Istorija

Kalėdos dabar ir tada. Lietuvoje ir Sibiro žemėje

Tiesos.lt redakcija   2016 m. gruodžio 28 d. 10:18

1     

    

Kalėdos dabar ir tada. Lietuvoje ir Sibiro žemėje

Simonas Jazavita, istorikas, Misija Sibiras’16 dalyvis | Veidaknygė

Artėja gražiausios metų šventės – Kalėdos. Tai šventė, kuri dažnam mūsų siejasi su gimimu, gerumu, atlaidumu, nauja pradžia. Turime visas galimybės paminėti šią šventę šiltai ir džiaugsmingai, susitikti su visais mums brangiais žmonėmis, pasikeisti dovanomis ir gražiausiais linkėjimais.

Bet ar visada tą išnaudojame? Ar nebūna taip, kad šios šventės tampa dar vienu „maratonu“, kai skubėdami su metų pabaigoje susikaupusiais darbais pamirštame šventės esmę ir lekiame, lekiame. O dovanų keitimosi momentą neretai paverčiame tik neapgalvotų, brangių ir dažnai ne itin reikalingų pirkinių pasikeitimu, nes taip diktuoja mada ir gyvenimo skuba.

Kas gali įkvėpti permąstyti šias vertybes ir pasirinkti patiems, nuspręsti kaip jaukiai, savitai ir dvasingai paminėti šias šventes? Manau, pavyzdžių galime rasti istorijoje.


Žeminė, kurioje gyveno tremtinių Diržių šeima. Karelinas, Tomsko sr., 1952 m. © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Turime atsigręžti į tuos niūrius laikus, kai mūsų tėvynė buvo priminta „tautų tėvo“ Josifo Stalino kojos, todėl tūkstančiai žmonių Kalėdų šventes sutiko atšiauriausiomis sąlygomis. Atvirai ateizmą propagavusi ir prieš religiją kovojusi bolševikinė ideologija, žinoma, siekė, kad Kalėdų, kaip šventės, neliktų, tad jas pavojinga švęsti buvo ir tiems, kurių gyvenimo nepaženklino tremties ženklas. Ypač Stalino siautėjimo laikais.

Tačiau čia norisi atkreipti dėmesį į kelis ypatingus atvejus, kai natūrali įvykius išgyvenusių žmonių emocija ir pasipriešinimas sistemai perteiks mintį daug geriau nei ilgi istoriko samprotavimai.


1941 m. tremtinys Juozas Eidukaitis vadelioja šunų kinkinį. Bykov Mysas, Jakutijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

„Atėjo Kūčios. Po patikrinimo visos mūsų brigados lietuvaitės susirinkome prie vienų gultų. [...] Pasimeldėme, padėkojome Dievui, kad dar turime gabalėlį duonos, prisiminėme namus, nubraukėme ištryškusias ašaras, pabučiavusios kiekviena savo gabalėlį duonos, suvalgėme. Persižegnojome ir išsiskirstėme. Rytoj Šv. Kalėdos, bet Kalėdų rytas mums neišauš – laukia sunkus darbas.“ (J.Ulinauskaitė-Mureikienė, Likimo išbandymai, Vilnius, 2014, p. 217–218).

Taip vienoje sunkiausių įkalinimo vietų – Norilsko lageryje – praleistą 1950 m. Kūčių vakarą prisimena Joana Ulinauskaitė-Mureikienė. Tuomet ji buvo 22 metų mergina, pulsavusi gyvenimo džiaugsmu, bet jau 4 metus be kaltės kentėjusi Sibiro šiaurėje. Ir nepalūžusi. Šio teksto autoriui teko pačiam įsitikinti ponios Joanos tvirtumu ir optimizmu, ir tie prisiminimai pripildo širdį kalėdinio džiaugsmo.


Tit Ary. Jakutijos ASSR, 1953 m.© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Sunkiausios turėjo būti pirmosios Kalėdos nelaisvėje. Atšiauri 1941 m. žiema iškyla Stasio Jameikio prisiminimuose. Tai 27 metų jaunuolis, išvežtas praėjus pusmečiui po savo vestuvių ir daugiau niekada nebepamatęs mylimosios. Tą gruodžio 24-ąją, lyg specialiai, žiaurūs brigadininkai stengėsi kuo įmanoma labiau nuvarginti kalinius. Tačiau keliolika tvirčiausių atsilaikė ir viduryje barakų suruošė šventinį stalą:

„Sustoję tyliai sukalbėjome poterius, tylos minute pagerbėme jau žuvusius mūsų tautiečius. [...] Plotkelę teko padalinti vyriausiam iš mūsų. [...] Plotkelę? Plotkelę atstojo Maziliausko rankose kryžiaus ženklu pažymėta lagerinės duonos žiauberėlė, kurios po truputį kiekvienas atsilaužėme ir dar kartą persižegnoję suvalgėme. [...] Staiga mūsų visų nuostabai, kažkuris iš mūsų nelaimės draugų – Lietuvos žydų [...] – ant stalo padėjo mums dėžutę mėsos konservų, dar turbūt iš laisvės atsivežtų, apsaugos kameroje užslėptų ir iki tol išlaikytų.“ (S.Jameikis, Traukinys rieda į amžinastį, Kaunas, 2014, p. 49–50).

Tai gerumas, kuris vienija net skirtingų tautybių ir tikėjimų žmones, suprantančius, kad atsidūrė klaikioje padėtyje. Norisi tikėti, kad juos vienijo ir laisvos Lietuvos idealas, kuri buvo visiems jiems brangi žemė.


Iš Lazdijų rajono 1948 m. ištremtas Juozas Šakinskas sėdi prie savo barako. Juziako k., Krasnojarsko kr., 1948 m. © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Šios istorijos pabaiga liūdna – bolševikinė sistema netoleravo išsišokimų. Visi kaliniai, išdrįsę minėti sau taip brangią šventę, buvo suimti ir įmesti į ledinį karcerį. Iš keturiolikos šventusių didžiajai daugumai tai buvo paskutinės Kūčios. Kitų jie paprasčiausiai nebesulaukė. Nepaminėti to būtų paprasčiau, linksmiau. Bet privalome nepamiršti.

Dar vienas jaunas lietuvis 1948 m. Kūčias sutiko šaltame lediniame bunkeryje. Tai buvo tuomet 23 metų Lionginas Baliukevičius, žinomas Dzūko slapyvardžiu. Jam pavyko išvengti Sibiro kančių, bet Kalėdas jis buvo priverstas pasitikti kovodamas už tai, ką mylėjo:

„Šiandien su Guoba papuošėm bunkerį. Kalėdos ruošiamasi ir po žeme! Ar nekeista?..“ (N.Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija. 1944–1953 metai, Vilnius, 2016, p. 248–249). Ten pat jis aptaria ir tai, ką jaučia klausydamas laisvųjų Vakarų šalių radijo – kur kalėdiniai sveikinimai susipina su panegirika „taiką užtikrinančiai“ Jungtinių Tautų Organizacijai. Ar ne ironija? – dienoraščio įrašą lakoniškai, bet aiškiai baigia Lionginas, aprašydamas priešpaskutines savo Kalėdas.


Tremtinių brigada taiso geležinkelio bėgius. Zaigrajevo r., Buriatijos-Mongolijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis © Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Visi šie tekstai primena mūsų tautiečių kančias, patirtas prieš tris ketvirčius amžiaus. Kartu visi jie parodo paprastus jaunus žmones, kurie kentėjo, bet nepalūžo. Jie turėjo tikrai didesnių sunkumų, negu dauguma mūsų turime šiandien, bet jiems Kalėdų šventė turėjo ypatingą prasmę. Esame laisvi ir turime suprasti, kad ši šventė išties yra atgimimas, nes galima viską pradėti iš naujo. Bet negalime šios laisvės priimti tik kaip duotybės. Laisvė tai ir atsakomybė, kurią privalome puoselėti. Prisiminkime šių trijų jaunų žmonių Kūčių vakarienę ir dvasiškai praturtinkime savąsias. Nors ir džiugi, šilta atgimimo šventė, Kalėdos priverčia mus susimąstyti ir apie tai, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Dabar ja galime visi džiaugtis. Bet kaip naudosimės savo laisve, jau priklauso ir nuo mūsų. Lygiai taip, kaip tais niūriais laikais priklausė nuo Joanos, Stasio ir Liongino. Tad jaukių ir prasmingų Šventų Kalėdų.

Veidaknygė

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kažin       2016-12-28 12:15

kažin ką reiškia žodis kalėdos?  Ką apie tai pasakytų L. Palmaitis? Gal kalėdos žydiškas žodis?


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.