Socialinė politika, Ekonominė politika

Justas Mundeikis. Ekonomisto komentaras – Ko tikėtis viešojo sektoriaus darbuotojams iš Vyriausybės komisijos?

Tiesos.lt siūlo   2019 m. vasario 6 d. 13:07

1     

    

Justas Mundeikis. Ekonomisto komentaras – Ko tikėtis viešojo sektoriaus darbuotojams iš Vyriausybės komisijos?

lithuanian-economy.net

286* tūkstančiai asmenų Lietuvoje dirba viešajame sektoriuje ir šių darbuotojų ateities atlyginimų raida (šiuo metu) sprendžiama Vyriausybės sudarytoje „Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos projektui parengti“ komisijoje. Šiame komentare apie tai kaip ir kodėl sudaryta tokia komisija ir ko tikėtis viešojo sektoriaus darbuotojams iš komisijos darbo.

Kaip atsirado komisija?

Bent jau aš taip interpretuočiau istorijos raidą: 2017 metų pabaigoje susiformuoja Lietuvos Medikų Sąjudis – LMS, kuris pradeda kelti gydytojų ir rezidentų atlyginimo adekvatumo bei sveikatos apsaugos sektoriaus efektyvumo klausimus ir reikalauti sprendimų. Pradžioje egzistavusi pašaipa iš naujadaro tik sustiprina visuomenės palaikymą. Mitinguoja rezidentai, mitinguoja gydytojai. Demokratija užklumpa Sveikatos apsaugos ministrą A.Verygą, kaip sniegas kelininkus, todėl skubotai pasirašomas susitarimas, jog bus siekiama, kad gydytojų vidutinis darbo užmokestis 2020 metais siektų 3 šalies VDU, o slaugytojų vidutinis darbo užmokestis – 1.5 šalies VDU. Brangus ir sunkiai realizuojamas pažadas.

Vasara mitinguoja kultūros darbuotojai, o žiemą mokytojai užima Švietimo ir mokslo ministeriją. Pastarųjų reikalavimai „absurdiški“ – reformos švietimo srityje, atlyginimo sistemos sutvarkymas ir valandinio atlyginimo didinimas 1 euru (nuo 5 iki 6 eurų). Deja biudžetas jau suplanuotas, o streikuojančių reikalavimų išpildymui reikalingų 300 mln. eurų Finansų ministras surasti nenori arba negali.

Į sceną žengia LVŽS politikas T.Tomilinas su pasiūlymu mokytojams: per savaitę suderinti ir patvirtinti atlyginimų didinimą visiems viešojo sektoriaus darbuotojams (t.y. bazinio dydžio didinimą), pasiekti susitarimą dėl mažesnių klasių ir t.t. Planas nesužavėjo streikuojančių mokytojų, bet įtariu, buvo paniekinamai atmestas ir pačioje Vyriausybėje. Tad netrukus „Adamkus 2.0“ keičia atleistą nesukalbamą technokratę J.Petrauskienę. Masiulis užliūliuoja mokytojus, Vyriausybė pažada sukurti komisiją ir spręsti viešojo sektoriaus algų problemą sistemiškai. To pasekoje mokytojai išsiskirsto, o Vyriausybė išvengia problemos sprendimo „čia ir dabar“.

Vyriausybės nutarimu skubiai ir ryžtingai sudaroma komisija, apart vyriausybės atstovų, trišalė taryba įpareigota deleguoti darbuotojų profesinių sąjungų atstovus, taip pat teisė įsitraukti suteikiama ir opozicijai. Strategija paprasta – įtrauk visus oponentus, suderėk susitarimą, kuris teiktų kažkokią naudą oponentams už minimalius kaštus. Šachas ir matas: profesinės sąjungos reikalauti daugiau nieko nebegalės, opozicija turės tylėti, na juk pati kalta, jeigu nedalyvavo komisijoje, o jokie ministrai ar Seimo nariai, milijoninių įsipareigojimų Vyriausybei daugiau nepriraitys…

Finansų ministras gali ramiai pakartoti sau prieš miegą „Milijardas milijonui“ ir ramiai užmigt, o Premjerui nereikia jaudintis, kad kokios tai profsąjungos gadins jam reitingus prieš Prezidento rinkimus.

Komisijos tikslas

Paskutinius 10 metų, tos interesų grupės, kurios garsiau „rėkė“ dažniausiai ir daugiau gaudavo, kartais, net savo atskirą (atlyginimus reglamentuojantį) įstatymą. Rėkimas ir chroniškas viešųjų finansų trūkumas lėmė, kad viešojo sektoriaus darbuotojams atlyginimai didėjo vis labiau iškraipant koeficientus, o ne didinant bazinį dydį, nes taip daryti buvo pigiau. Visi lygūs, bet kai kurie tapo lygesni už kitus.

[Pastaba: viešojo sektoriaus darbuotjo altyginimas apskaičiuojamas pagal formulę: koeficientas x bazinis dydis]

Mano supratimu, Komisija turėjo turėti du darbus:

Pirmas darbas turėjo būti 15 įstatymų, kurie dabar reglamentuoja viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, panaikinimas, viską apjungiant į vieną ir kartu sudėliojant viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimu koeficientus taip, kad sukurta atlyginimų sistema visuomenės ir viešojo sektoriaus darbuotojų būtų suprantama kaip „teisinga“. Kitaip tariant, viename dokumente turėjo sugulti keli tūkstančiai profesijų: gydytojai, mokytojai, tarnautojai, gaisrininkai ir t.t. ir jų darbo svarbumą santykinai su kitomis profesijomis sureguliuojantys atlyginimų koeficientai. Pavyzdžiui turėtų atsirasti panašūs santykiai: mokytojas turi uždirbti 2 kartus daugiau nei slaugytojas, chirurgas turi uždirbti 3 kartus daugiau nei mokytojas, o policininkas turi uždirbti 1/10 chirurgo atlyginimo. Dydžiai sugalvoti iš galvos, bet esmė manau aiški. Taip pat reikia nustatyti ir suniveliavimo periodą, per kiek laiko „teisingi“ koeficientai bus pasiekti.

Antras darbas kurį, mano supratimu, turėjo padaryti komisija, tai sutvarkius koeficientų, t.y. atlyginimo ne-sistemos problemą, numatyti, kaip toliau turėtų didėti bazinis dydis, kaip jis turėtų būti indeksuojamas, tam kad viešajame sektoriuje dirbančių specialistų atlyginimai neatsiliktų nuo privataus sektoriaus atlyginimų raidos.

Mano asmeniniu vertinimu, toks darbo procesas galėtų užtrukti apie pusmetį, jeigu ne visus metus, įvertinant kiek reiktų diskusijų sudėliojant atlyginimų sistemą taip, kad ji būtų daugumos supranta kaip “teisinga”. Vyriausybė šiam darbui skyrė vos du mėnesius.

¯_(ツ)_/¯

Pusantro mėnesio darbo rezultatai

Vyriausybės atstovai komisijoje konstatuoja, jog visų profesijų atlyginimų statistikos, duomenų ir t.t. (koeficientai, etatai, viršvalandžiai) jie neturi, todėl realiai sutvarkyti “ne-sistemą”, nėra galimybių. Tad bandoma pasitenkinti tiesiog koeficientų didinimu mažiausiai uždirbantiems viešojo sektoriaus darbuotojams.

Jeigu iš tiesų nėra duomenų, tai juos galima pradėti rinkti ir surinkti. Bet ar nori Vyriausybė imtis tikros viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo sistemos reformos – akivaizdu kad ne. Tam nepakaktų laiko, nes numatytas komisijos darbo baigimas – šių metų vasario 17 diena. Be to artėja rinkimai, o iškovotų įstatymų ir išlygų naikinimas neabejotinai keltų daug emocijų ir diskusijų, kas tikrai nepadėtų politikams užsidirbti populiarumo taškų. Tad ambicijos imtis tokio darbo aš neįžvelgiu.

Bazinio dydžio indeksavimo mechanizmai iš esmės yra du:

• arba didinti tiek, kiek siekia infliacija bei leisti profesinėms sąjungoms derėtis dėl papildomo didinimo (infliacija + derybos), arba…
• indeksuoti su ekonomikos arba vidutinio darbo užmokesčio raidą.

O šiuo klausimu, jau prasideda profesinių sąjungų nesutarimas. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) pasisako už „infliaciją + derybas“, kas savaime didina profesinių sąjungų svarbą. Tačiau praėjusių metų susitarimas parodė, kokių niekinių rezultatų profesinės sąjungos gali pasiekti (LPSK sutiko, jog bazinis dydis šiais metais didėtų kone perpus lėčiau 1.3%, nei augs kainos 2.5%).

Kitą poziciją palaiko profesinė sąjunga „Solidarumas“ eidama prieš savo asmeninius interesus (kaip profsąjunga) vardan bendrojo gėrio visiems viešojo sektoriaus darbuotojams, ne tik profsąjungiečiams. „Solidarumas“ siūlo indeksavimą su VDU raida (pastaba: šio komentaro autorius rengė bazinio dydžio indeksavimo metodiką, kuria „Solidarumas“ ir siūlo remtis). Tačiau tai reiškia, jog nebereiktų profesinių sąjungų įsikišimo arba derybų dėl to, kiek didėtų viešojo sektoriaus atlyginimai.

Susiskaldžiusi darbuotojus atstovaujanti pusė derybose – dovana Vyriausybei, kaip ir tai, jog profesinės sąjungos nuo pat pradžių principingai nereikalavo pradėti rengti atlyginimo sistemos kūrimo, o leidosi tampomos už nosies beveik du mėnesius.

Ko tikėtis darbuotojams?

Ko tikėtis darbuotojams aš nuoširdžiai nežinau, bet sudėkime faktus ant stalo:

• rinkiminis slogan’as „milijardas milijonui“ numato išdalinti ateityje galbūt surenkamas mokestines įplaukas iš ekonomikos augimo bei šešėlio mažinimo
• realios mokesčių reformos ši Vyriausybė daryti atsisakė, t.y. subalansuoti mokesčius taip, kad tie, kurių pajamos leidžia prisidėti prie viešojo gėrio išlaikymo daugiau, atitinkamai prie jo ir prisidėtų daugiau, o ne mažiau.

Tokio elgesio pasekmė – chroniškas viešųjų finansų trūkumas tęsiasi. Taigi esminio viešojo sektoriaus finansavimo didinimo, tikėtis nereikėtų.

Grubiai skaičiuojant, gydytojų ir slaugytojų įsipareigojimams 2020 metais įvykdyti kasmet reikėtų virš 500 mln. eurų, mokytojų reikalavimai, kurie apėmė atlyginimus bei struktūrines reformas, kainuotų dar apie 300 mln. eurų kasmet, tuo tarpu Finansų ministerijos atstovas komisijoje pripažino, jog planuojama didinti mokesčių ir BVP (Tax/GDP) santykį kasmet tik po pusę procentinio punkto, kas būtų tolygų +220 mln eurų papildomoms mokestinėms įplaukoms ir tai – iš šešėlio (?).

Taigi patenkinti gydytojų ir mokytojų reikalavimams reiktų 4 metų! O kur kiti viešojo sektoriaus darbuotojų lūkesčiai?

Vyriausybė kalba apie optimizavimą. Turto ir personalo optimizavimas paprastas: mažinti dirbančiųjų skaičių, parduoti pastatus (skaičiuojant „bukai“ turime ~2000 per daug gydytojų ir ~6000 per daug mokytojų). Tačiau optimizavimas reikiamų milijardų viešajam sektoriui – nesugeneruos. Be to kokie 5-10 metų ir dėl išėjimo į pensiją, mums mokytojų ir gydytojų trūks!

Libertarinė ideologija Kudirkos aikštėje po kairiųjų vėliava ir toliau naikina viešąjį sektorių.

Arba reikia mažinti valstybės įsipareigojimus visuomenei, arba didinti viešojo sektoriaus finansavimą didinant kapitalo, turto, taršos bei kitus mokesčius, ką Lietuvai primygtinai pataria daryti tarptautinės organizacijos (OECD, TVF, ES).

Sprendimai už uždarų durų

Pikta, kad komisijos sutikimai vyksta visiškai atriboti nuo visuomenės. Priešingai savo pažadams transliuoti Vyriausybės susitikimus ir posėdžius, tai nedaroma. Šios komisijos darbas turės poveikį kone ketvirtadaliui visų Lietuvos užimtųjų ir deja vyksta už uždarų durų. Mano supratimu – transliavimas ir visų komisijos darbinių dokumentų viešinimas – privalomas. Mes turime turėti teisę matyti ir žinoti, kas ir kaip priima sprendimus šioje šalyje.
Tad siūlau visiems, kurie yra atstovaujami profesinių sąjungų šioje komisijoje, kreiptis į savo atstovus ir reikalauti, jog būtų paviešinti ir buvusių susitikimų garso įrašai, bet ir būtų imtasi transliuoti visus ateities komisijos posėdžius, juo labiau, jeigu kitą savaitę vykstantis komisijos posėdis nebūtų paskutinis. Viešinimo reikalavimus siūlau kelti ir komisijoje sėdintiems Seimo nariams bei pačiai Vyriausybei.

*[Pastaba, radijo komentare buvo paminėtas klaidingas „298 000“ skaičius, Vyriausybės siūlyme Komisijai minimas 286 0000 skaičius, o Statistikos departamentas 2018K3 skelbia 376 700, tačiau Statistikos departamento skelbiamas skaičius apima biudžetines įstaigas ir organizacijas (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kt.), taip pat viešąsias įstaigas, įmones, kurių 50 proc. ar daugiau subjekto įstatinio kapitalo sudaro valstybės ar savivaldybės nuosavybė.]

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+


Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Bronius       2019-02-7 13:50

Betgi jau 1996 m. (Lauryno Mindaugo Stankevičiaus vyriausybės) buvo priimtas įstatymas, kuris visus viešojo sektoriaus darbuotojus sudėliojo į „lentynėles“. Nuo valytojo (minimalus atlyginimas) iki prezidento (15 minimalių atlyginimų). Žr.
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.32368?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=116531c5-983d-4270-b0df-67b9463d60ed
Koeficientai 3 priedėlis. Gaila, kad G. Vagnorius ir A. Kubilius sustabdė jo įgyvendinimą:
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.48025?jfwid=-u5xyq2b55
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.59470?jfwid=-u5xyq2b55
Galima paimti jį pagrindu.

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.