Istorija

Juozas Keliuotis tarp KGB girnų

Tiesos.lt siūlo   2016 m. balandžio 16 d. 0:20

3     

    

Juozas Keliuotis tarp KGB girnų

Juozas Keliuotis (dešinėje) ir Lionginas Šepka prie Rokiškio krašto muziejaus pastato. Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka
Aras Lukšas | lzinios.lt

Kovo mėnesį sukako 33 metai, kai Vilniuje mirė žinomas tarpukario žurnalistas, rašytojas, redaktorius ir vertėjas, o sovietmečiu – vienas populiariausių disidentų Juozas Keliuotis. Mirė skurdintas, persekiotas, iškentęs dvi tremtis Sibiro lageriuose, bet taip ir neatsisakęs nepriklausomos Lietuvos idealų.

„Atrodo, kad visi keliai man užblokuoti. Nė viena kryptimi negaliu krustelėti. Visur pastatyti cerberiai, kurie uoliai saugo kiekvieną takelį. Tad nieko kito nelieka, kaip užsidaryti savo kambarėly ir rašyti, kas tik į galvą ateis. Kitaip galiu tik iš proto išeiti.“ Šiuos žodžius J. Keliuotis knygoje „Mano autobiografija“ įrašė sugrįžęs į Tėvynę po antrojo įkalinimo.

Iš tiesų, cerberių žinomo rašytojo aplinkoje netrūko. Kaip ir jo namuose prikaišiotų slaptam klausymuisi skirtų vadinamųjų blakių. Net ir antrą kartą atkalėjusiam, 1956-aisiais iš Solikamsko lagerių sugrįžusiam J. Keliuočiui po poros metų buvo pradėta nauja sekimo byla. Bet apie ją – kiek vėliau. O kol kas prisiminkime, kaip prasidėjo žymaus Lietuvos kultūros veikėjo golgota.

Lagerių pragare

Visa ši istorija nebūtų nutikusi, jei ne lemtingas J. Keliuočio sprendimas 1944-aisiais, sugrįžtant sovietams, pasilikti Lietuvoje. Galbūt rašytojas tikėjosi, kad raudonieji okupantai jo nelies, kaip nelietė 1940-aisiais. Šiaip ar taip, politikoje J. Keliuotis nedalyvavo, o ir didelėmis simpatijomis Antano Smetonos režimui jo apkaltinti nebuvo galima.


Juozas Keliuotis savo kabinete „Naujosios Romuvos“ redakcijoje apie 1936 metus.Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tačiau šį kartą viskas susiklostė kitaip, ir tai greičiausiai lėmė dar viena aplinkybė. 1945-ųjų pradžioje J. Keliuotis tyčia ar netyčia susitiko su buvusiais savo studentais, priklausančiais antisovietinei organizacijai Lietuvos išlaisvinimo tarybai (LIT), ir, jų paprašytas, sutiko patalkininkauti leidžiant vieną pogrindžio laikraštėlį. Akivaizdu, kad tiek studentai, tiek jų dėstytojas buvo silpni konspiratoriai, nes jau balandį, pasirodžius tik dviem leidinio numeriams, 12 pogrindininkų buvo suimti. Labai greitai už grotų atsidūrė ir J. Keliuotis.

Tiesa, kitaip nei daugelis jo bendrabylių, J. Keliuotis tąsyk atsipirko „vaikiška“ bausme – vos 3 metais lagerių, tačiau Pečioroje išbuvo tik iki 1947-ųjų, kol sulaukęs amnestijos grįžo namo. Tačiau net ir amnestija nenutrynė nuo rašytojo kaktos sovietinio režimo priešo žymės. Gal būtų kitaip, jei būtų viešai mušęsis į krūtinę, ėmęs šlovinti komunistų partiją ir draugą Staliną. Bet juk ne, neatgailavo J. Keliuotis. Niekur negaudamas nuolatinio darbo tyliai rašė „į stalčių“ pjeses, romanus, noveles, eilėraščius, niekaip neatitinkančius nei socialistinio realizmo, nei apskritai sovietinės dvasios.


Dailininko Adolfo Valeškos pieštas Juozo Keliuočio portretas.Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

Beje, būtent šie kūriniai po ketverių metų ir tapo įkalčiais 1952 metais rašytojui iškeltoje naujoje baudžiamojoje byloje. Tiesa, ne svarbiausiais įkalčiais. Pagrindine rašytojo kalte tapo jo darbas nepriklausomoje Lietuvoje – antisovietiniai straipsniai žurnaluose „Naujoji Romuva“ ir „Kūryba“. Šį kartą sovietinis teismas atseikėjo J. Keliuočiui maksimalų laisvės atėmimo bausmės terminą – 25 metus ir išsiuntė kalėti į Solikamsko lagerius. Toks nuosprendis nežadėjo nieko gera. Solikamskas buvo baisi vieta, ir daugelis iš 37 tūkst. jo kalinių per visą lagerio egzistavimo laiką (o veikė jis nuo 1938 iki 1960 metų) iš ten taip ir negrįžo. Alinantis darbas kertant miškus, šaltis, alkis, ligos, pagaliau, kriminalinių nusikaltėlių savivalė daug ką greitai nuvarydavo į kapus. O turint galvoje, kad į laisvę J. Keliuotis būtų išėjęs tik 75 metų, tikimybė, kad jo kaulai amžiams pasiliks nesvetingoje Uralo žemėje, buvo labai didelė.

Laimei, taip nenutiko. Mirus Josifui Stalinui, daugeliui nuteistųjų bausmės buvo sušvelnintos ir J. Keliuočiui nuosprendis sutrumpintas iki 10 metų. Tačiau tai dar ne viskas: po poros metų Lietuvoje likę J. Keliuočio bičiuliai ir šiaip pažįstami literatai, menininkai ir mokslininkai – Juozas Miltinis, Kostas Korsakas, Jonas Kabelka, Stasys Dabušis, Antanas Venclova, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Kipras Petrauskas, Vytautas Sirijos Gira ir Antanas Purėnas – nutarė pamėginti ištraukti rašytoją iš Solikamsko pragaro. Keista, bet jų laiškas SSRS Aukščiausiajam Teismui neliko be atgarsio. Bausmė J. Keliuočiui buvo dar labiau sutrumpinta ir 1956 metų rugpjūtį jis išėjo į laisvę bei grįžo į Vilnių.

Atstumtasis

Atrodė, kad galima tik pasidžiaugti bent jau tokia laiminga pabaiga. Bet kur tau! Pragaras, kaip tuoj pat paaiškėjo, nesibaigė, o tik persikėlė kitur – į gimtąją šalį. Susirasti pastogę, darbą, kasdienės duonos kąsnį jau tapo neišsprendžiama problema. Kažkokia leidykla pasiūlė versti iš prancūzų kalbos. Rašytojas vertė, bet veltui – vertimų beveik niekas nespausdino. Laimei, kažkiek materialiai paremdavo Vakaruose gyvenantys seni pažįstami – Jurgis Baltrušaitis, Kazys Pakštas, Jonas Aistis. Kas atsiųsdavo vertingų meno albumų, kuriuos, reikalui esant, buvo galima parduoti, kas drabužių...


Juozas Keliuotis su vyresniuoju broliu Jonu 1921 metais.LNB nuotrauka

Žinoma, atstumtųjų ir „raupsuotųjų“ dalią patyrė daugelis iš tremčių ir lagerių sugrįžusių lietuvių. Tačiau vienas dalykas – paprastas „išbuožintas“ kaimo žmogus, kurio sovietinės Lietuvos partokratai tiesiog nekentė, o kitas dalykas – žymus intelektualas, plačiai žinotas nepriklausomoje Lietuvoje, nepraradęs ryšių su Vakaruose prieglobstį radusiais anų laikų bičiuliais ir gerbiamas Lietuvoje likusios jaunesnės intelektualų kartos. Tad J. Keliuotį lietuviškieji komunistai ir jų įrankis KGB smaugė turėdami labai konkretų tikslą – priversti viešai nusilenkti sovietinei santvarkai ir tarnauti jų propagandos mašinai.

Tačiau net žiauriausiam KGB presui J. Keliuotis pasirodė per kietas riešutas. Kaip teigia šį jo gyvenimo laikotarpį nagrinėjusi istorikė Lina Okuličiūtė, „J. Keliuotis nepalaikė sovietų valdžios Lietuvoje, dažnai reiškė jai neapykantą“. Pasak jos, „intelektualas pasižymėjo tvirtomis antisovietinėmis nuostatomis. Jis kategoriškai tvirtino nesąs artistas ir nemokąs veidmainiauti, kad keistų vaidmenį keliasdešimt kartų per dieną, bei visomis išgalėmis stengėsi nepalūžti“.

Iš jau minėtos J. Keliuočio operatyvinio tyrimo bylos medžiagos matyti, kaip stojiškai ir ironiškai J. Keliuotis reaguodavo į agentų bandymus įkalbėti jį pareikšti bent krislelį palankumo sovietams. Jis aiškino, kad gali būti jiems dėkingas nebent už dvi „ekskursijas“ į Sibirą ir 15 rublių pensijos. O 1961-aisiais, oficialiai tapęs invalidu ir pagaliau gavęs iš valdžios kuklų būstą, teištarė: „Dabar galėsiu balsuoti ir už komunizmą.“

Nežinia, ar tokį pareiškimą okupantai priėmė rimtai, ar tiesiog dar kartą nutarė pamėginti priversti intelektualą pakeisti pažiūras arba bent jau viešai tai deklaruoti, bet netrukus komunistų partijos oficiozo „Tiesa“ vyriausiasis redaktorius Genrikas Zimanas pamėgino asmeniškai įkalbėti J. Keliuotį bendradarbiauti sovietinėje spaudoje. Be abejo, jokių rezultatų šis pokalbis nedavė. Pasak L. Okuličiūtės, tam turėjo įtakos ir didžiulė lietuvių išeivijos simpatija KGB kankinamam rašytojui. „Mintis, jog išeivija gali palaikyti jį parsidavėliu, intelektualui buvo nepriimtina. Antai 1968 metais JAV laikraščiai išspausdino jo nuotrauką su antrašte „Keliuotis kovoja su komunizmu“. Tokį išeivijos žingsnį senosios kūrybinės inteligentijos atstovas suvokė kaip moralinį palaikymą“, – teigia istorikė.


Juozas Keliuotis su žurnalo „Pavasaris“ bendradarbiais 1925-1926 m.LNB nuotrauka

Tiesa, G. Zimanas ir negalėjo dėti didelių vilčių palenkti J. Keliuotį. Mat dar 1959-aisiais LSSR KGB pirmininkas Kazimieras Liaudis informavo LKP CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų apie rašytojo nenorą bendradarbiauti su sovietais netgi literatūros kritikos srityje. Tuomet J. Keliuotis griežtai atsisakė parašyti Vytauto Rimkevičiaus knygos „Studentai“ recenziją, aiškindamas, kad nėra sovietinių kūrinių specialistas.

Vilionės ir bauginimai

Vis dėlto paveikti J. Keliuotį mėginta ir toliau, tik tuomet tai daryta subtiliau, pasitelkiant jau ne tokius užkietėjusius stalinistus kaip G. Zimanas, o, tarkime, senus „Naujosios Romuvos“ laikų bičiulius, tokius kaip sovietinis kultūros ministras Juozas Banaitis. Kaip knygoje „Mano autobiografija“ prisimena pats J. Keliuotis, J. Banaitis jam sykį atsiuntė laišką, kviesdamas skubiai susitikti ministerijoje. Štai kaip rašytojas pasakoja apie šį susitikimą: „Man atvykus į jo kabinetą, jis mane sutinka išskėstomis rankomis. Atsisėdame prie apvaliojo staliuko ir pradedame atvirą ir draugišką pokalbį. Iš pradžių pasiteirauja, ar aš gerai pailsėjau Palangoje. Paskui pasako, kad partija ir vyriausybė jį įgaliojusi manimi rūpintis ir mane globoti. Pasiteirauja, ar aš nesutikčiau išvykti kur nors į provinciją, ten būtų lengviau gauti darbo.“ Kai J. Keliuotis primena jam esąs invalidas ir negalįs dirbti kur nors po aštuonias valandas, J. Banaitis iš karto pasiūlo dirbti literatūrinį darbą, pavyzdžiui, gyventi iš vertimų. „Bet kad jų niekas neduoda“, – sako J. Keliuotis. „Neduoda, todėl, kad iki šiol buvo uždrausta. Aš pasikalbėsiu su Spaudos komiteto pirmininku Feliksu Bieliausku, su grožinės literatūros leidyklos vadovais ir su literatūros žurnalų redaktoriais, ir vėliau jūs visur gausite darbo. Tik jūs pasistenkite daugiau neerzinti valdžios“, – prašo J. Banaitis.


Juozas Keliuotis apie 1948 metus.LNB nuotrauka

Tai buvo vis siūlomi meduoliai – sprangūs, kieti, bet vis dėlto meduoliai. O juk būta ir botagų. Ką ten botagų – tiesiog atvirų grasinimų susidoroti fiziškai. J. Banaičio klausimą apie J. Keliuočio poilsį Palangoje ankstesnėje pastraipoje paminėjome neatsitiktinai. Štai dar vienas paties rašytojo papasakotas epizodas, nutikęs jam grįžus iš pajūrio. Tuomet pas J. Keliuotį į namus užėjęs rašytojas Romualdas Lankauskas be užuolankų pareiškė: „Atsitiko labai įdomus dalykas. Jums išvykus į Palangą, Saugumo komitetas iš Lietuvos kompartijos centro komiteto paprašė leidimo jus Palangoje likviduoti…“ – „Mane likviduoti?“ – apstulbo J. Keliuotis. „Taip, labai paprastai, likviduoti! – patvirtino R. Lankauskas – Už tai, kad jūs per garsiai ir per taikliai kritikuojate tarybinę tikrovę.“

Sunku pasakyti, ar tai buvo efektingų pozų nevengiančio R. Lankausko fantazijos, ar rašytojas čekistų buvo paprašytas pagąsdinti J. Keliuotį. Tačiau turint galvoje sovietams neįtikusio poeto Kazio Jakubėno, kurį nužudė kagėbistai, likimą, negalima atmesti ir atvejo, kad tokie ketinimai anksčiau ar vėliau galėjo būti įgyvendinti.

Visa tai, žinoma, prielaidos. Bet tai, kad KGB buvo apsupęs J. Keliuotį bent pusšimčio agentų tinklu ir kad planavo bei nuolat vykdė prieš jį provokacijas – jau nenuginčijami faktai.

Voratinklis
Pradėkime nuo agentų. Pasak L. Okuličiūtės, intelektualą supo įvairių kategorijų agentūra – informatoriai, vidiniai, archyviniai, užsienio ir įtakos agentai. Nuo 1950-ųjų ištisus 28 metus J. Keliuotį sekė ištisas penkiasdešimt šešių agentų pulkas. Kas jie tokie, mes tikriausiai taip ir nesužinosime, tačiau galima paminėti bent keletą bylose išlikusių įtakos agentų slapyvardžių: Alia, Takas, Miras, Zigmas, Beržinis, Žilinskas, Vytas, Šatas ir Gintaras. Šie J. Keliuotį supo dažniausiai ir galbūt net priklausė artimų rašytojo bičiulių būriui. Žinoma ir tai, kad tarp agentų būta ir dailininkų, ir rašytojų, ir bibliotekininkų ir net buvusių politinių kalinių. L. Okuličiūtės darbe minimi kad ir tokie atvejai: „1958 m. LSSR KGB pirmininkas K. Liaudis patvirtino agentūrinių-operatyvinių priemonių siekiant nutraukti J. Keliuočio antisovietinius veiksmus planą. Iš pradžių buvo suplanuotas agento Uteniškio, buvusio politinio kalinio, nepriklausomybės laikais pažinojusio J. Keliuotį, „netikėtas“ susitikimas su juo „Tėvynės balso“ laikraščio redakcijoje. LSSR mokslų akademijos bibliotekos darbuotojas agentas Alia buvo pasitelktas norint iškvosti intelektualo ryšius su išeivija.“

Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Va,va       2016-04-17 18:04

mūsų vsdėšnykai turėtų mokintis iš kgbėšnikų ir prisiųti bent po penkis agentėlius kai kuriems Lietuvos “patriotams”. Gaila tik nežinia kam vsdėšnikai dirba.

Al.       2016-04-16 12:59

Ir tie 50,ir jų vaikai,tur būt - sėkmingi verslininkai ir valstybės tarnautojai? O jų viršininkai ir jų vaikai - dabartinis tautos žiedas?

mūsų šaunieji KGBistai       2016-04-16 7:16

ne tik pedofilija garsūs mūsų šaunieji KGBIstai.

pusė Lietuvos išvarė į emigraciją
turtingiausi žmonės kgbistai-komunistai
absoliučiai valdo teisėsaugą, ypač teisėjus ir prokurorus
nusikaltėlių pasaulis irgi jų rankose
SODRA,VMI, antstoliai - jų rankose.
energetika ir politika - jų rankose ir t.t. it t.t.
——
žaviausia, kad genocido centras, anušauskas ir VSD - irgi jų atstovai.
——-
normaliam gyvenimui tik ir belieka emigracija - iliuzijų neturėkite.


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.