Geroji Naujiena

Julian Carron. Ar krikščionių tikėjimas turi šansą laisvame pasaulyje?

Tiesos.lt siūlo   2016 m. balandžio 24 d. 21:45

20     

    

Julian Carron. Ar krikščionių tikėjimas turi šansą laisvame pasaulyje?

Bernardinai.lt

Balandžio pradžioje Lietuvoje lankėsi žymus ispanų teologas kun. Julianas Carronas. Šiuo metu jis yra bažnytinio katalikiško judėjimo „Comunione e liberazione“ (Bendrystė ir išsilaisvinimas) vadovas. Šis tekstas parengtas pagal viešą paskaitą-diskusiją, vykusią Vilniaus universitete. Susitikimo tema – moderniam šių laikų žmogui adresuotas Fiodoro Dostojevskio klausimas: „Ar išsilavinęs žmogus, šių laikų europietis, gali tikėti, iš tikrųjų tikėti Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, dieviškumu?“ (F. Dostojevskis, „Demonai“).

Klausimas, kurį užduoda F. Dostojevskis, yra svarbus kiekvienam iš mūsų. Ispanijoje taip pat išgyvenome sudėtingą istorinę situaciją, ne tokią drastišką, kaip jūs Lietuvoje, tačiau taip pat kurį laiką buvome „apsaugoti“ nuo tam tikrų įtakų, vyravusių Vakaruose. Daugelį metų tam tikra religingumo forma tiek jums, tiek ir mums padėjo ištverti priespaudą. Tačiau visi pastebime, kad praeityje naudotos formos visiškai netinka šiandien. Tad ši Dostojevskio frazė gali mums padėti priimti iššūkį, kuris šiandien mums iškyla.

Dostojevskis iš esmės kėlė tokią problemą: ar išsilavinęs, laisvas ir visus proto gebėjimus turintis žmogus gali išties tikėti Jėzumi Kristumi? Šis klausimas šiandienos Lietuvos kultūrinėje situacijoje labai svarbus. Jei šį klausimą būtume sau uždavę prieš 20 ar 30 metų, jis būtų nuskambėjęs visiškai kitaip. Istorinės aplinkybės pasikeitė: gyvename pliuralistinėje visuomenėje, kur krikščioniškas tikėjimas yra tik vienas iš daugelio galimų pasirinkimų. Esame pašaukti gyventi tikėjimu visiškai laisvai. Galime tai išgyventi persmelkti pykčio, nes situacija nėra tokia, kaip norėtume, neatitinka to įvaizdžio, kurį puoselėjome, galvodami apie tai, kaip turėtų atrodyti gyvenimas laisvėje. Arba – ne su pykčiu, o žvelgdami į situaciją kaip į iššūkį, kuris padeda mums giliau perprasti savo tikėjimą.

Vykstant istoriniams pokyčiams visada kyla rizika laikytis įsikibus į senus metodus, kurie, deja, jau nebėra adekvatūs. Matome, kad kai kurie komunikavimo, buvimo realybėje būdai visiškai netinka perteikti tikėjimo entuziazmą jaunimui: tai pastebi tėvai žvelgdami į savo vaikus, mokytojai bendraudami su savo mokiniais, draugai tarpusavyje.

Klausiame savęs: koks yra tas tinkamas būdas išgyventi tikėjimą dabartiniu momentu? Šiuolaikinis lietuvis gali pagrįstai tikėti Jėzumi Kristumi ar tai vien su praeitimi susijęs dalykas, visiškai atsietas nuo šiandienos? Kai jauni žmonės mato prieš save daugybę galimų gyvenimo pasiūlymų, ar dar yra priežastis jiems rinktis krikščionybę? Ar krikščionių tikėjimas turi šansą laisvame pasaulyje?

Į šį klausimą dar kardinolas J. Ratzingeris prieš kurį laiką atsakė taip: tikėjimas dar turi ką pasakyti žmogui, nes atitinka pačius giliausius žmogaus poreikius, siekius, troškimus. Neseniai popiežius Benediktas XVI savo interviu grįžo prie šios temos. Jis kalba apie pasikeitusią situaciją: Dievas dabar tarsi turi pasiteisinti prieš žmogų, išsikovoti priežastį, dėl kurios būtų verta Jį pripažinti. Tam, kad žmogus galėtų apčiuopti Jį kaip lūkesčio išpildymą, pirmiausia turi pripažinti turintis tą lūkestį. Krikščioniškoji žinia, tikėjimas turi susitikti su žmogaus laimės troškuliu.

Kristus istoriškai prisistatė kaip tas, kuris atsiliepia į pilnatvės troškimą, gyvuojantį kiekvieno asmens širdyje. Todėl Comunione e Liberazione steigėjas kun. Giussani sakydavo, kad nėra įmanoma iki galo suvokti, kas yra Jėzus Kristus, jeigu pirma žmogus nesuvokia, kas žmogų padaro žmogumi.

Išties Kristus stovi prieš mane kaip atsakymas į mano klausimą: kas aš esu? Tik dėmesingas, švelnus ir aistringas savęs suvokimas gali atverti mano troškimą pripažinti ir dėkoti Kristui. Be tokio sąmoningumo Kristus būtų vien vardas. Tad koks klausimas iškyla?

Neretai tas vidinis troškimas yra labai lėkštas, dažnai sąmoningai savo poreikio nesuvokiame. Iškyla didžiulis pavojus, kad nesuvokiame, jog mums reikia Kristaus tam, kad galėtume gyventi dabartinėje pliuralistinėje situacijoje.

Jeigu sąmoningai nesuvokiame poreikio, tuomet mums nereikia ir gydytojo.

Kita vertus, pats faktas, kad mūsų poreikis yra taip užgožtas, liudija, kaip labai mums reikia Kristaus. Šiandien Vakaruose žmonės gali priimti bet kokį sprendimą, savo gyvenimui suteikti kuo įvairiausią kryptį, tačiau to neužtenka, kad žmogus būtų patenkintas.

Tai matome ir mes: ilgai troškome būti laisvi, tačiau dabar, kai laisvę turime, – vis dar nesame patenkinti. Ši patirtis nėra susijusi su tuo, kad esame priversti kažkaip gyventi. Man labai patinka ispanų poeto Antonio Machado žodžiai: „Ir mano širdis dar laukia pavasario stebuklo“ – kažko naujo, kas gyvenimą pripildytų prasmės. Visi – sąmoningai ar nesąmoningai laukiame to, ką kitas italų poetas vadino „un imprevisto“ – netikėtumu, kuris apverstų situaciją aukštyn kojomis ir pripildytų ją prasmės.

Ar yra dalykas, kuris galėtų supurtyti žmogų ir pažadinti iš jo snaudulio, kad šis galiausiai taptų tuo, kas yra?

Dabar kiekvienas gali sakyti ir daryti tai, kas jam patinka, visi esame laisvi išsakyti savo poziciją apie gyvenimą – ir tai yra gėris, tai nėra nelaimė. Niekas iš mūsų nenorime grįžti į praeitį. Tačiau dabartinis būvis leidžia aiškiai suprasti, kad neužtenka tik hipotezių, jeigu nerasime to, kasi padės mums būti laimingiems.

Visi trokštame pasiekti laimę, bet nėra kelio, sakė Kafka. Su šiuo iššūkiu susiduria kiekvienas šiuolaikinės visuomenės individas: ar jis turi tokią į laimę vedančią hipotezę, ar yra kažkoks „netikėtumas“, kuris galėtų išpildyti jo troškimą?

Su šiuo iššūkiu susiduria ir Bažnyčia, krikščioniškasis skelbimas.

Neužtenka pasakyti: „Kristus yra tiesa“, kad visi tam pritartų ir sektų mumis. Turi nutikti kažkas, kad žmonės gyvai tai patirtų, ir tada sektų paskui. Žmogus turi gebėti pasakyti: seku, nes matau iš savo patirties, jog toks gyvenimas mane pripildo prasmės ir pilnatvės.

Praeityje krikščionybę išgyvenome kaip nepamainomą resursą priespaudos sąlygomis, o dabar – kodėl negalėtume išgyventi jos kaip dalyko, kuris atneša pilnatvę į mūsų gyvenimą? Krikščionybė dabartinėmis mūsų sąlygomis turi gyvai parodyti, ar sugeba patraukti, sužavėti žmogų.

Matome, kad kartais krikščionybė redukuojama vien į gryną doktriną, teoriją ar etiką bei jausmus, o tai nesugeba patraukti viso asmens dėmesio. Iš daugelio autorių galiu pacituoti popiežių Benediktą XVI, kuris prieš daug metų kalbėjo apie plačiai paplitusį krikščionybės susiaurinimą. Vargu ar tikėjimas sugebės paliesti žmonių širdis, jeigu yra susiaurinamas vien iki teorinio kalbėjimo ar moralinių bei etinių reikalavimų. Tą patį kartoja ir popiežius Pranciškus „Lumen fidei“, atkreipdamas dėmesį į skirtumą: doktrininį turinį ar idėją galima nesunkiai perteikti pasitelkus knygų ar žodinį pakartojimą, tačiau krikščionybei perteikti to negana – reikia kažko gyvo! Popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad krikščionybės pradžioje randame ne kažkokią didžią idėją ar moralinį priesaką, o Asmenį, ir susitikimas su Juo atveria naujo gyvenimo horizontą.

Bažnyčia auga ne prozelitizmo, bet savo patrauklumo dėka, yra sakęs popiežius Pranciškus, ir tai – didysis mūsų dienų krikščionybei tenkantis iššūkis.

Pliuralistiniame pasaulyje prozelitizimas daug galimybių neturi. Krikščionybė turėtų būti tokia patraukli, kad savaime patrauktų šiuolaikinį žmogų. Tai skatina mus grįžti prie ištakų: dabartinė situacija paradoksaliai padeda naujai atrasti krikščionybės prigimtį. Kaip minėjome, neretai krikščionybę susiauriname iki kultūros, doktrinos, etikos, istorijos ar meno. Tačiau matome, kad tokios jos formos neužtenka norint patraukti naująją kartą. Kodėl? Nes pradžioje taip nebuvo. Krikščionybė taip pat kilo pliuralistinėje pirmojo amžiaus žydų kultūros visuomenėje. Jėzus pradėjo veikti ir patraukti savo laikmečio žmones. Vėliau krikščionybė pasklido helenistiniame Romos imperijos pasaulyje, kuris buvo itin pliuralistinis: panteone buvo surinkti visi įmanomi dievai. Todėl krikščionybė visiškai nebijo pliuralizimo, neturime statyti sienų, norėdami apsiginti nuo laisvės. Sienų statymas liudija, kad nesijaučiame saugūs to grožio, kurį savyje nešiojamės, atžvilgiu.

Kartais mums sukyla pyktis, kai susiduriame su įvairove, kitoniškumo situacija. Tačiau tikrasis iššūkis yra šis: ar turime pasiūlyti kažką tokio patrauklaus, kad būtent tokioje pliuralistinėje situacijoje asmuo pasijustų to patrauktas, nes šis dalykas padėtų jam išgyventi toje situacijoje?

Krikščionybė – būtent ir yra tas dalykas, tas „kažkas naujo“, kas nutinka gyvenime. Kaip nutiko Jonui ir Andriui – praleidę popietę su Jėzumi, kitą dieną negalėjo Jo neieškoti! Jėzus juk buvo niekam nežinomas asmuo, jie nežinojo, kas jis toks: dar neturėjo Dievo Sūnaus aureolės, ant kaktos jam nieko nebuvo parašyta. Prieš juos stovėjo tik žmogus, bet toks patrauklus, kad šie vyrai negalėjo jo neieškoti rytojaus dieną.

Dažnai tai laikome savaime suprantamu dalyku, esame apsipratę su Evangelija ir to nepastebime. Tačiau kiek kartų gyvenime esate sutikę žmogų, kurį paskui norėjote vėl iškart pamatyti? Sutiksite, jog tai nėra toks dažnas dalykas. Pagalvokite, kai žmonės mus sutinka, ar praleidę vakarą su mumis vėl nori su mumis pasimatyti?

Viena bičiulė gydytoja pasakojo, jog jai teko gydyti moterį, kuri kartą pakvietė ją vakarienės. Po kartu praleisto vakaro pacientė jos klausė: kada mes vėl pasimatysime? Ką tokio pamatė toje gydytojoje? Arba bičiulis, kuris svečiavosi jaunos poros namuose ir ten išklausė jų baimes turėti vaikų, nes tie jauni žmonės bijojo suklysti, vėliau pasakojo, kad pora jam kalbėjo: „Kai tu esi su mumis, jaučiamės laisvesni. Kada vėl pasimatysime?“

Tik jeigu dabartyje mūsų gyvenimo keliuose gatvėse galime susidurti su žmonėmis, kuriuose apčiuoptume kažką tokio trokštamo, kad norėtume vėl su jais pasimatyti, galime suprasti, kas yra krikščionybės patrauklumas. Kaip sakė vienas autorius: kai sutikau Kristų, supratau, kad esu žmogus.

Krikščionybė turi šansą pliuralistiniame pasaulyje, jei tie žodžiai yra teisingi, tai yra, jeigu žmogus išgyvena tokią patirtį, kurioje pasijunta esąs visiškai žmogus: vyras ar moteris.

Popiežius Pranciškus primena, jog tada, kai pavyksta visiškai atskleisti Evangelijos žinią, ji sugeba atsakyti į giliausius širdies troškimus. Kad toks įsitikinimas įsitvirtintų mumyse, reikia, kad mes patys savo gyvenime patikrintume, jog tai, ką Kristus yra sakęs, – tiesa. Jis kalbėjo, jog tas, kas Juo seks, turės šimteriopai. Jėzus nurodė kriterijų, padedantį nustatyti, ar verta būti krikščionimi, tai yra, sekant Juo, žmogus gyvena šimteriopą gyvenimą. Kas nenorėtų gyventi šimteriopai: santykiuose, darbe, su draugais, su savimi pačiu… Dėl to ir mus pačius Kristus domins tik tada, jeigu sekant Juo mūsų gyvenimas tampa įdomesnis. Tik šitai padarys mus liudytojais kitų akivaizdoje: šypsena, džiaugsmas mūsų veide parodys, kad Kristus išpildo žmogiškumą. Tik tas, kuris gyvai tai patyrė, rado atsakymą į Dostojevskio klausimą.

Pagal Juliáno Carróno paskaitą Vilniaus universitete 2016 m. balandžio 9 d. parengė S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Mykolas Letas Palmaitis        2016-04-27 20:43

Gimė 1944 m. gegužės 14 d. Leningrade, tipiškoje mišrioje senųjų peterburgiečių šeimoje, griežtai išsižada rusiškos kilmės (tėvo linija Jekimovai po proprosenelio vedė tik vokietes, motinos pusėje būta tik Baltijos vokiečių ir ukrainiečių), o Peterburgo kultūrą laiko išeivių iš Vakarų sukurta Baltijos finų žemėje. 1961–1965 m. studijavo matematiką ir mechaniką Leningrado mechanikos bei Leningrado tiksliosios mechanikos ir optikos institutuose. 1970 m. Leningrado universiteto orientalistikos fakultete apsigynė semitologijos magistro laipsnį.
1970 m. ieškodamas baltiškų šaknų persikėlė į Lietuvą, pasikeitė pavardę į Palmaitis. 1975 m. Vilniaus universitete apsigynė baltų kalbų daktaro laipsnį. [...]
Jautriai sureagavęs į čečėnų genocidą, nuo 2005 m. ėmė bendradarbiauti su “Kavkazcenter” portalu. Salafitinio islamo įtakotas skelbia demokratijai priešiškus pasisakymus ragindamas katalikus teokratiniam sukilimui islamo pavyzdžiu, smerkia globalinę elektroninę kontrolę.
Daug vilčių deda į mesijinio judaizmo sąjūdį, kurį laiko apokaliptiniu.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Letas_Palmaitis

Sloguojančiam 12:12       2016-04-27 20:29

Juk per langą ir patekote į šią svetainę.
Nejaugi per duris?

Dar dėl bažnyčios Barabanovos       2016-04-27 14:53

Apie M. Jekimovą yra nebloga svetainė, nors dar ir neužbaigta:
http://www.michael-ekimov.sanctpeter.com

Slogi        2016-04-27 13:12

atmosfera šiame tinklapyje. Atidarykit langus.

Jota       2016-04-27 9:35

Propatrijoj nenorejau aiskinti, kas yra uzkietiejusi sirdis, bet paskaicius si Palmaicio-Jekimovo komentara nebereikia jokiu paaiskinimu. Is kur tiek neapykantos, zmogau? Negaliu juk as visko perskaityti, kas yra prirasyta apie Baznycia. Kristus apastalais issirinko ne mokslo daktarus, bet paprastus zvejus {demesio, s.m.}. Ir kas is to daktaro laipsnio, jei sirdis uzkietejusi neapykantoje kaip akmuo, nepajegi pazinti ne tik kad Dievo, bet ir zmogaus?
O tas komentaras 17.52 tuscias pliurpalas: Evangelijoj yra viskas, ko zmogui reikia ir nera jokio reikalo remtis jokiais isgalvotais islamais. Rom 13 reikia suprasti visai kitame kontekste, 1Pt2 apskritai pacituotas su zydiska neapykanta.
Kad ir kaip gaila, bet apstulbau, perskaiciusi “Siono isminciu katekizmo” kai kurias eilutes - Palmaitis-Jekimovas gyvas tu eiluciu pavyzdys {jei reiks, galesiu pailiustruoti}. Gal is tiesu zydas, gal apsipjauste ka nors - sazine,  smegenis ir pan?

Atsiprasau, nebeveikia lietuviska klaviatura.

Letas Palmaitis dėl bažnyčios Barabanovos       2016-04-26 18:52

bažnyčia Barabanova tebestebina neskaičiusi Leono XIII enciklikos, tarsi tai būtų kažin kokia retenybė - tikriausiai, “Chabado”, stropiai slepiama, kaip to niekad neegzistavusio buvusio rabino Neofito.
O kad kalbėta ne apie islamo doktrinas, bet apie sukilimą, kaip religijos, bažnyčiai Barabanovai “nedaeina”. Ką būtent parodo Evangelija šiuo klausimu, bažnyčia Barabanova necituoja, nes nėra ką cituoti. Jei “daeitų, pacituotų ne Evangeliją, bet laiškus, kur teigiama visai priešingai, nes tuo laiku krikščionių niekas nevadino “valdžios suverenais”, todėl Rom 13 ir 1 Pt 2 (jei tai ne Konstantino-Eusebijaus sekėjų “pagalba”, o tai visai gali būti) visai kitaip ir aiškina. Anais laikais vienintelis protestas turėjo būti tik kankinystė einant į cirkus. Dabar esame “valdžios suverenas”, todėl įžūlus mūsų “suverenių teisių” pažeidimas iš “mūsų atstovų” pusės neįpareigoja mūsų laižyti jiems subinių. Kitaip tegu pakeičia KKKonstituciją, kad (tarkim) Lietuva yra “demokratinė vergvaldinė respublika”. Tada žinosime, kad esame ne suverenai, bet paprasčiausi vergai, todėl stropiai tarnausime savo ponams šeimininkams pagal Rom 13 ir 1 Pt 2.

Jota >13.05       2016-04-26 11:26

Nors manęs neklausei, bet pasakysiu, kad tas palyginimas paprastai aiškinamas kaip nurodymas, kas bus tiems, kurie “nepaleidžia apyvarton” gautų dovanų. Sugrįžęs paskutiniąją dieną Teisėjas atsilygins kiekvienam pagal pasiektus laimėjimus. Ir gali įsivaizduoti, kas bus tiems, kurie pradangino gautas malones. Apie nugalabijimą Kristus kalba perkeltine prasme, bet tai gali reikšti vis dėlto labai griežtą bausmę, net amžinąją pražūtį.  Paulius irgi įspėja: “Neimkite Dievo malonės veltui!” Taigi ką turi gero iš prigimties, kokį gabumą ar talentą, paleisk jį “apyvarton”. Taip aiškinama tradiciškai, bet ir aš tam pritariu.

Jota       2016-04-26 11:03

Aš glaustai: krikščioniškosios demokratijos teorija išdėstyta pop. Leono XIII enc. Rerum novarum. Gal kas skaitė? Aš neskaičiau, bet yra Mykolo Krupavičiaus str. apie tai http://www.propatria.lt/2015/07/mykolas-krupavicius-socialinio.html Yra d.ar kažkur kitur, kas norės, susiras.

Kam demokratija, o kam Dangaus Karalystė!       2016-04-25 17:27

Ten, kur viešpatauja Dievas, yra Karalystė, Dangaus Karalystė, o ne demokratija.
Tie, kas moderniąją saviraišką priešpastato Kūrėjui bei Jo valiai, paprasčiausiai renkasi pražūtį ir pasmerkia, “nugalabija” save patys.
Kiekvienas išsilavinęs ir mąstantis žmogus šią aksiomą suvokia aiškiai ir vienareikšmiškai.
Dievas žmogui atiduoda viską,
todėl anapus Dievo jau nelieka nieko, ką vertėtų rinktis.
Žinoma, kvailiams paliktas laisvas ir demokratiškas amžinosios prapulties pasirinkimas.
Gal todėl ir sako Bažnyčios mokytojas ir šv. Jonas Auksaburnis,
kad pragare yra demokratija
(tiksliau, pragaras yra amžinas laisvo ir demokratiško pasirinkimo “laimėjimas”),
o Danguje - Karalystė?

VaidasVDS       2016-04-25 16:15

to 2016-04-25 13:05
Esate nepastabus. Ten kalbėjo parabolės personažas - karalius. Tiesa, Urantijos Knygoje, tos parabolės pabaigoje, nėra nieko parašyta apie karalystės priešų nugalabijimą ir dar karaliaus akyse. Gal tą vėliau prikūrė kokie nors senovės minties galiūnai.
O šios parabolės esmė yra susijusi su vadinamuoju religiniu “džihadu”. Tu negali saugoti religinę tiesą tik sau, tu turi pasidalyti ja su visais. Tik yra viena bėda su tuo “džihadu”. Kada religininkai skirtingai įsivaizduoja tą religinę tiesą, jie pradeda pyktis tiek ir tarpusavyje, tiek ir sukelia karus ir fanatiškus džihadus, žudydami visai nekaltus žmones, ar taip vadinamus netikėlius. Bet gerai, kad tokie fanatikai neturi daugumos bet kokioje religijoje.

toJot       2016-04-25 14:05

To ““Jota 2016-04-25 10:18”  ... Islamas parodo, kad Kristus nėra Dievo Sūnus, kad jis nemirė ant kryžiaus ir neišgelbėjo žmonijos, jis parodo, kad reikia žudyti “netikėlius” ir skelbti džihadą.”
Jūsų mintį belieka papildyti kad Kristus liepia žudyti Luko evangelijoje: “Ev. pagal Luką 19 :26,27 - ” 26 Jis tarė : Aš saku jums : kiekvienam kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo.27 Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir
n u g a l a b y k i t e mano akyse” 
Įdomu ką apie Kristaus liepimą nugalabyti Kristaus priešus pasakytų  L. P. su Vaidu VDS?

Jota       2016-04-25 11:18

“Dabartinis kovojantis prieš globalizmą islamas (ne globalių spectarnybų infiltruota provokacinė ISIS) parodo, ką turi daryti krikščionys.”

Ne islamas parodo, ką turi daryti krikščionys, bet Evangelija! Islamas parodo, kad Kristus nėra Dievo Sūnus, kad jis nemirė ant kryžiaus ir neišgelbėjo žmonijos, jis parodo, kad reikia žudyti “netikėlius” ir skelbti džihadą.
Liaukitės klaidinęs žmones, Palmaiti!

VaidasVDS       2016-04-24 22:25

Antra dalis
“Ekleziasticizmas yra visiškai nesuderinamas su Jėzaus draugų, tikinčių į žmogaus brolystę dangaus karalystės dvasinėje bendrijoje, gyvu įtikėjimu, augančia dvasia, ir pirminio šaltinio patyrimu. Pagirtinas bruožas išsaugoti praeities laimėjimų tradicijas dažnai veda į peraugtų garbinimo sistemų gynimą. Geranoriškas troškimas puoselėti senovės minties sistemas veiksmingai užkerta kelią tam, kad būtų paremtos naujos ir adekvačios priemonės ir metodai, sumanyti tam, jog būtų patenkinti šiuolaikinių žmonių besiplečiančio ir besivystančio proto dvasiniai troškimai. Lygiai taip, ir dvidešimtojo amžiaus krikščioniškos bažnyčios yra didžiulės, bet visiškai sąmoningai nesuvoktos kliūtys tam, kad betarpiškai į priekį žengtų tikroji evangelija – Jėzaus iš Nazareto mokymai.
    Daugeliui nuoširdžių žmonių, kurie mielai būtų ištikimi evangelijos Kristui, buvo labai sunku su entuziazmu remti tokią bažnyčią, kuri demonstruoja tiek mažai jo gyvenimo ir mokymų dvasios, ir kurią, kaip jie buvo klaidingai mokomi, jis įkūrė. Jėzus vadinamosios krikščioniškosios bažnyčios neįkūrė, bet visais įmanomais būdais, atitinkančiais savo prigimtį, skatino ją kaip geriausią egzistuojantį jo gyvenimo darbo žemėje aiškintoją.
    Jeigu tiktai krikščioniškoji bažnyčia tikrai išdrįstų palaikyti Mokytojo programą, tuomet tūkstančiai akivaizdžiai abejingų jaunuolių lėktų pirmyn dalyvauti tokioje dvasinėje užduotyje, ir jie nedvejodami nueitų visą kelią per šitą didingą jaudinantį patyrimą.
——
Nereikia mums jokio islamo, tereikia Apreiškime atrasti tikrą Jėzaus gyvenimą ir tikrus jo mokymus, tuomet ir pakeisime šį pasaulį...

VaidasVDS       2016-04-24 22:23

Pirma dalis
Atsakymą į tai, ką rašo autorius pateikia Apreiškimas - Urantijos Knyga:
“Krikščionybė šitam pasauliui iš tikrųjų padarė didžiulę paslaugą, bet tai, ko dabar reikia labiausia, yra Jėzus. Pasauliui reikia pamatyti Jėzų vėl gyvenantį žemėje matant patyrimą tų iš dvasios gimusių mirtingųjų, kurie Mokytoją veiksmingai apreiškia visiems žmonėms. Bergždžia kalbėti apie primityviosios krikščionybės atgimimą; jūs turite eiti į priekį nuo ten, kur esate. Šiuolaikinę kultūrą reikia dvasiškai pakrikštyti Jėzaus gyvenimo nauju atskleidimu ir apšviesti jo amžinojo išgelbėjimo evangelijos nauju supratimu. Ir kada Jėzus bus šitaip išaukštintas, tada į save jis patrauks visus žmones. Jėzaus mokiniai turi būti daugiau negu užkariautojai, net gausūs įkvėpimo ir geresnio gyvenimo šaltiniai visiems žmonėms. Religija yra vien tiktai išaukštintas humanizmas tol, kol ji yra paverčiama į dievišką asmeniniame patyrime atradus Dievo buvimo tikrovę.
    Jėzaus gyvenimo žemėje grožis ir didingumas, humaniškumas ir dieviškumas, paprastumas ir unikalumas, sudaro tokį pritrenkiantį ir dėmesį patraukiantį žmogaus išgelbėjimo ir Dievo atskleidimo vaizdą, jog visų laikų teologai ir filosofai turėtų veiksmingai susilaikyti nuo to, kad išdrįstų formuoti tikėjimus arba kurti dvasinių pančių teologines sistemas iš Dievo tokio transcendentinio savęs padovanojimo žmogaus forma. Jėzaus pavidalu visata sukūrė mirtingąjį žmogų, kuriame meilės dvasia triumfavo prieš laiko materialias kliūtis ir nugalėjo fizinės kilmės faktą.   
    Visą laiką prisiminkite – Dievui ir žmogui vienam kito reikia. Jie vienas kitam yra reikalingi tam, jog visiškai ir galutinai pasiektų amžinąjį asmenybės patyrimą dieviškajame visatos užbaigtumo likime.
    “Dievo karalystė yra jūsų viduje,” galbūt tai buvo didingiausias pareiškimas, kokį Jėzus kada nors buvo pateikęs po savojo pareiškimo, kad jo Tėvas yra gyva ir mylinti dvasia.   
    Laimint sielas Mokytojui, žmogų ir jo pasaulį keis būtent ne pirmoji priverstinė, pareigos, arba susitarimo mylia, bet vietoje šito laisvanoriškos tarnystės ir laivę mylinčio atsidavimo antroji mylia parodys, kad Jėzujietis ištiesia rankas tam, jog su meile apkabintų savo brolį ir toliau jį vestų dvasinio vadovavimo dėka į aukščiausiąjį ir dieviškąjį mirtingojo egzistencijos tikslą. Krikščionybė net ir dabar noriai žengia pirmąją mylią, bet žmonija kankinasi ir klupinėja moralinėje tamsybėje, nes tiek nedaug yra tikrų antramylininkų – tiek nedaug yra prisiekusių Jėzaus pasekėjų, kurie iš tikrųjų gyvena ir myli taip, kaip jis savo mokinius mokė gyventi ir mylėti, ir tarnauti.
    Kvietimas į jaudinantį patyrimą, kad būtų sukurta nauja ir transformuota žmogiškoji visuomenė, dvasiškai atgaivinant Jėzaus brolystės karalystę, turėtų sujaudinti visus tuos, kurie tiki į jį, nes žmonės nebuvo sujaudinti nuo tų dienų, kada jie vaikščiojo žeme kaip jo palydovai materialiame kūne.
    Nė viena visuomeninė sistema ar politinis režimas, paneigiantis Dievo tikrovę, negali kaip nors konstruktyviai ir tvirtai prisidėti prie žmogiškosios civilizacijos vystymo. Bet krikščionybė, kaip ji yra susiskaldžiusi ir sekuliarizuota šiandien, sudaro didžiausią atskirą kliūtį savo tolimesniam vystymuisi; ypač tą tinka pasakyti, kas susiję su Rytais.”   

grumstas       2016-04-24 20:41

Mokslas     2016-04-24 14:50

Vienam mokslas sufleruoja, kad kažkas čia yra, tas kažkas - Dievas. Kitam mokslas tai žinia , kad nuskrido į Mėnulį ir ten Dievo nerado. Tiesa , antrasis , deklaruojantis tą ” mokslu” besiremiantį teiginį -Dievo buvimo neigimą,  to mokslo dažnai apsčiai ir neragavęs yra: jam to ir užtenka- juk kuo mažiau žiani , tuo viskas suprantamiau ir aiškiau.

Gal nereikia patraukti,o laukti       2016-04-24 20:30

,kol prisijungs?

Letas Palmaitis       2016-04-24 18:22

Tiesa, kad esame pašaukti įgyvendinti tikėjimą visiškai laisvai, o tai reiškia įgyvendinti ne vien asmeniškai (jau ir tai trukdoma), bet ir visuomeniškai.
Tiesa tačiau ir tai, kad tas neabejotinas pašaukimas jau yra „orvelinio“ nebelaisvo pasaulio atvirai ribojamas: didžiausios „katalikų šalies“ prezidentas pasauliui pareiškia (ne nuo savęs, bet kaip tos šalies prezidentas), kad jam balsų daugumos priimamas bet koks viendienis įstatymas besąlygiškai privalomas, t.y. esąs aukšiau D-vo su Jo amžinais įstatymas, o Vatikanas tyli, t.y. pritaria (plg. Lombardžio komentarą apie valstybės nubaustos Kim Davis = pirmųjų krikščionių kankinių „poelgį“).
Tokioje nelaisvėje krikščionys turi LABAI DAUG ŠANSŲ tapti tikrais šventaisiais, valio!
Kita vertus, jei persekiojimo nebebūtų ir „laisvasis pasaulis“ vėl taptų tikrai laisvas, tai krikščionių tikslas būtų panaikinti Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, atkurti krikščionybės statusą, kaip valstybinės religijos, neleidžiant bet kam skleisti ardančios antikrikščioniškos ideologijos (vadinas panaikinti garsiąją masonų „spaudos ir žodžio laisvę“, atvedusią Vakarus į orvelinę konclagerinę nelaisvę) - žr. apie tai kad ir Popiežiaus Leono XIII ex cathedra enciklikas, kurios dabar ignoruojamos viską apverčiant aukštyn kojom.
Dabartinis kovojantis prieš globalizmą islamas (ne globalių spectarnybų infiltruota provokacinė ISIS) parodo, ką turi daryti krikščionys.
Nesupratus tikros situacijos, visi teoriniai išvedžiojimai tėra tik tuščias pliurpalas.

Atsakymas       2016-04-24 16:16

Ne, tai pasileidęs pasaulis neturi jokių šansų.

Atsakymas       2016-04-24 15:56

Palaidame pasaulyje krikščionybė neturi jokio šanso.

Mokslas       2016-04-24 15:50

Mokslas nepatvirtina kad numirėliai prisikelia iš numirusiųjų ir numirėliai prisikėlęs iš numirusiųjų varto akmenis, paskui pabėga iš kapų ir numirėliai marširuoja po miestus ir kaimus pasirodydami žmonėms. Tas kas prieštaraujate - pagrįskite nurodydami mokslinius tyrimus, kas, kur, kada juos atliko… manau tai ir bus atsakymas į  Fiodoro Dostojevskio klausimą : „Ar išsilavinęs žmogus, šių laikų europietis, gali tikėti, iš tikrųjų tikėti Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, dieviškumu?“ (F. Dostojevskis, „Demonai“).
O gal atsakymą rastumėte knygoje ” Meistras ir Margarita”?


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.