Intelektualų vaidmuo

Kas nutiko intelektualams – visuomenės kritikams?

Tiesos.lt redakcija   2015 m. rugsėjo 28 d. 16:08

4     

    

Kas nutiko intelektualams – visuomenės kritikams?

C. J. Polychroniou

Nutilus intelektualams – visuomenės kritikams – neoliberalizmas reiškia niūrią Vakarų demokratijos ateitį.

Dar ne taip seniai viešieji intelektualai Vakarų demokratijose garsiai smerkė karą ir imperializmą, priespaudą ir universaliųjų vertybių (tiesos, teisingumo ir pan.) pažeidimus, kur ir kada tai benutiktų.

Tiesa ir tai, kad šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje intelektualų kritikų/opozicionierių visada buvo negausu, bet tarp mūsų visada būdavo gigantų – jų balsas ir statusas ne tik nusipelnydavo didelės piliečių dalies pagarbos, bet kai kuriais atvejais keldavo išgąstį ir net pagarbią baimę net tarp valdančiosios klasės narių.

Šiame kontekste iškart prisimenami gerai žinomi 20-ojo amžiaus vardai, tokie kaip Džonas Djujis (John Dewey), Bertranas Raselas (Bertrand Russell), Džordžas Orvelas (George Orwell), Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) ir Alberas Kamiu (Albert Camus). Jie buvo mąstytojai, pasižymėję didžiuliu intelekto meistriškumu, nepriklausomi nuo valdančiųjų, viešai pasisakę prieš socialines blogybes ir piktnaudžiavimus valdžia.

Ne mažiau svarbu tai, kad pozicija, kurią jie užimdavo viešųjų reikalų atžvilgiu, būdavo svari, nes mobilizuodavo tūkstančius paprastų žmonių tai pozicijai ginti.

„Teisinga istorinės raidos pusė“

Tokie mokslininkai ir menininkai, kaip, atitinkamai, Albertas Einšteinas (Albert Einstein) ir Pablas Pikaso (Pablo Picasso), gali būti nesunkiai įtraukti į ką tik pristatytą sąrašą, nes jie taip pat buvo vieši asmenys, kuriems rūpėjo bendrieji reikalai ir kurie nedvejojo ginti tai, ką jie laikė „teisinga istorinės raidos pusė“: Einšteinas nuosekliai rėmė antikarinius judėjimus ir pabrėžė branduolinio karo pavojus, o Pikaso buvo užsiangažavęs antifašistas.

Arčiau mūsų laikų pasaulio mastu žinomų intelektualų kritikų/opozicionierių sąrašas darosi nerimastingai trumpesnis ir trumpesnis, juolab kad nemažai jų jau mirę (Haroldas Pinteris (Harold Pinter), Hovardas Zinas (Howard Zinn), Pjeras Burdjo(Pierre Bourdieu)).

Nėra abejonės: iškiliausias pasaulio intelektualas kritikas/opozicionierius iš dar likusių gyvųjų – Masačiusetso Technologijos instituto profesorius emeritas Noamas Čomskis (Noam Chomsky), ir jis akivaizdžiai atstovauja išmirštančią rūšį. Kai jis mirs, niekas nesugebės jo pakeisti.

Taigi tikrovė yra tokia: su menkomis išimtimis dabarties Vakaruose dominuoja intelektualai funkcionieriai/konformistai, t.y. tokie mąstytojai, kurie savo misija laiko ne informuoti publiką apie socialines blogybes, piktnaudžiavimą valdžia ir pavojus, kuriuos šie reiškiniai kelia laisvei, demokratijai ir orumui, bet paspartinti asmeninę karjerą ir padidinti savo gerovę išsaugant ir reprodukuojant jau egzistuojančią socialinę tvarką bei viešpataujančius galios santykius.

Intelektualai funkcionieriai/konformistai savo dėmesį paprastai sutelkia į siauras, labai specializuotas ir specialių gebėjimų reikalaujančias sritis, ir nedrįsta kvestionuoti status quo arba pasisakyti prieš socialines blogybes, nes bijo prarasti darbą, negauti nuolatinės pozicijos akademiniame darbe ar paaukštinimo, netekti prieigos prie grantų.

Intelektualai konformistai

Jei būtų paklausti, intelektualai konformistai tikriausiai pasakytų, kad tai ne jų pareiga ir atsakomybė viešai pasisakyti, tarkim, prieš JAV militarizmą, imperinę politiką, ištisų valstybių (Irako, Libijos, Sirijos) griovimą, tokį pasibjaurėjimo vertą dalyką, kaip kalėjimas Gvantanamo įlankoje, policijos ir valstybės smurtą, palestiniečių priespaudą, kurią vykdo Izraelis, grobuonišką kapitalizmą ir Vol Stryto (Wall Street) nusikaltimus, autoritarizmą ir nelygybę.

Tie visuomenės nariai, kurie turi geriausią prieigą prie žinių, turi pareigą ir atsakomybę viešai kalbėti ir imtis veiksmų paremti taiką, laisvę, demokratiją ir bendrąjį gėrį.

Kaip N. Čomskis rašė savo garsioje esė „Intelektualų atsakomybė“, paskelbtoje 1967 metų vasario 23 dieną leidinyje The New York Review of Books: „Intelektualų padėtis leidžia atskleisti vyriausybių melus, išanalizuoti veiksmus atrandant jų priežastis, motyvus ir dažnai – paslėptas intencijas. Bent jau Vakarų pasaulyje jie turi galią, kylančią iš politinės laisvės, iš prieigos prie informacijos ir išraiškos laisvės. Vakarų demokratija suteikia šiai privilegijuotai mažumai laisvo laiko, sąlygas ir išsilavinimą, kad jie galėtų ieškoti tiesos, slepiamos už įvairiausių iškraipymų, klaidinimų, ideologijos ir klasinio intereso šydo, per kurį mums rodomi šių laikų istorijos įvykiai.“

Tai, kad nebeliko intelektualų kritikų, gali būti paaiškintaa keliomis tarpusavyje susijusiomis tendencijomis.

Pirmiausia, universitetai apleido savo tradicinį vaidmenį – ruošti studentus tapti neabejingais, aktyviais piliečiais, ir vietoje to ėmė juos ruošti beveik vien globaliai rinkai. Atitinkamai, dauguma universitetų šiomis dienomis ruošia profesionalus, o ne išsilavinusius piliečius, mąstančius kritiškai ir angažuotus, kurie galėtų tapti savo bendruomenių ir kovos už geresnį pasaulį lyderiais.

Politinio aktyvumo nuosmukis

Rašytojų ir menininkų įsitraukimas į akademinį pasaulį taip pat sustiprino intelektualo kritiko/opozicionieriaus nunykimo tendenciją.

Neoliberalizmui tapus dominuojančia, mūsų šiandieninį pasaulį formuojančia ideologija, tokios sąvokos, kaip demokratija, socialinis teisingumas, lygybė ir bendrasis gėris atsitraukė ir užleido vietą šiurkščiam individualizmui, kai ima viršų vartotojiškumas, socialinė apatija ir savęs aukštinimas, o tai toliau sustiprino politinio aktyvumo nuosmukį ir intelektualio elito atsisakymą siekti tokių universalių vertybių kaip tiesa, teisingumas ir taika.

Prie veiksnių, kurie skatina greitą angažuotų politinių subkultūrų ir intelektualų kritikų/opozicionierių nunykimą Vakarų visuomenėse, reikėtų priskirti korporacijų įsigalėjimą žiniasklaidos priemonėse – jų pagrindiniu tikslu tapo manipuliacijos viešąja nuomone ir politiškai apatiškos kultūros formavimas.

Neoliberaliosios ideologijos įsiviešpatavimas ir intelektualų kritikų/opozicionierių nunykimas reiškia niūrią Vakarų demokratijos ir jos branginamų vertybių ateitį.

Tiesą sakant, balsų, kurie pasisako prieš socialines blogybes ir valdžios piktnaudžiavimus, nutildymas, atrodo, yra tapęs norma.

Stebėtina, kaip toli mes esame pažengę, palyginti su tuo laikotarpiu, kai iškilieji intelektualai kritikai/opozicionieriai ne tik mesdavo iššūkį status quo bet ir gebėjo sukelti baimingą pagarbą status quo atstovams, pavyzdžiui, paskatindami tūlą Prancūzijos prezidentą Šarlį de Golį (Charles de Gaulle) išjuokti idėją, jog Žanas Polis Sartras galėtų būti areštuotas už maišto įkvėpimą: „Volteras negali būti areštuotas“.

C. J. Polychroniou yra politologas ir politinės ekonomijos sričių mokslininkas, daugelį metų dirbęs Europos ir JAV universitetuose bei tyrimo centruose.

Šaltinis: aljazeera.com

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys        2015-09-29 10:00

Viskam reikia laiko ,.. visuomenės industrinė raida tiek smarkiai pasistūmėjo , kad gera verta dėmesio nuomonė tapo tiek sunkiai prieinama tiek girdimą ..O be tinkamos komunikacijos apsikeičiant nuomonėmis negali plėtotis(augti) tas iškilių mąstytojų ratas . Autorius paprasčiausiai galėjo čia paminėti kad didžiais tie mąstytojai , tapo dėka visuomenės dėmesio jiems ir galimybės komunikuoti dvipusiu ryšiu, tik šiuo laikotarpiu tokių ‘kalbėtojų’ ..atsirado labai daug. Ir nereikia viso to maišyti su politika, tik atsiribojęs nuo jos žmogus tampa laisvas savo mintimis,..o ir taip nesunku į tų mąstytojų ratą sutraukti ir tuos kelis kurie kalti dėl 20 a. apėmusios sovietinės katastrofos . Dydis todėl ir dydis kad nepasiduoda daugumos ar sąlyginės mažumos politinėms manipuliacijoms. Vienas melas negali dengti kita ..vardan kažkokio gėrio . ..o jei tam pasiduodi tai matai tik viena medalio puse ..kita ignoruodamas. Tik dėl vieno galiu sutikti su autoriumi, jų trukumas (girdimumas)  smarkiai išbalansuoja visuomenės tolesne raidą, atitinkamai tos raidos keliu labiau nukrypstama į kraštutiniškumus . ..tai ką ir matome . Atitinkama visuomenė renkasi labiau radikalų  ar liberalų vystymosi kelia .

Dabar jiems       2015-09-28 20:50

sunkiau.

pirmajam       2015-09-28 20:17

Yra jų, bet jie sėkmingai izoliuojami, jiems kišamas ir meduolis ir bauginami rimbu: neteksi ,darbo, užsakymų, būsi ‘pamirštas’ meduolis- pradedant pinigais, baigiant ordinais ir žemės sklypais , rentos ir t.t.

nėra       2015-09-28 18:46

jų nėra


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.