Emigracija, imigracija, demografija

Jonas Mikelinskas. Kas gena lietuvį iš Lietuvos?

Tiesos.lt siūlo   2018 m. gruodžio 28 d. 11:56

33     

    

Jonas Mikelinskas. Kas gena lietuvį iš Lietuvos?

kaunoforumas.wordpress.com

Pamąstymai apie tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas yra ir kas gali būti

Gaudia principium nostri sunt saepe doloris. Ovidius
( Džiaugsmas dažnai esti mūsų skausmo pradžia (lot.).

(…)

Nuo to laiko, kai aš pirmą kartą pamačiau Lupatų karalių Iciką kartu su jo bėda ir Feniksu, prabėgo jau daugiau negu trys ketvirčiai amžiaus, bet mano akyse iš amžių glūdumos jis tolydžio vis dar išlenda lygiai toks pat, kaip tada su savo bėda, Feniksu, ir valdingai sako:

– Lupatų Karalius Icikas jau tavo kieme. Ar pasirengęs jį priimti ir išklausyti?

Visa tai buvo ar nebuvo – nemigo naktimis, paženklintomis šimtų tūkstančių lietuvių emigracinio išsigimimo ar prakeikimo įdagu, aš nuolat klausiu pats savęs. Ir, daugiau nebesigalynėdamas su savo mintimis, skubu pats sau atsakyti. Ir atsakyti ne mintimis, o piktai, garsiai ištartais žodžiais:

– Buvo buvo, kaip nebuvo! Nes jeigu nebūtų buvę, argi tasai Lupatų Karalius Icikas su savo bėda ir Feniksu lįstų man į galvą nemigo naktimis? Ir dar taip atkakliai, negailestingai.

Juk netgi tie kone aštuoni dešimtmečiai neišdildo iš mano atminties to idiliško, tik senose knygose retkarčiais dar užtinkamo paveikslo, kur Icikas ne Icikas tarp amžinai žaliuojančio diemedžio rūtų darželyje ir amžinai dūzgiančių bičių avilių už tvoros sodelyje, užsikišęs už dešinės ausies, daug jaunesnės negu jo žila barzda papuoštas veidas, smagų pieštuką, prikandęs apatinę lūpą, pamaldžiai susikaupęs, tarsi tai būtų pats svarbiausias ir visiems žmonėms reikalingiausias darbas pasaulyje, dėlioja vieną prie kitos pelėsiais, senatve ir skurdu atsiduodančias lupatas.

Visa tai prisiminęs, iš naujo regėdamas ir išgyvendamas nemigo naktimis, aš vis dažniau savęs ir mane supančios tamsos klausiu: negi tie šimtai tūkstančių lietuvaičių, bernaičių ir mergaičių, kurie šiandien tose airijose, amerikose, britanijose, germanijose ar ispanijose skina braškes, raško obuolius, ravi daržus, darbuojasi laukuose, miškuose, jūrose ar upėse, stovi prie konvejerių, triūsia arbatinėse, valgyklose, viešbučiuose, prieglaudose, ligoninėse, marširuoja ir rizikuoja svetimšalių legionuose, slaugo kaprizingus senukus arba bastosi po platųjį pasaulį, nieko tokio ar panašaus negalėtų, kaip Icikas, surasti ir savo tėvynėje?

Žinoma, galėtų. Bet tam būtina turėti Iciko galvą, kuri ir iš lupatų sukuria bet kokius atstumus bei kelius nugalinčią bėdą ir amžiną, nesunaikinamą Feniksą.

Juokai juokais, o rimtai, visu rimtumu kalbant, būtina tiesiai, be jokių užuolankų, savęs ir viso pasaulio paklausti – kokia juoda katė perbėgo kelią, kad mums nepriklausomybė tapo kone savižudybe?

Norint į šį sudėtingą klausimą bent kiek įtikinamiau atsakyti, pirmiausia būtina palikti ramybėje tas lietuvio širdžiai mielas šalis, kur ne žmogus ieško darbo, bet darbas ieško žmogaus, ir mintimis persikelti į tolį, dar didesnį negu tas, kai į mano vaikystės kiemą su savo bėda ir nesunaikinamu Feniksu įdardėjo Lupatų Karalius Icikas, kuris, pasakytum, nieko bendra neturi su tuo fatališku lietuvių bėgsmu iš Lietuvos. Iš savo gimtosios šalies. Iš savosios Tėvynės.

Tad kas gi atsitiko? Kur čia tas šuva pakastas, kad niekas jo nesuranda ir neiškasa?

Ar ne ten to šuns reikėtų ieškoti, kur per amžius formavosi lietuvių tautos dvasia, brendo charakteris? Tad nuo jo, to charakterio, gal ir vertėtų visas paieškas pradėti.

Didysis lietuvių tautos mokytojas ir auklėtojas filosofas Stasys Šalkauskis teigė, kad būdingiausias lietuvių tautos charakterio bruožas yra „monstrualus pavydas“ ir servilizmas. Tegul jis šitaip rūsčiai teigė, vertino ir ne be galimos ir tikėtinos rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo, kuris šiuos niekam garbės nedarančius charakterio bruožus priskyrė savo tautiečiams, įtakos, tačiau ir broliams lietuviams į tai nereikėtų numoti ranka arba žvelgti pro pirštus. Juo labiau kad Lietuva ilgą laiką buvo rusų okupuota ir pagal rusišką įprotį it meška dresuota.

O kalbant apie servilizmą, kuris reiškia vergiškumą, tai yra okupanto primestą būtinybę tautai prisitaikyti prie jo režimo, manyčiau, kad Lietuvai geriau tiktų baudžiauninkiškumas (nuo žodžio „baudžiava“), nes jis būdingesnis jos istorijai. Juk dauguma lietuvių nuo pat 1569 metų (Liublino unijos) tą baudžiavą vilko. Ir tai neliko be pėdsako jų sąmonėje – prisitaikymas, sustiprintas baudžiauninkiškumu, pavirto servilizmu, kurį dar labiau sustiprino ir sutvirtino ilgi sovietinės okupacijos metai.

Pripažįstant, kad minėtame filosofo S. Šalkauskio teiginyje bei vertinime, ypač juos patikslinus dar būdingesniu lietuviams žodžiu „baudžiauninkiškumas“, ir yra daug tiesos, dabar iškyla pagrindinis klausimas – kaip tasai servilizmas, arba baudžiauninkiškumas, pas mus atsirado ir tapo kone savastimi, tai yra pagrindiniu lietuvių charakterio bruožu. Trumpai drūtai tariant, tai yra mūsų skaudžios ir tragiškos istorijos reiškinys, arba reliktas. Ir netgi apgailėtinas nūdienos faktas.

Bet, kita vertus, visa mūsų istorija iškalbingai liudija, kad nuo seniausių laikų iki pat Sąjūdžio atkurtos laisvės ir nepriklausomybės atkakliai ir nenuilstamai kovojame prieš tą servilizmą, arba baudžiauninkiškumą. Ir toji mūsų kova, bent iš pradžių, kone visuomet baigdavosi savo valios, bet ne valdžios primetimu kitiems, tiek kovojant prieš Rytus ar Vakarus, tiek – prieš Pietus ar Šiaurę. Bekovodami ir pralaimėjome. Ir vargu ar kitaip galėjo būti, nes jėgos buvo nelygios – saujelė pagonių skendėjo krikščionybės jūroje.

Tad mums, pralaimėjusiems, belieka tik pažvelgti ir įsitikinti, kaip per amžius viskas klostėsi ir vyko. Bent pačiais bendriausiais bruožais, idant bent iš dalies paaiškėtų, kas tai Lietuvos istorijai, tai garbingai ir nelaimingai mūsų praeičiai, būdinga. Ankstyvosios, pagoniškos mūsų istorijos vienas būdingiausių bruožų yra ilgai užtrukęs rusų žemių užkariavimas, neturint tikslo ten įsikurti bei įsitvirtinti, juo labiau pavergti vietinių žmonių.

Tačiau mūsų istorijai ne mažiau charakteringa ir tai, kad lietuviai, atkakliai besilaikantys savo protėvių tikėjimo bei papročių, užkliūdavo visiems – tiek Rytams bei Vakarams, tiek ir Pietums bei Šiaurei. Ir užkliūdavo ne tik savo kaimynams, kurie jau buvo priėmę krikščionybę, bet ir visokiems Vakarų Europos riteriams bei avantiūristams ar išganymo ieškantiems kovose su pagonimis lengvatikiams.

Tos nuolatinės kovos su svetimšaliais smarkiai ir be perstojo retino Lietuvos gyventojus ir niokojo kraštą. Viso to pasekmė – smarkus lietuvių mažėjimas. Tai iškalbingai patvirtina ir baltarusių istorikas Vladimiras Pašuta, teigdamas, kad XIII a. lietuvių ir lenkų skaičius buvo maždaug vienodas. O kas dabar? Nekas! Lenkų dešimtį kartų daugiau.

Žinoma, tada, kai lietuviai ir patys pajuto, kad jų sparčiai mažėja, dar nebuvo nei istoriko Vladimiro Pašutos, nei jo daug bylojančio atradimo, bet buvo akivaizdus pats faktas ir kartu nepaneigiama išvada – išlieka tik tie, kurie moka ne tik kariauti, bet ir prisitaikyti.

Žodžiu, visi tie karai ir užkariavimai, siaubingas tautos mažėjimas iškėlė lietuviams ir egzistencinį klausimą – O KAS TOLIAU? Norime išlikti ar nenorime? Ne tik kaip valstybė, bet ir tauta? Lietuviai.

Pirmiausia, žinoma, su šiuo egzistenciniu klausimu susidūrė mūsų šviesuomenė: bajorai, dvasiškiai, negausi to meto inteligentija. Deja, dauguma bajorų bei dvasiškių ištikimybės lietuvybei egzamino neišlaikė: susižavėję ar susigundę įvairiausiomis lenkų bajorų privilegijomis, jie pasuko jų keliu, nevengdami nei jų kalbos, nei jų įpročių bei papročių. Atidavę pirmenybę lenkų kalbai, persiėmę lenkiškosios bajorijos gyvenimo būdu, Lietuvos didikai ėmė sparčiai nutautėti, o tautos ir valstybės reikalai jiems vis mažiau rūpėjo. Šiuo požiūriu nieko negalėjo pasimokyti ir iš lenkų aukštuomenės, kuriai visokiausios pramogos buvo svarbesnės negu valstybės reikalai. Žodžiu, abiejų šalių didikai, surasdami bendrą kalbą tik ten, kur galėjo tenkinti savo neribotas asmeniškas užgaidas, sparčiai vedė jungtinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę į pražūtį. Ir tai tęsėsi tol, kol ji tapo besiplečiančios ir nepasotinamos carinės Rusijos grobiu.

Taigi Lietuvos sąjunga po Liublino unijos su Lenkija ne tik nieko gero lietuviams neatnešė, bet dar pablogino jų gyvenimą. O, be to, tai turėjo įtakos ir paspartintai rusifikacijai. Mat norėdama Lietuvą atitolinti bei izoliuoti nuo Lenkijos, carinės Rusijos valdžia primetė Lietuvai kirilicą – slavišką raidyną, kurio svarbiausias tikslas – lietuvius suartinti su rusais. Šis sprendimas po numalšinto 1863 metų lietuvių sukilimo prieš rusus baigėsi visišku spaudos uždraudimu, kuris tęsėsi iki pat 1904-ųjų. Per visą spaudos draudimo laikotarpį lietuvybei – lietuvių kalbai ir kultūrai – atėjo bene pats sunkiausias ir liūdniausias metas, kuris poreikį ar būtinybę prisitaikyti pavertė realia grėsme visiškai nutautėti, tai yra prarasti tautinį identitetą.

Šį pavojų dar didino dažnėjančios, ypač inteligentijos, mišrios vedybos. Iškilo kaip dar niekada realus pavojus visai išnykti. Tačiau kartais pasaulyje atsitinka ir taip, kad, žmonių bendruomenei ar visai tautai iškilus mirtinam pavojui išnykti, nebegyventi, mirti, iš jos paslaptingų, tiesiog mistinių gelmių išnyra, tarsi koks pasakiškas džinas iš butelio, jėga ir taria savo žodį. Tokį žodį išgirsta ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. Ypač tai atsitinka tautai, kuri per visą savo istoriją ne kartą buvo atsidūrusi ribinių išbandymų zonoje. Šįkart – Lietuvai. Nes ji turėjo drąsos vienų viena ilgus metus kovoti prieš visus. Argi ne tokia jėga, tarsi atėjusi iš niekur, buvo dar negirdėta plačiajame pasaulyje Knygnešių epopėja? Negi ne tokia pat jėga buvo ir Vargo mokykla, kur kartu su motina, tempiančia gyvybės siūlą iš verpiamojo ratelio, augo ir brendo lietuviškas žodis, suteikęs galimybę gimti, subręsti ir pasišvęsti Laisvės idėjai basanavičiams, kudirkoms, maironims, vileišiams, žemaitėms, višinskiams, vaižgantams, biržiškoms, petkevičaitėms-bitėms ir daugeliui kitų ateinančio Pavasario kvieslių bei šauklių.

Tai jie 1918 metų vasario šešioliktą atnešė Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Tai jie visą laiką ištikimai ir sąžiningai dirbo Lietuvos labui, akompanuojant Petro Vileišio žodžiams: „Ponuliai, dirbkime! Ką norite dirbkite, bet tik liaudies naudai, kad ir prasčiokėliai būtų bent kiek apsišvietę ir bent kiek praturtėtų. Nebus iš ko, tai nė idėjiškai liaudis nepakils… geriausia dabar politika – jokios politikos… dirbkime, tiktai kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa tai padaugės, tai ir politikos padaugės savaime…“

Na, ir dirbo jie Lietuvos naudai! Ir kovojo jie prieš užsienio ir vidaus priešus. O kai ponų Lenkija vis nesiliovė grasinusi Lietuvai, tas pats P. Vileišis, kuris jau buvo pirkte išpirkęs Maskvoje lietuvišką žodį, 1921 metais savo lėšomis nuvyko į Paryžių išleisti plačiai paplitusios prancūzų kalba knygelės „Le conflit Polono-Lithuanien“, atveriančios pasauliui akis ir ausis į lenkų klastą ir grobuonišką politiką prieš Lietuvą.

Neatsiliko nuo savo brolio Petro ir Jonas Vileišis, kuris irgi padėjo daug jėgų ir laiko, kovodamas dėl lietuviško žodžio. Net ir savo gyvybę paaukojo, gelbėdamas tuos Petro pavadintus prasčiokėliais tautiečius nuo bado ir ligų. Ir visuomet surasdavo laiko ir lėšų Vinco Kudirkos „Varpui“ ir jo skleidžiamoms tautinėms idėjoms remti. Ir bene būdingiausias brolių Vileišių – Petro, Antano ir Jono – bruožas buvo kuo daugiau tėvynei duoti, o ne iš jos imti. O ir į Lietuvos raidą link nepriklausomybės Vileišių šeimos indėlis buvo nė su kuo nesulyginamas.

Kalbant apie vėlesnę, jau povileišinę, tarpukario arba smetoninę, Lietuvą, pirmiausia tenka pasakyti, kad joje visko buvo. Tiek gero ir nelabai gero, tiek ir blogo, bet nebuvo to, ką galėtum pavadinti sąmoningu kenkimu. O bene dar svarbiau – kad toje tarpukario Lietuvoje nebuvo rūsčios būtinybės prisitaikyti prie to ar tų, kurie veda valstybę ir tautą į pražūtį. Ši rūsti būtinybė prisitaikyti atsirado tik tada, kai, anot poetės Salomėjos Nėries, „galingi Stalino pečiai išlaužė vartus į saulę“, ir kai mūsų „šauni“ delegacija, žurnalisto Justo Paleckio ir švietimo viceministro Liudo Giros vadovaujama, nuskrido į Maskvą tos saulės parvežti ir į Lietuvą, kad, apšvietusi Lietuvos žmonių protą, parengtų juos kurti ir gyventi būsimame žemės rojuje. O kol jie į tą žmonijos išsvajotą žemės rojų, gulagais ir kolchozais nusėtą, dar keliaus, turi išmokti prisitaikyti prie jos žudančių spindulių, kad išliktų ne tik gyvi, kūrybingi, bet ir principingi Stalino gerbėjai bei rėmėjai. Tam tikslui buvo mobilizuoti garsūs Lietuvos poetai, dramaturgai, rašytojai, publicistai, oratoriai, muzikantai… O vienas iš jų, pats garsiausias poetas, net šitaip suokė:

Nėr kito vardo, kuris labiau žavėtų,

Šviesiom viltim suvienijęs visus,

Kur taip skambėtų dainose poetų,

Kaip vardas Stalino šviesus!

O jeigu dar prisiminsime, kad net šlovingasis pergalės prieš nacionalsocializmą Antrojo pasaulinio karo metais organizatorius Winstonas Churchillis ne tik Jaltoje apimtas ekstazės kalbėjo: „Mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“, bet ir vėliau. kai toji „brangiausia esybė“ pakartojo Katynės genocidą, pagarbiai išsireiškė: „Stalinas mus ves į kovą prieš skurdą, netvarką, chaosą ir priespaudą.“ Tačiau visus, garbindamas Staliną, pralenkė irgi anglas, net Kenterberio klebonas, Hiuljetas Johnsonas, kuris Stalino humanizmą sulygino su Kristaus humanizmu.

Žodžiu, lietuviams imti pavyzdį ir mokytis, kaip garbinti tironą, buvo iš ko.

Taigi ar galėjo būti geresnės idėjinės sąlygos, sukurtos Lietuvoje ir visame pasaulyje, prisitaikyti net prie stalininio teroro?

Negalima užmiršti ir to kraupaus fakto, kad tie, kurie negalėjo ar nenorėjo prie Stalino saulės prisitaikyti, žiauriausiu būdu buvo persekiojami, kankinami, naikinami, šmeižiami, badu marinami. Argi ne taip elgtasi su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais?

Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį tasai daugelio žmonių prisitaikymas prie okupacinės valdžios, paskatintas bei sureikšmintas daugelio žinomų Lietuvos ir viso pasaulio garsenybių žodžiais bei veiksmais, pavirto baisia, dar negirdėta tautos nelaime, su savimi nešančia nebe išlikimą, o tiesiog išsigimimą. Argi tai neliudija faktas, kad, įsitvirtinus Lietuvoje sovietų valdžiai, vis gausėjo skaičius žmonių, norinčių susieti savo gyvenimą, ateitį su liūdnai pagarsėjusia sovietų komunistų partija? partija, kurioje visi svarbiausi šalies reikalai pradėti aptarinėti ir spręsti Lenino kalba, tai yra rusiškai. Žodžiu, prisitaikymas virto beveik išsigimimu. Kai žmoguje išnyksta įgimtas jausmas ar poreikis kurti, ką nors pritaikyti sau, o išlieka tik potraukis save prie ko nors pritaikyti. Juk iš tikrųjų ir lietuvių tautą naikinanti emigracija yra ne kas kita, kaip prisitaikymas. Prisitaikymas svetimame krašte prie naujų gyvenimo ir darbo sąlygų, žmonių bendruomenės, kalbos, papročių ir t. t. O tai daug lengviau, negu kurti save savame krašte.

O dabar, o šiandien emigracija virto pačios tautos išnykimo prakeiksmu, išvijusiu iš Lietuvos pusę milijono pačių darbingiausių, kūrybiškiausių, talentingiausių tautiečių. belieka apgailestauti ir savikritiškai pripažinti, kad didelę tautos ir valstybės nelaimę nulėmė ne tik noras bei būtinybė prisitaikyti ir išlikti gyvam bei sveikam, bet ir mūsų pačių valdžios neatsakingi darbai, veiksmai bei žingsniai. Kuri iš mūsų daugelio partijų ir vyriausybių pasirūpino ar stengėsi, kad būtų įvykdyta desovietizacija? Kam nedavė ramiai miegoti darbo vietų kūrimas? Kas iš esmės padaryta, kad teisingumas taptų valstybės pagrindu? Kas suskaldė mūsų visuomenę ir ką reikėjo, reikia padaryti, kad to nebūtų? Kodėl niekas nepasirūpino, kad būtų sudarytos bent elementariausios sąlygos susiformuoti viduriniajai klasei, nors jau seniai visas pasaulis žino, kad be jos valstybė tampa nuoga, verslo magnatų bei kitų besočių finansiniu oligarchų grobiu? Kas bandė švelninti socialinę atskirtį? Kas be galo, be krašto atidėliojo progresinių mokesčių įvedimą? Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip be galo.

O kokie žodžiai, linkėjimai ir šūkiai lydėjo pilietiškai, politiškai ir tautiškai nesubrendusį ir bręstantį jaunimą atkurtos nepriklausomybės pradžioje? Iš dienraščių, radijo ir televizijos, iš žinomų, garsių žmonių lūpų? „Čia Lietuva, čia durniais lyja“, – šaukte šaukė vienas to meto populiarus dienraštis savo tituliniuose puslapiuose. O radijo ir televizijos „popsininkai ir roksininkai“ jam tarsi pritarė isteriškais klyksmais, liudijančiais, kad pas mus taip gera, linksma ir smagu, jog džiaugsmas netelpa krūtinėje. Ar nepadėjo apsispręsti jaunuoliui, kuris dar tik svarstė galimybę emigruoti, 1992 metais, po rinkimų į Seimą, kai laimėjo ir atėjo į valdžią socialdemokratai, iš seimūno konservatoriaus lūpų išsprūdę žodžiai: „Aš gėdinuosi esąs lietuvis“, sprukti iš tėvynės? Ar nepastūmėjo emigracijon jaunimo laikraštyje perskaityta žinomo filosofo Arvydo Šliogerio nuomonė: „Lietuva neturi jokios ateities, nei geros, nei blogos“? O jeigu dar prisiminė kažkada girdėtus intelektualų garbinamo Vytauto Kavolio žodžius, kad Lietuva toks kraštas, „kur niekas nesilaiko žodžio ir niekuo negalima pasitikėti“, tada šis jaunimas nedelsdamas pradėjo galvoti nebe galvom, o kojomis. O jeigu tos galvos dar kupinos tokių garbaus europarlamentaro Leonido Donskio sukurptų epitetų, skirtų broliams lietuviams: „lituanistinis-dorovinis terorizmas, agresyvus nacionalizmas, absoliutus akonceptualizmas, siauraprotystė, sąmonės uždarumas, nekritiškas požiūris į savąją tautą…“ („Kultūros barai“, 1995 m., Nr. 1, p. 8), tada nieko kito ir nebelieka, kaip duoti toms kojoms laisvę ir valią. O, manding, paskutinis lašas, perpildęs kartybių gyventi Lietuvoje taurę, buvo lyg perkūno griausmas iš pačios Vakarų demokratijos citadelės pasiekusi žinia: „Lietuva yra organizuoto nusikalstamumo Meka.“

Į visa, kas džiugino arba liūdino Lietuvos piliečius, kas gero ar negero dėjosi mūsų akyse ar pašonėje, nejautė pareigos ar noro giliau, nuodugniau pažvelgti ir mūsų priklausoma nuo oligarchų žiniasklaida. Ji, užuot publikavusi daugiau analitinio pobūdžio straipsnių, kuriuose išryškėtų valstybės kūrimo taktika ir strategija, artimesni ir tolimesni orientyrai bei tikslai, ateities perspektyvos ar vizijos, tenkinosi arba net mėgavosi detalizuotu nusikaltimų aprašinėjimu bei pramogų pasaulio vaizdais ir gandais.

O grįžtant vėl prie jaunimo, kuris turėjo arba turi tokioje nuolat žmogų šokiruojančioje bei traumuojančioje aplinkoje gyventi, tenka nuolat savęs bei kitų klausti – į ką jis turi ar net privalo orientuotis, kad visai neišprotėtų? Į kokią žinomą asmenybę? Valstybinio masto veikėją? Juo labiau kad šis klausimas Lietuvoje itin aktualus dabar, kai daugeliui jaunuolių, kaip liudija apklausos, imponuoja toks odiozinis politikas kaip W. Churchillis, kuris tarsi išprotėjęs garbino tironą Staliną ir žodžiu bei veiksmu padėjo jam apkrėsti raudonuoju maru didelę pasaulio dalį. Beje ir deja, tokį norą orientuotis, tai yra lygiuotis į W. Churchillį, išreiškia ne tik daugelis mūsų jaunuolių, bet ir pati prezidentė Dalia Grybauskaitė.

O Lietuvoje? Ar orientuotis į pirmąjį atkurtos nepriklausomybės Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską? Bet juk jis ne tik neatsiprašė lietuvių tautos už kolaboravimą su okupantu, kaip buvo žadėjęs, bet ir nuskubėjo atsiprašyti Izraelio, kuriam nieko blogo nebuvo padaręs.

O gal imti pavyzdį iš Vytauto Landsbergio, kuris vadovavo Sąjūdžiui ir atvedė tautą į nepriklausomybę? Taip, jis drąsus, garbingas, daug nusipelnęs, populiarus veikėjas. Ir vis dėlto, prieš apsisprendžiant orientuotis į jį ar ne, neprošal būtų išsiaiškinti, kodėl prieš Vytautą Landsbergį taip griežtai nusistatę tokie pagarsėję ir garbingi vyrai, kaip Liudas Dambrauskas, Gediminas Ilgūnas, Viktoras Petkus, Kazimieras Radziukynas, Stasys Stungurys ir Albertas Žilinskas? („Kauno diena“, 1997 m. rugpjūčio 4 d.)

O gal lygiuotis į buvusį Sąjūdžio numylėtinį, auksaburnį filosofą Arvydą Juozaitį, kuriam savo gyvenimo ir veiklos credo patikėjo ir patarimo nepagailėjo net pagarsėjęs sovietinio komunizmo triuškintojas Aleksandras Zinovjevas: „Reikia pačiam sau pasakyti, kad esi genialus, nes niekas šito už tave nepasakys. Reikia nepamiršti savęs. Nes pasaulio istorija – tai konkrečių žmonių vardai. Vardų vardai.“ Taip, per Sąjūdžio kūrimąsi jis buvo riteris be priekaišto. Bet tik iki „Istorinės klaidos“ ir „Aukso amžiaus”. O toliau… „Kosmopolitizmas su gravitacijos centru Maskvoje“. Tad belieka „Postmodernistinis dialogas ant savitarpio supratimo griuvėsių“. O kol jis, tas dialogas, vyksta, bet kokia orientacija betikslė. Argi ne?

gal ypatingos jaunimo pagarbos verta Kazimiera Prunskienė, kuri kovos už laisvę ir nepriklausomybę metais išgarsėjo visame pasaulyje kaip Gintarinė ledi? Tačiau ši Gintarinė ledi ne mažiau išgarsėjo ir tapusi Maskvos kunigaikštiene. O ką tai reiškia tikram lietuviui, manau, daug aiškinti nereikia.

O dabartinė mūsų prezidentė D. Grybauskaitė ar gali būti orientyras? Juk ji taip šauniai pradėjo nešti savo naštą ir akimirksniu išpopuliarėjo. Mat iš pat pradžių lygiavosi į tris politines garsenybes – Indijos premjerą Mahatmą Ghandį, Britų imperijos premjerą W. Churchillį ir Margareth Thatcher, britų imperializmo atgaivintoją. Bet kam tas Churchillis?

O dvi kadencijas išprezidentavęs Valdas Adamkus? Bet jo politinėje veikloje dar vis laukia aiškaus atsakymo du klausimai – kokį vaidmenį prezidento gyvenime vaidino Maskva ir tos šlepetės, paliktos po lova Šiauliuose?

Gal jaunam žmogui lygiuotis į vieną iš mūsų Sąjūdžio pradininkų Romualdą Ozolą? drąsų ir reiklų sau bei kitiems Sąjūdžio tribūną? Jis Sąjūdyje ir pirmojoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje vaidino svarbų vaidmenį, deja, vėliau buvo beveik pamirštas. R. Ozolas pernelyg doras, orus ir reiklus, kad būtų politikoje savas visiems ir populiarus. Ypač Europos Sąjungos politikoje, kur dar iki šiol galioja dvejopi Niurnbergo teismo farso metu Temidės įteisinti faktų, reiškinių ir žmonių vertinimo standartai.

Žodžiu, kad ir kaip dairytumeisi, žiūrėtum, ieškotum, vargu ar šiuo metu rasi Lietuvoje tokį valstybinio masto veikėją, tokį riterį be priekaišto, į kurį ramia sąžine galėtum orientuotis, jo pėdomis eiti.

Tad nieko kito nebeliko net tam jaunuoliui, kuris dar bandė, nors ir beviltiškai, kovoti su per kartų kartas genetiškai užkoduotu lietuviško prisitaikėliškumo potraukiu, kaip tik drauge su garsiu poetu Tomu Venclova, suradusiu prieglobstį ir laimę užsienyje, pasakyti: „Aš dūstu Lietuvoje“, ir kuo skubiau, lyg iš degančio laivo, sprukti iš tėvynės. Juo labiau jeigu kiekviename žingsnyje beveik kasdien girdėdavo: „Prie ruskio buvo geriau.“ Nors tas ruskis be gailesčio lietuvius kalino, trėmė, kankino, žudė, Lenino kalbą per visus galus kišo…

Summa summarum – kad ir kaip galvotum, kaip svarstytum – padėtis šiuo metu Lietuvoje beveik be išeities. Tikras circulus vitiosus.

Ar galėjo būti kitaip?

Žinoma, galėjo – atsakys optimistas ir euroentuziastas. Ne tik atsakys, bet ir nurodys pagrindinį kaltininką, kodėl tas KITAIP netapo FAKTU. ne tik nurodys, kad pagrindinis dabartinės situacijos kaltininkas yra mūsų Seimas, bet ir pacituos garsaus rašytojo Ričardo Gavelio nuomonę: „Į Seimą buvo išrinkta gausybė nieko neveikusių, tobulai atžangių, pasibaisėtinai tamsybiškų ar tiesiog žmogiškai kvailų personažų. Toji portretų galerija – visai nebloga mokymo priemonė tema: „Kokių tipažų šiukštu nevalia rinkti į Seimą“.“

Tegul šitaip teigdamas R. Gavelis ir smarkiai perlenkė lazdą, bet, kita vertus, reiklesniu žvilgsniu pažvelgus į Seimo darbą per nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpį, apima šiurpas. 2001 m. išleistoje knygoje „Ave, Libertas!..“ ir aš pats apie Seimą rašiau: „Argi ne absurdas, kad Lietuvos Seimo deputatai, kurie gauna, palyginti su kitais piliečiais, astronominius atlyginimus ir kuriems sudaromos kone idealios gyvenimo ir darbo sąlygos, ateina į savo sesijas ne pasiruošę rimtai dirbti, o užsiprogramavę vienas kitam į skiauterę kibti? Argi ne absurdas, kai prokuratūrai pateikta medžiaga apie korupciją ir vagystę dingsta kaip akmuo vandenyje? Argi ne absurdas, kai partijos auklėtiniai, kurie slopindavo kiekvieną laisvesnę mintį, dabar vėl visus moko demokratijos? Argi ne absurdas, kai sučiuptas vagis ne tik nenubaudžiamas, bet ir paaukštinamas? Argi ne absurdas, kai aukščiausiuose organuose darbuojasi buvę KGB informatoriai?“ (p. 121–122). Ir t. t.

Apie ką byloja tai, kad į Seimo darbotvarkę laiku ar apskritai nebuvo įtraukti tokie svarbiausi valstybei klausimai kaip desovietizacija ar liustracija, Lietuvos ateities vizija, taktika ir strategija bei jų derinimas, viduriniosios klasės kūrimas bei formavimas, mūsų kaimas, užsienio lietuviai, lietuvių kalba, emigracija, gimstamumas, savižudybės, teisėtvarka bei teisėsauga, kompensacijos už okupaciją, turto deklaravimas, progresiniai mokesčiai… O prisiminus, kad Seimas neįteisino 1941 metų vyriausybės, vadovaujamos Juozo Ambrazevičiaus, dėl T. Venclovos absurdiško tvirtinimo, kad ji neva susijusi su holokausto pradžia Lietuvoje, sunku atsikratyti minties, jog dauguma seimūnų serga kažkokia paslaptinga liga, slopinančia ne tik savarankišką, nepriklausomą mąstymą, bet ir ryžtą peržengti kažkieno nustatytą ribą.

O euroskeptikas neigiamai vertina ne tik Seimo, bet ir visų valstybės struktūrų bei grandžių darbą. Ir vertina iš esmės, tai yra atsižvelgdamas, kad Lietuva nėra izoliuota nuo kitų pasaulio valstybių ir jų politikos. Todėl jis teigia kategoriškai ir ne be pagrindo: jeigu šiandien mes turime tokią valstybę, kuri vieniems suteikė neribotas sąlygas klestėti, o kitiems tik burbėti: „Prie ruskio buvo geriau“, pirmiausia turime „padėkoti“ Niurnbergo tribunolui, kuris bijojo, negalėjo ar tik nenorėjo pasmerkti sovietinio komunizmo kaip žmogžudiškos ideologijos. Nepasmerkė todėl, kad istorinės aplinkybės nulėmė, jog Anglija ir Amerika įstengė karą laimėti tik sudariusios sąjungą su didžiausiu žmonijos istorijoje blogiu – Stalino tironija. Ir dabar pasaulyje triumfuoja nugalėtojų moralė bei dvejopi faktų ir reiškinių vertinimo standartai, kurių auka ir yra nūdienė Lietuva. Auka? Argi ne? Juk Lietuvos gerovė, laimė ir pats likimas priklauso nuo politinio moralinio klimato, kuris paženklintas aiškiu absurdu: asmuo, kolaboravęs su Hitlerio nacionalsocializmu, susilaukia kartuvių, o bendradarbiavęs su Stalino bolševizmu pasodinamas į prezidento krėslą. Tokia ateitis laukė buvusio Prancūzijos prezidento maršalo Phillipo Pétaino ir buvusio Lietuvos komunistų partijos genseko A. M. Brazausko? Dėl šito absurdo pas mus negalėjo įvykti ir desovietizacija, nes kiekvienas bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn buvusį aukštesnio rango sovietinį nusikaltėlį sukeldavo dvejopų standartų paženklintoje Europoje tokį triukšmą ir dantų griežimą, jog mūsiškė Temidė iš siaubo netekdavo žado ir apalpdavo. Ir taip buvo ne tik pas mus. Latvijoje teisiant buvusį komunistų partijos genseką Alfredą Rubiką visa Vakarų pasaulio liberalioji spauda kaltino Latviją, kad teisiamas niekuo nenusikaltęs veikėjas, kuris veikė pagal to meto įstatymus. Tokioje politinėje ir moralinėje atmosferoje vykdyti kažkokias desovietizacijas ar liustracijas buvo ne tik blogo tono ženklas, bet ir pavojinga. Ypač kai įsitvirtino finansinė oligarchija ir verslo magnatai – ankstesnės nomenklatūros atstovai.

Žodžiu, į klausimą, ar galėjo Lietuvoje būti kitaip, kai joje yra taip, kaip yra, negali teigiamai atsakyti nei euroentuziastas, nei euroskeptikas. Todėl dabar ir iškyla esminis klausimas: o ar apskritai šiandien galima teigiamai atsakyti į tą klausimą? Ar gali būti kitaip, negu yra? Juo labiau kad jauni žmonės, kaip liudija kategoriškas studentės Miglės tvirtinimas, kai buvo paklausta apie grįžimą iš Airijos į Lietuvą, įsitikinę: „Nemanau, kad lietuviai grįš namo. Gal į kitą užsienio šalį patrauks – tik ne į Lietuvą. Kad ir kaip sunku būtų Airijoje, vis vien bus nepalyginti geriau negu Lietuvoje. Lietuvoje situacija šiuo metu apgailėtina visais atžvilgiais“ („Vakaro žinios“, 2010 m. gruodžio 4 d.).

Tegul tie skaudūs kiekvienam Lietuvos piliečiui patriotui žodžiai yra smarkiai perdėti, liguisto prisitaikymo prie svetimų dievų įpročio rezultatas, bet nuleisti jų negirdomis negali net didžiausias Lietuvos patriotas, jeigu jis dar ne idiotas.

Ir vis dėlto, nepaisant to circulus vitiosus, tai yra padėties be išeities, rankų nuleisti nevalia, kaip jų nenuleido ir tie, kurie gyveno ir dirbo dar sunkesnėmis ir sudėtingesnėmis sąlygomis. Dirbo, stengėsi, kovojo, sukūrė Vargo mokyklą, Knygnešių epopėją ir išugdė tuos dvasios ir veiksmo galiūnus, kurie, kaip daktaras Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Petras Vileišis, Povilas Višinskis, Žemaitė, Maironis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vaižgantas ir kiti, atnešė Lietuvai Laisvę ir Nepriklausomybę.

Tad ką daryti?

Visų pirma reikia dar kartą atsigręžti į Petrą Vileišį ir atidžiai įsiklausyti į jau minėtus jo žodžius, raginančius dirbti. Argi tai ne pranašiški žodžiai, skirti nūdienei finansinių oligarchų nustekentai ir vis dar gniuždomai Lietuvai? Argi tai ne specialisto, aukščiausio rango vadybininko bei psichologo nurodymai, kaip surasti geidžiamą išeitį iš visų mus kamuojančių bėdų bei negerovių ir sukurti ne tik pakenčiamas sąlygas visiems žmonėms gyventi, bet ir tvirtai žengti kultūros bei ekonomikos kūrimo darbe. O išeitis tik viena – dirbti. Ką tai iš tikrųjų reiškia dabartinio žmogaus protui ir sąžinei? Tik kultūrindami liaudį mes sukursime viduriniąją klasę, kuri suteikia valstybei galimybę ir garantiją normaliai funkcionuoti bet kuriuo metu. Argi to neliudija tarpukario Lietuva?

Visa tai, apie ką čia buvo kalbėta, samprotauta ir kas juodu ant balto išdėstyta, jei nieko konkretaus nedarysime, kad padėtis pagerėtų, prilygs stručio galvos kišimui į smėlį, su liūdesiu bei nerimu konstatuojant: deja, amžių eigoje iš kartos į kartą persidavęs ir ištobulėjęs lietuviškas sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokių, kad ir nepalankiausių sąlygų bei aplinkybių, gelbėjęs lietuvių tautą daugelį metų nuo išnykimo, dabar, kai atsidūrėme Europos Sąjungoje ir atsivėrė neregėtos emigravimo galimybės, pavirto išsigimimu ar net prakeiksmu. O nuo tokio prakeiksmo mūsų neišgelbės nei egzorcistas, nei šventikas, nei ekvilibristas, – tik mūsų pačių protu ir rankomis sukurta ir pastatyta ant tvirtų kojų – kartoju – vidurinioji klasė.

Tad nūnai ir iškyla pagrindinis bei svarbiausias klausimas – kaip tą viduriniąją klasę mūsų sąlygomis sukurti ir pastatyti ant kojų? Nuo ko pradėti? O pradėti, kaip ir dera demokratinėje valstybėje, reikia nuo Seimo ir per Seimą. Tegul jis tą klausimą ar problemą apsvarsto ir įteisina įstatymu. Juo labiau kad, kaip liudija kai kurie faktai, mūsų Seimas yra itin jautrus ir paslaugus iš aukščiau nuleistai nuomonei. (Turiu galvoje privertusį ne vieną mūsų ne tik iš nuostabos išsižioti, bet ir suabejoti seimūnų veiksmais faktą, kai įstatymas dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės deklaracijos pripažinimo buvo vienbalsiai priimtas, o vėliau, įsikišus paslaptingai nuomonei, vienbalsiai atšauktas.)

Kur kas sudėtingiau, turint omenyje dabartinę Lietuvos padėtį, kai viešpatauja finansinė oligarchija, monopolijos ir korupciniai ryšiai, tokį – skatinantį viduriniąją klasę – įstatymą įgyvendinti. Ypač jeigu juo įteisinama valstybės globa ar bent parama. O tai dabar būtina vidutiniam ir smulkiajam verslui. Juk šis įstatymas gali susilaukti ir, ko gero, susilauks rimto nesuinteresuotų ta klase arba tuo sluoksniu jėgų pasipriešinimo. Tad kaip pasielgti, pajutus pasipriešinimą? Manau, geriausia pasikliauti liaudies išmintimi: „Bijai vilko, neik į mišką.“

Turbūt šiuo metu tai vienintelis kelias, kuriuo eidama Lietuva nusimes išsigimimo ar prakeiksmo naštą, susigrąžins Sąjūdžio dvasią ir vėl nuties ne tik Baltijos kelią, bet ir Baltijos magistralę. O ja, pasišokinėdami iš laimės ir laisvės jausmo, pirmiausia grįš visi emigrantai. Ir bus Lietuva tokia, kokia dar niekada nebuvo. Nepriklausoma nuo savų ir svetimų ponų.

O kuo čia dėtas Icikas? Tasai Lupatų karalius? – ne vienas manęs paklaus. Pats nežinau, kodėl jis visada su savo bėda ir Feniksu prisistato, kai smegenys įkaista besvarstant, kas gena lietuvį iš Lietuvos. Gal tas Icikas dėtas tuo, kad jis, kaip koks Laimės ar Nelaimės pranašas, prisistato iš anksto nepranešęs ir Stentoro balsu sušunka: „Icikas, Lupatų Karalius, jau tavo kieme!“ O paskui dirba savo darbą, kuris verčia galvoti ir įsisąmoninti: nėra žemų darbų, yra tik žemi žmonės.

Vilnius, 2012 m. gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Klaida?       2019-01-3 16:22

Kaip A.Juozaitis 1988 balandyje pirmasis pasakė, kad maskvos carai nuogi, taip ir sakydamas “istorinė klaida” jis pirmasis aiškiai įvardijo tai, ką vėliau visi, kurie ne akli, pamatė. Taigi čia autorius tskant “į lankas” nušuoliavo. Antra,- autorius kritikuoja tuos, kurie savo kalbose teršia Lietuvą ir žmones, tačiaiu pats, kai pradeda ieškoti idealių herojų, jų neranda. Patarčiau autoriui perskaityti V.Radžvilo “Kiek kartų gali prisikelti tauta?”

atsakymas       2018-12-30 17:54

Minimali alga nustatyta seimazmogiu.

$+$       2018-12-29 23:53

„Prisitaikymas svetimame krašte prie naujų gyvenimo ir darbo sąlygų, žmonių bendruomenės, kalbos, papročių ir t. t. O tai daug lengviau, negu kurti save savame krašte.”

Prisitaikymas viur lengviau, tiek svetur, tiek tėvynėje, o kurti sudetingiau. Reikia ne tik noro, bet ir pastangų, be gabumų ar talento taip pat nieko nesigaus. Praverstų ir išsilavinimas. Juk be viso to tiltų per Sibiro upes nepastatytum ir dar su technika bei technologijomis, kurios buvo prieš šimtą metų, o malti š... partinėje ar pianistų mokykloje gali ir besmegenis prisitaikelis ar kitoks menkista.

...       2018-12-29 17:26

Tai kad tas pats komentaras ir po kitais straipsniais. Tai jau TROLINIMAS.

Kontoriniai feikiniai personažai -       2018-12-29 15:19

stasys, dzeikas, LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS,
dr.Jonas Ramanauskas .(JavaScript must be enabled to view this email address), julius puras ir kt. - kalbate ar kaip beraščiai, ar ne į temą, ar atgrasiomis paklodėmis, deklaracijomis ir pan.
Ko visi sugužėjote būtent čia, į Tiesos.lt? Kiek jūs kainuojate mokesčių mokėtojams?
Pinigų nors šiek tiek pakelti mokytojų ar dėstytojų atlyginimams vyriausybė vaidino, kad niekaip neatras, o jūsų pilietinės visuomenės ir nacionalinio intereso destrukcijai skiria pavydėtinai pastoviai ir netaupydama. Negi negalite susirasti darbo, kur bent patys nesižlugdytumėte kaip asmenybės?
Tautai susigrąžinus valstybę visi jūs būsite identifikuoti ir, jei reiks valstybės apsivalymui, išviešinti, užtraukdami gėdą šeimai, artimiesiems.

Dzeikas       2018-12-29 0:19

Esmeijui:
Skirk sh nuo bulkutes. Cituoju:  “...lietuvio noras “gerai gyventi” t. y. kraštutinis materializmas bet kokia kaina.”
Ne skurdas aukstinamas, o materialines geroves siekimas BET KURIA KAINA.
As dar karta pakartosiu: Ne noras pasiturinciai gyvent smerkiamas, o pasiruosimas BET KAM, bet kokiai i=sunybei, isdavystei vardan materialios geroves.
Ir cia Esme visiskai teisus. Panagrinekite Lietuvos XX amz . istorija. Lietuva pardave ir ne viena karta jos vadovai eidami i pacias slyksciausias sutartis su kitu valstybiu vadovais. Ko noreti is eilinio budulio, jeigu juoduju ikru valgytojas TSRS mabasados vakareliuose pasiploves i Amerika ten rupinosi dukros islavinimu uz valstybes izdo pinigus ir NIEKO nepadare kad sukurti vyriausybe tremtyj.
Tai kai NKVD uzverte isdavika net nezinau cia smerkti sovietus uz tai reikia ar padekoti.
Cia ne kurie prades ciulbeti apie partizanus. Avansu atsakau: pokario partizanai buvo ne valdzia, o zmones samoningai pasirinke savo lemti, kuriu doroves prioncipai, sazine nebeleido gyventi sovietineje totalitarineje vergijoje. Taciau Lietuvoje jie butu buve , ne ne liumpenai, bet apatineje dalyje. T.y. dorove Lietuvoje tai girnapuse kuri TOKIOJ valstybeje tave neisvengiamai temps sociumo dugnan.

Esmei       2018-12-28 22:34

Sakai, kad kuo daugiau ubagų Lietuvoje, tuo pats svarbesnis ir Lietuva artimesnė Maskvai, ane? Skurde nėra šviesos, nėra teisingumo, nėra kūrybos džiaugsmo ir įkvėpimo, o apie meilę ir darną išvis nėr ko kalbėti, nežinai, ane? Išimtimis logika pataria nesiremti, ar supratai?

Esmė yra        2018-12-28 22:23

savo jėga su beprotybe besiribojantis lietuvio noras “gerai gyventi” t. y. kraštutinis materializmas bet kokia kaina. Ir tokių tautiečių dalis beviltiškai viršija kritinę ribą.
Prieš keliolika metų atliktas išsamus tyrimas tarp Europos tautų lietuvius išskyrė kaip labiausiai iš visų europiečių bijančius skurdo. Kiti irgi bijo, bet ne tokiu laipsniu. Labiausiai ne lygis būti skurdžiumi yra Lietuvoje.
Iš čia ir kraštutinis nusispjovimas į teisingumą, ir savižudybės(kraštutinis materialistinės bedievystės aktas), ir visi už pinigus priimami beprotiški “įstatymai”.
Taigi, mielieji, kokia dar ten valstybė... Svarbu “buitį susitvarkyt”...

kvailiui       2018-12-28 19:51

Patikslinimas: replika buvo skirta 2018-12-28 19:26 nesąmones pliauškusiam pusgalviui.

kvailiui       2018-12-28 19:50

Pirma išmok skaityti ir suvokti kas parašyta, tik po to rašinėk komentarus.

Jules       2018-12-28 19:37

„Die Nürnberger Prozesse – der größte Justizskandal der Weltgeschichte“ ir dvigubų standartų įtvirtinimas visur ir viskame pasauly. Nebent tam galą padarys Prezidentas Trumpas ir spec. tarnybų “Jungtinės pajėgos” bus prigriebtos - leis mums normaliai diskutuoti ir garbingai pasibarti, kad ir čia.

to finita       2018-12-28 19:26

Sakai, sąrašinius velniop ir tegyvuoja nuo niekieno nepriklausoma 141 partija - tik nuo uošvienės, marčios ar žento ir VIP-inių meilužių, ane? Labai jau gudrus ėjimas, nemanai?

jungtiniam šiukšlintojui       2018-12-28 19:09

mėgaujiesi admino impotencija?

džeikams:)))       2018-12-28 19:06

geriausia - stabilizuot padėtį ,ania? Ir Šakalienė pirma čia bus už tai pirmiausia.Už vaiką - 50 tūkst.  eur.  ,ir ne į biudžetą - kodėl ne ?  Ir tokiems kaip pats tikrai blogai ,jei rinkėjas pastoviai klaus ,kada ,kokiais būdais visi rinkiminiai pažadai duoti konkretaus pažaduko bus įvykdyti.Kam to reikia,ania? Juk demokratija : išrinko (ypač normalu būt “sąrašiniu” ) ir pūsk savo “dūdą” visiems atvirai - esu toks ,skant , nepriklausomas savo nuomonės reiškėjas ,o ką žadėjau žmonėms - juk grynų gryniausias POPULIZMAS ,tai ir brazauskas dar tvirtino.Vis tik ,brol, jei rimtai -žmonėms jau per gerklę lipa tokie tipeliai valdžioj, o jų darbeliai “vardan tos ...pirmiausia tik jam pačiam naudingi.Na ,dar “rankutę” frakcijytėj kitą kart dar tenka kilstelt ,kad muzikytės užsakovas užsirūstinęs iš vis gatvėn…..

Lietuvoje MMA – 2000 €       2018-12-28 18:56

Sėkminga išeitis

Rererendumo būdu, Lietuvoje nustatyti:

1) mažiausią mėnesio algą (MMA) - 2000 € ir įpareigoti Seimą bei vyriausybę tai įgyvendinti nuo 2021 sausio 1;

2) mažiausią pensiją - 1119 € 45 centus nuo 2021 sausio 1.

Įgyvendinimo tikimybė

Galimybė surinkti 600 000 (ir daugiau) parašų, kad padaryti referendumą.

Galimybė sukviesti į referendumą 2/3 (ir daugiau) balsavimo teisę turinčių piliečių.
**************************************************************
Tautos noras - Seimo bei vyriausybės pareiga įgyvendinti.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS        2018-12-28 18:54

Norint pamatyti v_i_s_ų v_i_s_ų problemų šaltinį, tereik žinoti, kad
visuomenės k_o_k_y_b_ė yra tiesiogiai proporcinga pinigų k_o_k_y_b_e_i.
Daugiau apie tai va čia (9)
https://www.youtube.com/watch?v=OuOcnGAv4oo
ir va čia (10)
https://www.youtube.com/watch?v=fiCKf7hfagk
(reiktų lietuviško vertimo)
Lietuvos visuomenės problema - prasta pinigų kokybė.
_____________________________________________________
Iš kur pinigai ateina?
Žinosim vienodą atsakymą visi, rasim vieningą problemų sprendomo būdą.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS        2018-12-28 17:49

Tautą lėtai žudo skurdu ir Lietuvą naikina iki šiol komunistus dangstančios landsberginių, brazauskinių, grybauskinių, kirkilinių, karbauskinių, bei kt. komunistuojančios gaujos.
*
Partizanų tikslas buvo išjungti komunistus. Dabar, mūsų tikslas yra toks pat, juk nepavyko mums to padaryti iki šiol.
__________________
Okupuotoji Lietuva (komunistuojančių partinių gaujų)
2018 gruodžio 28

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS        2018-12-28 17:47

Štai kaip plėšikauja komunistuojančios Seimo gaujos.
Vakariniame ES pakraštyje, MMA (į rankas)  - 1298 eurorubliai.
Vakariniame ES pakraštyje ,
mokesčiai ir įmokos sociliniam draudimui prie MMA dydžio – 142 eurorubliai.
Lietuviškame ES pakraštyje, MMA (į rankas) – 361 eurorublis.
Lietuviškame ES pakraštyje,
mokesčiai ir įmokos sociliniam draudimui prie MMA dydžio – 163 (!!!) eurorubliai.
(2018 lapkričio 18 skaičiai)

StasysG       2018-12-28 17:47

tam (-ai) (to TIEK).
——————————————-
Šiandien A Juozaitis kandidatas į Lietuvos prezidentus. O ką apie jį parašė 90-metis Jonas Mikelinskas 2012 metais? Ne taip jau blogai:——” gal lygiuotis į buvusį Sąjūdžio numylėtinį, auksaburnį filosofą Arvydą Juozaitį, kuriam savo gyvenimo ir veiklos credo patikėjo ir patarimo nepagailėjo net pagarsėjęs sovietinio komunizmo triuškintojas Aleksandras Zinovjevas: „Reikia pačiam sau pasakyti, kad esi genialus, nes niekas šito už tave nepasakys. Reikia nepamiršti savęs. Nes pasaulio istorija – tai konkrečių žmonių vardai. Vardų vardai.“ Taip, per Sąjūdžio kūrimąsi jis buvo riteris be priekaišto. Bet tik iki „Istorinės klaidos“ ir „Aukso amžiaus”. O toliau… „Kosmopolitizmas su gravitacijos centru Maskvoje“. Tad belieka „Postmodernistinis dialogas ant savitarpio supratimo griuvėsių“. O kol jis, tas dialogas, vyksta, bet kokia orientacija betikslė. Argi ne?”

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS        2018-12-28 17:47

Dabar, pražūtingai baisu (mirtinai pavojinga) yra tai, kad Lietuvoje visokios bei visos ūkinės veiklos įvaizdis – p_l_ė_š_i_k_i_š_k_a_s. Toks įvaizdis neduoda pasijausti žmogumi versle dirbantiesiems. Pusė dirbančiųjų (!!!) nenori tokios veiklos, dingo svetur ir net b_i_j_o grįžti į Lietuvą. Plėšikiškos veiklos įvaizdžio ryškiausi ženklai:
1 (baisiausias). Lietuviškame ES pakraštyje bei vakariniame ES pakraštyje maisto ir daiktų kainos yra (bemaž) vienodos, o algos ir pensijos (apie) 4 kartus mažesnės nei vakariniame ES pakraštyje;
2. Plėšikiški mokesčiai – išreikalaujami nesant pajamų (uždarbio, pelno, …);
_____________________________
2015 metų PVZ.
Lietuviškam ES pakraščiui pritaikius vakarinio ES pakraščio taisykles:
– juridinio asmens (UAB, MB, IĮ, VŠĮ, …) registravimo kaina būtų apie 15 – 20 kartų (!!!) mažesnė;
– pajamų mokestis būtų 2 kartus (!) mažesnis, prie MMA dydžio;
– atskaitymai sodrai būtų bemaž 9 kartus (!!) mažesni, prie MMA dydžio;
– plėšikiškojo psd nebūtų išvis.
_____________________________
2018 (plėšiko Skvernelio naujiena) Pvz. Atsirado plėšikiškos sodros grindys (arba Lukašėnkos dykaduonių mokestis) - silpniausiųjų skriauda (kai kirpėjai padidinta mokesčių našta 50e/mėn, (jei kitaip, tai) su pusine MMA reik sumokėti mokestinę duoklę plėšikams nuo visos MMA dydžio).
_____________________________
3. Svetimšalių bankų plėšikavimas;
4. Verslo priežiūros tarnybų plėšikavimas.
Lietuvoje, apskritai, bet kokia ūkinė veikla yra paralyžiuojama ir smulkesniais apsunkinimais. _

finita       2018-12-28 17:47

kažkas mano jog “sąrašinių” eliminavimas iš rinkimų padarys stebuklą, kažkas tiki šv. konstitucijos kažkokiu mistiniu veikimu.
utopijos.
kažką realaus gali padaryti tik politinė tauta.
tokios nėra nei kvapo.
nėra net užuominų.
yra saujelės “gudruolių” administruojama/valdoma teritorija kurioje gyvena kvaili liumpenai.
projektėlis ““mes žaidžiame Lietuvos valstybę” eina į loginę pabaigą ir neužilgo bus šio žaidimėlio pabaiga.
valstybingumo imitavimas baigsis graudžiai, bet teisingai.
už durnumą ir tingėjimą mokama didžiausia kaina.

ejo 93-us metus       2018-12-28 16:40

Jonas Mikelinskas
Lithuanian writer
vikipedija
Born: May 6, 1922
Died: January 25, 2015, Vilnius

Tomas       2018-12-28 16:24

Mes turime pagaliau suprasti,kad valdžios rinkimai ,tai ne kelių savaičių ar mėnesių reikalas.Valdžios rinkimai tai nenutrūkstantis procesas vykstantis ištisai be perstojo.Tokią rinkimų sistemą mes jau turėjome ldk tai “kapos” rinkimų sistema.netingintys gali paguglinti ir pasidomėti kas tai yra. Esant tokiai rinkimų sistemai nėra galimybių į valdžią patekti nežinomiems ,nieko prieš tai nenuveikusiems asmenims,ten yra numatytas ir atšaukimas iš pareigų nelaukiant kedencijos pabaigos.Žinoma,pritariu,kad pradžiai ir kuo skubiau reikia siekti sąrašinių panaikinimo.Tai akivaizdu.Nieko per daug nekeičiant nubraukti visus sąrašinius,tada turėtumėm pirmą valdžią išrinktą pagal konstituciją. Tada nebūtų taip ,kad Kubilius vienmandatėje gavęs 2 balsus patektų į seimą GĖDA IR TIEK.

Dzeikas       2018-12-28 16:21

Tiekui:
Vienzo seimunams siulai save pacius sukontroliuoti ir nuplakti? Nes i visus tavo grazius pasiulymus yra vienas klausimas: KAS tai darys?

Jules       2018-12-28 16:19

Skurdo ir smurtinės visuomenės plėtra, dezi propagandos siautėjimas, socialinės atskirties didinimas ir yra ne kas kitas, o kaip mūsų parengimas naujai okupacijai. Taigi, kas tuo užsiima, manau, patys suprantate kuo puikiausiai. Kas nuolat mažina mūsų nacionalinį saugumą ir kelia didelį pavojų mūsų tautos egzistencijai?

to TIEK       2018-12-28 16:06

Ir kas tą valdžią ir KGB(NKVD) rezervą sukontroliuos? Iškvailėję rinkėjai, gaudantys orgazmą arba ieškantys “G” taško per rinkimus, ir besirenkantys internaciuką ir ambalistą Juozaitį, ane?

TIEK       2018-12-28 15:55

jei autorius nemato išeities ,tai aprašo - tai yra tik jo paties ir bėda ,ir nuomonė.Nekontroliuojama valdžia visuomet nuklys nuo visuomenei naudingos veiklos krypties .Todėl būtina priimti “seimerių” ,nevykdančių jį rinkusių rinkėjų pažadų , atšaukimo iš pareigų įstatymą. Kartu uždraudžiant tai daryti patiems seimeriams Seime.Jau akivaizdu,kokį blogį įvykdė atšaukdami gerb. Neringos Venckienės įgaliojimus ,kaip supriešino tą valdžios kupstelį su visa Lietuva.Taip įvyko ir su prichvatizacijom, ir su dujų laivu , ir su didžiausia amžiaus piktadarybe/visišku neišprusimu - mūsų Ignalinos AE “laikinu uždarymu” . Tai toliau vyksta su mūsų vaikų įstatymiškai įtvirtinta medžiokle ir pardavinėjimu,- vardinti ir vardnti…Tai sustabdyti gali TIK EFEKTYVI VALDŽIOS KONTROLĖ .IR JĄ VYKDYTI TURI TEISĘ IR PRIVALO TIK RINKĖJAI .Išvada: BŪTINA ATŠAUKTI TUOS BEASMENIUS ,BE LAŠO ATSAKOMYBĖS PRIEŠ ŠALĮ PARTINIUS SĄRAŠUS RINKIMUOSE. PRADŽIAI.

Tomas       2018-12-28 15:21

Argi ne absurdas, kai aukščiausiuose organuose darbuojasi buvę KGB informatoriai?“ (p. 121–122). Ir t. t.

Kokie informatoriai,kadriniai kgb darbuotojai ir rezervistai. Kgb ir toliau tebeteisia lietuvius.

Dzeikas       2018-12-28 14:44

Istveriau perskaites visa straipsni. Labai daugiaplanis ir isskaidytas. Konstatacija , diagnoze ivardinta mano poziuriu gan tiksliai. Bet siulomos iseitys…kazkokie Seimo leidziami istatymai viduriniajai klasei sukurti, kazkokie pasisvente zmones kurie juos igyvendins…panasu , kad autorius ir pats nezino KAIP ta padaryti. Na mazdaug kaip Jeanne d’Arc sutrikdytus nesekmes karius sturmavusius Orleana raginanti “pirmyn!”. Sumaisties metu tie apverte sturmo boksta, tas nuvirto ant sienu , tapo tiltu ir juo prancuzai puole anglu uzimta pili.
Taciau Lietuvos padetis bogesne. Musu pili uzeme ne kokie tai anglai, o savi issigimeliai.Ir mes dar neismokome ju atskirti. Separacijos procesas neivykes.
Todel netikiu kazkokiu stebuklingu seimu ir is dangaus nusileidusiais riteriais ,kurie “sukurs viduriniaja klase”.
Valstybes dezintegracija iki seniuniju lygio, persilydimas ir sukurimas is naujo: kitais pagrindais ir kitu zmoniu. Panasiai kaip Mikenu kulturos Graikija virto antikines demokratijos Graikija. Panasus procesai beje vyksta Ukrainoje. Dabar ima aisketi, kad Krymo okupacija ir invazija Donbase buvo veiksnys persveres trapia pusiausvyra ir pastumejes Ukraina i Vakaru civilizacijos puse tolyn nuo Rytu despotijos. Cia klasikinis pavyzdys posakio “kas nesiduoda vedamas likimo, tas velkamas likimo”. Jeigu Ukraina ryztingai kaip Lietuva eitu i Vakarus 90-aisias kraujo butu isvengusi.

StasysG       2018-12-28 14:41

čia rašytojas 2012 metais parašė trumpą lietuvio istoriją nuo pat Liublino parsidavimo.  Ar ta istorija pasikeitė 2018 m, kas pasakys?

KGBistai       2018-12-28 14:40

valdžioje išveja žmones iš Lietuvos.

Jules       2018-12-28 13:24

Lietuvį iš Lietuvos veja neosovietinis (Raudonoji Oligarchija) elitas, valdančioji Verslo klasė ir Former Bolsheviks’ai, pagal CNN. Vydami rengia likusius naujai okupacijai.

ner baisiau,       2018-12-28 12:16

Kai “summasummarum” dar ilgesnis tekstas. Tikrai neteisinga išvada, nes yra tik žemi darbai kai kurių žmonių, kurie darydamas blogus darbus nusideda ir tarnauja velniui.


Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.