Italija: kunigas, atidavęs kitam pacientui savo plaučių ventiliatorių, mirė nuo koronaviruso

Tiesos.lt siūlo   2020 m. kovo 27 d. 0:54

40     

    

Italija: kunigas, atidavęs kitam pacientui savo plaučių ventiliatorių, mirė nuo koronaviruso

Pro Patria

72-jų metų Italijos kunigas mirė nuo koronaviruso, nusprendęs perleisti savo plaučių ventiliatorių jaunesniam nepažįstamam pacientui.

Kunigas Giuseppe Berardelli atliko savo tarnystę Casnigo mieste, esančiame Bergamo provincijoje. Kunigui nustačius koronavirusą, plaučių ventiliatorių savo ganytojui parūpino parapijos tikintieji. Išgirdęs, kad ligoninėje yra kitas, jaunesnis pacientas, kuris ventiliatoriaus neturėjo, kunigas Berardelli jam atidavė savąjį.

„Tėvas Giuseppe Berardelli mirė kaip kunigas“, – pasakė vienas iš kunigą slaugiusių medicinos darbuotojų. „Esu giliai sujaudintas fakto, kad jis, būdamas Casnigo dekanu, laisva valia atsisakė savo ventiliatoriaus, kad galėtų jį perduoti jaunesniam pacientui.“

Kunigas Berardelli mirė kovo 15-ąją Lovere ligoninėje Bergame, tačiau jo istorija Italijos žiniasklaidoje pradėjo plisti tik šį pirmadienį. Kaip ir daugelis kitų, kurie nuo viruso nepagijo, kunigas turėjo ir kitų rimtų sveikatos bėdų.

Velionis kunigas Berardelli lyginamas su šv. Maksimilijonu Kolbe, lenkų kunigu, kuris, Antrojo pasaulinio karo metu išsiųstas į Aušvico koncentracijos stovyklą, pasisiūlė užimti kito kalinio, nuteisto mirties bausme marinant badu, vietą.

Norėdami nubausti kalinius dėl vieno pabėgėlio, sargai atsitiktine tvarka atrinko dešimt kalinių, kurie turėjo būti numarinti badu. Vienas iš atrinktųjų vyrų prašėsi dėl savo gyvybės išsaugojimo sakydamas turįs žmoną ir vaikų. Tuomet tėvas Kolbė pasisiūlė užimti nuteistojo vietą. Prašymas buvo išklausytas ir kunigas buvo įmestas į badavimo kamerą, kurioje po kelių dienų kankynės mirė.

Italijoje nuo koronaviruso mirė bent penkiasdešimt kunigų, kurie, sekdami Popiežiaus Pranciškaus raginimu, nesėdėjo užsidarę, tačiau padėjo kitiems šiuo sudėtingu laikotarpiu, taip rizikuodami savo gyvybėmis.

Pirmadienį Italijoje buvo registruotos 6077 mirtys nuo koronaviruso, vidutinis mirusiųjų amžius – 81-eri metai. Beveik visi mirusieji sirgo kitomis sunkiomis ligomis. Nuo kovo 9-osios Italija paskelbė valstybinio lygmens karantiną, kuris nuo tada buvo kelis kartus griežtinamas.

Parengta pagal užsienio naujienų portalų informaciją

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežius Pranciškus:       2020-03-28 18:28

Šeštadienio ryto Mišios už kenčiančiuosius ir tuos, kurie jiems padeda
Šeštadienio rytą aukodamas Mišias už sergančiuosius ir visus kenčiančiuosius dėl jau kone visą pasaulį pasiekusios koronaviruso epidemijos, popiežius prašė padėti tiems žmonėms, kurie kai kuriose pasaulio šalyse pradeda stokoti maisto. Šeštadienio Mišių intencija – už kenčiančiuosius ir tuos, kurie jiems padeda.

„Šiomis dienomis kai kur pasaulyje ėmė ryškėti naujos rimtos pandemijos pasekmės. Viena jų – maisto stoka. Didėja bado grėsmė, nes žmonės neturi darbo, ar ir anksčiau neturėjo pastovaus darbo. Jau dabar pradedame matyti pasekmes, kurios su laiku bus dar rimtesnės. Melskimės už šeimas, kurioms dėl pandemijos vis labiau reikia kitų pagalbos.“

Mišių homilijoje popiežius atkreipė dėmesį į labai didelius skirtumus tarp Dievo tautos narių, apie kurios kalba šios dienos Evangelija. Paprasti žmonės sekė Jėzų, jo klausėsi, jo žodžiai pasiekė žmonių širdis. Tautos vadovai, kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai nepasitikėjo Jėzumi ir niekino tuos, kurie jį sekė. „Prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“, – taip arogantiškai to meto aukštuomenė kalba apie paprastus tikinčius žmones.

Pasak popiežiaus, skilimas tarp paprastų Dievo tautos narių ir jos religinių lyderių elito nusidriekia per visą istoriją iki pat mūsų dienų. Religiniai lyderiai jaučiasi esą pranašesni už eilinius Dievo tautos narius, jie save laiko atskira visuomenės klase. Jie užmiršo, ką Dievas kitados buvo pasakę karaliui Dovydui: „Aš paėmiau tave iš kaimenės“; užmiršo, kad ir jie patys yra Dievo tautos, jo ganomos kaimenės nariai. Tai ir yra klerikalizmas.

Dėl to su dėkingumu ir meile šiandien atsiminkime tuos kunigus, vienuolius ir vienuoles, kurie uoliai tarnauja Dievo tautai, kurie nepavargsta būti su žmonėmis, sakė popiežius. Pranciškus kreipės ir į visus kunigus, prašydamas juos pagalvoti, su kuo jie, kieno pusėje jie stovi, koks jų santykis su Dievo tauta. Popiežius prašė kunigus mokytis iš Dievo tautos tikėjimo ir priminė aktualumo nenustojusį patarimą, kurį šv. Paulius davė savo mokiniui, jaunam vyskupui Timotiejui: atsimink savo senelės ir motinos tikėjimą. Paulius davė šį patarimą, nes puikiai suprato, kokie pavojai gresia Dievo tautos vadovams.  (JM / VaticanNews)

Raniero Cantalamessa:       2020-03-28 13:39

Marija, vilties Motina, padės ir mums
Popiežiaus pamokslininkas penktadienio rytą sakė trečiąjį gavėnios pamokslą Romos kurijai. Kaip ir kitais gavėnios penktadieniais, t. Raniero Cantalamessa kalbėjo ne betarpiškai popiežiui ir kardinolams, bet buvo perduotas jo meditacijos įrašas.

Kapucinas popiežiaus pamokslininkas apmąstė Motinos Marijos stovėjimą prie Jėzaus kryžiaus. Ji ten stovėjo kartu su kitomis moterimis, kartu buvo ir vienas iš Viešpaties mokinių, tačiau jos buvimas po Jėzaus kryžiumi visai kitoks, negu kitų. Ji kentėjo kaip motina, netekusi sūnaus.

Ir Bažnyčia yra pašaukta, kaip Marija, būti prie nūdienos laikų kryžių: būti su vargstančiais, kenčiančiais, pažemintais, sužeistais žmonėmis. Ji turi būti prie Jėzaus kryžiaus ne su nusivylimu, bet su viltimi. Neužtenka užtarti varguose ar stengtis juos kiek nors palengvinti. To per mažai. Visi tai gali daryti, net tie, kurie nežino apie prisikėlimą. Bažnyčia turi suteikti viltį skelbdama, kad kentėjimas nėra nesąmonė, bet turi prasmę, nes bus prisikėlimas iš numirusių. Bažnyčia turi pagrįsti „savyje gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Žmonėms reikia vilties kaip deguonies. Ir Bažnyčiai reikia vilties, kad tęstų savo kelionę per istoriją, nesijaustų priešiškumų prislėgta.

Tėvas Cantalamessa priminė, kad taip pat popiežius kovo 11 dieną, pirmojoje katechezėje po bendrųjų audiencijų šv. Petro aikštėje atšaukimo dėl koronaviruso epidemijos, kvietė išbandymų laikotarpį išgyventi su ištverme, atsakomybe ir viltimi. Palaikyti gyvą viltį reiškia atrasti, kad dar kažką galima padaryti, kad nesame palikti tuštumoje. Reikia stengtis, kad neužleistume vietos nevilčiai. Reikia pakelti kančią kantriai, su viltimi, po Jėzaus kryžiumi. Tai buvo didysis Motinos Marijos uždavinys, kurį ji įvykdė neprasdama vilties ir tuo šią valandą nori padėti ir mums. (SAK / VaticanNews)

Vėdėesai,       2020-03-28 13:19

šįkart perskaičiau. Štai ką pasakysiu. Nėra ,,žmogaus dvasinio pasaulėlio”. Pats Dievas yra Dvasia, ir gimdamas tos Dvasios kibirkštėlę gauna kiekvienas žmogus. Skirtumas tik toks: arba gyvendamas žmogus ją puoselėja, augina, arba supančioja savojo ego pančiais, kad tos kibirkštėlės neišgirstų ir nematytų. Nėra ,,tikro” ar ,,netikro” tikėjimo - yra tiesiog Tikėjimas. Koks jis, priklauso nuo to, kur ir kada žmogus gyvena, t.y. nuo geografijos, nuo laikmečio, t.y. nuo žmogaus evoliucijos etapo ir (t.p. ir asmeniškai) nuo sąmoningumo laipsnio. Slenka amžiai, keičiasi civilizavijos, keičiasi ir tikėjimai. Negali reikalauti, kad akmens amžiaus žmogus viską suvoktų kaip dabartinis, ir negali reikalauti, kad dabartinis žmogus laikytųsi akmens amžiaus postulatų. Kita vertus - o ką mes žinome apie tą akmens amžiaus žmogų? Todėl ką nors barti už ,,neteisingą” tikėjimą - daugiau negu nelogiška. Taip pat negali reikalauti, kad visi įtikėtų 20 a. pradžios fantazijomis, kai žmonės gauna dieviškųjų žinių tiesiog šiandien. Pasakos ir legendos - literatūros žanras, ir su tikėjimais tiesioginio ryšio dažnai neturi. Beje, tau labai praverstų kokios nors filologijos studijos, bet čia tik tarp kitko. Nesupratau, apie kokį kunigaikštį kalbi. Turbūt apie tą, kuris tau skiepija pyktį ir baimę. Jo vardas Antikristas. Žmogus, išsaugojęs dieviškąją kibirkštėlę, viso to neturi. Ir nesupratau, koks Jonas turėjo internetą. Tavo draugas Jonas? smile Biblijos laikais interneto, rodos, nebuvo. Pabaigai siūlyčiau sėsti ant nusiraminimo kėdutės, nustoti brukti tą savo ,,tikrąjį” tikėjimą ir pačiam susivokti, kam tarnauji. O dabar paaiškinsiu, kodėl vakar tau parašiau. Kristaus gyvenimas yra pavyzdys, kaip galima visiškai ir besąlygiškai paklusti Dievo valiai ir su meile pasiaukoti už kitus žmones, net priešus. O tu su tokia panieka prakalbai būtent apie pasiaukojimą. Tai kam tarnauji - Kristui ar Antikristui?

Kokia       2020-03-28 12:47

didžiai prasminga popiežiaus vakarykštė homilija? Kiekvienas žodis aukso vertės, t.y. kaip neprapulti šiame sumaištingame laikotarpyje, o pamatyti labai didelę pamoką, kodėl Viešpats leidžia tokiems dalykams vykti.

Gundo?       2020-03-28 12:38

Ir sugundo tą, kuris turi didelį savo aš, t.y. kurio širdyje Dievui dar vietos nėra. Tačiau, Dievas randa būdų žmogų prakalbinti, jei tik tas atsisuka į Jį.

Paulius       2020-03-28 12:22

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „jei tu Dievo sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: „Jis palieps savo angelams sergėti tave“ ir dar: „jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojų į akmenis“. Jėzus jam atkirto: „pasakyta: negundyk Viešpaties, savo Dievo“

Esmė       2020-03-28 11:32

tikėjime ta, kad žmogus turi Dievą atrasti savo širdyje. Jei jis klauso savo proto, tai ir “grybauja”. Dievas kalba per sąžinę. Taip ji būna iš pradžių tokia, kokia yra, bet, jei žmogus įsiklauso į ją ir ima keistis, kad ji taptų rami, tai Dievas veda toliau ir nepalieka. Ten kur yra Dievas, ten yra ramybė, meilė, gailestingumas artimui. Jei nėra, bent vieno iš šios trijulės, tai dar negirdi Dievo.

Vėdėesai,       2020-03-28 10:15

peržiūrėjau, kiek tu čia vargai. Įspūdinga! Bet perskaičiau tik tavo ištarmę apie blusas. Kažkaip akis užkliuvo. Ne, neverta ieškoti blusų supuvusių šiaudų stirtoje. Tikėtina, kad jų ten milijonai. Bet kam jos man? Jei neklystu, rašei viena tema. Ir mane suėmė juokas. Pagalvojau: kažin, koks to vaikino IQ? Ar jis bent žino, kad Jėzus mokė tik 3 metus, kad jis nuolat buvo kelyje, kad jo klausytojai, neskaitant tų dvylikos, kiekvieną dieną buvo vis kiti? O jei taip, tai jis turėjo kiekvienoje naujoje vietoje aiškinti naujojo tikėjimo pagrindus, svarbiausias tiesas, o ne ,,blusinėtis” mėnesių mėnesiais kokia nors viena tema. Antraip - kas jo būtų klausęsis? Ir kas visa tai būtų užrašęs? Ką girdėjo tie dvylika, mes žinome. Ką suprato, ką prisiminė, tą užrašė. Ir tai jau vėliau, praėjus nemažai laiko po nukryžiavimo. O kas užrašė tai, ką tu čia taip baisiai vargdamas skelbi? Ne, vyruti, netapsiu tavo sektos auka. Ačiū už dėmesį, bet kam to reikia. Manimi sunku manipuliuoti. Patarčiau ir tau nedėti į Kristaus lūpas šėtono žodžių, aukštyn kojomis apverčiančių Jo mokymo esmę (tikėtina, kad ir šįkart taip buvo), bet nepatarsiu nieko, nes suprantu, kad nepaklausysi. Matyt, tokia jau tavo karma. Užjaučiu. Bet dėl manęs kitą kartą taip nevark.

Popiežius Pranciškus penktadienio vakaro homilija       2020-03-28 6:16

Šventojo Tėvo homilija
I „Atėjus vakarui“ (Mk 4, 35) – taip prasideda Evangelija, kurios ką tik klausėmės. Atrodo, kad jau ištisas savaites tęsiasi vakaras. Tirštos sutemos dengia mūsų aikštes, gatves ir miestus; jos užvaldė mūsų gyvenimus ir viską pripildė spengiančios tylos ir slegiančios tuštumos, kuri viską stingdo: jaučiame ją ore, matome žmonių gestuose ir žvilgsniuose. Esame išsigandę ir pasimetę. Kaip mokinius Evangelijoje, ir mus staiga užklupo nelaukta šėlstanti audra. Supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir pasimetę, tačiau tuo pat metu – svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu, vieni kitus guosti. Visi esame šioje valtyje. Kaip anie mokiniai, kurie išsigandę vienu balsu šaukė: „Žūvame“ (Mk 4, 38), taip ir mes supratome, kad negalime kiekvienas eiti kas sau, bet turime eiti visi kartu.
Nesunku save atpažinti šiame pasakojime, bet sunku suprasti Jėzaus laikyseną. Kai mokiniai išsigandę puola į neviltį, jis tuo metu yra skęstančios valties gale. Ir ką gi jis daro? Nepaisydamas visų šurmulio jis sau ramiai miega, visiškai pasitikėdamas Tėvu. Tai, beje, vienintelis kartas, kai Evangelija kalba apie miegantį Jėzų. Kai pažadintas jis nuramina vėją ir vandenį, kreipiasi į mokinius su priekaišto gaida balse: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40). Pabandykime tai suprasti. Kas gi yra ta tikėjimo stoka, taip labai nesuderinama su Jėzaus pasitikėjimu? Mokiniai nebuvo liovęsi juo tikėti, nes jo šaukėsi. Pasižiūrėkime, kaip šaukėsi. „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ (Mk 4, 38). „Nerūpi“. Jie mano, kad Jėzus jais nesirūpina, kad jie jam nesvarbūs. Taip pat mums, mūsų šeimose skauda, kai girdime sakant: „Kodėl gi tau nerūpi?“ Šis sakinys žeidžia ir sukelia audras. Jis tikriausiai sukrėtė ir Jėzų. Nes juk niekas kitas taip mumis nesirūpina, kaip Jėzus. Ir iš tiesų, kai pasitikėjimą prarandantys mokiniai ėmė šauktis pagalbos, jis juos išgelbėjo.
Audra nuplėšia kaukę, atidengia mūsų pažeidžiamumą, apnuogina mūsų netikrą ir paviršutinišką saugumą, su kuriuo kūrėme savo planus, projektus, santykius ir prioritetus. Parodo, kaip buvome užmigę ir palikę tai, kas mus maitina, palaiko, kas duoda jėgų mūsų gyvenimui ir mūsų bendruomenei. Audra iškelia į dienos šviesą visas mūsų pastangas paslėpti ir užmiršti tai, kas maitino mūsų tautų sielą, visus bandymus save nuskausminti tariamai išganingais būdais, nenorą sugrįžti prie savo šaknų ir semtis protėvių išminties – o tai iš mūsų atėmė atsparumą, reikalingą, kad ištvertume negandas.
Vatican News

Popiežius Pranciškus penktadienio vakaro homilija       2020-03-28 6:16

II. Audros metu nukrito grimas, visi stereotipai, kuriais dangstėme savąjį ego, baimindamiesi dėl savo įvaizdžio. Dar kartą buvo atidengta ta palaiminta mūsų visų priklausomybė, nuo kurios neįmanoma pabėgti, – mūsų kaip brolių ir seserų savitarpio priklausomybė.
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Viešpatie, tavo žodis šį vakarą skirtas mums visiems. Šiame pasaulyje, kurį tu myli labiau už mus, mes visu greičiu skubėjome pirmyn, jausdamiesi galingi ir visagaliai. Trokšdami naudos, leidome, kad mus pavergtų daiktai ir svaigintų greitis. Nekreipėme dėmesio į tavo įspėjimus, nesustojome, matydami karus ir pasaulinio masto neteisingumą, neklausėme vargstančiųjų ir sunkiai sergančios mūsų planetos šauksmo. Bebaimiai skverbėmės pirmyn, manydami, kad sergančiame pasaulyje išliksime sveiki. Dabar, plaukdami audringa jūra, maldaujame tave: „Pabusk, Viešpatie!“
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Tu, Viešpatie, mus prašai, kad tikėtume. Ne tik prašai tikėti, kad tu esi, bet prašai, kad pas tave ateitume ir tavimi pasitikėtume. Gavėnios metu skamba tavo karštas raginimas: „Atsiverskite“, „Grįžkite pas mane visa savo širdimi“ (Jl 2, 12). Tu nori, kad šis išbandymų metas mums būtų pasirinkimo metas. Tai ne tavo teisimo, bet mūsų pasirinkimo metas – metas rinktis tarp to, kas svarbu ir kas praeina, atskirti tai, kas būtina ir kas ne. Tai metas nustatyti kursą į tave, Viešpatie, ir į kitus žmones. Matome daugybę pavyzdingų bendrakeleivių, kurie, nors ir baimės slegiami, reagavo aukodami savo gyvybes. Šventosios Dvasios jėga veikia per drąsų ir dosnų pasiaukojimą. Šventosios Dvasios gyvybė atperka ir padaro vertingas mūsų gyvybes, parodo, kaip jos susijusios su kitais žmonėmis ir kaip yra priklausomos nuo paprastų žmonių, dažnai nežinomų, neminimų laikraščių ir žurnalų antraštėse. Jie nepatenka į naujausių šou sceną, tačiau, be jokios abejonės,  lemtingus mūsų istorijos puslapius rašo jie: gydytojai, slaugės ir slaugai, maisto parduotuvių darbuotojai, sergančių žmonių prižiūrėtojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai,  vienuolės ir daugybė kitų, supratusių, kad niekas negali išsigelbėti vien savo jėgomis.
Matydami žmonių kančią, kuri yra tikros mūsų tautų pažangos matas, iš naujo atrandame ir suprantame Jėzaus kunigiškosios maldos prasmę: „Kad visi būtų viena“ (Jn 17, 21). Kiek daug žmonių nesėdami panikos savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. Kiek tėvų, motinų, senelių, mokytojų mažais kasdieniniais gestais padeda vaikams iškęsti dabartinę krizę, priderinti prie reikalavimų kai kuriuos įpročius, drąsina nenuleisti akių ir moko maldos. Kiek žmonių meldžiasi, padeda kitiems ir aukojasi visų labui. Malda ir tylus tarnavimas yra mūsų galingi ginklai.
Vatican News

Popiežius Pranciškus penktadienio vakaro homilija       2020-03-28 6:15

III. „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Tikėjimo pradžia – tai suprasti, kad mums reikia išganymo. Nesame visiškai savarankiški, jei esame vieni – skęstame. Mums reikia Viešpaties, kaip senų laikų jūreiviams reikėjo žvaigždžių. Pasikvieskime Jėzų į savo gyvenimo valtis. Sudėkime jam po kojų savo baimes, kad jis jas sunaikintų. Ir mes, kaip tie mokiniai, buvę valtyje, suprasime, kad su juo nenuskęsime. Tokia yra Dievo galia: ji pakreipia į gera visa, kas mums nutinka, net ir blogus dalykus. Jis nuramina mūsų audras, nes su Dievu gyvybė niekada nemiršta.
Viešpats kreipiasi į mus, ištiktus audros, ir ragina pabusti, imtis solidarumo, gyventi su tvirta viltimi, kuri mus palaiko ir suteikia prasmę šiomis valandomis, kai atrodo, kad viskas aplinkui skęsta. Viešpats mus žadina, kad mes pažadintume ir atgaivintume savo velykinį tikėjimą. Turime inkarą – jo kryžius mus išgelbėjo. Turime vairą – jo kryžiumi esame atpirkti. Turime viltį – jo kryžius mus pagydė ir apkabino, kad niekas mūsų neatskirtų nuo jo išganingosios meilės. Gyvendami atskirti nuo kitų, negalėdami su kitais susitikti ir pasidalyti jausmais, stokodami daugybės dalykų, dar kartą įsiklausykime į gelbstinčią žinią: jis prisikėlė ir gyvena su mumis. Viešpats nuo kryžiaus mus prašo atrasti mūsų laukiantį gyvenimą, žiūrėti į tuos, kurie mūsų šaukiasi,  atpažinti, stiprinti ir dauginti malonę, kuri yra mumyse. Negesinkime nusilpusios ugnelės (plg. Iz 42, 3). Leiskime, kad ji suliepsnotų viltimi.
Apkabinti kryžių reiškia turėti drąsos stoti akistaton su visais dabartinio meto prieštaravimais, užmiršti troškimą būti visagaliais ir visko daug turėti, suteikti daugiau vietos Šventosios Dvasios skatinamam kūrybingumui. Tai reiškia turėti drąsos atverti naujas erdves, kuriose visi jaustųsi laukiami, kurti naują svetingumą, brolybę ir solidarumą.  Buvome išgelbėti jo kryžiumi, kad priimtume viltį ir leistume, kad ji palaikytų mūsų pastangas, tiestų naujus kelius, kad galėtume vis labiau rūpintis savo ir kitų gerove. Apkabinti Viešpatį, kad apkabintume viltį, – štai kur tikėjimo jėga, kuri išvaduoja iš baimės ir apdovanoja viltimi.
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Brangieji broliai ir seserys, iš šios vietos, bylojančios apie tvirtą kaip uola Petro tikėjimą, trokštu šį vakarą jus visus patikėti Viešpačiui ir prašyti jums Švenčiausiosios Mergelės, Dievo tautos sveikatos ir per audringą jūrą vedančios žvaigždės, užtarimo. Iš šios vietos, kurią juosia Romos miestą ir pasaulį apkabinanti kolonada, tepasiekia jus kaip guodžiantis apkabinimas Dievo palaiminimas. Viešpatie, laimink pasaulį, suteik sveikatą kūnams ir paguodą širdims. Tu mus prašai nebijoti, tačiau mūsų tikėjimas silpnas ir mes išsigandę. Nepalik mūsų, Viešpatie, vienų audroje. Vėl mums sakyk: „Jūs nebijokite!“ O mes, kartu su Petru, paveskime tau visus savo rūpesčius, nes tu mumis rūpiniesi (plg. 1 Pt 5, 7).

Vatican News

Mąstymas       2020-03-28 6:09

Prašyti nuolankios, atviros Dievo Žodžiui ir žmogiškai pagalbai širdies

Šiandieninis Žodis patraukia mane į gilų susitelkimą ties Jėzumi. Pirmos eilutės parodo besikeičiančius santykius ir įtampas žmonių bendravime su Jėzumi. Įsivyrauja pasidalijimas. Įsiklausysiu į minios balsą.

*

Ar savo santykiuose su Jėzumi neišgyvenu tam tikro pasidalijimo? Pabandysiu įvardinti tikru vardu tai, kas mane skiria ir kas priartina prie Jo.

*

„Kai kurie norėjo Jį suimti“. Žmonės pasiduoda pagundai manipuliuoti Jėzumi ir diktuoti Jam savo sąlygas. Ar neapibrėžiu Jėzui veikimo ribų savo gyvenime? Ar nebandau Jo „suimti“ savo reikalams? Dėmesingai peržvelgsiu visas savo laikysenas.

*

Įsiklausysiu į sargybinių, kunigų bei fariziejų pokalbį. Vieni iš jų yra nustebinti Jėzaus žodžių, kiti pasipūtę ir „hermetiškai“ užsidarę. Jie yra prisirišę prie savo asmeninio Dievo ir pasaulio supratimo. Pasireiškia jų vidinė agresija.

*

Kuriose iš šių laikysenų matau save? Ką galiu pasakyti apie savo atvirumą, kai klausau Dievo Žodžio? Ar yra manyje kas nors, kas mane nuo jo uždaro? Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pamatyti savo širdį.

*

Nikodemo įspėjimas draugams neduoda rezultatų. Jis perspėja dėl neteisingumo. Kas yra mano „Nikodemas“? Ar sugebu jo klausyti? Dievas, siųsdamas man įspėjimus per kitus žmones, nori mane apsaugoti nuo gyvenimo klaidų.

*

„Jie išsivaikščiojo kas sau“. Aš taip pat neužilgo sugrįšiu prie savo kasdieninių reikalų. Ar po šios meditacijos jaučiuosi labiau atviras Jėzui?

Paprašysiu Jo: „Atverk mane ir prisiartink prie manęs“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-28 6:08

Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda SDB

Kiekvienas, kuris stebi pasaulį, visuomenę, tai, kas vyksta aplink mus, turi savo nuomonę. Vienas paprastas įvykis gali sužadinti įvairių vertinimų, nes mes skirtingai priimame tai, kas vyksta, ką matome. O kas darosi, kai situacija tampa sudėtingesnė, problemiška? Paprastai diskutuojama, ieškoma tiesos arba tiesiog bendros nuomonės. Kad bent iš dalies visi arba dauguma sutiktų. Deja, kartais viena žmonių grupė primeta savo požiūrį kitiems. Kartais tai daro turtinga ir įtakinga mažuma. Taip buvo Jėzaus laikas, taip yra ir šiandien. Sakyčiau, atrodo, kad taip būna gan dažnai.

Šiandien Evangelijoje fariziejai nenori, kad žmonės pripažintų Jėzų kaip Mesiją arba Pranašą. Galime perskaityti ir kitur, kad žmonės bijojo fariziejų (plg. Jn 9, 22 – aklo nuo gimimo tėvai). Kartais atrodo lengviau patylėti, negu prisidaryti sau problemų. Nepaisydami grėsmės, sargybiniai ir vienas iš fariziejų pasipriešino. Pirmieji rizikavo būti nubausti, o antrasis – viešai pasmerktas. Jie apgynė tiesą ir savo įsitikinimus. Jie išstatė save grupės neapykantai.

Mūsų laikais jaučiame nemažai neapykantos Jėzaus įkvėptai mažumai, norint apversti aukštyn kojomis visą mūsų moralę ir pakeisti visuomenę. Atviru būdu komunistams ne viską pavyko padaryti. Ta pati ideologija, tik kitokiu vardu ir kitokiais būdais šiandien nori, pavyzdžiui, sunaikinti šeimą, primetant kitokį šeimos modelį, siekia įtikinti, kad yra daugiau lyčių negu dvi, arba kad lytį galimą pasirinkti, kad pornografija – nieko blogo, kad abortas nėra žudymas, o gydymo procedūra. Tokių patologijų yra ir daugiau.

Šiandien reikėtų susimąstyti, ar kartais netrūksta mums tokių žmonių kaip Evangelijos sargybiniai arba Nikodemas? Kodėl nedrįstame pasipriešinti moralinei mažumos revoliucijai? Jėzus liepė gerbti žmogų ir atmesti, pasmerkti blogį. Ar taip yra šiuolaikiniame pasaulyje, mūsų laikų Europoje? Vis dažniau atrodo, kad iš baimės tyliai priimame ir vieną, ir kitą. O Jėzus atvirai pasipriešindavo blogiui, to reikalavo ir iš savo mokinių.
Bernardinai.lt

IV Gavėnios šeštadienio Evangelija       2020-03-28 5:56

(Jn 3, 16)

  Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą.

Evangelija (Jn 7, 40–53)

  Išgirdę Jėzaus žodžius, kai kurie žmonės sakė: „Jis iš tiesų pranašas.“ Kiti tvirtino: „Jis Mesijas“. Dar kiti pranašavo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos?“ Argi Raštas nesako, kad Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ Taigi minioje kilo nesutarimas dėl jo asmens. Buvo tokių, kurie norėjo netgi jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos.
  Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl neatvedėte?“
  Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs“.
  Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“.
  Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“
  Tada jie atsiliepė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“.
  Ir taip jie išsivaikščiojo sau.
Katalikai.lt

IV Gavėnios šeštadienio Dievo Žodižio       2020-03-28 5:55

Psalmė (Ps 7, 2–3. 9–12)

P. – Prie tavęs, Viešpatie Dieve, glaudžiuosi.

  Aš prie tavęs, Viešpatie Dieve, glaudžiuosi,
  gelbėk mane ir vaduok nuo visų mano engikų,
  kad manęs nepagrobtų kaip liūtas,
  kuris žiauriai drasko, kai nėra kas gelbi. – P.

  Teisdamas mane teisiu pripažinki: aš juk nekaltas.
  Padaryk nedorėlių užmačioms galą, teisų sutvirtink.
  Tu gi kiaurai permatai širdis,
  Dieve teisusis. – P.

  Skydas, kuris mane dengia, – tai Dievas,
  jisai teisias širdis vaduoja.
  Dievas – teisingas Teisėjas,
  kasdien jo bijokim. – P.

IV Gavėnios šeštedienio Dievo Žodižio       2020-03-28 5:55

Skaitinys (Jer 11, 18–20)

  Viešpatie, leidai man tai sužinoti, todėl aš tatai ir žinojau, tada tu davei man suprasti jų darbus.
  Pats aš buvau kaip romus avinėlis, vedamas pjauti, – nenujaučiau, kad prieš mane piktų kėslų turėjo sakydami: „Tam medžiui nuleiskime syvus, išraukime jį iš gyvųjų pasaulio, kad niekas daugiau neminėtų jo vardo“.
  Tačiau kareivijų Viešpats sprendžia teisingai, patikrinęs viską rimčiausiai. Aš gausiu išvysti, kaip tu jiems atkeršysi, nes savąją bylą aš tau patikėjau!

Popiežius Pranciškus       2020-03-27 18:20

„Dievas mums padeda įvairiais būdais. Mus sutvirtina, prisiartina, kaip tada prie mokinių, kurie audroje prašė pagalbos. Kai ištiesė ranką skęstančiam Petrui.“

„Nenoriu žmonių skirstyti į tikinčius ir netikinčius“, – pažymėjo popiežius, paklaustas, kur paguodą randa netikintys. – „Visi esame žmonės ir visi esame toje pačioje valtyje. Joks žmogiškas dalykas neturi būti svetimas krikščioniui. Čia verkia, nes kenčia. Visi. Visiems bendras žmogiškumas ir kančia. Mums padeda sinergija, abipusis bendradarbiavimas, atsakomybės jausmas, aukojimosi dvasia, kuri regima daugybėje vietų. Neturime žmonių dalyti į tikinčius ir netikinčius, žvelkime giliau: priklausome žmonijai. Prieš Dievą visi esame vaikai.“

„La Stampa“ dienraščio žurnalistas užsiminė apie dramatiškas situacijas labiausiai epidemijos paliestose Italijos vietovėse, kai artimieji negali būti šalia mirštančių senelių ir ligonių, jų paskutinius žodžius sutuoktiniams ir vaikams perduoda slaugai. „Šiomis dienomis man pasakojo vieną istoriją, kuri mane sujaudino ir nuliūdino, nes gerai išreiškia tai, kas šiuo metu vyksta ligoninėse“, – sakė popiežius. – „Viena senelė suprato, kad greitai mirs, ir norėjo atsisveikinti su artimaisiais: tada slaugė paėmė savo telefoną ir video skambučiu susisiekė su anūke. Tokiu būdu senelė galėjo pamatyti anūkės veidą ir išeiti paguosta. Poreikis, kad kažkieno ranka paimtų tavo ranką, kad kažkas būtų kartu paskutinėmis akimirkomis, yra esminis. Daug slaugių ir slaugų atsiliepia į šį paskutinį troškimą, išgirsta vienatvės šauksmą, paima už rankos. Skausmas tų, kurie iškeliavo be atsisveikinimo, tampa žaizda tų širdyje, kurie lieka. Ačiū visiems slaugytojams, medikams, savanoriams, kurie, nepaisant didžiulio nuovargio, kantriai ir su širdies gerumu pasilenkia prie ligonių, kad pakeistų negalinčius atvykti artimuosius.“

Kai viskas pasibaigs, kuo tai galės pasitarnauti ateičiai? „Priminimas visiems žmonėms, jog žmonija yra viena bendruomenė“, – sakė popiežius, pritardamas, jog būtinas viso pasaulio solidarumas. – „Supratimas kokia svarbi, kokia lemtinga yra visuotinė brolybė. Turime galvoti apie tai tarsi tai būtų karo pabaiga. Nebus „kiti“, bus „mes“. Iš šios situacijos galėsime išeiti tik kartu.“

Pasak Šventojo Tėvo, išėjus svarbu pradėti vėl iš naujo žmogiškai. Vėl pažvelgti į šaknis – į senelius. Kurti tikrą tarpusavio brolybę. Atsiminti sunkią ir kartu išgyventą patirtį. Eiti pirmyn su viltimi, kuri neišduoda. Tai raktiniai žodžiai naujai pradžiai: šaknys, atmintis, brolybė ir viltis. (RK / Vatican News)

Paulius       2020-03-27 16:55

tai kad visiškai nesuvokiate, nes deklaruojate panieką šiam gyvenimui, kuris krikščiioniui yra Dievo dovana ir siekį kuo greičiau jį palikti ir giriate savižudybę. po tokių piktžodžiavimų turėtumėte skubiai eiti išpažinties. ir atgaila turėtų būti sunki. nes nesupratimas ką kalbi nepanaikina nuodėmės

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pranešimas       2020-03-27 15:58

Kovo 27 d., penktadienį, 19.00 val. Lietuvos laiku, popiežius Pranciškus iš Šv. Petro aikštės Vatikane tikintiesiems suteiks ypatingąjį palaiminimą Miestui ir pasauliui (Urbi et Orbi). Šitai Jo Šventenybė padarys atsižvelgdamas į nepaprastąją padėtį, kurioje šiuo metu yra visa žmonija dėl COVID-19 pandemijos.

„Jau dabar visus kviečiu dvasiškai dalyvauti nuotoliniu būdu. Klausysimės Dievo žodžio, išsakysime maldavimus, pagarbinsime Švenčiausiąjį Sakramentą, kuriuo vėliau suteiksiu palaiminimą Urbi et Orbi. Bus galimybė gauti visuotinius atlaidus“, – jungtis į bendrą maldą pasaulio krikščionis sekmadienį pakvietė Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus melsis ant Šv. Petro bazilikos laiptų. Didžiulėje Šv. Petro aikštėje nebus maldininkų – pandemijos ypač alinamoje Italijoje galioja draudimas išeiti iš namų be svarbios priežasties, o Vatikano miestas-valstybė, rūpindamasis tikinčiųjų saugumu, prašo jų taip pat nesirinkti į aikštę.

Popiežiaus maldą ir palaiminimą Miestui ir pasauliui tiesiogiai transliuos LRT Televizija, LRT Radijas ir portalas LRT.LT.

>>>15:37       2020-03-27 15:57

Labai klystate sakydamas “tiesiog Dievo žmonės skuba susitikti su Viešpačiu… žmogeliukai ar bent suvokiate ką kalbate?”.
    Suvokiame, nes tie, kurie Viešpatį sutiko čia, žemėje, visada veršis ten, kur Jį matys amžinai. Tai yra beprotiška trauka būti vienybėje su Juo.

Paulius       2020-03-27 15:37

mane stebina tokios pagyros šitokiems poelgiums. argi tai nėra arba savižudybė arba gundymas? Viena už kitą didesnė nuodėmės krikščionybėje. O viename komentare apskritai nusirašyta - tiesiog Dievo žmonės skuba susitikti su Viešpačiu… žmogeliukai ar bent suvokiate ką kalbate?

Vėdėesas       2020-03-27 14:07

ištikimas pats sau. Kaip visada, tik jis vienas ,,žino” tiesą apie ,,tikrąjį tikėjimą”. Žinoma, kad užkietėjusiam ateistui, netikinčiam amžinuoju gyvenimu, pati vertingiausia yra jo paties gyvybė, kad ir kokia ji nevertinga atrodytų kitiems. Vis dėlto net Vėdėesas nesiryžo parašyti, kad ir Kristus buvo kvailys, pasiaukodamas už žmoniją. Tą darbą dirba jo bendrai - kiti troliai, tokie, kaip ahas, sulaumėjusi, net žodžio laisvė. Ne tiesiogiai, bet… Ir kodėl bedievius taip traukia katalikų puslapiai? Ką jie čia randa? Juk galima apeiti, neskaityti. Bet ne! Turbūt pats šėtonas į užpakalį žnybia ir neduoda ramybės, kol jie viešai neapsikakoja smile . Turbūt reikėtų palinkėti ,,kad jus kur koronė”, bet nelinkėsiu. Negerai skleisti negatyvą. Na, o visiems kitiems linkiu sveikatos - ir fizinės, ir ypač dvasinės. Tikros dvasinės - ne pagal Vėdėesą smile .

Dzeikas       2020-03-27 13:58

Zmogus liudyjo Jezu Kristu ne tik zodziu, bet ir veika.
Amerikieciu garvezio masinistas Keizi Dzonsas avarijos akivaizdoje laike garvezio stabdzius iki paskutines akimirkos tuo isgelbejes begale zmoniu. Jo kunas buvo rastas tarp nuolauzu uzgules stabdziu sverta.
Daina sako apie ji: Keizi Dzonsas isvyko i paskutine kelione Pazadetojon Zemen.
Tikrai zinau, kad Giuseppe Berardelli dabar ten pat.

Žodžio laisvė...       2020-03-27 12:29

Eikit savanoriauti nerašinėję viduramžių paistalų.

Visus kviečiu dalyvauti       2020-03-27 12:25

Malda su popiežiumi ir ypatingas palaiminimas „Urbi et Orbi“

Visus kbiečiu dalyvauti:        2020-03-27 12:22

Malda su popiežiumi ir ypatingas palaiminimas „Urbi et Orbi“
Penktadienį 19 val. Lietuvos laiku popiežius Pranciškus iš Šv. Petro aikštės Vatikane tikintiesiems suteiks ypatingąjį palaiminimą „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“). Jis tai padarys atsižvelgdamas į nepaprastąją padėtį, kurioje šiuo metu yra atsidūrusi visa žmonija dėl Covid-19 pandemijos.

Popiežiaus maldą ir palaiminimą „Miestui ir pasauliui“ tiesiogiai internetu transliuos Vatican News svetainė (dešinėje viršuje), LRT - televizija ir radijas.

„Jau dabar visus kviečiu dvasiškai dalyvauti nuotoliniu būdu. Klausysimės Dievo žodžio, išsakysime maldavimus, pagarbinsime Švenčiausiąjį Sakramentą, kuriuo vėliau suteiksiu palaiminimą „Urbi et Orbi“. Bus galimybė gauti visuotinius atlaidus“, – jungtis į bendrą maldą pasaulio krikščionis sekmadienį pakvietė Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus penktadienį 18 val. Romos laiku (19 val. Lietuvos laiku) melsis ant Šv. Petro bazilikos laiptų. Didžiulėje Šv. Petro aikštėje nebus maldininkų – pandemijos ypač alinamoje Italijoje galioja draudimas išeiti iš namų be svarbios priežasties, o Vatikano miestas-valstybė, rūpindamasis tikinčiųjų saugumu, prašo jų taip pat nesirinkti į aikštę. (Vatican News ir LVK)

Dviguba koronė neišgąsdino Kroatų.       2020-03-27 12:20

Kroatija po žemės drebėjimo pandemijos metu. Kroatijos sostinės arkivyskupas kardinolas Josipas Bozanič, kalbėdamas per vietinę katalikų radijo ir televizijos stotį kardinolas Bozanič paragino Kroatijos gyventojus būti solidarius, vieni kitus palaikyti ir pasikliauti malda, praneša vokiečių katalikų žinių agentūra KNA. Kardinolas Bosanič ypač jautriai prisiminė penkiolikmetę, žuvusią sekmadienį žemės drebėjimo sugriautame name. Zagrebo ganytojas priminė Kroatijos vyskupų sprendimą nebeaukoti bendruomeninių Mišių, paskelbtą tris dienas prieš žemės stichiją. Todėl bažnyčios per žemės drebėjimą buvo atviros tik pavienių tikinčiųjų privačiai maldai. Galimas daiktas, kad kitu atveju žemės drebėjimas būtų pareikalavęs dar daugiau žmonių gyvybių, samprotavo kardinolas Bosanič.

Jis pridūrė, jog labai svarbu, kad kovojant su pandemija būtų laikomasi civilinės valdžios nurodymų. „Turime gerbti taisykles ir vieni kitiems padėti“, – patikino Josip Bosanič. Kroatija po žemės drebėjimo skaičiuoja didelius nuostolius sostinėje Zagrebe, smarkiai nukentėjo daug bažnyčių ir parapijų pastatų. Taip pat pranešama apie nuostolius patyrusią Kroatijos nacionalinę šventovę Marija Bistrica.

Tačiau prieš šalinant padarytus nuostolius reikia pasirūpinti gyventojais, dėl žemės drebėjimo tapusiais benamiais. Pirmiausiai reikia padėti namų nebeturinčioms šeimoms, pareiškė kardinolas.

Vyriausias krašto katalikų ganytojas gali vadinti save laimės kūdikiu: nugriuvusio katedros pietinio bokšto dalis pramušė greta esančių vyskupo namų stogą. Kaip praneša laikraštis „Jutarnij list“, stogas įgriuvo tiesiai priešais kambarį, kuriame buvo kardinolas. Katedros, laikomos Zagrebo miesto simboliu, bokšto kryžius ir plytos krito iš 100 metrų aukščio. Anot kardinolo Bosanič, neatrodo, kad būtų didelių nuostolių katedros viduje, tačiau tai dar reikės įvertinti. (SAK / VaticanNews)

ah1       2020-03-27 12:02

tikroji malda, mokė rabis Jėzus Kristus, eik į savo kambarėlį ir melskis.  Kodėl? - todėl kad virusais ir ligomis neužsikrėstum ir ligų neplatintum.
Viskas Biblijoje, tik kad nematau Biblijos Jėzaus Kristas tikrojo moklso puoselėtojų ir aiškintojų.

ah1       2020-03-27 11:47

o aš manau kad kunigai turi rodyti pavyzdį ir mokyti kaip žmonėms išsaugoti save ir savo artimuosius siaučiant ligoms ir patys pirmiausia karantinuotis ir liepti žmonėms karantinuotis o ne būti virusų ir ligų platintojais. Kiek žmonių tie kunigai koronovirusuoti ir kunigai nešiodami koronovirusą  užkrėtė?  TSRS laikais tai mokykloje mokė kad bažnyčios tai virusų ir ligų veisyklos ir platintojos, nes į bažnyčias daugiausia ir renkasi ligoti prašyti dievo kad pasveiktų ir dar sakydavo kad per bažnyčių šventą vandenį, kur visi sveiki ir ligoti, užsikrėtusieji kiša pirštus paskui save liečia, ligos plinta. Juk ir dabar prie caronoviruso liepiama nesičiupinėti, neliesti veido rankomis kad neapsikrėsti, rekomenduojama mūvėti pirštines.

Laumėjantis       2020-03-27 11:36

1. Žiūriu Copy-pastintojas stengiasi visur palikti savo žymę - kaip koks šuo prie stulpo.
2. Kaip suprantu, ši naujiena nėra teisybė: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2020-03-24-italijoje-nuo-koronaviruso-mire-kunigas-atsisakes-medicinines-irangos-del-kito-paciento/179577?fbclid=IwAR3c9digVQ0qkf8bZGLh-Zd7o4MyT5Bjp48XWfuZLvd-TL9D2e_uRvPu17o
3. Koks ten klasikas į savo herojaus lūpas įdėjo žodžius: ,,laikraščiai meluoja”?

Bent jau nuo Velykų       2020-03-27 10:28

karantiną reiktų atšaukti,paliekant jį pažeidžiamiausiems,paliekant kaukes…Tai gyvybiškai būtina.

Jan       2020-03-27 9:18

Mk 12, 28b–34 “Vienas iš Rašto aiškintojų atėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“

Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis“. Antrasis: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu“...”

Manau       2020-03-27 8:34

kad pasaulio akimis, šiandien, šis kunigo poelgis protu nesuvokiamas.  Dievo žmonėms tai joks žygdarbis, nes yra labai gera proga susitikti su Viešpačiu. Dievo žmonės neprisirišę jokiomis priklausomybėmis prie šio pasaulio malonumų, o pati didžiausia svajonė išeiti į pažadėtąją žemę.
(1 Kor 2, 6–10) Broliai! Mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis.
Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“.
Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes.

Lukas Ambraziejus SJ       2020-03-27 8:16

Užpraeitas sekmadienis. Štai kada suvokiau, kad virusas pasiekė mano (laikinų) namų duris. Tuo metu buvau apsistojęs mažame Vakarų Prancūzijos miestelyje prie Atlanto vandenyno pakrantės, kur lankiau prancūzų kalbos kursus. Kaip įpratęs, sekmadienį ryte, plieskiant šiltai pavasario saulei, vienas pats dviračiu išsiruošiau į to miestelio bažnyčią. Prie bažnyčios durų buvo sustojusi grupelė žmonių ir suglumus klausėsi zakristijono, kuris nuo laiptų viršaus susirinkusiems aiškino, kad nuo šiandien visoje Prancūzijoje nebebus švenčiamos Mišios.

Ką gi, tariau sau, atšvęsiu sutrumpintą Žodžio liturgiją vienas pats ir, atsisėdęs šalimais ant suoliuko, išsitraukiau telefoną, kuriame susiradau aplikaciją su dienos skaitiniais. Ir ką gi skaitau Evangelijoje? Ogi tą ilgą istoriją apie Jėzų ir nusidėjėlę prie Jokūbo šulinio, atpasakotą evangelisto Jono. Štai kaip Jėzus kalba: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje [!]. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Šitie žodžiai mane labai sujaudino, nes dūrė kaip strėlė tiesiai į esamos problemos šerdį.

Šiuo laiku esame atskirti nuo gyvos tikinčiųjų bendruomenės, nebeturime realios prieigos prie sakramentų, netekome bažnyčių, kuriose galėtume pasėdėti, nurimti, pajausti Dievo buvimą. Dažnai toks yra mūsų žvilgsnis į situaciją, kurioje esame, – iš mūsų tai buvo atimta, šito netekome. Bet Jėzus tuo pačiu ragina mane – ir kiekvieną iš mūsų – kažką priimti, kažką nauja atrasti. Žinoma, kažko netekome, bet tuo pačiu kažkas kitas mums taip pat yra pridėta. Kas?

Mielieji, šiuo sunkiu metu esame įpareigoti – ir įgalioti – patys tapti mažomis bažnyčiomis. Akmens ir plytų bažnyčios uždarytos, bet širdies bažnyčia mūsų viduje tegul niekada neuždaro savo durų. Dabar, ypač dabar, mes patys turime būti ta vieta, kurioje mūsų artimieji randa ramybę, paguodą, atleidimą ir Dievo artumą. Tai didžiulė atsakomybė! Bet Jėzus pats ją mums patiki. Jeigu iš Jo ir Jo žodžio semsimės jėgų, tikrai tapsime tais garbintojais, kurie Tėvą šlovina Dvasia ir tiesa.

Mąstau       2020-03-27 6:06

Prašyti gilaus ryšio su Jėzumi sunkiose gyvenimo valandose

Su giliu užsidegimu priglusiu prie Jėzaus ir prašysiu Jo, kad galėčiau būti kartu Jo vienatvėje ir kančioje, kada yra atmestas.

*

Sustosiu ilgiau ties žodžiais: „Žydai tykojo Jo nužudyti“. Nuoširdžiame pokalbyje klausiu Jėzaus, kas mano gyvenime labiausiai Jį žeidžia. Per kokius savo gyvenimo užmojus Jį išduodu?

*

Jėzus pasilieka slaptoje ir neatpažintas tų, kurie Jį netiki. Ar pastebiu Jį savo kasdienybėje? Ar klausau Jo žodžių? Kokiose vietose, santykiuose, užsiėmimuose nesugebu Jėzaus pamatyti?

*

„Tačiau mes žinome…“. Prisirišimas prie savų Dievo supratimo schemų neleidžia žydams pažinti Jėzaus. Kokios minčių schemos ar įvaizdžiai labiausiai trukdo man susitikti Jėzų maldoje?

*

Jėzus prikiša žydams, kad nepažįsta Dievo. Parpulsiu prieš Jėzų ir karštai Jo prašysiu, kad padėtų man pamatyti tiesą apie mano santykius su Dievu. Ką Jis man leido pamatyti?

*

Kokia yra mano Dievo patirtis? Kokį Tėvo paveikslą nešioju savyje? Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pagilinti mano ryšį su Tėvu.

*

Prisiglausiu prie Jėzaus Širdies ir kartosiu:

„Leisk man būti su Tavimi, kada ateis Tavo kančios valanda“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-27 6:05

Evangeliją komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Jėzus dažnai atskleisdavo fariziejų veidmainiškumą, iškeldavo į viešumą jų nuodėmes, paslėptas egoistines intencijas. Ar ne dėl to norėjo Jėzų nužudyti? Tai jiems nepatiko, nes visi galėjo pamatyti skaudžią tiesą. Stovėti tiesos apie save akivaizdoje – tai pirmas ir kartais skaudus atsivertimo žingsnis. Būtinas. Fariziejai norėjo kitaip. Nutildyti Jėzų ir gyventi toliau, kaip ir anksčiau. Tikėti taip, kaip norime, o ne kaip Jėzus mokė. Nes tai patogu.

Nutildyti tą, kuris sako nepatogią tiesą. Nutildyti sąžinės balsą. Pašalinti visas kliūtis, viską, kas trukdo gyventi taip, kaip norime. Pavadinti blogį kitaip, kad tik baisiai neskambėtų, parodyti blogį kaip ir gerą galimybę. Dvasiniame gyvenime tai dažnai paplitusios pagundos, kai kovojama su blogais įpročiais.

Gavėnios metu esame kviečiami pravėdinti savo sąžinę. Įleisti į ją Jėzaus žodį ir jį priimti. Nes tikėti – tai gyventi pagal tikėjimą. Tikėti – tai vykdyti Jėzaus darbus, paklusti Jam. Tikėti Jėzų – tai priimti viską, ką Jis sako, nors ir atrodytų sunkiai įgyvendinama. Tikėti Jėzų – tai leisti Jam ugdyti mano sąžinę, kad netylėtų, kai reikia įspėti prieš blogį.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-27 5:59

Evangeliją komentuoja Eugenijus Markovas SJ

Mesijo kilmė

„Išties jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs.“

Šios dienos Evangelijos ištraukoje tęsiame Jėzaus kelionę Jeruzalės link. Tik šį kartą norėčiau pristatyti tam tikras detales apie Jėzaus, kaip Mesijo, tapatybę. Diskutuojant apie Jėzaus, kaip Mesijo, kilmę, randame daug nuomonių, tai jis yra paprastas nazarietis, tai galilėjietis, nes ten pradėjo savo kaip Mesijo kelią, arba tiesiog keliauninkas. Žydai, persekiojantys Jėzų, taip pat tampa šio klausimo dalimi: kuo laikyti Jėzų? Viena vertus, jie mato Jo atliekamus darbus: pagydymus, palyginimus ir Jo kalbas apie Tėvą, šį patvirtinimą dažnai randame Evangelijoje pagal Joną, kita vertus, laikė piktžodžiavimu, už ką grėsė mirtis. „Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti. Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas?“

Klausimas nelengvas, jį randame ir Evangelijoje pagal Morkų, kai Jėzus mokinių paklausė: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“(Mk 8, 27). Atsakymų buvo įvairių, bet vienintelė esmė, kurią mums skelbia Jėzus, yra neabejoti Jo, kaip Mesijo, prigimtimi. Nėra paprasta tai padaryti, kai žinai, iš kur Jėzus yra kilęs, tai patvirtina ir žmonės: „Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis?“ Kai kalbame apie Dievo sūnų, dauguma to meto žmonių įsivaizdavo, kad Mesijas turėtų atsirasti iš nieko, o tai ir būtų geriausias to įrodymas. Evangelistai ir artimiausi Jėzaus pasekėjai mums atskleidžia, kad Jėzus yra įsikūnijusio Dievo sūnus, jis gi Mesijas ir Išrinktasis. Todėl šios dienos Evangelijos ištraukoje jo priekaištai nepriimantiems skamba taip: „Išties jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau…nes (Tėvas) jis yra mane siuntęs.“

Taigi Jėzaus kelias Evangelijoje, atskleidžiamas palaipsniui, kaskart artinantis prie jo dieviškumo. Juk išties, kaip sako Jėzus, jūs mane pažįstate…
Bernardinai.lt

IV Gavėnios penktadienio Evangelija       2020-03-27 5:56

(Mt 4, 4b)

  Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Evangelija (Jn 7, 1–2. 10. 25–30)

  Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai tykojo nužudyti.
  Artėjo žydų palapinių šventė. Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis.
  Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti? Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas? Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“.
  Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „Išties, jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau, bet tikras yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate. Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs ir jis yra mane siuntęs“.
  Tuomet jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda“.
Katalikai.lt

IV Gavėnios penktadienio Dievo Žodžio       2020-03-27 5:55

Psalmė (Ps 33, 17–21. 23)

P. – Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai.

  Nuo piktavalių nusigręš Viešpaties veidas,
  ir nieks nebeminės žemėj jų vardo.
  Šaukias teisieji – juos Viešpats išgirsta,
  iš visų nelaimių juos gelbi. – P.

  Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai,
  išvargintas sielas pagydo.
  Daugel bėdų ištinka teisuolį,
  bet išvaduoja jį Viešpats. – P.

  Saugo Viešpats jo visus kaulus:
  nė vienas jų nesulūžta.
  Viešpats vaduoja saviškių gyvybę.
  Sveikas išlieka, kuris prie jo glaudžias. – P.

IV Gavėnios penktadienio Dievo Žodžio       2020-03-27 5:54

Skaitinys (Išm 2, 1a. 12–22)

  Mintis viens kitam reikšdami neteisingas,
  bedieviai kalbėjo: „Šalin tą teisuolį
  Jis drumsčia ramybę, neduoda gyventi.
  Jis mums priekaištauja: mes teisę pažeidžią;
  ir kaltina nuolat: mes laužą dorovę.
  Jis giriasi Dievą geriausiai pažįstąs
  ir sakosi esąs tiesiog Dievo vaikas.
  Galvosenai mūsų jis priešgina tikras,
  ir mums įkyrėjo jau vien tas jo žvilgsnis.
  Ne toks kaip kitų jo gyvenimas visas;
  jie eina keliais visiškai skirtingais.
  Mus laiko menkystėm, ir mūsų kelią,
  lyg kokį mėšlą iš tolo aplenkia.
  Jis teigia: teisuolis pabaigsiąs laimingai,
  ir giriasi, paisto, kad Dievas – jo tėvas.
  Kokia čia teisybė, tuojau pamatysim,
  mes pažiūrėsim, kuo baigsis jo dienos.

  Mat, jeigu teisuolis tikrai sūnus Dievo,
  tai Dievas jį gintų, vaduotų iš priešų.
  Tad imkim jį bjaurot, gerai pakankinkim –
  ir mes pamatysim, ar jis toks kantrutis,
  ištirsim ar tikras tas jo nuolankumas.
  Mirtim negarbinga pasmerkim jį žūti;
  juk sakęs yra: jis sulauksiąs pagalbos“.

  Jie šitaip galvoja, tačiau apsirinka,
  nes jų sugedimas aklus juos padaro.
  Jie nieko nežino, ką paslėpė Dievas,
  jie netiki atlygiu, skirtu teisiajam, –
  tad tyrosios sielos garbės susilaukia.


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė.  Karantinas (II): kinų pavasaris

Mindaugas Skrupskelis iš Kinijos: kovo 24-osios įrašas apie pasaulio atsaką į CoVid-19 iššūkį

Vladimiras Laučius. Koronavirusas rodo tikrąjį mūsų veidą

Ar tikslinga dėvėti namuose pasiūtą kaukę? Užkrečiamų ligų ir AIDS centro informacija

Roberto de Mattei. Nauji scenarijai koronaviruso eroje

Pasaulio sveikatos organizacija: Kas yra COVID-19 ir kaip TU turėtum elgtis (video)

Vytautas Sinica. Tikrai rimtų iššūkių akivaizdoje turime tik save – savo valstybę ir jos galimybes

Dvaro medikas skėlė iš peties. Audriaus Bačiulio ir Vytauto Sinicos komentarai

Nacionalinio susivienijimo pareiškimas „Dėl būtinybės krizės sąlygomis vadovautis konstitucine valdžios ir demokratinio valdymo samprata“

Liudvikas Jakimavičius. Progresas ir jo rogutės

Geroji Naujiena: Akli mes ar kalti? arba Jo Teismo belaukiant

Junkimės į bendrą maldą stebėdami šv. Mišių transliaciją per televiziją, radiją ar internetu

Andrius Švarplys. 4 klausimai

Visuotiniai ypatingi atlaidai tikintiesiems

Tomas Pueyo. Koronavirusas: Kodėl turime veikti žaibiškai?

Vytautas Rubavičius. Civilizacinis Karūnuotojo veidrodis

Verta pamatyti ir ... pasigrožėti: pandeminė Roma

Rimantas Rubavičius. Apie virusus ir Žemaitiją

Nida Vasiliauskaitė. Penketas su COVID-19 susijusių faktų. Išvada?

Algimantas Rusteika. Dramblių dalybos prasidėjo

Andrius Švarplys. Kas ir kaip išduoda demokratiją?

Patrick Deneen. Kaip universitetai tapo globalizuoto elito kadrų „kalykla“

Povilas Gylys. Paryžiaus tribunolas ir Ingrida Šimonytė

„Iš savo varpinės“: žmonių perteklius planetoje – ar išnyks žmonija?

Laimonas Kairiūkštis. Lietuvoje krizė – nėra ekonomistų

Audrius Bačiulis. Kodėl Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos parengtis nuteikia optimistiškai

Ramūnas Karbauskis. Kodėl opozicijos lyderis konservatorius G. Landsbergis taip nori įvesti nepaprastąją padėtį, nors tam nėra teisinio pagrindo?

Šakalienei, Armonaitei, Anūkui, Maldeikienei ir pan. – žiūrėti 3 kartus per dieną prieš valgį, po valgio – pakartoti

Liutauras Stoškus. Dešiniojo pusrutulio lubos

Audrius Bačiulis. Kaip gaminamos Fake News

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.