Demokratija ir valdymas, Ugdymo politika

Jūratė Litvinaitė. Kodėl baigiamasis istorijos egzaminas neturėtų būti privalomas

Tiesos.lt redakcija   2017 m. kovo 26 d. 15:17

4     

    

Jūratė Litvinaitė. Kodėl baigiamasis istorijos egzaminas neturėtų būti privalomas

Jūsų dėmesiui siūlome Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojos ekspertės Jūratės Litvinaitės svarstymus apie baigiamąjį istorijos egzaminą: kodėl jis neturėtų būti privalomas, kaip vertėtų keisti patį mokymosi procesą, kokia egzamino samprata padėtų atsiskleisti įvairių gebėjimų ir akademinių polinkių mokiniams. J. Litvinaitės žodžiais tariant, „Išdrįskime leisti vaikui per egzaminą pademonstruoti brandą ir supratimą, o ne tik savo atmintį“.

Gavau iš vienos korespondentės gana įdomiai suformuluotą klausimą: kodėl, Jūsų nuomone, istorijos egzaminas turėtų būti privalomas?

Štai ką aš atsakiau:

Pirmiausia, mano nuomone, istorijos egzaminas neturi būti privalomas. Kažkada, gal prieš kokius 10 metų, pati paleidau tą idėją į pasaulį pradėjusi kalbėti, esą, privalomas istorijos egzaminas užtikrintų, kad kiekvienas mokinys, gavęs brandos atestatą, turėtų ir bazinių istorijos žinių – žinių, kurių reikia ne tik kultūrine, bet ir pilietine, politine prasme. Neneigsiu – ir šiandien manau, kad bazinių žinių reikia kiekvienam išprususiam asmeniui. Tačiau nebematau ryšio tarp žinių, išsilavinimo ir egzamino.

Laikas nestovi vietoje – kažkada dabartinė egzaminų sistema buvo labai puikus dalykas, skatino švietimo pažangą, skaidrino priėmimus į aukštąsias mokyklas. Tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams egzaminas buvo priimtinas reiškinys.

Kas nutiko? Apsidairykime, pasaulis smarkiai pasikeitė. Dabar esame paskendę technologijų ir informacijos srautuose. Žinių turėjimas nebėra susijęs su atmintimi, labiau – su gebėjimu operatyviai ir produktyviai pasinaudoti informacija. Tačiau tokio gebėjimo joks egzaminas netikrina, atvirkščiai, vaikus vertina pagal įsiminimo gebėjimus. Informacijos ir žinių kiekis šiandien primena mums labiau rūką, kuriame mes, kaip tas ežiukas, ieškome kažko pažįstamo ir savo – savo draugo. Ar mokame rasti, o radę – atsirinkti? Ar mokame išskirti kriterijus, nustatančius mūsų žinojimo kokybę? Dabar nebėra tiek svarbu žinojimas, labiau svarbu yra vertybinės nuostatos, padedančios atsirinkti, ką pravartu žinoti ir kuriomis žiniomis prasminga operuoti.

Tačiau egzaminas nuostatų netikrina… Gyvename postmoderniame pasaulyje, kur viskas kinta, yra kvestionuojama, keičia savo prasmes. Ar gebame šiame pasaulyje turėti savo orientacines kryptis, ar mokame jame veikti palankiu sau ir aplinkiniams būdu? Kaip mes mokame veikti greit besikeičiančiame pasaulyje – joks egzaminas to netikrina. Pagaliau, ką mes veikiame su savo įgytu ir egzamine patikrinamu žinojimu, kur mes jį dedame? Paprastai – pamirštame. Nes egzaminas mūsų neprašo paaiškinti, ką mes galime nuveikti su savo žinojimu, kam mes galime jį pritaikyti, kokia formas jam suteikti ir kaip jo pagalba sukurti laimingesnį gyvenimą sau. Nes egzaminas nėra dėl mūsų – jis yra pats dėl savęs. Tad kodėl jis turi būti privalomas? Kodėl jo vertė turi būti tokia, kad nulemtų galimybę mokytis/nesimokyti toliau jau po mokyklos baigimo? Kas uždėjo karūną ant galvos egzaminui?

Be to, privalomas istorijos egzaminas – kodėl būtent istorijos? Kodėl, tarkim, ne biologijos – galėtų vaikas gi laikyti egzaminą, kurio dalis būtų – „pirmos pagalbos suteikimas“; „žaibinės infekcijos atpažinimas“ – tokios žinios galbūt padėtų išgelbėti kieno nors gyvybę? Juk kas metai išgirstame apie mirtis nuo nelaimingų atsitikimų, kurių būtų galima buvę išvengti, jei laiku būtų suteikta pirmoji pagalba.. Tad ir klausiu: kas svarbiau – žmogus patriotas ar gyvas žmogus? O jei dar ekologijos egzaminas? Juk istorija neišgelbės užterštų Lietuvos vandenų? O jei dar civilinės saugos egzaminas? Karinio parengimo? Kūno kultūros? Juk sveikata – didžiausias turtas. O geografijos egzaminas? Kas iš vaiko – istorijos žinovo, kuris negali paaiškinti, kas yra skalūnai ir kaip skalūnų gavyba paveiktų Lietuvos gamtą?

Padarę dar vieną egzaminą privalomą, mes tarytum atveriame Pandoros skrynią – sukiršiname mokytojus, nes kiekvienas jaučiasi dėstantis svarbų dalyką; nuviliame tėvus ir mokinius, kadangi jie iš viso nebenori jokių egzaminų... Kas laimi? Nebent istorijos mokytojai, kuriems padidėtų krūvis. Istorijos egzamino vertinimo komisijos pirmininkas, nes padidėtų jo vaidmuo švietimo sistemoje?

Manęs kartais klausia, ar iš viso turėtų likti egzaminai. Atsakau – taip. Valstybinėse mokyklose turėtų likti du privalomi egzaminai – Lietuvių kalbos ir kultūros bei Valstybės pagrindų. Lietuvių kalbos ir kultūros – mes ne tik savo Tėvų žemei, bet ir visam pasauliui esame įsipareigoję puoselėti ir saugoti savo kalbą, kultūrą, paveldą. Mūsų valstybė yra tam ir sukurta, kad lietuvių kalba, tauta, istorija, kultūra būtų puoselėjama. Valstybė, įgyvendindama šią savo misiją, kuria mokyklas, kuriose diegia kalbinį, kultūrinį, etnografinį, istorinį palikimą naujoms kartoms. Tad normalu – valstybė siekia įvertinti, kaip vaikai tai įsisavino. Privaloma tvarka. Nenori – tegu renkasi kitokias mokyklas, ne valstybines, kitokius universitetus, kolegijas.

Antras valstybės tikslas – pasirūpinti, kad augtų ne tik tautiškai raštinga ir kultūringa naujoji karta, bet ir pilietinė visuomenė  kitaip neliks valstybės. Pilietinė visuomenė išmano šalies įstatymus, ekonominę, politinę sąrangą, rinkimines sistemas, užsienio politikos kryptis, santykius su kitomis šalimis, narystę tarptautinėse organizacijose. Pilietinė tauta turi žinių iš šalies istorijos, geografijos, ekonomikos, teisės, civilinės saugos ir t.t. Pilietinės visuomenės narys, pasinaudodamas tomis žiniomis, formuoja savo nuomonę, operuoja informacijos srautais, demonstruoja suvokimą apie esančias valstybės problemas ir geba diskutuoti apie galimą jų sprendimą. Valstybė organizuoja valstybės pagrindų egzaminą, kad įvertintų, kaip jos pačios mokyklose vyko tos pilietinės visuomenės ugdymas, ko pasiekta ir ko dar reikėtų siekti. Esi Lietuvos pilietis, mokaisi Lietuvos valstybinėje mokykloje ir nori studijuoti valstybinėje aukštojoje mokykloje – prašom, pademonstruok supratimą apie valstybę, kurioje gyveni. Ir tokie egzaminai neturėtų lemti vaiko egzamino – tai būtų tiesiog jo mokymosi pasiekimų liudijimai. Kaip juos vertins mokyklos, kuriose vaikas norės tęsti mokslus, kaip juos vertins darbdaviai – palikime spręsti jiems. Valstybės reikalas – pasitikrinti ir pasimatuoti, kaip veikia jos pačios sukonstruota švietimo sistema ir kaip valstybei sekasi per šią sistemą vykdyti savo konstitucinius įsipareigojimus.

Tokie integruoti egzaminai skatintų integruoti ir mokymąsi mokykloje; jų įvairiapusiškumas sudarytų galimybes atsiskleisti įvairių gebėjimų ir akademinių polinkių mokiniams – vieni stipresni geografijoje, kiti – istorijoje, treti – ekonominiuose, politiniuose klausimuose. Mokiniai būtų tikri, kad egzamine jie tikrai ras, ką pasakyti. Netgi galėtų būti galimybė atlikti ne visus užduočių blokus, o pasirinkti. Mes turime išdrįsti pripažinti savo pačių vaikų įvairovę ir skirtingus jų gebėjimus. Mes turime išdrįsti leisti vaikui per egzaminą pademonstruoti brandą ir supratimą, o ne tik savo atmintį.

O dėl visų kitų dalykų – visų kitų dalykų vaikas turi mokytis dėl savęs. Ne dėl valstybės, ne dėl egzamino, ne dėl tėvų. Ir egzaminą jam laikyti ar ne, jis turi nuspręsti pats. Kiek, kada laikyti – irgi jo reikalas. Jis juk siekia Brandos atestato; jis turi savo profesinės ar kitokios karjeros vizijas. Tad tegu pats renkasi, ko jam reikia, ko nelabai. Jei dar nemoka pasirinkti, vadinasi, dar nesubrendo, subręs ir pasirinks. Kaip aukštosios mokyklos atsirinks, kuriuos vaikus priimti, kurių ne? Manau, mūsų aukštosios mokyklos pačios yra pakankamai kompetetingos nuspręsti, kaip atsirinkti savo būsimus studentus žymiai geriau, nei tai daro bet koks egzaminas.

Tad grąžinkime į švietimo sistemą pasitikėjimo sąvoką – pasitikėjimo vaiku, aukštosiomis mokyklomis, mokytojais. Pasitikėdami vieni kitais, skirsime labiau laiko ne tuštiems ginčams, kuris dalykas svarbesnis, o asmenybės, piliečio, šalies patrioto, sveiko, pažangaus žmogaus ugdymui.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pagarba Autorei       2017-03-27 3:32

labai brandžios mintys - ačiū!
manau, tokių žmonių rastųsi ir daugiau - galėtų susiburti ir pateikti alternatyvią švietimo reformą. Rastųsi kibirkštis. Ir viltis

Todėl       2017-03-26 22:16

atsakymas : todėl kad istorija tai pasaka. Kas netikit pasižiūrėkit google vertėjuje kaip žodis ” pasaka” kitomis kalbomis.

Dėdė       2017-03-26 19:59

Berods norint studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, reikia laikyti matematikos, lietuvių ir užsienio kalbos egzaminus. Stiprieji gali ir ketvirtą -istoriją, bet ar visi tokie stiprūs? Besitaikantys į mediciną, biochemiją turės laikyti papildomai biologiją ir chemiją.

Pikc       2017-03-26 18:35

“Tad ir klausiu: kas svarbiau – žmogus patriotas ar gyvas žmogus?” - LABAI iškalbingas, autorės pažiūras atskleidžiantis palyginimas. smile


Rekomenduojame

Eglė Mirončikienė. Ryžtingi kovotojai su vėliavnešiais, performeriais ir lipdukų klijuotojais, plečia puolimo frontą

Ramūnas Aušrotas. Sąžinės laisvę apribojo ir šveicarai, referendume sugriežtinę bausmes už seksualinių mažumų diskriminaciją ir neapykantos kurstymą

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.