Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Tiesos.lt siūlo   2020 m. gegužės 13 d. 17:32

40     

    

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

„Bažnyčios žinios“ | 2005 m. birželio 10 d. | Nr. 11

Fatimos trečiosios paslapties tekstas

„J. M. J.
Trečioji paslapties, atskleistos 1917 m. liepos 13 d. Cova da Iria – Fatimoje, dalis
Rašau iš klusnumo Tau, mano Dieve, kuris liepi man tai daryti per Ekscelenciją Leirijos vyskupą, taip pat per Tavo ir mano Švenčiausiąją Motiną.

Po tų dviejų dalių, kurias jau paaiškinau, Dievo Motinos kairėje ir kiek aukštėliau pamatėme Angelą su liepsnojančiu kalaviju kairėje rankoje; kalavijas kibirkščiavo, skleidė liepsnas, kurios, atrodė, uždegs pasaulį. Tačiau liepsnos užgesdavo susilietusios su spindesiu, sklidusiu į jį iš Dievo Motinos dešiniosios rankos. Dešine ranka rodydamas į žemę Angelas garsiai šaukė: „Atgaila, atgaila, atgaila!” Neapsakomoje šviesoje, kuri yra Dievas, regėjome: „Panašiai kaip veidrodyje, kai pro jį eina žmonės”, baltai apsirengęs Vyskupas, „turėjome nuojautą, jog tai buvo Šventasis Tėvas”. Kiti Vyskupai, Kunigai, vienuoliai ir vienuolės ėjo į statų kalną, ant kurio buvo kryžius iš netašytų rąstų, tarsi iš kamščiamedžio su žieve; prieš pasiekdamas tą vietą Šventasis Tėvas perėjo per didelį pusiau sugriautą miestą, pusiau drebėdamas, klumpančiu žingsniu, slegiamas skausmo ir liūdesio, jis meldėsi už pakeliui sutiktų lavonų sielas; pasiekęs kalno viršūnę, jis suklupo didžiojo Kryžiaus papėdėje ir buvo užmuštas kareivių, šaudžiusių kulkomis ir strėlėmis; taip pat ten vienas po kito mirė kiti Vyskupai, Kunigai, vienuoliai ir vienuolės, įvairūs pasauliečiai, skirtingų klasių ir visuomeninės padėties vyrai ir moterys. Iš abiejų kryžmos pusių buvo du Angelai, abu rankose turėjo krištolinius indus, į kuriuos rinko Kankinių kraują ir laistė artėjančias prie Dievo sielas

Tuy –3-1-1944”

Šie komentarai buvo paskelbti 2000 m. birželio 26 d., prieš tai paskelbus Fatimos trečiosios paslapties tekstą. Straipsnyje ne tik teologiškai aiškinama Fatimos žinia, bet ir apibūdinama viešojo ir privačiojo apreiškimo perskyra, nusakoma pastarojo reikšmė bei ypatybės.

Tas, kas atidžiai skaito Fatimos vadinamosios trečiosios „paslapties” tekstą, kuris čia Šventojo Tėvo nurodymu pirmąkart skelbiamas, po visų ankstesnių spekuliacijų veikiausiai bus nuviltas ar nustebintas. Jokių didelių paslapčių neatskleista; uždanga, dengianti ateitį, nepraskleista. Regime praėjusio amžiaus kankinių Bažnyčios santrauką sunkiai iššifruojamų simbolių kalba. Ar būtent tai krikščionijai norėjo perteikti Viešpaties Motina žmonijai didžių klausimų bei negandų laikotarpiu? O galbūt tai vaikų, užaugusių gilaus maldingumo aplinkoje, bet kartu sukrėstų jų meto grėsmingų audrų, vidinio pasaulio atspindžiai? Kaip suprasti regėjimą, ką apie jį manyti?

Viešasis apreiškimas ir privatieji apreiškimai – jų teologinė vieta

Prieš imantis aiškinimo, kurio pagrindinės kryptys pateiktos kardinolo Sodano kalboje, pasakytoje šių metų gegužės 13 d. Šventojo Tėvo Fatimoje celebruoto Eucharistijos šventimo pabaigoje, būtina keliais bendrais bruožais paaiškinti, į kurią tikėjimo gyvenimo vietą, Bažnyčios mokymo akimis, įrikiuotini tokie reiškiniai kaip Fatimos. Bažnyčios mokymas skiria „viešąjį apreiškimą” ir „privačiuosius apreiškimus”. Abeji skiriasi net tik laipsniu, bet ir iš esmės. Sąvoka „viešasis apreiškimas” žymimas visai žmonijai skirtas Dievo apreiškiamasis veikimas, užfiksuotas Biblijoje, susidedančioje iš dviejų dalių – Senojo ir Naujojo Testamento. „Apreiškimu” jis vadinamas todėl, kad Dievas per tai leido pažinti save žmonėms žingsnis po žingsnio iki tos ribos, kai pats tapo žmogumi, kad per žmogumi tapusį Sūnų Jėzų Kristų visą pasaulį prie savęs patrauktų ir su savimi suvienytų. Tad tai yra ne intelektiniai pranešimai, bet gyvenimo procesas, kuriuo Dievas artinasi prie žmonių; šiame procese, žinoma, taip pat tampa regimi intelektinės plotmės ir Dievo slėpinio suvokimo dalykai. Procesas nukreiptas į visą žmogų, taigi ir į intelektą, tačiau ne tiktai į jį. Kadangi Dievas yra vienas, istorija, kurią jis plėtoja su žmonija, irgi yra viena vienintelė, galiojanti visiems laikams ir atbaigta Jėzaus Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Kristuje Dievas pasakė, būtent apie save, viską, ir todėl apreiškimas užbaigiamas Kristaus slėpinio įsipavidalinimu Naujajame Testamente. Siekiant iškelti aikštėn apreiškimo galutinumą ir užbaigtumą, Katalikų Bažnyčios katekizme cituojamas vienas šventojo Kryžiaus Jono tekstas: „Nuo to laiko, kai jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra jo Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko mums pasakyti.

<…>

nes ką jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, dabar jis pasakė viską iš karto, atiduodamas mums viską, savo Sūnų. Todėl tas, kuris dabar dar norėtų jį klausinėti arba trokštų iš jo vizijų ar apreiškimų, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir tiesiog įžeistų Dievą, nes nekreiptų akių vien į Kristų, o ieškotų ko nors kito arba kokių nors naujybių” (KBK 65, Carm. 2, 22).

Tai, kad visoms tautos skirtas vienatinis Dievo apreiškimas užsibaigė su Kristumi ir jo paliudijimu Naujojo Testamento knygose, Bažnyčia sieja su nepakartojamu šventosios istorijos įvykiu ir šį įvykį laiduojančiu bei aiškinančiu Biblijos žodžiu, tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia dabar gali žvelgti tiktai į praeitį ir dėl to būtų pasmerkta bergždžiam kartojimui. Katalikų Bažnyčios katekizme apie tai taip sakoma: „nors apreiškimas užbaigtas, jo turinys nėra iki galo iškeltas aikštėn; krikščioniškasis tikėjimas amžių tėkmėje turi laipsniškai suvokti visą jo reikšmę” (66). Abu aspektai, siejimas su vienkartiškumu ir vis tobulesnis supratimas, labai gražiai aiškinami Viešpaties atsisveikinimo kalbose, kur iškeliaujantis Kristus sako savo mokiniams: „Dar daugel turėčiau jums kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs

<…>

. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs” (Jn 16, 12–14).

Viena vertus, Dvasia veda ir leidžia pažinti tai, ką pakelti anksčiau nebuvo prielaidų, – tai niekad neužsibaigiančios krikščioniškojo tikėjimo platybės bei gelmės. Kita vertus, taip vesti reiškia „imti” iš paties Jėzaus Kristaus lobio, kurio neišmatuojama giluma per tą vedimą atsiskleidžia. Katekizme šiuo atžvilgiu cituojami popiežiaus Grigaliaus Didžiojo žodžiai: „Dieviškieji žodžiai auga kartu su juos skaitančiuoju” (KBK 94, Šv. Grigalius Didysis, In Ez 1, 7, 80). Vatikano II Susirinkimas nurodo tris pagrindinius būdus, kuriais Šventoji Dvasia veda Bažnyčioje ir „auga žodis”: tai vyksta per tikinčiųjų kontempliaciją bei gilinimąsi, per giluminį suvokimą, kylantį iš dvasinės patirties, ir per mokymą tų, „kurie kartu su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą” (Dei Verbum, 8).

Štai šioje vietoje bus galima tinkamai įrikiuoti „privačiojo apreiškimo” sąvoką, susijusią su visais regėjimais bei apreiškimais, išnyrančiais užbaigus Naująjį Testamentą, taigi ši sąvoka yra kategorija, prie kurios turime priskirti Fatimos žinią. Iš pradžių paklausykime, kas apie tai sakoma Katalikų Bažnyčios katekizme: „Amžių tėkmėje būta vadinamųjų ‘privačiųjų apreiškimų’, keli iš jų buvo pripažinti bažnytinės valdžios.

<…> Jie nėra skirti galutiniam Kristaus apreiškimui ‘pagerinti’ <…>

, bet turi padėti jį pilnatviškiau išgyventi tam tikroje istorijos epochoje” (67). Paaiškėja du dalykai:

1. Privačiųjų apreiškimų autoritetingumas esmingai skiriasi nuo vieno viešojo apreiškimo: šis reikalauja tikėjimo, nes jame žmogiškais žodžiais bei tarpininkaujant gyvai Bažnyčios bendruomenei mums kalba pats Dievas. Tikėjimas į Dievą ir jo žodį skiriasi nuo visokio žmogiškojo tikėjimo, pasitikėjimo, manymo. Tikrumas, kad kalba Dievas, man laiduoja, jog sutinku pačią tiesą, ir kartu teikia tikrumą, kurio negali pasitaikyti jokia kita žmogiškojo pažinimo forma. Tai tikrumas, ant kurio statydinu savo gyvenimą ir kuriuo kliaujuosi mirdamas.

2. Privatusis apreiškimas padeda tokiam tikėjimui ir kaip tikėtinas pasirodo kaip tik per tai, kad mane kreipia į šį vieną viešąjį apreiškimą. Kardinolas Prosperas Lambertini, vėlesnysis popiežius Benediktas XIV, savo klasikiniame, maža to, norma tapusiame traktate apie skelbimus palaimintaisiais bei šventaisiais kalba taip: „Katalikų tikėjimas neprivalo ir net negali pritarti tokiems pripažintiems privatiesiems apreiškimams. Tokie apreiškimai veikiau reikalauja žmogiškojo tikėjimo pritarimo vadovaujantis protingumo taisyklėmis, kurios mums juos pateikia kaip tikėtinus ir įtikėtinus”. Flamandų teologas E. Dhanis, iškilus šio dalyko žinovas, apibendrindamas konstatuoja, kad bažnytinis privačiojo apreiškimo aprobavimas apima tris elementus: atitinkamoje žinioje nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorovei; leidžiama ją skelbti; tikintiesiems leista protingai jam pritarti (E. Dhanis. Sguardo su Fatima e bilancio di una discussione: La Civiltą cattolica 104 [1953], II, 392–406, ypač 397). Tokia žinia gali vertingai pagelbėti geriau suprasti ir išgyventi Evangeliją atitinkamą valandą; todėl jos nederėtų nerūpestingai nustumti į šalį. Ta pagalba yra siūloma, tad ja naudotis nėra privalu.

Todėl privačiojo apreiškimo tiesos ir vertės matas yra jo kreipimas į patį Kristų. Jei privatusis apreiškimas veda mus nuo jo tolyn, jei susavarankiškėja ar net dedasi esąs kitokia ir geresnė tvarka, svarbesnis už Evangeliją, tai jis tikrai nekyla iš Šventosios Dvasios, kuri kreipia mus į Evangeliją, o ne nuo jos. Tuo neneigiama, jog privatusis apreiškimas teikia naujų akcentų, duoda pradžią naujoms maldingumo formoms ar pagilina bei išplečia senąsias. Tačiau apskritai svarbiausia tai, kad jis palaikytų tikėjimą, viltį ir meilę – tą trejetą, kuris visiems yra nekintamas išganymo kelias. Galime pridurti, kad privatieji apreiškimai dažnai pirmiausia kyla iš liaudiškojo pamaldumo ir daro jam grįžtamąjį poveikį, suteikia naujų impulsų bei atveria naujas formas. Kartais jie paveikia ir pačią liturgiją, kaip liudija Kristaus Kūno ir Kraujo bei Jėzaus Širdies šventės. Tam tikru požiūriu liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis atspindi apreiškimo ir privačiųjų apreiškimų santykį: liturgija yra matas, ji yra Evangelijos tiesiogiai palaikoma visos Bažnyčios gyvenimo išraiška. Liaudiškasis pamaldumas reiškia, kad tikėjimas leidžia šaknis paskirų tautų širdyje ir yra įvedamas į kasdienybės pasaulį. Liaudiškasis pamaldumas yra pirmutinis ir pamatinis tikėjimo „įkultūrinimo” būdas: jis visada privalo laikytis liturgijos bei ja vadovautis, bet kartu ją praturtina širdies nuostata.

Šitaip nuo veikiau negatyvaus ribų nužymėjimo, kuris buvo būtinas pirmiausia, jau pereiname prie pozityvaus privačiųjų apreiškimų apibūdinimo: kur juos galima tinkamai įrikiuoti remiantis Šventuoju Raštu? Kokiai teologinei kategorijai jie priklauso? Mano akimis, kelrodis yra seniausias mums išlikęs Pauliaus laiškas, matyt, apskritai seniausias Naujojo Testamento tekstas, Pirmasis laiškas tesalonikiečiams. Apaštalas ten sako: „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!” (5, 19–21).

Visais laikais Bažnyčioje būta pranašavimo charizmos, ji turi būti ištirta, bet neniekintina. Sykiu turime turėti galvoje, kad pranašavimas Biblijos prasme reiškia ne aiškiaregystę, bet Dievo valios dabarčiai aiškinimą, taip pat parodantį teisingą kelią į ateitį. Aiškiaregis atsiliepia į proto, trokštančio nutraukti ateitį dengiantį šydą, smalsumą; pranašas grumiasi su valios bei mąstymo aklumu ir atskleidžia Dievo valią dabarčiai kaip reikalavimą ir kelio rodyklę. Būsimųjų dalykų numatymas čia antraeilis.

Esminis yra vieno viešojo apreiškimo sudabartinimas, kurio dėka jis pasidaro man svarbus: pranašavimo žodis yra paraginimas ar paguodimas arba ir viena, ir kita kartu. Todėl pranašavimo charizmą galima susieti su „laiko ženklų” kategorija, kurią aikštėn iškėlė Vatikano II Susirinkimas: „Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišaiškinate šio laiko ženklų?” (Lk 12, 56) [Red. – liet. katalikiškajame ir ekumeniniame leidime: „kodėl gi neišaiškinate laiko prasmės”]. Šiame Jėzaus pasakyme „laiko ženklai” yra jo paties kelias, jis pats. Aiškinti laiko ženklus tikėjimo šviesoje reiškia kiekviename laike atpažinti Kristaus buvimą. Bažnyčios pripažintuose privačiuosiuose apreiškimuose – taip pat Fatimos – svarbiausia yra padėti mums suprasti laiko ženklus bei tinkamai į juos atsiliepti tikėjimu.

Antropologinė privačiųjų apreiškimų struktūra

Šiais apmąstymais nustatę privačiųjų apreiškimų teologinę vietą, prieš imdamiesi Fatimos žinios aiškinimo, dar pamėginsime glaustai išryškinti jų antropologinį (psichologinį) poveikį. Teologinė antropologija šiame kontekste skiria tris suvokimo, arba „regėjimo”, rūšis: regėjimą juslėmis, tai yra išorinį fizinį suvokimą, vidinį suvokimą ir dvasinį regėjimą (visio sensibilis – imaginativa – intellectualis). Akivaizdu, kad Lurdo, Fatimos ir pan. regėjimai nėra įprastinis išorinis juslinis regėjimas: matomi vaizdai ir pavidalai nėra išorinėje erdvėje, kaip, pavyzdžiui, ten yra medis ar namas. Tas visiškai akivaizdu, pavyzdžiui, pragaro regėjimo ar ir trečiojoje paslaptyje pavaizduotos vizijos atžvilgiu, tą nesunku parodyti ir kitų vizijų atžvilgiu, juolab kad ne visi dalyvaujantys matė veidus, o tik „regėtojai”. Lygiai taip aišku, kad čia nėra ir bevaizdis intelektinis „regėjimas”, būdingas aukštosioms mistikos pakopoms. Tad kalbama apie vidurinę kategoriją, vidinį suvokimą, kuris regėtojui įgyja tokią būties raiškos galią, kad jam tai prilygsta pasirodymui, suvokiamam išorinėmis juslėmis.

Vidinis regėjimas nereiškia, jog tai – fantazija, subjektyvios vaizduotės išraiška. Priešingai, tai reiškia, kad siela paveikiama realios, nors ir antjuslinės, tikrovės impulso ir atveriama to, kas nejusliška, kas neprieinama juslėms, matymui, – regėjimui „vidinėmis juslėmis”. Sielą paliečia tikri „objektai”, nors ir nepriklausantys mūsų įprastam juslių pasauliui. Tam reikia vidinio širdies budrumo, kurio dažniausia nebūna spaudžiant galingai išorinei tikrovei ir vaizdams bei mintims, kurių kupina yra siela. Žmogus išvedamas iš to, kas vien išoriška, ir jį paliečia gilesni tikrovės matmenys, jie pasidaro jam regimi. Galbūt tai net paaiškina, kodėl būtent vaikai daugiausia būna tokių pasirodymų recipientai: jų siela mažiau užstatyta, jų vidinio suvokimo geba mažiau pažeista. „Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių”, – tokiais psalmės žodžiais (Ps 8, 3) atsako Jėzus į aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, laikiusių vaikų „Osana” šauksmus nederamais, kritiką (Mt 21, 16).

Sakėme, jog „vidinis regėjimas” – ne fantazija, bet tikras ir autentiškas suvokimo būdas. Tačiau jis yra ir ribotas. Jau išoriniame regėjime visuomet dalyvauja subjektyvus veiksnys: niekada nematome gryno objekto, jis mus pasiekia tik per juslių, atliekančių interpretacinio vertimo procesą, filtrą. Vidinio regėjimo atveju tai yra dar akivaizdžiau, pirmiausia tada, kai tikrovė, kaip tokia, peržengia mūsų horizontą. Subjektas, regintysis, čia įtraukiamas dar labiau. Jis regi naudodamasis savo galimybėmis, jam prieinamais atvaizdavimo ir pažinimo būdais. Vidiniam regėjimui daug labiau negu išoriniam būdingas interpretacinis vertimo procesas, todėl subjektas iš esmės daug labiau prisideda prie įvaizdinimo to, kas rodosi. Vaizdas jam gali rastis tik pagal jo matus ir galimybes. Todėl tokie regėjimai niekada nėra gryna anapusybės „nuotrauka”, bet visada būna paženklinta suvokiančiojo subjekto galimybių bei ribotumų.

Tą rodo visi didieji šventųjų regėjimai; tas pat pasakytina ir apie Fatimos vaikų regėjimus. Jų aprašyti vaizdai jokiu būdu nėra vien jų fantazijos išraiška, jie yra tikro aukštesnio ir vidinio suvokimo vaisius, tačiau netraktuotini taip, tarsi akimirksniui nuo anapusybės būtų nutrauktas šydas ir dangus būtų pasirodęs grynai toks, koks yra savaime, kokį viliamės kada nors pamatyti galutinai susivieniję su Dievu. Priešingai, vaizdai, taip sakant, sudaryti iš postūmio, kuris ateina iš viršaus, ir esamų suvokiančiojo subjekto, tai yra vaikų, galimybių. Todėl vaizdinė šių regėjimų kalba yra simbolinė. Kardinolas Sodano apie tai sako taip: „… nevaizduoja fotografijos prasme būsimųjų įvykių smulkmenų, bet tame pačiame fone sutankindami sutraukia faktus, kurių seka bei trukmė laike neapibrėžiama”.

Šis laikų ir vietų sutraukimas į vieną vienintelį vaizdą yra būdingas tokių regėjimų bruožas. Juos dažniausia galima tinkamai iššifruoti tik retrospektyviai. Nebūtinai kiekvienas vaizdinis elementas turi turėti konkrečią istorinę prasmę. Regėjimas svarbus kaip visuma, ir detalės aiškintinos remiantis vaizdo visybe. Tai, kas yra vaizdo centras, galiausiai atsiskleidžia iš to, kas apskritai yra krikščioniškosios „pranašystės” centras: centras yra ten, kur regėjimas virsta kvietimu ir veda Dievo valios link.

Bandymas paaiškinti Fatimos „paslaptį“

Pirmosios dvi Fatimos paslapties dalys literatūroje jau aptartos taip išsamiai, kad čia jų dar kartą nereikia aiškinti. Vieną baisią akimirką vaikai išgyveno pragaro regėjimą. Jie matė krintančias „vargšų nusidėjėlių sielas”. Ir dabar jiems sakoma, kodėl tas akimirksnis buvo duotas: per salvare – išgelbėjimo keliui parodyti. Į galvą ateina žodžiai iš Pirmojo Petro laiško: „žinotės gausią savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą” (1, 9). Kaip kelias į tai nurodomas – žmones iš anglosaksiškosios ir vokiškosios kultūrinės erdvės stebinantis – pamaldumas Skaisčiausiajai Marijos širdžiai. Paaiškinimui čia turėtų užtekti glaustos pastabos. „Širdis” Biblijos kalboje reiškia žmogiškosios egzistencijos centrą – proto, valios, jausmų ir juslių santalka, kur asmuo atranda savo vienybę bei vidinę kryptį. „Tyra širdis”, pasak Mt 5, 8, – tai širdis, kuri, remdamasi Dievu, yra visiškai atradusi savo vienybę ir todėl „regi” Dievą. Todėl devozione (pamaldumas) Skaisčiausiajai Marijos širdžiai yra artinimasis prie tokios širdies laikysenos, kur fiat – teesie tavo valia – tampa visos egzistencijos formavimo centru. Tiems, kurie norėtų prikišti, jog tarp mūsų ir Kristaus nederėtų įterpti žmogaus, primintina, jog Paulius savo bendruomenėms nebijo sakyti: būkite mano sekėjai (1 Kor 4, 16; Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6; 2 Tes 3, 7.9). Iš apaštalo pavyzdžio jie gali konkrečiai pamatyti, ką reiškia sekti Kristumi. O iš ko visais laikais to galime geriau pasimokyti, jei ne iš Viešpaties Motinos?

Taip galiausiai prieiname prie Fatimos paslapties trečiosios dalies, kuri čia pirmąkart skelbiama nesutrumpinta. Kaip aiškėja iš pateiktų dokumentų, aiškinimas, kurį kardinolas pasiūlė savo gegužės 13 d. kalboje, pirma buvo pateiktas asmeniškai Liucijai. Sesuo Liucija iš pradžių atkreipė dėmesį, kad jai buvo dovanotas regėjimas, o ne jo aiškinimas. Aiškinti pridera ne regėtojui, bet Bažnyčiai. Tačiau perskaičiusi tekstą pasakė, jog toks aiškinimas atitinka tai, ką ji patyrė, ir ji savo ruožtu šią interpretaciją pripažįsta kaip teisingą. Tad toliau tegali būti pamėginta šį aiškinimą pagrįsti bei pagilinti vadovaujantis jau išplėtotais kriterijais.

Pirmosios ir antrosios paslapties atraminiai žodžiai buvo „salvare le anime” (gelbėti sielas), o šios paslapties atraminis žodis yra tris kartus pasikartojantis šūksnis: „Penitenzia, Penitenzia, Penitenzia” (Atgaila, Atgaila, Atgaila)! Mums primenama Evangelijos pradžia: „Atgailaukite ir tikėkite Evangelija” (plg. Mk 1, 15). Suprasti laiko ženklus reiškia suvokti atgailos – atsivertimo – tikėjimo neatidėliotinumą. Tai teisingas atsakas į istorinį akimirksnį, supamą didžiulių pavojų, perteikiamų tolesniais vaizdais. Čia norėčiau įterpti savo asmeninį prisiminimą: viename pokalbyje sesuo Liucija man pasakė, jog jai darosi vis aiškiau, kad visų pasirodymų tikslas labiau buvęs mokyti tikėjimo, vilties ir meilės – visa kita tik į tai vedę.

Pažvelgime įdėmiau į atskirus vaizdus. Angelas su liepsnų kalaviju Dievo Motinos kairėje primena panašius slaptojo apreiškimo vaizdus. Jis žymi grasinimą teismu pasauliui. Kad jis gali sudegti liepsnojančioje jūroje, šiandien jokiu būdu nebėra vien fantazija: pats žmogus savo išradimais pasigamino liepsnų kalaviją. Tada regėjime pasirodo griovimo galiai priešinga jėga – viena vertus, Dievo Motinos spindesys, kita vertus, tartum iš jo sklindantis atgailauti raginantis balsas. Taip įtraukiamas žmogaus laisvės momentas: ateitis jokiu būdu nėra nekintamai determinuota, ir vaikų matytas vaizdas nėra iš anksto nufilmuoti ateities dalykai, kurių nė kiek nebeįmanoma pakeisti. Apskritai visas regėjimas skirtas tiktai apeliuoti į laisvę ir ją pakreipti teigiama linkme. Regėjimo tikslas nėra parodyti filmą apie nekintamai užfiksuotą ateitį. Jo tikslas kaip tik priešingas – mobilizuoti jėgas keitimuisi į gera. Todėl fatalistiniai paslapties aiškinimai, kai, pavyzdžiui, teigiama, jog 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsintojas buvęs Apvaizdos valdomas dieviškojo plano įrankis ir todėl negalėjęs laisvai veikti, arba kitokios panašios idėjos, yra visiškai klaidingi. Regėjime veikiau kalbama apie pavojus ir išgijimo kelią.

Tolesni teksto sakiniai dar kartą labai išryškina regėjimo simboliškumą: Dievas lieka neišmatuojama ir visą mūsų matymą pranokstanti šviesa. Žmonės atrodo lyg veidrodyje. Šio čia vaizdingai pateikto vidinio regėjimo ribotumo niekad neturime išleisti iš akių. Ateitį regime tik „lyg veidrodyje, miglotu pavidalu” (1 Kor 13, 12). Dabar pažvelgime į kitus paslapties tekste aptinkamus vaizdus. Vyksmo vieta nusakoma trimis simboliais: status kalnas, pusiau sugriuvęs didelis miestas ir galiausiai galingas kryžius iš netašyto medžio. Kalnas ir miestas simbolizuoja žmogiškosios istorijos vietas: istoriją kaip varginantį kopimą į viršų, istoriją kaip žmogiškojo statydinimo ir bendro gyvenimo vietą, kartu kaip sugriovimų, kai žmogus sunaikina savo paties kūrinį, vietą. Miestas gali būti bendrystės ir pažangos, bet kartu ir grėsmės bei didžiausio pavojaus vieta. Ant kalno stovi kryžius – istorijos tikslas bei orientacinis taškas. Kryžius perkeičia sugriovimą į išgelbėjimą; jis stovi kaip istorijos vargų ir pažado jai ženklas.

Tada pasirodo žmogiškieji asmenys: baltai apsirengęs vyskupas („nujautėme, kad tai buvo popiežius”), kiti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir galiausiai visų klasių bei luomų vyrai ir moterys. Popiežius aiškiai eina pirma kitų, virpėdamas ir kentėdamas dėl visų jį supančių baisumų. Ne tik miesto namai iš dalies virtę griuvėsiais – kelias jį veda pro nužudytųjų lavonus. Bažnyčios kelias tokiu būdu vaizduojamas kaip Kryžiaus kelias, kaip kelias smurto, griovimo ir persekiojimo laikotarpiu. Šiame vaizde galima įžiūrėti viso šimtmečio istoriją. Kaip žemės vietos buvo aprėptos dviem kalno ir miesto vaizdais ir yra nukreiptos į kryžių, taip sutraukti ir laikai: regėjime galime atpažinti praėjusį šimtmetį kaip kankinių, Bažnyčios kančių ir persekiojimų šimtmetį, kaip pasaulinių ir daugybės vietinių karų, kurių buvo kupina visa antra amžiaus pusė ir kurie davė pradžią naujoms žiaurumo formoms, šimtmetį. Šio regėjimo „veidrodyje” matome pro mus praeinančius kelių dešimtmečių tikėjimo liudytojus. Čia derėtų pacituoti sakinį iš laiško, kurį sesuo Liucija 1982 m. gegužės 12 d. adresavo Šventajam Tėvui: „Trečioji paslapties dalis susijusi su Dievo Motinos žodžiais: „Jeigu ne, tai ji [Rusija] paskleis savo klaidas po visą pasaulį ir sukels karus bei Bažnyčios persekiojimus. Gerieji bus kankinami, Šventasis Tėvas turės daug kentėti, bus sunaikintos įvairios tautos”.

Ištiso šimtmečio Kryžiaus kelyje popiežiaus figūrai tenka ypatingas vaidmuo. Jo sunkiame kopime į kalną neabejotinai galime įžvelgti apibendrintą paveikslą kelių popiežių, kurie, pradedant Pijumi X ir baigiant dabartiniu popiežiumi, kartu nešė šimtmečio kančias, per jas stengdamiesi žengti prie kryžiaus vedančiu keliu. Regėjime kankinių kelyje nužudomas ir popiežius. Ar turėjo Šventasis Tėvas, kai jam po 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimo buvo pateiktas trečiosios paslapties tekstas, įžiūrėti jame savo paties likimą? Jis buvo arti mirties ir pats paaiškino savo išsigelbėjimą šiais žodžiais: „…kulką jos trajektorija vedė motiniška ranka ir su mirtimi besigalynėjantį popiežių sulaikė ant mirties slenksčio” (1994 m. gegužės 13 d.). Tai, kad „mano materna” (motiniška ranka) nukreipė kulką kita kryptimi, tik dar kartą parodo, jog nėra likimo, kurio nebūtų galima pakeisti, kad tikėjimas ir malda yra galios, galinčios įsikišti į istoriją, ir kad galiausiai malda stipresnė negu šoviniai, tikėjimas galingesnis už divizijas.

Paslapties pabaiga primena vaizdus, kuriuos Liucija galėjo matyti pamaldžiose knygose ir kurių turinys kyla iš ankstyvųjų tikėjimo įžvalgų. Tai guodžiantis vaizdas, juo kraujo ir ašarų istorijoje norima parodyti, jog veikia Dievo gydomoji galia. Angelai po kryžiaus skersiniu renka kankinių kraują ir šlaksto juo pas Dievą keliaujančias sielas. Kristaus ir kankinių kraujas čia aprėpiama vienu vaizdu: kankinių kraujas teka iš kryžiaus skersinio. Jų kankinystė susijusi su Kristaus kančia ir yra tapusi su šia kančia viena. Jie dėl Kristaus kūno papildo tai, ko dar trūksta Kristaus vargams (plg. Kol 1, 24). Jų gyvenimas yra virtęs pačia Eucharistija, įžengęs į mirusio kviečio grūdo slėpinį ir dalyvauja jo vaisingume. Kankinių kraujas, pasak Tertulijono, yra krikščioniškosios egzistencijos sėklos. Kaip Bažnyčia kilo iš Kristaus mirties, iš jo perverto šono, lygiai taip tolesniam Bažnyčios gyvenimui vaisinga ir kankinių mirtis. Tad iš pradžių toks slegiantis trečiosios paslapties regėjimas baigiasi vilties vaizdu: nė viena kančia nėra bergždžia, ir būtent kenčianti Bažnyčia, kankinių Bažnyčia, tampa kelrodžiu Dievo ieškantiems žmonėms. Gerose Dievo rankose atsiduria ne tik Lozorius, sulaukęs didelės paguodos bei slėpiningai vaizduojantis Kristų, kuris panoro tapti vargšu Lozoriumi dėl mūsų: iš liudytojų kančios sklinda valanti bei atnaujinanti jėga, nes ta kančia sudabartina paties Kristaus kančią bei dabarčiai perteikia jos gydomąjį poveikį.

Taip prisiartinome prie paskutinio klausimo: ką Fatimos paslaptis galėtų reikšti visa (kaip trijų dalių visuma)? Ką ji mums sako? Pirmiausia kartu su kardinolu Sodano turime pabrėžti, kad „…įvykiai, su kuriais susijusi trečioji Fatimos paslapties dalis, dabar, regis, jau priklauso praeičiai…”

Pavieniai vaizduojami įvykiai dabar jau priklauso praeičiai. Tas, kas laukė jaudinančių apokaliptinių apreiškimų apie pasaulio pabaigą arba tolesnę istorijos eigą, bus nuviltas. Fatima nepatenkina tokio mūsų smalsumo, lygiai kaip krikščioniškasis tikėjimas nesiekia ir negali duoti peno mūsų smalsumui. Tai, kas išlieka, jau pamatėme mūsų svarstymų apie paslapties tekstą pačioje pradžioje – akinimą praktikuoti maldą kaip „sielų gelbėjimo” būdą ir ta pačia dvasia dėmesio atkreipimą į atgailą bei atsivertimą.

Baigdamas dar norėčiau paminėti pagrįstai išgarsėjusį esminį paslapties pasakymą: „Mano Skaisčiausioji Širdis nugalės”. Ką tai reiškia? Dievui atsivėrusi, žvelgimo į Dievą dėka tyra tapusi širdis yra stipresnė už bet kuriuos šautuvus ir ginklus. Marijos „fiat”, jos širdies žodis, pakeitė pasaulio istoriją, nes įleido į šį pasaulį Gelbėtoją – nes šio „taip” erdvėje Dievas galėjo pasidaryti žmogumi ir dabar tokiu lieka amžinai. Blogis pasaulyje galingas, tą nuolatos matome bei patiriame; jis galingas, nes mūsų laisvė vis leidžiasi nustumiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogišką širdį ir dėl to mūsų laisvė pasisuko gėrio, Dievo, link, laisvei rinktis blogį paskutinis žodis nebepriklauso. Nuo tada galioja: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16, 33). Šiuo pažadu kliautis mus kviečia Fatimos žinia.

„Bažnyčios žinios“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežius Pranciškus       2020-05-16 14:02

Dienos skaitinys iš Evangelijos pagal Joną perteikė Jėzaus perspėjimą mokiniams: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia (žr. Jn 15, 18–21).

Jėzus daug kartų kalba apie pasaulį ir jo priešiškumą, neapykantą. Tai buvo skirta Jėzui, bus skirta ir mums. Tačiau paskutinės vakarienės maldoje Jėzus neprašo, kad jo mokiniai būtų paimti iš pasaulio, tačiau kad būtų apsaugoti nuo pasaulio dvasios.

„Manau, kad galime paklausti: kokia yra pasaulio dvasia? Kas yra supasaulėjimas, kuris galėjo alsuoti neapykanta ir sunaikinti Jėzų, jo mokinius, taip pat sugadinti juos, sugadinti Bažnyčią?“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – „Kas ta pasaulio dvasia, kas tai – mums naudinga apie tai pagalvoti.“

Supasaulėjimas yra gyvenimo (projekto) pasiūlymas. Kai kas galvoja, kad supasaulėjimas yra švenčių rengimas, linksmybės. Supasaulėjimas gali ir tuo pasireikšti, tačiau tai kitas dalykas.

„Supasaulėjimas yra tam tikra kultūra. Efemeriškumo, vienadieniškumo kultūra. Tai įvaizdžio, makiažo kultūra. „Šiandien – taip, rytoj – ne, šiandien – ne, rytoj – taip“ kultūra. Jos vertybės paviršutinės. Ši kultūra nežino, kas yra ištikimybė, nes keičiasi pagal aplinkybes ir dėl visko derasi, viską parduoda. Tai supasaulėjimo kultūra“, – sakė popiežius.

Jėzus primygtinai pabrėžia ir meldžia, kad Tėvas mus gelbėtų nuo tokios kultūros. Tai „panaudok ir išmesk pagal savo patogumą“ kultūra.

„Tai kultūra be ištikimybės. Ji neturi šaknų“, – pakartojo popiežius. Tačiau tai paplitęs gyvenimo būdas, taip pat tarp didelio skaičiaus tų, kurie save vadina krikščionimis. Jie krikščionys, bet priklauso pasauliui.

Šventasis Tėvas priminė kitą Jėzaus palyginimą apie Dievo Žodžio panašumą į sėklas, kurios metamos į skirtingas dirvas. Pasak Jėzaus, pasaulio rūpesčiai, supasaulėjimas nuslopina Dievo Žodį, neleidžia jam augti. Apaštalas Paulius galatams rašo, kad jie buvo pasaulio, supasaulėjimo vergai.

„Mane visada, visada sukrečia paskutiniai t. De Lubac knygos „Meditacijos apie Bažnyčią“ puslapiai, paskutiniai trys puslapiai, kuriuose jis kalba būtent apie dvasinį supasaulėjimą. Tai blogiausias dalykas, kuris gali nutikti Bažnyčiai“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, De Lubac neperdeda, nes supasaulėjimas šiaip nėra blogas veiksmas, blogas yra būdas taip gyventi, būdas interpretuoti gyvenimą, krikščionybę. Jis nepakenčia Evangelijos skelbimo, nes tik taip gali išgyventi.

„Žudo“, – pridūrė Šventasis Tėvas, kuris priminė, jog apie kankinius sakoma – nužudyti iš neapykantos tikėjimui.

Neapsigaukime, perspėjo Pranciškus, kad supasaulėjimas yra tik paviršutiniškas gyvenimo būdas. Supasaulėjimas nėra paviršutiniškas. Jis apima viską. Jis tarsi chameleonas – turi daug spalvų, tačiau esmė ta pati. Tai siūlymas gyventi tam tikru būdu, kuris įsiskverbia visur, taip pat ir į Bažnyčią.

Popiežius priminė Apaštalų Darbų epizodą apie Paulių, kuris atvyko į Atėnus, atėjo į Areopagą ir buvo nustebintas daugybės altorių dievams, tarp kurių stovėjo ir altorius nežinomam dievui. Jis nutarė pamoksle pristatyti nežinomą Dievą. Iš pradžių atėniečiai jo klausėsi, tačiau išgirdę apie kančią ir nukryžiavimą – pasipiktino ir nuėjo sau. Supasaulėjimas ypač negali pakelti vieno dalyko – kryžiaus papiktinimo. Jis jo netoleruoja. Todėl vienintelis vaistas nuo supasaulėjimo yra dėl mūsų miręs ir prisikėlęs Kristus.

Apaštalas Jonas pažymi, kad tikėjimas yra mūsų pergalė prieš pasaulį, tikėjimas į mirusį ir prisikėlusį Kristų. Tai nėra fanatizmas ar dialogo su visais žmonėmis atsisakymas.

„Ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas, sako Jonas. Prašykime Šventosios Dvasios paskutinėmis velykinio laiko dienomis atskirti, kas yra supasaulėjimas ir kas yra Evangelija. Neapsigaukime – pasaulis mūsų nekenčia. Pasaulis nekentė Jėzaus, o Jis meldėsi, kad Tėvas mus apsaugotų nuo pasaulio dvasios“, – sakė šeštadienio ryto Mišių homilijoje Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)

Taip, taip       2020-05-16 13:59

Kalbate ką galvojate, ką savo galvelėje sukūrėte.
    Šventoji Dvasia yra trečiasis Asmuo Trejybėje ir Ji niekada, ir niekur neįsikūnija. Ji yra Dievas, ar supranti? Ją atsiuntė Jėzus įžengdamas į dangų, kad krikščionims padėtų eiti Dievop. Tai Ji paskatina popiežių išrinkti, bei paskatiną popiežių atsistatydinti. Kodėl paminėjau popiežių Benediktą XVI? Todėl, kad buvo regimų, net 3 ženklų, kad jam Jos pagalba stoja. Matėte tuos ženklus? Kiek supratau, kad ne.
    Gyčio pasisakymai labai patiko, nes tai tikinčio žmogaus mastymas.

>> 15 19:19       2020-05-16 11:20

Tai su kuriuo čia diskutuoji, vyruti? Ir kuris iš mūsų čia ,,netikintis”? Jei manęs klausi, tai aš nežinau, kodėl atsistatydino popiežius Benediktas XVI. Gal dėl vidinių intrigų, gal dėl įvairių srovių kovos dėl įtakos - čia jau tamsta didesnis žinovas. Vakar ir dabartinis popiežius pažymėjo, kad ankstyvosios krikščionybės kelias nebuvo labai lygus ir tiesus. Dar aiškiau tai matyti iš Apaštalų laiškų. Tai tebesitęsia. Kas laimi, to ir ,,tiesa”. Arba skilimas. Jei diskutuoji su anuo žmogumi, kuris kalbėjo apie trimatį pasaulį, tai ką tokio klaidingo jis pasakė? Sakai, bažnyčiai vadovauja Šventoji Dvasia? O kuriai jos pakraipai? Tau asmeniškai ji, matyt, nelabai tevadovauja, nes esi piktas žmogus. Beje, yra teigiama, kad prieš keletą tūkstantmečių Šventoji Dvasia buvo įsikūnijusi į vieną labai didį žmogų. O Dantė jį patalpino į pragarą. Atsieit, jis gimė prieš Kristų, todėl, nepaisant visų nuopelnų, negali matyti Dievo veido. Štai taip smile . Pagal tokią logiką išeitų, kad ir visi pranašai pragare? Jie juk irgi gimė prieš Kristų. Štai toks mąstymas ir yra trimatis - lėkštas, negilus, fariziejiškas. Viena šviesi siela kadaise sušuko: ,,O vis dėlto ji sukasi!”. O dabar aš, mažas žmogeliukas, tau sakau: o vis dėlto Jis skelbė tai, ką tavo pirmtakai atmetė. Bet, kad prileistum tokią mintį, turėtum nusiimti visažinio karūną.

>> Gyčiui 15 17:59       2020-05-16 10:47

Dievui pakanka vieno gyvenimo, nes jis amžinas, o žmogui ne. Žmogus su savo žemišku protu negali per vieną gyvenimą išmokti visų jam skirtų pamokų, o kai kurias pamokas reikia ir pakartoti. Tai viena. Antra, juk visos pasaulio religijos, išskyrus krikščionybę, pripažįsta Karmos ir Reinkarnacijos įstatymus, o ne skaistyklas, pragarus ir pan. Nežinau tik, kaip yra islame, kuris, atrodo, gimė ant krikščionybės pamatų. Bet aš tikrai nesiimsiu jūsų perauklėti. Kiekviemas suvokia taip, kaip jam duota ir kokia informacija prieinama. Pagaliau jokio skirtumo, kuo kuris nors iš mūsų tiki ar netiki - svarbu tik tai, kaip yra iš tikrųjų.

Evangeliją komentuoja       2020-05-16 5:00

kun. Nerijus Pipiras

Šią savaitę skaitome ir apmąstome Evangelijos pagal Joną penkioliktąjį skyrių. Galime tik stebėtis, koks turtingas įvairių prasmių šio skyriaus tekstas. Turbūt kiekvieną kartą atsivertęs jį rasi tai, ko reikia šiandienai. Ir paguodai, ir pasiryžimams sustiprinti.

Skaitydamas Bažnyčios šiai dienai apmąstyti pateiktas Evangelijos eilutes, atpažinau dvidešimt pirmojo amžiaus kontekstą. Galbūt kai kas tiesiog pagalvosite: jau keletą mėnesių esame varginami minčių apie pandemiją, ir vėl… Ne, tikrai ne apie tai. Ne apie tokią pandemiją. Tačiau, kad ir kaip būtų banalu ir keista, prisiminiau kitą virusą. Kas be ko, apėmusį Europą.

Šiandienis multireligiškumas. Patogi religija, patogus Dievas. Nereikia tokio Dievo, kuris ko nors reikalautų ar prašytų. Juk kryžiai viešose vietose, maldos ženklai ir būdai, drabužiai… Jie gali žeisti… Tačiau elgesys be Dievo nežeidžia, kaip ir perdėtas humaniškumas. Kadaise, kalbėdami apie praktinį ateizmą, žinojom, kas tai yra ir kuo tai kvepia… Šiandien jau nebežinome. Tačiau ar istorija nesikartoja? Man rodos, kad šiandien kaip niekada mums reikia tokių pavyzdžių, kurie, kaip palaimintasis Teofilius Matulionis, liudytų, jog Dievo reikia labai klausyti, negu žmonių. Ar Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, liudijęs, kad negalima klauptis prieš netiesą. Ir daugybė kitų... Kiekvieno jų pavyzdys man primena, jog kiekvienas apaštalas, kiekvienas liudytojas yra ne iš pasaulio, kad tuomet, kai kalbame apie humanizmą, Dievas lieka labiausiai nepažintas ir labiausiai persekiojamas.

Vis dėlto šiandien kaip niekad mums reikia atsvaros. Todėl melskime, kad Viešpats būtent mums suteiktų reikiamų žodžių ir jėgos kalbėti ir liudyti. Tegul per mus Dievas tampa pažįstamas visiems…
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-05-16 4:59

Prašyti vienareikšmio apsisprendimo stoti Jėzaus pusėje

Pradėdamas meditaciją pagalvosiu apie tai, kad Jėzus tobulai pažįsta „mano pasaulį“, kuriame gyvenu kasdienybėje. Jis prieina prie manęs, su rūpesčiu žvelgia į mano akis ir nori suteikti man savo išminties. Su dėmesiu įsiklausysiu į kiekvieną Jo žodį.

*

Visas pasaulis priklauso Jėzui, nes Jis jį atpirko, tačiau daugelis gyvena taip, lyg Dievo nebūtų. Žiniasklaidoje, komercijoje, visuomeniniame gyvenime, šeimose, bendruomenėse egzistuoja „pasauliai“, kuriuose norima „nematyti“ Jėzaus ir negirdėti Jo Evangelijos. O kaip yra mano „pasaulyje“?

*

Pažvelgsiu į aplinką, kurioje gyvenu: koks klimatas vyrauja santykiuose su kitais žmonėmis, kokiomis temomis dažniausiai kalbame, kokie yra mūsų tikslai, siekiai, troškimai? Kokioje vietoje tuose visuose dalykuose yra Dievas? Pabandysiu nupiešti vertybių piramidę, kuria naudojuosi, kurios laikausi kasdienybėje. Kurioje šios piramidės vietoje yra Dievas?

*

Ar esu susidūręs su reiškiama man neapykanta dėl tikėjimo? Kaip reaguoju tokiose situacijose? Ar esu pasiruošęs išgyventi nesusipratimus ir atmetimą dėl Jėzaus?

*

Jėzus moko mane, kad panašiai kaip Jis, susidursiu su persekiojimais ir nepalankumu. Jis nežada man vien pasisekimų kelio. Ar galėčiau šiandien stoti Jėzaus pusėje, mokėdamas už tai žmonių atmetimu ir panieka?

*

Jėzus kalba apie tuos, kurie Jo nepažįsta. Prašysiu Jo, kad primintų mano širdžiai asmenis, su kuriais Jis norėtų susitikti per mane. Kas jie tokie? Klausiu Jėzaus, ką galiu jiems padaryti, kad jie Jį pažintų ir įtikėtų.

*

Pakviesiu Jėzų į savo „pasaulį“. Išpažinsiu, kad Jis yra mano Viešpats ir mano gyvenimo centras.

Dažnai kartosiu:

„Tu esi mano pasaulis“. 

Lasdienapmastau.lt

V Velykų savaitės šeštadienio Evangelija       2020-05-16 4:58

(Kol 3, 1)

P. Aleliuja. – Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse,
                kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. – P. Aleliuja

Evangelija (Jn 15, 18–21)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Jei pasaulis jūsų nekęs, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau, negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus, kaip
savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.
  Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: „Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus
persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane
siuntęs“.
Katalikai.lt

V Velykų savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-05-16 4:57

Psalmė (Ps 99, 2. 3. 5)

P. – Visos šalys, džiūgaukit Dievui.


    Visos šalys, džiūgaukit Dievui,
    jam tarnaukite linksmos,
    jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! – P.

    Jis tikras Dievas, žinokit!
    Jis mus sukūrė, esam jo žmonės,
    esam jo liaudis, jo kaimenės avys. – P.

    Viešpats juk geras ir gailestingas per amžius,
    ir per kartų kartas mums atsidavęs. – P.

V Velykų savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-05-16 4:57

Skaitinys (Apd 16, 1–10)

  Paulius atvyko į Derbę ir Listrą.
  Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus. Jo motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas graikas. Kadangi Listros ir Ikonijos broliai apie jį gražiai liudijo, Paulius norėjo jį padaryti savo palydovu. Paėmęs apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat, visi žinojo jo tėvą esant graiką.
  Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų. Tuo būdu
bažnyčios vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.
  Jie perėjo Frigiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje. Atvykę netoli Mysijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido. Perėję Mysiją, jie nuėjo į Troadą.
  Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: “Ateik į Makedoniją ir padėk mums!” Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos.

>>> 17:10       2020-05-15 19:15

Išmastei, sakai ir parašei. Jūsiškė trimatė sistema toliau nekabina. O kas dėl Raštų, tai šviesiai tiesiai sakau, kad esate netikintis žmogus, nes netikite, kad Šventoji Dvasia vadovauja Katalikų Bažnyčiai. Yra ženklai, visagaliai ženklai, kurių trimatis žmogus nemato. T.y. matyti mato, bet nemoka paaiškinti, nes jiems yra tai užkoduota. Jėzus sakė miniai, kad jūs mokate išaiškinti kada bus lietus ar kiti gamtos reiškiniai, bet tuo ir baigiasi žinojimas.Dabar klausimas jums visiems - ar žinote kodėl popiežius Benediktas XVI atsistatydino? Ar tai Šventosios Dvasios paraginimas, ar tai jo asmeninis noras?

>>>Gytis       2020-05-15 18:26

Taip. Mes gyvename trimatėje sistemoje, tad tiek ir te suvokiame - ilgį, plotį ir aukštį, t.y. tai kas yra materialu. Tik, yra dar vienas matmuo, tai dvasinis, kuris leidžia matyti tai, ko anie nemato, girdėti tai, ko, taip pat, anie nemato. Štai kur “šuo pakastas”. Jėzus mums paliko visą mokslą, kaip patekti į dvasinį lygį, bet žmonija įsitvėrusi proto galią teigia, kad nieko daugiau nėra nei tai, ką mokslas atskleidė. Daug pavyzdžių turime iš šventųjų paliktų raštų, kaip šv. apaštalo Jono ir kitų, kurie paliko tai ir taip, kas jiems buvo suprantama, o ne trimačiams sutvėrimams. Dvasiniame lygmenyje pati Šventoji Dvasia kalba ir vadovauja.

Gytis       2020-05-15 17:59

Dėkoju už pritarimą.
Dėl visokių buvusių gyvenimų yra vienas pagrindinis prieštaravimas: nejaugi Visagaliam Dievui nepakanka vieno gyvenimo, kad atsijotų pelus nuo grūdų. Be to katalikų tikėjime dar yra skaistykla, kuri apart doktrinos nėra dar vienas gyvenimas, kaip mes jį įsivaizduojame.

> > 15:27       2020-05-15 17:10

Taip, Gyti, ir aš manau, kad Apreiškimas Jonui netgi labiau priklauso ateičiai negu praeičiai. Kalbama simboliais, nes ateitis gali turėti daug variantų, tačiau negali iškrypti iš dieviškojo kelio, kuris numatytas dar kūrimo metu. Dėl Fatimos - tai iš dalies tikrai šaukštai po pietų. Dešimtmečiais nebuvo vykdoma Motinos Marijos valia, o dabar peršami visokie šeštadieniai… Dėl Trečiosios Paslapties irgi neaišku. Kodėl nebuvo leidžiama kalbėti pačiai s. Liucijai? Ir dabar - vakar vienas oponentas ,,genialiai” pasiūlė: skaityk, yra dokumentas apie vaikų suėmimą... Būta kuo didžiuotis! Kad bažnytinė valdžia padėjo ateistinei pasaulietinei valdžiai persekioti tuos, kurių sielos tyresnės ir kurių ryšys su dieviškąja tikrove betarpiškesnis… Bet tai tęsiasi jau tūkstančius metų - ir prieš Kristų, ir po Kristaus. Deja…

>> 12:38       2020-05-15 16:41

Niekam ir nereikėtų pyktis su tariamais ,,pagonimis”, jei jūsų mylimi dvasios tėvukai III amžiuje nebūtų sunaikinę didelės dalies Origeno raštų ir nebūtų ,,pataisę” Evangelijų. Jei skaitysi ne tik aprobuotas ištraukas, bet atvira širdimi visą NT, ir tu rasi aiškių tos ,,pagonybės” pėdsakų. Bet tai tik tavo reikalas. O aš visą gyvenimą nežinojau, kaip suprasti tuos savo prisiminimus net iš keleto praėjusių gyvenimų. Dabar, kai žinau tiesą, mano siela rami. Be to, pradėjo vertis ir daugiau mistinių patirčių. Vadinasi, esu teisingame kelyje. O tamstai tik vienas patarimas: nenukryžiuok Jėzaus dar kartą.

Gytis       2020-05-15 15:27

Keistai skamba mintys, kad “Pavieniai vaizduojami įvykiai dabar jau priklauso praeičiai”. Kodėl šio teiginio autorius toks garantuotas? Einama dar toliau, atseit Jono apreiškimo knyga taip pat kalba simboliais, kurie nusako praeitį.
Tokiu būdu Dievo Žodis subuitinamas mūsų riboto proto ribose.
Nors pažinimo pilnatvė mums yra nepasiekiama gyvenant šiose trijose koordinatėse ir laike, tačiau siūlau neapriboti savęs siekiant suprimityvinti apreiškimus siauru suvokimu. Dievo egzistencija nėra apribota laiku: “Dangus ir Žemė praeis , o mano Žodžiai nepraeis”.
Išvada: tikrasis apreiškimas persmelkia visą būtį visiems laikams iki pat laikų pabaigos.
Apsaugok mus Viešpatie nuo karo, maro, ligų ir bado.

Popiežius Pranciškus       2020-05-15 14:25

  „Šiandien minima Pasaulinė šeimos diena. Melskimės už šeimas, kad šeimose augtų Viešpaties Dvasia, meilės, pagarbos ir laisvės dvasia.“

Homilijoje popiežius komentavo Mišių skaitinį iš Apaštalų darbų (Apd 15, 22–31) apie Pauliaus ir Barnabo siuntimą į Antiochijos krikščionių bendruomenę. Joje nerimą ir sąmyšį sukėlė apaštalų neįgalioti asmenys. Apaštalai bendruomenei pasiunčia paguodžiantį laišką, paaiškindami apie atleidimą nuo Mozės įstatymo priesakų, kurių laikytis reikalavo krikščionimis tapę fariziejai.

Pirmykštė Bažnyčia patyrė ir ramybės, ir persekiojimų, ir nerimo laikotarpius, sakė homilijoje Pranciškus. Mišių pirmajame skaitinyje pasakojama apie nerimo laikotarpį. Krikščionimis tapę pagonys džiaugėsi įtikėję Jėzų. Jie krikštijosi, buvo laimingi: ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie perėjo iš pagonybės tiesiai į krikščionybę, be jokių tarpinių žingsnių. Bet kai kurie iš žydų kilę mokiniai reikalavo, kad pagonys pirma taptų žydais, o tik paskui krikščionimis.

Jie gynė tokį savo nusistatymą pastoraciniais, teologiniais ir moraliniais argumentais, laikėsi griežtumo linijos. Jėzus jau buvo perspėjęs šitaip galvojančius Rašto aiškintojus. Tai buvo ideologija besivadovaujantys asmenys, doktriną jie pavertė ideologija. Jie norėjo priesakų religijos ir panaikino Dvasios laisvę. Tie, kurie jais sekė, buvo griežti, jiems Evangelijos džiaugsmas buvo svetimas. Jie manipuliavo tikinčiųjų sąžinėmis, kad jos būtų griežtos.

Griežtumas nėra iš gerosios Dvasios, nes ginčija išganymo malonę. Toks reiškinys ne kartą pasikartojo Bažnyčios istorijoje, taip pat mūsų laikais buvo organizacijų, kurios dirbo gerai, bet visi jų nariai buvo griežti, vėliau sužinojome apie vidinį jų sugedimą, taip pat apie steigėjų sugedimą. Ten, kur griežtumas, nėra Dievo Dvasios, trūksta išganymo malonės. Nuteisinimas yra malonė, jos nenusipirksi, tai – dovana!

Apaštalai susirinkime nusprendžia parašyti laišką, kuris prasideda šiais žodžiais: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“. Laiške, remiantis sveiku protu, primenama tai, kas svarbu, pagoniški priesakai atskiriami nuo krikščioniškų. Atsivertėliai pagonys susirinko į asamblėją, perskaitė apaštalų laišką ir apsidžiaugė dėl drąsinančių paguodos žodžių: jų nerimą pakeitė džiaugsmas.

Griežtumo dvasia visuomet kursto sąmyšį. Evangelijos laisvės dvasia suteikia džiaugsmą, būtent Jėzaus prisikėlimas suteikia džiaugsmą. Santykis su Dievu, su Jėzumi nereiškia naudos siekimo, verslavimo: tai malonės santykis, toks, koks buvo Jėzaus ryšys su mokiniais. Jėzus penktadienio Evangelijoje patikino, kad mokiniai yra jo draugai, ne tarnai: „Jau nebevadinu jūsų tarnais… Jus aš draugais vadinu… Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“. Tai malonė!

„Prašykime Viešpatį, kad mums padėtų atskirti evangelinės malonės vaisius nuo neevangelinio griežtumo vaisių; kad išlaisvintų nuo bet kokio nerimo, kurį sukelia visi tie, kurie tikėjimo gyvenimą pajungia kazuistiniams priesakams, neturintiems prasmės; kalbu apie beprasmius priesakus, o ne apie įsakymus: (Viešpats) teišvaduoja nuo laisvę atimančios griežtumo dvasios“. (SAK / Vatican News)

>>>       2020-05-15 12:38

Nesipykime. Vieniems duota pažinti, o kitiems dar ne. Ateis laikas pažins. Ir nebūkime pagonimis, kurie tiki visokiais atgimimais.

Deivi,       2020-05-15 12:28

neburnok prieš žydus, nes kitame gyvenime atgimsi žydu ir turėsi kariauti su visais tais arabais, kad atlygintum žydams skriaudą. O įžeidinėti Jėzų - tai jau savižudybė. Tu Jo nepažįsti. Tikėtina, kad šiame puslapyje ir nesusipažinsi, nes jis orientuotas į praeitį, o ne į šiandieninį Jėzų.

>>>       2020-05-15 12:09

Myliu ir mylėsiu, nes tik Jėzus man dovanoja savo meilę. Jo meilė nekeikia, ne šmeižia, ne užgaulioja nei vieno, nes tai tikra meilė, save dovanojanti meilė. Ir tik tas žmogus, kuris turi šią meilę, turi ramybę ir džiaugsmą širdyje.
Pirmasis laiškas korintiečiams     1 Kor 13

Himnas meilei
Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Deivis        2020-05-15 11:44

Tai ir mylėk tą savo jėzusą su jo utėlėta, žydiška, barzda smile

Štai taip >>>       2020-05-15 11:34

Nepraris tuos, kas mylės Jėzų Kristų visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis.

Deivis       2020-05-15 11:23

Melskimės, kad žemė neprasivertų ir mūsų neprarytų smile

>>> 10:34       2020-05-15 11:04

Garbinu ir šlovinų patį nuostabiausią žydą pasaulyje, nes Jis yra mano Gyvasis Dievas, kuris yra čia ir dabar.
Garbinkime Dievą!
Garbinkime jo šventąjį Vardą!
Garbinkime Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų!
Garbinkime Jėzaus Vardą!
Garbinkime jo Švenčiausiąją Širdį!
Garbinkime Brangiausiąjį Jėzaus Kraują!
Garbinkime Jėzų švenčiausiame altoriaus Sakramente!
Garbinkime Šventąją Dvasią, ramybės davėją!
Garbinkime Dievo Motiną, švenčiausiąją Mariją!
Garbinkime nekaltąjį jos Prasidėjimą!
Garbinkime šlovingąjį jos į dangų Paėmimą!
Garbinkime Marijos, Mergelės ir Motinos, Vardą!
Garbinkime šventąjį Juozapą, skaistųjį jos Sužadėtinį!
Garbinkime Dievą su jo angelais ir šventaisiais

Deivis        2020-05-15 10:34

Pagarbinkime žydusą jėzusą. Amen.

Mąstymas       2020-05-15 4:53

Prašyti gilios draugystės su Jėzumi patirties

Atsisėsiu arti Jėzaus. Žvelgsiu į Jį ir klausysiuosi kaip draugas klauso draugo, kuris jam atsiveria. Jėzus atveria man savo meilę – kaip labai Jį myli Tėvas, taip labai Jis myli mane.

*

Negaliu iki galo suvokti, kokia didele meile Jėzus myli mane. Ar tikiu, kad Jėzus taip pamilo mane, kaip Jį myli Tėvas? Ar yra manyje džiaugsmas žmogaus, kuris jaučiasi Jėzaus mylimas?

*

Jėzus laukia iš manęs ištikimos draugystės. Jis moko mane, kaip ištikimai ištverti meilėje. Iš naujo Jis man rodo kaip pavyzdį savo meilę Tėvui. Jėzus niekada neišdavė Tėvo meilės, kadangi visada laikėsi Jo įsakymų ir maitinosi Jo meile.

*

Būsiu ištikimas Jėzaus draugas, jeigu visada laikysiuosi Jo įsakymų ir maitinsiuosi Jo meile. Yra du neatskiriami meilės keliai: maitinimasis Jo meile maldoje ir Jo meilės patyrimas santykiuose su konkrečiais žmonėmis.

*

Jėzus paaukoja man didžiausią savo draugystės dovaną: Tėvo meilę. Jis dalijasi su manimi tuo, kas Jam brangiausia, perduoda viską, ką  girdėjo iš Tėvo. Padėsiu galvą ant Jėzaus krūtinės, kaip Jonas Paskutinės vakarienės metu, ir padėkosiu Jam už Tėvo meilę.

*

Meilė, kurią patiriu iš Jėzaus, yra man duodama veltui – dovanai. Tai Jis mane išsirinko, o ne aš Jį. Jis visada pirmas mane išsirenka ir visad yra pirmas savo meilėje. Be Jo meilės mano gyvenimo darbai tampa bevaisiai.

*

Jėzus, mano Draugas, atveda mane pas Tėvą ir ragina, kad Jo vardu prašyčiau ko trokštu. Apie ką šiuo momentu norėčiau pakalbėti su Tėvu? Ko norėčiau Jo paprašyti? Pasakysiu Jam apie tai. Užbaigsiu meditaciją malda „Tėve mūsų“ ir prašysiu, kad Jėzus kartu su manimi kreiptųsi į Dangiškąjį Tėvą.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-15 4:52

kun. Nerijus Pipiras

Prieš krikštynas tenka pasikalbėti su kūdikio tėvais ir krikštatėviais. Dažnai patiriu, jog žmonės kreipiasi dėl Krikšto sakramento, vadovaudamiesi įvairiais, net pačiais įdomiausiais ir neįtikinamiausiais motyvais. Atrodo, kad daroma tik tai, kas reikia padaryti, ir tiek. Gal dar trokštame, kad vaikui sektųsi… Kai apeigų metu klausiu, ko norite iš Dievo Bažnyčios, vėlgi išgirstu įvairiausių atsakymų: sveikatos, turtų, laimės… Atsakome tai, ko pertekusi širdis, tai, kuo gyvename. Ir tikrai nė neužsimink apie kokius nors išbandymus ar krikščionio laukiančią atsakomybę.

Nebūsime krikščionimis tik dėl vardo, tik dėl to, kad taip patogiau, kad yra vilties, jog gal ir į dangų galime pakliūti. Labai paprastai tariant, krikščionis ne tas, kuriam šypsosi likimas, fortūna ar dar kas nors. Net tas, kuris šypsosi Dievo šypsena. Tai nėra paprasta. Todėl ir kiekvienas, kuris paženklinamas Švenčiausiosios Trejybės ženklu, turi būti pasirengęs apkabinti pasaulį taip, kaip Kristus apkabino ir gyventi tuo žodžiu, kurį Kristus paskelbė. Taip sakant, krikščionis turi mylėti.

Galbūt daug kas tiesiog numos ranka ir neskaitys tolesnių mąstymo eilučių, matydami, kad ir vėl kalbama apie meilę žinomais ir netgi jau nuvalkiotais terminais. Visgi tikra krikščioniška meilė turi išeiti iš ribų tiek, kiek beribis yra kryžius. Taigi, krikščionis pats sau negali būti krikščioniu. Jis yra juo tiek, kiek apkabina, kiek vykdo paskutinį šios Evangelijos ištraukos priesaką.
Bernardinai.lt

V Velykų savaitės penktadienio Evangelija       2020-05-15 4:50

(Jn 15, 15b)

P. Aleliuja. – Jus aš draugais vadinu, – sako Viešpats, –
                nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 15, 12–17)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus
atiduoti.
  Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
  Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų, Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“
  Katalikai.lt

V Velykų savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-05-15 4:50

Psalmė (Ps 56, 8–12)

P. – Tautose tau šlovę, Viešpatie, skelbsiu.
A r b a: Aleliuja.

    Mano širdis atsigavo, o Dieve,
    mano širdis atsigavo,
    noriu tau giedoti ir skambint.
    Tad pabusk, mano siela!
    Pabuskite, arfa ir kankliai, –
    aš žadinsiu miegančią aušrą. . . – P.

    Tautose tau šlovę, Viešpatie skelbsiu,
    tau skambinsiu giesmes tarpe pagonių,
    nes didis, kai dangus tavo gerumas,
    ištikimybė debesis siekia.
    Aukštai danguje pasirodyk su savo didybe,
    spindėdamas apsireikš visai žemei. – P.

V Velykų savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-05-15 4:49

Skaitinys (Apd 15, 22–31)

  Apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savo tarpo išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir
Barnabu. Tai buvo Judas, vadinamas Barsabu, ir Silas, kurie buvo vadovaujantys brolių tarpe. Jiems įteikė tokį raštą:
  „Apaštalai ir vyresnieji broliai siunčia sveikinimą Antiochijoje ir Sirijoje bei Kilikijoje gyvenantiems broliams, kilusiems iš pagonių. Sužinoję, jog kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį, mes, bendrai susirinkę, nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus kartu su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi, kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas. Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš gyvu žodžiu.
  Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“
  Atvykę į Antiochiją, pasiuntiniai sukvietė visą bendruomenę ir įteikė laišką. Antiochiečiai, perskaitę jį, apsidžiaugė paguodos žodžiais.

pyzdeiviui       2020-05-14 21:33

kočėlo ir rauginto agurko garbintojau, tu bent istoriją pastudijuok, kas į ką atsivertė, kada kur kaip sugriovė, po to vėl atstatė, tada dar atsivertė ir t. t. O tuomet tęsk savojo litrobolo turnyrą.

Deivis        2020-05-14 18:25

“Ninevė atsivertė, miestas buvo išgelbėtas nuo sunaikinimo” O dabar iš istorijos, - 612 metais prieš mūsų erą Ninevė (Ninevija) buvo sunaikinta Babilono ir Medijos kariuomenių, po 2 metų apsiausties… Ir joks ten jos atsivertimas ar neatsivertimas nepagelbėjo. Liaukitės skleidę melą žydiško dievo garbintojai!

Popiežius Pranciškus       2020-05-14 13:25

Melskimės, kad Dievas mus išvaduotų iš visų pandemijų
Ketvirtadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius Pranciškus meldėsi, kad žmonija kuo greičiau būtų išvaduota iš koronaviruso pandemijos. Popiežius prašė maldoje atsiminti ir kitų mūsų laikų negandų – bado ir karų – aukas.

„Vyriausiasis komitetas žmogiškajai brolybei įgyvendinti šią dieną paskelbė maldos ir pasninko diena, paragino melsti gailestingąjį Dievą, kad mūsų pasigailėtų dabartiniu tragišku pandemijos metu. Visi esame broliai. Šv. Pranciškus sakė: „Visi yra broliai“. Dėl to mes, visų religijų vyrai ir moterys, šiandien meldžiamės ir atgailaujame, prašydami pagijimo nuo šios pandemijos malonės.“

Homilijoje popiežius Pranciškus komentavo ne šią dieną minėtos apaštalo šv. Motiejaus šventės skaitinius, bet Ninivės miesto atsivertimą, apie kurį kalbama Jonos knygoje. Dievo siųstas pranašas Jona paskelbė, kad, jei Ninivės gyventojai neatsivers, jų miestas bus sunaikintas. Ninivė atsivertė, miestas buvo išgelbėtas nuo sunaikinimo, žmonės išsigelbėjo iš pandemijos.

Šiandien mes visi – visų tikybų broliai ir seserys – meldžiamės, kad pasibaigtų pandemija. Dabartinio skausmo metu mus vienija brolybė, kalbėjo Pranciškus. Mus prislėgė bejėgiškumas, matėme, kiek daug žmonių mirė vienatvėje, toli nuo savo artimųjų. Matome, kiek daug žmonių slegia pandemijos ekonominės pasekmės, ir žinome, kad jos bus dar sunkesnės. Visi turime melstis. Kas nors galbūt pasakys, kad toks raginimas melstis – tai religinis reliatyvizmas. Taip nėra. Kiekvienas meldžiamės Dievui, kaip esame išmokę. Visi esame broliai ir seserys, kurie meldžiasi pagal savo papročius ir religiją. Prašome Dievą, kad atleistų mums nuodėmes ir sustabdytų pandemiją. Šiandien – brolybės diena. Šiandien – atgailos ir maldos diena.

Ši pandemija mus užgriuvo kaip tvanas, tačiau yra ir kitų pandemijų, kurių mes nematome, nusisukame nuo jų, esame abejingi kitoms tragedijoms, sakė popiežius. Turime matyti kitas pandemijas – badą ir karus. Turime matyti daugybę žmonių slegiančias nelaimes ypač šią dieną, kai visi, kiekvienas pagal savo tikybos tradiciją, meldžiamės, pasninkaujame ir darome gerus darbus. Dievas matė Nininvės gyventojų atsivertimą ir sustabdė pandemiją. Melskime, kad Dievas laimintų mus ir mūsų pasigailėtų. (JM / Vatican News)

Deivis        2020-05-14 10:43

Ir vėl portalas reklamuoja žydulių ir jos batlaižių religiją.

Evangelijos komentaras       2020-05-14 4:57

kun. Nerijus Pipiras

Visais laikais reikia apaštalų. Laikmetis, problemos, kurias išgyvenome ar dar išgyvename, mums liudija bei primena, kaip šio pasaulio veidui reikia vilties. Turbūt nerasime žmogaus, kuris nenorėtų nuveikti ko nors didingo, ko nors herojiško.

Kristus ir kviečia tiems herojiškiems darbams. Kviečia ne išskirtinius ar išrinktuosius, bet mus, tokius, kokie esame. Iš tiesų būsime Kristaus apaštalai, jei apkabinsime, jei nežiūrėsime, ko kiti nepadarė ar padarė ne taip, bet stengsimės įvykdyti savo pareigas ir tą lūkestį, kurio Dievas tikisi iš mūsų. Būsime Kristaus apaštalai, jei dėkosime ir šypsosimės. Taip sakant, jei, užuot keikę tamsą, uždegsime nors žvakelę. Dar daug galėtume vardinti darbų ir galimybių.

Vis dėlto reikia pripažinti, jog būti apaštalu tikrai nėra paprasta: tos kelio dulkės juk įkyriai limpa prie kojų, o kelio atkarpa iki artimo namų durų ne tokia jau ir nedidelė – reikia praeiti ir pro nesupratimą, pagundas, pajuokas. Kristus, kalbėdamas kiekvienam iš mūsų, primena tai, be ko kiekvienas apaštalavimo darbas turi neapsieiti. Nepaisant nuovargio, apaštalas yra tas, kuris laikosi įsakymų ir pasilieka Kristaus meilėje; tas, kuriame Kristaus džiaugsmas randa atgarsį; tas, kuris yra Kristaus draugas, esantis su Juo vienoje barikadų pusėje, ir nedarantis to, kas jam vienam teatrodo teisinga, tačiau neišduodantis savosios komandos paslapčių. Galų gale besimeldžiantis ir užtariantis. Kaip pats Kristus, iš meilės apkabinęs pasaulį...

Kai pagalvoji, į visus šiuos momentus dažnai nekreipiame dėmesio. Atrodo, jie tokie savaime suprantami, net menkaverčiai. Tačiau dirbant su Kristumi būtent jie atlieka esminį vaidmenį. Tad nepamirškim šypsotis, apkabinti ir būti Dievo draugais. Taip jokie pavojai, iššūkiai ar net kankinystė mums bus nebaisūs. Taip net ir tos kasdienės pareigos įgis herojiškų darbų bruožų.

Šventasis apaštale Motiejau, melski už mus!
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-05-14 4:56

Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, kad esu išrinktasis Jėzaus draugas

Įsisąmoninsiu, kad Jėzus duoda man savo draugystę ir pasitikėjimą. Jis trokšta dalintis su manimi meile, kuri jungia Jį su Tėvu. Kokie jausmai gimsta manyje, kai girdžiu: „Pasilikite mano meilėje?“

*

Jėzus užtikrina mane, kad išliksiu Jo draugystėje, jeigu laikysiuosi Tėvo įsakymų. Tėvas duoda man įsakymus, kad man nepritrūktų meilės. Pasikalbėsiu su Tėvu apie tai, kokie įsakymai man sunkiausi.

*

Jėzus atskleidžia man savo troškimą. Jis trokšta, kad augčiau ir pasiekčiau aukščiausią meilės laipsnį, kad sugebėčiau atiduoti gyvybę už draugus. Atkreipsiu dėmesį į savo širdies reakciją, į troškimus, baimes ir pasipriešinimus, kai girdžiu tuos žodžius. Ko norėčiau dabar Jėzaus paprašyti?

*

Jėzus atskleidžia man savo draugystės įrodymą: Jis viską man apreiškė, ką išgirdo iš Tėvo. Įsisąmoninsiu, kad pažįstu Tėvą tik Jėzaus dėka. Jis man papasakojo apie Tėvą savo Evangelijoje, pasidalijo su manimi savo didžiausia laime.

*

Aš esu Jėzaus išrinktasis draugas. Tai reiškia, kad jis mane myli, pasitiki manimi ir tikisi, kad mano gyvenimas duos gerų vaisių. Kaip giliai tuo tikiu? Ar jaučiuosi Jėzui reikalingas? Ar tikiu, kad mano gyvenimas yra labai vertingas Jo akyse?

*

Jėzus užtvirtina, kad ko tik prašysiu Tėvo Jo vardu, viską duos. Koks yra giliausias mano širdies poreikis? Pasakysiu apie tai Jėzui ir kartu su Juo prašysiu Tėvo:

„Išklausyk mane, Tėve“.

  Kasdienapmastau.lt

Šv. apaštalo Motiejaus šventė. Evangelija       2020-05-14 4:53

(Jn 15, 16)

P. Aleliuja. – Aš jus išsirinkau iš pasaulio, kad eitumėte, duotumėte vaisių
              ir jūsų vaisiai išliktų, – sako Viešpats. – P. Aleliuja

Evangelija (Jn 15, 9 –17)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  “Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
  Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką aš jums sakau.
  Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.
  Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!”
Katalikai.lt

Šv. apaštalo Motiejaus šventė. Dievo Žodižio       2020-05-14 4:52

Psalmė (Ps 112, 1–8)

P. – Viešpats jį pasodino šalia tautos didžiūnų.

    Dievo tarnai giedokit,
    garbinkit jo vardą!
    Šlovė Viešpaties vardui
    dabar ir per amžius! – P.

    Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
    tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
    Aukštai virš tautų yra Viešpats,
    garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

    Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?!
    Jis aukštai gyvena,
    iš ten žvelgia žemyn
    į dangų ir žemę. – P.

    Jis kelia nuo žemės beturtį,
    iš purvo elgetą traukia;
    sodina jį šalia kunigaikščių,
    tautos savosios didžiūnų. – P.

Šv. apaštalo Motiejaus šventė. Dievo Žodižio       2020-05-14 4:52

Skaitinys (Apd 1, 15–17. 20–26)

  Anomis dienomis, atsistojęs brolių viduryje, – ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų, – Petras tarė: „Broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašingai ištarė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. Jis juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje.
  Beje, Psalmių knygoje parašyta: “Jo kiemas tepavirsta griuvėsiais, ir tegul niekas tenai nebegyvena” ir “Tegul kitas perima jo tarnystę”.
  Taigi vienam iš vyrų, kurie drauge su jumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvojo tarp mūsų, pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu, reikia kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju”.
  Ir jie pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justą ir Motiejų.
  Paskui meldėsi: “Viešpatie, visų žmonių širdžių žinove, parodyk, katrą iš šių dviejų pasirenki, kad užimtų tą apaštalo tarnystės vietą, nuo kurios nuklydo Judas, pasukdamas į savo kelią”.
  Tada metė burtus, ir burtas krito Motiejui, ir jis buvo priskirtas prie vienuolikos apaštalų.

ah1       2020-05-13 21:37

nebuvo įvykio

Dėkui       2020-05-13 21:21

už šį straipsnį.


Rekomenduojame

Kastytis Antanaitis. Ne gyvenimui, o matematikai mokome

Rasa Čepaitienė. Šliaužianti reabilitacija

Algimantas Rusteika. Tai ką – Apokalipsės raiteliai jau šį savaitgalį?

Vytautas Matulevičius. Liūnas

Rastas 1920 m. Mickevičiaus-Kapsuko laiškas atskleidžia Rusijos tikslus Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas. Liūdna, nes juk ES pradžia buvo visai kitokia

Raymond Ibrahim. Hagia Sophia: Turkų pasakos prieš istorinius faktus

Algimantas Matulevičius. Lietuvoje galima išgyvendinti skurdą

Nida Vasiliauskaitė. Žmonija progresuoja. Iš kur žinome?

Algimantas Rusteika. Lempučių filosofija

Neringa Venckienė informuoja

Algirdas Endriukaitis. Kas laukia nacijos, jei jos politikams nerūpi valstybės egzistencinis likimas?

Nuo bačkos. Majauskas: Su Ingrida už Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra moteris

Tomas Čyvas. Įdomu, kada radikaliai kairioji minia uždraus Bulgakovą?

Algimantas Rusteika. Ar turi teisę atbuvę tremtį žinoti savo skundikus?

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Rasa Čepaitienė. Verygos paradoksas

Raimondas Navickas. Tai NE fontanas, tai kitaip vadinasi!

Liudvikas Jakimavičius. Covido simptomas: „Aplink nosį vaikšto šeškas – nieko neužuodžiu“

Vytautas Sinica. Siūlyčiau, priešingai, Lietuvai pagaliau viešai ir deramai pagerbti LAF’ą

Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Arvydas Anušauskas Fainai Kukliansky: „Tai jau su J.Lukša-Daumantu viskas gerai?“

Audrius Bačiulis. Lukašenka žodžių tuščiai nešvaisto…

Skaitiniai. Vidmantas Valiušaitis rekomenduoja: „Svarbus aukščiausio JAV diplomato pareiškimas ir svari politinė parama Baltijos valstybėms“

Algimantas Rusteika. Pakelkim, pakelkime taurę kvailybės, kad Lietuvai būtų geriau!

Nuo bačkos. F. Kukliansky: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą

Nikolajus Nielsenas. Rinkimai Baltarusijoje: Lukašenka prieš COVID-19

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra vyriausieji „Facebook“ cenzoriai?

Karolis Kaklys: Kaip Vijūnėlės dvaro statybos atskleidė visai Lietuvai opias problemas?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.