Tikėjimo persekiojimas, Kiti regionai

John L. Allen Jr. Išpuoliai Lahore yra tik paskutinioji karo prieš krikščionis iliustracija

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 31 d. 21:21

1     

    

John L. Allen Jr. Išpuoliai Lahore yra tik paskutinioji karo prieš krikščionis iliustracija

Bernardinai.lt

Praėjusią savaitę Pakistano Lahoro mieste įvykdytas išpuolis prieš šv. Velykas šventusius krikščionis yra tik dalis jų vykdomo karo, leidinyje „The Spectator“ rašo apžvalgininkas Johnas L. Allenas Jr. Anot jo, karas prieš krikščionis kol kas yra didžiausia XXI amžiuje kol kas dar nutylima istorija.

Per savižudžio išpuolį Lahore žuvo daugiau nei 70 žmonių. Tai jau nebuvo pirmas kartas, kai per kelerius pastaruosius metus kraupaus išpuolio taikiniu Pakistane tapo krikščionių Bažnyčia. Per išpuolį prieš anglikonų Visų šventųjų bažnyčią Pešavare, kai susisprogdino du savižudžiai, žuvo 85 žmonės.

Šie išpuoliai, kaip rašo J. L. Allenas Jr., yra kraupūs, tačiau jų nesuvoksime nematydami platesnio konteksto. Jis atkreipia dėmesį į tris šokiruojančius faktus, kurie, deja, yra mažai žinomi plačiajai publikai. Remiantis Tarptautine žmogaus teisių draugija, sekuliaria Vokietijos Frankfurto mieste veikiančia institucija, 80 proc. visų religinės diskriminacijos atvejų pasaulyje šiandien yra nukreipti prieš krikščionis. Statistiškai tai reiškia, kad krikščionys yra labiausiai persekiojama pasaulio religinė bendruomenė.

Antras faktas byloja apie „Pew Forum“ atliktą tyrimą, liudijantį, kad nuo 2006 iki 2010 metų krikščionys net 139 valstybėse, beveik trijuose ketvirtadaliuose visų pasaulio valstybių, de jure ar de facto susidūrė su tam tikros formos diskriminacija. Be to, Globalios krikščionybės studijų centro, veikiančio prie Gordono-Conwello teologinės seminarijos Masačiusetse, duomenimis, kasmet vidutiniškai 100 tūkst. krikščionių yra nužudomi dėl to, ką pats centras įvardija kaip „tikėjimo liudijimo situaciją“. Tai reiškia, kad kažkur pasaulyje per valandą dėl priežasčių, susijusių su tikėjimu, yra nužudoma 11 krikščionių.

J. L. Allenas Jr. teigia, kad pasaulis regia naują krikščionių kankinių kartą. Vykstančios žudynės, pasak jo, yra tokio plataus masto, kad visa tai tampa ne tik pačia dramatiškiausia mūsų laikų krikščionybės tema, tačiau ir pačiu esminių žmogaus teisių iššūkiu mūsų eroje.

Kad patvirtintume tai, rašo J. L. Allenas Jr., tereikia apsidairyti aplinkui. Štai Bagdade islamistų kovotojai 2010 metų spalio 31 dieną užpuolė sirų katalikų katedrą ir nužudė du Mišias aukojusius kunigus bei iš viso nužudė 58 žmones. Deja, tai nebuvo precedento neturintis įvykis – iš 65 Bagdade stovinčių krikščionių bažnyčių nuo pat 2003 metų, kai JAV įvykdė invaziją į šalį, bent kartą sprogdintos buvo net 40 šventovių.

J. L. Allenas Jr., rašo, kad per pirmąjį Persijos įlankos karą, 1991 metais, Irake gyveno klestinti krikščionių bendruomenė, kurią sudarė apie 1,5 mln. žmonių. Šiandien, remiantis pačiomis geriausiomis prognozėmis, krikščionių yra likę ne daugiau kaip 500 tūkst., o realistinė prognozė skelbia, kad jų veikiausiai tėra tik 150 tūkst. Dauguma krikščionių buvo priversti pasitraukti. Gausybė jų taip pat buvo nužudyti.

Indijos šiaurės rytuose esanti Orisos valstija, kaip rašo J. L. Allenas Jr., tapo paties kruviniausio prieš krikščionis nukreipto XXI amžiaus pogromo vieta. 2008 metais serija riaušių baigėsi daugiau kaip 500 krikščionių nužudymu – daugumą jų mirtinai užkapojo mačetėmis ginkluoti induistų radikalai. Tūkstančiai buvo sužeisti, o dar apie 50 tūkst. žmonių tapo benamiais. Daugelis krikščionių prisiglaudė skubiai sukurtose pabėgėlių stovyklose, kuriose dalis praleido net porą metų.

Skelbiama, kad buvo sugriauta apie 5 tūkst. krikščionių namų, taip pat 350 bažnyčių ir mokyklų. Katalikė vienuolė sesuo Meena Barwa buvo išprievartauta per riaušes, tada išrengta ir nuoga vedama per miestą bei mušama. Smurtautojams palanki policija ragino vienuolę nerašyti pareiškimo ir atsisakė sulaikyti ją žalojusius asmenis.

Birmoje činų ir karenų etninių grupių nariai, kurie yra tvirti krikščionys, režimo laikomi disidentais ir nuolat yra persekiojami, kalinami, kankinami, verčiami dirbti priverstinius darbus ir žudomi, rašo J. L. Allenas Jr. 2010 metų spalį Birmos karinė chunta surengė karinių sraigtasparnių antskrydžius teritorijose, kuriose yra susitelkę krikščionys. Birmos karinių oro pajėgų šaltinis reporteriams pranešė, kad chunta buvo paskelbusi tas teritorijas „juodosiomis zonomis“, kuriose kariniam personalui buvo leidžiama be jokios autorizacijos tiesiog šaudyti į taikinyje atsidūrusius krikščionių taikinius. Nors tikslios statistikos ir nėra, manoma, kad per išpuolius buvo nužudyti tūkstančiai Birmos krikščionių.

2011 metų gruodį vietinis grupuotės „Boko Haram“ atstovas pareiškė, kad visi šiaurinių Nigerijos Jobės ir Borno valstijų krikščionys turi tris dienas pasitraukti. Po to 2012 metų sausio 5 ir 6 dienomis buvo surengta keletas bažnyčių sprogdinimų, per kuriuos žuvo mažiausiai 26 krikščionys. Be to, dar pranešta apie du apšaudymus, per kuriuos buvo nužudyti dar mažiausiai 8 krikščionys. Po viso to, kaip rašo J. L. Allenas, šimtai krikščionių pasitraukė iš savo namų, o dar šimtai tapo benamiais. Per paskutiniąsias Kalėdas, kaip skelbiama, „Boko Haram“ perpjovė gerkles mažiausiai 15 krikščionių.

Šiaurės Korėja savo ruožtu laikoma pačia nesaugiausia pasaulio valstybe krikščionims. Šioje šalyje maždaug ketvirtadalis krikščionių, kurių yra nuo 200 iki 400 tūkst., gyvena priverstinio darbo stovyklose už tai, kad nesutinka išpažinti nacionalinio kulto, sukurpto aplink valstybės kūrėją Kim Ir Seną. Antikrikščioniškos nuostatos tokios tvirtos, kad žmonėms, kurių seneliai yra krikščionys, neleidžiama užimti daugelio svarbių postų, nors paties Kim Ir Seno mama buvo presbiterių diakonė. Nuo 1953 metų, kai įsigaliojo paliaubos ir nusistovėjo siena tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, maždaug 300 tūkst. Šiaurės Korėjos krikščionių dingo be žinios ir, kaip manoma, yra nužudyti.

Anot J. L. Alleno Jr., šie duomenys iliustruoja, kad prieš krikščionis nukreiptas smurtas neapsiriboja tik „civilizacijų susidūrimu“ tarp krikščionybės ir islamo. Iš tiesų krikščionys susiduria su gausybe įvairių pavojų, ir nėra vieno priešo, kurį reikėtų nugalėti, ar vienos strategijos, kurią pasitelkus būtų galima išspręsti problemą.

Autoriaus pastebėjimu, kadangi didžioji dalis iš 2,3 mlrd. planetos krikščionių yra skurde bei gyvena besivystančio pasaulio šalyse, o be to, yra etninių, kultūrinių ir lingvistinių mažumų nariai, tai specialistai elgesį su jais traktuoja kaip patikimą rodiklį apžvelgti platesnę žmogaus teisių padėtį konkrečioje visuomenėje. „Kaip neturėjai būti žydas, kad aštuntajame dešimtmetyje rūpintumeisi disidentais žydais Sovietų Sąjungoje, kaip neturėjai būti juodaodis devintajame dešimtmetyje tam, kad pasibaisėtum Apartheido režimu Pietų Afrikoje, šiandien taip pat nereikia būti krikščionimi, kad suvoktum krikščionių apsaugos prioritetą šiandieniame pasaulyje“, – rašo J. L. Allenas ir iškart klausia, kodėl šio globalinio karo prieš krikščionybę mastas taip dažnai menkinamas.

Viena vertus, anot autoriaus, galima kalbėti apie tai, kad didžioji dalis aukų yra ne baltaodžiai ir skurde gyvenantys asmenys, todėl klasikine prasme nėra „žinių kūrėjai“. Tačiau globalinis karas prieš krikščionybę, anot J. L. Alleno Jr., prieštarauja pasenusiam stereotipui, kad krikščionybė yra represorė. „Užsiminkite apie „religinius persekiojimus“ ir dauguma sekuliarių visuomenės nuomonės formuotojų kalbės apie Kryžiaus žygius, inkviziciją, Bruną ir Gallilėjų, religinius karus ir raganų teismus. Tačiau šiandien mes negyvename Dano Browno trileryje, kur krikščionys siunčia pamišusius žudikus istorinėms sąskaitoms suvesti. Vietoje to krikščionys bėga nuo žudikų, kuriuos pasiuntė kiti“, – rašo J. L. Allenas Jr.

Be to, diskusijos apie religijos laisvę nukenčia ir nuo dviejų akidangčių, kurie mums Vakaruose iškreipia vaizdą. Dažniausiai diskusija įvelkama į vakarietiško stiliaus bažnyčios ir valstybės atskyrimo problematiką. Čia, anot J. L. Alleno Jr., tereikia prisiminti pastaruosius ginčus JAV tarp religinių lyderių ir Obamos Baltųjų rūmų kalbant apie kontracepcijos klausimą sveikatos apsaugos reformos kontekste. Tačiau tiesa yra ta, kad Vakaruose pavojus religijos laisvei reiškia, kad kai kas gali būti paduotas į teismą, tuo tarpu daugelyje kitų pasaulio valstybių tai reiškia, jog kas nors gali būti nušautas.

Antras dalykas yra tai, kad diskusija apribojama pasitelkiant labai siaurą „religinio smurto“ sąvoką. Jei moteris katechetė Kongo Demokratinėje Respublikoje yra nužudoma dėl to, kad įtikinėjo jaunuolius laikytis atokiau nuo kovotojų ir nusikaltėlių gaujų, tai galima sakyti, jog tai yra tragedija, bet ne kankinystė, nes užpuolikai buvo vedami ne neapykantos krikščionių tikėjimui. Tačiau, kaip rašo autorius, esminis dalykas čia yra ne tai, ką mąstė žudikai, o tai, kas yra katechetės širdyje. Juk ji sąmoningai rinkosi pavojų savo gyvybei, kad galėtų skleisti Gerąją naujieną. Kreipti dėmesį į žudikų, o ne aukos motyvus reiškia iškraipyti tikrovę.

„Kad ir kokie motyvai būtų tylėti, tačiau šiandien atėjo laikas nutraukti tą tylą. Popiežius Pranciškus į tai atkreipė dėmesį per savo pastarojo mėnesio generalinę audienciją: „Kai girdžiu, kad pasaulyje kenčia tiek daug krikščionių, kokia mano reakcija – ar lieku abejingas, ar priimtu tai, kaip savo paties šeimos nario kančią? Ar esu atviras savo šeimos broliui ar sesei, kurie atiduoda savo gyvenimą už Kristų?“ Jis atvirai paklausė: „Ar kas nors girdi mūsų verksmą? Kiek kančių mes dar turime iškęsti, kol kas nors kur nors ateis mums į pagalbą?“ Negali būti jokio klausimo, kad krikščionybės likimas XXI amžiaus pradžioje nusipelnė sulaukti įtikinamo atsakymo“, – savo rašinį baigia J. L. Allenas.

Pagal „The Spectator“ parengė Donatas Puslys

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas Palmaitis       2016-03-31 23:08

Nėra karas prieš krikščionis “nutylima istorija”. Visur žmonės vienodi: suduok vienam kartą, atsakys dešimčia kartų.
Per šimtmečius nebūta išpuolių prieš krikščionis musulmonų sunitų šalyse, kuriose laikomasi šariato, o atsirado po 911 provokacijos ir satanistų agresijos į Afganistaną ir Iraką, kurią satanistai tyčia pavadino “kryžiaus žygiu”.
Nereikalaukime iš musulmonų būti gudresniais nei esame patys.
Pirma pabaikime su savo antikristais ir sustabdykime persekiojimą tų, kurie kelia Kristaus tikėjimą aukščiau satanistų “balsų daugumos” įstatymų. Kai krikščionybės persekiojimas liausis Vakaruose, liausis ir kitur.


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.