Gynybos politika

Kastytis Braziulis. Kokie piliečiai negina savo valstybės?

Tiesos.lt redakcija   2016 m. sausio 22 d. 3:12

27     

    

Kastytis Braziulis. Kokie piliečiai negina savo valstybės?

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.

Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.

Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.

Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.

Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.

Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą. 

Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.

Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.

A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų. 

1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.

Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei. 

Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.

Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.

Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) [...] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.

Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką. 

A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.

Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.

Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“

Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.

Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.

Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.

Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.

Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Papildomi komentarai nereikalingi.

Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.

Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.

Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.

Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose. 

Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Aciu Kedziams       2016-01-23 17:53

Kad ju seima paaukojo save vardan visos Lietuvos ,kad zmones pradetu mastyti ir suprasti kas is tiesu vyksta.O ne tiketu tv.pliurpalais kurie visiskai neatitinka relybes!

Anksciau       2016-01-23 17:49

Protingesnius ir suprantancius tiesa naikino Sibiro platybese.O dabar tie patys protingesnius ir suprantancius tiesa taso po teismus.KGB seime,KGB prokuraturoje,KGB teismuose!Tai akivaizdu ,nors KGB save uzslaptino 75m.bet ju gerai idirbta metodika juos lengvai isduoda:)

ruta       2016-01-23 17:27

Puikus straipsnis , laaabai aktualus , nes einama tuo paciu Smetonos valdzos keliu , kai rupinamasi TIK rezimo issaugojimu , nesvarbu , kad dauguma Tautos paskendusi skurde ir neviltyje !Todel ir klesti agresija ,patycios , savizudybes , alkoholizmas , kaip sakant, liberastu ir tolerasu ideologija - rinkos desniai , tavo isgyvenimas -tai tik tavo reikalas , daugiau tu niekam neidomus iki kitos dramos .
Komunistinio -KGB rezimo kolaborantai , funkcionieriai, nesunkiai pakeite kaili ir seimininkus ir vualia -vel prie valdzios vairo , stai kur tragedija . Mentalitetas isliko - tarnauti bet kam , svarbu , kad tau asmeniskai, tavo artimiems tai naudinga .Stebina ne tai , o tas izulumas tu kolaborantu ir Tautos aklumas . Taip ,dauguma paprasciausiai atsiriboja nuo valstybes , politikos , nes reikia isgyventi ir nelieka nei jegu , nei noro murdytis politiku purve - korupcijoje , mele , amoralume , ciniskame izulume ..

Tam 9:33       2016-01-23 16:46

Klastojama ne tik istorija ar Biblija. Tą darė šv.inkvizicija, cenzūra, glavlitas. Tikslas - MINTIES slopinimas. Durnių masę lengva valdyti, mulkinti, apvaginėti. Protingų neapgausi, todėl tokius trėmė, naikino.
Mąstymo lygmuo nustatomas rūšiuojant komentarus. Kompiuteriu.

Kodel???       2016-01-23 14:47

KGB Lietuvoje uzsislaptino 75m.????Todel kad ju pilna seime teisesaugoje ir infiltruotu visur!!!KGB Lietuvoje kontroliuoja VISKA!Ir ne Lietuvos ir Tautos naudai.Tai AKIVAIZDU!

9:33       2016-01-23 14:44

Tai tavo manymu viskas Lietuvoje turi buti KGB-kai???Net istorija turi suklatoti KGB ???Landsbergis ne is tos serijos kad meluotu,klastotu !KGB -tai visada klastoja,meluoja ir viska daro atvirksciai.O del Garliavos ....jeigu Landsbergis arba Grybauskaite butu isikise jiems KGB teisesauga apkaltas ir baudz.bylas butu sukurusi.Gal….KGB to ir sieke?Tik nemanykite jog Lietuvoje visi kvaili ir neatskiria teisingai gera nuo blogo,mela nuo tiesos!!!!

xxxx       2016-01-23 9:59

pirmiausia tai reikia kad zmones butu patenkinti valdzia

to Lietuvos piliečiai gynė ir > to StasysG        2016-01-23 9:33

Tai sakai patys nekalčiausi Landsbergis ir Grybauskaitė kai teisėsauga leiddžia piliečiams prieš juos protestuoti. Tai ką gero nuveikė šie veikėjai kai 240 ginkluotų banditų įsiveržė Garliavoje į privačias valdas ir išlaužę duris ir nusukę video kameras išnešė niekam nekaltą mergaitę, kurios iki šiol niekur nematyti. Tai čia tik vienas pavizdys jų nekaltumui. O apie jų (ypač Lansbergio)nekaltumus galima prirašyti aibes, kokių jis pridarė aferų.
  Dabar tam to StasysG apie “istoriką” Anušauską, kuris su Lansbergių perrašinėjo ir perrašinėja Lietuvos istoriją pagal konservatorišką ideologiją. Ir gaila, kad dauguma jų abrakadabrinę istoriją tiki. Istorijos nesuklastosi.

Tai kad...       2016-01-22 19:31

Sovietu KGB ir yra uzgrobe per seima ir teisesauga dabartine nepriklausoma Lietuva.Kaip pasipriesinti tiems kuriu rankose istatymai ,pareigos ir teisingumas?Taigi sumals i miltus kaip Kedziu seima!!

Lietuvos pilieciai gyne       2016-01-22 19:23

pedofilu prievartaujama mergaite.Siandiena jie visi yra teisiami ,priteisinejami didziuliai ieskiniai.Ka gali padaryti pilietis t e i s m i n e j e valstybeje?Kai teisesauga leidzia pilieciams prostetuoti pries nekaltus.Kaip Lansbergi,Grybauskaite.O jeigu pilieciai pasipriesina tikriesiams banditams,Lietuvos uzgrobejams,tuoj yra persekiojami,klastojami irodymai ir bylos.Taip kad lietuviams yra palikta vienintele galimybe begti is uzgrobtos valstybes,kol dar nesi vienaip ar kitaip sudorotas!

Paviešinkit       2016-01-22 18:51

Paviešinkit KGBistų sąrašus kad matytume kuris KGBistas ir galėtume KGBistų nerinkti į seimą ir prezidentus. Dabar tokios galimybės žmonės neturi, nes nežino kas KGBistai…

to :-(        2016-01-22 13:25

Netikslu, deja: “...nes dabartinė padėtis, ne tarpukario atspindys, o okupacijos ir kolaboravimo palikimas.” Iš tikro dabartinė padėtis yra visuma laikmečio ir sakinys turėtų skambėtitaip: “...ir tarpukario atspindys, ir okupacijos ir kolaboravimo palikimas. Deja. Gyvenimas kaip upė yra vientisas. Ir ištraukus detalę vieną gauname kaleidoskopinį įvykių matymą ir nematome visumos. Iš tikro reiktų žiūrėti išdavystes įvykdytas mūsų bajorų dar LDK laikais, o gal ir dar anksčiau. Kai sugebėjo pragerti ir užstatyti Lietuvą vardan savo gerovės. O vėliau dėl to prarado ir garbę ir titulus ir gerovę. O dabar kai kurie istorikai ragina lygiuotis į tokius pavyzdžius.

to :-(       2016-01-22 13:14

tai ką - nori pasakyti, jei lietuviai būtų priešinęsi, tai nebūtų UŽIMTŲ teritorijų?

:-(       2016-01-22 12:59

Skaitau komentarus ir stebiuosi, absoliutus trolinimas, nes dabartinė padėtis, ne tarpukario atspindys, o okupacijos ir kolaboravimo palikimas. Kaip ir nusikalbėjimas “suomių-rusų kare užimtose teritorijose rusai išpjovė VISUS suomius. jei lietuviai būtų pabandę priešintis…” Būtent raktinis žodis yra UŽIMTOSE. O štai kito komentatoriaus citata: “Išimtys patvirtina taisyklę.” Logiška būtų teigti kaip tik atvirkščiai.

abc       2016-01-22 12:15

Papildysiu anksčiau savo parašytą komentarą(to kai kas teisinga, kai kas - ne): dabartinė padėtis Lietuvoj yra atspindys tų išdavysčių įvykdytų prieš karą. Pirmas panašumas, tai kad dabartinė Lietuvos valdžia, o tiksliau valdantysis Lietuvos visuomenės sluoksnis mano, kad tauta tai runkeliai, o visų likimą sprendžia tik jie - išrinktieji ir pateptieji. Jų devizas:“kaip norėsim taip ir bus, ką norėsim tą ir darysim ir ne runkelių reikalas… reiks ir runkelius paaukosim vardan savo gerovės. Prieškary valdantieji manė taip pat, kad tauta nįgali ir už ją reikia nuspręsti. O kas iš to išėjo dabar matome.

4 straipsnis       2016-01-22 12:07

“Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus” (t.y. valstybės vadovybę, kuri viską padarys). Pastebėjot skirtuką “ar”? Tie, kas pastabėjo žino, kad skirtukai skiria p r i e š i n g u s dalykus. Pvz.: laisvė ar vergovė, kovoti ar pasiduoti. Kovoti gali tik Tauta. Tuo tarpu “demokratiškai išrinkti atstovai” pavojaus akivaizdoje skuba išduoti, susigriebti pinigus ir sprukti. Išimtys patvirtina taisyklę. Todėl nepykit ant V Landsbergio.

 

jutas       2016-01-22 11:55

Aciu, gera istorine ir dabarties pamoka tautai

to kai kas teisinga, kai kas - ne        2016-01-22 11:52

Kokią šlovinančią niekšybę ir išdavystę čia paskelbei:”...reikėjo paaukoti dalį tautos mongolų-azijatų palikuonims, kad nors dalis tautos išliktų:” Tai pagal tave viskas gerai, kai silpnesnė tautos dalis negalinti apsiginti ir priimti operatyviai teisingų sprendimų dėl informacijos trūkumo galima paaukoti vardan kitos tautos dalies išlikimo. O ta kita dalis tai stukačiai ir koloborantai. Ir jei kas norėdamas išlikti tampa stukačium, kolaborantu, bele tik išlikti yra sveikintina ir sektina ir siektina norma. Deja aš manau kitaip. Manau, kad visi generolai ir kiti aukštus karinius laipsnius turintys karininkai, policininkai, aukštas pareigas užėmę valstybės pareigūnai, suimti ir vėliau sušaudyti maskolių, neįvykdė savo pareigos ir todėl man jų negaila. Jie už savo bailumą gavo ko nusipelnę.  O pateisinti išdavystę gali tik bailiai, kolaborantai ir jų palikuonys. Atsiminkim visada antikos posakį: “...vargas pralaimėjusiems.” Dabar bailiai ir šlovinami. Mes dėl tokių aukštų valstybės pareigūnų išdavystės tapom ne šiaip pralaimėję, bet dar pralaimėję bailiai… Kitaip sakant tapome tauta su bailumo ir išdavystės žyme, kurią teks atidirbti. Pirmas dalykas tai pripažinti, kad taip yra. Antras nuvainikuoti bailius generolus tokius kaip raštikis ir te jie eina istorijos užmarštin. O dabar net karininkų mokyklą pavadina šito bailio vardu. Reiškia toks bailus elgesys yra statomas pavyzdžiu būsimiems Lietuvos puskarininkiams…

Dabartis       2016-01-22 11:50

tokia pati.Einame per balas, nors šalia vieškialis.

khe       2016-01-22 11:32

mano nuomone neteisingai keliamas klausimas. KOKIA VALSTYBĖ NEGINA SAVO PILEČIŲ?

to StasysG       2016-01-22 11:23

Klauskite konservatoriaus, istoriko A.Anušausko, nes jis vienintelis žino tiesą.

StasysG       2016-01-22 10:59

Ar tikrai Smetonos laikais saugumo agentai sekė beveik visus? Ar yra istorikų, kurie patvirtintų šio straipsnio teiginius? Jei yra, išvardinkite. Ačiū.

provokatoriams       2016-01-22 9:00

suomiai turėjo pakankamai resursų ir gamtą, kad galėtų - didėlėm aukom - sustabdyti rusų okupaciją.
lietuviai tiek jėgų neturėjo - galėjo tik simboliškai pasipriešinti, o įsiutę azijatai buvo išpjovę - kaip tai darė Rainiuose - VISUS lietuvius.
bet provokatoriai ir bliauna, kad visų lietuvių neišpjovė.

tam kai kas teisinga       2016-01-22 8:50

Tai kaip nežuvo visi suomiai?Pagal tamstos logiką visi turėjo žūti,nes pasipriešino stalino ordoms.

to kai kas teisinga       2016-01-22 8:37

Reiškiasi sprendimas pasiduoti, atiduoti valstybę priešui yra teisingas. Reiškiasi leisti priešui vagonais vežti žmones į Sibirą yra priimtina. Tavo nuomonė yra klaidinga.

Apuokiukas       2016-01-22 8:36

Jau kuris laikas pradedu įtarti, kad Lietuvos respublikos ,,juodieji žmogeliukai” ( kurių dauguma - stribų ir NKVD-istų vaikai ir anūkai ) stengiasi daryti viską, kad Lietuvos piliečiai būtų kuo labiau nusivylę savo valstybe, ir iškilus pavojui nenorėtų nieko daryti…

kai kas teisinga, kai kas - ne       2016-01-22 8:31

tikrus lietuvius išauklėjo būtent Smetonos režimas.
reikėjo paaukoti dalį tautos mongolų-azijatų palikuonims, kad nors dalis tautos išliktų: suomių-rusų kare užimtose teritorijose rusai išpjovė VISUS suomius.
jei lietuviai būtų pabandę priešintis stalino divizijoms, net neabejotina - būtų žuvę ne 0.5 milijono, bet visi 3 mln. lietuvių.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.