Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Institucijų ir pareigūnų korupcija bei savivalė, Liustracija ir desovietizacija, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Jono Šapalo – kalinio sugebėjusio pabėgti iš Rainių žudynių vietos – liudijimas

Tiesos.lt redakcija   2021 m. birželio 25 d. 21:42

5     

    

Jono Šapalo – kalinio sugebėjusio pabėgti iš Rainių žudynių vietos – liudijimas

Ištrauka iš liudytojo tardymo protokolo 1988 m. gruodžio 23 d.

Aš gimiau 1905 m. tada buvusios Telšių apskrities Tverų valsčiaus Zorūbų kaime. Šiuo metu šio kaimo jau nebėra. Šeimoje buvome keturios seserys ir trys broliai. Tėvai turėjo 16 ha žemės. Dirbau ūkyje. 1928 m. aš buvau pašauktas į karinę tarnybą, kurią atlikau Lietuvos kariuomenės inžinieriniame batalione Kaune. Tarnavau apie pusantrų metų laiko. Po tarnybos aš likau gyventi ir dirbti Kaune. Įsidarbinau Kauno apskrities viršininko naujokų priėmimo komisijoje, po to toje pat komisijoje pradėjau dirbti buhalteriu. Taip pradirbau panašiai iki 1941 m. sausio-vasario mėn.

Tuo metu užėjus tarybinei kariuomenei prasidėjo suėmimai be jokio preteksto, [tai] aš išsigandęs, kad galiu būti suimtas, pabėgau iš Kauno, nusprendžiau grįžti į namus – Plungės r. Zorūbų k. pas tėvus. 1941 m. kovo 10 d. aš atvykau į Telšius pas savo pažįstamą ir draugę Balkontaitę Oną, Kazio. Ji tuo metu dirbo Telšių ligoninėje akušere ir gyveno nuomodama kambarį Ligoninės g. Telšiuose. Pas ją tik spėjau permiegoti, o kitą dieną, tikriausiai kovo 11 d., pas Balkontaitę į namus atėjo trys uniformuoti vyriškiai.

Jie kalbėjo rusų kalba. Jų pavardžių ir vardų aš nežinojau, nes buvau Telšiuose išbuvęs tik vieną parą. Balkontaitę Ona irgi buvo tuo metu ir matė, kaip mane suėmė ir išsivedė, įlaipinę į sunkvežimį nuvežė į Telšių kalėjimą. Tuo metu Telšių kalėjimas buvo miesto centre, tuometinėje Laisvės gatvėje. Kai aš buvau nuvežtas ir uždarytas į kalėjimą, ten jau buvo nemažai žmonių.

Konkretaus skaičiaus aš nežinau, nes buvau atvežtas vėliau. Mane patalpino į kamerą, kur jau buvo trys asmenys. Juos aš pažinojau. Tai mokytojas Kuzminskas iš Tverų, vardo nepamenu. Toliau – pašto viršininkas Korza, taip pat iš Tverų, ir Jonas Jakštas tuo metu dirbęs Tverų viršaičiu.

Kuo mane ir mano pažįstamus kaltino, aš nežinau, nes jokio kaltinimo nepateikė, tik iš karto atvežę rusiškai klausė, kokiai partijai aš priklausau. Aš paaiškinau, kad priklausau Lietuvos šaulių sąjungai. Kas mane tardė, aš nepažinojau ir pavardės nežinau. Tardė mane rusiškai. Aš silpnai mokėjau rusų kalbą, bet klausiamas suprasdavau. Ar buvo kalėjimo prižiūrėtojų lietuvių, aš tiksliai nežinau. Tik žinau, kad rusai priklausė NKVD daliniams, nes jie patys taip prisistatė, kai mane suėmė.

Buvau tardomas iš viso du kartus: 1941 m. kovo mėn. pabaigoje ir dar po kelių dienų. Datų tiksliai neprisimenu. Tardydavo paprastai trys rusai. Tačiau, kaip aš pastebėjau, mano bylos dokumentai nebuvo rašomi, mano atsakymai niekur nebuvo užrašyti, tik kažkuris iš jų ant kažkokio lapelio kažką užsirašydavo.

Paprastai klausinėjo apie Šaulių sąjungos narius, vadovybę, kur jie gali būti šiuo metu. Aš nieko nepasakojau. Tiksliai aš nieko ir negalėjau paaiškinti. Kokių nors kaltinimų man nepateikė. Kai buvau tardomas pirmą kartą, tai buvau kalėjimo patalpoje surištas priekyje už rankų ir pakabintas už rankų palubėje, o per nugarą mušdavo rimbu. Mušdavo paprastai vienas iš tardytojų, t.y. tie, kurie apklausinėjo. Mušdavo, kol aš netekau sąmonės ir atsigavau tik po to, kai buvau perpiltas vandeniu.

Taip mane [tardė] vieną kartą. Antrą kartą, kai buvau nuvestas tardyti, tai mane pastatė prie sienos ir priekyje atsistojo trys NKVD darbuotojai. Jų taip pat aš nepažįstu. Tada jie man kumščiu daužė ausis iš abiejų pusių, kai kas pavargdavo, tai pradėdavo daužyti kitas. Man iš ausų ir nosies nuo to bėgo kraujas. Aš pradėjau šaukti, kad nieko negirdžiu, ir jie tada nustojo mušti.

Klausinėjo vėl apie Šaulių sąjungą. Aš nieko negalėjau paaiškinti. Po to vėl buvau nuvestas į kamerą. Daugiau manęs netardė. Taip kartu su mano paminėtais pažįstamais aš išbuvau iki 1941 m. birželio 25 d. Visą tą laiką mano būsima žmona Balkontaitę Ona atnešdavo man pavalgyti. Kad prasidėjo karas, aš sužinojau iš kalinių kalbų, be to, jau birželio 25 d. girdėjosi sprogimai ir šūviai iš vakarų nuo Klaipėdos pusės.

Naktį iš birželio 25 į 261 į kamerą įsiveržė keli uniformuoti NKVD darbuotojai. Jie surišo man ir Kuzminskui, Korzai, J. Jakštui rankas už nugaros ir išvedė į lauką. Pamačiau, kad kieme [stovi] keturi sunkvežimiai, kuriuose taip pat surištomis rankomis sutalpinti kiti kaliniai. Be to, kiekviename sunkvežimyje buvo ir po du NKVD darbuotojus, kurie stovėjo iš bortų galo. Kartu su NKVD darbuotojais rusais buvo ir keletas lietuvių, tačiau aš jų nepažinojau ir pavardžių nežinau.

Aš perkalbėjau su savo draugais ir nusprendėme, kad mus gali sušaudyti, nes kam gi kels vidurnaktį. Mus nuvežė kelis kilometrus nuo Telšių į miškelį vadinamą Rainiais. Tas vietas aš žinojau, nes esu vietinis gyventojas. Miškelyje visiems liepė išlipti iš mašinų. Mašinas sustatė aplink laukymę ir šviesomis švietė.

Kiek mūsų kalinių buvo atvežta į miškelį, aš tiksliai nežinau, bet buvo keturios mašinos. Kiek buvo NKVD darbuotojų aš tiksliai pasakyt negaliu, bet atsimenu, kad tarp jų buvo ir lietuvių.

Iš kalinių atrinko pirmus 10 asmenų ir sustatė miško aikštelėje.

Į tą pirmųjų dešimties tarpą pakliuvo mokytojas Kuzminskas, pašto viršininkas Korza bei Tverų viršaitis Jonas Jakštas, kitų nepažinojau. Mes galvojome, kad taip prasidės šaudymas. Be to, tuo metu įjungė visų mašinų variklius ir buvo nemažas triukšmas.

Tačiau niekas nešaudė, o tik prie kiekvieno iš dešimties asmenų priėjo iš priekio po du ar tris NKVD darbuotojus ir vienas stovėjo už nugaros, kuris laikė kalinį. Be to, kalinys ir taip negalėjo pasipriešinti, nes jam buvo užpakalyje surištos rankos.

Prasidėjo klaikus kalinių riksmas, aš pasibaisėjau, nes pamačiau, kad iš priekio stovintys NKVD darbuotojai peiliu pjauna tų dešimties asmenų liežuvius ir nutraukę kelnes, pjauna lytinius organus. Žmonės nežmoniškai raitėsi ir klykė. Ar po to jie numirdavo, aš nežinau, tik dar mačiau, kaip kareiviai buožėmis jiems suduodavo per galvą, matyt, pribaigdavo.

Nė vienas iš tos dešimties nebuvo nušautas. Kiti kaliniai, tame tarpe ir aš, stovėjome už nugarų ir matėme. Pasibaisėję vaizdu kaip ir kiti mes puolėme bėgti į visas puses, nes buvo naktis. Tačiau tai buvo sunku padaryti, nes aplink buvo NKVD darbuotojai, o be to, rankos buvo surištos. Mačiau kaip kareivis su šautuvo buože sudavė vienam iš kalinių, kurio pavardės aš nežinau.

Aš dar vežamas beveik išsilaisvinau rankas, nes, matyt, virvė buvo nestipriai surišta. Tad kai visi išsisklaidė, aš griebiau šalia stovėjusį kareivį ir parverčiau ant žemės, o pats ėmiau bėgti miškeliu. Po kelių sekundžių į mane pradėjo šaudyti, aiškiai girdėjau šūvius už nugaros.

Griuvau ant žemės ir kelis metrus šliaužiau, o po to vėl bėgau. Manęs atrodė nesivijo, nes buvo tamsu. Kas atsitiko su kitais kaliniais, aš nemačiau. Po to pėsčiomis parėjau į Zarūbų kaimą pas tėvus. Ten niekas manęs neieškojo, nes jau 1941 m. birželio 27 d. Telšiuose pasirodė vokiečiai.

Kurį laiką aš buvau namuose pas tėvus, dirbau ūkyje. 1941 m. birželio pabaigoje aš atvažiavau su kitais žmonėmis iš Tverų į Telšius, nes pasklido gandas, kad iškasami Rainiuose užmušti žmonės. Aš, kiek atsimenu, važiavau su kai kuriais tų žmonių giminaičiais, pavardžių nepamenu.

Rainiuose pamačiau tikrai iškastus kalinius su sudaužytomis galvomis ir nupjautais lytiniais organais, veidai buvo subjauroti. Mačiau suskaldyta galva mokytoją Kuzminską ir Korzą. Daugiau negalėjau žiūrėti ir išėjau iš tenai. Po to grįžau į Zarūbų kaimą ir iki 1942 m. pradžios dirbau tėvų ūkyje.

Po to aš iš savo pažįstamų sužinojau, kad kažkokie asmenys, rusai, kurie nespėjo išvažiuoti iki vokiečiams ateinant, ruošiasi mane nužudyti, tada išvažiavau iš tėvų į Telšius ir kreipiausi į Telšių policijos viršininką Kirkutį, kad paieškotų man darbo. Pradėjau dirbti policijos sekretoriumi. Gyvenau pas savo būsimą žmoną Balkontaitę.

Pradirbau apie 1,5 metų. Po to vėl buvau pas savo tėvus. Apie įvykius Rainiuose niekam nesakiau, nes ir taip jau visi Telšiai žinojo, kas tuos kalinius nužudė. 1945 m. rudenį, kai jau baigėsi karas, turbūt lapkričio mėnesį aš gyvenau pas tėvus, į namus vėl atvyko su uniformomis NKVD darbuotojai ir išvežė mane į Telšius, į kalėjimą.

Kažkas rusiškai pasakė, kad vieną kartą išsprukai, tai dabar nebepabėgsi. Kalėjime jau buvo nemažai asmenų, visi man nepažįstami lietuviai. Dėl ko suėmė, nieko nesakė ir nekaltino. Po kelių dienų mane ir kitus kalinius traukiniu nuvežė į Latviją ir Estiją, ten irgi dar pakrovė suimtus žmones. [...]

Atsimenu, kad nuvežė iki Onegos ežero ir išlaipino ant sniego kažkokio dvaro arklidėse. Nemažai žmonių mirė. Po dalį asmenų pėsčiomis, tame tarpe ir aš, buvome išvaryti prie Belomor kanalo į lagerį darbams. [...] 1947 m. pavasarį buvau paleistas iš lagerio ir išvykau į Lietuvą. [...] 1988 m. rudenį, kai sužinojau, kad sudaroma komisija Rainių įvykiams tirti, aš parašiau laišką Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai apie tuos įvykius, nes buvau jų liudininkas. Anksčiau bijojau kam nors apie tai kalbėti, nes buvo visai kiti laikai.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Audronė Viktorija Škiudaitė (Varpas, 2012.07.01) 2       2021-06-26 23:22

Luokės sukilėlių likimai

Ta pati autorė R. Žukienė rašo, kad „Prasidėjus karui iš Kauno kalėjimo su grupe buvo išvežtas Justinas Petkevičius. 1941 m. birželio 26 d. jis kartu su kitais kaliniais, jų tarpe Nepriklausomybės akto signataru, Lietuvos ministru pirmininku Kaziu Bizausku, buvo sušaudytas Polocko rajono Bigosovo geležinkelio stotyje. Viktoravičiai, A. Nemčauskis, K. Sudaris, J. Taraška buvo išvežti į Minsko kalėjimą, o iš jo išvaryti Červenės link. Bevarant per Minską K. Sudaris metėsi iš voros į kiemą (taip jis pats pasakojo mano tėvams) ir jam pasisekė pabėgti. …Jauni vyrai Viktoravičiai, pradėjus kalinius šaudyti, krito žemėn, vėliau išlindo iš lavonų krūvos ir pabėgo. Červenėje buvo sušaudytas Aleksandras Nemčauskis.

Artėjant 1944 m. frontui, kai kurie iš buvusių suimtųjų pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į JAV ir Kanadą, tačiau dauguma liko Lietuvoje. K. Sudaris 1948 m. buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą ir 1955 m. ten mirė. Pranas Stasiulis buvo suimtas 1945 m., nuteistas kalėti 10 m. lageryje, 1952 m. Ozernoj lageryje mirė; K. Grušas iš Jucių 1945 m. buvo areštuotas ir nuteistas kalėti 10 metų.

Taip pat buvo suimtas ir jo brolis Adolfas. Jis buvo partizanas ir kalėjo Komijos lageriuose. Juozas Kirlys buvo areštuotas 1945 m. ir nuteistas 10 metų kalėti, lageryje Čeliabinsko srityje mirė 1953 m., jo šeima buvo išvežta į Sibirą. K. Rumbutis buvo pasitraukęs į Vokietiją, bet 1945 m. pakliuvo į sovietų filtracijos lagerį. Iš jo išėjęs tapo partizanu ir 1946 m. žuvo. Jonas Vasiliauskas emigravo į JAV. Bielskis gyveno Kanadoje“.
———-
Baudėjų liudijimai

O dabar pasinaudokime baudėjų – Domo Rociaus ir Petro Raslano – pasiaiškinimais. O aiškintis jie turėjo dėl to, kad vokiečiams Rainiuose radus išdarkytus nužudytųjų lavonus, žinia apie tai pasiekė ir Amerikos komunistus. Antanas Bimba kreipėsi į kompartijos vadą Antaną Sniečkų, kuris ir paprašė pasiaiškinti. Pasiaiškinimai rašyti 1942 m. Maskvoje. Cituojame iš knygos „Pamirštas SSRS karo nusikaltimas“, 2006 m., Vilnius, rengėjai Agnė Šiušaitė, Jonas Urbanavičius, Vytautas Landsbergis. 

Domas Rocius, Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas, tuo metu ėjęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo pareigas.
Petras Raslanas, NKGB Telšių skyriaus viršininkas;
Jų visų areštas buvo sankcionuotas Lietuvos Respublikos prokuroro drg. Kašos. Visi 75 pasiųstieji į aną pasaulį turėjo kontrrevoliucinio pobūdžio nusikaltimus, dėl ko ir buvo kvočiami arba kvotos užbaigtos ir perduotos teismui. Aš esu įsitikinęs, kad ten nebuvo nė vieno nekalto“…
————
Manau, kad pakanka argumentų pradėti teisiškai įrodinėti Rainių kankinių rezistencinę veiklą ir suteikti žudynių aukoms kario savanorio statusą. Nors bylas budeliai išsivežė į Rusiją, ir Rusija jų net nedrįsta grąžinti, yra kitokių būdų įrodyti, kad šie vyrai nebuvo atsitiktiniai praeiviai, kad jie buvo sąmoningi kovotojai už nepriklausomą Lietuvą.

Tokiais juos laikė ir bolševikai, įvardiję politiniais kaliniais ir kontrrevoliucionieriais. Kaip rodo jau vien ši medžiaga, Žemaitija 1941 m. vasarą buvo karo laukas. Gėdinga, kad apie tai iki šiol dar nežinoma, o gal net nenorima žinoti ir apie 1941 m. sukilimą provincijoje vis dar tylima. Nieko nuostabaus, tik 2011-aisiais metais, minint sukilimo 70-metį, pirmą kartą valstybės lygiu paminėti įvykiai Kaune ir Vilniuje.

Audronė Viktorija Škiudaitė (Varpas, 2012.07.01)       2021-06-26 23:06

https://slaptai.lt/rainiu-zudynes-ir-1941-metu-sukilimas/#more-7938
prieš daugiau kaip dvidešimt metų, dar iki Kovo 11-osios [1988], tuometinio vyriausiojo prokuroro, dabar Seimo nario Liudviko Sabučio iniciatyva buvo sudaryta speciali komisija Rainių tragedijai tirti, kuriai vadovavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Juozas Šėrys. Rainių medžiaga buvo tiriama 10 metų ir galų gale nunyko. Kodėl? Gal ateityje kas nors ir atsakys, bet laikas nelaukia: Rainių kankinių vaikai, anomis dienomis buvę mažamečiai, o dabar jau ir patys artėjantys prie saulėlydžio (kai kurių jau ir nebėra), laukia atsakymo.

Tik niekas valstybėje iki šiol tos atsakomybės nesiėmė.
——————————-
Adolfo Grušo istorija.
Tardyti veždavo į Saugumo rūmus, nes ten buvo visos priemonės tardant kankinti. Buvo uždedami antrankiai, įvarydavo į tardymo kamerą ir prasidėdavo klausimėliai, kurių nebuvai girdėjęs nei sapnavęs. Po vieną niekada netardydavo, sueidavo keliese, ir kiekvienas nuo savęs, pagatavi gyvą suėsti: kas plaukus rauna, kas degančia cigarete blakstienas degina, kas spiria, kas į pakriauklę smūgiuoja…

Prisipažink, kur ginklai, kas vadai, ir visokiausias nesąmones. Kai mato, kad nebeištari nė žodžio, tai vėl parveda į kamerą, kad pastiprėtum ir lauktum kito karto. Negaliu įsivaizduoti, iš kur atsiranda tokių žmonių, jei juos dar galima pavadinti žmonėmis. Ir taip kiekvieną kartą – prisipažink, kad esi kontrrevoliucionierius, fašistas, liaudies priešas, dar kažkoks velnias.
Tolesnė Adolfo Grušo epopėja tokia: jis su pora žemiečių, buvusiais kaimynais Jonu Vasiliausku ir Antanu Viktoravičium, 1944 m. kartu su frontu pasitraukusiais į Vakarus, iš Kauno kalėjimo išsigelbėjo prasidėjus karui. Kai kurie kiti luokiškiai, įvardinti kaip pavojingi, pateko į evakuojamųjų į rytus sąrašus ir buvo nušauti pakeliui – Baltarusijos teritorijoje – Červenėje arba Igumenėje.

Grįžęs į tėviškę Adolfas liepos viduryje dalyvavo mitinge Luokėje, kur papasakojo apie savo kančias kalėjime. Kadangi jis savo pasisakymą baigė šūkiu: „Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva“ ir kad jis 1943 m. dalyvavo ginkluotame susirėmime su raudonaisiais partizanais, grįžus bolševikams 1944 m. vėl buvo suimtas ir atliko bausmę net du kartus – porą metų nuo 1946-ųjų kasė „Belomorkanalą“ Europos šiaurėje, o 1949 m. buvo nuteistas 25 metų bausmei.

Kalėjęs Vorkutos lageriuose ir dalyvavęs trijuose kalinių sukilimuose, po 9 metų buvo paleistas, nes po Stalino mirties buvo peržiūrėtos bylos ir atmesti kaip nepagrįsti kaltinimai jam neva žudžius tarybinius piliečius. Dar 1942 m. buvo vedęs, į Vakarus 1944 m. nepasitraukė, nors turėjo galimybę, nes, anot jo, negalėjo palikti šeimos, kurioje jau augo dukrelė Zita.

Baigdamas savo pasakojimą Adolfas Grušas sako: „Ačiū Dievui, visą mano gyvenimą nelaisvėje mane lydėjo Dievo palaima, šv. Mergelės Marijos globa ir ištikimos žmonos meilė“.

Čmilytė - Rainių banditų atstovė       2021-06-26 20:46

Čmilytė yra šitų nkvd-istų budelių atstovė ir vadovauja mūsų seimui, va tokia dabar faktinė situacija, t.y. okupantai, kankinę ir žudę mūsų tėvynainius, dabar per savo atstovus yra “laisvos ir nepriklausomos” Lietuvos valdžioje.

Keista       2021-06-26 16:49

Kodėl jokios nuorodos Tiesos.lt neduoda, iš kur tas liudijimas paimtas, kur skelbtas?

Žodžio laisvė...       2021-06-26 11:07

Gyveni,žmogau,ir nežinai ką patirsi per savo gyvenimą,kokius vaizdus matysi ir ką
savo atmintyje nešiosi iki gyvenimo pabaigos.Lietuvą trypė žmogžudžių ordos ir naikino lietuvius visur ir visada,o dabar Lietuvos priešų paveldėtojai niekina ir
šmeižia,nes tokia nedorų žmonių prigimtis.Ilsėkitės ramybėje,broliai ir sesės.Lie-
tuva jūsų neužmiršo.Tą žinos ateinančios kartos.


Rekomenduojame

Situacija sveikatos srityje: dr. Rimo Jankūno ir Andriaus Gudaičio pranešimai LVŽS šešėlinės Vyriausybės posėdyje

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: šįkart boikotas gali pavykti, mat valdantieji pataikė į savo tradicinius rėmėjus, o jų balsas dangų pasiekia

Andrius Martinkus. Tikroji vertybinė politika dabar yra ‘Realpolitik’

Ramūnas Aušrotas. Seimo narė Morgana Danielė platina teisiškai ydingą ir socialiai neatsakingą informaciją

Ignas Vėgėlė. Kodėl mes taip orientuojamės?

Vygantas Malinauskas. Apie nacionalinius kovos su pandemija ypatumus

Rasa Čepaitienė. Naujoji Helsinkio grupė

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Šiluvos deklaracija labiau tinka Dorovės ministerijai negu Bažnyčiai

STI kviečia valdžios institucijas bendradarbiauti dėl COVID-19

Izraelio sveikatos ministras pripažino, kad „skiepų pasai“ – tai spaudimo priemonė

Vytautas Rubavičius. Paslaptingas okupacinių Vilniaus paminklų „trikampis“

Pasirašykime Šiluvos deklaraciją: laisvoje demokratinėje valstybėje būtina gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius

Nida Vasiliauskaitė. Šiandien matome, kad Kantas ir kompanija klydo

Algimantas Rusteika. Kaip bukalaurai taisys savo klaidą

Advokatas Andrius Krištapavičius: kodėl atsisakau pasiimti savo Galimybių pasą?

Kun. Robertas Grigas. Rugsėjo 13-oji: niūrus sugrįžimas į sovietmetį

Liudvikas Jakimavičius. Uždavinys PIŠei

STI tarptautinė mokslinė konferencija „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“: pagrindiniai pranešimai

Lietuvos Šeimų Sąjūdžio pareiškimas dėl Šiluvos deklaracijos

Rasa Čepaitienė. Viskas taip tiesmuka ir primityvu…

Nida Vasiliauskaitė. Apie ovacijas „kliedesiams“, tapusiems tikrove, ir ramiai knarkiančią sąžinę

Dominykas Vanhara. Kas yra blogai su šia publikacija?

Lenkų premjeras: Lenkija bus geriausia vieta gyventi Europoje

Rasa Čepaitienė. Prieš pišizmą nublanksta net kasdieniai vėlyvojo brežnevizmo marazmai

Viktoras Jašinskas. Juodasis pirmadienis

Kun. Robertas Grigas primena: ne tvoros ir ne tanketės apsaugo parlamentus…

Nida Vasiliauskaitė ir jos „Lapių medžioklės“. Išvarymo instrukcijos: sugauti, išvyti, dezinfekuoti

Ramūnas Aušrotas. Apie sprendimų „greitumą“

Geroji Naujiena: Sekime Jėzų ir nebūsime sugėdyti

„Teisingumo registras“: ar esate pasiruošę gyventi be pilietinių teisių?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.