Įžvalgos

Johnas Lawrenceʾas Hillas. Vienintelis tvirtas pamatas apibrėžiant žmogaus teises

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 2 d. 0:09

1     

    

Johnas Lawrenceʾas Hillas. Vienintelis tvirtas pamatas apibrėžiant žmogaus teises

y-news.lt

Teisės profesorius Johnas Lawrenceʾas Hillas neseniai išleido itin įdomią prigimtinės teisės tradicijų – nuo senovės graikų iki šiuolaikinės filosofijos autoritetų – ažvalgą. Knygoje „After the Natural Law: How the Classical Worldview Supports Our Modern Moral and Political Views“ („Po prigimtinės teisės: kaip klasikinė pasaulėžiūra papildo mūsų šiuolaikines moralines ir politines pažiūras“) jis tvirtina, kad mūsų branginami žmogaus teisių, lygybės, laisvės ir žmogiškojo orumo idealai yra iš esmės grįsti kontraversiška prigimtinės teisės sąvoka. Šiame interviu jis aiškina kelias svarbiausias knygoje gvildenamas temas.

* * *

MercatorNet: Mūsų visuomenė bent jau žodžiais garbsto laisvės, atsakomybės ir žmogiškojo orumo triadą teigdami, jog tai yra šimtmečio idealai. Ar mums nusigręžiant nuo krikščioniškosios moralės šiai triadai nekyla grėsmių?

Johnas Lawrenceʾas Hillas: Kyla, ir ironiškiausia, kad šito nesupranta patys pasaulietiškiausi liberalai. Jie nesuvokia, kad labiausiai jų branginamos vertybės priklauso nuo gilesnio moralinio ir filosofinio pamato, kurį jie vis labiau neigia.

Apie visa tai smulkiau pakalbėsime kiek vėliau, bet dabar norėčiau pasakyti, jog dabartinis mūsų ginčas – diskusijos apie tai, yra Dievas ar jo nėra, apie šių dviejų alternatyvų padarinius – yra be galo senas. Šio ginčo šaknys siekia pačią Vakarų filosofijos pradžią.

Net prieš krikščionybės erą didieji filosofai ar mąstytojai, tokie kaip Platonas ir Aristotelis, gerai suprato, kad pasaulis turėtų būti kitokio nei pats pasaulis Proto produktas. Kitame flange buvo tokie materialistai, kaip Epikūras ir Lukrecijus, ir sofistai, tokie kaip Protagoras, kurie su panieka žvelgė į religiją ir manė, kad moralumas yra tik paprastas taisyklių sąvadas, kurį mes, žmonės, turime susikurti. Platonas ir Aristotelis pradėjo moralinio realizmo tradiciją; kiti mąstytojai – ypač sofistai – davė pradžią moraliniam reliatyvizmui.

Didžiausios ir kilniausios Vakarų civilizacijos vertybės grįstos Platono, Aristotelio ir stoikų paskleista ir krikščioniškosios tradicijos subrandinta pasaulėžiūra. Šie mąstytojai ir pradėjo auginti mūsiškes laisvės, atsakomybės ir orumo idėjas, bet dabar ši pasaulėžiūra vėl puolama, nuo šios pasaulėžiūros priklausančioms vertybėms kyla pavojus.

Taigi jau iš pradžių noriu pasakyti, kad materializmas ir ateizmas – nieko nauja. Nei materializmas, nei ateizmas nėra kokios nors „moksliškesnės“ pasaulėžiūros rezultatas. Greičiau jau vertėtų teigti, kad šiuolaikinė civilizacija apėjo ratą ir grįžo prie įsitikinimų, kuriuos tobulino Platonas, Aristotelis ir prigimtinės teisės tradicija.

Laisvė paprastai suprantama kaip galimybė daryti viską, ką norime, jeigu tik nekenkiame kitiems, vadinasi, atveriamas kelias teisei į kvaišalus, eutanaziją, abortus ir t.t. Kas gi čia bloga?

Laisvei reikia dviejų idėjų, kurios yra esminės turint omenyje krikščionišką mintį ir prigimtinės teisės tradiciją. Abi idėjas dar nuo Šviečiamojo amžiaus puolė mąstytojai pasauliečiai. Pirmoji idėja – valios laisvė; mes tikrai renkamės patys ir už savo pasirinkimą esame atsakingi. Antroji idėja – laisvę riboja moralės normos, tarp „laisvės“ ir „oficialaus leidimo“ yra skirtumas.

Mąstykime štai kaip. Ar atkreipėte dėmesį, kad sąvoką „laisvė“ vartojame tiek kalbėdami apie savo pačių vidinę pasirinkimo laisvę – šitai buvo pavadinta „valios laisve“, – tiek apie išorines politines laisves (politinės ir socialinės laisvės, žodžio laisvė, tikėjimo laisvė, ekonominė laisvė ir t.t.)? Laisvė – idėja su Jano veidais. Ji žvelgia vidun, tikrindama mūsų gebėjimą rinktis, ir išorėn, į mūsų socialinę ir politinę veiklą, kuri, kaip visi manome, turi būti ginama.

Nuo Švietimo epochos laikų mąstytojams pasauliečiams tapo madinga neigti pirmą (vidinį) laisvės aspektą ir panaikinti antrojo (išorinio) laisvės aspekto ribas. Šitai absoliučiai sugadino mūsų laisvės supratimą.

Pradėkime nuo vidinės laisvės; dauguma šiandieninių filosofų ir išsilavinusių žmonių yra „deterministai“ – jie, kaip ir senovės materialistai, linkę manyti, kad vidinės valios laisvės nėra, kad visus mūsų pasirinkimus paprastai nulemia biologija, mūsų aplinka ar kitos priežastys. Determinizmas reiškia, kad iš tikrųjų mes nieko nesirenkame. Mums viską parenka biologija ir aplinka.

Mąstytojai pasauliečiai to nesupranta, bet determinizmas kenkia mūsų pretenzijoms į išorines politines laisves. Kam ginti pasirinkimo laisvę renkantis veiklą, tikėjimą ar politinės išraiškos būdą, jeigu visus mūsų pasirinkimus nulemia išoriniai faktoriai? Mūsų išorinės politinės laisvės priklauso nuo vidinės pasirinkimo laisvės. Jeigu nebus vidinės laisvės, nuo kurios priklauso išorinė laisvė, gali neatsirasti tikro motyvo politinei laisvei. Taigi nereikėtų pamiršti valios laisvės idėjos. Tačiau valios laisvė yra viena iš svarbiausių dvasinės pasaulėžiūros idėjų, o šiuolaikiniai mąstytojai pasauliečiai vis dažniau tampa materialistais.

Taip pat daug pasauliečių liberalų mano, jog laisvė reiškia, kad mūsų veiksmų neriboja jokie moralės rėmai, kad vienintelis tikras apribojimas gali būti tiesioginė kitiems daroma žala. Visai neseniai keli liberalai net pareiškė, jog laisvė reiškia ir „teisę daryti bloga“. Tačiau išplėtus išorines laisvės ribas laisvės idėjai padaroma tokia pati žala, kaip ir eliminuojant vidinį laisvės šaltinį. Supainiojama laisvė ir leidimas.

Harmoningai laisvės idėjai reikia ir brandžios valios (vidinės) laisvės idėjos, ir (išorinės) mūsų pasirinkimų moralinės ribos supratimo. Prigimtinės teisės mąstytojai, tokie kaip Johnas Lockeʾas (kuris, beje, yra tikrasis klasikinės liberalios tradicijos tėvas), laikosi šių abiejų suvokinių, bet šiuolaikiniai liberalai juos užmiršo.

Jeigu manysime, kad tikrovė yra materiali, ir visi mūsų veiksmai nulemti iš anksto, kaip galėsime būti atsakingi?

Atsakymas paprastas – negalėsime. Jeigu Charlieʾs Mansonas ar Tedas Bundyʾs (arba net ir Adolfas Hitleris) padarė tai, ką padarė, nes taip buvo nulemta priežastinio determinizmo, vadinasi, jie patys nieko nesirinko. O jeigu nesirinko, vadinasi, ir nėra „atsakingi“, kaip ir automobilis nėra atsakingas už tai, kad juo važiuojama 100 mylių per valandą greičiu. Atsakomybė reikalauja tikros pasirinkimo laisvės.

(Jeigu determinizmas būtų tiesa, mes turbūt ir dabar tuos žmones laikytume kalėjime, kad visi kiti būtų saugūs, bet tikrai jų nekaltintume dėl to, kad jie tokie. Tiesą sakant, kaip neseniai sumanė keli teoretikai, skriaudikams ir nusikaltėliams turėtume pasiūlyti pramogų, užuot juos baudę; nors jie ir sėdi už grotų, šiaip ar taip, neva nėra atsakingi už savo veiksmus.)

Į šį klausimą galima pažvelgti ir kitu rakursu, kaip žvelgia keli autoritetingi šiuolaikiniai filosofai; galima kitaip apibrėžti žodžių „laisvas“ ir „atsakingas“ prasmes. (Šiuolaikinė filosofija yra linkusi iš naujo apibrėžti tradicines idėjas, kad jas būtų galima užmauti ant materialistinio požiūrio kurpalio.)

Žinomiausias toks atvejis pavadintas „švelniuoju determinizmu“ arba „kompatibilizmu“ (šios pozicijos laikosi tokie materialistai kaip Hobbesas, Benthamas ir Millis). Pagal šį požiūrį esi „laisvas“, jei elgiesi paklusdamas troškimui (net jeigu ir pats troškimas yra iš anksto nuspręstas); esi „atsakingas“, jeigu galima įžvelgti patikimą praktinę naudą tave už tą elgesį baudžiant. Taigi Mansonas buvo „laisvas“, jeigu tikrai norėjo daryti tai, ką darė, nors jo veiksmai ir buvo nuspręsti aplinkos ar biologijos. Ir mes „manome jį esantį už tai atsakingą“, kad nuo tokių pačių veiksmų ar poelgių atgrasintume kitus.

Tradicijų šalininkui, krikščioniui ar kitaip tikinčiam atsakomybė yra „apibrėžiama“ idėja: jeigu buvai laisvas elgtis vienaip ar kitaip, paprasčiausiai esi atsakingas. Tačiau pasaulietiškesniems ir praktiškesniems mąstytojams atsakomybė tampa „deskriptyvia“ idėja – kažkuo, ką visuomenė priskiria skriaudikui, jeigu apskritai prasminga jį bausti (žvelgiant iš praktinės perspektyvos).

Taip į viską žvelgiant kyla daug galvosūkių, kurių sprendimui prireiktų diskusijų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad atsakomybė priklauso nuo valios laisvės. Nebus laisvės, nebus ir atsakomybės. Nebus atsakomybės, ir teks permąstyti pačią bausmės priežastį; būtent tai šiandien ir daro mąstytojai pasauliečiai.

Kodėl žmogiškojo orumo idėja ne itin traukia progresyvius mąstytojus?

Todėl, kad jiems ši idėja – nepatogi tiesa. Tikrasis orumas nepriklauso nuo žmogaus funkcinių savybių – nuo to, kiek jis protingas, kiek visuomeniškai produktyvus, nuo to, ar jis dar tik embrionas, ar nuolat augantis asmuo. Orumas yra tai, kas vienodai bendra visiems žmonėms, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Orumo etika kertasi su pasaulietiška mirties etika, ypač su abortų ir eutanazijos etika.

Mąstytojai pasauliečiai nori perkelti akcentus pabrėždami ne orumą, bet funkcinius gebėjimus – svarbu, ar tu išties racionalus, ar sąmoningas. Šitai jiems leidžia ginti abortus ir eutanaziją – tik suaugę ir visiškai sąmoningi žmonės gali oriai nugyventi savo gyvenimą.

Tik yra viena bėda – apibrėžimų, aiškinančių, kas laikytina tinkama funkcine savybe, yra tiek pat daug, kiek ir šį požiūrį ginančių mąstytojų. Tačiau labiau neramina kita bėda – visa tai veda į bjaurų funkcionalizmą; pradedame vadovautis atitinkamais kriterijais, kurie nepalankūs ne tik negimusiems, nesąmoningiems, bet ir tiems, kurių visuomenė nepageidauja, kurie neįgalūs, kurie tą visuomenę melžia. Tokiu keliu niekur dorai nenueisi.

Pasikartosiu, kad šios modernaus mąstymo tradicijos tėvas yra Thomas Hobbesas, pirmas žinomas modernus materialistas. Kad ir koks sudėtingas būtų Hobbeso požiūris, jis bent jau pakankamai drąsus ir sąžiningas darydamas išvadas: geriausiai žinomoje savo knygoje „Leviatanas“ jis sako, kad orumas – tai tik individui priskiriama socialinė vertė ir nieko daugiau. Hobbesas jau iš pradžių matė visą savo paties pasirinktą slidų kelią ir juo keliavo iki galo.

Cituojate anglų rašytoją ir filosofę Iris Murdoch: „Lengva pasakyti, kad Dievo nėra. Tačiau nelengva tuo patikėti ir pasidaryti išvadas.“ Kokie gi tie sunkumai?

Tokie, apie kuriuos ir kalbėjome. Maždaug prieš dešimt metų ir pats buvau ateistas, rašantis apie laisvę, teises ir atsakomybę. Bet paskui vieną dieną supratau, kad negali būti ir vilkas sotus, ir avis sveika. Turėjau rasti svaresnių argumentų šioms mintims pagrįsti. Murdoch citata man buvo tarsi vienas iš nedidelių mąstymo posūkių, grąžinusių į teizmą ir galiausiai į krikščionybę.

Daugelio ateizmo ir agnosticizmo formų bėda yra ta (kaip atrodė Murdoch), kad mes retai paklausiam: o kuo iš tikrųjų tiki ateistas?

Kai imi klausinėti tokių klausimų, pradedi leistis takeliu žemyn ir išvysti daug baugių galimybių, nes nuoseklus ateizmas reiškia ne tik tai, kad nėra Dievo, sielos ir pomirtinio gyvenimo, bet ir tai, jog mūsų moralės principai yra sukurti žmogaus (ir todėl keistini arba net ignoruotini). Tai reiškia, kad mes negalime iš tikrųjų pajusti laisvės, atsakomybės ir žmogiškojo orumo. Net žmogaus teisių idėja nebeatrodo visa išjudinanti. „Žmogaus teisė“ yra teisė, kurią turime nepriklausomai nuo to, ar valstybė arba visuomenė nori ją pripažinti. Bet iš kur toji teisė galėtų rastis, jeigu nebūtų jokių su visuomene nesusijusių ar transcendentinių moralės standartų?

Nusakyti ateizmo padarinius yra daug sunkiau, nei mano daugelis ateistų, kaip sakė Murdoch. Ir šitai jiems leidžia nutylėti tikrąsias bėdas – moralines ir politines problemas.

Ateizmas beveik visada tebuvo gudrybė keistų padrikų įsitikinimų chaosui pridengti. Juk visi pažįstame „ateistų“ ar „agnostikų“, tikinčių reinkarnacija ar tuo, kad visata žengia į kažkokį stebuklingai tobulą būvį. Šie įsitikinimai nugvelbti iš dvasinio požiūrio į visatą, dažnai pasiskolinti iš Rytų išminties ir įdiegti į kažkokią padriką sudvasinto agnosticizmo kompiliaciją. Bet ar gali būti reinkarnacija be sielos, ar gali egzistuoti moraliniai karmos dėsniai be Kažko, kas sukūrė Gėrio ir Blogio taisykles? Tiesiog nenuoseklu.

Kaip jums kilo sumanymas parašyti „Po prigimtinės teisės“? Jūs – teisininkas, o ne filosofas, ir man atrodo, kad prigimtinės teisės klausimas nėra populiarus abiejose srityse.

Na, turiu filosofijos mokslų daktaro laipsnį, ir man visada atrodė, kad teisei reikia rimtų pagrindų, kad ir kokie jie bebūtų Vis dėlto teisininkai kartais šitai pamiršta.

Taip, prigimtinė teisė nėra populiari nei teisės, nei filosofijos lauke. Net didysis Oliveris Wendellis Holmesas Jaunesnysis iš viso to pasijuokė. Vis dėlto prigimtinė teisė yra tokia idėja, kurią nuolat prisimename (turiu omenyje net mąstytojus pasauliečius) ištikus krizėms. Pasibaigus II pasauliniam karui Niurnberge teisėme nacių karo nusikaltėlius, bet jie nepaprastai gerai gynėsi; jie paklausė, kokiu įstatymu remdamiesi juos teisime. MŪSŲ – vokiškas – įstatymas leido mums taip elgtis, kad ir kaip klaikiai jums viskas atrodytų. Ir JŪSŲ įstatymai mums negaliojo. Tai kokiu įstatymu remdamiesi jūs mus teisiat?

Sąjungininkai tegalėjo atsakyti pateikę tai, kas buvo labai panašu į prigimtinę teisę. Teisėjas Jacksonas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas, pagrindinis Niurnbergo kaltintojas, pasakė baigiamąją kalbą, be galo panašią į prigimtinio įstatymo tiesą. Tai, ką darė naciai, buvo blogai. Jie šitai žinojo. Visi tai žinojo. Jie atsakingi už savo veiksmus vadovaujantis įstatymu, kuris peržengia Vokietijos ar Amerikos teisės ribas. Tai – prigimtinė teisė. Bet jeigu su tuo sutinki, esi pusiaukelėje arba dar toliau kelionėje į Dievą.

Gal galite patarti, kaip lavintis vadovaujantis šia prigimtinės teisės tradicija (pirmiausia perskaičius jūsų knygą, suprantama)?

Per pastaruosius keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų atgimė prigimtine teise grįstos idėjos, buvo parašyta labai gerų knygų. Bet čia paminėsiu tris geras knygas, nuo kurių skaitytojai ir turėtų pradėti: J. Budziszewskio „What We Can’t Not Know“ („Ko negalime nežinoti“) yra labai gera knyga šia tema, nereikalaujanti jokių filosofijos pagrindų. Ji parašyta iš neabejotinai krikščioniškos perspektyvos, bet atsispiria nuo gerokai platesnės filosofinės tradicijos ir, mano nuomone, yra viena iš geriausių kada nors parašytų knygų šia tema, skirtų plačiai auditorijai.

Alasdairo MacIntyre’o „After Virtue“ („Po vertybių eros“) yra klasika, knyga, filosofiškai tyrinėjanti kelią, vedantį į mąstymus apie prigimtinę teisę. Tačiau ši knyga nėra siaura mokslinė studija. Ją labai malonu skaityti.

Galiausiai – Heinricho Rommeno „The Natural Law: A Study in Legal and Social History and Philosophy“ („Prigimtinė teisė: teisės ir visuomenės istorijos ir filosofijos studija). Ši knyga geriausiai padės suprasti prigimtinės teisės tradiciją žvelgiant istoriko ir filosofo akimis.

y-news.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tai štai       2017-12-3 18:08

kokie proto galiūnai šiame portale. nėra kam pakomentuoti?


Rekomenduojame

Samuelis Greggas. Teisingi pinigai

Teismas patenkino LLKS skundą: prokuratūra iš naujo spręs, ar iškelti Rūtai Vanagaitei bylą dėl partizanų vadą juodinusių teiginių

Vyriausybė ketina parengti kompleksinę programą, aprėpiančią visą pokario Laisvės kovų įamžinimą

Vidmantas Valiušaitis. J. Pilsudskio „genijus“

Algimantas Rusteika. „Ar pajutot, kaip narsiąją žiniasklaidą apėmė baimė?“

Verta prisiminti. Aistros dėl Lukiškių aikštės statuso virė ir anksčiau

Liutauras Stoškus: „Gražus kalnelis gali būti bet kur“

Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vytautas Kabaila. Vyriausioji rinkimų komisija – nesąžiningų politikų ugdytoja, globėja ir užtarėja?

Politinis teismų procesas baigiasi? Kauno apygardos teismas skelbs nuosprendį Garliavos šturmo liudytojų byloje

Algimantas Rusteika apie Lietuvos žiniasklaidą: „Ką TAI turi bendro su gyvenimu?“

Romualdas Povilaitis. Sisteminė korupcija egzistuoja ir aukštajame moksle, nors apie tai tylima

„Talka kalbai ir tautai“ prašo Seimo Lukiškių aikštės konkursą pripažinti niekiniu

Vytautas Rubavičius: Antanas Smetona turi sugrįžti namo

Marius Kundrotas. Demokratija serga. Pribaigti ar gydyti?

830 tūkst. lenkų pasisako už abortų vaisiaus ligos ar negalios pagrindu draudimą

Švedijos Bažnyčioje vengiama Dievo lytį nurodančių įvardžių

Prof. Laima Kalėdienė. Vyriausybė siūlo atimti iš lietuvių kalbos jos valstybinį statusą

Algimantas Rusteika. Mano tvirtybės šaltinis

Vilniaus forumas: neteisėtas ir neskaidrus Lukiškių aikštės konkursas turi būti anuliuotas

Geroji Advento Naujiena: „Budėkite!“

Vytautas Landsbergis partijos kolegoms: „Galėjome išsišokti su „Lietšitu“...“

Liudvikas Jakimavičius. Laiminga diena

Algimantas Rusteika. Bunkerio Lietuva

Stratforo kūrėjas: ES yra žlugusi. Vytautas Radžvilas: Kodėl apsimetinėjame, kad nieko nevyksta?

Estijos siūlymas: jokia šalis neturėtų būti verčiama priimti pabėgėlių

Vygantas Malinauskas. Dvi pasaulėžiūros – du požiūriai į simbolius

Seime rengiama konferencija „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Kun. Robertas Grigas. „Kad Lietuva nebūtų išstūminėjama iš Vilniaus, o Vytis iškiltų ten, kur jam ir priklauso būti, – reprezentacinėje aikštėje“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.