Sveikatos apsaugos politika, Žmogaus teisės

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Tiesos.lt redakcija   2021 m. lapkričio 30 d. 12:21

2     

    

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Filmo režisierės Rasos Micachienės laiškas žiūrovams

Sveikatos teisės institutas STI man šiandien yra laisvų ir drąsių asmenybių elitas. Pirmą advento sekmadienį pasirodė instituto inicijuoto filmo 1 dalies premjera, filmo, kuriame kalbėti sutiko ne visi, kuriuos kvietė. Nes šiandieninėje „laisvoje“ Lietuvoje kalbėti baisu. Aš renkuosi kitaip.“ Tokia žinute prieš pat premjerą dalinosi .Aš esu MES.-.Išlikti žmogumi. herojė Rasa Valantinaitė.

Taip, aš irgi pasirinkau kitaip. Pasirinkau kalbėti širdimi ir į širdis, kurioms trūksta vilties, padrąsinimo, kurios bijo. Bijo pasirinkti! Nesitikėjau tokio jūsų padėkos žinučių antplūdžio.

Bet dabar dar stipriau jaučiu, kad pasirinkau teisingai.

Tiesa, sulaukiau ir tokių komentarų, kuriuose komentuojamos atskiros filmo citatos, klijuojant filmo kūrėjams ir herojams etiketes – iš anksto nuspėjamas, žinomas, daug kartų girdėtas. Tokias, kurios pasipila iškart, vos tik išdrįstama kritikuoti valdžios veiksmus (ne)valdant pandemijos. Jų irgi laukiau, jų taip pat tikėjausi. Būtų keista, jei jų nebūtų buvę.

Viešumoje skambantys absurdiški pavienių ekspertų priekaištai filmo istorijoms rodo beviltiškumą į pasaulį žiūrint vien per skiepo prizmę. Nejaugi jie nesupranta, kad šio filmo žinutė ne apie skiepus? Ji žymiai gilesnė. Ji pakyla virš susipriešinimo, skilimo, nesusikalbėjimo ir paliečia kai ką esminio kiekviename iš mūsų – žmogiškumą. Pyktis prieš šią žinutę yra beginklis.


Nors garsiai deklaruojami valdžios tikslai skamba kilniai – įveikime virusą, sustabdykime pandemiją – tačiau priemonės, kuriomis jų siekiama, sukėlė iki šios neregėtą susvetimėjimą, susiskaldymą, nesaugumo ir baimės atmosferą, sulaužė ne vieną gyvenimą. Deklaruojamas tariamo bendro gėrio siekis visai nuvertino atskirą žmogų.

Apie tai – ir šis filmas. Apie žmones. Mes neieškojome tikslinės auditorijos, norėjome kalbėti ir klausyti širdimi. Norėjome, kad žmonės kalbėtų be baimės, atvirai, apie tai, ką jaučia ir ką patyrė.

Norėjome kalbėtis be neapykantos su skirtingai matančiais situaciją. Norėjome prisiliesti prie tikrų išgyvenimų.

Spręskite Jūs, kaip ir kiek tai pavyko.

Labai norime padėkoti filmo herojams už drąsą kalbėti, kurios mūsų laisvoje šalyje reikia vis daugiau… Gerbiame ir tuos, kurie kalbėjo atvirai iki sielos gelmių, tačiau apsisprendė likti už kadro.

Kai kurie „ekspertai“ jau suskubo pareikšti, kad tai „antivakserių“ ar „sąmokslo teorijų platinimas“, tačiau šis puolimas apnuogino jų pačių siaurą ir ribotą požiūrį, kuriame telpa tik du vaizdiniai: „už skiepus“, kaip absoliutų gėrį ir vienintelę išeitį, ir „prieš skiepus“, kaip absoliutų blogį, niekaip nepateisinamą pasirinkimą.

Turbūt geriausias kontrastas tokiam ribotam požiūriui yra filmo herojė Irena Saulutė (ji yra ir filmo „Tarp pilkų debesų“ herojė). Mirčių ir prievartos mačiusi gerokai daugiau nei visi mes kartu. Tai nuostabi ir šviesi asmenybė, su kuria filmavimo metu praleistos tikrai ne 5 minutės.

Ji, kaip, beje, ir nemaža dalis filmo kūrėjų, yra pasiskiepijusi skiepų šalininkė, tačiau gerbia kitus ir pasisako prieš prievartą bei susipriešinimą.

Jos nuoširdi pozicija labai svarbi, todėl būtent ji parodyta kaip kita pusė, kuri geba būti nepriešiška, pagarbi, draugiška. Kuri geba klausyti ir kalbėti ne šablonais, o jausdama kitą žmogų. Kuri mato pasaulį ne dvimatėje skiepai/neskiepai erdvėje, bet plačiai, giliai ir jautriai.

Irena Saulutė buvo labai nustebusi, kai tik iš mūsų komandos sužinojo, kad žmonės, kurie turi sunkių ligų ir bijo skiepytis, vis tiek yra verčiami tai daryti atimant iš jų teises ir suteikiant tik galimybes. Jai tai buvo naujiena, todėl filmavimo metu ji ir kalbėjo, kad „aš nežinau, ką aš toj vietoj daryčiau.“ „Jūs protingas žmogus, jūs ir turit įrodyt, kad negalite…“

Atsisveikindama ji pakartojo, kad pasisako už skiepus, bet taip pat yra griežtai prieš prievartą; žmogus turi turėti laisvą valią pasirinkti.

Būtent tokia ir yra šio filmo pagrindinė mintis. Teisė rinktis ir teisė kalbėti.

Nors šiandien kalbėti apie neigiamas patirtis po skiepų tolygu pasirašyti nuosprendį būti priskirtam prie „antivakserių“ ar net valstybės priešų, tačiau mes pasirinkome matyti bei girdėti kalbančius ir apie tai.

Juk šiandien daugybė žmonių nesiskiepija būtent todėl, kad bijo dėl galimų šalutinių poveikių, apie kuriuos niekas neinformuoja, o kalbančius marginalizuoja.

Taip nutiko Jevgenijai, Santariškių klinikoje kalbintai pašnekovei. Į dializes važinėjanti Jevgenija skiepytis nenorėjo. Pasiskiepijo jausdama spaudimą ir, kaip sako, nesupažindinta su jokiomis galimomis pasekmėmis. Šiandien jai amputuota viena pėda.

Nepaisant išgąsdinusios situacijos jai primygtinai „siūloma“ skiepytis antrąja doze. Ir vėl niekas neinformuoja apie galimas pasekmes, niekam neįdomios jos baimės, nors pasirašyti, kad skiepijasi laisva valia, ji privalės.

Kyla labai pagrįstas klausimas, kodėl net žmogus su tokiomis diagnozėmis neinformuojamas apie galimas komplikacijas? Kodėl net po itin neigiamų patirčių apsimetama, kad jų nėra? Kodėl iki šiol niekas jai neatsakė į rūpimus klausimus? Kodėl nenuramino? Raginantys skiepytis neįrodė, jog jei ji nebūtų pasiskiepijusi, pėda mėnesio bėgyje vis tiek būtų buvusi amputuota dėl kokių nors kitų priežasčių. Jei taip, kodėl tai iki šio nepadaryta?

Kita filmo herojė – teisėja. Ji COVID-19 susirgo iš karto po skiepo. Situacija ir vėl kelia klausimus. Kodėl prieš skiepijant nebuvo atliktas antikūnų testas? Kodėl neatliktas PGR testas ir nepatikrinta, ar ji nėra užsikrėtusi virusu iki skiepo? Kodėl buvo leista skiepyti, neįvertinus sveikatos būklės? Kas už tai prisiima atsakomybę?..

Kiekvienas filmo herojus – žmogus su savo asmenine drama ar tragedija. Jausmais, patirtimis ir išgyvenimais. Filmas apie juos. Ne apie medicinines diagnozes ir nepageidaujamas reakcijas.

Tik ar šiandien kas nors girdi, ką jaučia žmonės? Ko jie klausia? Ką patiria?

Dokumentika iš ekspertų lūpų bus antroje ir trečioje filmo dalyse, o kol kas – apie herojus, žmones, išdrįsusius kalbėti, – filme .Aš esu MES.-.Išlikti žmogumi.

#ašesumes

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

fungicidas       2021-11-30 23:56

Iš mūsų atimamos gyvūno teisės į natūralią atranką ir nuosavą imunitetą. Anksčiau tie kurie kilnojo/nuleidinėjo planetos temperatūrą ir kasdien grūmėsi su virusais turėjo didybės manijos diagnozę. Dabar išvirkščios pasidarė psichuškės sienos.

Žodžio laisvė...       2021-11-30 15:57

Aš ne prieš vakcinas,bet…Šiandieninės vakcinos iki galo neištirtos,todėl nekelia
pasitikėjimo ir neužtikrina nepavojingų pasekmių.Man vakcinos yra labai svarbu.Mano mama buvo gimusi 1903 metais ir kūdikystėje susirgo poliomelitu ir tapo sunkiu inva-
lidu (labai deformuota kairė koja ir iškrypęs stuburas).Nuo vaikystės mačiau invalido sunkų gyvenimą.Ji,matyt nebuvo gavusi skiepo nuo poliomelito,todėl ir atsitiko taip kaip atsitiko.Tėveliai skiepykit savo vaikus nuo visokių sunkių ligų,bet tik patikimomis vakcinomis.Dabartinės covido vakcinos yra ne tokios,kokios turi būti.
Aš dar nesiskiepijau,lauksiu patikimų.O kol kas dėl esamų savo ligų puokštės niekas manęs neprivers to daryti.Neturiu kur skubėti.Tikiu,ateis diena kai pasaulis apturės patikimas vakcinas nuo covido.

Rekomenduojame

Arvydą Šliogerį prisimenant: „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai”

Vytautas Sinica. Pamiršti vaikai Diawaros grybukų istorijoje

Svenas R. Larsonas. Ar gali vėl laimėti D. Trumpas?

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt ketvirtoji (Lapkričio 24 diena)

Jungtinių Tautų analitinis centras iki 2050 metų siūlo „senstančiai“ Europos Sąjungai 60 milijonų migrantų

Almantas Stankūnas. I. Šimonytė arba apsimeta, arba nesupranta, kad Igničio veikla gali sukelti daug

Vytautas Sinica. Interviu Lenkijos televizijai (programa pasauliui anglų kalba) karo tematika

Edvardas Čiuldė. Ar iš tiesų mūsų tėvynainiai homoseksualai neturi Tėvynės?

Jonas Jasaitis. Žmonijos sunaikinimo scenarijai

Vidas Rachlevičius. Visas aktyvistes ir veikėjus reikėjo „pagrilinti”

Audrys Antanaitis: Valstybinės kalbos laukia sunkus metas

Borisas Johnsonas: Vokietija norėjo greito Ukrainos pralaimėjimo

Mirė Ukrainos disidentas Jurijus Šuchevičius

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt trečioji (Lapkričio 23 diena)

Almantas Stankūnas. Ar Generalinė Prokuratūra ir STT nesiims tirti klausimo dėl IGNITIS smulkiųjų akcininkų?

Dovilas Petkus. Kompensacijos žydams: susitaikymo aktas ar mokestis „Holokausto industrijai“?

Jonas Grigas. Mokslininkai ragina paskelbti 5G ryšių moratoriumą

Italijos valdžia skirs po 20 tūkst. eurų poroms, kurios tuoksis bažnyčiose

„Už balos“. Rinkimai-Lenkija-Iranas-Futbolas

J. Kaczynskis: Lenkija priešinsis neomarksistinei revoliucijai iš Vakarų

Danutė Šepetytė. Atsakymas lietuviui Audriui Antanaičiui

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt antroji (Lapkričio 22 diena)

Makronas: „Mums reikia vienos pasaulinės tvarkos“

Ar daugiakultūriškumas griauna Vakarų tautų tapatybes?

Vytautas Sinica. Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?

Vytautas Radžvilas. Paskutinis žodis – piliečių

Ramūnas Aušrotas. Klausimas Europos šalių kino forumas „Scanorama“ organizatoriams

Advokatė Zita Šličytė: Konstitucinis Teismas – ne vieta politikavimui

Edvardas Čiuldė. Kas jie tokie yra – tie naujieji europiečiai?

Paramą Ukrainai norėtų apriboti tik mažuma

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.