Geroji Naujiena, Krikščionių pilietinis veikimas

Julius Sasnauskas. Paryžiuje ir Vilniuje

Tiesos.lt siūlo   2015 m. lapkričio 29 d. 16:39

4     

    

Julius Sasnauskas. Paryžiuje ir Vilniuje

„Šiaurės Atėnai“

Bernardinų šventoriuje aną penktadienį po rytinių mišių dar mieguisti parapijiečiai dalijasi paskutinėmis sinoptikų naujienomis. Lis ar nelis? O gal jau atsėlina minusas? Žvalgomės visi aukštyn, į debesis, iš kur ateina ši neįmantri pagyvenusių žmonių kasdienybės intriga. Ant bažnyčios kraigo juoduoja balandžių siluetai. Septyni vienas šalia kito. Kunigai mėgsta skaičiuoti. Ką tik per mišias, irgi pakėlęs akis, virš tabernakulio darsyk suskaičiavau septynis antspaudus, kyšančius iš knygos, kurią savo kūneliu užgulęs sidabrinis Dievo avinėlis. Prisiminiau Apokalipsės knygą, tai jos paslaptingas paveikslas, visa ko centras. Balandžių rikiuotė ant stogo tokia pat tobula, lyg iš kito pasaulio. Sutūpę vienodais tarpais ir nė krust. Ko jie ten susirinkę, ko laukia? Nuginiau šalin lengvą lapkričio šiurpą ir nuėjau pusryčių. Kitą dieną per žinias rodė septynis juodus siluetus tų, kurie nakčia sprogdino ir šaudė Paryžių. Nesu prietaringas ir netikiu pranašystėmis. Tie sutapimai tik todėl, kad atsirastų tam tikra perspektyva.

Senais laikais, kada kunigai ir tikinčioji liaudis dar mėgdavo užsibūti pamaldose, sekmadieniais po pagrindinių mišių, prieš palaiminimą Švč. Sakramentu, buvo giedamos vadinamosios suplikacijos – ypatingi maldavimai, į kuriuos sudėta visa, ko labiausiai reikia mūsų kūnui ir sielai. Nuo karo, maro, ugnies ir bado saugok mus, Viešpatie! Nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie! Visai žmonijai taiką ir ramybę duoti teikis, prašom tave, Viešpatie! Vaikystėje jokiu karu, maru ar badu, žinoma, ir staigia mirtimi net nekvepėdavo, todėl suplikacijos reiškė daugiau visų nelaimių užkalbėjimą negu tikrus prašymus. Nežinia, kas ir kiek jas giedodamas buvo apsaugotas nuo anų baisių dalykų, bet man brangiausias yra pats sąrašas, kuris labai paprastai ir tiksliai nusako, kas iš tikrųjų svarbu šiame gyvenime, o kartu – ir amžinybėje. Kai galvoji apie Paryžiuje sušaudytus ir susprogdintus žmones, nieko kito ir nelieka, kaip tik tokia malda. Tie, kurie socialiniuose tinkluose pakvietė pasaulį melstis už Paryžių (o paskui – ir už Siriją), iš tiesų pranašiškai perskaitė laiko ženklus.

Baisiausia iš anos nakties turbūt ir bus staigios ir netikėtos mirties šuoras, ištikęs garsų miestą. Ne tiek aplinkybės, kad žuvo besilinksminantys, laimingi, valgantys ir geriantys žmonės, kad Paryžius šiaip jau simbolizuoja meilę ir gyvenimo džiaugsmą, kiek pats mirties staigumas, paskutines gyvenimo akimirkas pavertęs panika ir siaubu. Prašymas saugoti nuo tokios mirties krikščionių tradicijoje reiškia atgailos, susitaikymo, sužadinto tikėjimo galimybę. Evangelija, kalbėdama apie nekaltų žmonių žūtį, kviečia visus atsiversti, užuot filosofavusi, kodėl įvykstančios tokios nelaimės ir kokia galėtų būti jų prasmė.

Mintys apie žemiško gyvenimo trapumą, kurios dažnai traukiamos iš panašių katastrofų kaip tariamai religinė tiesa, yra banalybė, nė iš tolo neverta tos didingos paslapties, kuri gaubia nekaltai pralietą kraują. Lygiai beverčiai šioje vietoje ir patarimai atsižadėti pasaulio malonumų ir siekti dvasinių turtų, kurie nepraeina ir nemiršta. Jeigu ką nors ir paklibina religinėje srityje tokie tragiški įvykiai, tai pirmiausia yra pati religija. Ne ta prasme, kad Paryžiuje darsyk sušaudyta ir susprogdinta biblinė teodicėja, tikėjimas mus mylinčiu ir globojančiu Dievu. Kada plačiai nuvilnija Apokalipsės aidas, daug aktualiau svarstyti, kurioje pusėje esame mes kaip tikinčiųjų bendruomenė, ar tikrai buvo pasirinktas sidabrinis Avinėlis, o ne ištvirkusi Babelė, jėgos ir prievartos modeliai. Savo įvaizdžio, autoriteto, finansinių išteklių reikalais chroniškai susirgusi Bažnyčia būtų pirmasis adresatas, kuriam Dvasia rašo savo laišką po anos kruvinos nakties.

Ir dar iš tos pačios perspektyvos. Jokie jėgos struktūrų atstovai, susodinti televizijos laidoje prie stalo, nepatars mums, kaip apsisaugoti nuo galimų teroristinių išpuolių. Jau verčiau konsultuotis su burtininkais ir ekstrasensais, būtų didesnė nauda. Kad ir kaip baisu sakyti, Paryžiaus žudynės, kaip ir Rugsėjo 11-oji, yra religiniai aktai. Ne vien dėl to, kad jie sumanyti ir įvykdyti Dievo vardu, religinio fundamentalizmo terpėje, įvynioti į religinę retoriką. Tokius dalykus nesunku imituoti. Savižudžiai sprogdintojai neblefuoja. Jie pirmiausia paaukoja savo pačių gyvybes, tai tampa krauju patvirtintu jų tikėjimo liudijimu ir gimdo naujus jų sekėjus. Net jeigu labai pasikliautum Prancūzijos ir Rusijos bombonešiais, sunku įsivaizduoti, kad ilgainiui šiame kare krikščioniški Vakarai galėtų turėti kitokį ginklą, išskyrus savo pačių žmonių tikėjimą, kuris būtų galingas ne šūviais ir sprogimais.

Šv. Severino bažnyčioje Paryžiaus senamiestyje iki šiol kabo Aušros vartų stebuklingo paveikslo kopija, kurią XIX amžiaus pirmoje pusėje nutapė vilnietis dailininkas Valentinas Vankavičius. Galbūt kitų lietuvių ir lenkų emigrantų prašomas, o gal iš nostalgijos savo jaunystės miestui. Taigi tęsiant šio rudens sutapimų grandinę, atsiranda ir šis atvaizdas. Paryžiaus sielvartas dabar įsipynė į Vilniaus atlaidų vainikus. Nebe pirma ir ne paskutinė mūsų pasaulio aimana, kuri čia sklando ir būna išgirsta.

satenai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Prasidėjo Adventas.       2015-11-30 10:33

Ir pasninkas,kuris yra neišnaudojama galimybė tautos sveikatos gerinimui.Nieko nekainuojanti.Ir pasibaisėtina pirkimo karštinė.Nutarėm jai nepasiduoti.

Vakarų tikėjimas - pinigai, seksas, narkotikai...       2015-11-30 9:06

Net sovietmečiu Lietuva buvo Marijos Žemė. Tikėjimas palaikė žmonių dvasią,dorą,
šeimos vertybes, ryšį su tėvų ir protėvių tradicijomis, papročiais ir krauju
aplaistyta žeme, kurios žiupsnelį vežėsi į tremtį. Per 25 metus sugebėjo viską
sunaikinti. Liko tik malda, kuri guodžia ir palaiko žmogaus orumą, dvasią. Ačiū
Dievo tarnams, kurie tarnauja ne pinigų maišams, bet paprastiems Lietuvos tikintiesiems savo pasiaukojimu, paguodos žodžiu,tarnyste. Valdžios puikybė ir abejingumas paprastam alkanam ir mokesčių apaiplėštam žmogui milžiniškas, tai
mirtina nuodėmė, nes dedasi esą dievais. Ir mes esame kalti, nes leidžiame tai daryti, skriausti silpnesnius. Popiežius Pranciškus pasauliui skelbia visai kitas tiesas - MES ESAME BROLIAI. O ar taip elgiamasi su broliais? Įsileiskime į savo pavargusias širdis Meilę, Tikėjimą ir Viltį, įsileiskime Popiežiaus žodžius. Tada ir žvarbus gruodis bus malonesnis, kada ištiesim pagalbos ranką
silpnesniam, vargingesniam už save, pasijusim esą Dievo vaikais - suteikiau broliui žiupsnelį šilumos, esu žmogus, ne plėšrūnas.

Kai nukryžiuoja Sirijoje jaunus vaikus,       2015-11-30 8:18

gaili ,kodėl jie nepabėgo iš ten.Įsivaizduokit,kad jūsų vaikus šitaip…Amžiną atilsį.

Baisi       2015-11-30 8:17

nuotrauka su nukryžiuotais Sirijos krikščionimis kitoje nuotraukoje šalia.Ir pasaulis sau abejingas.Jauni vaikai.


Rekomenduojame

Vytautas Petruitis. Raudonasis retro

Algimantas Rusteika. Ir viskas tik iš baimės, kad pasakys, ko nereikia

Rastas prezidento Aleksandro Stulginskio lagerio dienoraštis

Švedija: reikalaujama referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje

Nuo bačkos. Konservatorius Andrius Navickas: kandidatuoju antrą kartą, nes vis dar manau, kad yra daug svarbių darbų, kuriuos dera nuveikti

Tomas Baranauskas. Jei prireikė logikos, tai gal ir įveskite ją kaip discipliną mokyklose

Algimantas Rusteika. Politikai meluoja geriau

Kastytis Antanaitis. Ne gyvenimui, o matematikai mokome

Rasa Čepaitienė. Šliaužianti reabilitacija

Algimantas Rusteika. Tai ką – Apokalipsės raiteliai jau šį savaitgalį?

Vytautas Matulevičius. Liūnas

Rastas 1920 m. Mickevičiaus-Kapsuko laiškas atskleidžia Rusijos tikslus Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas. Liūdna, nes juk ES pradžia buvo visai kitokia

Raymond Ibrahim. Hagia Sophia: Turkų pasakos prieš istorinius faktus

Algimantas Matulevičius. Lietuvoje galima išgyvendinti skurdą

Nida Vasiliauskaitė. Žmonija progresuoja. Iš kur žinome?

Algimantas Rusteika. Lempučių filosofija

Neringa Venckienė informuoja

Algirdas Endriukaitis. Kas laukia nacijos, jei jos politikams nerūpi valstybės egzistencinis likimas?

Nuo bačkos. Majauskas: Su Ingrida už Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra moteris

Tomas Čyvas. Įdomu, kada radikaliai kairioji minia uždraus Bulgakovą?

Algimantas Rusteika. Ar turi teisę atbuvę tremtį žinoti savo skundikus?

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Rasa Čepaitienė. Verygos paradoksas

Raimondas Navickas. Tai NE fontanas, tai kitaip vadinasi!

Liudvikas Jakimavičius. Covido simptomas: „Aplink nosį vaikšto šeškas – nieko neužuodžiu“

Vytautas Sinica. Siūlyčiau, priešingai, Lietuvai pagaliau viešai ir deramai pagerbti LAF’ą

Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Arvydas Anušauskas Fainai Kukliansky: „Tai jau su J.Lukša-Daumantu viskas gerai?“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.