Istorija

Kalėdos dabar ir tada. Lietuvoje ir Sibiro žemėje

Tiesos.lt redakcija   2016 m. gruodžio 28 d. 10:18

1     

    

Kalėdos dabar ir tada. Lietuvoje ir Sibiro žemėje

Simonas Jazavita, istorikas, Misija Sibiras’16 dalyvis | Veidaknygė

Artėja gražiausios metų šventės – Kalėdos. Tai šventė, kuri dažnam mūsų siejasi su gimimu, gerumu, atlaidumu, nauja pradžia. Turime visas galimybės paminėti šią šventę šiltai ir džiaugsmingai, susitikti su visais mums brangiais žmonėmis, pasikeisti dovanomis ir gražiausiais linkėjimais.

Bet ar visada tą išnaudojame? Ar nebūna taip, kad šios šventės tampa dar vienu „maratonu“, kai skubėdami su metų pabaigoje susikaupusiais darbais pamirštame šventės esmę ir lekiame, lekiame. O dovanų keitimosi momentą neretai paverčiame tik neapgalvotų, brangių ir dažnai ne itin reikalingų pirkinių pasikeitimu, nes taip diktuoja mada ir gyvenimo skuba.

Kas gali įkvėpti permąstyti šias vertybes ir pasirinkti patiems, nuspręsti kaip jaukiai, savitai ir dvasingai paminėti šias šventes? Manau, pavyzdžių galime rasti istorijoje.


Žeminė, kurioje gyveno tremtinių Diržių šeima. Karelinas, Tomsko sr., 1952 m. © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Turime atsigręžti į tuos niūrius laikus, kai mūsų tėvynė buvo priminta „tautų tėvo“ Josifo Stalino kojos, todėl tūkstančiai žmonių Kalėdų šventes sutiko atšiauriausiomis sąlygomis. Atvirai ateizmą propagavusi ir prieš religiją kovojusi bolševikinė ideologija, žinoma, siekė, kad Kalėdų, kaip šventės, neliktų, tad jas pavojinga švęsti buvo ir tiems, kurių gyvenimo nepaženklino tremties ženklas. Ypač Stalino siautėjimo laikais.

Tačiau čia norisi atkreipti dėmesį į kelis ypatingus atvejus, kai natūrali įvykius išgyvenusių žmonių emocija ir pasipriešinimas sistemai perteiks mintį daug geriau nei ilgi istoriko samprotavimai.


1941 m. tremtinys Juozas Eidukaitis vadelioja šunų kinkinį. Bykov Mysas, Jakutijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

„Atėjo Kūčios. Po patikrinimo visos mūsų brigados lietuvaitės susirinkome prie vienų gultų. [...] Pasimeldėme, padėkojome Dievui, kad dar turime gabalėlį duonos, prisiminėme namus, nubraukėme ištryškusias ašaras, pabučiavusios kiekviena savo gabalėlį duonos, suvalgėme. Persižegnojome ir išsiskirstėme. Rytoj Šv. Kalėdos, bet Kalėdų rytas mums neišauš – laukia sunkus darbas.“ (J.Ulinauskaitė-Mureikienė, Likimo išbandymai, Vilnius, 2014, p. 217–218).

Taip vienoje sunkiausių įkalinimo vietų – Norilsko lageryje – praleistą 1950 m. Kūčių vakarą prisimena Joana Ulinauskaitė-Mureikienė. Tuomet ji buvo 22 metų mergina, pulsavusi gyvenimo džiaugsmu, bet jau 4 metus be kaltės kentėjusi Sibiro šiaurėje. Ir nepalūžusi. Šio teksto autoriui teko pačiam įsitikinti ponios Joanos tvirtumu ir optimizmu, ir tie prisiminimai pripildo širdį kalėdinio džiaugsmo.


Tit Ary. Jakutijos ASSR, 1953 m.© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Sunkiausios turėjo būti pirmosios Kalėdos nelaisvėje. Atšiauri 1941 m. žiema iškyla Stasio Jameikio prisiminimuose. Tai 27 metų jaunuolis, išvežtas praėjus pusmečiui po savo vestuvių ir daugiau niekada nebepamatęs mylimosios. Tą gruodžio 24-ąją, lyg specialiai, žiaurūs brigadininkai stengėsi kuo įmanoma labiau nuvarginti kalinius. Tačiau keliolika tvirčiausių atsilaikė ir viduryje barakų suruošė šventinį stalą:

„Sustoję tyliai sukalbėjome poterius, tylos minute pagerbėme jau žuvusius mūsų tautiečius. [...] Plotkelę teko padalinti vyriausiam iš mūsų. [...] Plotkelę? Plotkelę atstojo Maziliausko rankose kryžiaus ženklu pažymėta lagerinės duonos žiauberėlė, kurios po truputį kiekvienas atsilaužėme ir dar kartą persižegnoję suvalgėme. [...] Staiga mūsų visų nuostabai, kažkuris iš mūsų nelaimės draugų – Lietuvos žydų [...] – ant stalo padėjo mums dėžutę mėsos konservų, dar turbūt iš laisvės atsivežtų, apsaugos kameroje užslėptų ir iki tol išlaikytų.“ (S.Jameikis, Traukinys rieda į amžinastį, Kaunas, 2014, p. 49–50).

Tai gerumas, kuris vienija net skirtingų tautybių ir tikėjimų žmones, suprantančius, kad atsidūrė klaikioje padėtyje. Norisi tikėti, kad juos vienijo ir laisvos Lietuvos idealas, kuri buvo visiems jiems brangi žemė.


Iš Lazdijų rajono 1948 m. ištremtas Juozas Šakinskas sėdi prie savo barako. Juziako k., Krasnojarsko kr., 1948 m. © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Šios istorijos pabaiga liūdna – bolševikinė sistema netoleravo išsišokimų. Visi kaliniai, išdrįsę minėti sau taip brangią šventę, buvo suimti ir įmesti į ledinį karcerį. Iš keturiolikos šventusių didžiajai daugumai tai buvo paskutinės Kūčios. Kitų jie paprasčiausiai nebesulaukė. Nepaminėti to būtų paprasčiau, linksmiau. Bet privalome nepamiršti.

Dar vienas jaunas lietuvis 1948 m. Kūčias sutiko šaltame lediniame bunkeryje. Tai buvo tuomet 23 metų Lionginas Baliukevičius, žinomas Dzūko slapyvardžiu. Jam pavyko išvengti Sibiro kančių, bet Kalėdas jis buvo priverstas pasitikti kovodamas už tai, ką mylėjo:

„Šiandien su Guoba papuošėm bunkerį. Kalėdos ruošiamasi ir po žeme! Ar nekeista?..“ (N.Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija. 1944–1953 metai, Vilnius, 2016, p. 248–249). Ten pat jis aptaria ir tai, ką jaučia klausydamas laisvųjų Vakarų šalių radijo – kur kalėdiniai sveikinimai susipina su panegirika „taiką užtikrinančiai“ Jungtinių Tautų Organizacijai. Ar ne ironija? – dienoraščio įrašą lakoniškai, bet aiškiai baigia Lionginas, aprašydamas priešpaskutines savo Kalėdas.


Tremtinių brigada taiso geležinkelio bėgius. Zaigrajevo r., Buriatijos-Mongolijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Visi šie tekstai primena mūsų tautiečių kančias, patirtas prieš tris ketvirčius amžiaus. Kartu visi jie parodo paprastus jaunus žmones, kurie kentėjo, bet nepalūžo. Jie turėjo tikrai didesnių sunkumų, negu dauguma mūsų turime šiandien, bet jiems Kalėdų šventė turėjo ypatingą prasmę. Esame laisvi ir turime suprasti, kad ši šventė išties yra atgimimas, nes galima viską pradėti iš naujo. Bet negalime šios laisvės priimti tik kaip duotybės. Laisvė tai ir atsakomybė, kurią privalome puoselėti. Prisiminkime šių trijų jaunų žmonių Kūčių vakarienę ir dvasiškai praturtinkime savąsias. Nors ir džiugi, šilta atgimimo šventė, Kalėdos priverčia mus susimąstyti ir apie tai, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Dabar ja galime visi džiaugtis. Bet kaip naudosimės savo laisve, jau priklauso ir nuo mūsų. Lygiai taip, kaip tais niūriais laikais priklausė nuo Joanos, Stasio ir Liongino. Tad jaukių ir prasmingų Šventų Kalėdų.

Veidaknygė

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kažin       2016-12-28 12:15

kažin ką reiškia žodis kalėdos?  Ką apie tai pasakytų L. Palmaitis? Gal kalėdos žydiškas žodis?


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.