Intelektualų vaidmuo, Ukraina, Rusija

Karo monstrą penėjo ir kultūrinis rusų elitas

Tiesos.lt siūlo   2022 m. gegužės 9 d. 20:49

6     

    

Karo monstrą penėjo ir kultūrinis rusų elitas

respublika.lt

Negi prasidėjus agresijai jums netoptelėjo mintis apie Rusiją, kaip apie nepažįstamą valstybę?

Ne. Matot, taip nutiko, kad gyvenau Rusijoje tuo metu, kai į aukščiausią sostą atsisėdo Vladimiras Putinas. Tada ir išgyvenau pirmąjį šoką, kai dalis mano pažįstamų žmonių jį sutiko išskėstomis rankomis…

Priminsiu skaitytojui, kad tiek jūs, tiek jūsų vyras – profesorius, klasikinės filologijos katedros vedėjas Jurijus Otkupščikovas, – tiek jūsų bendradarbiai ir apskritai jus supusi mokslinė aplinka priklausė kultūros elitui…

Taip, tiesa, pažinojau Rusijoje aukščiausio kultūros lygio žmonių (Lietuvoje negaliu tuo pasigirti). Tai štai, pirmą šoką išgyvenau tada, kai daug mano pažįstamų kultūringų žmonių, kurie entuziastingai priėmė „perestroiką“, Borisą Jelciną, kurie bent jau man asmeniškai rodė pritarimą dėl Lietuvos veržimosi iš Sovietų Sąjungos, leisdami sau vien delikačiai paklausti, ar jau taip blogai buvo Rusijos glėbyje, staiga išskėstomis rankomis priėmė ir Putiną, puikiai žinodami, kad jis – užkietėjęs kagėbistas.

Intelekto jo veide nesurastum net su didinamuoju stiklu, – piktas, bukas, akimis šaudantis tipas. Ir staiga profesūra, mano pažįstami, ėmė sakyti, kad po to, kai, jų manymu, Jelcinas prasigėrė ir atleido vadžias, šitas žmogus, Putinas, yra tas, kuris garantuotai įves tvarką Rusijoje. Na, aš jau nekalbu apie tuos, su kuriais susidurdavau parduotuvėse, turguose ar transporte, – jie džiaugėsi dar garsiau.

Žinoma, laikui bėgant kai kurie iš mano aplinkos žmonių pradėjo kritiškiau vertinti Putiną ir net nusivylė juo, bet gatvė ir turgus su dideliu pritarimu laimino viską, ką darė Putinas. Antrasis šokas mane ištiko 2014 metais, kai jau gyvenau Lietuvoje. Jis, ko gero, buvo net didesnis už pirmąjį, nes kai kurie mano draugai iš instituto, su kuriais draugavome 30 metų, sėdėjome vienam kambary ir rašėme mokslinius darbus, žinodami mano pažiūras ir aštrius pasisakymus žiniasklaidoje, beveik su ašaromis prašė nesikišti, nieko nerašyti ir netrukdyti: „Mes tuoj tuoj užimsim Ukrainą… Joje gyvena tokie blogi žmonės…“.

Okupavus Krymą su užsidegimu puolė kalbėti, kaip Putinas ar Rusija parodys visiems, kas yra tikrosios vertybės ir kad apskritai jas praradusią Ukrainą reikėtų sutraiškyti kaip utėlę. Po šito mano bičiulių ratas Sankt Peterburge smarkiai susiaurėjo ir galų gale atėjo diena, kai aš lengvai priėmiau sprendimą: viskas, man tos Rusijos jau gana.

Sakoma, kad Rusijos kultūra mirė Bučos masinėse kapavietėse ir Mariupolio griuvėsiuose. Ką tai sako apie pačios kultūros gyvybingumą?

O kaip vokiečiai išnešiojo nacizmą? Ar jie buvo žemesnės kultūros už rusus? Propaganda ir Rusijoje, kaip savo laiku Vokietijoje, buvo išpurenusi derlingą dirvą. Po 2014 metų, jei pastebėjote, panorusi sužinoti, kuo gyvena Rusija, jos TV kanaluose gaudavai naujienų bloką, kur 80, o kartais net 90 procentų žinių būdavo išskirtinai apie Ukrainą, išskyrus tuos retus atvejus, kai būdavo viešinamos Putino ar Nikolajaus Medvedevo kalbos. Pagrindinė naujienų ir diskusijų ašis buvo Ukraina, pagrindinis motyvas buvo vienas ir tas pat: kaip ten viskas yra blogai ir kad rusų misija – juos išauklėti.

Jeigu, sakykime, caro laikais ar net tais pačiais tarybiniais ankstyvaisiais metais, kai laikraščių pasirinkimas nebuvo didelis, propaganda, net neturėdama tokių priemonių kaip televizija, radijas, nekalbant apie internetą, sugebėjo žmonėms „perkrauti“ smegenis, tai šiais laikais žmogui, kuriam trūksta giluminės, vidinės kultūros, trūksta žinių, informacijos, akiračio, per ilga galima įpūsti viską.

Bijau, kad ir Lietuvoje tas pat yra įmanoma, turint galvoje šiuolaikinį kultūros lygį, apie kurį galiu spręsti ne iš pokalbių su vienu kitu intelektualu iš Vilniaus ar iš Klaipėdos, bet iš interneto, radijo ir televizijos, iš to, ką ten šneka kviestiniai „žinomi žmonės“… Tiesa, prasidėjus karui Ukrainoje, radosi užuominų apie grynesnes vertybes, o ne vien apie tai, kad reikia gerbti homoseksualus.

Vis dėlto turbūt dažniau girdite, kad ukrainiečiai gina ne tautą ar tėvynę, bet „europietiškas vertybes“…

Tai rodo, kad valdžioje tebėra tie patys žmonės, kuriems patriotas – būtinai fašistas ar nacistas. Jie dar nespėjo persiorientuoti, nors proto krašteliu jau nutuokia, kad kryptis keičiasi. Žinoma, valdžiai atstovaujantys jauni žmonės gal esti ne kažką skaitę iš istorijos ir nė nežino, kad, pvz., Stalinui pavyko rusų tautą pakelt į kovą su vokiečiais būtent kreipiantis į jų nacionalinius jausmus. Jis, gruzinas, aiškino rusams, kad jų nacija ypatinga, dėl tėvynės galinti ištverti ir šaltį, ir alkį, ir badą, ir artimųjų netektį.

Kai prasidėjo karas, buvo prisiminta viskas: ir patriotizmas ir Cerkvė, ir tikėjimas, – visi šaltiniai, kurie iš tikrųjų maitina žmogaus dvasią, o ne tik kūną. Realios karo grėsmės akivaizdoje toks požiūris į patriotus, patriotizmą, koks šiandien peršamas Lietuvoje, kelia jau nebe juoką, o rimtą susirūpinimą. Nes, kaip liudija Ukrainos pavyzdys, tėvynę realiai gina ir apgina ne vienalyte meile ir narkotikais besimėgaujantys laisvieji liberalai, o tiesiog protingi ir sąžiningi žmonės, nerūšiuojantys vertybių į modernias ir atsilikusias, nebijantys vadinti daiktų ir reiškinių tikrais, tradiciniais vardais…

Kruopščiai puoselėtas paprasto ruso įvaizdis žlugo karo lauke, jis pasirodė besąs skerdikas, prievartautojas, vaikžudys, plėšikas… Jūsų nuomone, ir „rusiška dvasia“ buvo vien propagandos mitas?

Galbūt juo tikintys prigimtinį jautrumą supainiojo su dvasingumu. O jautrus žmogus gali būti ir didelis egoistas. Jau esu rašiusi apie tai, ką kalba gerai išgėrę lietuviai, rusai ar kitos tautybės žmonės. Štai rusai iškart ima domėtis: „Ar tu mane gerbi?“ Kiek čia yra dvasingumo ir kiek egoistinio jautrumo?

Tiesa, jis gali būti ir neegoistinis. Esu susidūrusi su tokiu rusų gerumu, kurio iš lietuvių nelabai ir tikėčiausi sulaukti. Sausio 13-osios ir pučo Maskvoje metais, kai buvo neaišku, kaip pasisuks įvykiai, mano kaimynė Leningrade, žinodama, kad esu lietuvė nacionalistė, serganti dėl demokratijos, laisvės ir liberalizmo (jį supratau kitaip, nei šiandien mums mėgina pateikti A.Armonaitė su V.Čmilyte-Nielsen) pasiūlė rizikingus dokumentus paslėpti jos bute, esą žinodami, kad ji komunistuojanti, saugumiečiai ten neieškos…

Matot, carinė Rusija paliko didžiulę prarają tarp tamsių „apačių“ ir aristokratų, intelektualių viršūnėlių. Deja, po Spalio revoliucijos didelė dalis intelektualaus ir dvasingo elito arba išvyko į emigraciją arba buvo išžudyta. Kas liko? Viena kita aristokratijos atplaiša, su kuria ir man teko būti pažįstamai, bet įtakos bendrai sovietinės Rusijos kultūrai aristokratijos likučiai jau nebeturėjo, – jie patys sau švietė ribotoje erdvėje.

Juos išstūmė proletarai ir valstiečiai ir iš šio kiek praprususio sluoksnio ėmė formuotis naujasis elitas: etninis elitas daugiau linko į partinę karjerą, o intelektualaus elito pagrindą sudarę žydų tautybės žmonės išgarsėjo kaip kūrėjai: dailininkai, skulptoriai, rašytojai…

Ne paslaptis, kad kiekvienos tautos sąmonę formuoja istorija, kultūra, žinoma, propaganda, bet pirmiausia, sakyčiau, literatūra… Ne man pirmai kyla klausimas, ar didieji rašytojai, kalbėdami apie Rusijos nacijos unikalumą, neprisidėjo prie ypatingos misijos, kuri kraupiais pavidalais skleidžiasi Ukrainoje, formavimo?

Man mieli Sankt Peterburgo žmonės arba išvažiavo, arba išmirė (sunku sakyti tą žodį); dabar tokių žmonių turiu ir Anglijoj, ir Paryžiuj, ir JAV, ir Vokietijoje, ir Izraelyje. Aš apsidžiaugiu, kai jie kelia tokius svarbius kolektyvinės kaltės ir bendros atsakomybės klausimus, nes jaučia, kad Rusija tampa parijų tauta. Jie irgi kelia klausimus, kaip atsitiko, kad tauta, kurią jie laikė kultūringa, įsiveržė į nepriklausomą valstybę ir puolė žudyti. Skaičiau straipsnį, kur buvo aiškinama, kad net tokių Vakaruose pamėgtų rašytojų kaip Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus ar Antonas Čechovas kūryboje esama imperinio mąstymo apraiškų.

Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kai kuriuos rusų politikus, pvz., apie Sankt Peterburgo merą Anatolijų Sobčaką, kuriam simpatizavo lietuviai, laikę jį dideliu demokratu. Man sunkiai sekėsi juos įtikinti, kad iš tikro yra kitaip, kad jis – Rusijos imperijos šalininkas. Ir Anatolijus Čubaisas (karo pradžioje pabėgęs iš Rusijos – aut. past.), kol nebuvo ištrauktas į Maskvą, į didžiąją politiką, tuometiniame Leningrade garsėjo kaip demokratas.

Maža detalė: kai mus supažindino ir aš buvau pristatyta kaip Lietuvių kultūros draugijos pirmininkė, vaidinanti šiokį tokį vaidmenį Leningrado visuomenėje, jis pradėjo trauktis nuo manęs atatupstas. Buvo dėl ko – jo su Jegoru Gaidaru kuriamos demokratinės partijos („Rusijos demokratinis pasirinkimas“) programoje buvo įrašytas siekis daryti ideologinę įtaką artimojo užsienio šalims, vadinasi, buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms. Žinau, kad tai buvo Čubaiso įtaka, Gaidaras nebuvo toks prisiekęs imperininkas…

Vis dėlto kalbant apie kultūrą apskritai ir apie jos poveikį kritinėse situacijose, turėtume pripažinti: jos sluoksnis yra labai labai plonas, tiesa?

Kol Bažnyčia buvo pagarboje, kol kultūrinis intelektualinis ugdymas buvo praturtinamas krikščionybės, tikėjimo, dorybių ugdymu, visuomenės kultūrinis sluoksnis buvo storesnis. Bet šiandien, kai apie dorybes kalbantis pilietis yra prilyginamas fašistui, kai didžiausia vertybe laikoma pagarba homoseksualams, o juos pagarbinusiam žmogui suteikiama savotiška malonė, nieko kita nelieka, kaip tik pasakyti, jog savo rankomis išretinam, nudrožiam tą kultūrinį sluoksnį. Ir tebedrožiam jį toliau.

Meno kūrėjų asociacija pakvietė uždaryti dangų Rusijos kultūrai. Manote, kad tai įmanoma?

Tai yra eilinis mėginimas žmones dorais paversti ne iš širdies, ne iš išminties, ne iš kultūros, bet įstatymu: nevok ne dėl to, kad gėda, bet dėl to, kad draudžia įstatymas. Nėra įstatymo „nemušk gulinčio“, tad galima apspardyti parpuolusį, nėra įstatymo, draudžiančio tyčiotis iš seno žmogaus, žiūrėkite, kokios patyčios pilasi ant senų žmonių…

Manau, kad čia slypi noras formalizuoti santykį ne per kultūrą, bet pagal raidę, įstatymo, nutarimo ar sprendimo raidę. Taisyklės, kurios kyla iš vidinių poreikių ir kurios priimamos žmonių vidiniu įsitikinimu, yra kultūra, bet va tokie nutarimai, kuriuos priima kokia nors organizacija, partija ar KGB, kultūra nekvepia. Galbūt jie gali labai aštrius kampus sušvelninti, bet tai nebus kultūra. Tvora nėra kultūra, kad ir kur tu ją tvertum – ar žemėje, ar danguje. Jeigu norime saugumo, gal ir galime apsitverti, betgi tada nekalbėkime apie kultūrą, – taip ir sakykime, kad norime apsiginti.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tik faktams       2022-05-11 17:55

“Tiurma narodov” - egzaltuotas Lenino bolševikų išmislas. Kodėl vokiečiai kolonistai 19 amžiuje galvodavo į kurią šalį emigruoti: Ameriką ar į Rusiją? Vėl galai nesueina: žmonės emigruoja ten kur laukia jų priespauda? Aha, vokiečiai naujakuriai buvo mazochistai. Mano prosenelis, lietuvis, grįžo namo iš Amerikos į Lietuvą, t.y. Rusijos imperiją kažkur 1910 metais. Rusijos imperatoriai buvo giliai tikintys žmonės iš garbingos Holstein-Gottorp giminės, su šiuolaikiniais rusais t.y. homo sovieticus neturėjo nieko bendra.

habilitas       2022-05-11 10:06

Penėjo jį daug kas, ne vien tik kultūristai.
Ilgokas įrašas (33 min.) bet kiekvienam rusui atstos visos vidurinės mokyklos kursą (Varlamov)
https://youtu.be/s2G9KCCQKiI

tik faktai :(       2022-05-11 2:09

realiste:)))), bent truputėlį raštingumo linkiu pačiam. Vardininko linksnyje kelis kartus “nosinę” rašinėji . Rusiją net ne komunistai ,o vietiniai rusų didžiavalstybiniai nacionalistai įvardino kaip “turma narodov”, apie kokią pažangą ....O kad buvo didžiulė praraja tarp visuomenės sluoksnių - tai juk ir šiandieninėj Lietuvoj ji ne mažesnė . Tarybų valdžia Rusijai buvo tikras išsigelbėjimas. Kaip ir Lietuvoje - tai buvo auksiniai laikai Lietuvos kultūros suklestėjimui.

realistas       2022-05-10 21:21

Niekai. Veidmainiski niekai. Ir gūdžiais tarybiniais metais lietuvaitė ar lietuvis ištekėjusi ar vedęs ir pasilikęs gyventi Rusijoje buvo vertinamas kaip išdavikas. Tad autorė reikia pradėti nuo savęs. Rusijos imperija buvo pažangi besivystanti valstybė, teiginiai girdi buvo prarają tarp visuomenės sluoksnių yra komunistinė tarybinių laikų ideologinė klišė. Visas lietuvių tautinis judėjimas išsilavinimą gavo Rusijos imperijoje. Tad galai nesueina, jei buvo prarają tai kaip kaimo žmonės: Šliūpas, Basanavičius, Smetona ir kt. prasimušo?

miau.       2022-05-10 18:42

A Ū, ko tyli lithuanijos kultūrinis elitas? tsakant…

Arvydas       2022-05-10 18:22

Šiuo metu didžiausia Lietuvos problema yra ne karas Ukrainoje, o Landsbergių gaujos vagių įsigalėjimas valdžioje. Todėl visas dėmesys, mūsų pastangos ir jėgos turi būti skirtos Landsbergių dinastijos pašalinimui.

Rekomenduojame

Arvydą Šliogerį prisimenant: „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai”

Vytautas Sinica. Pamiršti vaikai Diawaros grybukų istorijoje

Svenas R. Larsonas. Ar gali vėl laimėti D. Trumpas?

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt ketvirtoji (Lapkričio 24 diena)

Jungtinių Tautų analitinis centras iki 2050 metų siūlo „senstančiai“ Europos Sąjungai 60 milijonų migrantų

Almantas Stankūnas. I. Šimonytė arba apsimeta, arba nesupranta, kad Igničio veikla gali sukelti daug

Vytautas Sinica. Interviu Lenkijos televizijai (programa pasauliui anglų kalba) karo tematika

Edvardas Čiuldė. Ar iš tiesų mūsų tėvynainiai homoseksualai neturi Tėvynės?

Jonas Jasaitis. Žmonijos sunaikinimo scenarijai

Vidas Rachlevičius. Visas aktyvistes ir veikėjus reikėjo „pagrilinti”

Audrys Antanaitis: Valstybinės kalbos laukia sunkus metas

Borisas Johnsonas: Vokietija norėjo greito Ukrainos pralaimėjimo

Mirė Ukrainos disidentas Jurijus Šuchevičius

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt trečioji (Lapkričio 23 diena)

Almantas Stankūnas. Ar Generalinė Prokuratūra ir STT nesiims tirti klausimo dėl IGNITIS smulkiųjų akcininkų?

Dovilas Petkus. Kompensacijos žydams: susitaikymo aktas ar mokestis „Holokausto industrijai“?

Jonas Grigas. Mokslininkai ragina paskelbti 5G ryšių moratoriumą

Italijos valdžia skirs po 20 tūkst. eurų poroms, kurios tuoksis bažnyčiose

„Už balos“. Rinkimai-Lenkija-Iranas-Futbolas

J. Kaczynskis: Lenkija priešinsis neomarksistinei revoliucijai iš Vakarų

Danutė Šepetytė. Atsakymas lietuviui Audriui Antanaičiui

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt antroji (Lapkričio 22 diena)

Makronas: „Mums reikia vienos pasaulinės tvarkos“

Ar daugiakultūriškumas griauna Vakarų tautų tapatybes?

Vytautas Sinica. Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?

Vytautas Radžvilas. Paskutinis žodis – piliečių

Ramūnas Aušrotas. Klausimas Europos šalių kino forumas „Scanorama“ organizatoriams

Advokatė Zita Šličytė: Konstitucinis Teismas – ne vieta politikavimui

Edvardas Čiuldė. Kas jie tokie yra – tie naujieji europiečiai?

Paramą Ukrainai norėtų apriboti tik mažuma

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.