Kokia čia poetė? Rašytų, kad vertė, bet kad nevertė, o kopijavo.

skaitytoja       2015-11-10 10:24

Viso straipsnio neskaičiau - užtenka pavadinimo. Kas čia per mada pasidarė - juodinti kitus? Galvojat, patys nuo to tapsit baltesni? KLYSTAT, mielieji. Pragyvenom tą laikotarpį, puikiai žinom kas ir prie ko.

man neaišku       2015-11-10 10:09

O kaip P. Girnius kovojo už lietuvių laisvę, gyvenančių okupuotoje Lietuvoje? Lietuvoje , ar saugiai užsienyje?

Vytautas Ju.       2015-11-10 7:55

Būtent, viskas vyko dėl „sočių privilegijų“.
Jau esu rašęs, kad į kompromisus ėjo visi ir darė tai dėl duonos kąsnio, nes nebuvo pasirinkimo, o degeneratai kolaboravo, tarnavo okupantui.
Su člienavozu „Čaika“ bet ko nevežiojo, o J. Marcinkevičių vežiojo ir dokumentinius filmus kūrė apie jo indėlį į socialistinio realizmo meną. Kad „įkvėpimo“ sėmėsi ir KGB dokumentuose, tėra vieša paslaptis.

niekam nepavyks nugincyti,       2015-11-9 18:42

kad Marcinkevicius buvo didziulis talentas. Kaip ir Salomeja Neris. Tad tylekite, sventeivos, arba geriau pasiziurekite i save.

apie       2015-11-9 18:35

apie mirusius arba gerai arba nieko. Tegul ilsisi ramybėje. Tiesa.( Amen.)

geras straipsnis       2015-11-9 18:18

Patiko.

Vėmė       2015-11-9 17:47

ne tik išeivija, bet visi tie, kurie nesitaikstė su meto ideologija, bet turėjo savo nuomonę ir ją reiškė ar nutylėdavo, bet ne prisitaikydavo.

deja, teisus Girnius...       2015-11-9 16:40

kai mūsų mielos damos alpo nuo Marcinkevičiaus dramų - išeivija vėmė nuo begalinio melo, istorijos klastojimo ir komunistinio ateizmo marcinkevičiaus kūryboje…


Rekomenduojame

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.