Geroji Naujiena

Kapelionas Arnoldas Valkauskas: „Ištrūkime iš efemeriško dekoracijų pasaulio“

Tiesos.lt siūlo   2015 m. gruodžio 24 d. 19:08

11     

    

Kapelionas Arnoldas Valkauskas: „Ištrūkime iš efemeriško dekoracijų pasaulio“

Dovilė Jablonskaitė | 15min.lt

„Šiandieniam žmogui išgyventi save kaip vertybę nėra lengva. Žmogus tapęs vartotoju. O taip norėtųsi, kad jis nustotų vartoti ir pradėtų būti“, – Kūčių išvakarėse 15min.lt sakė dvasininkas Arnoldas Valkauskas, kurį dažniau sutiksi dėvintį karinę uniformą ginkluotose pajėgose nei liturginius rūbus bažnyčioje.

„Neturim laiko net patys sau“, – apgailestauja Lietuvos kariuomenės majoras, kunigas ir karo kapelionas. Švenčiant Kalėdas jis linki žmonėms artimuosius pirmiausia apdovanoti nuoširdžiu dėmesiu ir buvimu kartu, o ne materialiniais dalykais.

Kūčių dieną A.Valkauskas aplankys Kaune gyvenantį tėvą. Apie 18 val. užsuks pas Ruklos dalinyje likusius du šauktinius, kurie dėl ligos neišvyko švenčių sutikti su šeimomis.

„Padarysime mini Kūčių vakarienę, nusinešiu kalėdaičių“, – pasakojo A.Valkauskas. 20 val. Ruklos miestelio bažnyčioje jis laikys Šv. Mišias.

Ar jau apgalvojote, ką per šias šventes pasakysite į bažnyčią susirinkusiems tikintiesiems?

Kad aš improvizuoju. Pasakau tai, ką tą akimirką įkvepia Dievas – čia ir dabar. Tačiau iš esmės labiausiai norėtųsi žmonėms palinkėti rimtesnio požiūrio į save. Deja, vis labiau įsigali vartotojiškas požiūris į save ir kitą. Esame labai išskydę, slystame paviršiumi, išsibarstę.

Tas nuolatinis skubėjimas. Labai daug tuštybės. Kai nėra dvasinių dalykų, žmogus griebiasi daiktų, materijos. Dažniausiai čiumpa tai, kas pakliūva po ranka. Tačiau net tai neteikia džiaugsmo, nors ir primygtinai bandoma save apgauti. Tai – labai gili problema, kuri nulemia sutrikusį santykį su savimi, aplinka ir žmonėmis. Ilga kalba. 

Ar žinote priešnuodį tokiam gyvenimo būdui?

Jei atsigręžtume į save ir tikėjimą, daug problemų išsispręstų labai greitai. Tačiau žmogus vartoja ne tik save ir aplinkinius, bet nori ir Dievą pavartoti. Tada, kai jam patogu, kai reikia, kad kas nors sektųsi.

Kalbant apie šventes, drąsiai galima kalbėti apie giluminės prasmės praradimą. Juk Kalėdos – pirmiausia Jėzaus Kristaus gimimas. Tačiau net ir atvirukuose to nebėra. Linkime kitiems laimingų metų, bet patys nežinome, kas ta laimė, kas ją neša.

O tie žmonės, kurie, pakilę nuo Kūčių stalo, ateina į Bernelių mišias – irgi nori tik pavartoti Dievą?

Ne visi. Tačiau yra dalis tokių, kurie ateina, bet nėra nusiteikę ką nors priimti. Liaudiškai tariant, jie ne tame dažnyje, ne tomis bangomis dirba. Lyg ir norėtų kažko, bet nežino, ko. Tai – žiauri problema. Jei ji būtų tik išorinė, dar nieko tokio. Bet ta būsena paliečia ir žmogaus vidų. Iš to kyla nerimas, baimės, gyvenimo prasmė dingsta, santykis šeimoje nukenčia.

Ar galite atsekti, kada visa tai prasidėjo?

Su ekonominio gyvenimo gerėjimu, kai pradėjome vartoti ne tik daiktus, bet ir žmones. Anksčiau buvo sakoma, kad net daiktai turi dvasią, o dabar jos niekas neturi. Patys tapome bedvasiai. Ir kiti mums tokie atrodo. Tai – pavojinga tendencija.

Juk gyvenimo pilnatvė neatsiejama nuo meilės, kai jautiesi mylimas ir pats myli. O dabar gi mes vieni kitus vartojame, todėl labai daug skausmo viduje. Gyvename efemeriškame dekoracijų pasaulyje.

Patarkite, kaip iš jo ištrūkti?

Atsigręžkime į pagrindinę švenčių mintį, į jų esmę. Kalėdos – tai Kristaus, kuris yra pasaulio išgelbėtojas, gimimas. Tikėjimas sukuria tikrąją prasmę gyvenimui. Matuojant visais įmanomais dydžiais.

Linkiu mažiau dovanų – daugiau pabuvimo su šeima, paprasto dėmesio. Pažvelkime į save, pamąstykime, kas esame. Pažvelkime į Dievą. Ir pamatysime, kaip ims keistis santykis su savimi ir kitais žmonėmis. Taip sukuriamas kitas matymas, mąstymas ir pasaulis. Tikroji švenčių prasmė – Dievas įžengia į žmogaus gyvenimą. Įsileiskime jį.

15min.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

> Nepastebėjot       2015-12-28 20:10

O islamas koks?

Nepastebėjot,       2015-12-27 14:43

kad katalikybė visada buvo ir liko okupantė. Visose šalyse ir visais laikais. Kad žmonės to nepastebėtų katalikybė turi specialią instituciją inkviziciją (dabar ji yra pasivadinusi tikėjimo kongregacija). Tos kongregacijos užduotis kontroliuoti “istorijos mokymą”. Mat nežinantys istorijos yra

> hmm...       2015-12-26 11:54

Su kun. Volskiu galite padiskutuoti apie teosofiją, bet atsakymo sulauksite tikrai ne tokio, kokio norėtumėt. Geras, nepasidavęs modernizmui kunigas.

hmm..        2015-12-25 21:12

kunigas Volskis nėra nutildytas. Jis ir toliau aktyvus, nežinau ar grįžo iš emigracijos, iš  Norvegijos, bet turi savo portalą kunigas.lt ir tikrai kur kas įdomesnį, nei suliberalėję, susorošėję  Bernardinai. Be to leidžia laisvai komentuoti.  Tad ką domina religija, galėtume ten persikelt rimtesnėm teosofinėm diskusijom.

pažvelkime ir į mylimus politikus        2015-12-25 14:06

Galima būtų klausti, ar galima nuo platesnio etinio konteksto, į kurį neišvengiamai įeina krikščionybė, atskirti politiką , ekonomiką ar žiniasklaidą? Nuo neetiškos žiniasklaidos yra nukentėję ne keli žmonės, bet minios, tad ar galima leisti neribotą jos autonomiją, ypač informacinio karo akivaizdoje? Ką pasakytų Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, lietuvybės gynėjas, švietėjas, visuomenės blaivintojas, tuometinės pogrindinės žiniasklaidos organizatorius dabartiniams socialdemokratams, darbiečiams ir liberalams, kurie nori nusimesti krikščioniškąją etiką? Akivaizdu, kad silpna ir izoliuota katalikybė atitiko praėjusių šimtmečių okupantų viziją. Kam tokia vizija yra palanki šiandien?

O.V.       2015-12-25 14:03

atsiskleidžia trys sritys, kuriose dalyvauja žmogus: privati, visuomeninė ir religinė. Labiausiai žmogus autonomiškas savo vidiniame minčių ir jausmų pasaulyje, paskui savo privataus veikimo zonoje, pavyzdžiui, savo bute, jo laisvė tolydžio apribojama santykių su kitais žmonėmis, dar labiau visuomenėje. Krikščioniškoji religija skelbia, jog reikia paisyti Kūrėjo pagrindžiančios valios, kuri yra laisvės šaltinis ir rėmai. Paradoksalu yra tai, jog, kaip liudija šventieji mistikai, žmogus labiausiai laisvas tampa Dievuje, o labiausiai suvaržytas gali tapti, kaip liudija psichiatrai, užsidaręs savo liguistose mintyse ir jausmuose, arba atsidūręs totalitarinėje visuomenėje. Todėl pilnesnio gyvenimo viziją reikėtų vystyti ne „arba-arba“, bet „ir-ir“ mintimi, gražiai derinant individo ir visuomenės, pasaulietiškumo ir religijos sritis.

O.V.       2015-12-25 14:00

Socialdemokratų alergijos Bažnyčiai priežastis yra lengvai numanoma, juk jų motina Kompartija sovietiniais laikais įgyvendino tokį diktatą, kuriam nė iš tolo neprilygsta inkvizicija. Kad Viduramžiais įvyko Europos civilizacinis, kultūrinis ir mokslo šuolis, nepaslaptis –  iš krikščionybės sterblės, nenorima pripažinti, nes kaip tada prastumti sovietmečio šviesesnio rytojaus pasaką ir baisius nusikaltimus prieš žmoniją? O idėja įgyvendinti demokratiją be katalikų ir prieš katalikus, apskritai krikščionis – jau darosi nuobodžia naujiena postsovietinės ir neoliberalios Lietuvos tikrovėje.

nelygu kaip vartojama        2015-12-25 13:31

Belšazaras panaudojo šventuosius indus puotai, o Castellucci Jėzaus ikoną abejotinos vertės spektakliui. Jiems abiem būdinga sakrilegia – pavogti šventenybę ir naudoti ne taip ir ne ten, kur ji yra savo prigimti ir tikslais skirta. Jie pasidavė senai pagundai blogio sužeistą žmogų laikyti viso ko matu ir tikslu. Nesiskaitydami su Dievo teisėmis į savo kūriniją ir šventenybes, tokie ilgainiui sutrypia ir save pačius, virš jų pakyla antgamtinė ranka, brėžianti žodžius: „mene, tekel, parsin”.
Castellucci spektaklis: proto ir sąžinės aptemimas, svaigulio būsena, „meno orgija“, kurioje mėgavosi ir jis pats, ir katučių plojantys jo žiūrovai, vertybių paminimas už šlovę ir pinigus, už dalykus, kurie yra moralės ir normalumo pabaiga, cinizmas ir destrukcija, būties svorio, gelmės ir grožio neturinti banalybė, bjaurasties estetika, plaukianti paviršiumi kaip išmatos, skaldant ir griaunant, apiplėšinėjant žmogaus ir visuomenės dvasią, kultūrą, sukeliant nuostolius ir tuštumą, išduodant vertybes, pagaliau pasaulio Išganytoją Jėzų. Kaip bausmė už išdavystę ateina neviltis, žlugimo patirtis, šių dienų „persai ir medai“ - visi varginantys ezoteriniai, eretiškieji, militaristiniai ir ekonominiai Rytai

vartotojas        2015-12-25 13:04

o labiausiai Dievą vartoti išmokau tai emigracijoj, Londone. Kai atsiduri tokiose ekstremaliose situacijose, kai nebelieka nieko į ką įsitverti, tai imi ir įsitveri į Dievą. O jis nuvedė į dvi ten esančias lietuvių bažnyčias - evangelikų, tipo ‘Tikėjimo žodis”, kuriai vadovavo paprasta, bet aiškiai Šv.Dvasios įkvėpta buvusi kirpėja iš Alytaus ir kun.Tverijono vadovaujamą katalikų bažnyčią. Ten tikintieji po pamaldų neišsiskirstydavo, bet dar pabendraudavo prie arbatėlės, vienas kitam pagelbėdavo susirast namus ir darbą, šitaip vartodami vienas kitą. Šitaip Dievo pagalbos sulaukdavom per vienas kito vartojimą. Kun. Petras Tverijonas irgi mielai priimdavo į savo kleboniją kartais naktį išvytus iš namų žmones, kartais net visą šeimą, kuri gyvendavo, kol susirasdavo nūstą. . Bažnyčioje kūrėsi ir jaunimo musikos grupės, vyko koncertai, šventės.
.
O kas vyksta šiandien? Skaitau va “lietuvė lt” ir matau, kad jau Kalėdinius renginius užsienyje perėmusios ateistinės ambasados. Nukonkuravo bažnyčią? Tokiuose renginiuose Kalėdos jau išties tik DEKORACIJA.

vartotojas        2015-12-25 12:41

Gerbiu šį kunigą, gal vienintelį egzorcistą Lietuvoje. Daug ir įdomiai jis evangelizuodavo per Marijos radiją, kuomet dar jam vadovavo jo įkūrėjas kunigas O. Volskis.  Bet kažkam nepatiko gal ta evangelizacija, kad Volskis buvo nušalintas ir paskirtas jaunas kunigas Kęstutis Kėvalas. Tas gi pasirodė dar sėkmingesnis investitorius į Dievą, tad irgi buvo nušalintas… paaukštinant į vyskupus ir išsiunčiant į Vatikaną. Jo laikais nebuvo įmanoma išjungti Marijos radijo. Jau net pykau, kad suėda visą laiką, nes taip viskas buvo įdomu. Maniau, galėtų padaryt kokią pertraukėlę, paleist kokią kriksčionišką muzikėlę... Ale kai paskyrė Vieto Kėvalo G. Blužą, tai kai tik įsijungiu, ai vis musikėlė ir muzikėlė arba rožančiaus mantra ištisai. Evangelizacijai kaip ir nebeliko vietos… Nėr geresnio būdo atpratint klausytojus… nuo Dievo vartojimo:)

Motina gamta-pradės grįžti saulė,       2015-12-24 20:11

Dangus dovanoja Kristų,gėrio šaltinį.O tautos techninis sprendimas yra tradicijos,papročiai,apspręsti gyvenamos vietovės,gamtos sezoniškumo,patirties ir t.t…Labai svarbu tai išlaikyti dermėje.Nenutautėti.


Rekomenduojame

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Iš propagandos frontų. Užkalnis: pagaliau Lietuva atsiveria imigrantams. Pasitinku su gėlėmis

Raimondas Navickas. Versli moteris – kiekvieno politiko svajonė

Joana Noreikaitė. Liepos 17-toji

Dar viena 17-oji Simono Daukanto aikštėje: kas išgirs ir atsakys, ar dar gyva Deimantė?

Justas Mundeikis. Imituokime socialinį dialogą. Antra dalis

Algimantas Rusteika.Tikras lietuvis viską, kas jam sakoma, užmiršta per savaitę

Vytautas Sinica. Europa, kurios gėdijasi tariami euroentuziastai ir kurią taip mylime mes, ‘euroskeptikai’

Remigijus Šimkus: Labai norėčiau būti neteisus

JAV: kai kalba skaičiai

Naujausias anekdotas: kaip Gabrielius milijonieriumi tapo? Atsako pats Landsbergis

Iš propagandos frontų. Arkadijus Vinokuras: Įstatymas dėl Lukiškių aikštės yra rasistinis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.