Dienos aktualija

Vidmantas Valiušaitis. Minint 40-ąsias Kazio Škirpos mirties metines: Kaip buvo perduota Lietuvos pasiuntinybė

Tiesos.lt redakcija   2019 m. liepos 20 d. 1:42

1     

    

Vidmantas Valiušaitis. Minint 40-ąsias Kazio Škirpos mirties metines: Kaip buvo perduota Lietuvos pasiuntinybė

Rugpjūčio 18 d. sukaks 40 metų nuo Kazio Škirpos (1895–1979) mirties. Malonu pranešti, kad Lietuvos valstybės kontinuitetą branginantys ir K. Škirpos atminimą gerbiantys žmonės tą progą paminės deramai. Detalės – vėliau. Simboliška, kad ir Vilniaus taryba šios sukakties išvakarėse (liepos 24-ąją) irgi paliks savo pėdsaką istorijoje – garbingą arba ne. Aš vis dėlto tikiu, kad istorinės klaidos ji nepadarys.

Bandau įsivaizduoti dabartinius politikus ir vadinamuosius intelektualus, – iš saugių konjunktūrinių pozicijų šiandien smerkiančius K. Škirpą, – veikiančius anomis kraštutinio pavojaus sąlygomis. Įsivaizduoti nelengva. Spręskite patys.

Jūsų dėmesiui – dienraščio „Draugas“ 1940 m. rugpjūčio 27 d. publikacija.

Kaip buvo perduota Lietuvos Pasiuntinybė

Lietuvos Pasiuntinys Berlyne, gen. štabo pulkininkas K. Škirpa, kaipo akredituotas prie Vokietijos valdžios, turėjo paklausyti tos vyriausybės patarimo ir rugpjūčio 14 d. apleido pasiuntinybės rūmus.

Dar rugpjūčio 9 d. Sovietų ambasados valdininkai bandė pasiuntinybės rūmus perimti, tačiau su jais į kalbas neįsileista. Rugpjūčio 11 d. 5-ki sovietų valdininkai mėgino jėga įsiveržti į rūmus, bet tarnų nebuvo įsileisti. Po to Sovietų ambasada oficialiai pranešė vokiečių vyriausybei apie Lietuvos „prijungimą“ ir prašė pagalbos užimti pasiuntinybei. Rugpjūčio 13 d. plk. Škirpa gavo iš vokiečių valdžios patarimą rūmus perleisti. Pasiuntinys Škirpa turėjo to patarimo paklausyti, bet paprašė 24 val. laiko ir pareiškė, kad nei jis, nei joks kitas pasiuntinybės narys nesutinka su Sovietų agentais susitikti, ir kad raktai bus pasiųsti vokiečių [užsienio] reikalų ministerijon.

Rugpjūčio 14 d., kaip praneša žymus Šveicarijos laikraščio „Journal de Geneve“ korespondentas iš Berlyno, ant Lietuvos pasiuntinybės rūmų buvo iškabinta Lietuvos vėliava, aprišta gedulo kaspinu. Ties pasiuntinybe susirinko pora šimtų lietuvių kolonijos Berlyne žmonių ir laikraščių korespondentai. Ant pasiuntinybės balkono pasirodė min. Škirpa ir visas pasiuntinybės personalas. Pulkininkas Škirpa kreipėsi į minią su kalba, kurioje išdėstė įvykius, pareikšdamas, kad esąs priverstas apleisti pasiuntinybės rūmus, bet pirma to visus baldus pasiuntė į Lietuvą ir gailisi, kad neįmanoma į tėvynę nukelti ir paties rūmo. Savo žodį užbaigė viltimi, kad Lietuva vėl bus išlaisvinta.

Iš minios dar kalbėjo vienas Amerikos lietuvis, sakydamas, kad čia susirinkę daugelis iš Lietuvos pabėgusių Amerikos piliečių, kurie per Berlyną vyksta į Švediją, iš kur gi vyksią į Ameriką. Ten jie atpasakos tikrą padėtį, ir ragins žmones kovoti už Lietuvos išlaisvinimą.

Po to pasiuntinybės personalas ir susirinkusieji atidavė pagarbą Lietuvos vėliavai ir 1 val. apleido pasiuntinybės rūmus. Prieš išvykdamas, plk. Škirpa paliko ant stalo atskleistą inventoriaus knygą, kurioje įrašė: „Rusų okupantų žiniai. Jūsų principai – slopinti žmonių laisvę, griauti kultūrą ir grobti svetimą turtą. Pagrobėt Lietuvą, klastingai paglemžėt jos valstybinę nepriklausomybę, užgrobsite ir šiuos nepriklausomos Lietuvos rūmus. Bet teisingumas yra stipresnis už smurtą. Atsiskaitymo valandos neišvengsite!“

1 val. 10 min. trimis automobiliais atvyko Sovietų ambasados valdininkai, kurie duris rado užrakintas. Po to jie nuvyko ieškoti raktų vokiečių užsienio reikalų ministerijon. Į rūmus įėjo 4 val. p[o] p[ietų], įžūliai nuplėšė nuo pasiuntinybės rūmų Lietuvos vėliavą ir visus lietuviškus užrašus.

Pasiuntinys Škirpa ir visas pasiuntinybės personalas, net kurjeriai (išskyrus vieną) su šeimom atsisakė grįžti į Sovietų Rusijos pagrobtą Lietuvą ir liko gyventi Vokietijoje.

Lietuvos pasiuntinybės personalas Berlyne sudėjo gražią auką Lietuvos atstatymo fondo užuomazgai.

Pulk. Kazys Škirpa, Lietuvos įgaliotas Ministras Berlyne, maždaug šitaip dalyką atpasakojo:

„Iki aštuntos rugpjūčio Kaunas įvairiais būdais bandė mane priversti apleisti Pasiuntinybės rūmus, bet jam tai nepavyko. Aštuntą rugpjūčio Glovackas (naujai atsiradęs bolševikas-direktorius), telegrama įsakė Pasiuntinybės ir Konsulatų veikimą sustabdyti, jų turtą ir archyvus perduoti sovietams, o personalui įsakyti tuojau grįžti Lietuvon. Šio neteisėto vyriausybės duoto įsakymo pildyti negalėjau.

Deviną rugpjūčio Sovietų Ambasados pirmas patarėjas Tichomirov su kitu valdininku atsilankė Pasiuntinybėje ir bandė ją perimti iš Pasiuntinybės patarėjo Kuzminsko, kuris atsakė esąs nekompetetingas ją perduoti. Nurodė kreiptis į mane, kaipo Pasiuntinybės viršininką. Nepripažindami manęs Pasiuntiniu, rusai su manim kalbėti vengė ir išsinešdino.

Dešimtą rugpjūčio vienas Sovietų Ambsados narys dar bandė surasti mano bendradarbių tarpe kas sutiktų perduoti Pasiuntinybę, bet tokio nesurado, net jauniausias mano bendradarbių Baronas atsisakė su patelefonavusiu rusu pasimatyti ir imtis išdaviko rolės.

Sekmadienį, vienuoliktą rugpjūčio, rusai bandė įsiveržti pasiuntinybėn jėga. Devintą valandą ryto atvyko prie Pasiuntinybės Sovietų Ambasados automobiliu penki vyrai su Tichomirovu. Pareikalavo juos įsileisti į Pasiuntinybės rūmus. Mano įsakymu jie nebuvo įleisti: kambarinė Balsaitytė užrakino geležinius vartus, palikdama okupantus stovėti gatvėj. Rusai išbuvo prie Pasiuntinybės vartų apie dešimt minučių, paskui išvažiavo.

Tačiau rugpjūčio 14 dieną, susidėjusiomis aplinkybėmis, širdgėlos slegiamas nutariau Pasiuntinybės rūmus apleisti.“

Kas dėl Lietuvos Pasiuntinybės Romoje, tai ten pasikartojo veik ta pati istorija kaip Berlyne. Rugpjūčio 22 dieną rusų ambasados valdininkai pareikalavo Lietuvos Pasiuntinybės namo sau ir net drįso jėga grąsinti. Tačiau p. Stasys Lozoraitis, grąsinimų nepaisydamas, Pasiuntinybės užleisti visai nesirengia.

Vėliausios žinios iš Kauno sako, kad rusams okupantams patiko naujoji Kauno statyba. Kaunan atvyksta net keliolika šimtų rusų raudonarmiečių šeimų apsigyventi, o Paleckis turįs paskubomis kraustytis į Vilnių. Kaunas tapęs raudonosios armijos centru prieš įsivaizduojamą priešą.

* * *

Lietuvos pasiuntinybės Berlyne patarėjas Juozas Kajeckas su žmona ir vaiku atvyksta nuolatinai apsigyventi JA Valstybėse. Iš Lisabonos mano išvykti rugsėjo 19 d.

J. Kajeckas gimęs 1897 m. Shenandoah, Pa., ir dėl to gavo Amerikos pasą. Jis baigė du universiteto fakultetus – teisių ir politinių mokslų. Užsienio reikalų ministerijoje tarnauja nuo 1929 m. Buvo pasiuntinybės Londone sekretorius, vėliau pasiuntinybės patarėjas centre ir nuo 1939 metų pasiuntinybės patarėjas Berlyne; šias pareigas ėjo iki Lietuvos projungimo prie SSSR.

L[ietuvos] G[eneralinis] K[onsulatas] New Yorke

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.


Close Formatting Buttons
b
i
blockquote
a
img
h4

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Žodžio laisvė...       2019-07-20 7:56

Šimašiau ir kiti Vilniaus savivaldybės veikejai,skaitykit ir nekelkit rankos prieš
Lietuvos patrijotus.Įsivaiduokit jei šiandien tokie dalykai vyktų,ar turėtumėte tiek
drąsos priešintis okupantui???

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.