Kultūros, kalbos, istorijos politika

Jonas Vaiškūnas. Ko nepadarė Tomaševskis, Seimo narių rankomis padarys Dobrovolska?

Tiesos.lt siūlo   2022 m. sausio 10 d. 10:21

8     

    

Jonas Vaiškūnas. Ko nepadarė Tomaševskis, Seimo narių rankomis padarys Dobrovolska?

alkas.lt

Neišdrįsę prieš Kalėdas gruodžio 21 d. Lietuvai įteikti dar vienos „dovanos“ – valstybinės lietuvių kalbos konstitucinio statuso sumenkinimo, valdantieji atsikvėpę, šio darbo imsis Lietuvos laisvės gynėjų dienos išvakarėse – sausio 11 d.. Tą dieną 14.30-15 val. į Seimo darbotvarkę yra įtraukti asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektai, kurias siekiama nustatyti nelietuviškų asmenvardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose tvarką.

Seimo svarstymui teikiami du alternatyvūs asmenvardžių rašybos asmens tapatybės dokumentuose įstatymų projektai Nr. XIIIP-471 ir Nr. XIIIP-535(2).

Projektu Nr. XIIIP-471 siūloma, kaip ir šiuo metu yra priimta, asmenvardį rašyti valstybine lietuvių kalba pagrindiniame asmens dokumento puslapyje, o kitame asmens dokumento puslapyje, Lietuvos piliečiui pageidaujant, leisti įrašyti asmenvardį ir kitomis kalbomis.

Šis siūlymas atitinka bemaž 700 000 piliečių parašais Seimui oficialiai teiktą ir privalomą svarstyti siūlymą ir neprieštarauja LR Konstituciniam valstybinės lietuvių kalbos statusui bei Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvadoms.

Projektas Nr. XIIIP-535(2), kurio pagrindinė nuostata yra leisti asmenvardį rašyti kitų valstybių kalbomis naudojant lotynišką raidyną, jei Lietuvos pilietis yra kitos nei lietuvių tautybės, jei turi kitos valstybės išduotą dokumentą, kur jo arba jo prosenelio asmenvardis buvo užrašytas atitinkama valstybine kalba, prieštarauja LR Konstituciniam valstybinės lietuvių kalbos statusui ir LR Konstitucinio teismo (KT) doktrinai bei VLKK išvadoms.

KT vienareikšmiškai yra išaiškinęs, kad asmens tautybė /…/ negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso.

Ar išdrįs valdantieji, nekreipdami dėmesio į KT išaiškinimus, VLKK išvadas ir į Lietuvos piliečių valią oficialiai išreikštą dar 2015 metais bemaž 70 000 parašų, pritarti įstatymo projektui, siaurinančiam valstybinės lietuvių kalbos vartojimo sritį ir grubiai pažeidžiančiam jos konstitucinį statusą?

Abu įstatymo projektus svarstęs, šiuo klausimu pagrindiniu paskirtas Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, išdrįso. Jo sprendimas, o tiksliau nuosprendis –  toks: palaikyti asmenvardžio įrašą valstybine kalba iš oficialių dokumentų išstumiantį įstatymo projektą Nr. XIIIP-535(2), o alternatyvųjį – atmesti.

Nejau darbus, į kuriuos nagus nusilaužė svetimšalių erelių ir Georgijaus juostelių mėgėjas Valdemaras Tomaševskis, dabar užbaigs Laisvės partijos pastūmėti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai prisikalbinę dar ir opozicija besitituluojančius tautos išrinktuosius?

Įdėmiau pasigilinus į daugelį metų Lietuvoje įtampą kurstančio nelietuviškų asmenvardžių oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašybos klausimo politizavimo istoriją, akivaizdu, kad tai po Sovietų sąjungos griūties didžialiankiško revanšizmo tęsėjų Lenkijoje sukurta, taip vadinama „kresų repolonizacijos strategija“ ( lenk. kresy – liet. „pakraščiai“; taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje; beje, į šią sąvoką patenka ir Lietuvos sostinė Vilnius), kurios pagrindinių tikslų įgyvendinimo Lietuvoje ilgai siekta per Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veiklą ir tarpvalstybinių Lietuvos-Lenkijos politinių-ekonominių santykių erdvėje.

Šios strategijos esmė – pačiam mušti ir rėkti – tai yra nuolat visais lygiais ir visais būdais spausti Lietuvą, reikalaujant įvairių privilegijų ir teisių tariamai labai skriaudžiamai lenkų tautinei mažumai Lietuvoje.

Tiems politikams ar skaitytojams, kuriems tokia kaimyninės šalies Lietuvoje, vadinamos „strategine partnere“, strategija gali pasirodyti neįtikėtina arba prilygintina, kaip dabar madinga sakyti — „sąmokslo teorijai“, čia pateikiu tik keletą esminių citatų iš vienos šios strategijos kūrėjos mokslinio darbo. Jo autorė Vilniaus universiteto absolventė Katažyna Koženiovska (Katarzyna Korzeniowska, kartais pasirašanti ir Korzenewska, prieš persivertimą buvusi Karniauskaitė). Ji savo 1999 m. moksliniame straipsnyje „Lenkų kultūros buvimas rytuose“ („Obecność kultury polskiej na Wschodzie“) [1] Lenkijos Seimo senato užsakymu išdėstė strategiją ir taktiką, kaip Lenkija galėtų „repolonizuoti“ vadinamus rytinius „kresus“: Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą).

Lenkai Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje sudaro antrą pagal dydį tautinę mažumą (būtent po rusų), tačiau tik daliai jos atstovų lenkų kalba yra gimtoji.

…tai, kas lenkus sieja, yra vadinamoji „pasinė tapatybė“, kitaip sakant, verbalus, deklaratyvus saves įvardijimas lenku. Tačiau, jis neduoda jokių gilesnių kultūrinių padarinių, nesukelia net poreikio geriau išmokti lenkų kalbą, neveda prie gilesnio lenkų kultūros pažinimo. Priklausymo lenkų tautybei deklaravimas dažnai yra siejamas su katalikiškumu arba savęs kildinimu iš katalikiškos šeimos. Tradicija lenką tapatinti su kataliku šiuose kraštuose siekia XIX amžių ir iki šiol yra labai dažnai pateikiama kaip svarbus motyvas „būti lenku“.

[Lenkijoje] Rytinių kaimynių tautos pastebimos tik tada, kai prabylama apie „engiamą lenkų mažumą“…

Nedidelė, bet labai prolenkiška [Lietuvos] žymiausių intelektualų grupė daro esminę įtaką mokslo, taip pat politikos bei žiniasklaidos pasaulyje ir potencialiai galėtų tapti nuolat besiplečiančios lenkiškosios įtakos užuomazga.

Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu.

Tuos kurie linkę plačiau pasigilinti į svarstomą klausimą, kviečiu pasiskaityti visą šios mokslininkės rašinį, kurį mes su filologu Vytautu Batvinsku ir publicistu Linu Medeliu esame išvertę į lietuvių kalbą ir paskelbė Alkas.lt 2014 m.

Tačiau, eilinį kartą įsitikinusi, kad lietuviai yra nelinkę pasiduoti tiesioginiam Lenkijos ir jos interesus įgyvendinančios LLRA spaudimui bei šantažui, netgi priešingai – kuo didesnis šis spaudimas, tuo didesni pasipriešinimas ir pilietinis-patriotinis susipratimas plieskiasi lietuvių širdyse, Lietuvos „repolanizatoriai“ radikaliai pakeitė taktiką.

Nutarta pasitelkti Lenkijos Seimo kuluaruose ne kartą girdėtą, dar neužmirštą istorinį „Jogailos principą“, kuris savo esme yra priešingas Lenkijos vykdytai posovietinei politikai Lietuvos atžvilgiu. Pagal jį – lietuvius reikia ne spausti, o jiems prisigerinti, vaišinti, apdovanoti, tituluoti, karūnuoti, tuomet jie patys padarys viską, ko nori jų ponas.

Nuo to laiko tarpvalstybiniu lygiu nustota spausti ir garsiai reikšti priekaištus Lietuvai dėl vadinamų „Lietuvos lenkų teisių pažeidimų“.  Iš mūšio lauko patrauktas Valdemaras Tomaševskis. Švelniosios „repolonizcijos strategijos“ koordinatorės įgaliojimai ir visos teisės perduotos taip vadinamo „Europos žmogaus teisių fondo“ (EŽTF) atstovei, teisininkei Evelinai Dobrovolskai.

Yra žinoma, kad šis Lenkijos Senato finansuojamas fondas, pritarus Senato „Polonijos“ komisijai, 2010 m. Lietuvoje buvo įsteigtas paties Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio.

EŽTF aktyviai veikė prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, skatindamas ir remdamas Lietuvos piliečių bylas teismuose, kuriomis buvo siekiama įteisinti jų pavardžių rašybą oficialiuose dokumentuose nelietuviškais rašmenimiṣ.

Oficialioje EŽTF interneto svetainėje ilgą laiką buvo skelbiama atmintinė, paaiškinanti Lietuvos piliečiams, kaip su EŽTF teisine pagalba galima apeiti Lietuvos įstatymų reikalavimus ir išsikovoti, kad asmenvardis asmens dokumentuose būtų įrašytas ne valstybine kalba.

Kai šią, Lietuvos repolonizacijos strategiją Lietuvoje aktyviai įgyvendinančią veikėją, galiausiai pavyko įtaisyti į Lietuvos Teisingumo ministro postą, ji įgijo aukščiausios galios svertus toliau vykdyti jai pavestą pagrindinę užduotį aukščiausiu valstybiniu lygmeniu.

Lenkiškų pavardžių lenkiška rašyba Lietuvos piliečių pasuose, lenkiškų gatvių pavadinimų ir vietovardžių buvusiose Lenkijos okupuotose Lietuvos teritorijose oficialus įteisinimas, lenkų kalbos šiose teritorijose veikiančiose įstaigose pripažinimas Lietuvos valstybės oficialia susirašinėjimo ir bendravimo kalba – yra pagrindiniai ilgalaikiai repolonizatorių siekiai.

Nors juos nuolat bandoma pridengti tarimai pažeidžiamomis tautinių mažumų, Lietuvos pilietybę priimančių užsieniečių bei jų sutuoktinių ar vaikų teisėmis, tačiau repolonizatorių yla nuolat lenda iš maišo.

Štai ir prieš Seimo sausio 11 d. posėdį, Lietuvos politologui Andžejui Pukšto (Andrzej Pukszto) išsprūdo, kad „Lietuvos sprendimas dėl asmenvardžių klausimo nutrauktų nuolatinius Lenkijos politikų baksnojimus mums“.

Kol kas lieka neaišku, kaip Lietuvos politikams reiktų vykdyti šio Lietuvos politologo patarimą – ar Lietuva turėtų nusileisti visiems baksnotojams be išimties, ar tiktai Varšuvos išimtinai?

O prieš Kalėdas, gruodžio 21 d., vykusiame Seimo posėdyje Seimo narys Saulius Skvernelis pripažino, kad būdamas Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku lenkiškų asmenvardžių rašybos klausimą Lietuvoje išspręsti pasižadėjo ir įsipareigojo Lenkijos Respublikos Premjerui… Žr. vaizdo įrašą:


Su beprecedenčiu Lenkijos ir ją atstovaujančios politinės Lietuvos lenkų bendrijos spaudimu daug metų susiduriantys beveik visų Lietuvos politinių partijų politikai nuolat priversti laviruoti tarp savo partijos politinių interesų ir negausios, tačiau politinei pusiausvyrai svarbios, o politinių siekių prasme, lengvai prognozuojamos Tomaševskio LLRA.

Todėl pagrindinės tautinės vertybės, kurių gviešėsi LLRA – asmenvardžiai, vietovardžiai, valstybinės lietuvių kalbos klausimai valstybės įstaigose ir švietimo sistemoje –  tapo savotišku mainomu pinigu Lietuvos politikų rankose.

Tomaševskio ir LLRA Seime nebėra. Dabar jų vietoje LLP – Lietuvos laisvės partija su patyrusia „kresų repolonizacijos“ stratege Lietuvos Respublikos Teisingumo ministre E. Dobrovolska.

Kaip šį kartą pasielgs valdantieji – ar iškeis svarbiausią lietuviškos tapatybės ir Lietuvos valstybingumo konstitucinį garantą – valstybinę lietuvių kalbą – į narkotikus ir lytinių mažumų partnerystę?

Netrukus pamatysime.

Stebėkite tiesioginę transliaciją iš sausio 11-osios dienos Seimo posėdžio:

 

Išnašos:

1. Šis K.Koženiovskos straipsnis „Lenkų kultūros buvimas rytuose“ buvo parengtas pagal programą „Lenkijos valstybė lenkams Rytuose. Politikos modelio paieškos 1998-2000“ („Państwo Polskie wobec Polaków na Wschodzie. Poszukiwanie modelu polityki“) vykdytos Lenkijos valdžios užsakymu. Šios programos garbės patronu buvo tuometinė Lenkijos Seimo senato maršalka Alicija Gšeškoviak (Alicja Grześkowiak). Programos pristatyme nurodoma, kad „pagrindinis šios programos tikslas – apibrėžti užduotis Lenkijos politikai už Bugo gyvenančių lenkų atžvilgiu“.

Autorius yra Alkas.lt leidėjas, vyriausiasis redaktorius ir Etninės kultūros globos tarybos narys

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

> "Rasai"       2022-01-11 13:10

kada atskleisit, kas slepiasi po ta “papūnio šaika” ?

Rasai       2022-01-11 11:56

Tai savaime suprantama, kad ministrė atlieka tik iešmininko vaidmenį, už viską atsakinga Papūnio šaika.

Rasa       2022-01-11 10:13

Tai padarė ne tik Dobrovolska, bet už jos stovinti, nesiafišuojanti jėga. Tai padarys tie, kurie balsuos. Ką jie galėtų, jei nepakyltų rankos? “Ačiū” visiems “laisvės” ir “konservatorių” mylėtojams, kurie išrinko juos į Seimą. Tokia padėtis - tai didelio kolektyvo rezultatas.

Vidmantas       2022-01-10 19:26

Visiškai pritariu gerb. Jono Vaiškūno straipsnyje išreikštai pozicijai ir vertinimais nelietuviškų asmenvardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose klausimu.

Mickėyus Mouseas       2022-01-10 17:30

O čia nemūsų Ėlėrtė pozicija. Ji aiškiai pasimato straipsnio pabaigoje ,kai “teisingas” komentatorius Andžejus Pukšto pakomentuoja “taip ,kaip reikia”.
Oi ,o kaip teisingai ,lietuviškai rašyti “Andrzej Pukszto” ar “Andrzejus Pukszto” ?
Nuoroda:
Į Seimą grįžta dešimtmečius neišspręstas klausimas: vieni įžvelgia pavojų lietuvių kalbai, kiti mano, kad vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai

Mickėyus Mouseas       2022-01-10 17:05

Ewelina Dobrowolska. Taip lietuviškai rašyt reiks?

seniai aišku, kad        2022-01-10 17:00

Lenko ~ kataliko samprata įvesta turint Tikslą kuris pateisina priemones.

apie istoriją       2022-01-10 11:10

Ryšardo Maceikianeco straipsnio “Lietuvos lenkai-kas jie yra” ištrauka iš to paties alkas.lt ( kaip suprantu,pirmiausia straipsnis pasirodė pogon.lt)

“Mykolas Balinskis, gimęs ir palaidotas Lietuvoje, Vilniaus universiteto auklėtinis, istorikas, rašytojas, publicistas, švietimo veikėjas, Vilniaus bajorų instituto kuratorius ir Vilniaus archeologijos komisijos vicepirmininkas, knygoje, išleistoje praėjus beveik trims šimtams metų po Liublino unijos, dar neapžymėjo, kad Vilniuje būtų lenkų, nors rašė lenkiškai, matyt, save priskirdamas lenkakalbiams lietuviams, nors toks apibūdinimas tuomet apskritai turbūt nebuvo žinomas.

“[…] Vilniaus miesto gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Kitų genčių žmonių taip mažai, kad šiuo požiūriu jokio skyriaus sudaryti negali”. (Opisanie statystyczne miasta Wilna przez Michała Balińskiego. Wilno, Józef Zawadzki, 1835. Str. 61)., 1835. Psl. 61).

Maža to – 1846 m. visoje Vilniaus apskrityje nematyti gyventojų lenkų, tiktai pažyma, kad pastebėtas lenkinimo procesas, vykstantis pietų kryptimi nuo Vilijos.

„[…] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų“. (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).
Lenkinimo procesas bėgant laikui tikriausiai stiprėjo, ypač po 1863–1864 m. sukilimo, vis dėlto reikšmingesnis ar masinis gyventojų persikėlimas iš kaimyninės Lenkijos į Lietuvą jokiuose šaltiniuose nepažymėtas…”

https://alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/

Rekomenduojame

Edvardas Čiuldė. Banalybės bokštų architektonika. Universitetas

Edvardas Čiuldė. Banalybės bokštų architektonika. Įvadinis pastabos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Politinis spektaklis „Radikalus kompromisas“

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt ketvirtoji (gegužės 18) diena

Neaukokite piliečių „nepriklausomiems“ elektros tiekėjams!

Kalifornijos švietimo apygarda tiria moksleivius klausdama, kaip dažnai jie leidžia laiką su skirtingos lytinės tapatybės žmonėmis

Marius Markuckas. Buitinės politologijos prabanga karo fone

Vytautas Rubavičius. Šlovė šventiems kariams – Mariupolio gynėjams

Dovilas Petkus. Apie savą ir svetimą istoriją ir kovą „su kaulais“

Dr. Gintautas Vaitoška. Karas ir abortas

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 15-oji) diena

Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų

Indijos chirurgas planuoja persodinti gimdą į translytės „moters“ kūną ir sudaryti jam galimybę pastoti dėka pirmos tokios operacijos pasaulyje

Nepriklausomos valstybės ir imperijos. Vytautas Radžvilas

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Edvardas Čiuldė. Atviras laiškutis Emmanueliui Macronui

Kandidato į AT teisėjus E.Šileikio drąsi kalba išgąsdino Seimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.