Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Religija ir filosofija, Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas

Jonathon Van Maren. Kai ateistams reikia krikščionybės

Tiesos.lt siūlo   2021 m. rugsėjo 17 d. 22:33

12     

    

Jonathon Van Maren. Kai ateistams reikia krikščionybės

Convivium | laikmetis.lt

Džonatonas Van Marenas (Jonathon Van Maren) pasakoja apie keletą garsių Vakarų intelektualų, kurie pripažįsta krikščionybės prisikėlimo būtinybę, tačiau patys nesugeba įtikėti. Skelbiame sutrumpintą jo publikacijos tekstą.

Mėnesio pradžioje telefonu kalbėjausi su Nialu Fergusonu (Niall Ferguson), škotų istoriku, Stenfordo universiteto Huverio instituto Milbanko šeimos vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, dėl jo naujausios knygos Doom: The Politics of Catastrophe („Pražūtis: katastrofos politika“) recenzijos. Pirmajame skyriuje Fergusonas kelis kartus pamini religiją kaip „magišką mąstymą“, todėl paklausiau jo, ar jis turi savo metafizinę sistemą įvykiams suprasti, o jei neturi, tai kokią norėtų, kad žmonės turėtų. Jo atsakymas buvo žavus.

„Aš buvau auklėjamas kaip ateistas – juo netapau, – sakė jis. – Ateizmą laikau religiniu tikėjimu, kuriame atsitiktinai buvau užaugintas. Žinoma, tai toks pat tikėjimas kaip krikščionybė ar islamas – ir aš esu paženklintas kalvinizmo, nes mano tėvai paliko Škotijos Bažnyčią. Iš esmės buvau auklėjamas kalvinistinėje etinėje sistemoje, bet be Dievo. Tai turėjo savų privalumų – buvau skatinamas labai kritiškai mąstyti apie religiją, taip pat apie mokslą, bet kaip istorikas supratau, kad negalima tuo grįsti visuomenės. Iš tiesų ateizmas, ypač kovingomis formomis, yra labai pavojingas metafizinis pagrindas visuomenei.“

„Žinau, kad negaliu pasiekti religinio tikėjimo, – tęsė jis, – bet manau, kad turėtume eiti į bažnyčią. Manau, kad mes neturime išvystytos etinės sistemos. Netikiu mintimi, kad vien dėl evoliucijos mes tampame moralūs. Ji gali pakeisti elgesį, bet yra per daug įrodymų, kad neapdorotoje aplinkoje, kai civilizacijos suvaržymai išnyksta, vieni kitų atžvilgiu elgiamės žiauriausiai. Aš labai tikiu, kad turėdami paveldėtą dviejų tūkstantmečių senumo religijos išmintį, turime gana gerą pagrindą, su kuriuo galime dirbti.“

Vieno žymiausių pasaulio istorikų, kuris pats yra agnostikas, teiginys, kad turėtume eiti į bažnyčią, yra gana stebinantis, tačiau atrodo, kad Fergusono mintys taip pat yra augančios tendencijos dalis. Prieš metus miręs filosofas seras Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) pradėjo lankytis bažnyčioje, nors ir kovojo su tikėjimu, reguliariai grodamas vargonais Visų Šventųjų bažnyčioje Garsdone. Jo sekuliarūs draugai teigė, kad Skrutono tikėjimas išliko kultūrinis; kiti draugai dėl to nebuvo tokie tikri. Žinome tik tiek, kad jis manė, jog krikščionybė daugeliu atžvilgių yra Vakarų civilizacijos siela, ir kad išskirtinė krikščioniška atleidimo samprata yra visiškai būtina jos išlikimui.

Skrutono draugas Daglas Murėjus (Douglas Murray), konservatyvus rašytojas, augintas pagal Bažnyčios mokymą, o suaugęs ją palikęs, kartais save vadindavo „krikščioniu ateistu“. Neseniai vykusioje diskusijoje su teologu N. T. Wrightu jis apibūdino save kaip „nepatogų agnostiką, pripažįstantį krikščionių tikėjimo atneštas dorybes ir vertybes“, ir pažymėjo, kad jį iš tikrųjų erzina tai, kaip Anglikonų Bažnyčia bėga nuo savo paveldo, „atsisakydama savo brangenybių“, tokių kaip „Karaliaus Jokūbo Biblija ir Bendrųjų maldų knyga“, mainais į progresyvias pamaldas.

„Bijau, kad Bažnyčia nedaro to, ko daugelis iš mūsų, esančių išorėje, norėtų, t. y. neskelbia savo Evangelijos, netvirtina savo tiesų ir reikalavimų, – sakė jis. – Kai matome, kad ji patenka į visus naujausius įvaizdžių spąstus, galvojame: na, tai dar vienas dalykas, kuris dingo, kaip ir absoliučiai visa kita šioje epochoje. Esu nusivylęs nepritapėlis.“

D. Murėjus mano, kad krikščionybė yra būtina, nes sekuliaristai iki šiol visiškai nesugebėjo sukurti lygybės etikos, kuri atitiktų sampratą, kad visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Laikraščio The Spectator skiltyje jis pažymėjo, kad pokrikščioniška visuomenė turi tris galimybes. Pirmoji – atsisakyti idėjos, kad kiekviena žmogaus gyvybė yra vertinga. „Kita – įnirtingai dirbti, kad būtų įtvirtinta ateistinė individo šventumo versija“. O jei tai nepadės? „Tada lieka tik vienintelė išeitis – sugrįžti prie tikėjimo, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne.“

Kitur jis buvo dar atviresnis: „Žmogaus gyvybės šventumas yra judėjų-krikščionių sąvoka, kuri turbūt neišliktų po judėjų-krikščionių civilizacijos išnykimo.“

Panašiai teigiama istoriko Tomo Holando (Tom Holland) nuostabioje knygoje „Kaip krikščionių revoliucija pertvarkė pasaulį“. Ilgus metus Hollandas – agnostikas – aprašė įtraukiančias senovės graikų ir romėnų istorijas, tačiau pastebėjo, kad jų visuomenėse vyravo atsitiktinis, socialiai priimtinas žiaurumas silpnųjų atžvilgiu, prievartavimas ir seksualinis išnaudojimas, didžiulė vergų socialinė klasė buvo neginčijamas gyvenimo būdas, o masinis priešų naikinimas – savaime suprantamas dalykas. Šios tautos ir jų etika, rašo Hollandas, jam atrodė visiškai svetimos.

Būtent krikščionybė, daro išvadą Hollandas, visa tai pakeitė per revoliuciją, kad net krikščionybės kritikai turi, ko iš jos pasiskolinti. (Be krikščionybės, rašo jis, „niekas nebūtų prabudęs.“) Ne taip seniai tokie netikintieji kaip Christopheris Hitchensas teigė, kad „religija viską nuodija“ – panašu, kad šis jausmas vis labiau traukiasi, nes vis labiau žengiame į pokrikščioniškąją erą.

Hitchensas dažnai teigė esąs ne ateistas, o „antiteistas“ – jis netikėjo į Dievą ir džiaugėsi, kad netiki. Žavinga matyti, kaip intelektualai išsako visiškai priešingas mintis – jie netiki, bet kažkodėl nori tikėti. Psichologas Džordanas Petersonas (Jordan Peterson), dažnai kalbantis apie krikščionybę, yra geras to pavyzdys. Aptardamas krikščioniškos istorijos istoriškumą su Džonatanu Pedžo (Jonathan Pageau), jis, tramdydamas ašaras, pasakė: „Tikriausiai aš tuo tikiu, bet mane stebina mano paties tikėjimas, ir aš to nesuprantu“.

Ne taip seniai ateistai, kurie pasitraukė į savo darvinistinius bokštus ir užsibarikadavę šaudė strėlėmis į tikinčiuosius, norėjo ten būti. Jų intelektualiniai bunkeriai buvo prieglobstis nuo tikėjimo, nes jie nenorėjo, kad krikščionybė būtų tiesa. Jie jos nekentė ir manė, kad mums būtų geriau be jos. Jie, kaip ir Hitchensas, džiaugėsi radę argumentų, leidžiančių ją atmesti. Vis dažniau kai kurie įvairių disciplinų intelektualai – istorijos, literatūros, psichologijos, filosofijos – žvelgia iš to, kas kadaise buvo jų bokštai – prieglobstis, ir trokšta, kad kažkokiu būdu dar galėtų tuo tikėti. Jie suprato, kad krikščionybė yra ir būtina, ir graži, tačiau jų intelektiniai suvaržymai daugeliui jų neleidžia priimti jos kaip tiesos.

Žvelgdami į Vakarų civilizaciją, netekusią krikščioniškosios sielos, daugelis dabar nori pasakyti: „Mums reikia Kristaus“. Tačiau kol kas jie nesugeba pasakyti: „Man reikia Kristaus“. Tačiau politinis klausimas turi tapti asmeniniu. Atrodo, kad Petersonas tai supranta, ir yra sukrėstas šios tikrovės.

Kol kas tokie istorikai kaip Nialas Fergusonas pripažįsta, kad krikščionybė yra pagrindinė trapios civilizacijos, kurioje gyvename, atrama.

„Manau, kad mintis, jog galime susidoroti su šiomis skandalingos laimės strėlėmis be kokio nors nusistovėjusio ir laiko patikrintų paguodos priemonių rinkinio, yra beveik neabejotinai klaidinga, – sakė jis man. – Esu vienas iš tų žmonių, kurie į ateizmą atėjo ne savo noru, ir beveik iš jo išėjau remdamasis istorinėmis studijomis. Didžiausios nelaimės, su kuriomis greičiausiai susidursime, iš tikrųjų yra susijusios su totalitarizmu, nes tai yra XX a. pamoka. XX amžiuje daug žmonių pražudė pandemijos, bet totalitarizmas pražudė daugiau“.

„Man kelia nerimą tai, kad daugeliu atžvilgių totalitarizmas šiandien įgauna vis didesnį svorį, – sakė Fergusonas. – Totalitarizmas buvo blogas dėl daugelio priežasčių, o viena iš jo blogumo apraiškų buvo išpuolis prieš religiją. Kai matau, kad totalitarizmas įsitvirtina ne tik Kinijoje, bet ir subtiliais būdais mūsų pačių visuomenėje, atrodo, kad tai yra nelaimė, nuo kurios mums tikrai reikia apsisaugoti. Kodėl esu konservatorius, o ne tik klasikinis liberalas? Nes klasikinis liberalizmas nesustabdys vokeizmo ir totalitarizmo. Jis nepakankamai stiprus. Galiausiai mums reikia paveldėtų civilizacijos idėjų ir apsaugos nuo šios konkrečios katastrofos formos.“

Krikščionybės išlikimas yra būtinas Vakarų išlikimui. Bloga žinia ta, kad šis suvokimas ateina per vėlai. Geroji naujiena yra paprastesnė. „Krikščionybė patyrė daugybę revoliucijų, ir per kiekvieną iš jų krikščionybė mirė, – rašė G. K. Čestertonas knygoje „Amžinasis žmogus“. – Krikščionybė daugybę kartų mirė ir vėl prisikėlė, nes ji turėjo Dievą, kuris žinojo, kaip prisikelti“.

laikmetis.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2021-09-19 16:47

Na gerai,
įkelsiu tai,kas patį Apreiškime siutina:
“148:8.3 (1666.2) Maždaug tuo metu į Betsaidos stovyklą atvyko toks Kirmetas iš Bagdado, pranašaujantis transo būsenoje. Šis tariamas pranašas transo būsenoje regėdavo savotiškas vizijas, o sutrikdyto miego metu sapnuodavo fantastinius sapnus. Stovyklavietėje jis sukėlė nemenkus neramumus, ir Simonas Zelotas norėjo gana griežtai pasikalbėti su apgavusiu save apsimetėliu, tačiau įsikišo Jėzus ir leido jam kelias dienas veikti visiškai laisvai. Visi, kurie girdėjo jo pamokslavimą, netrukus pamatė jo mokymo nepatikimumą karalystės evangelijos šviesoje. Netrukus jis sugrįžo į Bagdadą, nusivesdamas tik pustuzinį nestabilių ir sutrikdytų sielų. Tačiau dar prieš tai, kai Jėzus užstojo pranašą iš Bagdado, Zebediejaus Dovydas, veikdamas paties paskirto komiteto vardu, nusivedė Kirmetą į ežerą ir, kelis kartus pamurkdęs jį į vandenį, patarė jam iš čia išvykti – organizuoti ir įkurti savo paties stovyklą.”
—————-
Ir tais laikais a(u)stralpitekų pasitaikydavo, kurie lyyyyįįįįyyyysdavo kitiems į akis. Kaip ir tokių, kurie pamatydavo šapą kito akyje, o iš savų rąstų neišsikrapštydavo (čia aš ne tik apie gramatiką)...
Jei dar lįsi, bus daugiau smile

,,Anonimas" > Vaidui       2021-09-19 12:24

Tai tu, vaikeliuk mažas, nelįsk į normalų portalą ir negadink jo reputacijos. Putok tulžimi sau vienas, bet nenešk savo nelaimės į viešumą. ,,...maniau, kad čia rašinėja kažkas iš tų, kurie daro didelę įtaką šio portalo administracijai”. Viešpatie, iki kokio laipsnio reikia būti nupušusiam, kad taip parašytum! Tai juk atviras ir visiems prieinamas portalas! Jeigu jis taptų užvaldytas kažkokių nukvakusių rū rantų šutvės, tai kas jame lankytųsi? Jeigu portalo administracija tavęs nepageidauja ir neįsileidžia pro duris, tai turėk bent lašelytį savigarbos ir nesibrauk per visus kaminus - pamatus. Kurk savo portalą, jei sugebi. O jei vis tiek brauniesi ir bandai kvailinti žmones, tai nesitikėk, kad kas nors tave gerbs. Manipuliatorius visada niekina, ypač kai jie tokie kvaili ir tokie pasipūtę ,,visažiniai”, įkniubę visam gyvenimui į vieną vienintelę knygpalaikę. Nelįsk su savo ru rantijomis, ir niekas nevadins tavęs nei mažybiniais vardais, nei dar kaip nors. Niekaip nevadins, ir galėsi jaustis vienas toks ,,reikšmingas” visame pasaulyje ir duoti sau kokius tik norėsi vardus. O jei lendi į akis, tai ir vadins taip, kaip būsi nusipelnęs. Ir ką tu padarysi? Dar labiau nirši, keiksiesi ir pamokslausi? Į sveikatą! Dar kartą savo beribį kvailumą parodei, kad pamėginai įtraukti į tų tavo absurdų kritiką. Ne tam man gyvenimas duotas, kad braidyčiau po nei galo, nei krašto neturinčią  š... jūrą. Pabaigai - tavo paties citatėlė: ,,Jei gali, nelYsk prie manęs”, mažarašti. Jei ir dar lįsi, gausi į ragus dar skaudžiau.

VaidasVDS       2021-09-19 7:47

Reinkarnatoriau (bevardi),
niekada daugiau nesikreipk į mane mažybiniu vardu. Aš tau ne merga, su tavimi žąsų kartu neganiau.
Tas kreipinys rodo kito žmogaus menkinimą ir niekinimą (negi toks mokytas ir to nesupranti, yra ir kitų variantų...). Be abejo jis rodo savęs aukštinimą, kurį bandai šiek tiek nužeminti žinančiais daugiau už patį (kaip netikėta…).
Astraluose aš visada būsiu pirmokas, nes jie man paprasčiausiai visiškai neįdomūs, kaip ir tu su savo kitais astraliniais genijais. Bet nesipūsk labai dėl to ir nežemink kitų.
Jei gali, nelysk prie manęs. O jei bandai kritikuoti Apreiškimą, tai nemekenk kokiais nors menkinimais, o duok kokią nors konkrečią kritiką kokiam nors tekstui ir jo prasmei. Teksto, kurį pacitavau žemiau, vertimas dar nėra rimtai koreguotas ir tu iš karto tą pastebėjai. Tad turi gana aštrų protą, bet jį naudoji labai kvailai…

>> pamąstymui       2021-09-18 22:25

,,Neteiskite, ir nebūsite teisiami”. Tai dievoieška. Jei žmogus ieško, anksčiau ar vėliau atranda. O tas, kas ,,viską žino”, galbūt jau miręs, tik to dar nežino. Ir fariziejai laikėsi principo ,,kaip radome, taip paliksime”. Todėl ir Jėzų nukryžiavo, nes jis skelbė tai, prie ko jie nebuvo pripratę. Bet Dievas niekada nemiršta ir niekada nepalieka žmogaus vieno. Jis nuolat kalba su žmogumi ta kalba, kurią jis jau gali suprasti. O žmogui suprasti Dievo kalbą reikia norėti. Ir stengtis. Jei būtų kitaip, niekada nebūtume išėję iš akmens amžiaus tikėjimų. Ir Jėzui prieš 2000 metų nebūtų buvę ką Žemėje veikti. Galbūt per tuos ieškančius ir abejojančius žmones Dievas šiandien kalba garsiausiai?

Vaidukai,       2021-09-18 21:53

netepk kitų tuo, kuo pats kvepi. Ta neapykanta - tik tavo liguistos vaizduotės padarinys. Iš ko tai kyla? Iš to, kad ta tavo ,,urantija” padiktuota žemųjų astralų, o ne subtiliojo pasaulio gyventojų. Negi pats nesupranti, kad Dievas psichūškėse negyvena? Jis gi Meilė ir Išmintis, o ne kokia nors psichikos liga. Pasidomėk, kas yra astralinis pasaulis, ir gal net tau akys atsivers. Bet tu nesidomėsi. Tu niekada neprisipažinsi suklydęs, nes tai niekaip nesiderina su tavo puikybe. Ką gi, tavo pasirinkimas. Bet būk geras, neįkyrėk pernelyg su ta savo ,,urantija”. Ji juokinga, tiksliau - absurdiška. Na, nebent tu pats labai netalentingas vertėjas, ir visas tas absurdas - tik tavo nuopelnas smile . O dėl manęs apsirikai. Aš nepriklausau jokiai sektai. Bet pasaulyje randasi vis daugiau žmonių, kurie už mane žino daug daugiau. Aš bandau juos vytis, ir kol kas sekasi. Ir, jei būsi atidesnis, suprasi, kad, skirtingai nuo tavęs, aš nieko nepropaguoju. Išgirdai du žodžius, ir jau išsigandai. Aš juk nieko niekam neprimetu, ir tavęs neverčiu tikėti tuo, kuo tikiu ar net žinau. Žinios kiekvieną žmogų pasiekia tada, kai jis būna tam pasirengęs. Tu nepasirengęs, todėl ir užklimpai toje savo ,,urantijoje”. Juk neimsi pirmokui aiškinti aukštąją matematiką, nes jam tai dar per anksti. Ir juo absurdiškiau būtų jausti tam pirmokui neapykantą vien už tai, kad jis toks jaunas. Bet, sutik, būtų tikrai įkyru, jei pirmokas imtų savo ,,tiesų” mokyti dvyliktoką. Taigi, Vaiduti, raminkis - niekas čia į tavo ,,nekaltybę” nesikėsina, bet ir tu turėk saiko su tos ,,urantijos” propaganda.

pamąstymas       2021-09-18 19:18

Tie “vakarų intelektualai” neįgalintys įtikėti Dievu yra intelektualai- plepiai. Po įmantriais, vingriais sakiniais slepiantys tuštumą , vaakumą. Jeigu negali pajusti , pažiūrėjęs į žvaigždėtą begalinį dangų , ar į mažo kūdikio šypsęną ,ar į tokius mikrovisatos reiškinius ,kai elektronas iš dalelės virsta banga ir atvirkščiai   Dievo kūrybos didingumo ir tobulumo, tai apie tokius parašyta - žiūrėsite ir nematysite, klausysite ir negirdėsite.
Ir dar tikėti yra viena ,o Tikėjimą patvirtinti ne tik malda , žodžiais , bet ir darbais yra kita.Tokių tikinčiujų yra labai nedaug .

VaidasVDS       2021-09-18 14:32

Na pagaliau atsiskleidė ir mano heiteris.
Dabar daug lengviau jį suprasti.
Tai tik savotiško tikėjimo propaguotojas, neatsimenu kaip jie vadinasi. Kažkokia sekta (jeigu jie turi lyderį).
Man šiek tiek palengvėjo, nes maniau, kad čia rašinėja kažkas iš tų, kurie daro didelę įtaką šio portalo administracijai.
Iš kur ta neapykanta man ir Apreiškimui? Atsakymas - tikėjimas karma ir reinkarnacija.
Nenuostabu, nes didelis ir iš esmės vienintelis garsus Urantijos Knygos kritikas Haroldas Šermanas (linkęs į okultizmą ir tvirtai įsitikinęs parapsichologinių reiškinių tikrumu, garbinęs Harį Lusą, kuris įtikino Šermaną tuo, kad šis yra unikali būtybė – ypatingos „hibridų“ grupės atstovas ir ateityje parašys knygą, kuri atneš jam milžinišką šlovę) būtent labai tikėjo reinkarnacija ir, 1942 m. susipažinęs su Urantijos Knygos turiniu (Knygos tekstas apreikštas 1935 metais) nepaprastai nusivylė, kad Knyga nepatvirtino jo tikėjimo; tuomet sukėlė maištą Urantijos Knygos skaitytojų tarpe ir apkaltino daktarą Viljamą Sedlerį Knygos klastojimu.
Beje, Urantijos Knyga nepatvirtina ir karmos dėsnio.
Tad neapykanta tiesiog gerai suprantama…

Patikslinimas būtų toks:       2021-09-18 13:09

Ateistams reikia Dievo. Tai neišvengiama. Nes Dievo dalelė švyti kiekvieno žmogaus širdyje, tik kartais ji pernelyg apnešta suodžiais ir purvu. Todėl žmogus ir nejaučia ryšio su Dievu, esančiu jame pačiame. Bet Dievo ilgesys niekur nedingsta. Europos civilizacijos pagrindas yra krikščionybė. Bet kai europiečiai pradėjo vis labiau prarasti ryšį su Dievu, o krikščionybė pradėjo prarasti savo pozicijas, į Europą pradėjo skverbtis islamas. Žmogaus protu to nepaaiškinsi, daugelis žmonių to ir nesupranta. Bet gal tai irgi numatyta? Islamo įsigalėjimas nebus jokia pažanga. Bet tikriausiai kai kuriose šalyse islamas privers žmones vėl garbinti Dievą. Kaip kadaise krikščionybė. Pripažinkite, krikščioniškoje Europoje būta daug prievartos, pvz., priverstinės viešos atgailos prieš Velykas ir pan. Būtų gaila, jei vėl tai pasikartotų jau islamiškoje Europoje. Tai būtų stagnacija žmonijos evoliucijoje. Bet viskas keičiasi, ir ne be Dievo valios. Šiandieninė krikščionybės tragedija yra ta, kad laikomasi nuostatos, jog po Kristaus nieko daugiau negali būti. Kad daugiau negali ateiti joks pranašas, žmonijos negali pasiekti joks Dievo žodis. Tik tas, kuris užrašytas prieš 2000 metų. Tačiau taip nėra, Dievo neįmanoma uždaryti į kalėjimą ir neišleisti. Žinoma, atsiranda ir daug netikrų pranašų, skelbiančių visokį šlamštą (pavyzdys - ir mūsų Vaidukas), tačiau tas, kas ieško, atranda ir tikrąjį šiandieninį Dievo žodį. Apie jį žino ir katalikų kunigai, bet, bijodami prarasti savo pozicijas, kalba apie jį visiškai suprimityvindami ir tik neigiamai. Savotiškas fariziejiškumas. Tačiau iš tiesų nei katalikams, nei kitiems krikščionims nėra ko bijoti. Tereikia vėl atrasti Kristaus moksle III amžiuje prarastą (uždraustą) mokymą apie Karmos ir Reinkarnacijos dėsnius, ir viskas atsistos į savo vietas, ir krikščionybė iš naujo sužydės gražiausiomis spalvomis. Ji jau nebekels abejonių imliausiems žmonijos protams. Tai ir bus antrasis Kristaus atėjimas, tik ne fizinio kūno pavidalu.

VaidasVDS       2021-09-18 9:00

Apreiškimas apie ateitį (labai sutrumpintai)
Psl. 2084; dokumentas 195; 10skyrius:
    Krikščionybė šiam pasauliui iš tikrųjų padarė didžiulę paslaugą, bet tai, ko dabar reikia labiausia, yra Jėzus. Pasauliui reikia pamatyti Jėzų vėl gyvenantį žemėje iš dvasios gimusių mirtingųjų, kurie Mokytoją veiksmingai apreiškia visiems žmonėms, patyrime. Bergždžia kalbėti apie primityvios krikščionybės atgimimą; jūs turite eiti į priekį nuo ten, kur esate. Šiuolaikinė kultūra turi būti dvasiškai pakrikštyta nauju Jėzaus gyvenimo apreiškimu ir apšviesta nauju jo amžinojo išgelbėjimo evangelijos supratimu. Ir kada Jėzus bus taip išaukštintas, jis į save patrauks visus žmones. Jėzaus mokiniai turi būti ne šiaip užkariautojais, bet gausiais įkvėpimo ir geresnio gyvenimo šaltiniais visiems žmonėms. Religija yra tik išaukštintas humanizmas, kol ji tampa dieviška atradus Dievo buvimo tikrovę asmeniniame patyrime.
...
    Kvietimas į patyrimą sukurti naują ir pertvarkytą žmonių visuomenę, dvasiškai atgaivinant Jėzaus brolystės karalystę, turėtų sujaudinti visus, kurie tiki į jį, nes žmonės nebuvo taip sujaudinti nuo tų dienų, kada jie vaikščiojo žeme kaip jo palydovai materialiuose kūnuose.
    Jokia visuomeninė sistema ar politinis režimas, kurie paneigia Dievo tikrovę, negali kaip nors konstruktyviai ir tvirtai prisidėti prie žmonių civilizacijos vystymo. Tačiau krikščionybė, kaip ji yra susiskaldžiusi ir sekuliarizuota, šiandien yra didžiausia atskira kliūtis savo tolimesniam vystymuisi; ypač tai pasakytina apie Rytus.   
  Bažnytiškumas yra visiškai nesuderinamas su Jėzaus tikėjimo bičiulių gyvu tikėjimu, augančia dvasia ir tiesioginiu dangaus karalystės dvasinės bendrijos patyrimu žmonių brolystėje. Pagirtinas siekis išsaugoti praeities pasiekimų tradicijas dažnai veda į išaugtų garbinimo sistemų gynimą. Geranoriškas troškimas puoselėti senovės minties sistemas neleidžia veiksmingai paremti naujas ir adekvačias priemones bei metodus tam, kad būtų patenkinti dvasiniai šiuolaikinių žmonių augančių ir besivystančių protų siekiai. Taip pat dvidešimtojo amžiaus krikščioniškos bažnyčios yra didžiulės, bet visiškai nesąmoningos kliūtys tam, kad nedelsiant į priekį žengtų tikroji evangelija – Jėzaus iš Nazareto mokymai.
    Daugeliui nuoširdžių žmonių, kurie mielai pasiduotų evangelijos Kristaus lojalumui, buvo labai sunku entuziastingai remti bažnyčią, kurioje tiek mažai liko jo gyvenimo ir mokymų dvasios, ir kurią, kaip jie buvo klaidingai mokomi, jis įkūrė. Jėzus taip vadinamos krikščioniškos bažnyčios neįkūrė, bet jis visais įmanomais būdais, atitinkančiais jo prigimtį, skatino ją kaip geriausią egzistuojantį jo gyvenimo darbo žemėje atstovą.
...
    Tačiau net ir dvidešimtojo amžiaus krikščionybė neturėtų būti niekinama. Ji yra daugelio Dievą-pažinusių tautų žmonių per daugelį amžių sukurtas bendras moralinio genialumo produktas ir iš tikrųjų buvo viena iš didžiausių jėgų gėriui žemėje, ir todėl niekas neturėtų žvelgti į ją nerimtai, nepaisant jos įgimtų ir įgytų trūkumų. Krikščionybė vis dar sugeba sužadinti mąstančių žmonių protus stipriomis moralinėmis emocijomis.
    Tačiau nėra jokio pateisinimo dėl bažnyčios įsitraukimo į komerciją ir politiką; tokios nešventos sąjungos yra siaubinga Mokytojo išdavystė. Ir tikrieji tiesos mylėtojai negreitai pamirš, kad ši galinga oficialiai įsitvirtinusi bažnyčia dažnai išdrįsdavo slopinti naujai gimusį tikėjimą ir persekioti tiesos skelbėjus, kurie pabandydavo elgtis netradiciškai.
    Visiškai akivaizdu, kad tokia bažnyčia nebūtų išlikusi, jeigu pasaulyje nebūtų žmonių, teikiančių pirmenybę tokiam garbinimo stiliui. Daugelis dvasiškai aptingusių sielų trokšta senovinės ir autoritetingos ritualų ir šventų tradicijų religijos. Vargu ar žmogaus evoliucijos ir dvasinio vystymosi pakanka, kad visi žmonės galėtų apsieiti be religinės valdžios. Ir nematoma karalystės brolija gali visiškai apimti šias įvairių visuomenės klasių ir skirtingų charakterių šeimynines grupes, jeigu tik jos tikrai nori tapti tikrai dvasios vedamais Dievo sūnumis. Bet šioje Jėzaus brolijoje nėra vietos sektantiškam varžymuisi, tarpgrupiniam priešiškumui, taip pat tvirtinimams apie moralinį pranašumą ir dvasinį neklystamumą. 
...
    Šiuolaikinės krikščionybės viltis yra ta, kad jai reikia nustoti remti visuomenines Vakarų civilizacijos sistemas ir pramoninę politiką, tuo tarpu nuolankiai nusilenkti prieš tą kryžių, kurį ji taip narsiai liaupsina, kad iš Jėzaus Nazariečio iš naujo išmoktų didingiausias tiesas, kurias mirtingasis žmogus kada nors gali išgirsti – gyvąją evangeliją apie Dievo tėvystę ir žmonių brolystę.

ah1       2021-09-18 1:12

tęsinys. “Iš praeities mūsų sūnūs te stiprybę semia…” Mums viskas protėvių duota giesmėse,  pasakose, legendose. Neveltui legendoje apie pilį kunigaikštis Gediminas vadovavosi būtent vilko dvasia, vilkiška dvasia - stiprybė ir giminės išlikimas.

ah1       2021-09-18 0:44

nebūtinai. Iki krikščionybės buvo vilkų(alegorija) civilizacija, net neabejoju:senąjąm egiptui vdovavo ” vilkai”-dievai vilkagalviai, krikščionybę nešė  “vilkagalvis”, Gediminui sapnuose kaukė vilkas - sapnuose vadovavo vilkas - tiesiog žmonės buvo kažkada perėmę vilkų gaujos tradicijas ir jas vertino: vilkai - kovinė brolija, vilkų gaujos giminės principai – vadovauja vilkas ir vilkė, vilkai poras sukuria visam gyvenimui, jei viena žūsta antras taip ir lieka vienišas,vadas prižiūri kad maisto užtektų visiems, vilkiukai labiausiai pažeidžiami gaujoje todėl juos maitina ne tik tėvai vilkai bet ir visa gauja; lietuvių liaudies patarlės rodo pagarbą vilkams ir atitinkamas vertybes: vilkas bėga vilkas tunka - darbštums, kiek vilką bemaitintum vis tiek miškan žiūri- ir ne apie maistą čia, o apie vertybes, ištikimybę sau, tėvynei, giminei - jokiais skanėstais vilko nesuviliosi ir cirke vilkas “cirkų” nekrės jokių - savigarba brangiau už gyvybę.
Variagai - vilkai išvertus. Riurikas variagas/vilkas, ir,sako, Trumpas Riurikų giminės… Vilkas, vilkų dvasia besivadovaujantis škia.


DD plius DD       2021-09-18 0:26

Labai įspūdingas turinys. Reta tokių puikių tekstų.
Savaip noriu papildyti- tie intelektualų blaškymaisi primena žinomą posakį apie nėštumą, kur teigiama, kad truputėlį nebūna. Manau, kad ir Dievas- ne truputėlį, o kaip reikiant.


Rekomenduojame

Ignas Vėgėlė. Patyčios Lietuvoje

Informacinis karas. Aurimas Navys

Regionų politika? Audris Narbutas

Robertas Grigas. Apie liūdnus panašumus

Latvijoje atviros tikintiesiems lieka tik tradicinės Mišios

Prancūzijoje moksleivis šaukė „Allahu Akbar“ prisimenant islamisto nužudytą mokytoją, tėvas grasino padegti mokyklą

Skiepijimo strategija nukrypo ne į motyvavimą, o į grasinimą – Prezidentūra

Niujorko teisėjas uždraudė tėvui lankyti savo dukrą, kol šis nebus pasiskiepijęs nuo Covid

Nuo bačkos. Vytautas Landsbergis: Atsisakantys vakcinuotis žmonės turėtų mokėti „karstelio mokestį“

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Konfliktas Europos Parlamente: išklausykite EK pirmininkės ir Lenkijos premjero kalbas

Lenkijos premjeras M. Moravieckis Europos parlamente: Europos Sąjunga nėra valstybė. Valstybės yra Europos suverenai, kurie nustato ES kompetencijas

Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas kuria medijų korporaciją

Nuo bačkos. Vilniaus meras R. Šimašius: aš turiu pareigą dėl vilniečių būti principingu už mūsų miestą ir jo gyventojus

Dr. Dalija Snieškienė. Kur aš tai mačiau???

Prof. Jonas Grigas. Pavojingiausia kada nors išrasta technologija

Suomijoje dėl krikščioniškų pažiūrų teisiama buvusi ministrė

Pokalbis su prof. Alvydu Jokubaičiu

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: nacionalinio konstitucinio identiteto elementu negali būti atsisakymas pripažinti šeima tos pačios lyties asmenų sąjungą

Romualdas Ozolas. Tikslas ir uždavinys: atkurti valstybę

Vytautas Radžvilas. Ir vis dėlto tikrovė stipresnė už ideologiją

Edvardas Čiuldė. Vilniaus universiteto nekrozė

Gėjų manifestas

Raimondas Navickas. Pažvelkime į VU lyčiai jautrios kalbos gaires kitu kampu

Justas Sakavičius. Valdžios tikslas – sudaryti nepakeliamas sąlygas neskiepytam žmogui

Asta Višinskaitė - Katutė. Partnerystės įstatymo stūmimo kampanija

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen: Danija laimingiausių šalių trejetuke, nes ten įteisinta vienalyčių porų partnerystė

Anglijoje per penkerius metus planuojama uždaryti daugiau nei 360 bažnyčių

Ir vėl valdantiesiems „parūpo“ miškai

Vengrų europarlamentaras: Europos sąjungoje paskelbtas Šaltasis karas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.