Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

🎬Kazys Grabys. Su Nepriklausomybės 30-mečiu, pamirštasis ir nebepageidaujamasis SĄJŪDI!

Tiesos.lt redakcija   2020 m. kovo 10 d. 6:17

11     

    

Kazys Grabys. Su Nepriklausomybės 30-mečiu, pamirštasis ir nebepageidaujamasis SĄJŪDI!

Jau beveik 32 metai, kai nuaidėjo Sąjūdžio dainuojančioji revoliucija – tikra Dievo dovana: dosni ir ... nebepakartojama.  Tada dar nesuvokėme, kad M. Gorbačiovo perestroika suteiks galimybę  pradėti oficialią  ir be didelės komunistinės cenzūros Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo veiklą. 

1988-ųjų vasarą  per Lietuvą  nubangavo Rusijos uždraustosios trispalvės,  jaunimo pakilimo roko maršas bei miestų ir miestelių tautinio patriotinio pakilimo didieji mitingai. Panevėžyje įkūrėme pirmąsias sąjūdžio grupes bei Panevėžio švietimo Sąjūdžio tarybą. 

Tų pačių metų spalio 22–23 dienomis beveik visą Lietuvą atgimimui galutinai pažadino Vilniaus sporto rūmuose įvykęs Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimas.  Čia ir išgirdome ir kauniečio Rolando Paulausko siūlymą atsiskirti nuo TSRS. Tai akivaizdžiai iššaukė TSRS CK, KGB aktyvo, NKVD-istų  bei stribų pyktį. Vytautas Petkevičius, reikalaudamas paneigti Kauno Sąjūdžio siūlymą, vos nesuardė tolesnės suvažiavimo darbotvarkės.  Pirmą kartą taip didingai nuskambėjusi „Oi neverk motušėle“ giesmė Maironio žodžiais, sugiedota dainininkės Veronikos Povilionienės, užgavo visų suvažiavusių dalyvių patriotinius jausmus, visus suvienijo ir sutvirtino bendram nepriklausomybės siekiui. 

LPS aktyvas vengė Lietuvos Laisvės Lygos (LLL)  Antano Terlecko, Petro Ciziko, Nijolės Sadūnaitės kardinalių ir tiesmukiškų reikalavimų bei pareiškimų dėl atsiskyrimo nuo TSRS bei rusų okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos. 1988 m. rudenį,  LLL suorganizavus mitingą prie Vilniaus Katedros, vidaus reikalų kariuomenė, vadovaujama tarybinės milicijos vado Misiukonio, žiauriai išvaikė mitinguotojus, todėl ta brutali akcija ir buvo pavadinta „bananų baliumi“. Tačiau sustabdyti sąjūdiečių aktyvistų, Lietuvos Laisvės Lygos ir drąsos įgijusių patriotų troškimą išsivaduoti jau niekas nebepajėgė. Sąjūdžio banga skatino burtis ir kurti vis naujas ir didesnes LPS rėmimo grupes, rengti masinius mitingus ir nepaklusimo okupantams akcijas.

1989-ųjų vasario 16-ąją  Kauno Sąjūdžio aktyvistų  įvykusiame suvažiavime atviru tekstu paskelbiamas LR Nepriklausomos Respublikos atstatymo siekis.  LPS Atkuriamajam Seimui pritarus, rinkimuose į Tarybų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti pagrindiniai Sąjūdžio patikrinti tautos atstovai.  Todėl Lietuvos delegacijos dalyvavimu Maskvoje TSKP CK suvažiavime pavyko pareikalauti pripažinti 1939 m. rugpjūčio 23 d.  Molotovo ir Ribentropo paktą  nusikalstamu, o slaptuosius protokolus dėl Baltijos šalių okupacijos – negaliojančiais.  Tai atvėrė kelią  Lietuvos okupacijos viešam pripažinimui.  Kad būtų pateisinti LPS deputatų  reikalavimai, mes, sąjūdiečiai, turėjome Maskvai ir pasauliui pademonstruoti Baltijos šalių vienybę  reikalaujant Molotovo–Ribentropo pakto panaikinimo. Taip Vilniuje, LPS būstinėje Gedimino pr. 1, ir gimė Baltijos kelio idėja. 1989 m. rugpjūčio 23 d. milžiniškomis mūsų sąjūdiečių pastangomis pavykusi Baltijos kelio akcija nuvilnijo per visą pasaulį. Tuo metu mes surinkome apie 1,2 milijono parašų  dėl LR Nepriklausomybės atkūrimo ir suvienijome visą Lietuvą  Laisvei. 

Dar ir šiandien negaliu užmiršti vienos „tragikomiškos“ situacijos iš tų dienų. Prieš Baltijos kelio akciją surinkti parašų paketai turėjo būti saugiai suvežti į LPS būstinę  (Gedimino pr.1, Vilniuje). Kadangi visur tebebuvo rusų okupacinė kariuomenė ir tebeveikė Maskvos KGB agentai, šių  dokumentų originalų pristatymas buvo labai svarbus ir vis dar rizikingas veiksmas.

Mums, Panevėžio Sąjūdžio aktyvistams,  Panevėžio miesto atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui Algimantui Plitninkui, man, kaip rajono atsakingajam sekretoriui, bei vienam miesto LPS tarybos nariui (pavardės nebepamenu), buvo pavesta parašų originalus nuo Panevėžio regiono pristatyti į  LPS būstinę Vilniuje. Pakrovę  pilną  mano automobilio (VAZ 2103) bagažinę dėžių su parašų  lapais,  rizikuodami būti areštuoti ir nubausti, svarbų krovinį nuvežėme į Vilnių. Sustojome aikštelėje prie Katedros varpinės,  netoli LPS Sąjūdžio būstinės. A. Plitninkas nuėjo į Gedimino pr. 1 esančią Sąjūdžio būstinę. Ne mažai ten užtrukęs grįžo ir liepė kažko laukti. Su tokiu kroviniu ilgai stovint miesto viduryje ir vilkinant jo perdavimą  LPS būstinei man kilo negeras įtarimas, kad čia kažkas negerai. Su A. Plitninku susipykome ir kibome vienas kitam į atlapus. Tik tada man jis pašnibždėjo, kad viskas taip ir turi būti ir kad mano mašinoje yra ne parašų lapai, o dėžės, prikrautos… statybinių plytų.  Paaiškėjo, kad mes tebuvome „jaukas“ priešams,  kad nukreiptume jų dėmesį.  Tuo tarpu tikrasis krovinys su parašais buvo iškrautas saugioje vietoje ir perduotas apsaugai. Tai sužinoję, mes išvažiavome atgal į  Panevėžį su tuo pačiu tariamai svarbiu plytų kroviniu.   

Nepriklausomiems rinkimams į  LTSR Aukščiausiąją Tarybą mes, Sąjūdžio aktyvistai, pradėjome ruoštis jau nuo 1989 m. rudens. Tiek Panevėžio miesto, tiek rajono LPS tarybų nariai ir pagalbininkai dirbome įmanomą ir neįmanomą  agitacinį aiškinamąjį darbą. Su ant nuosavų automobilių stogų  pritvirtintais trikampiais stendais ir plakatais – „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą“; „Tavo TAIP – Tėvynės LAISVĖ“ apvažiavome ne tik Panevėžio, bet ir kaimyninius Pakruojo, Pasvalio, Biržų  ir Kėdainių rajonus.  Tada nebuvo užmiršti ir patys atokiausi Panevėžio raj. kaimeliai. 

Iki šiol prisimenu intensyvius debatus kaimų  apylinkėse. Man, kaip Panevėžio raj. atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui, baigusiam LŽŪA ir dirbusiam to laikmečio ūkiuose vyr. energetiku, buvo pavesta kuruoti Krekenavos rinkimines apylinkes. Vienoje jų susidūriau su Panevėžio rajono komunistų partijos sekretoriaus P.  Zablockio ideologijos aktyvistais. Pokalbis buvo sunkus. TSKP rajono ideologės buvo gerai pasikausčiusios LTSR ir TSRS istorijos pagrindais. Mane gelbėjo savišvietai skaityta A. Šapokos „Lietuvos istorija bei turėta informacija iš tokios pogrindinės literatūros kaip „Aušra“, Lietuvos Bažnyčios katalikų kronika. Ją gaudavau iš savo tėvelio artimųjų giminių rato, Monsinjoro Alfonso Svarinsko bendražygio kunigo ir politinio kalinio Klemenso Arlausko. Tada įstrigo komunistų ideologų diskusijų pabaigoje man mesti žodžiai: „Jums reikia daugiau politikos negu duonos“. 

Viso to pasekmė – 1990 vasario 24 d. įvykę  rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, atvedę į parlamentą  daugiau kaip 90 proc. LPS pasiūlytų aktyvistų.  Todėl 1990 m. kovo 11-ąją  Aukščiausioji Taryba beveik vienbalsiai (išskyrus 6 susilaikiusius lenkus) nubalsavo už  Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymą.

Nuo Panevėžio rajono buvo išrinkti Vilniaus ekonomistas St. Kropas ir teisininkas V. Žiemelis.  Pirmąją priesakų  dalį dėl nepriklausomybės atstatymo parlamentarai įvykdė. Visa Tauta ir mes, sąjūdiečiai, buvome laimingi ir šventėme ilgai išsvajotą  ir sunkiai iškovotą  pergalę. Toliau dirbome Sąjūdyje ir gyvenome viltimi prisivyti Suomijos ekonomiką  bei išsireikalauti išvesti Rusijos okupacinę kariuomenę,  priimti ir įgyvendinti desovietizacijos įstatymą.  Po 1991 m. Sausio įvykių, o vėliau – ir nepasisekusio Rusijos kariškių pučo pavyko atsikratyti ir okupacinės kariuomenės bei Maskvos KGB padalinio Lietuvoje (apie kruvinųjų  Sausio įvykių bei pučo istorijas pratęsiu kituose prisiminimuose).

Tačiau antrasis mūsų, sąjūdiečių, priesakas ir deputatų pažadas – priimti desovietizacijos, t. y. dėl TSKP CK, KGB, MVD, NKVD, stribų  aktyvo eliminavimo iš Lietuvos valdymo institucijų, įstatymą ir jį įgyvendinti – liko neištesėtas.

Skaudu prisiminti, kaip atstačius Nepriklausomybę, bet sužlugdžius desovietizacijos įstatymą,  mums, sąjūdžio aktyvistams, leista pasijusti nebereikalingiems.  V. Žiemelis kai kada dar atvykdavo į Panevėžį, tačiau St. Kropui, po Aukščiausiosios Tarybos suskaldymo bei Parlamento paleidimo 1992 m.  tapus ministru be portfelio, o vėliau – ir Lietuvos banko Tarptautinio departamento direktoriumi, mes, sąjūdiečiai, tapome ir nebepageidaujami. Tik Angonita Rupšytė – vienintelė iš LPS būstinės – nuoširdžiai mumis domėjosi, rūpinosi, dalinosi prisiminimais ir informacija. Todėl mes,  eiliniai sąjūdiečiai, ją vienintelę ir gerbiame bei vertiname kaip savą, mūsų  neišdavusią  bendramintę, tikrąją laisvės kovotoją.

Tokių signatarų,  atstūmusių mus, eilinius sąjūdiečius, buvo ir tebėra dauguma. Jiems mes likome maurais iš komunistų mėgto šekspyriškojo posakio („Mauras savo darbą  padarė, mauras gali išeiti“). Ir mes išėjome. Ir vis dar tebeeiname…

Prie ko tokia valdžia per 30 valdymo metų  privedė Lietuvą, mūsų  visuomenė  ir jaučia, ir mato.  Nebeturime savo bankų,  savų gamyklų, savų pinigų,  savos teisėsaugos, savos Tautai ir valstybei tarnaujančios valdžios – dėl to valstybė patyrė  ir tebepatiria nepamatuojamus ekonominius ir moralinius nuostolius,  neteko apie vieną milijoną  darbingiausių  ir veikliausių  piliečių...

Jau beveik 32 metai, kai nuaidėjo Sąjūdžio dainuojančioji revoliucija – tikra Dievo dovana: dosni ir jau nebepakartojama.  Tada dar nesuvokėme, kad M. Gorbačiovo perestroika suteiks galimybę  pradėti oficialią  ir be didelės komunistinės cenzūros Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo veiklą. 

1988-ųjų vasarą  per Lietuvą  nubangavo Rusijos uždraustosios trispalvės,  jaunimo pakilimo roko maršas bei miestų ir miestelių tautinio patriotinio pakilimo didieji mitingai. Panevėžyje įkūrėme pirmąsias sąjūdžio grupes bei Panevėžio švietimo Sąjūdžio tarybą. 

Tų pačių metų spalio 22–23 dienomis beveik visą Lietuvą atgimimui galutinai pažadino Vilniaus sporto rūmuose įvykęs Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimas.  Čia ir išgirdome ir kauniečio Rolando Paulausko siūlymą atsiskirti nuo TSRS. Tai akivaizdžiai iššaukė TSRS CK, KGB aktyvo, NKVD-istų  bei stribų pyktį. Vytautas Petkevičius, reikalaudamas paneigti Kauno Sąjūdžio siūlymą, vos nesuardė tolesnės suvažiavimo darbotvarkės.  Pirmą kartą taip didingai nuskambėjusi „Oi neverk motušėle“ giesmė Maironio žodžiais, sugiedota dainininkės Veronikos Povilionienės, užgavo visų suvažiavusių dalyvių patriotinius jausmus, visus suvienijo ir sutvirtino bendram nepriklausomybės siekiui. 

LPS aktyvas vengė Lietuvos Laisvės Lygos (LLL)  Antano Terlecko, Petro Ciziko, Nijolės Sadūnaitės kardinalių ir tiesmukiškų reikalavimų bei pareiškimų dėl atsiskyrimo nuo TSRS bei rusų okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos. 1988 m. rudenį,  LLL suorganizavus mitingą prie Vilniaus Katedros, vidaus reikalų kariuomenė, vadovaujama tarybinės milicijos vado Misiukonio, žiauriai išvaikė mitinguotojus, todėl ta brutali akcija ir buvo pavadinta „bananų baliumi“. Tačiau sustabdyti sąjūdiečių aktyvistų, Lietuvos Laisvės Lygos ir drąsos įgijusių patriotų troškimą išsivaduoti jau niekas nebepajėgė. Sąjūdžio banga skatino burtis ir kurti vis naujas ir didesnes LPS rėmimo grupes, rengti masinius mitingus ir nepaklusimo okupantams akcijas.

1989-ųjų vasario 16-ąją  Kauno Sąjūdžio aktyvistų  įvykusiame suvažiavime atviru tekstu paskelbiamas LR Nepriklausomos Respublikos atstatymo siekis.  LPS Atkuriamajam Seimui pritarus, rinkimuose į Tarybų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti pagrindiniai Sąjūdžio patikrinti tautos atstovai.  Todėl Lietuvos delegacijos dalyvavimu Maskvoje TSKP CK suvažiavime pavyko pareikalauti pripažinti 1939 m. rugpjūčio 23 d.  Molotovo ir Ribentropo paktą  nusikalstamu, o slaptuosius protokolus dėl Baltijos šalių okupacijos – negaliojančiais.  Tai atvėrė kelią  Lietuvos okupacijos viešam pripažinimui.  Kad būtų pateisinti LPS deputatų  reikalavimai, mes, sąjūdiečiai, turėjome Maskvai ir pasauliui pademonstruoti Baltijos šalių vienybę  reikalaujant Molotovo–Ribentropo pakto panaikinimo. Taip Vilniuje, LPS būstinėje Gedimino pr. 1, ir gimė Baltijos kelio idėja. 1989 m. rugpjūčio 23 d. milžiniškomis mūsų sąjūdiečių pastangomis pavykusi Baltijos kelio akcija nuvilnijo per visą pasaulį. Tuo metu mes surinkome apie 1,2 milijono parašų  dėl LR Nepriklausomybės atkūrimo ir suvienijome visą Lietuvą  Laisvei. 

Dar ir šiandien negaliu užmiršti vienos „tragikomiškos“ situacijos iš tų dienų. Prieš Baltijos kelio akciją surinkti parašų paketai turėjo būti saugiai suvežti į LPS būstinę  (Gedimino pr.1, Vilniuje). Kadangi visur tebebuvo rusų okupacinė kariuomenė ir tebeveikė Maskvos KGB agentai, šių  dokumentų originalų pristatymas buvo labai svarbus ir vis dar rizikingas veiksmas.

Mums, Panevėžio Sąjūdžio aktyvistams,  Panevėžio miesto atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui Algimantui Plitninkui, man, kaip rajono atsakingajam sekretoriui, bei vienam miesto LPS tarybos nariui (pavardės nebepamenu), buvo pavesta parašų originalus nuo Panevėžio regiono pristatyti į  LPS būstinę Vilniuje. Pakrovę  pilną  mano automobilio (VAZ 2103) bagažinę dėžių su parašų  lapais,  rizikuodami būti areštuoti ir nubausti, svarbų krovinį nuvežėme į Vilnių. Sustojome aikštelėje prie Katedros varpinės,  netoli LPS Sąjūdžio būstinės. A. Plitninkas nuėjo į Gedimino pr. 1 esančią Sąjūdžio būstinę. Ne mažai ten užtrukęs grįžo ir liepė kažko laukti. Su tokiu kroviniu ilgai stovint miesto viduryje ir vilkinant jo perdavimą  LPS būstinei man kilo negeras įtarimas, kad čia kažkas negerai. Su A. Plitninku susipykome ir kibome vienas kitam į atlapus. Tik tada man jis pašnibždėjo, kad viskas taip ir turi būti ir kad mano mašinoje yra ne parašų lapai, o dėžės, prikrautos… statybinių plytų.  Paaiškėjo, kad mes tebuvome „jaukas“ priešams,  kad nukreiptume jų dėmesį.  Tuo tarpu tikrasis krovinys su parašais buvo iškrautas saugioje vietoje ir perduotas apsaugai. Tai sužinoję, mes išvažiavome atgal į  Panevėžį su tuo pačiu tariamai svarbiu plytų kroviniu.   

Nepriklausomiems rinkimams į  LTSR Aukščiausiąją Tarybą mes, Sąjūdžio aktyvistai, pradėjome ruoštis jau nuo 1989 m. rudens. Tiek Panevėžio miesto, tiek rajono LPS tarybų nariai ir pagalbininkai dirbome įmanomą ir neįmanomą  agitacinį aiškinamąjį darbą. Su ant nuosavų automobilių stogų  pritvirtintais trikampiais stendais ir plakatais – „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą“; „Tavo TAIP – Tėvynės LAISVĖ“ apvažiavome ne tik Panevėžio, bet ir kaimyninius Pakruojo, Pasvalio, Biržų  ir Kėdainių rajonus.  Tada nebuvo užmiršti ir patys atokiausi Panevėžio raj. kaimeliai. 

Iki šiol prisimenu intensyvius debatus kaimų  apylinkėse. Man, kaip Panevėžio raj. atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui, baigusiam LŽŪA ir dirbusiam to laikmečio ūkiuose vyr. energetiku, buvo pavesta kuruoti Krekenavos rinkimines apylinkes. Vienoje jų susidūriau su Panevėžio rajono komunistų partijos sekretoriaus P.  Zablockio ideologijos aktyvistais. Pokalbis buvo sunkus. TSKP rajono ideologės buvo gerai pasikausčiusios LTSR ir TSRS istorijos pagrindais. Mane gelbėjo savišvietai skaityta A. Šapokos „Lietuvos istorija bei turėta informacija iš tokios pogrindinės literatūros kaip „Aušra“, Lietuvos Bažnyčios katalikų kronika. Ją gaudavau iš savo tėvelio artimųjų giminių rato, Monsinjoro Alfonso Svarinsko bendražygio kunigo ir politinio kalinio Klemenso Arlausko. Tada įstrigo komunistų ideologų diskusijų pabaigoje man mesti žodžiai: „Jums reikia daugiau politikos negu duonos“. 

Viso to pasekmė – 1990 m. vasario 24 d. įvykę  rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, atvedę į parlamentą  daugiau kaip 90 proc. LPS pasiūlytų aktyvistų.  Todėl 1990 m. kovo 11-ąją  Aukščiausioji Taryba beveik vienbalsiai (išskyrus 6 susilaikiusius lenkus) nubalsavo už  Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymą.

Nuo Panevėžio rajono buvo išrinkti Vilniaus ekonomistas St. Kropas ir teisininkas V. Žiemelis.  Pirmąją priesakų  dalį dėl nepriklausomybės atstatymo parlamentarai įvykdė. Visa Tauta ir mes, sąjūdiečiai, buvome laimingi ir šventėme ilgai išsvajotą  ir sunkiai iškovotą  pergalę. Toliau dirbome Sąjūdyje ir gyvenome viltimi prisivyti Suomijos ekonomiką  bei išsireikalauti išvesti Rusijos okupacinę kariuomenę,  priimti ir įgyvendinti desovietizacijos įstatymą.  Po 1991 m. Sausio įvykių, o vėliau – ir nepasisekusio Rusijos kariškių pučo pavyko atsikratyti ir okupacinės kariuomenės bei Maskvos KGB padalinio Lietuvoje (apie kruvinųjų  Sausio įvykių bei pučo istorijas pratęsiu kituose prisiminimuose).

Tačiau antrasis mūsų, sąjūdiečių, priesakas ir deputatų pažadas – priimti desovietizacijos, t. y. dėl TSKP CK, KGB, MVD, NKVD, stribų  aktyvo eliminavimo iš Lietuvos valdymo institucijų, įstatymą ir jį įgyvendinti – liko neištesėtas.

Skaudu prisiminti, kaip atstačius Nepriklausomybę, bet sužlugdžius desovietizacijos įstatymą,  mums, sąjūdžio aktyvistams, leista pasijusti nebereikalingiems.  V. Žiemelis kai kada dar atvykdavo į Panevėžį, tačiau St. Kropui, po Aukščiausiosios Tarybos suskaldymo bei Parlamento paleidimo 1992 m.  tapus ministru be portfelio, o vėliau – ir Lietuvos banko Tarptautinio departamento direktoriumi, mes, sąjūdiečiai, tapome ir nebepageidaujami. Tik Angonita Rupšytė – vienintelė iš LPS būstinės – nuoširdžiai mumis domėjosi, rūpinosi, dalinosi prisiminimais ir informacija. Todėl mes,  eiliniai sąjūdiečiai, ją vienintelę ir gerbiame bei vertiname kaip savą, mūsų  neišdavusią  bendramintę, tikrąją laisvės kovotoją.

Tokių signatarų,  atstūmusių mus, eilinius sąjūdiečius, buvo ir tebėra dauguma. Jiems mes likome maurais iš komunistų mėgto šekspyriškojo posakio („Mauras savo darbą  padarė, mauras gali išeiti“). Ir mes išėjome. Ir vis dar tebeeiname…

Prie ko tokia valdžia per 30 valdymo metų  privedė Lietuvą, mūsų  visuomenė  ir jaučia, ir mato.  Nebeturime savo bankų,  savų gamyklų, savų pinigų,  savos teisėsaugos, savos Tautai ir valstybei tarnaujančios valdžios – dėl to valstybė patyrė  ir tebepatiria nepamatuojamus ekonominius ir moralinius nuostolius,  neteko apie vieną milijoną  darbingiausių  ir veikliausių  piliečių...

Kad ir kaip skaudu dabar tai pripažinti – nesugebėjome įgyvendinti savo svajonės taip, kaip sau tada linkėjome, troškome…
Jubiliejaus proga linkėdamas stiprybės ir sveikatos visiems savo bendražygiams – visiems nors mažu darbeliu prisidėjusiems bei prisidedantiems prie Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo ir įtvirtinimo – dalijuosi ir viltimi: ryžto būti laisvi ir nepriklausomi mes nepristigsime, šios dovanos į nieką neišmainysime, ją puoselėsime ir ginsime.

Buvęs Panevėžio rajono atsakingasis Sąjūdžio sekretorius  
Kazys Grabys

Panevėžys
2020 metų kovo 9-oji


P.S. Pridedu Panevėžio raj. dalies Sąjūdžio tarybos narių nuotrauką:

Nuotraukoje: SĄJŪDŽIO 10-mečio proga matome dalį Panevėžio raj. Sąjūdžio tarybos narių: 
viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę – Jonas Grucė, Stasys Janauskas, Zenonas Namavičius, Nomeda Simėnienė, Albinas Graževičius, Violeta Karklytė, Elena Mezginaitė ir Albina Žvykienė. Žemiau – Panevėžio raj. atsakingasis Sąjūdžio sekretorius Kazys Grabys.  Tarybos pirmininkė Aldona Mockienė, Jonas Čeponis, Kestutis Vaičiūnas ir kiti susitikime nedalyvavo.

                .

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Lietuviai       2020-03-11 12:22

Gerbiamas profesorius V Lansbergis tada vadovavo musu sventai kovai ir iskovojo Lietuvai nepriklausomybe. Sveikiname su svente gerbiama V Lansbergi! Valio!

Lietuvis       2020-03-11 11:54

Prisimenu skadavau Lietuva tai Lansbergis! Lansbergis tai Lietuva! Geri buvo laikai. Grazus!£

to Sąjūdžio dalyvė nuo pradžios        2020-03-11 8:06

Gudruole, ko nenurodei Ozolo pareigų Centro Komitete? Kokias pareigas jis ten ėjo ir kokio načalnyko konkrečiai jis buvo patarėju ideologiniai darbui? Negali išstenėti, ane?

Sąjūdžio dalyvė nuo pradžios       2020-03-10 22:45

Kaziui Grabiui ir jo draugams bendražygiams didžiausia pagarba ir sveikinimas su atkurtos Nepriklausomybės švente! BŪKIT SVEIKI IR LAIMINGI KRAŠTIEČIAI-SĄJŪDŽIO tikrieji žmonės.Pamirškit tuos grobėjus, kurie net a.a.Ozolo idėjas pavogė-pasisavino ir dar už tai siekia nežinia kieno valstybės prezidento vardo,Gėda.O Jūs, mielieji už drąsą irmeilę Lietuvai žinos ir minėx jūsų vaikai,anūkai, pažįstamieji ir visi lietuviai-būkit ir likit tais tikrais lietuviais.Su Švente!!!

>20:23       2020-03-10 21:03

Tada buvau vienas iš 100.000. Dabar madinga (Bumblauskas) parašyti feisbuke, kad jam užteko proto nesijungti į Sąjūdį. Kasparavičius suprato, kaip dabar reikia kalbėti. Kam ruošiama antisąjūdinė dirva?
Beje, apsimeti durneliu? Čia apie tavo postą.

to DDD       2020-03-10 20:23

O pats kur buvai, ko neorganizavai? Krūmuose tupėjai, kad dabar toks mandras, a?

DDD       2020-03-10 20:17

Neseniai klausiausi istoriko Kasparavičiaus 40 minučių pranešimo apie 1990-1991 metus Lietuvoje. Pritrenkė tai, kad Sąjūdis nebuvo paminėtas VISAI. Viską, įskaitant NEPRIKLAUSOMYBĘ, suorganizavo “artimiausia Landsbergio aplinka”.

Tai darosi pavojinga, kai kovo 11-oji piešiama kaip viso labo vieno profesoriaus aplinkos gudrybėmis.

Tie sąjūdistai, taip sakant,       2020-03-10 20:07

net vienos kadencijos Seime nesugebėjo atlaikyt - pragaištingai šaliai susipjovė tarpusavyje dėl turtų, privilegijų, viršenybių, meilužių ir viską atidavė bolševikams ir jų būsimiems anūkams bei jų meilužėms. Dabar gi valdžioje ir versle AMBalo medžioklių varovų sūneliai.

Na,        2020-03-10 19:59

nevadovavo Misiukonis bananų baliui, priešingai – jį sustabdė. Jei jau sąjūdininkas esate, tai nešmeižkite žmonių be reikalo

Tikra dovana       2020-03-10 18:25

buvo Gorbis, nes iki jo be bolševikų leidimo bijojote ir pirstelėti Lukos ežere Trakuose. Aš neturėjau omenyje čia okupacijos metų disidentų ir kitokių okupacinio režimo oponentų ir priešininkų, jau nekalbant apie Laisvės kovotojus - Lietuvos partizanus. Taip pat ir su Pirmąja Lietuvos respublika, kuri gavo šansą atsikurti tik po Antrojo Žalgirio, kuriame buvo supilta Rusijos galybė, carinė Rusijos imperija ir ją supylėme ne mes, lietuvaičiai, o kryžiuočių vaikaičiai, kaip ir Gorbio laikais - ne jūs, o Gorbis su savo bendraminčiais, plius Jelcinas, kurio nepakvietėte į Vilnių, pseudo patriotai taip sakant, ške. Ne gėda Jums dėl to, ane? Tad mažiau maivykitės ir atsisakykite per didelės rentos, kai trečdalis tautos jūsų dėka skursta, tauta nunyksta, nes ūkį ir ekonomiką, finansus atidavėte bolševikams - Tarybų Lietuvos kūrėjams, deja. Galėtumėte susiprastinti, jei nors kiek dar turite sąžinės, dirbą LDDP naudai, ar supratote? Žinoma, tai buvo neišsilavinusio mažaraščio nuomonė, ne daugiau.

amm       2020-03-10 12:07

aciu Jums uz nuveiktus darbus,neapsimesta tikejima Laisva Lietuva.Jei visi butu buve tokie…


Rekomenduojame

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.