Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas, Piliečių akcijos ir iniciatyvos, Geroji Naujiena

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Tiesos.lt redakcija   2021 m. sausio 14 d. 22:00

19     

    

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Sausio 13-oji nukelia mus į netolimą praeitį prieš trisdešimt metų, primindama skaudžius, bet labai brangius istorijos įvykius. Kai griūvančios sovietinės imperijos vadovai bandė sustabdyti į laisvę kylančią Lietuvą, visa tauta vieningai pakilo ginti savo laisvės. Prieš beginklius, laisvės ištroškusius žmones buvo pasiųsti kariuomenės daliniai. Sausio 13-osios naktį sovietiniams desantininkams šturmuojant televizijos bokštą, buvo nužudyta keturiolika mūsų tautiečių. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi minia, laukdama sovietinių tankų, meldėsi ir buvo pasiruošusi naujoms aukoms. Atrodė, kad ir čia bus susidorota su laisvės ištroškusiais žmonėmis. Tačiau tankai sustojo ir, gavę naują įsakymą, pravažiavo pro šalį.

Šiandien galime tik spėlioti, kodėl Kremliaus tankai pravažiavo pro šalį; panašiais atvejais jie negailestingai susidorodavo su laisvės ištroškusiais žmonėmis. Tik prisiminkime nesuskaičiuojamas aukas Budapešte, Prahoje, Afganistane, Čečėnijoje.  Vilniuje sovietiniai tankai tarsi atsimušė į nematomą, bet galingą sieną. Stovėjusieji prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų rankose laikė ne kalašnikovus, bet rožinius. Tą dieną, kaip įprasta kiekvieno mėnesio 13-ąją, žmonės Šiluvoje dar karščiau meldėsi už Lietuvos laisvę. Mes tikime, kad anuomet mums laisvę padovanojo dangus. Taikos Karalienė, Švč. Mergelė Marija užstojo savo šalies vaikus.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui sovietinė kariuomenė okupavo Rytų Europą ir Austriją. Šioje šalyje milijonai žmonių kalbėjo rožinį ir atsitiko visai panašiai, kaip Vilniuje – sovietiniai tankai vieną dieną nelauktai paliko Austriją, nors nepaliko kitų Rytų Europos kraštų. 

Pokario metais daug kartų mūsų tautiečiai be jokios kaltės buvo tremiami į Sibirą. Netikėtai į sodybos duris pasibelsdavo stribai bei enkavedistai, ir įsakydavo per kelias valandas pasiimti būtiniausius daiktus ir maisto tolimai kelionei. Ano meto tremtys atnešdavo tokių išbandymų, kurių akivaizdoje šiandienės bėdos nublanksta. Ano meto tremtiniai tarp būtiniausių daiktų pasiimdavo nusikabinę nuo sienos Jėzaus ir Dievo Motinos Marijos paveikslus. Kol nespaudžia bėdos, žmogus dažnai mąsto, kad jam užtenka sotaus duonos kąsnio, tačiau išbandymų valandose tas pats žmogus suvokia, kad reikia kažko daugiau už kasdienę duoną – dangaus paramos.
Prisimenu kartą tardytojas mane paklausė, ką norėčiau turėti su savimi kalėjimo kameroje? Paprašiau leisti namiškiams perduoti man Rožinį ir Naująjį Testamentą. Per ilgus kalinimo metus Šventasis Raštas ir Rožinis buvo nemažiau brangūs, kaip kalinio duona.

Sausio 13 – ąją tūkstantinė minia apjuosusi Aukščiausios Tarybos rūmus kalbėjo rožinį ir šią sunkią valandą meldė Dievo globos Lietuvai. Mes, AT rūmuose buvę kunigai, buvome raginami kuo greičiau aukoti Mišias. Ačiū Dievui, tankai neatvažiavo. Ačiū Dievui, kad prie šių rūmų buvę žmonės meldėsi. Tomis dienomis stovėti prie Aukščiausios Tarybos rūmų, kaip ir prie Televizijos bokšto, reikėjo ne tik drąsos, bet ir dangaus pagalbos; malda buvo tiesiog neįkainuojama. Jeigu nebūtų buvę tų besimeldžiančių žmonių, nežinia, ar mes būtume šventę Lietuvos Nepriklausomybės 30-metį.

Šiemet džiaugiamės, minėdami Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmetį, tačiau negaliu atsikratyti nerimo, nes daugelis mūsų tautiečių per daug yra įtikėję į pinigą bei gerą gyvenimą ir užmiršę maldą. Neatsitiktinai tiek daug pykčio ir kaltinimų. Akivaizdžiai matome veikiantį demoną, kuris žmones skaldo ir įkvepia pačias destruktyviausias mintis: legalizuoti narkotikus, abortus ir vienalytes santuokas.

Evangelistas Morkus aprašo, kaip Jėzus iš apsėstojo berniuko išvarė demoną. Mokiniai klausė Jėzų: „Kodėl mes negalėjome piktosios dvasios išvaryti?“ Jėzus atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“ (Mk 9,29). Įsidėmėkime šiuos Jėzaus žodžius; mūsų laisvės kelyje jie labai reikalingi.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

T0mas J. -> Na, taip 19:36       2021-01-17 23:16

“žmogui ramybę gali duoti, tik Jėzus!”

.


Tamsta, ko gera, teisus. Reiškia jis man ramybę ir davė.

Antanas       2021-01-16 22:51

Ech tamsta Nerijau. jeigu jau mes girdėjome paties Jėzaus Kristaus pasakytą Žodį ir atsakome, kad girdėjome Dievo žodį, tai jo komentuoti (kaip buchalterio) nereikia, bet reikia vykdyti. Komentavimas tai žydiška suktybė nukreipti Dievo Žodžio esmę. Ką nori Dievas pasakyti per savo sūnų. Tai jau pasakyta. Gražbylysčių manau nereikia, vadinti komentaru. Pasaulietinius dalykus galima komentuoti, nes jie ne dieviški.

Evangelijos komentaras       2021-01-16 5:55

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Alfiejaus sūnų Levį – Matą – Jėzus pakviečia sekti paskui Jį lyg praeidamas. Lyg tarp kitko. Pakvietimo valanda, kaip patyrėme iš šios dienos evangelijos – kasdienybė. Tada, kada Levis tiesiog buvo savo darbo vietoje. Vietoje, pro kurią, ko gero, net ir daugelis jo tėvynainių, gimto miesto žmonių, stengėsi, lengvai tariant, praeiti neužkliuvus. Muitinėje. Juodoje vietoje. Ten, kur dirba mokesčių rinkėjai, tarnavę tuometei pavergėjų valdžiai. Vietoje, kurioje lyg automatiškai turi sėdėti nusidėjėlis. Nusidėjėlis ne savo veiksmu, bet buvimu ten.
Tuo tarpu Jėzus praeina kitaip. Ne tyliai ir nepastebimai. Jis pats užkalbina muitininką, kviečia jį sekti.
Pats evangelistas, pasakodamas savo pašaukimo istoriją, neperduoda mums, kuo Jėzus jį taip suintrigavo, kad jis ryžosi keisti nusistovėjusią gyvenimo kryptį, ir sekti Juo iki galo.
Kalbant apie pašaukimą, tai iš tiesų pats nesuprantamiausias dalykas. Suintriguoti gali ir žodis, ir gestas, ir minia, garsas, Dievo drabužių detalės. Tačiau svarbiausia yra pačiam ryžtis išgirsti Dievo balsą ir eiti. Balsas šis skamba tikrai ne vien tik švento ar perdėm švento nusiteikimo momentais, bet ir kasdienybėje, rodos, atliekant pačiais mažiausias kasdienes pareigas, kurios aplinkiniams neretai pasirodo keistos, nereikšmingos, netgi pilnos paniekos.
Levio sūnus seka Jėzų. Maža to – atveria savo namų duris. Nepaisydamas aplinkinių reakcijos ir nuostabos.
Tas gestas galbūt pradžioje ir mums primins kokį kvailoką formalumą. Tačiau tegul ir mūsų neapriboja išankstinis teisumas ir nuostatos: Jėzui be galo svarbios yra nusidėjėlio namų atviros durys. Ir Jis, nepaisant žmogaus praeities, visada čia užsuka vakarienės. Reiktų pabrėžti: visada. Nes Jėzus ateina gydyti ne sveikųjų, bet nusidėjėlių.
Tad būkime ir mes viltingi. Klausykimės: ir pro mūsų kasdienybę tikrai praeina Jėzus, ir mūsų namų atviras duris Jis mato. Jis tikrai ateis pas mus ir vakarieniaus kartu.
Bernardinai.lt

Evangelijos        2021-01-16 5:51

Mąstymas
Prašyti gilaus susitikimo kasdienybėje su Jėzaus žodžiu ir žvilgsniu

Eisiu kartu su Jėzumi prie ežero, kur yra susirinkusi minia, norinti Jo klausytis. Ką galiu pasakyti apie savo asmeninius susitikimus su Jėzumi? Ar kasdienybėje surandu laiko tylai, kad galėčiau klausytis Jo žodžių?

*

Sustosiu prie muitininko Levio darbo vietos. Jis visas pasinėręs savo darbe. Įsivaizduosiu, kaip staiga jo žvilgsnis susitinka su praeinančio Mokytojo žvilgsniu. Jėzaus žvilgsnis ir žodis visiškai perkeičia Levio gyvenimą.

*

Pabandysiu apibūdinti Jėzaus žvilgsnį, kurį nešioju savo širdyje. Kokius išgyvenimus jis man sukelia? Kur mane kviečia? Ar atsimenu Jėzaus žvilgsnį ir žodžius, kurie mane patraukė kaip Levį? Prisiminsiu juos. O kaip yra dabar?

*

Kartu su Jėzumi nueisiu į Levio namus. Atsisėsiu prie stalo šalia Jo kartu su nusidėjėliais, kuriais visi piktinasi. Stebėsiu Jėzaus nuoširdumą, kaip jie įtiki Juo ir kaip juos patraukia Jo kalba.

*

Įsivaizduosiu, kad Jėzus ateina į mano namus. Atsisėda su manimi prie vieno stalo kartu su tais, kurių kasdienybėje vengiu. Jis nori, kad pakviesčiau Jį į sunkiausius savo santykius, kad neatmesčiau savęs ir kitų. Jis atmeta nuodėmę, o ne nusidėjėlį.

*

Kiekvienas turi teisę ateiti pas Jėzų. Ar neturiu fariziejiško pykčio ir pasipriešinimo? Ar nemurmu prieš save ir kitus? Paskysiu apie tai Jėzui. Išgirsiu, kaip Jis man sako: „Žinau, kad tau yra sunku. Noriu išgydyti tave ir tuos, kuriuos tau sunku mylėti.“

*

Padėsiu savo galvą ant Jėzaus Širdies ir kartosiu:

„Jėzau, išgydyk mano širdį, kad galėčiau mylėti tavąja meile.“

Kasdienapmastau.lt

I eilinės savaitės šeštadienio        2021-01-16 5:50

Evangelija(Mk 2, 13–17)

  Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė. Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo su juo.
  Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie vaišių stalo, ir muitininkai bei nusidėjėliai vaišinosi kartu su Jėzumi ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai iš fariziejų tarpo, išvydę jį valgantį kartu su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
  Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“.
Katalikai.lt

I eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2021-01-16 5:49

Psalmė (Ps 18, 8–10. 15)

P.  Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas.

  Tobulas Viešpaties duotas Teisynas: jis dvasią gaivina.
  Pasakymas Viešpaties tvirtas, išminties moko varguolį. – P.

  Įstatymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
  paliepimas Viešpaties tyras, akims duoda šviesybę. – P.

  Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius,
  Viešpaties sprendimai tikri, visi aliai vieno teisingi. – P.

  Mano kalbos ir mano mintys tave tepasiekia,
  Viešpatie, tau tebūna malonios –
  tau, mano uolai, vaduotojui mano. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 4, 18–19)

P.  Aleliuja. – Viešpats mane pasiuntė nešti geros naujienos vargdieniams,
              skelbti belaisviams išvadavimo. – P. Aleliuja.

I eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2021-01-16 5:48

Skaitinys (Žyd 4, 12–16)

  Broliai!
  Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.
  Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį.
  Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku.

Prašau,       2021-01-15 20:39

Viešpatie Dieve, laimink Lietuvą ir mus.
Viešpatie Dieve, laimink Lietuvą ir mus tiesos kely. 

Jėzau, Tavo šviesa mus išgelbės nuo tamsos,
Melas niekad nepakeis tiesos.
Lietuva bus laisva, jei mes būsim Tavyje,
Nes Tu pats, Dieve, Laisvė esi.

Šiaip,       2021-01-15 20:01

mane labai džiugina, kaip Lietuvos katalikai, tiek vyskupai, kunigai, bei pasauliečiai, labai gudriai išnaudoja karantininį laikotarpį. Jaučiasi gan didelis aktyvumas išnaudojant visas galimybes perimti iniciatyvą ir sakyčiau, kad Dievas labai padeda, t,y. skatina, ir tai labai jaučiu savo aplinkoje, susidomėjimas, noras daugiau pažinti Dievą; susigaudyti susidariusioje situacijoje, primestus lietuviams visokius genderizmus. Daromos jaunų šeimų konferencijos, kaip “Maldos akcija už šeimą - visuomenės ir valstybės pagrindą”. pasisekimas didelis. Taip, kad netik Šv. Mišių transliacijos per televizorių, bet ir aktyvi krikščioniška veikla. Ypač Kauno Vyskupija, o taip pat pranciškonai Pakutuvėnuose. Pažiūrėkite per FB, tikrai daug susidomėjusių. Nors, Šv. Mišių transliacija taip pat per FB sutraukia labai didelį dalyvių skaičių.

Na, taip >>Tomas J.       2021-01-15 19:36

Ką reiškia “esu ramus”?
Šiandien Jėzus, šios dienos evangelijoje, sako paralyžiuotam -  “Tau atleidžiamos nuodėmės” ir žmogus pasveiksta. Įkandin, Jėzus, dar priduria - eik ir daugiau ne be nusidėk
Tad klausimas tiems, kurie mano, kad elgiasi, kaip sąžinė pataria - ar širdyje nejaučiate kaltės jausmo?, kaltės jausmą gali panaikina tik Jėzus, t.y. jaučiate, kad jums nuodėmės yra atleistos? Žmogus, kuris širdyje jaučiasi laisvas, kaip tai turėjo pal. Teofilis Matulionis net būdamas kameroje, toks žmogus visiškai nebijo ne tik sirgti ir yra sveikas, bet nebijo ir mirti, nes jam mirties, kaip tokios, nebėra. Štai tik toks žmogus yra ramus ir laisvas, t.y.,  jo sąžinė yra Dievo buveinė.
Atminkite, kad žmogui ramybę gali duoti, tik Jėzus!!!

T0mas J. -> 11:34       2021-01-15 15:35

Elgiuosi visad, kaip sąžinė pataria, todėl pastoviai esu ramus. Ačiū už rūpestį, aleliuja. Amen.

Va, va..>>T0mas J. 2021-01-15 1:05        2021-01-15 11:34

Visų pirmiausia, Dievas žmogui davė laisvą valią, tad tuo viskas ir pasakyta. Negi manai, kad Dievas ims prieštarauti žmonėms ir jų kraštui, kurie pasirinko tą ar aną... Aišku, Šventoji Dvasia veda kiekvieną, kaip tas džipiesas iš klystkelio, t.y. vis parodo kur esi ir kur link reikia eiti link išganymo. Tik, bėda ta, kad žmogus geriau girdi piktojo pasiūlytą kelią, t.y. vadovaujasi savo protu, o ne širdies - sąžinės įkvėpimais. Siūlau ir tau pasitikrinti ar tamstos sąžinė rami, ar turi absoliučią ramybę? Jei ne, tai Dievas signalizuoja, kad esi, bičiuli, klaidingame kelyje.

Evangeliją komentuoja       2021-01-15 5:58

Evangelijos skaitinį komentuoja diak. Darius Valančius
I. „Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose ir taip gausiai susirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų.“ Žmonės vėl veržiasi prie Jėzaus, kad patirtų Jo malonę. Tai varguose paskendusio Izraelio pagalbos šauksmas. Žmonės natūraliai ir gyvai jaučia, kad Kristus yra Gelbėtojas, tai liudija jiems tikėjimo tradicijos jausmas, Šventoji Dvasia ir paties Išganytojo daromi darbai. Tačiau vien šito nepakanka tam, kad tai būtų tobula. Vienoje Evangelijos vietoje skaitome: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.“ (Jn 6, 26 – 27)  Kristus laukia iš mūsų tikėjimo, – tik su tikėjimu priimamas išgydymas iš fizinės ligos yra tikrai vertingas ir amžinybės prasme. Kita vertus, nereikia galvoti, kad varguose ir problemose paskendę žmonės turėtų elgtis kitaip, pajutę Dievo galybės veikimą, supratę, kad gali išgyti iš savo ligų. Taigi Kristus gydo. Būtent šiame Jo istorijos etape sutinkame ypatingo tikėjimo, ypatingo atkaklumo, kreipiantis į Išganytoją atvejį. Apie jį ir kalba tolesnis Mk tekstas:
„Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Tai tikėjimo, kurį turėjo šio ligonio draugai ir artimieji, pavyzdys. Galbūt Šventosios Dvasios užuomina apie tai, kiek daug gero galėtume padaryti savo artimiesiems, jei tikėtume Dievo gerumu iki galo.  Mūsų pasaulio, pripratusio viską paaiškinti ir sudėlioti į lentynėles, mentalitetui toks įvykis atrodytų beprotybė. Tačiau Kristaus buvimo svarba yra tokia didelė, jog net visiška beprotybė gali tapti suprantama, turint omenyje ne tik stebuklus, kuriuos Jis daro, bet ir stebuklą, kuris yra Jis pats. Štai kodėl tikėjimas yra vienintelis būdas, kuriuo tikrai ir iki galo galime priimti Jėzų. Jis nėra iki galo sutalpinamas į mūsų mąstymo sąvokas, Jis lieka Paslaptis, nes yra Dievas. Todėl tikėjimas yra tikrasis santykio su Juo būdas. Tie, kurie Jėzumi Kristumi netikėjo Jo viešosios veiklos metais, kryžiaus valandą stovėjo Jo priešų pusėje. Tuo labiau mums, kurie gyvename su Jėzumi, pasislėpusiu po sakramentiniais ženklais, aktualus šis tikėjimo principas. „Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: „Tokia bus tavoji ainija“…Todėl tai jam buvo įskaityta teisumu.“ (Rom 4, 18. 22) Įtikėti Kristaus artumu, Jame veikiančia Dievo galia, eiti Abraomo keliu, kuriuo ėjo ir daugelis šventųjų, yra kelias į Kristų, taip pat pasiruošimas priimti Jo dovanas. Kartu tai ir gyvenimo pasikeitimas, kitokios gyvenimo logikos prisiėmimas, priimant ir patiriant Dievo veikimo stebuklą.

Evangeliją komentuoja       2021-01-15 5:57

Evangelijos skaitinį komentuoja diak. Darius Valančius
II.  Einant šiuo keliu, praardyti pastato stogą dėl to, jog ten yra Jėzus, gali tapti natūraliu ir savaime suprantamu dalyku.  Kristus pabrėžia, išgydydamas paralyžiuotąjį, jog jam atleidžiamos nuodėmės. Taigi yra glaudus ryšys tarp žmonijos nuodėmingumo ir ligos, mirties slėpinio. Pirmieji tėvai nusidėję prarado nemirtingumą. Teisumas, nuteisinimas Kristuje yra kelias atgal į prarastą gyvybę ir tikrąjį džiaugsmą. „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi“ (Rom 5, 1 – 2). „Stovėti“ malonėje reiškia būti įsišaknijus Dievo artume ir nenykstančiose Jo dovanose, o turėti ryšį su Dievo šlovės viltimi reiškia būti sujungtam su didžiuoju Dievo išgelbėjimo planu, kuris skirtas ne tik žmonijai, bet ir kiekvienam individui. Mk paralyžiuotąjį tai pasiekė labai konkrečiu būdu – jis buvo išgydytas iš savo ligos.
„Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.“ Nuo paskutiniųjų žodžių, paliudijančių visišką Kristaus veikimo ir buvimo išskirtinumą, galime pradėti žvelgti į šiuos Evangelijos žodžius. Išvystame kelis momentus: Jėzus atleidžia nuodėmes sergančiajam; Jis patvirtina savo teisę Dievo vardu atleisti nuodėmes, taigi savo dieviškumą; susiduria su įnirtingu, beje, vis augsiančiu pasipriešinimu iš Rašto aiškintojų ir fariziejų pusės – vėliau kaltinimas neteisėtu dieviškumo prisiskyrimu taps pretekstu pasmerkti ir nuteisti Išganytoją. Išties, tik Dievas turi teisę atleisti nuodėmes. Čia ir prasideda slinktis mūsų Jėzaus pažinime – Jis sutinkamas kaip Mokytojas ir stebukladarys, o paskui priimamas kaip Tas, kas yra iš tikrųjų – Dievas ir Gelbėtojas, Dievo Sūnus ir Mesijas. Apaštalai išdrįso žengti šį tikėjimo žingsnį, o dauguma fariziejų, Rašto aiškintojų ir aukštųjų kunigų – priešingai.  Panaši dialektika veikia visais laikais, ji esmiškai susijusi su Bažnyčios skelbimu. Vieni sutinka ir priima Išganytoją, kiti Jį atmetą arba pripažįsta tik dalinę reikšmę, kuri iš esmės yra niekinė tikrosios esmės atžvilgiu. Visas krikščioniškojo tikėjimo formavimasis, pirmojo tūkstantmečio eigoje išauginęs kristologines ir trinitarines dogmas, patvirtina Kristų kaip Dievą ir Žmogų, pasaulio Gelbėtoją. Būtent taip apie Jėzų liudija ir Naujasis Testamentas. Jame „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 7).
Evangelija vėl grąžina mus prie paralyžiuotojo istorijos. Jis sutiko Kristų kaip Gelbėtoją iš savo ligos. Visa Viešpaties artumo dialektika turi būti priartinta prie mūsų asmeniškumo ir gyvenimo konkretumo, kad suprastume tikėjimo kilnumą ir grožį, kad Viešpats paliestų mus asmeniškai. Paralyžiuotasis išgijo, nes „pasiekė“ Kristų. Mūsų kelionėje taip pat turėtume ieškoti Kristaus ne kaip tradicijos ar priklausomybės kokiai nors krypčiai garanto, bet išdrįsti įtikėti Kristumi tokiu, kokį Jį skelbia Evangelija. Tik taip galime priimti didžiąsias Dievo dovanas, Jo artumo ir veikimo mūsų gyvenime konkretumą ir aiškumą, tik taip galiausiai galime įsilieti į didžiąją krikščioniškosios tradicijos upę, kurios esmiškai reikia Europos ir Lietuvos atnaujinimui. Šis Kristaus veikimo konkretumas reikalingas ir žmogiškojo asmens gyvenimui.

I eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-01-15 5:54

Mąstymas
Prašyti vidinio išgydymo iš to, kas mane paralyžiuoja

Pabandysiu prasiveržti pro žmonių minią, kuri apgulusi Jėzų. Įeisiu į namus, kuriuose Jis moko. Atsistosiu kiek tik galiu arčiau Jo ir kontempliuosiu Jėzų, kuris moko žmones.

*

Ar trokštu Jėzaus Žodžio? Ar atrandu jėgų „prasiveržti“ pro slegiančius kasdieninius reikalus, kad atrasčiau laiko pabūti su Jėzumi, „skonėtis“ Evangelija?

*

Atkreipsiu dėmesį į ryžtingumą „keturių“ vyrų, kurie prasibrauna prie Jėzaus su paralitiku. Stebėsiuosi jų tikėjimu. Jie nuleidžia paralitiką pro atvirą stogą į tą vietą, kur mokė Jėzus.

*

Kas labiausiai mane paralyžiuoja gyvenime ir neleidžia pilnutinai gyventi? Ar ryžtingai ieškau Jėzaus, kaip tie „keturi“? Ar pajėgiu stoti Jo akivaizdoje su savo paralyžiumi, prisipažinti Jam?

*

Sergančiojo dėmesį Jėzus nukreipia į paralyžiaus šaltinį, tai yra, nuodėmę. Pirmiausia Jis nori jį išgydyti iš nuodėmės. Jėzus turi galią pagydyti iš sunkiausių nuodėmių. Ar tuo tikiu? Kokios mintys kyla mano širdyje?

*

Ar jau įvardijau nuodėmę, kuri yra mano didžiausių nelaimių šaltinis? Ar pajėgiu ją pripažinti? Ar išpažinau ją Jėzui?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris žiūri į mane su meile ir tvirtai sako: „Kelkis!..“. Jėzus nori, kad aš pakilčiau iš savo silpnumo lovos.
Su užsidegimu kartosiu:

„Jėzau, padėk man atsikelti.“

Kasdienapmastau.lt

I eilinės savaitės penktadienio        2021-01-15 5:50

Evangelija (Mk 2, 1–12)

    Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose ir taip gausiai susirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
    Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
    Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
    Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau - ar pasakyti paralyžiuotajam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, - čia jis tarė paralyžiuotajam, - sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
    Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.
  Katalikai.lt

I eilinės savaitės penktadieni Dievo Žodis       2021-01-15 5:49

Psalmė (Ps 77, 3–4. 6–8)

P. Neužmirškite Dievo stebuklų.

  Ką žinom, ką esam girdėję,
  ką mūsų protėviai apsakinėjo,
  bylosim kartoms būsimosioms, –
  koks Viešpats šlovingas, galingas. – P.

  Kad jie iškilmingai vaikams savo bylotų,
  lieptų vien tik Dievu pasitikėti,
  Neužmiršti Dievo stebuklų,
  įsakų jojo laikytis. – P.

  Kad jie kartais netaptų,
  kaip jūsų tėvai, karta kietasprandė, maištinga,
  karta, turėjusi širdį nesąžiningą,
  neištikima buvusi Dievui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
  Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

I eilinės savaitės penktadieni Dievo Žodis       2021-01-15 5:48

Skaitinys (Žyd 4, 1–5. 11)

    Broliai!
    Dar tebegalioja pažadas leisti eiti į Dievo poilsio buveinę. Todėl nesnauskime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto, išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję.
    O mes, įtikėjusieji, einame į poilsio buveinę, kaip jo pasakyta: „Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau: ‘Jie neįžengs į mano poilsio buveinę’“. Nors Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo, tačiau jis vienoje vietoje yra išsireiškęs apie septintąją dieną: „Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų“. Ir vėl anoje vietoje: „Jie neįžengs į mano poilsio buveinę“.
    Tad stenkimės įžengti į aną poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu.

T0mas J.       2021-01-15 1:05

Kad Marija ir dangus negloboja Austrijos - tai akivaizdu, nes Austrija yra tik kilimėlis prie Kremliaus durų ir globoja Golovatovą.


Rekomenduojame

Dainius Rudzevičius. Stambulo konvencija ir jos ryšys su socialinės lyties ideologija

Ligita Sinušienė. Ar Stambulo konvencijai bebus ką pražudyti Kretingos pranciškonų gimnazijoje?

Rasa Čepaitienė. Kaukių kritimo metas

Brolis Paulius Vaineikis OFM. Šaukiu aš tautą nuodėmės užguitą

Lietuvos gyventojų nuomonių apklausa

Dovydas Norkūnas. Kaip iš tikrųjų atrodo LYTINIS ŠVIETIMAS? Kam iš tiesų reikia Stambulo konvencijos?

Brolis išsižadėjo brolio ar direktorius – pavaldinio?

Alvydas Jokubaitis. Ar Europos Sąjungai reikia šeimos? – Taip ir ne

Algimantas Rusteika. Iliuzijų pabaigos metai

Andrius Švarplys. „Influenceriai-garsenybės“ gali viešai kalbėti apie politiką, o Bažnyčia nebe?

Nuo bačkos. Andrius Kubilius: Tomai, neišsigąsk šios atakos! Tomas Raskevičius: Dėkoju TS-LKD už palaikymą. Pažadu nepasiduoti!

Konstantinas Bogomolovas. Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas

Pozicija, kurios nenori girdėti LGBT lyderiai. Dovilo Petkaus pokalbis su Eimantu Gudu

Kam tas „šešėlis“? Darius Kuolys: Smurtas – valdžios silpnumo ir baimės išraiška. Kad ir kokia „kieta“ toji valdžia dėtųsi

Nida Vasiliauskaitė apie Stambulo konvenciją:  dabar – trumpai, kone prieš trejus metus – išsamiai

Kun. Robertas Grigas. Kuo blogi „specialioms grupėms“ kuriami įstatymai

Algimantas Matulevičius. Negi valstybės piliečių nuomonė lygi nuliui?

Andrius Švarplys. JAV vyskupų pozicija dėl seksualinės orientacijos ir ‘gender identity’ sąvokų įtraukimas į įstatymus yra blogis

Audris Narbutas. Per Stambulo konvenciją – į melo visuomenę

Kun. Andrius Narbekovas. Stambulo konvencija – Trojos arklys

Elagu Eesti! Tegyvuoja Estija! Vidmantas Valiušaitis: Pagarbos žodis broliams estams

Rasa Čepaitienė. Kvalifikacija

Vytautas Sinica. Kaip iš Toliato pavyzdį darė

Andrius Švarplys. Priešingai – tai jūs puolate Lietuvos Konstituciją, o visuomenė reaguoja ir, beje, labai demokratiniu bei civilizuotu būdu

Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas – Vasario 16-osios važiuotynės

T. Elijas Leyds. Virusas, hidra ir Bažnyčia

Raimondas Navickas. „Neapykantos kalbos“ kriminalizavimo per ANK afera yra antikonstitucinė ir antidemokratinė

Audrius Bačiulis apie „Coca Cola“ kursus, kaip „tapti mažiau baltaisiais žmonėmis“

Vidas Rachlevičius. Kaukės nusimestos: kada skersime šventąją karvę?

Algimantas Rusteika. Stukačių epocha sugrįžta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.