Įžvalgos, Skaitiniai

Josif Brodskij. Pagiriamasis žodis nuoboduliui

Tiesos.lt siūlo   2017 m. liepos 3 d. 8:40

3     

    

Josif Brodskij. Pagiriamasis žodis nuoboduliui

„Šiaurės Atėnai“

Rusų poetas ir eseistas Josifas Brodskis (1940–1996), rašęs ir angliškai, čia spausdinamą kalbą pasakė 1989 m. birželį Dartmuto koledžo Naujajame Hampšyre absolventams. In Praise of Boredom vėliau buvo įtraukta į Brodskio esė rinkinį „Apie sielvartą ir protą“ (On Grief and Reason, 1995).

Bet jeigu karalystė tau išslys iš rankų

Ir – visai kaip tavo tėvą – ims

Graužt kaltė ir tyčiotis jausmai,

Tikėk skausmu savuoju…

W. H. Auden, „Alonzas Ferdinandui“


Didžiumą jūsų ateities laiko pasiglemš nuobodulys. Pakalbėti apie nuobodulį šiandien, tokią iškilnią progą, noriu dėl to, kad nė vienas laisvųjų menų koledžas, manau, jūsų nerengia tokiai būsimybei; ir Dartmutas – ne išimtis. Nei humanitariniai, nei tikslieji mokslai nesiūlo nuobodulio kursų. Geriausiu atveju supažindinti su juo gali nebent įvarydami jums nuobodulį. Bet kas gi yra atsitiktinis sąlytis prieš nepagydomą negalią? Pats monotoniškiausias dudenimas iš katedros ar miegą varantis įmantria kalba parašytas vadovėlis yra niekis, palyginti su psichologine Sachara, prasidedančia tiesiog jūsų miegamajame ir gožiančia horizontą.

Žinomas keliolika vardų – maudulys, bodėjimasis, grasa, slogumas, nykulys, niūris, apatija, vangumas, abejingumas, susnūdimas, nūdulys, rūškana ir t. t., – nuobodulys yra sudėtingas reiškinys; daugiau mažiau tai – pasikartojimo padarinys. Tokiu atveju, atrodytų, geriausias vaistas nuo nuobodulio būtų nuolatinis išradingumas ir originalumas. Tatai, į ką jūs, šiuolaikiški jaunuoliai, norėtumėte dėti savo viltis. Deja, gyvenimas jums nesiūlys tokio pasirinkimo, nes pagrindinė gyvenimo raiškos priemonė yra būtent pasikartojimas.

Žinoma, galima prieštarauti, esą pasikartojančios originalumo ir išradingumo pastangos yra pažangos, o drauge ir civilizacijos variklis. Vis dėlto pasinaudoję retrospektyvaus žvilgsnio pranašumu, žinome, kad šis variklis nėra labiausiai vertinamas. Nes jeigu žmonijos istoriją padalinsime iš mokslinių atradimų skaičiaus, ką ir kalbėti apie etines koncepcijas, gautas rezultatas nenudžiugins. Kalbant konkrečiau, gausime ištisus nuobodulio amžius. Jau pati originalumo ir naujoviškumo sąvoka byloja apie standartinės realybės – gyvenimo – monotoniją, gyvenimo, kurio pagrindinė forma – ne, norma – yra nuobodis.

Tuo jis, gyvenimas, skiriasi nuo meno, kurio didžiausias priešas, kaip jau tikriausiai žinote, yra klišė. Tad nieko keisto, kad ir menas negali išmokyti, kaip dorotis su nuoboduliu. Šia tema sukurta šiek tiek romanų; paveikslų – dar mažiau; o muzika, galima sakyti, išvis nesemantiška. Menas nuobodulio atžvilgiu apskritai laikosi gynybinės, satyrinės pozicijos. Menas užuoglauda nuo nuobodulio, to egzistencinio klišės atitikmens, gali tapti vieninteliu atveju – tik pačiam tapus menininku. Vis dėlto turint omeny jūsų gausą, ši perspektyva nei patraukli, nei labai tikėtina.

Tačiau net jei visi būriu po diplomų įteikimo patrauktumėte prie rašomųjų mašinėlių, molbertų ir „Steinway“ rojalių, nuo nuobodulio visiškai nepasislėptumėte. Jeigu pasikartojimas yra nuobodulio motina, tai jus, šiuolaikiški jaunuoliai, netruks palaužti pripažinimo stygius ir mažas uždarbis, chroniškieji meno palydovai. Šiuo atžvilgiu rašymas, tapymas ir muzikos komponavimas gerokai nusileidžia darbui teisės kompanijoje, banke ar net laboratorijoje.

Čia, žinoma, slypi ir meno išsigelbėjimas. Nebūdamas pelningas, jis ne itin noriai tampa demografijos auka. Nes jei, kaip sakėme, kartotė yra nuobodulio motina, tai demografija (kuri jūsų gyvenime suvaidins daug didesnį vaidmenį už bet kurią iš jūsų čia įsisavintų disciplinų) – antrasis jo gimdytojas. Galbūt jums tai skamba mizantropiškai, bet aš daugiau nei dvigubai už jus vyresnis ir per mano gyvenimą Žemės rutulio gyventojų padaugėjo dukart. Kai sulauksite mano amžiaus, tas skaičius bus išaugęs keturgubai, ir ne visai taip, kaip tikėjotės. Tarkim, iki 2000-ųjų bus įvykęs toks kultūrinis ir etninis persitvarkymas, kad taps tikru išbandymu pačiai humaniškumo sampratai.

Jau vien tai susiaurins originalumo ir išradingumo kaip nuobodulio priešnuodžių perspektyvas. Bet net ir dar vienspalviškesniame pasaulyje kita originalumo ir išradingumo keliama problema yra ta, kad jie tiesiogine šio žodžio prasme atsiperka. Jei nestokojate nei vieno, nei kito, gana greit praturtėsite. Nors ir kaip tai viliotų, daugelis iš patirties žinote, kad niekas taip nenuobodžiauja kaip turtuoliai, mat pinigais perkamas laikas, o laikas yra kartotinis. Numanydamas, kad skurdas nėra jūsų tikslas, nes priešingu atveju nebūtumėte stoję į koledžą, tikėtina, jog su nuoboduliu susidursite, vos tik jums taps prieinami pirmieji pasitenkinimui teikti skirti prietaisai.

Dėl modernių technologijų šių prietaisų tokia daugybė kaip ir nuobodulio sinonimų. Turint omeny jų paskirtį – padėti užmiršti laiko perteklių, – jų gausybė iškalbinga. Lygiai kaip iškalbingas yra naudojimasis jūsų perkamąja galia, kurią imsite didinti vos išžengę iš čia su diplomu rankoje, lydimi tėvų ir artimųjų delnuose spaudžiamų instrumentų spragsėjimo ir dūzgesio. Tai pranašiška scena, 1989-ųjų laidos ponios ir ponai, nes jūs žengiate į pasaulį, kur įvykio fiksavimas užgožia patį įvykį: vaizdo ir erdvinio garso įrašų, nuotolinio valdymo, sportinių kostiumų ir treniruoklių pasaulį, kuriame turite būti pajėgūs dar kartą išgyventi savo pačių ar kitų praeitį, tą užkonservuotą ekstazę, reikalaujančią gyvo kūno.


George McDowell. Vėjuota diena Filadelfijoje. 1947

Bet koks šablonas yra kupinas nuobodulio. Pinigams tai taikytina dviem aspektais: tiek banknotams, tiek jų turėjimui. Aš, žinoma, neketinu reklamuoti skurdo kaip gelbėjimosi nuo nuobodulio priemonės, nors šv. Pranciškui ji, regis, tiko kaip jokia kita. Vis dėlto, nepaisant mus supančio nepritekliaus, naujų vienuolijų steigimas neatrodo itin patrauklus videokrikščionybės epochoje. Negana to, jūs, šiuolaikiški jaunuoliai, labiau trokštate daryti gera kur nors Pietų Afrikoje nei kaimynystėje ir mieliau atsisakysite mėgstamo limonado, nei išdrįsite įkelti koją į vargšų lūšnynus. Todėl niekas jums neperša skurdo. Viskas, ką jums galima patarti, tai neprarasti nuovokos pinigų atžvilgiu, mat nuliai jūsų sąskaitose nejučia gali virsti jūsų minčių ekvivalentais.

Kalbant apie skurdą, nuobodulys yra pati žiauriausia iš jo negandų, ir vadavimasis iš jo pasireiškia pačiais kraštutiniausiais būdais: tūžmingu maištu arba narkomanija. Abu būdai laikini, nes skurdo negandos begalinės; ir dėl tos begalybės abu brangiai atsieina. Apskritai heroino į veną leidžiamasi iš esmės dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jūs perkate vaizdajuostę: siekiant išvengti laiko pertekliaus. Skirtumas tik toks, kad heroino vartotojas praranda daugiau, nei už tai gauna, o jo gelbėjimosi priemonės tampa tokios pat perteklinės kaip ir tai, nuo ko jomis ginamasi, greičiau už jūsiškes. Šiaip ar taip, taktilinis skirtumas tarp švirkšto adatos ir magnetofono mygtuko daugmaž atitinka skirtį tarp laiko poveikio aštrumo ir bukumo, kurį patiria atitinkamai neturtingieji ir pasiturintieji. Trumpai tariant, turtingi ar vargšai būsite, anksčiau ar vėliau jus ims kamuoti laiko perteklius. Potencialūs turtuoliai, jums pabos jūsų darbas, draugai, sutuoktiniai, meilužiai, vaizdas pro langą, jūsų kambario baldai ar sienų apmušalai, jūsų mintys, jūs patys. Todėl mėginsite atrasti savų pabėgimo būdų. Be anksčiau minėtų pasitenkinimą teikiančių daikčiukų, jūs, galimas daiktas, pradėsite keisti darbus, gyvenamąją vietą, draugiją, šalį, klimatą; galbūt įniksite paleistuvauti, griebsitės alkoholio, kelionių, kulinarijos pamokų, narkotikų, psichoanalizės.

Tiesą sakant, visais šiais dalykais galite užsiimti vienu metu, ir kurį laiką jie padeda. Iki tos dienos, savaime suprantama, kai pabusite savo miegamajame su nauja šeima ir kitokiais sienų apmušalais, kitoje kitokio klimato šalyje, su krūva sąskaitų iš kelionių agento ir psichoanalitiko, bet nebešviežia pro langą besiliejančios šviesos pajauta. Įsispirsite į pusbačius, kad pamatytumėt, jog šie be raištelių, kuriais galėtumėte iškelti save iš gerai pažįstamos aplinkos. Priklausomai nuo savo būdo ar amžiaus, jūs arba pulsite į paniką, arba susitaikysite su šitos jausenos įprastumu; arba dar kartą ryšitės klaidžiam permainų keliui.

Neurozė ir depresija suras vietą jūsų žodyne, tabletės – jūsų vaistinėlėje. Iš esmės nieko blogo paversti gyvenimą nuolatine alternatyvų paieška, darbų, sutuoktinių, aplinkos ir t. t. kaitaliojimu, – su sąlyga, kad išgalėsite mokėti alimentus ir nesipainioti prisiminimuose. Galų gale ši kebli padėtis jau ganėtinai išaukštinta kino filmuose ir romantinėje poezijoje. Nepatogumas tik toks, kad neilgai trukus tokios paieškos tampa pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu, o alternatyvos poreikis ima prilygti kasdienei narkomano dozei.

Tačiau esama dar vienos išeities. Jūsų akimis žvelgiant, ji galbūt ne pati geriausia, ir nebūtinai saugi, bet patikima ir nebrangi. Tie, kas iš jūsų skaitė Roberto Frosto eilėraštį „Tarnas tarnams“ (Servant to Servants), galbūt prisimena šią eilutę: „Geriausia išeitis – tai eiti tiesiai“ (The best way out is always through). Tai, ką jums dabar pasiūlysiu, yra šios temos variacija.

Kai jus užpuls nuobodulys, pasiduokite jam. Leiskitės jo užvaldomi. Susiliekite su juo, pasinerkite iki dugno. Apskritai nemaloniems dalykams galioja tokia taisyklė: kuo greičiau pasieksite dugną, tuo sparčiau išplauksite į paviršių. Perfrazuojant kitą didį anglakalbį poetą, reikia pažvelgti tiesiai į akis pačiai didžiausiai blogybei. Tokio tiriamojo žvilgsnio nuobodulys nusipelno dėl to, kad jis išreiškia tyrą, gryną laiką, visą jo kartotinę, perteklinę, monotonišką didybę.

Nuobodulys, taip sakant, yra langas, pro kurį matyti laikas, tos jo ypatybės, į kurias linkdami nekreipti dėmesio stumiame pavojun savo psichinę pusiausvyrą. Trumpai tariant, tai langas su vaizdu į laiko begalybę, t. y. mūsų nereikšmingumą jame. Turbūt tuo galima paaiškinti vienišų, vangių vakarų baimę, tą susižavėjimą, kurį mums, tiksint laikrodžiui ir tvyrant karščiui, o mūsų valiai prilygstant nuliui, kartais kelia saulės spinduliuose besisukančios dulkės.

Šiam langui atsivėrus, neskubėkite jo uždaryti. Priešingai, plačiai jį atlapokite. Nes per nuobodulį byloja laikas, todėl jis išmokys jus paties vertingiausio dalyko gyvenime, – nemokyto čia, šitose žaliose pievelėse, – t. y. kad esate visiškai nereikšmingas. Tai verta žinoti ir jums patiems, ir tiems, su kuriais drauge leisite savo dienas. „Tu baigtinis, – nuobodulio balsu kalba laikas, – tad kad ir ką darytum, mano požiūriu, yra tuščia.“ Šie žodžiai jums, žinoma, neskamba kaip muzika; ir vis dėlto tas beprasmiškumo, tas netgi pačių širdingiausių jūsų veiksmų riboto reikšmingumo pojūtis yra geriau už jų vaisingumo iliuziškumą ir tai lydintį susireikšminimą.

Nes nuobodulys – tai laiko įsiveržimas į jūsų vertybių sistemą. Jis atskleidžia jūsų egzistencijos perspektyvą, kurios galutinis rezultatas – tikslumas ir kuklumas. Pažymėtina, kad pastarasis gimsta iš pirmojo. Kuo aiškiau suvokiate savo tikrąjį dydį, tuo kuklesnis ir gailestingesnis darotės į save panašiems, toms dulkėms, besisukančioms saulės spindulyje arba jau sustingusioms ant stalo. Ak, kiek gyvenimų virto tomis dulkėmis! Ne jūsų, o jų požiūriu. Joms jūs esate tas pat, kas laikas – jums; štai kodėl jos atrodo tokios mažos. Ir žinote, ką sako nuo stalo nubraukiamos dulkės?

„Atmink mane“, –

Šnabžda dulkė.

Joks kitas dalykas nebūtų labiau nesuderinamas su kiekvieno iš jūsų mintijimo programa, šiuolaikiški jaunuoliai, kaip šitas Peterio Huchelio, jau mirusio vokiečių poeto, dvieilyje išreikštas jausmas.

Pacitavau jį ne norėdamas įteigti mūsų bendrystę su mažais dalykais – sėklomis ir augalais, smiltelėmis ir uodais – mažyčiais, bet gausiais. Pacitavau šias eilutes, nes jos man patinka, nes jose atpažįstu save, lygiai kaip ir bet kurį kitą gyvą organizmą, kuris bus nubrauktas nuo vieno ar kito paviršiaus. „Atmink mane“, – šnabžda dulkė.“ Šie žodžiai byloja, kad jeigu laikas mus moko pažinti save, tai galbūt savo ruožtu jis gali šio to išmokti iš mūsų. Ko gi? Kad nusileisdami laikui reikšmingumu įveikiame jį jautrumu.

O tai ir reiškia: būti nereikšmingam. Jeigu nuobodulys būtinas, kad tai įsisąmonintum, tada tegyvuoja valią paralyžiuojantis nuobodulys. Tu nereikšmingas, nes esi baigtinis. Bet kuo labiau baigtinis esi, tuo daugiau tavyje gyvasties, jausmų, džiaugsmo, baimių, atjautos. Juk begalybė nėra nei itin gyvybinga, nei itin jausminga. Jau vien iš nuobodulio galite tai patirti. Nes jūsų nuobodulys – tai begalybės nuobodulys.

Todėl gerbkite jo kilmę, ir ne mažiau galbūt nei savo. Nes būtent begalybės negyvumo nuojauta galima paaiškinti žmogiškų jausmų stiprumą, dažnai peraugantį į naujos gyvybės pradėjimą. Tuo nenoriu pasakyti, kad buvote pradėti iš nuobodulio ar kad baigtinumas gimdo baigtinumą (nors abi mintys gali skambėti įtikinamai). Greičiau įtaigauju, kad aistra yra nereikšmingojo privilegija.

Todėl stenkitės išlikti aistringi, šaltumą palikite žvaigždynams. Aistra yra pirmutinis vaistas nuo nuobodulio. O kitas vaistas, žinoma, – skausmas, ir fizinis labiau nei psichologinis, dažnai aistros padarinys; nors nelinkiu jums nei vieno, nei kito. Ir vis dėlto kai skauda, bent jau žinai, kad nebuvai apgautas (savo kūno ar sielos). O einant dar toliau – nuobodulys, sielvartas ir tavo paties bei visų kitų egzistencijos nereikšmingumo pojūtis geri tuo, kad yra nesumeluoti dalykai.

Galite išmėginti ir detektyvines knygas bei veiksmo filmus – jie nukels jus, nors ir kelioms valandoms, į tokią nepertraukiamą žodinę / vaizdinę / minčių plotmę, kurioje dar nebuvote buvę. Venkite televizijos, ypač bėgimo per kanalus, to pertekliaus įsikūnijimo. Jeigu šie vaistai nepadės, nesipriešinkite, „bloškit sielą besiniaukiančion tamson“ (fling your soul upon the growing gloom)*.

Pamėginkit suspausti savo glėby arba leiskitės patys suspaudžiami nuobodulio ir sielvarto, kurie, šiaip ar taip, yra didesni už jus. Jų glėbys, be jokios abejonės, jus dusins, bet pasistenkite iškęsti kuo ilgiau, o paskui dar ilgiau. O svarbiausia – nemanykite, kad suklydote, nebandykite gręžtis atgal ištaisyti klaidos. Ne, „tikėk skausmu savuoju“, kaip sakė poetas. Tas baisingas apsikabinimas nėra klaida. Ir visa, kas kelia nerimą, – taip pat. Visą laiką atminkite, kad nėra pasaulyje tokio glėbio, kuris galiausiai jūsų nepaleistų.

Jeigu tai, ką kalbu, jums atrodo niūru, vadinasi, nežinote, kas yra niūris. Jeigu jums tai atrodo nereikšminga, viliuosi, laikas įrodys, kad esate teisūs. O jeigu, jūsų manymu, nederėtų apie šiuos dalykus kalbėti tokią iškilnią progą, aš nesutiksiu.

Sutikčiau, jeigu švęstume jūsų buvimą čionai; bet susirinkome išleistuvių proga. Rytoj jūsų čia nebebus, nes jūsų tėvai sumokėjo tik už ketverius metus, ir nė dienos viršaus. Todėl turite leistis kažin kur kitur: daryti karjerų, kalti pinigų, kurti šeimų, pasitikti savo nepakartojamų likimų. Kalbant apie tą „kažin kur kitur“, tai nei tarp žvaigždžių, nei tropikuose, nei kaimyninėje Vermonto valstijoje greičiausiai niekas nė nenutuokia apie šią ceremoniją, vykstančią čia, Dartmuto pievelėje. Vargu ar jūsų orkestro garsai pasiekia net Vait Riverio Santakos gyvenvietę.

Jūs apleidžiate šią vietą, 1989-ųjų laidos absolventai. Jūs žengiate į pasaulį, kuris bus daug tankiau apgyvendintas nei šios apylinkės ir kuriame sulauksite daug mažiau dėmesio, nei buvote pratę jo gauti pastaruosius ketverius metus. Žengsite savo ir tik savo keliu. Savo reikšmingumą galite greitai įvertinti, palyginę savo skaičių – 1,1 tūkstančio – su 4,9 mlrd. pasaulio gyventojų. Taigi, sveika nuovoka šia proga dera ne mažiau nei fanfaros.

Aš jums nelinkiu nieko kito, tik laimės. Vis dėlto teks patirti daugel juodų ir – o tai dar blogiau – pilkų valandų, nulemtų tiek išorinio pasaulio, tiek mūsų pačių minčių. Kažin kaip turėsite atsilaikyti, dėl to ir pamėginau jums čia savo menkomis jėgomis padėti, nors to akivaizdžiai per maža.

Nes jūsų laukia ne kas kita, o nuostabi, bet drauge varginanti kelionė; šiandien sėdate į traukinį, vykstantį nenustatytu maršrutu. Niekas negali pasakyti, kas jūsų laukia, o juo labiau pasiliekantieji. Vis dėlto jie gali jus užtikrinti dėl vieno dalyko: ši kelionė – į vieną pusę. Todėl pasistenkite guostis tokia mintimi: kad ir kokia nemiela stotis pasitaikytų, traukinys joje nestovės amžinai. Todėl niekada nebūsite įstrigę, net jeigu taip jausitės; nes šita vieta šiandien tampa jūsų praeitimi. Nuo šiol ji tik mažės, nes tas traukinys nuolatos juda. Ji trauksis net tada, kai jausitės įstrigę… Todėl pažvelkite į šią vietą paskutinį kartą, kol ji dar įprastinio dydžio, kol ji dar ne fotografija. Žvelkite kuo švelniausiai, nes jūs žvelgiate į praeitį. Žvelkite, kaip sakoma, į akis tam, kas geriausia. Nes aš abejoju, ar jums kada nors bus geriau negu čia.

Vertė Andrius Patiomkinas

* Tai kiek perfrazuoti Thomo Hardy eilėraščio The Darkling Thrush žodžiai (vert. past.).

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nepasirašysiu       2017-07-4 13:51

Kaip čia lietuviams bet pranašo iš Izraelio, a.a. Donskio kartos išreklamuoto.

aba       2017-07-3 23:41

  Puiki knyga apie nuobodulio eliminavimą iš savo gyvenimo,mano nuomone,yra Mihaly Csikszentmihalyi “Srautas”.

Mūsų močiutės       2017-07-3 10:25

kalbėjo rožančių ir jis joms niekada nepabosdavo,nes buvo virtęs meditacija?Gal tai ir buvo jų nušvitimas šioje” ašarų pakalnėje”.


Rekomenduojame

Kun. prof. Andrius Narbekovas: „Politinis korektiškumas veda į niekur“

Seimas aiškinsis, kokia jo pozicija dėl ES ateities vizijos: parengti trys skirtingi projektai

Vienas iš šiuolaikinės dvasininkijos veidų..., arba Kai politinis korektiškumas svarbiau negu krikščionybė!

Gintaras Karosas. Vytis

Kavarskas pagerbs laisvės kovotojų, šios parapijos ganytojų mons. Alfonso Svarinsko ir Algimanto Keinos atminimą

Rimantas Jonas Dagys. Kaip gyvensime ratifikavę Stambulo konvenciją, arba Ką reiškia „gender blender“ (video)

Lietuvos medikų sąjūdis kviečia pasirašyti nacionalinį susitarimą

2017-ųjų Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei s. Nijolei Sadūnaitei. Sveikiname!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Dešimtmetį skurdinami aukštųjų mokyklų dėstytojai: padėtis katastrofiška

EP reakcija į „Rojaus popierius“: raudona kortelė padedantiems slėpti mokesčius

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Algimantas Rusteika. Apie pasaulį anapus ekrano

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.