Visuomenės pokyčių analizė, Teisėkūros iniciatyvos

Kaip LRT propaguojamą surogaciją traktuoja „pasenę, neatitinkantys šių dienų realijų“ LR įstatymai

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 10 d. 13:22

0     

    

Kaip LRT propaguojamą surogaciją traktuoja „pasenę, neatitinkantys šių dienų realijų“ LR įstatymai

Štai ką apie LRT propaguojamą surogaciją sako Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie, kai kurių liberalų, neva teisinės valstybės adeptų, akimis žiūrint, yra „pasenę, neatitinka šių dienų realijų“ ir todėl ignoruotini:

„Lietuvoje atlygintina surogacija galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis ir taikomos baudžiamosios atsakomybės priemonės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 str. „Prekyba žmonėmis“ (baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų); baudžiamojo kodekso 157 str. „Vaiko pirkimas arba pardavimas“ (baudžiama nuo 3 iki 12 metų)).“

Kaip surogacija traktuojama Lietuvoje ir kitur? Jūsų dėmesiui – Klaipėdos m. pirmojo notarų biuro parengta informacija:

SUROGATINĖ MOTINYSTĖ

– Surogacija suprantama kaip susitarimas tarp dviejų šalių, kuriuo genetinė arba surogatinė motina atlygintinai ar neatlygintinai sutinka dirbtinio apvaisinimo būdu būti apvaisinta būsimo tėvo sperma, išnešioti kūdikį ir jį pagimdyti, o kūdikiui gimus iš karto atsisakyti visų motinystės teisių į jį.

– Surogacijos metodas yra naudojamas kaip įsivaikinimo alternatyva ir kaip būdas turėti kūdikį, kuris būtų genetiškai artimas nors vienam iš vaiką auginančios šeimos tėvų.

– Priklausomai nuo to, ar surogatei yra mokamas atlygis už suteiktą paslaugą, yra skiriamos dvi surogacijos rūšys: altruistinė (būsimi tėvai apmoka tik su apvaisinimu bei gimdymu susijusias išlaidas) ir atlygintinė (surogatei atlyginamos ne tik medicinos išlaidos, bet dar sumokamas papildomas atlygis).

– Surogacijos reglamentavimas visame pasaulyje yra labai skirtingas ir varijuoja nuo surogacijos draudimo iki liberalaus požiūrio, paliekant teisę surogacijos šalims pačioms apsispręsti dėl savo teisių ir pareigų:

1) Visiškas surogacijos draudimas, nustatant baudžiamąją atsakomybę;

2) Tik atlygintinės surogacijos draudimas, uždraudžiant surogatei mokėti atlygį, kuris viršija medicinos ir kitas tik su nėštumu susijusias išlaidas;

3) Surogacijos legalizavimas, nustatant griežtas taisykles surogacijos sutartį pasirašančiom šalims;

4) Liberalus surogacijos reglamentavimas, paliekant surogacijos šalims teisę apsispręsti dėl savo teisių ir pareigų.

– Surogacijos šalininkai pasisako už tai, kad surogacija būtų įteisinta, o visos su ja susijusios problemos – teisiškai sureguliuotos. Tuo tarpu oponentų nuomonė yra priešinga. Jų teigimu, surogacija prieštarauja ne tik gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, bet ir lemia dar didesnes problemas, tokias kaip: moterų išnaudojimas, prievarta, prekyba žmonėmis, organais ir kūdikiais. Visos šios sritys pasaulyje yra griežtai reguliuojamos, todėl ne išimtis turėtų būti ir surogacija. Oponentų nuomone, surogacija turėtų būti kriminalizuota, o asmenys, bandantys ja pasinaudoti, griežtai baudžiami.

– Esant tam tikrų sąlygų ir aplinkybių visumai (susiejus veikos priešingumą laisvei su atliekamomis veikomis ir taikomais būdais, kurie įstatyme numatyti kaip laisvę varžančios kontrolės formos, bei įvertinus aplinkybes, kurios leidžia spręsti, ar moters apsisprendimas buvo priimtas laisva valia), t.y. nustačius visų nusikalstamos veikos požymių visumą, atlygintinę surogaciją būtų galima prilyginti prekybai žmonėmis.

– Religinių bendruomenių pozicija surogacijos klausimu yra prieštaringa (kontraversiška). Pavyzdžiui, katalikų bažnyčia pripažįsta tik tas priemones ir intervencijas, kuriomis siekiama padėti natūraliam santuokiniam aktui arba garantuoti, kad normaliai atliktas santuokinis aktas pasiektų savo tikslą pradėti naują gyvybę.

– Didėjantis surogacijos populiarumas lemia tai, kad kiekviena šalis anksčiau ar vėliau susidurs su surogacijos keliamomis problemomis. Kuo anksčiau bus priimti įstatymai, kurie aiškiai apibrėš įstatymų leidžiamosios valdžios požiūrį į šią technologiją, tuo mažiau problemų kils ateityje, kalbant tiek apie būsimų tėvų, tiek surogačių ir šios technologijos dėka gimstančių vaikų teises ir pareigas.

– 1970 m. pabaigoje nevaisingų porų skaičius pasaulyje siekė 5%. Šiais laikais, šis skaičius išaugo iki 10-15%. Pasak kai kurių pranešimų, šis skaičius yra didesnis nei 30%. Tuo tarpu 15% mano, kad tai yra šalies problema.

– Dirbtinio apvaisinimo metodas pirmą kartą buvo taikytas 1978 m. Didžiojoje Britanijoje. Pirmasis kūdikis išnešiotas surogatinės motinos gimė 1986 m. JAV.

Lietuva

– Surogacija Lietuvoje nėra įteisinta, t.y. nėra surogacijos klausimus reglamentuojančių įstatymų. Kol kas jos nesirengiama įtraukti ir į Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektus.

– Lietuvoje atlygintina surogacija galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis ir taikomos baudžiamosios atsakomybės priemonės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 str. „Prekyba žmonėmis“ (baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų); baudžiamojo kodekso 157 str. „Vaiko pirkimas arba pardavimas“ (baudžiama nuo 3 iki 12 metų)).

Užsienio valstybės

– Užsienio valstybėse daugiausia įstatymais yra bandoma sureguliuoti iš surogacijos kylančias problemas, susijusias su civiliniais klausimais: tėvystės nustatymu, vaiko pilietybe, įvaikinimu ir pan. Tačiau pagrindinis valstybių keliamas klausimas yra susijęs su tuo, ar surogacija turėtų būti uždrausta kaip reiškinys, prieštaraujantis gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, ar priešingai – ją reikėtų legalizuoti, sureglamentuojant su šia technologija susijusius klausimus. Akademikai sutaria vienu klausimus – šios srities palikti įstatymiškai nesureguliuotos negalima. Tokios pačios pozicijos laikosi ir teismai.

– Tose šalyse, kur surogatinė motinystė yra leidžiama, yra nustatyti du teisiniai požiūriai:

1) visos teisės į kūdikį, kurį pagimdė surogatinė motina, priklauso kūdikio genetiniams tėvams;

2) genetiniai tėvai gali būti registruoti kūdikio tėvais tik sutikus surogatiniai motinai.

– JAV dauguma valstijų turi išleidusios savo įstatymus, susijusius su surogacija, tačiau teisinis reglamentavimas varijuoja nuo visiško surogacijos draudimo ir jos kriminalizavimo iki pakankamai liberalaus požiūrio (vienose valstijose (Mičigano, Vašingtono, Kolumbijos) – griežtai uždrausta; kitose – griežtai reglamentuojama (Arkanzase, Floridoje, Ilinojuje, Nevadoje, Teksase, Jutoje, Virdžinijoje. Liberalus požiūris – Alabamoj ir Ajovoj).

– Europos Sąjunga: net 19-oje iš 28 valstybių valstybių narių nėra surogacijos sritį reglamentuojančių įstatymų (2008 m. duomenimis). Šešiose valstybėse surogacija yra uždrausta, keturiose iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė. Griežčiausiai už surogaciją yra baudžiama Italijoje. Italijoje šios veiklos subjektu yra pripažįstami tarpininkai, vaisingumo klinikos ir jose dirbantys gydytojai. Šiems asmenims už surogacijos procedūros organizavimą ir įgyvendinimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 6 metų ir bauda nuo 600 000 iki 1 000 000 eurų. Tarpininkai, kaip nusikalstamos veikos subjektai, yra pripažįstami ir Prancūzijoje. Vokietijoje įstatymai baudžiamąją atsakomybę numato tiems, kurie atlieka dirbtinio apvaisinimo procedūras surogatei. Vienintelėje Portugalijoje baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ir surogatei. Nei vienos iš minėtų valstybių įstatymuose nėra konkrečiai įvardijama, kas laikoma nukentėjusiuoju pagal šią nusikalstamą veiką. Surogatinė motinystė uždrausta Austrijoje, Lenkijoje.

– Liberalus požiūris į surogaciją yra Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Danijoje. Šiose šalyse yra leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuota. Graikija iš šių šalių išsiskiria tuo, kad poroms, siekiančioms pasinaudoti altruistine surogacija, pirmiausia reikia gauti teismo leidimą. Toks reikalavimas įsigaliojo nuo 2002 m., siekiant geriau užtikrinti surogačių teises bei įvertinti, ar moteris sutinka tapti surogate laisva valia ir niekieno neverčiama. Graikijoje, priešingai, nei kitose valstybėse, yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė tiems, kurie nesilaiko Graikijos įstatymų, t.y. siekia pasinaudoti surogacija, už atlygį tarpininkauja tarp surogatės ar būsimųjų tėvų, skelbiasi už atlygį sutinkančios tapti surogatėlis.

– Altruistinė surogacija leidžiama: Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Nyderlanduose ir kai kurios JAV valstijos, Gruzijoje, Švedijoje.

– Atlygintinė surogacija leidžiama: Ukrainoje, Rusijoje, Indijoje, Čekijoje, Pietų Afrikoje.

– Belgijoje, Airijoje ir Suomijoje surogatinių motinų dalyvavimas nevaisingumo gydymui nėra sureguliuotas teisės aktais, tačiau egzistuoja praktikoje.

– Indijoje surogacija legalizuota nuo 2002 m. („reprodukcinio turizmo“ šalis). Izraelyje, kaip ir Indijoje, leidžiama bet kokios rūšies surogacija (tačiau visos surogacijos sutartys privalo būti patvirtintos teisme; sutikimas dėl surogatinės motinystės turi būti patvirtintas specialaus komiteto, susidedančio iš socialinių darbuotojų, gydytojų ir religinių veikėjų.). Izraelis – pirmoji valstybė pasaulyje, kuri valstybės lygmeniu ėmėsi reguliuoti šią prieštaringai vertinamą sritį.

– Įstatymai Armėnijoje, Kirgizijoje nustato standartus, kad surogatinės motinos neturi teisės atsisakyti atiduoti kūdikį asmenims ar susituokusioms poroms, kurie naudojo apvaisinimo technologijas ir yra sudarę susitarimą. Specialūs šių šalių įstatymai numato surogatinių motinų atsakomybę šioms pažeidus sutarties sąlygas.

Dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo Lietuvoje reglamentavimas

– 2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso V skirsnio „Dirbtinis apvaisinimas“ 3.154 straipsnyje yra numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Rengiant Civilinio kodekso projektą, mėginta reglamentuoti santykius, susijusius su dirbtiniu apvaisinimu. Tačiau kilus labai aštrioms diskusijoms, siekiant išsaugoti patį Civilinį kodeksą, šios idėjos atsisakyta, numatant, kad šiuos klausimus turi reglamentuoti atskiras įstatymas.

– Pagal Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, dirbtinio apvaisinimo įstatymas turėjo būti parengtas iki 2002 m. gegužės 1 d. Nors buvo parengti ir svarstyti keli dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai, tačiau praėjus 13 metų, toks teisės aktas nėra priimtas, o dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“, kuris, reprodukcinei medicinai sparčiai žengiant į priekį ir keliant vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus, atsilieka nuo dabarties medicinos mokslo ir praktikos. Vertinant pasaulinės praktikos atžvilgiu, šis įsakymas yra kontraversiškas teisės aktas, jis neapima visų svarbiausių dirbtinio apvaisinimo problemų, kurios turėtų būti teisiškai reglamentuojamos, taigi turi spragų ir atsilieka nuo realaus gyvenimo: nepakankamai sureguliuota embrionų ir lytinių ląstelių apsauga; moters kiaušiąlastės donorystė; spermos banko problema; surogacija; reikalavimai lytinių ląstelių donorams; atsakomybė už dirbtinio apvaisinimo tvarkos pažeidimą. Esminis klausimas lieka tai, kad dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik susituokusiai moteriai ir tik jos sutuoktinio sperma. Trečiosios šalies dalyvavimas negalimas.

– Taigi šiuo metu Lietuvoje galiojantis dirbtinio apvaisinimo teisinis reglamentavimas įteisina gana ribotą požiūrį į esmines dirbtinio apvaisinimo sąlygas, nustatydamas jo metodus ir tik pačius bendriausius jo principus.

– Paminėtina, kad 2002 m. grupė Seimo narių parengė Reprodukcinės sveikatos įstatymą, tačiau Seimas jam nepritarė (atmestas 2005 m.). Šiame įstatymo projekte siūlyta bent minimaliai teisiškai reglamentuoti šeimos planavimo klausimus, siūlyta įteisinti įvairius šeimos planavimo metodus. 2014 m. kovo mėn. parengtas naujas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas (pateikė Seimo nariai). Projekto rengimą paskatino tai, kad Lietuvoje vis dar nėra aiškios pozicijos dėl reprodukcinės sveikatos ir teisių užtikrinimo, ginčijamasi dėl terminų, sietinų su moters reprodukcine sveikata ir teisėmis, nauja gyvybe.

– 2002 m. Sveikatos apsaugos ministerija buvo parengusi dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (numatė gana liberalią dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo sistemą). 2003 m. SAM parengė patobulintą įstatymo projektą. Iš šio projekto buvo išbrauktos normos, įteisinančios vienišų moterų apvaisinimą ir embrionų donorystę. 2004 m. Seimo narių grupė parengė alternatyvų įstatymo projektą. Visi trys įstatymo projektai susilaukė įvairiausios kritikos, todėl įstatymo priėmimas įstrigo. Liberalesnį įstatymo projektą kritikavo dirbtinio apvaisinimo priešininkai, o konservatyvesnį – dirbtinio apvaisinimo šalininkai.

– Seime 2010 m. rugsėjo – spalio mėn. buvo įregistruoti dviejų dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą reglamentuojančių įstatymų projektai. Seimo narys, liberalas, buvęs sveikatos apsaugos ministras A. Čaplikas pateikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą (XIP-2388). Seimo nariai D. Mikutienė ir V. Gapšys netrukus pateikė alternatyvų Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (Nr. XIP-2502).

– Liberaliajame Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte (XIP-2388) įteisinama ne tik sutuoktinio ar partnerio, bet ir donoro lytinių ląstelių donorystė. Vienos procedūros metu nepanaudotus embrionus leidžiama užšaldyti ir panaudoti vėliau, jei procedūra nepavyksta. Kadangi nevaisingumas pasaulinėje ligų klasifikacijoje pripažįstamas liga, brangios dirbtinio apvaisinimo procedūros turi būti apmokamos valstybės, antraip daugeliui porų jos, kai ir dabar, bus finansiškai neįkandamos.

– Pagal konservatyvųjį Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (Nr. XIP-2502) dirbtinio apvaisinimo procedūra galėtų būti atliekama tik santuoką įteisinusiems sutuoktiniams, o donoru galėtų būti tik pats sutuoktinis. Embrionų turėtų būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdos ertmę arba kiaušintakius, tačiau ne daugiau trijų. Šaldyti būtų leidžiama tik kiaušialąstes. Dirbtinio apvaisinimo paslaugos neturėtų būti apmokamos 100 proc. – galima būtų svarstyti apie apmokėjimą tik tais atvejais, kai dirbtinis apvaisinimas pavyksta.

– Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi minėtus įstatymų projektus, 2011 m. pritarė tikslui įstatymu sureguliuoti dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą ir siekiui padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų taikant pasaulinėje praktikoje naudojamus dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo metodus ir atkreipė dėmesį į prieštaringas tiek vieno, tiek kito įstatymų projektų nuostatas (teisinis reglamentavimas negarantuoja pakankamos žmogaus embrionų apsaugos; nuostatos nesuderintos su Valstybinės šeimos politikos koncepcijoje nustatytu valstybinės šeimos politikos įgyvendinimo principu – gyvybės kultūros puoselėjimo principu, kuris pabrėžia pagarbą gyvybei ir siekį apsaugoti pradėtą gyvybę; įtvirtinta anoniminė ne partnerių lytinių ląstelių donorystė gali sukelti sudėtingų socialinių ir medicininių pasekmių – kraujomaišą ir kt.; įtvirtinami teisiniai apribojimai neleistų pacientams pasinaudoti visomis dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo, kaip gydymo metodo, teikiamomis galimybėmis ir tai galėtų pabloginti sveikatos priežiūros paslaugos prieinamumą; draudimas asmenų, kurių nesieja santuokos ar teisės aktų nustatyta tvarka registruotos partnerystės ryšiai, lytinių ląstelių donorystės, galbūt apribotų dalį Lietuvos nevaisingų porų susilaukti vaikų ir jie negalėtų pasinaudoti galimybe gauti mokslo įrodymais pagrįstą medicinos pagalbą; ribojamas sukuriamų embrionų skaičius ir draudžiama juos užšaldyti). Vyriausybė pasiūlė įvertinti jos nurodytus argumentus, svarstant minėtus įstatymų projektus Lietuvos Respublikos Seime.

– Seimo nario A. Čapliko pateiktas liberalusis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (XIP-2388) 2011 m. Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto buvo atmestas, kadangi pritarė pritarė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui Nr. XIP-2502. 2011 m. Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas pateikė du kitus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektus ( XIP-2502(2), vėliau – XIP-2502(3)).

– Iki šiol Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nėra priimtas. Vienas iš labiausiai svarstomų klausimų – leisti ar drausti lytinių ląstelių ir embrionų donorystę bei embrionų šaldymą.

– Katalikų Bažnyčios spaudimas dėl projekto nuostatų prieštaravimo bažnyčioms nuostatoms dėl dirbtinio apvaisinimo.

– Šiuo metu Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi minėtu 1999 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Šiame teisės akte aprašyti tik dirbtinio apvaisinimo būdai ir sąlygos, taigi toks minimalus reglamentavimas sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms pagalbinio apvaisinimo procedūras teikti nekontroliuojamai. Be to, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, dėl vaisingumo sutrikimų kenčiančios šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo.

– Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Vadovaujantis Statistikos departamento tyrimo duomenimis, apie 15–20 proc. visų Lietuvos šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų. Iš jų tik 2 proc. įveikia finansinius bei kitus apribojimus ir siekia pagalbinio apvaisinimo.

– Pasaulinės sveikatos organizacijos 1992 m. priimtoje Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos 10 redakcijoje nevaisingumas įvardijamas kaip liga, o pagalbinis apvaisinimas yra vienas iš nevaisingumo gydymo metodų.

Dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo Lietuvoje reglamentavimas

– 2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso V skirsnio „Dirbtinis apvaisinimas“ 3.154 straipsnyje yra numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Rengiant Civilinio kodekso projektą, mėginta reglamentuoti santykius, susijusius su dirbtiniu apvaisinimu. Tačiau kilus labai aštrioms diskusijoms, siekiant išsaugoti patį Civilinį kodeksą, šios idėjos atsisakyta, numatant, kad šiuos klausimus turi reglamentuoti atskiras įstatymas.

– Pagal Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, dirbtinio apvaisinimo įstatymas turėjo būti parengtas iki 2002 m. gegužės 1 d. Nors buvo parengti ir svarstyti keli dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai, tačiau praėjus 13 metų, toks teisės aktas nėra priimtas, o dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“, kuris, reprodukcinei medicinai sparčiai žengiant į priekį ir keliant vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus, atsilieka nuo dabarties medicinos mokslo ir praktikos. Vertinant pasaulinės praktikos atžvilgiu, šis įsakymas yra kontraversiškas teisės aktas, jis neapima visų svarbiausių dirbtinio apvaisinimo problemų, kurios turėtų būti teisiškai reglamentuojamos, taigi turi spragų ir atsilieka nuo realaus gyvenimo: nepakankamai sureguliuota embrionų ir lytinių ląstelių apsauga; moters kiaušiąlastės donorystė; spermos banko problema; surogacija; reikalavimai lytinių ląstelių donorams; atsakomybė už dirbtinio apvaisinimo tvarkos pažeidimą. Esminis klausimas lieka tai, kad dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik susituokusiai moteriai ir tik jos sutuoktinio sperma. Trečiosios šalies dalyvavimas negalimas.

– Taigi šiuo metu Lietuvoje galiojantis dirbtinio apvaisinimo teisinis reglamentavimas įteisina gana ribotą požiūrį į esmines dirbtinio apvaisinimo sąlygas, nustatydamas jo metodus ir tik pačius bendriausius jo principus.

– Paminėtina, kad 2002 m. grupė Seimo narių parengė Reprodukcinės sveikatos įstatymą, tačiau Seimas jam nepritarė (atmestas 2005 m.). Šiame įstatymo projekte siūlyta bent minimaliai teisiškai reglamentuoti šeimos planavimo klausimus, siūlyta įteisinti įvairius šeimos planavimo metodus. 2014 m. kovo mėn. parengtas naujas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas (pateikė Seimo nariai). Projekto rengimą paskatino tai, kad Lietuvoje vis dar nėra aiškios pozicijos dėl reprodukcinės sveikatos ir teisių užtikrinimo, ginčijamasi dėl terminų, sietinų su moters reprodukcine sveikata ir teisėmis, nauja gyvybe.

– 2002 m. Sveikatos apsaugos ministerija buvo parengusi dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (numatė gana liberalią dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo sistemą). 2003 m. SAM parengė patobulintą įstatymo projektą. Iš šio projekto buvo išbrauktos normos, įteisinančios vienišų moterų apvaisinimą ir embrionų donorystę. 2004 m. Seimo narių grupė parengė alternatyvų įstatymo projektą. Visi trys įstatymo projektai susilaukė įvairiausios kritikos, todėl įstatymo priėmimas įstrigo. Liberalesnį įstatymo projektą kritikavo dirbtinio apvaisinimo priešininkai, o konservatyvesnį – dirbtinio apvaisinimo šalininkai.

– Seime 2010 m. rugsėjo – spalio mėn. buvo įregistruoti dviejų dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą reglamentuojančių įstatymų projektai. Seimo narys, liberalas, buvęs sveikatos apsaugos ministras A. Čaplikas pateikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą (XIP-2388). Seimo nariai D. Mikutienė ir V. Gapšys netrukus pateikė alternatyvų Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (Nr. XIP-2502).

– Liberaliajame Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte (XIP-2388) įteisinama ne tik sutuoktinio ar partnerio, bet ir donoro lytinių ląstelių donorystė. Vienos procedūros metu nepanaudotus embrionus leidžiama užšaldyti ir panaudoti vėliau, jei procedūra nepavyksta. Kadangi nevaisingumas pasaulinėje ligų klasifikacijoje pripažįstamas liga, brangios dirbtinio apvaisinimo procedūros turi būti apmokamos valstybės, antraip daugeliui porų jos, kai ir dabar, bus finansiškai neįkandamos.

– Pagal konservatyvųjį Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (Nr. XIP-2502) dirbtinio apvaisinimo procedūra galėtų būti atliekama tik santuoką įteisinusiems sutuoktiniams, o donoru galėtų būti tik pats sutuoktinis. Embrionų turėtų būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdos ertmę arba kiaušintakius, tačiau ne daugiau trijų. Šaldyti būtų leidžiama tik kiaušialąstes. Dirbtinio apvaisinimo paslaugos neturėtų būti apmokamos 100 proc. – galima būtų svarstyti apie apmokėjimą tik tais atvejais, kai dirbtinis apvaisinimas pavyksta.

– Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi minėtus įstatymų projektus, 2011 m. pritarė tikslui įstatymu sureguliuoti dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą ir siekiui padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų taikant pasaulinėje praktikoje naudojamus dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo metodus ir atkreipė dėmesį į prieštaringas tiek vieno, tiek kito įstatymų projektų nuostatas (teisinis reglamentavimas negarantuoja pakankamos žmogaus embrionų apsaugos; nuostatos nesuderintos su Valstybinės šeimos politikos koncepcijoje nustatytu valstybinės šeimos politikos įgyvendinimo principu – gyvybės kultūros puoselėjimo principu, kuris pabrėžia pagarbą gyvybei ir siekį apsaugoti pradėtą gyvybę; įtvirtinta anoniminė ne partnerių lytinių ląstelių donorystė gali sukelti sudėtingų socialinių ir medicininių pasekmių – kraujomaišą ir kt.; įtvirtinami teisiniai apribojimai neleistų pacientams pasinaudoti visomis dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo, kaip gydymo metodo, teikiamomis galimybėmis ir tai galėtų pabloginti sveikatos priežiūros paslaugos prieinamumą; draudimas asmenų, kurių nesieja santuokos ar teisės aktų nustatyta tvarka registruotos partnerystės ryšiai, lytinių ląstelių donorystės, galbūt apribotų dalį Lietuvos nevaisingų porų susilaukti vaikų ir jie negalėtų pasinaudoti galimybe gauti mokslo įrodymais pagrįstą medicinos pagalbą; ribojamas sukuriamų embrionų skaičius ir draudžiama juos užšaldyti). Vyriausybė pasiūlė įvertinti jos nurodytus argumentus, svarstant minėtus įstatymų projektus Lietuvos Respublikos Seime.

– Seimo nario A. Čapliko pateiktas liberalusis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (XIP-2388) 2011 m. Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto buvo atmestas, kadangi pritarė pritarė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui Nr. XIP-2502. 2011 m. Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas pateikė du kitus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektus ( XIP-2502(2), vėliau – XIP-2502(3)).

– Iki šiol Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nėra priimtas. Vienas iš labiausiai svarstomų klausimų – leisti ar drausti lytinių ląstelių ir embrionų donorystę bei embrionų šaldymą.

– Katalikų Bažnyčios spaudimas dėl projekto nuostatų prieštaravimo bažnyčioms nuostatoms dėl dirbtinio apvaisinimo.

– Šiuo metu Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi minėtu 1999 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Šiame teisės akte aprašyti tik dirbtinio apvaisinimo būdai ir sąlygos, taigi toks minimalus reglamentavimas sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms pagalbinio apvaisinimo procedūras teikti nekontroliuojamai. Be to, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, dėl vaisingumo sutrikimų kenčiančios šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo.

– Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Vadovaujantis Statistikos departamento tyrimo duomenimis, apie 15–20 proc. visų Lietuvos šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų. Iš jų tik 2 proc. įveikia finansinius bei kitus apribojimus ir siekia pagalbinio apvaisinimo.

– Pasaulinės sveikatos organizacijos 1992 m. priimtoje Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos 10 redakcijoje nevaisingumas įvardijamas kaip liga, o pagalbinis apvaisinimas yra vienas iš nevaisingumo gydymo metodų.

Šaltinis: Tomo Baranausko veidaknygė.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

„Vaiko teisių“ smurtą patyrusi Kručinskų šeima Kauno apygardos teisme išgirdo tai, ką ir taip žinojo: motinos veiksmuose nebūta nusikaltimo

Andrius Švarplys. Padarius iš vaiko verslą ir „grynąjį pelną“, nesunku visuomenei primesti komercinį vaikų globos modelį

Žinių radijas. Ar tikrai bankai puotauja maro metu?

Vytautas Radžvilas. Nomenklatūrinis klonas? Neverta

Algimantas Rusteika. Soroso pinigai, ketvirtoji valdžia ir NVO

Ramūnas Aušrotas. Jungtinėje Karalystėje siaurinama asmenų įsitikinimų ir sąžinės laisvė

Nuo bačkos. Britų švietimo ekspertė: paskaitas auditorijose pakeis mobilieji telefonai

Vytautas Sinica. Apie supainiotus interesus

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: Konstitucija yra priimta ne tam, kad valstybė būtų valdoma daugumos sprendimais, daugumos stereotipais

Vincentas Vobolevičius. Kiek atlyginimų kainuoja naujas butas?

Davidas Starkey apie „Brexit“ atmetusį savo šalies politinį elitą: „Išdavystė“

Per iškirstą bulvarą – su gedulo vėliava

Šių metų spalio 30 dieną, trečiadienį, kviečiame į renginį „Renkuosi gyvybę“

Prof. Rasa Čepaitienė. Koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime?

Geroji naujiena: Kaip iškovoti gerą kovą – išsaugoti tikėjimą

Algimantas Rusteika. Vidinė emigracija ir procentai

Vytautas Sinica. Ruoškitės tik didesniam puolimui

Justas Mundeikis. Medikai, kada streikas?

Audrius Bačiulis. Kodėl…?

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kodėl Kinijai nesiseka „suvirškinti“ Honkongo?

Vidas Rachlevičius. Mes niekada daugiau nebesusikalbėsime

Vytautas Sinica. Nausėdai ruošiamas Pakso likimas?

Tikslas – iš pagrindų atnaujinti Lietuvos valstybę

Kvietimas į spalio 25–26 d. vyksiančias partizano A.Kraujelio laidotuves

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.