Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas

Jordan Peterson. Tragedija ir Blogis

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 29 d. 23:42

11     

    

Jordan Peterson. Tragedija ir Blogis

Pro Patria

Toronto universiteto psichologijos profesoriaus kanadiečio Jordano Petersono paskaita apie tragedijos ir blogio skirtį, skaityta konferencijoje 2008 metais. Apačioje rasite ir paskaitos vaizdo įrašą anglų kalba.

Kai aš tik pradėjau nagrinėti šią temą, arba tiksliau būtų pasakyti, kai ji tiesiog pradėjo neduoti man ramybės, buvo apie 1980-uosius. Tuo metu mane pradėjo kankinti du dalykai: Vienas – pasikartojantys košmarai apie totalinį atominį sunaikinimą. Sapnai buvo sukrečiantys tuo, kad atsibudęs iš sapno siaubo, galėdavai justi, kokia gali būti siaubinga realybė. Kitas – nepaisant to fakto, kad tuo metu buvo gaminami tūkstančiai totalinio naikinimo ginklų, žmonėse kažkas taip pasikeitė, jog jie galėjo užsiimti kasdienine savo veikla elgdamiesi taip, tarytum nieko iš esmės fundamentalaus nebūtų nepasikeitę. Nežinau kodėl, tačiau mane tai labai stipriai jaudino.

Daug darbo metų praleidau mėgindamas suprasti, kas yra blogis ir kaip jį reikia vertinti. Tai aišku keistoka tema profesoriui, atsižvelgiant į tai, kad akademikai linkę kalbėti daugiausia apie akademiškus dalykus. Tuo tarpu „blogis“, kad ir kas jis, tikrai, galima sakyti, nėra akademiškas. Tai ne intelektualinis, o egzistencinis klausimas, tai ne teorinis klausimas, o klausimas susijęs su pačia tikrovės prigimtimi. Kartais kyla toks vaizdas, kad akademikai iš tiesų nori apsisaugoti nuo klausimų apie tikrovę ir jos prigimtį.

Manau prieš drįstant kalbėti tokia tema, turime gerai pagalvoti ir apibrėžti „blogio“ reikšmės sąvoką. Tam man labai pasitarnavo istoriko Jeffrey Burton Rusell 1980-aisiais detaliai aprašyta velnio kaip idėjos istorija. Jeffrey susidomėjo istoriniais blogio idėjos įsikūnijimais. Jo darbas padėjo atskirti du iš pirmo žvilgsnio vienodai siaubą keliančius dalykus – tragediją ir blogį. Norint toliau kalbėti šia tema reikia pažymėti kelias esmines žmogaus egzistencijos sąlygas.

Sakyčiau, kad žmogaus esmė susideda iš amžino konflikto tarp ribotumo ir amžinybės. Tai reiškia, kad patirčių pasaulis, kurį jaučiame, yra kur kas sudėtingesnis negu mūsų galimybės leidžia jį suprasti. Taigi, tai reiškia, kad mes kas dieną turime santykį su begalybe. Ir tai yra priežastis dvasinių išgyvenimų. Tikėjimas neatskiriamas nuo žmogaus ne todėl, kad jis tiki, o todėl, kad žmogus susideda iš ribotumo ir amžinybės. Mūsų ribotumas amžinybės akivaizdoje turi neišvengiamų pasekmių ir aš sakyčiau tos pasekmės yra gyvenimo sąlyga. Pirma iš jų yra tai, kad ribotumas, negalėdamas aprėpti amžinybės, pastoviai yra jos priblokštas. Taigi, tai reiškia, kad žmogaus egzistencijos centre yra amžina kančia. Kančia yra pasekmė mūsų ribotumo. Kiekvienas, kuris gyvena, – mirs. Kiekvienas pajus skaudžią realybę susidūręs su rimtais negalavimais ar sunkiais išgyvenimais, jeigu ne savo paties, tai matydamas savo šeimos nario kančias. Tai mūsų būties sąlyga, su kuria mes priversti tvarkytis kas dieną.

Skaičiau tokį tekstą, dabar neatsimenu, kas jį parašė. Ten buvo žydo komentaras ištraukai iš toros: „Dievas yra visą žinantis, visagalis ir esantis visur. Ko jam trūksta? Atsakymas – apribojimo“. Tai mįslė ir atsakymas, parodantys nesuderinamų dalykų vienovės nuostabumą. Čia kalbama apie giliausią egzistencijos centrą: „Be ribotumo nėra egzistavimo“. Tai sunku suprasti, bet apie tai galime galvoti keliais būdais. Pavyzdžiui, aš su studentais mėgstu žaisti tokį žaidimą: Išsirenku vieną vargšelį ir sakau: „Dabar žaisim žaidimą“, jis sako: „Gerai“, aš atsakau: „Pradėk“. Jis nežino, ką daryti, nes žaidimas neapribotas jokiomis taisyklėmis, ir jis lieka priblokštas veiksmų pasirinkimo laisvės. Ką tai sako? Vadinasi, nesant konkrečių suvaržymų negali būti apskritai jokio pasirinkimo, jokios laisvės, jokios egzistencijos. Tai yra tokia pati fundamentali tiesa, kaip kad tiesa, jog žmogus yra pažeidžiamas. Dar vienas pavyzdys, kiek asmeniškesnis, apie mano vaikus. Kai jie buvo maži, mane vis stebino jausmas, kokie jie tobuli, tarsi dieviškumo įsikūnijimas. Auginti vaiką yra labai sunku, tai didžiulė atsakomybė, bet jie tam tikra prasme yra tobuli ir tas tobulumas pasireiškia labai keistu būdu. Tai tarsi atlygis už tai, kad atvedei juos į gyvenimą, kad prisiimi atsakomybę rūpintis jais. Būnant tėvu skirtumas yra toks, kad prieš tai žmogaus pažeidžiamumas niekada nebuvo tavo prioritetas. Dabar tai ir gąsdinantis, ir malonus, ir labai teisingas jausmas. Galvoju apie savo sūnų, jis toks mažas vaikas, turi pastoviai jį gaudyti, jis bet kada gali susirgti, kas nors gali jį sužeisti, kažkas jį įskaudins, o kada nors jis nusivils gyvenimu. Jis pažeidžiamas ir tai nenutrūkstanti tikrovės tragedija. Galvoju, na gerai, tarkim, mes galėtume ką nors padaryti, kad niekas negalėtų jo pažeisti. Tarkim, padidinkim jį iki 6 m ūgio, padarykim jo kaulus iš plieno, aprenkim metaliniais šarvais, pakeiskim protą daug pranašesniu kompiuteriniu intelektu ir taip toliau, hipotetiškai pašalindami viską, kas jame pažeidžiama. Aišku, kuo toliau, tuo labiau tai galima padaryti ir realybėje. Ir aš tuoj pat suprantu, kad pašalindami tai kas pažeidžiama, mes pašalintume tai, ką mylime.

Taip man atėjo supratimas, kad pažeidžiamumas yra esminė žmogiškumo sąlyga ir kad tai yra patraukli sąlyga. Nes tai, kas žmonėse yra nuostabaus ir nepaprasto, yra taip stipriai susiję su pažeidžiamumu, kad tai tiesiog neatskiriama. Taigi žydo komentaras: „Tai, ko trūksta begalybei, – yra ribotumas“ – yra abstraktus to paties dalyko paaiškinimas. Jeigu galėtum daryti bet ką, bet kuriuo atžvilgiu, būti bet kur, kur tik nori ir kuo tik nori, jeigu nebūtų nieko tau nepasiekiamo, tuomet nebūtų apskritai ką daryti, nes būtum viskas vienu metu. Kai esi viskas vienu metu, kas iš esmės yra dievo buvimo principas, nevyksta jokia istorija. Buvimas yra istorijos sąlyga ir be apribojimų ji nevyksta. Tuomet kyla esminis klausimas: ar yra būdas kreipti savo gyvenimą taip, kad žmogiškas pažeidžiamumas būtų ne tik priimtinas, bet ir norimas. Man tai svarbiausias egzistencinis klausimas. Ir aš jums sakau: jeigu čia priimi neteisingą sprendimą, atsiduri tikrai siaubingoje būtyje.

Na, o tragedija. Žmonės yra pažeidžiami ir tai tragiška. Bet jeigu tragedija yra kaina, kurią mes mokame už egzistavimą, tebūnie, jeigu mes pateisiname savo egzistavimą. Taigi tragedijos, kaip mūsų ribotumo ir pažeidžiamumo išraiškos, negalima laikyti blogiu. Tai tiesiog egzistavimo sąlyga. Labai svarbu prieš įvardijant bet kokią problemą, atskirti tragediją, kaip gyvenimo sąlygą, nuo blogio. Tai reiškia, kad niekuomet negalima kaltinti amžinybės ir baigtinumo konflikto. Vadinasi, didžiausi žmonijos nuosmukiai gali būti priskirti tik žmogaus apsisprendimui. Žemės drebėjimai nėra blogis, vėžys nėra blogis, psichinės negalios nėra blogis, plėšrūnai irgi nėra blogis. Tai tiesiog dalis pasaulio, – tokio, koks jis yra.

Tačiau kai kurie žmogaus poelgiai netelpa į tragedijos rėmus, į tai mes ir privalome atkreipti dėmesį. Man blogis skiriasi nuo tragedijos savo nebūtinumu ir savanoriškumu. Tai yra šiuolaikinės materialistinės mąstysenos įvaikis. Sistema, socialiniais ir materialiniais veiksniais įtakojanti elgesį, yra tikrai paranki. Tačiau mes dabar matome liūdnas pasekmes, nes pateisiname daug neteisingo elgesio nurašydami jį nepakankamam materialiniui gerbūviui. Tai nėra geras pasiteisinimas. Egzistavo daug kultūrų, kurias galėtumėme apibūdinti kaip gerai materialiai apsirūpinusias, netgi turtingas, kurių kultūra yra ir puikiai funkcionuojanti, ir tvirtai morali. Taigi, pateisinti polinkį į neteisingą elgesį ekonominiu siekiu – yra visiškai nelogiška.

Vis dėlto blogio esama daug žalingesnio nei vien tai. Jį galima įvardinti kaip demoniškai iškreiptą estetiką. Duosiu jums kelis pavyzdžius, ką aš turiu omenyje. Tokia estetika atsiranda tik išskirtinėmis sąlygomis. Tarkim, politikas, kurio galvoje atsirado akronimas MAD (Mutual Assured Destruction) (Garantuotas abipusis sunaikinimas – karinės strategijos doktrina, kurioje vienos iš dviejų pusių pradėtas branduolinis karas garantuotai sunaikintų abi puses. Ši doktrina taikoma situacijoms, kuomet kiekviena pusė turi pakankamai ginklų sunaikinti kitai, ir užpulta galėtų staigiai atsakyti tokia pačia ar didesne jėga. Doktrina pateikia išvadą, kad esant tokiai situacijai, nė viena pusė nenorės pradėti karo, todėl ji garantuoja įtemptą, bet tvirtą taiką.) Tai yra blogio estetika – stuaciją, kuri yra tokia katastrofiška, paversti variantu. Ji atskleidžia, koks pikdžiugiškumas slypi už tokių baisių salygų. Moto virš Aušvico vartų „Darbas išlaisvina“. Dar vienas blogio estetikos apsireiškimo pavyzdys. Tai baisus, ironiškas pokštas. Jis leidžia mums pamąstyti, kokia arogantiška vaizduotė turi būti, kad sugalvotų tokį baisų juoką. Koncentracijos stovyklos yra žinomas blogio pavyzdys, apmąstant tai, kas ten vyko, galime aiškiau įvardinti, iš ko susideda blogis.  Štai dar vienas pavyzdys kurį dažnai prisimenu. Manau, tai irgi vyko Aušvice – kaliniai, kurie ir taip buvo pažeminti dėl savo kilmės, rasės, kultūros, kalbos, veiklos ir apskritai kaip prasminga gyvybė. Be viso to, jie dar turėjo būti nukankinti prieš nužudant. Ir nukankinti sąmoningai neproduktyviu darbu. Tokios pačios situacijos buvo dažnos ir sovietų Gulage, kur apie 60 milijonų žmonių pasitiko mirtį. Tipiškas Aušvico pavyzdys – 50 kg maišus su šlapia druska kaliniai turėjo nešti iki stovyklos galo ir paskui parnešti juos atgal. Tai ir yra blogis.

Reikia apie tai pamastyti iš estetinės pusės – tai siaubo iškilmės. Sąmoningas bandymas sulaužyti gyvenimo sąlygas, siekiant jį paversti siaubingu. Tai nukreipta į žmogiškumo idėjos sunaikinimą. Giliau mąstant, tai netgi siekis atkeršyti pačiai egzistencijai. Aš mąsčiau, kas žmoguje lemia tokių veiksmų atsiradimą? Mano akademiniai tyrimai, taip pat klinikinės patirtys atskleidė man, kas slypi pačioje motyvacijos imtis veiksmų, apibūdinančių kaip blogis, gelmėje. Tai dvi tvirtai viena nuo kitos priklausomos aplinkybės – arogancija ir pagieža. Šie du faktoriai tvirtai surišti žmogišku pažeidžiamumu amžinybės akivaizdoje. Tačiau yra dar kažkas kur kas giliau, tai suvokiau tik iš dalies.

Nujaučiu, kad apie tai kalbama pirmose Senojo Testamento istorijose. Pradžios knygoje, apie Adomą ir Ievą – žmogaus nuopuolį, ir iš karto po jos einančioje Kaino ir Abelio istorijose. Neabejodami galime sakyti, kad tai labai labai senos istorijos. Jos ankstesnės už judaizmą. Visiškai įmanoma, kad kai kurie elementai tose istorijose atsirado kartu su žmogaus sugebėjimu pasakoti istorijas. Rašytinės tradicijos šaknys yra pasakojamoji tradicija. Antropologiniai ir archeologiniai įrodymai gana neabejotini, kai kuriose pasakojamosios tradicijos formose istorijos išlikdavo nepakitusios iki 25 000 metų. Taigi, tai labai, labai, labai senos istorijos. Žmonės jas kurdavo ir prisimdavo dėl kažkokių priežaščių, kurių mes dabar negalim pasakyti. Jos keistos, mistiškos ir tuo pačiu įstringančios.

Kiek galiu suprasti, istorija apie Adomą ir Ievą yra istorija apie tai, kaip žmogus tapo sąmoningas. Sąmoningumas yra tai, kas skiria mus nuo gyvulių. Tai yra pradžios sąlyga. Kai Adomas suvalgė obuolį, kurį jam pasiūlė Ieva, jam atsivėrė akys ir pirmas dalykas, kurį jis suprato – kad yra nuogas. Ką tai reiškia? Visų pirma, tai, kad vyrą sąmoningą padaro moteris. Yra pakankamai evoliucijos pavyzdžių daryti tokią prielaidą. Seksualinė atranka tarp pradžios žmonių buvo pagrindinė jėga, stumianti evoliucinį vystymąsi, o seksualinė atranka tarp žmonių, daugiausiai yra reguliuojama moterų. Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad daugiau nei dvigubai jūsų giminaičių yra moterys. Tai reiškia, kad jos reproduktyviai stipresnės nei vyrai, taip pat jos atstumia daugumą vyrų. Vyrui būti atstumtam dėl reprodukcinių priežasčių yra pati rimčiausia atstūmimo forma, kokia tik įmanoma. Tai vyksta maždaug taip: „Na tu tikrai pakankamai mielas pasiklabėti, bet to tikrai nepakaks, kad pasirūpintum išauginti palikuonį“. Ir todėl nenuostabu, kad moteris padaro vyrą sąmoningą. Nėra laiko daugiau plėtotis šia tema, bet, manau, tai yra pakankamas paaiškinimas.

Pradžios knygoje žmonės tampa sąmoningi ir jie supranta esantys nuogi. Kitas dalykas – jie pradeda skirti gėrį nuo blogio. Tai keista, nes prieš žmogui tampant sąmoningam, nėra tokio dalyko kaip gėris ir blogis. Kaip ir sakiau, primityvai nėra blogi, jie tiesiog primityvai. Zuikiui vilkas gali būti tragedija, tačiau negalima daryti prielaidos, kad vilkas yra blogas tik todėl, kad nori suėsti zuikį. Atsiradus sąmoningumui, atsirado moralinis jutimas, kuris galiausiai būdingas tik žmonėms. Su juo atsirado galia vertinti savo biologinį elgesį, jį orientuoti ir planuoti.

Po to, kai Adomas ir Ieva tampa sąmoningi, jie prisidengia. Man tai mitologinis kultūros iškilimo apibūdinimas. Ji atsiranda tarp prigimto žmogaus pažeidžiamo nuogumo ir gamtos žiaurumo. Kai supranti, kad esi pažeidžiamas ir linkęs į mirtį, ką pirmiausia pradedi, tai permąstyti savo veiksmus, kuriais save konstruoji, kad galėtum apsisaugoti nuo tokios apgailėtinos baigties. Tai iš dalies paaiškina, kodėl dievas nubaudė Adomą būtinybe dirbti, kai tik išsiaiškino, kad jis sąmoningas. Pavyzdžiui, jeigu tu žinai, kad ateina žiema ir bus šalta, tu dirbsi, kad apsisaugotum. Gyvūnai nedirba, jie motyvuoti daryti tik tai, ką jie daro dabar. O žmogus dirba. Tai reiškia, kad jis pamina savo kasdienius staigius norus dėl ateities saugumo. Nauda tai, kad mes galim planuoti savo ateitį, bet nuostolis, kad esam šaltai ir apskaičiuotai atskiriami nuo savo instinktų

Kai Adomas ir Ieva tampa sąmoningi, jie pasislepia. Tiesą sakant, tai komiška Pradžios knygos vieta. Taigi jie slepiasi už krūmo, tuo metu Dievas eina per sodą, jis pripratęs vaikščioti su Adomu ir bendrauti be jokių užuolankų. Bet dabar Adomas kažkur dingęs, todėl Dievas klausia:

– Kur tu dingai?

Adomas atsako:

– Aš slepiuosi.

Kas iš tiesų kvaila – jis slepiasi už krūmo, o čia yra Dievas, Adomas turėtų žinoti, kad jis gali matyti kiaurai krūmus. Na gerai, jisai slepiasi už krūmo ir tuomet Dievas klausia:

–  O kam tu slepiesi?

Adomas:

– Aš nuogas.

Ši istorija yra neįtikėtina žmonių išmintis, sudėta mums kaip mitas. Galime klausti: kam žmonės slepiasi nuo Dievo, kai jie sužino, kad yra nuogi? Atsakymas, manau, akivaizdus – jeigu tu žinai, kad esi pažeidžiamas, ar tu tikrai turi pakankamai drąsos tikėti savo dieviška lemtimi? Atsakymas aiškus – ne. Ir nėra ko stebėtis. Žmonės slepiasi, kai jie tampa sąmoningi ir mato esantys pažeidžiami. Jie slepiasi nuo savo likimo. Dievas sako:

– Na, gerai, kažkaip šitai supratot. Kaip tai atsitiko?

Juokinga, kaip Adomas atsako:

– Čia moteris kalta.

Na, tai tikrai juokinga. Ir netgi aš manyčiau, kad tai,  o ne obuolio valgymas, ir yra pirmoji nuodėmė. Pirmą kartą vyras apkaltino moterį dėl savo sąmoningumo kančios. Manau, tai tikresnis nuopuolis negu pats sąmoningumo atsiradimas.

Na, tolimesnę istoriją mes žinom. Dievas sako:

– Na, ką gi, katė išlindo iš maišo. Tu supratai, kad esi silpnas, ir nuo dabar prasidės istorija. Tu nebebūsi savo nesąmoningumo rojuje. Nuo dabar sunkiai dirbsi, prakaituosi ir dažniausiai tai bus bergždžia. Moterie, tu būsi pririšta prie savo vyro ne todėl, kad toks yra dieviškas įsakas, o todėl, kad žmogaus vaiko vystymasis bus toks komplikuotas, kad reikės kliautis vyro apsauga.

Taigi, tai yra sąmoningumas ir paaiškinimas, kodėl žmonės slepiasi nuo savo likimo.

Kita – Kaino ir Abelio istorija. Kainas ir Abelis yra du Adomo ir Ievos sūnūs. Jie išties pirmieji žmonės, nes Adomą su Ieva sukūrė Dievas, todėl jie ne visai žmonės, nes žmonės gimsta. Kainas ir Abelis – du pirmieji žmonės, kurie reprezentuoja du kanoninius reagavimo modelius į pažeidžiamumą, atsirandantį su sąmoningumu. Kainas ir Abelis aukoja aukas Dievui. Kam žmonės atlieka aukojimus? Aukos ir aukojimo ritualai yra dalis žmogaus istorijos. Kraujo aukojimas, net žmonių. Kodėl žmonės aukomis malonina Dievą? Tai mįslė moderniam žmogui. Klausiau savo studentų: „Ką paaukojot, kad eitumėt į universitetą?“ Į tai jie gali atsakyti per dalį sekundės: jie negali tiek daug linksmintis, negali išgerti tiek alaus, kiek norėtų. Ir daug rimtesni dalykai – dauguma iš jų dirba tuo pat metu, daugumos šeimos patiria finansinių sunkumų dėl to, kad jie gautų išsilavinimą. Jie atsisakė įvairiausių dalykų, kad užtikrintų veiksmų seką, kuri, jų manymu, jiems sukurs harmoningą santykį su realybe. Visi kažką aukoja. Gerai, mes tai galim dabar įvardinti, nes esam psichologiškai ir lingvistiškai rafinuoti, taip pat šį tą suprantam apie žmogaus psichologiją. Prieš daug tūkstančių metų, kai dar nebuvo tokių tikslių psichologinių įvardinimų, geriausiai, kaip jie galėjo atskleisti psichologiją, tai pasakoti istorijas. Aukos sudeginamos ant altoriaus. Kodėl? Nes dūmai kyla į dangų. Kas iš to? Dievai juk danguje. Jei dūmai kyla į dangų, juos pasiekia jų dvelksmas, taip jie gali suprasti, kokios kokybės buvo auka. Galit iš to juoktis ir galvoti, kad tai kvaila, bet tai nėra kvaila. Tai skoninga, gražu ir labai taiklu. Prieš išrandant elektrą ir dar prieš ugnies atradimą, konkrečiausia akistata su visišku nežinojimu buvo žiūrėjimas į nakties dangų. Jis, ypač mirgėdamas žvaigždėmis, tiesiogiai susiduria su begalybe. Taigi daryti prielaidą, kad Dievas yra begalybėje ir jausti tiesioginį kontaktą su begalybe yra visai neprimityvu. Mintis, kad Dievas danguje, visai ne primityvi idėja. Tai pasaulio išreiškimas per žmogišką patirtį. Kažką sudegini ir siunti dūmus į dangų, Dievas juos patikrina ir nustato tavo siūlymo kokybę. Būkime atviri – jei siūlai ne geriausia, ką turi, santykis su amžinybe bus siaubingas. Tai atskleidžia Kaino ir Abelio istorija.

Abelis yra patikimas. Jis tiki jutimais ir būtimi. Kai jis kviečiamas aukoti, jis aukoja geriausia, ką turi, ir tai Dievą daro laimingą. To pasekmė – viskas, ko jis imasi, pavirsta auksu. Jis mėgstamas ir gerbiamas, jo ūkis didėja ir klesti, jis laimingas su moterimi, be to, jis šaunus vyrukas, taigi, nesugalvotumėt labiau erzinančio žmogaus. Tuo tarpu Kainas savo pažeidžiamumą priima atsitraukdamas nuo amžinybės. Toks būdas yra labai pavojingas, nes jis kliaunasi tiktai savimi, vairuodamas savo gyvenimą aplinkkeliais. Dėl savo arogancijos jis atsitraukė nuo kontakto su begalybe. Jis negali jos pakęsti, nes negali pakęsti savo ribotumo. Jis mano galįs apgauti realybę, aukodamas antrarūšes aukas, nors Dievas mato viską, nes begalybė yra visur, tačiau Kainas vis tiek tikisi, kad pavyks. Nereikia stebėtis, kad taip nėra. Mes galime matyti akivaizdžius pavyzdžius – jeigu tau žmogus sako, kad jis kenčia nežinia nuo ko, visiškai nesunku paklausti apie jo praeitį – iš karto išgirsi apie prastus sprendimus, kuriuos priėmė, galimybes, kuriomis nepasinaudojo, ir šansus, dėl kurių neturėjo pakankamai drąsos prisiimti nesėkmės galimybę. Čia nieko mistiško. Pati patirtis puikiai moko – dėl liguisto santykio su tikrove. Tai baisi būsena ir Kainas baisiai nelaimingas. Jis nelaimingas, nes niekas, ko jis nori, neįvyksta. Tai iš dalies todėl, kad jis iš tikrųjų to nenori, nes jei norėtų, atliktų tinkamą aukojimą. Taip pat, kaip druska ant žaizdos yra brolio sėkmė. Rodosi jam viskas paprasta, bet, aišku, taip nėra. Kainas eina skųstis Dievui. Skaičiau tris ar keturis skirtingus šitos vietos variantus, kad suprasčiau, kas tiksliai turima omenyje. Jis sako:

– Kas čia vyksta? Aš nusidirbu iki kaulų, aukoju į visas puses. Viskas, prie ko prisiliečiu, pavirsta į purvą ir atsisuka prieš mane. Kas čia per tikrovė?

Kainą erzina ir skatina jo paties požiūris į savo ribotumą. Dievas atsako:

– Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.

Ir tai tikrai nėra tai, ką Kainas nori išgirsti. Jeigu reikalai virsta iš blogų į tragiškus ir tu esi to priežastis. Nėra nieko baisesnio, negu kažkam garsiai pasakyti tai, ko negalėsi nuneigti – savo žlugimo priežastis esi tu pats. Būtent tai Dievas ir padaro. Ką daro Kainas? Logiška būtų paklausyti, nes jeigu pati realybės struktūra tau kažką sako, tai tikrai geriau klausyti žinant, kad išeities nelabai yra. Bet Kainas taip įsiutęs dėl savo bėjėgystės ir blogai pakrypusio gyvenimo, dėl kurio kalti prasti aukojimai, kad jis nusprendžia, pirma, mesti savo įdėją, taip nusimesti ir įtampą, antra, užmušti mylimiausią Dievo sūnų. Taigi, jis nueina į lauką ir užmuša Abelį. Tada ateina Dievas ir klausia:

– Kur mano mylimiausias sūnus?

– Aš jį užmušiau, – atsako Kainas.

Labai įdomu, kad šita istorija yra trečioji Senajame Testamente, ir tai archajiška istorija. Kiek aš suprantu, ši istorija kalba apie du sąmoningus savo egzistencinio pažeidžiamumo piėmimo modelius. Vienas – nuolankus amžinybės priėmimas ryžtingai stengiantis atlikti tinkamas aukas. Kitas – arogantiškas ir pagiežingas laikymasis to, kas geriausia tik sau pačiam, išsigimstant sielai į žmogiškai nuodingą ir žudikišką. Istorija čia nesibaigia. Ji labai sutrumpėja šitoj vietoj, tikriausiai kažkas buvo pamesta per laiką. Tačiau, kas vyksta toliau. Dievas nenubaudžia Kaino. Žiūrėdamas galvoji: kažkaip keista, visiems Senajame Testamente Dievas žarsto bausmes į visas puses. Kodėl ne Kainui? Jis pažymi Kainą žyme ir įsako aplinkiniams apleisti jį. Tai atspindi mūsų teisinę sistemą – žudikas užsitraukia kerštą, o kerštas griauna bendruomenes. Taigi Dievas užbaigia reikalą čia ir dabar, parodydamas, kad nepaisant fakto, jog Kainas padarė baisų nusikaltimą, už jį nebus atsilyginama. Kainas veda ir turi daug palikuonių kartų. Jeigu tu įžeidi pirmosios Kaino kartos palikuonį, jis užmuša tave septynis kartus. Jeigu įžeidi antrosios Kaino kartos palikuonį, jis užmuša septyniskart septynis kartus tave. Ir taip tolyn iki palikuonio vardu Tubal Kainas, kuris yra karo ginklų šaltkalvis. Taigi ši stebinamai tobula istorija labai koncentruotu būdu pasakoja, kad baisiausias žmogaus žiaurumas įsigalioja kaip pasėkmė sąmoningo žmogaus atsisakymo tinkamai aukoti, kad būtų sukurtas harmoningas gyvenimas. To pasėkmė – išsigimusi, kraugeriškumu ir pagieža užpildyta, be galo daugėjanti ir besiplečiančia masė, kol viskam ateina galas. Ir kita istorija – „potvynis“. Ir tai visai nekeista. Jeigu reikalai blogėja pakankamai ilgai, viskas griūna.

Tai bauginanti istorija. Aš daugybę metų nesupratau, apie ką ji. Iki tol, kol perskaičiau Aleksandrą Solženiciną. Tuomet aš apskritai išsiugžiau sugebėjimą suprasti, ką istorijos reiškia. Aleksandras Solženicinas, atsiimdamas Nobelio premiją, sakė: „Ir vienas meluoti nustojęs žmogus gali nuversti tironiją“. Tai sukrečiantys žodžiai. Aš pridėčiau, kad tai buvo pakankamai gerai pademonstruota XX amžiuje. Mes turim istorinių pavyzdžių, kas būtent tai ir padarė: Gandis tai padarė, Nelsonas Mandela tai padarė. Solženicinas, kalėdamas Gulage, buvo vienas iš kirvių, nuvertusių Sovietų sąjungą. Ką reiškia parašyti knygą ją tik atsimenant, kalint koncentracijos stovykloje, per žingsnį nuo mirties iš bado. Tai parodo taip aiškiai, kaip tik įmanoma, kokia stipri gali būti žmogaus dvasia, jeigu ji priima įsipareigojimą amžinybei. Ir taip pat – kaip baisiai viskas gali pavirsti, jeigu atsakomybės našta neprisiimama.

Visai nekeista, kad žmonės taip nemąsto. Taip mąstyti yra katastrofa, nes našta, užmesta ant žmonių pečių, yra katorgiška. Būtent todėl pradžia ir prasideda Adomo slėpimusi. Jis galvoja: toks sutvėrimas kaip aš nepaneš tokios naštos. Tačiau esama kažko daugiau, negu iš karto gali pasirodyti. Aš tai supratau stebėdamas kitų ir savo paties pajėgumą blogiui. Mes įsivaizduojame save kaip mažiukus, siaurus, silpnus sutvėrimus tam tikroje dėžutėje, kurioje patogu, nors ir siaubingai daug apribojimų. Negali savęs įsivaizduoti ne toje dėžutėje iki tol, kol sužinai, kad taip nėra. To aš mokau savo studentus. Aš juos mokau apie nacistinę Vokietiją. Noriu, kad jie suprastų: jeigu jie gyventų nacistinėje Vokietijoje 1930-iaisiais, yra didžiulė galimybė, kad jie būtų karo kaltininkai – naciai. Greičiausiai taip ir būtų. Ir jeigu jie negali to priimti, nors tai yra istorinis faktas, jie visiškai nenutuokia, kas jie yra. Įsivaizduoti save kaip nacių nusikaltimų kaltininką yra neabejotinai baisu. Tačiau aš nemanau, kad savyje turi bet kokių sugebėjimų gėriui, kol neturi kažkokių gerai ištobulintų sugebėjimų blogiui. Žmogus tau gali pasakoti apie tai, koks jisai geras, iki nukritimo. Tai svajojimas, kad taip būtų. Tai skamba kaip kokia televizijos reklama – tiesiog per gerai, kad tai būtų tiesa. Ir aš nemanau, kad žmonės tiki. Bet jeigu pasakai žmonėms, kad tamsiausiose savo minčių kertelėse turi tokių sumanymų, jog greičiausiai liktum psichiškai traumuotas, jeigu tik būtų galimybė joms pasireikšti. Visi žino, kad tai visiška tiesa. Istorijoje yra įrodymų, kad žmogui yra galimybė nušvisti. Tada tikriausiai ateina mintis: jeigu nušvitimas yra kaip vaistas nuo pažeidžiamumo ir mirties, dėl ko visi taip kenčia, tuomet visi kaip įmanydami stengtųsi nušvisti? Tačiau jei barjeras, kurį reikia peržengti, yra ugdymas begalinės galios blogiui, iškart pasidaro aišku, kodėl nušvitimo pavyzdžių yra tiek mažai.

Kai aš baigiau pirmąjį psichologinį tyrimą apie tai, kas skatino statyti koncentracijos stovyklas ir kankinti jose žmones, priėjau prie šiurpios išvados. Ta išvada, manau, buvo baisiausia, kas man yra atsitikę intelektiškai ir moraliai. Supratau, kodėl žmonės priskiria save prie grupės tapatumo – tai padeda jiems apsisaugoti nuo savo pačių pažeidžiamumo. Gyvendamas turi tikėti, nes visko nežinai, todėl turi tikėti, tikėjimas užpildo tuštumą. Jeigu tikėjimas atplėštas nuo tavęs, apsauga nuo amžinybės taip pat atplėšta. Todėl visai nekeista, kad žmonės gins tai, ką tiki. Tuomet, galvoju, jeigu esi tiek pasiruošęs ginti, galėsi ir užmušti žmogų. Tačiau dabar mes tokie technologiškai galingi, jog nebegalim užmušti kito gindami savo tikėjimą, tokie laikai jau praėjo. Tačiau, jeigu negini to, kuo tiki, tikėjimas lieka neįvykdytas, ir taip lieki atviras amžinybės strėlėms. Tai nepakeliama, atrodo – nėra išeities. Tačiau ji yra. Religija ją siūlo jau tūkstančius metų. Išeitis iš gudrybių, kylančių tau dėl ideologinės aplinkos nuomonės ir silpnumo prieš nežinią, – tai stipraus ir iš tikrųjų suprantančio, kas vyksta, charakterio kūrimas. Tai asmenybės augimas – pastovūs susidūrimai su dalykais, kurių nesupranti, ir pastovūs išbandymai, ar charakteris sudėtas iš teisybės ir tvirtumo, ar iš apgaulės. Pastatyti save su pamatais iš uolos, o ne iš smėlio. Įvardinti tai žmonėms yra viena, nes kiekvienas turi pasirūpinti savimi. Bet nežinau, ar įvardinimas veiksmingas, nes žmonės nesugeba patys savimi pasirūpinti. Visai kas kita yra pasakyti: kiekvieną kartą, kai priimi liguistą moralinį sprendimą, pastumi pasaulį vienu žingsniu arčiau visiško žlugimo. Aš tuo absoliučiai neabejoju ir istoriniai pavyzdžiai šituo klausimu yra krištolinio skaidrumo. Taip pat manau, kad kiekvieną kartą priimdamas tinkamą moralinį sprendimą ir parodydamas drąsą pažeidžiamumo akimirką, žengi vieną žingsnį  toliau nuo griūties. Tas galioja kiekvienam žmogui. Solženicinas sakė: kiekvienas žmogus yra kaip pasaulio centras. Pasaulis įvairus, jis gali turėti visokiausių centrų. Sunku pagalvoti, kad centras galėtum būti tu. Tačiau visa egzistencija yra sunku patikėti. Sunku patikėti, kad ji apskritai yra, sunku patikėti, kad gamta apskritai yra. Viskas, ką daro žmonės, yra taip absurdiška ir nuostabu, tai lyg nuolat vykstantis stebuklas. Mintis, kad kiekvienas gali būti kosmoso centras, šitame amžinai besimaišančiame absurde yra dar viena mintis, kurią sunku nuryti.

Taigi apibendrinsiu. Sakiau, kad tragedija yra buvimo sąlyga, kad buvimas yra sąveika tarp baigtinumo ir begalybės, kad toje sąveikoje ir yra tragedija, ir iš to nėra išeities. Blogis – tai kai kas kita. Blogis – tai sąmoningas bandymas padaryti egzistencijos sąlygas liguistiškesnes, negu jos turėtų būti. Sąmoningas to siekimas. Motyvai kyla iš siaubingos naštos, kurią žmonės neša dėl savo sąmoningumo, supratimo, kad yra silpni. Tai suprasti yra baisu. Tas pažeidžiamumas gali būti priimamas atvirai ir pasirenkami derami sprendimai. Kitas variantas – atsitraukti į racionalią aroganciją ir bandyti apgauti save ir visus aplinkui dėl egzistencijos ir tikrovės būdo. Toks kelias veda tik į susinaikinimą. Aš manau, mūsų plėtroje yra matomos pakankamai aiškios priežastys, kodėl daugiau nebegalime priimti šitokio kelio. Mes per daug galingi. Jeigu per daug žmonių ir toliau pasiliks tame kelyje, jie nusitemps mus paskui. Sakyčiau, kai mes tapom technologiškai galingesni, pavirtom morališkai grubiais ir tai veikia mūsų likimą. Aš nekalbu apie tai šiaip sau. Tai yra empirinis faktas, matomas kaip ir bet kas kitas. Aš taip pat manau, kad tai yra taip baisu, kaip tik mes galim justi. Galbūt per sunku to prašyti iš žmonių. Bet, žinot, mūsų senosios religijų tradicijos prašo. Jos pastoviai mums primena, kad kiekviename iš mūsų yra žiburėlis dieviškumo. Visada yra galimybė, kad tai tiesa. Ir jeigu tai tiesa, tuomet kiekvienam atsiveria begalinis pasirinkimas galimybių ir sugebėjimas pertvarkyti bauginančias realybės sąlygas ne tik į tai, kas priimtina, bet ir tai, kuo verta džiaugtis. Tai slypi mūsų suvokime. Alternatyva – karta iš kartos besitęsiantis pragaras, kuris toks nesuvokiamai baisus, kad nesvarbu kokiais žmogaus supratimo standartais mąstome, tai turi būti laikoma tuo, ko privalom išvengti.

Iš anglų kalbos vertė Rokas Misikonis

propatria.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

s.m. niurnekliui ;-)       2018-01-31 22:17

https://www.quora.com/Is-the-sentence-Fluent-in-spoken-and-written-in-English-grammatically-correct
... The best way to do so is to say “I am fluent in (both) written and spoken English”, or “I am fluent in English, both written and spoken”.
Gero vakaro. Nenukemblėk.

Pikc       2018-01-30 23:11

Pasakymas “Despite I’m fluent in English…” nėra labai “fluent”. wink

To s.m.       2018-01-30 20:00

Dėl vertimo - kitur negalėjau skaityti būtent dėl kalbos

s.m.       2018-01-30 15:48

fantastiška paskaita!!! Neabejoju, kad kiekvienam perskaičiusiam įstrigs skirtingos citatos, - juk žmonės tokie nuosatbiai nevienodi. O man labiausiai patiko tezė <Taip pat manau, kad kiekvieną kartą priimdamas tinkamą moralinį sprendimą ir parodydamas drąsą pažeidžiamumo akimirką, žengi vieną žingsnį  toliau nuo griūties.>
Ačiū vertėjui Rokui, puikiai išvertusiam lengvai suvokiamas ir žaismingai išreikštas autoriaus mintis. (Despite I’m fluent in English…).
Kaip viename žinomame filme sakė toks herojus Čarlis, kur prašėsi nuvežamas į užmiesčio kluoną arklienos dešrelių, - Tėvynėj aš noriu kalbėti lietuviškai.

Pikc       2018-01-30 15:47

Keista matyti, kaip žmogus, iš pažiūros neblogai išstudijavęs blogį, Mandelą priskiria prie “geriečių”. Kaip sako, filosofinis požiūris yra gerai - bet faktus irgi reiktų pasitikrinti. wink

Prasti        2018-01-30 15:03

reikalai su gebėjimu ieškoti, tyrinėti ir rasti atsakymus. Tai akivaizdu, o kame priežastis? Ugdyme. Nuo gimimo dienos, jei ne anksčiau. Motinos yra tikrosios mokytojos. Jos deda būsimų asmenybių pamatą. Tai Meilė, Sąžinė ir Atjauta. Visa kita ateis su laiku.

Arne       2018-01-30 12:26

„Nėra nieko baisesnio, negu kažkam garsiai pasakyti tai, ko negalėsi nuneigti – savo žlugimo priežastis esi tu pats. Būtent tai Dievas ir padaro“.

Arne       2018-01-30 12:25

Dėkui vertėjui ir Tiesos.lt

Ta "besiplečianti masė"       2018-01-30 11:14

ir tampa liberalais,nenorinčiais nieko aukoti ir norinčiais gyventi malonumui?

Pasyvi bažnyčia.       2018-01-30 7:48

Vienuolynai toli nuo žmonių.

Išmintis       2018-01-30 6:11

Paprastai ir aiškiai atverta išmintis yra tobulumo pagrindas. Ačiū tiesiečiams už tiesos ieškojimą.


Rekomenduojame

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.